OI, GLORA, GLORA! Spausdinti
Parašė PETRONĖLĖ ORINTAITĖ   
— Na na, ko čia dabar tįsai, kaip mietas betrandijąs! Delnus ant pilvo sunėręs, kinkles sausai padžiovęs, dykaduonis, mat, atsirado. O ašen vis turiu krutėt, kai tu, viską metęs šalin, tinginio pančiu atgulei, bajoras pasidarei, anei pirštu dulpšt, — mirktelia ji tartum su pašaipa, lyg meilindamasi ar juokaudama, toksai pasisveikinimas aplankant. — Kelkis, Klemuk, še, takeliu pavaikštinėsiva, paranke susiglaudę, kaip anuomet, pameni, paežerėm šventadienį po žolę braidėva. Pakiūtinėtuva, žodulį šnekteltuva. Dabartės gi — anei žiopt tu man, savo dailiai apikirptų ūsiukų nepravoži, — ji net spirstelia žieminio bato nosim į kauburėlio kraštą, matgi, save juokais masina, nepasiduoda. Kad kvailas graudulys neapsėstų, blakstiena kad verkšlenimu nepračiurtų . . . Kai vis linksmai, širdy lengviau. Kolei gyvas, žmogus, turi dantim žibintis, šai-palais gundytis.

Pastimpso striuką valandžiukę pailsėdama. O galva vėl šnektelti smaginasi:
— Geras buvai vyriokas, iš tiesų nepeiktinas. Tik ne ko būta šičionai skubintis, į dykaduonių karalystę, galėjai kokį sprindį dar luktelti, niekas botagu nevarė. Ažin penketą rudenų jau išdrybsojai, kaip klevelis nugenėtas, šiekštas po velėna pakištas. Būtuva galėję dar dviese šildytis, ažin lova per plati man beliko, nesusigaudau po patalą. Pakojy Pūkuolę parėplinu nakčiai, gerutė, švelnutė mano rainelė, kailiuku bent atšalusius padus atkutena . . . Jau ir vidurvasary vėsu, tokia sukežusi močelė tapau. Še, ir pas tave tik su draugučiu ramentu atklibinkš-čiuoju, su smaigeliu parankėj, vis nebe viena.

Pažlibakioja ji — stebeilija įrašą, iškaltą akmeny, ir bemaž prajunka:
— Matai gi, viskas jau čia, tik to vieno daiktelio dar — mano skaičiaus! Kas per lemta bus man diena išrinktoji su giltinėle susitikti? Kolei kas niekas nežino. Ir neatspės. O vardas jau įbrėžtas, ir gimimo metai. Jau čia pusiau beveik guliu, po samanota antklode, tik viena koja kyburiuoja lauke — nenori sulįst į žemelę mieliausią, laikosi pakibus už briaunos . . .

Vėlek padilbso tylom, skobiniu sus tyrusi. Dirst kiek pašaliais, bet vėl tuoj savin smelkias, reumato supančiotos mintys vangiai vobuliuojasi, būtas dieneles sijoja:
— Nepeikiu, Klemuk, geras buvai, pagailiu nuolat, jog palikai mane. Sugyvenom juk, mudviem visi pažįstami pavydėjo. Nors pačioj pradžioj porąkart visai dorai susirovėva (ką čia šnekėt, kiti kas savaitė barasi, kumščiom ar liežuviais talžo-si). Tas pirmas sykis, pameni — kurgi užmirši: begėdis Austyno Benius per karštai šokdino, lakdino, glėby apgniaužęs, dar ūsais skruostą nuakėjo, mergoplaška pasiutėlis! Tau tuoj Širdis užsidegė, pavydu užsiplieskei. O nevertėjo pyktauti, kvailiuk tu mano, juk anas, kauštelėjęs, visada toks, lyg apžlabęs buliukas nesivaldo, būdavo. Ne mane vieną, jei prisikliokinęs baltakės, griebia glėbin bet kurią, kiek dailesnį snukutį užmatęs ... O antras kartas, ažin, jau buvo už ką, tikrai. Aš tave standžiai sušėriau dešine . . . Ką manai, savaitinę algą piknike pralakti, o čia namiuko skola gula, nėr už ko staiga griebtis. Tuoj mokėk, nelaukia, arba pastogės suvisam neteksi: puoliau pas kleboną, rankas nubučiavau, išmaldavau pagalbą, kad mudviem tos trobelikės bankas nenuneštų dykai. Ažin jei su vyrais būtum pralakęs — tiek to, nebe taip koktu ir pikta, bet su ta užverstnose Malvyna, tegu ją šimts, tokia prieplaka. O jinai mėgo žiopliem vyrukam kišenes pratuštinti. . . Bet šiaip paskui — pusėtinai padorus vyrekšlis išbuvai, pavyzdinis, kaip sakydavo.

Patūno savin susikiautusi, šniurkštelia nosim, ką gilumoj gvaldydama.

— Ažin, Klemai, paslaptį tarsiu, tik tu niekam dar anei kukt nė žodžio: Gloros Bladas jau piršosi man, du kartu. Pažįsti juk, amžinas kaimynas buvo, tu jo ir miegodamas nepamirš-tumei. Taigi, peršasi jis. Ažin, mudu vienmečiai. Tik man koja praklibo, o jam strėnos nu-kunkę — diegliai piauna, sunkokai atkelia. Bet veidu nebiaurus dar, nė ne visai nuplikęs. Ir šokt vis toks mėgėjas — dar tryptinį pastrapalio-ja . . . Bet neisiu aš už jo, nors gal ir smagiau dviese būtų tos pabaigėlės laukti. Ką čia pavardę gadinsiu, nebe daug to laikelio belikę. Tikrai neisiu, miegok sau ramiai, be rūpesčio — pas tave gulsiu, kai lemtoji viešnelė jau stuktelės. Tada mudu vėl draugėj, kaip per vestuves, pameni, užtrauksiva tą tavo čiumbą:
Ciumha tumba, Čirba čiuta,
man Barbelė širdį skuta . . .
Čiuta tuta tralialia,
mūs eglelė dar žalia . . .

Šoksim šustą per mėsėdų,
Vonė, Viktė ar pelėda . . .
Čiuta tuta tralialia,
sena liepa dar žalia . . .

Ar tu myli, ar vilioji?
Ar jau mano, mylimoji . . .

Kranksi Brigyta pusbalsiu seną juokdainę, dusuliu švokšdama, bet smagu, lyg aptrūnijusios širdies dangtelis spragtelėjo — jaunystės saldumą prasivožė, jausmas čiurle trykšta . . . Net akis drėgna traiškana vilgosi. Sykiu ir pašaipų šipuliai žarstosi. tvinkuliu plūsta. Bet vėl debesio drumstumą kaktą nuraukšlija:
— Ažin, Klemuk, prastai senam, o vienut viena. Kaip smilgelė padžiūvėlė rudens ganykloj po šalnos. Palikai lyg stimburėlį pievoj, agi nulūšiu jau kada, kad raižiau vėjas šniokštelės, šerkšna kad sąnarius papurtins . . . Bus ir amen. O mane traukia vis tokia dainulė iš anų dienų pagiesnot, tik — ryklė kaip šiaudais užsišerpe-tojo, nebenori skardėti. Vis tiek paguoda nuglosto, kai trukteliu. Tą pačią, kur tu dainavai:
Čiumba tumba, čiuta tuta,
duok Magdelę ar Birutą . . .

Ar su samčiu, ar su šluota,
man Uršulė vainikuota . . .

Ciumba tumba,
Čirba tuta
per naktelę baltą putą . . .

Prisimena ji dar ką su vyru sušnekti:
— Vaikai abu, ag ir patsai žinai — vėjais nuskvirbė, po pasaulio galus besibastą, mamos nereikia. Lyg ne giminės. O plati, kad ją kur, toji Amerika, nepasieksi, nepašnekinsi. Edis — laivu kažkuriam padausių pakrašty plavinėja, vos Kūčiai kortukę margą atlakdins, pašvilpk tu jam . . . O Džekis (Jokūbėliu gi krikštijom tą linaplaukį) ažin, kai žmonelę, tą savo juodekšnę spanę, pametė — nebloga martelė, ką šneka ne tokia, bet vaikus iščiūčiavo, trejetą bamblių dailiai paaugino . . . Tai to vaiko nė nenumanau, kurlink iškūręs, plevėsa. Sako, su kita susiglosniavo ir padus pasipustė kur, kad nė skersai niekas neprabėgtų ... Nė pėdos anei žinios, šakaras mataras tas vaikis. Tesižinie, kaip sau patsai pasiklojo, taip tegul ir voliojasi.

Pagumšo sulinkusi tylom, netrumpą gyvenimėlį pergrabinėdama. Ir jau ašarą atgaliom nuo žando raukšlių nužeria, pati ant savęs pykdama. Argi gražu žilam plauke dar graudentis? Juk niekas nenuskųs, nepaguos. Verčiau juoktelk iš savęs, bus dailiau. Ir galvai sveikiau.

— Matai, Klemuk, ne ko čia bestyplinėju, lazdutę tik alsinu be reikalo. Diena šen ar ten jau, nekoks ir skirtumas. Ažin galėčiau ir šiandien atgulti, abiem dviese — peržiem ir tau šilčiau būtų. Bent apsiklojęs tu gerai, speigas neįkąs. O man . . . Kokia ta mūsų klypelė trobelė, griuvena jau sutręšusi, niekas netaiso. Nevienas taria: kraustykis kitur, ko skursti nukaršusioj lūšnoj, lyg deglių tvarte. Bet aš vis — ne. Man. joki gražumai neberūpi. Tos jų puikybės tik jauniem didelis daiktas. O man kas daiktelis čia, kas šipulėlis širdį meilija, vien pažiūrėjimas medum glosto. Troboj ir aplinkui kas laiptukas ar šaligatvio šukė, stogo švarpla — vis ką nors primena.

Čia tiek mudviejų gyvenimo ir galvojimų, tiekos žodžių sukrauta. Visi plyšeliai mano pridainuoti skamba, arba vargais pridūsuoti ... Ir tavo pėdos šap-šap asloj tebešlama, žodžiai vyriški palangėm bilda — viską girdžiu, net sienos gyvos, glausto ir kalbina, bent nenuobodu. Paskutinis turtas, kiek prigyventa — širdį maldo. Kleiva trobelė — kaip sukiužusi močiutė, argi pamestum, atsižadėtum? O ažin vakarop, kai prieblanda už-gaubia — rodos, visi mūsų draugužiai vėl renkasi, viduj žingsniais tapsi, juokina ar niekus tauškia . . . Kad ir barasi, vis tiek linksma, saviškių pažįstamų avilys ūžia . . . Jauki mano klype-lė. Kitur išsidangenus, kur baltai puiku ir nauja viskas — tuščia man būtų, kiaura pastogė, lyg svetimam kluone. Išsyk nuogu lavonu pasijusi, jei nieko iš gerų dienų nelikę . . . Iškart kapinių tyla tave nusmaugtų ... O dabartės taip smagu: vos užsimerkiu — ir matau, gale stalo tu tebesėdi, ūsą papūtęs, vaikai krykštauja ir trankosi, dūdelėm lenkčiui birbauja, ausis glušina, savų balsų ir triukšmo į valias. Kitur gi nuėjus — bus mirtinai nebylu, kaip po laidotuvių ... Iš namų išvytas, visko netekęs . . .

Įsigalvoja dar smaigeliu kapo pakraštėlį kepš-nodama, būtas dienas tebekošia.

— Nori žinot, Klemuk, už ką labiausiai tave mylėjau? Niekad nesakiau, būtum supykęs, kvailiuk tu mano mielas! Bet nė pykti negreitas buvai: pašiurpini tik ūsą, kaktą surembini — žilbt žilbt šnairai pabaltakiuosi, ir viskas. Ir nebijau. Užtat ir mylėjau, kad vis ramus, tiesioj vėžėj, be skeryčiojimų. Vis toks vienodas, mano mėmė moliūgas. Kiek su kitais straksėjau — šokt ar dainom paskrybaut, gužynėse padūku-liuot. . . Ažin, viliokai tie vyrai, akim tik šutina ir — tuoj nagais graibsto, nenaudėliai, vis spirtis reikia. O atbulinį kad įsuks iki lubų — žaibai tau galvoj plyksi, svaiguliu aptirpsti. . . Bet ką su tokiais, vėjo pamušalai, šalaputrėliai — argi amželį pragyventum? Neištversi vis kvapą gaudytis ir žiogu šokuoti, nervus ištampytų, dvasią bemat išsikvėptumei. Tai man būdavo jauku, kai po visų skraidymų, tų vilbinimų — tave vis randu tokį pat rimtą. . . Gyvenk ir norėk, lyg Pas Dievulį už kupros. Poilsis ir galvai sveikata, gali atsiremt kaip į svirties stuobrį tėviškėj. Nors tu toks vėsus buvai, be karštų glė-bonių, be prižadų saldybių . . . Ne, nesiskystinai. Nemokėjai riestų meilumų žodžiais čiaukšti, bet nė barniais kapotis, bent vyriškas mano mėmė Klemukas — geras, romus avinėlis šventas. O dainą padrebint ir tu buvai neprošal. Tą dzūkišką ryliuodavom, po vakarienės susėdę palangėje:
Tris dzienas, tris nakcis kalaliu ėjau,
ketvirtoj naktalėj girioj nakvojau . . .

Užgirdau girdzėjau šile balselį,
vai gailiai kukuoja raiba gegulė . . .
— — — — —
— Tai ką, nepabodo tau čia kirmyti, gražuole Glora? — žvairom žvilgterėjusi prašaliui. staptelia ji ties pakiliu paminklu, rausvo marmuro, baltas angelas su išskėstu sparnu užtupdytas, o apačioj pačios velionės šviesiai įpudrin-tas veidas iš rėmų dilbso. — Vai, kad nupui-kėlė buvai, vis nosį rietei, kitus nieku laikei, o ką turi? Tą patį kietmolio grumstą gavai ant galvos, ir trandyk sau. Kur dabar tavo puikybė. Grasiule? Ir ažin, nesivaizduok sau, kad čia tavęs dabar aplankyt atėjau, cha cha! Dėl tavo pudruoto snukelio nė pusės žingsnio nekrapa-liočiau iš tako pašalin. Bet kad tu tyčiom kitaip patakėj atsigulei, net kapui vietą pasirinkai — visiem į akis lįsti, smailią nosį atkišus badikuo-ti . . . Įkyri likai ir numirusi. Gal ir tuo brangiu marmuru nori pasipūsti, kitiem nosį nubraukti?

Brigyta net pralinksmėja, blakstienom žvitriai suplaka. Bet vis tiek dar mestelia atžagarią žodį:
— Lyg iš kitokio kelmo dygusi, ne iš tų pačių panemunės ražienų, kiaules atganiusi, čia į Ameriką atkurnėjai . . . Pažįstu nuluptą, užtat manęs taip nekentei. Jau nuo pat pradžių, vos iš laivo koją iškėlus, plikutė, prastutė, kaip pelėda — tuoj šokai ragais skėtrotis ir maivytis, rods, karalaitė penkių auklių lopšy išsūpuota. Tavo skriblė būtinai plačiausia, kaspinai raudoniau-si, batų nykščiai smailiausi — tokia puošeiva tvaskė . . . Net ir mūsų chore lyg angelo sparnais stiebeis ir mus po padu mynei, karalienė, matai, atsirado. Ažin, tave už akių nežabota gražuole praminė, pravardę gavai. O kad plonu sopranu kniaukčiojai, kai mano storesnė gerklė, ar tai reikėjo taip spardytis, taip alkūnėm žars-tytis?. Iš sykio juk mes visos — be kalbos, be mokslų — tik į žarninę patekom, prie mėšlų su šlapalais ligi kulkšnių terlentis, išmatose pliurpintis . . . Rankos per savaitę smirdo mirkalu taip jau būna įčiurę, joki muilai neišgrem-žia. Bet tu vis tik su žiedais, vis blizgalų deimantais žvanginai, žėrutinių šukų į kuodą po ketverias ar net šešerias smaigsteis. Na, ir eini per pažmonius šventadienį, per gužynes, lyg auksiniais brizgilais įžabota kumelė! O kaip gosliai vyrus gaudei, už skvernų graibstei, nė vieno prošal nepraleidai. Kibai, kaip vapsva į pieningą spenį, kol vargšą Bladelį pasibalnojai ... O ir jį pasigavusi, neliovei svetimus vilbintis, lindai, kaip kirvarpa. Ažin, juk nesiginsi, net maniškį apšaudei, sakėsi pats, esą tokia prielipą — nei spirt, nei nuspiaut. . . Ačiū Dievui, Klemas vyriško budo, jam anei motais tavo žvangaliukai ar šilkų skarmalėliai spalvoti. Ar ne juokas, tavo bučiniui, sakėsi, skersom atsispyręs, girdi, lūpos nutepliotos biauriai, lyg blakių kruviene apsiža-gusi, nė iš tolo prie tokios, ar kad apsiterštum, kaip meitėlis . . .

Net prisimerkia ir šypsosi, į anąsias dienas grįžusi, senas priekabėles aižinėdama.
— Bent goduolė pavyduolė buvai, viskuo var-žeisi ir ant šakės kėleisi — visur tu pirmutinė, visur pagerbtinė! O tik man gali padėkoti, jog raides grabinėt — skaitymo bent kiek pra-sikrapštei. Pas tą džiūsną Jonelį, cicilikų vadeivą, ar ne pusmetį abėcėlę baksnojai, kad mane prisivytum, akla berašte kad neliktum. O aš jau iš namų knygas žinojau, tai tau baisus pavydas, kurgi, Bet vištos smegenėlių vis viena neprašokai, kiauragalvė buvai ir likai, tik dailūs skudurai, tik blizgučiais kėsnotis, o plačiau ką nors — Olandijos nuo Zelandijos neskyrei ... Ir paskum, pramokus kiek — iš viso, rodos, tik tą dvejetą skaitei: maldaknygė ir sapnaknygė . . . Visa išmintis. Su rimtesne, su naujesne knygele ar laikraščiu — savo gražių akučių niekada nedilinai, tiesa? Irgi maldaknygę, rods, tik pavartydavai per sumą, dėl žmonių akių atvožusi, kai jau mirksniai vis aplink mizginosi: mergiškus tvaskelėlius ryti, vyrų žandus graibstinėti. . . Taip ir išbuvai neprakutusi, tuščias burbulas. Papliauška. Iš tų tavo gražumų kiti tik juokėsi už nugaros, kad be saiko, lyg čigono kepurė, žiba blizga... Ir nieko nepelnei tuo įkyrumu, kai lindai visiem nuolat dantis atvožusi, kad kabi-nais į bernus, sakytum, siurbėlė į sarčio prus-ną . . . Tau rodėsi, kad jau mane pravirsijai. Ne, Grasiule. Visi matė, kad tavo protelio puodynė tuščia, ne lygut gegutės gūžta.

Brigyta vėl dusliai juoktelia, šį tą dar iš omenės gilumos atkuitusi:
— Vai, Glora puikioji, net man tavęs gaila, kaip — bijojai senystės! Kai tik ėmė raukšlelės kaktoj ar paakiuose kyštelt, be paliovos į veidrodį snapsojai įsirijusi, lyg į šventos panelės atvaizdą, neatsitraukdama. Ir braukei, tepno-jai visaip — manei, stebuklas įvyks, per amžių amžius liksi jauna, kaip piemenė! O žilsvas plaukelis pasmilkiny kai blykstelėjo, kone apsiverkei .. . Ir tuoj čiupt replikėm — laukan rauni begėdį, kam tave sendina! Ar ne kvaišutė? Lyg tu ką apgausi. O ir senas amžius gražus, tik tu neišmanei. Ogi dabartės — aš galutinai pra-varžau tave. Še, guli man pakojy kaip pagalys papuvęs, kai aš tebebruzdu. Ir su tavo Bladu galiu džiaugtis lig valiai . . . Oi, Glora, Glora!

Jai darosi tikrai linksma, net atkunta visa, stebeilydama artimos pažįstamulės paveikslą, marmuro luite auksu įrėmintą.
— Vienąkart ir tu man gerinaisi, nors šiaip vis nosį kanabėku raitei prieš mane. Ar pameni, ragaišį meduolį pakepusi vaišinai, dar kampą į kišenę namo neštis įgrūdai? Kad tik Glora vadinčiau, kad tą kaimišką Grasiulę pamirščiau, niekam neminėčiau . . . Tau ir vardas iš tenai buvo per prastas, ką gi, reikia viską nauja mada versti, viskuo iš kailio nertis, kad tik prašmatniau . . . Dabar guli po skruzdėlynu skaistutę kaktą su raitytom garbanom pakišusi, o tavasis Bla-das jau su kitom ūsą virbina. . . Na, ar nepašoksi dvilinka iš po to rausvo girnakmenio — vėl Bladelį už alkūnės tempti, kad kitom šypsniu nešvitintų?

Brigytai dar topt taiklesnis šūvis — tąją nežabotą gražuolę skaudžiau padilgyti:
— Ažin, Glora, lyg nesinori širdį užduoti, bet. . . Meluot ar slėpt irgi netinka kapinėse — šventa vieta, kunigo su kryžium šlakstyta. Bet jei tiesą tarsiu, tu kelisyk grabe apsiversi, tikriausiai, — jinai net įsismygo rambia akim į kauburį, rods, laukia, kad tas ūmai pajudės, ana-jai iš tūžmo kumščiom grumiant ar batu į antvožą dungsint. . .

— Pyk nepyk, Glora gražioji, straksėk, kiek valia neša, nieko nebus — iš po marmuro akmens jau neišlįsi, manęs neįspirsi! O štai kas — delne teisybę kloju, ką tu man! — tavo Bladas dukart man pasipiršo! Cha cha! Kaip saugojai, vis ant kulnų lipai jam . . . Kai sykį jis man po šokio prabėgom ausin plekštelėjo, tau akys pasprogo — nuo tolaik ypač dantukus į mane griežei... O man tik dailu, kad veltui dūksti, lyg širšė, ylos smaigaliu padurta. Nagi, šaunus buvo tuomet Bladas, pagundėlė nemenka, niekas neginčys. Gal ir vertėjo kaip veršelį ganyti, kad nešoktų pro tvorą svetimoj pievutėj pasmaguriauti. Tik nereikėjo taip į mane piktai, juk aš nesikėsinau jo griebti. O buvau jam į akį, dabar prisipažino, išdykėlis. Gal ir tu matei, kurlink vyrelis kibirkštim svaido . . . Būčiau galėjus pavilioti, nieko nepadarytum, jeigu ne mano Klemensas toks geras . . . Bladas nė perpus toks nebūtų. Užtat ir neskubu dabartės. Šiaip sau kai-mynaujamės, ažin, po lašą alučio kartais nulakam —

Magdalena Stankūnienė: G r e b ė j o s (Medžio raižinys)

į tavo sveikatėlę, gal man ačiū tarsi? Atjaučiu, pavydu tau. Ar nepažaliuos iš niršto tie tavo skaistučiai skruostai? — snopso ji pamirksėdama į Grasės atvaizdą antkapy: — Kitom nepavydėtum tiek, bet man . . . Sena rūstumą niekad ne-rūdyja. Viską žinau. Juk aš vienintelė mačiau, kai tu piemene po avižienas lakstei su botagu paskui deglių ir dvylių uodegas ... O čion atplasnojusi žarninėj po dvokalą braidinėjai . . . Bet kokia didele ponia išsišokai, vaje tu mano! Net vardą pervertei, kažin ar šv. Petras dangun įsileido? Kokiais metrikais ten beldeis, kad tikrą vardą šalin paspyrei? Ar tau su Gloros garbe vartai atsidarė? O kur Grasiulė liko?

Blanki rudens saulė jau vieną po kito gesina spindulius ir smunka į šėmą pažemės debesį, oras nykiai niursta, vėsa kaulus šiurpina. Lazdutės rankeną apgniaužusi, moterėlė sukasi namu link. Pasigręžusi dar sviedžia paskutinį dūrį:
— Bent tau bus per nosį, puikuole Glora, kad Šitaip mudviejų sąskaitos užsibaigs. Ažin. kai Bladas trečiukart pakalbins — nebesispirsiu. Jau mano saujoj jis. Glaudosi katinu ir uodega vizgina: tik imk į glėbį, tik stverk ir džiaukis! Oi, Glora, Glora, galop aš tave prigriebsiu! Juk pati vos vos jį šiaip taip pasimovei, ar ne apgirdytą žiedynom įgundei! Ogi man šit net dukart patsai piršosi. Tai ką, katros dabar viršus — tavo ar mano? Nekiek amželio likę, bet mudu dar šiltai paburkuosiva. Aš jam mėgiamus virtinukus verdu (abu bedančiai — minkštas valgis pravartu), braškučius trapiai skrebinu, cukreliu barstau, arbatą saldžią užkvėpinu . . . O jis man: "duok šen lūputę meilutę, šmaikšti tu mano jaunamartė! . Gal ir suktinį patrepsensiva, tikri jaunavedžiai, pasidainuodami:

O tai tai, lapatai, ąžuoliniai pamatai,
tie supus, kiti bus, man mergytė jauna bus . . .
Šokim, dūkim kiaurą dieną,
šiltos naktys mėnesienoj . . .

— Matai, Grasiule, mudu šoksiva, lėbausiva, o tu nors persprok apmaudu. . . Arba užsirėksi bebaladodama į lentas, nieko nebus. Tavo puikybė baigėsi . . . Vienam Dievas dovį duoda nueidams, kitam pareidams. Man ir Klemas buvo geras, dabar tavo Bladas šoną pašildys, ką tu man! Moteriškei senystėj neblogai ir vienai, mažiau triūso, bet — tyčiom eisiu draugėn su juo: kad tu čia raudonais kulniukais pasispardytum. kad mirtinai įsiustum! . . Cha cha, iš tiesų trečiukart jau nebesispirsiu . . .

Brigyta kvėptelia tokiu kaitriu ūpu, lyg jau tikros vestuvės kulnį spirdo — šokt ir skrybaut pagunda pakurta. Ir ima tuksenti takeliu smagiai tolyn link vartų, net lazdutė mikliai striksi. Rods, gerą tuziną metų staiga pajaunėjo, gyslom ugnies įgavo. Net veide raukšlelės nusiplaiksto o šypsena žiežirbom tvieskia, kaip jaunamartės . . .