Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DĖL TAUTOSAKOS APTARTIES PDF Spausdinti El. paštas
Savo knygoj „Lietuvių tautosakos skaitymai“ esu davęs tokį populiarų tautosakos aptarimą: „Tautosaka yra žodinė tautos kūryba, tautos žinojimas, išreikštas kūrybiškais žodžiais“ (I, 5). Tuo buvo norėta pabrėžti ne medžiaginė, t. y. dvasinė liaudies kūrybos sritis, kur svarbiausia išraiškos priemonė yra žodis. Ar tas žodis bus sakyte sakomas, ar dainuote dainuojamas — tai visiškai nesvarbu, nes pagrindinis dalykas vis tiek lieka žodis. Gali lėtai sakyti pasaką, gali greitokalbį kaip šaute iššauti, gali verkšlenti raudą ar linksmą dainušką dainuoti — vis tiek žodis pasilieka lemiamas veiksnys. Tas pats ir papročiuose: čia dialogai ir monologai yra svarbiausias elementas. Burtuose užkalbėjimo formulos yra pati esmingiausia jų pasireiškimo forma. Net ir liaudies šokiuose seniau ne veiksmai ar judesiai buvo esminis dalykas, bet dainavimas, dažnai dialoginis, be instrumentinės muzikos palydėjimo. Tad žodis yra svarbiausia dvasinės liaudies kūrybos arba tautosakos pasireiškimo priemonė.

Kas kita yra dekoratyvinis menas, audiniai ir drabužiai, namų statyba, baldai ir Įrankiai ir kt. Čia medžiaga yra svarbiausia išraiškos priemonė, nors mintys bei idėjos turi būti tradicinės, taigi, tautosakinės. Mes darome skirtumą tarp dvasinės ir medžiaginės liaudies kūrybos sričių, ir vienu atveju kalbame apie tautosaką, o kitu apie etnografiją arba liaudies meną.

Besistengdamas vis ką nors įmantraus išrasti, A. Mažiulis bando tautosaką aptarti „tautos žinojimu, kuris žodžiu ar veiksmu reiškiamas. Ji žodinė ir veiksminė tautos dvasinė kūryba“ („Aidai“ 22 Nr. 44. p.) Aptarimas nėra vykęs. Juk namo pastatymas arba audeklo išaudimas irgi yra tam tikras žinojimas, išreikštas veiksmu — darbu. Tačiau mes šitų dalykų tautosakai nepriskiriame. Neiš-gelbsti padėties ir žodžio „dvasinė“ įterpimas. Ar liaudies raižiniui pagaminti jau nereikia jokio dvasingumo?
Duoti aptarimus arba definicijas yra labai sunku. Dažniausiai išeina taip, kad vienas galas dega, o kitas rūksta. Nėra vienos folkloro definicijos. Nenuostabu, nes toks senas mokslas, kaip filosofija, irgi turi daug įvairių definicijų. Štai dabar spausdinamoj New Yorke enciklopedijoj „Standart Dictionary of Folklore, Myths, and Legends“ leidėjai surado tokią salamonišką išeitį: paprašė visus savo bendradarbius, apie puskapi folklorininkų, duoti trumpą žodžio folklore sąvokos aiškinimą, ir visi jie bus tame pat veikale vienas po kito atspausdinti. Tepasirenka kiekvienas pagal savo skonį.

Aš jiems taip parašiau: „Folklore comprises the traditional creations of peoples, primitive and civilized. These are achieved by using sounds and words in metric form and prose, and include also folk beliefs or superstitions, customs and performances, dances and plays. Moreover, folklore is not a science about a folk, but the traditional folk-science and folk-poetry.“ Aptarimas formuluotas aiškinančiai, o ne apibrėžiamai, nes visi apibrėžimai yra slidus dalykas: autoriams juos daryti, o skaitytojams suprasti. Beje, čia paminėta ne tik žodžių, bet ir garsų vartojimas. Tatai padaryta turint galvoj, kad pirmykščių tautų dainos, kaip ir kai kurios mūsų senosios sutartinės, susideda iš beprasmiškų skiemenų. Sutrauktai naujasis mano aptarimas yra toks: tautosaka yra tradicinis liaudies mokslas ir liaudies literatūra. Abi sąvokos, žinoma, reikia suprasti plačia prasme: juk tokie burtai ir tikėjimai yra liaudies mokslas (medicina, filosofija, teologija...) Vaikų žaidžiami rateliai su dainuojamais posmeliais arba beprasmiais išsiskaičiavimais (elve pelve ir t.t.) yra savo rūšies literatūra.

Ši naujoji mano aptartis, geriau prisižiūrėjus, iš esmės nesiskiria nuo senosios, tik kitu pavidalu išsireikšta. Juk liaudies mokslo ir poezijos svarbiausia pasireiškimo forma yra ne kas kita, kaip žodis. Bet „veiksmas“ tai jau nėra kur padėti — tada ir etnografiją galėtumėm padaryti tautosaka. Visas skirtumas glūdi išraiškos priemonėse: žodis ar materija. Kaip tuos žodžius panaudosime, sakydami ar dainuodami, sėdėdami ar judėdami — tai visiškai antraeilis dalykas.

Indiana University, Bloomington, Ind.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai