HEIDEGGERIO KULTŪRINĖ REIKŠMĖ Spausdinti
Parašė Dr. VINCAS VYČINAS   
Kalba ir poezija

Senovės graikų laikais Būtis pasireiškė per poinsis, savaimingą atsiskleidimą. Čia buvo respektuojama (o ne diktuojama) tai, kas atsiskleidžia, pirmiausia respektuojant pagrindinį atskleidėją — Būtį.
Pradedant didžiaisiais graikų filosofais, Platonu ir Aristoteliu, kiaurai per visus viduramžius ir naujuosius laikus iki Nietzschės, dėmesys buvo kreipiamas į būtybes, tik jas laikant realybe, ignoruojant pačią Būtį. Filosofijos laikotarpyje, nors būtybės ir yra respektuojamos. Būtis praranda respektą. Ši respekto stoka ypač ryški Nietzschės filosofijoj, kur net būtybių būtis praranda savo svarbą.

Pagal Heideggerį, Nietzschės iškeliamos vertybės, kurias jis (Heideggeris) vadina nuostatais (Bestand), yra tai, kas viską dominuojančio moderniosios technikos žmogaus yra iš gamtos išreikalautos ir jo apspręstos vertybės (nuostatai). Jos, jo teigimu, grindžiasi Būtyje kaip Ge-stell31 (galutiniame nuostatų bei vertybių užnugary). Nuostatų teigimas, ignoruojant Ge-stell (technikos esmę), reiškia ne tik Būties, bet ir būtybių būties ignoravimą. Kai būtybės yra suprastos kaip žmogaus iš gamtos išreikalauti ir apspręsti nuostatai, joms nebeparodoma pagarba. Tuo būdu moderniosios technikos žmogus diametraliai nutolsta nuo senovės graikų žmogaus, respektuojančio būtybes.

Klasikinę filosofiją, kaip minėta, Heideggeris supranta kaip nihilizmą dėl joje ignoruojamos Būties, traktuojant realybę kaip vien tik būtybių realybę. Filosofijos (metafizikos) pagrindinė tema yra būtybių būtis (das Sein des Seinden), niekur nesvarstant būtybių nurodomos (suponuojamos) Būties. Nietzschės filosofija, kuri ignoruoja net būtybių būtį ir teigia vien tik nuostatus (vertybes), reiškia dvigubą nihilizmą. Šitoks dvigubas nihilizmas (dvigubas ignoravimas) — kaip, pavyzdžiui, sakinyje dvigubas neiginys — jau reiškia kryptelėjimą į Būties teigimą. Tačiau jį reikia iššifruoti. Heideggeris ir vykdo tai savo mąstyme.
------------------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 5
-----------------
Paskaitoje "Kehre" (Grįžtis), skaitytoje Bremeno Klube 1949 m., Heideggeris pasakė: "Mes suvokiame didingą žmogaus esmę, mastydami ją ta prasme, kad ji priklauso Būčiai; kad ji jos yra naudojama taip, kad žmogus tausotų Būtį"32. Kryptelėjimas į Būties sampratą sykiu yra kryptelėjimas į didingą žmogaus esmę. Šitokį Būtį ir būtybes respektuojantį žmogų Heideggeris priešpastato valdingam Nietzschės antžmogiui. Šitoks žmogus buvo senovės graikų poinsis žmogus. Poinsis Heideggeris verčia žodžiu Dichtung, reiškiančiu ne vien tik poetiškumą, bet apskritai meninę kūrybą.

"Poetiškumas iškelia tiesą į tą žvilgesį, kurį Platonas 'Phaidros' dialoge vadina to exponastaton — tai, kas tyriausiai pasirodo. Poetiškumas esmiškai persunkia bet kurį meną, bet ką, kas yra esminga grožyje,,33. Poetiškas, Būtį respektuojantis žmogus yra Būčiai ir tuo pačiu jos kryptelėjimams atsisveriantis žmogus. Būties kryptelėjimai parodo, kad Būtis nėra statiška: jai yra būdinga kaita. Pagal Heideggerį, Būtis yra Tapsmas, kaip ji buvo ir Heraklitui — Būties, o ne būtybių — tapsmas.

Kai šiandien žmogus jau suvokia nebesąs technikos viešpats, jis susidomi klausimu, kas pagaliau yra technika ir kas ją valdo? Šitoks klausimas jau ir yra, nors dar ir užslėpto, Būties kryptelėjimo nuovoka. Technika reiškia pavojų ne vien dėl to, kad jos siautėjime žmogus praranda respektą būtybėms, bet ypač dėl to, kad jis čia praranda savo esminį Būčiai atsakingumą, jai atvirumą. Bene didžiausia šito pavojaus žymė yra ta, kad Būtis, technikos esmėje atsiskleisdama kaip Ge-stell (bet kokio nustatinėjimo principas), pati pridengia kitus galimus savo atsiskleidimo aspektus. Kryptelėjimas, pasireiškiąs pavojumi, sykiu nurodo iš pavojaus išsigelbėjimą. Pavojus pats savaime jau yra pirmas žingsnis į išsigelbėjimą. "Pavojuje viešpatauja šis dar nesuvoktas gręžimasis. Pavojaus esmėje slypi grįžties galimybė. Grįžtyje Būties esmės užmirštis taip krypteli, kad su šiuo kryptelėjimu Būties esmės tiesa pati įkrypsta į tai-kas-yra (į būtybes 34
Sudarydama žmogui pavojų, Būtis sykiu yra iš to pavojaus išsigelbėjimo galimybė. Heideg-gerio supratimu, dvigubas nihilizmas tenka priimti kaip naujo posūkio ženklas, kaip grįžtis į Būties nuostabą, kokią kadaise pergyveno graikai prieš filosofijos pradžią. Šita priešfilosofinė era tikra prasme yra mitinė era. Tuo būdu ateities mintis, pagal jį, turės užbaigti 2000 metų trukusią Būties užmirštį, kurią jis palygina su kultūrine naktimi. Heideggeris pabrėžia, kad "žmogus sava esme laukia Būties 'esmėjimo\ kurį jis tausoja savo mintimi. Tik kai žmogus, kaip Būties piemuo, tausoja laukdamas, jis gali sulaukti Būties lemties priartėjimo/'35
Žmogus gali tikra prasme laukti Būties, kai jis atsižada savo įnoringumo (Eigensinn), izoliuodamas save nuo Būčiai priklausomumo, jai atvirumo. Tokiu atsižadėjimu žmogus įsisavina (ge-eignet) savo esminį charakterį ir gali žvelgti į dieviškumą.36. Šitokia laikysena kaip tik yra būdinga poetiškam, kalbą respektuojančiam, žmogui.

Pagal Heideggerį, kalba iš esmės nėra susižinojimo priemonė, bet yra Būties viešpatavimas kultūrinėj žmogaus dimensijoj. Žmogaus paskirtis yra būti atsakingam Kalbai (didžiąja raide!), suprastai kaip Būties kalbai. Kad žmogus yra kalbanti būtybė, nereiškia, jog jis šalia kitų savybių dar turi sugebėjimą kalbėti. Tik kalbos dėka žmogus yra žmogumi. Kalba slypi žmogaus esmės pagrinduose.37

Heideggerio filosofija pasižymi giliu žodžių išmąstymu. Jis pasirenka ne vien tik filosofų posakius, bet dar net dažniau poetų posmus. Čia ypač yra pažymėtinas poetas Holderlinas, bet taipogi ir kiti poetai, kaip Stefan George ar Georg Traki. Heideggeris dažnai gilinasi ir į kasdienos vartojimo vokiškus žodžius, rasdamas juose — ypač jų senose formose — gilią, "būrišką" mintį.

Kalba yra giliai susijusi su žmogaus buitimi. "Buitimi" čia yra verčiamas vokiškas žodis ttohnen, kuris reiškia būseną savo konkrečioje gyvenamoje aplinkoje. Kalba grindžia žmogaus buitį. Tik būdamas atviras Būties kalbai, žmogus gali užtikti daiktus kaip jau esančius, pavyzdžiui, uolas, medžius, gyvulius ir pan., arba pats juos pasigaminti. Pasigamintieji lygiai taip pat, kaip ir užtiktieji daiktai yra prasmingi ir įgauna savo būtybišką charakterį Būties kalbos dėka.

Nagrinėdamas Holderlino posmą 'žmogus poetiškai gyvena šioj žemėj' (dichterisch tvohnet der Mensch auf dieser Erde), Heideggeris pastebi: "Kai Holderlinas kalba apie gyvenimą, jis turi omeny pagrindinį žmogiškos buities bruožą. 'Poetiškumą' jis supranta, ryšium su šiaip esmiškai suprastu gyvenimu".38 Poetiškumas nėra tik ret-kartinis, protarpinis žmogaus gyvenimo būdas.

"Poetiškumas kaip tik yra tai, kas įgalina žmogišką buitį visų pirma būti buitimi."39
Žmogiškoji buitis vyksta realybėje. Realybės pagrindas yra Būtis. Ji yra tai, kas labiausiai realu; joje grindžiasi būtybių realumas. Kalba yra glaudžiai susijusi su realybe. Jeigu realybė neatsiškleistų savo formomis, spalvomis, garsais, žmogiškas kalbėjimas neturėtų pagrindo: žmogus būtų nebylys — jokių žodžių jis nesukurtų ir nieko prasmingo nepasakytų.

Tačiau būtų klaida daryti išvadą, kad daiktų gausa su jų formų, spalvų, garsų įvairumu jau savaime yra žmogiško kalbėjimo pagrindas. Šis pagrindas, pagal Heideggerį, yra Būtis, jos kalba, suponuojama daiktų gausybe. Žmogaus (poeto) paskirtis kaip tik ir yra dalyvauti Būties kalbos pirminiame būtybių gausos atskleidime. Poetas savo sąskambiu su Būties kalba sudaro žmogiškos buities apmatus, kuriuose daiktai su visu savo formų, spalvų bei garsų įvairumu gauna savo pradžią. Kad šie visi teiginiai neatrodytų tik iš piršto išlaužti, neišvengiamai čia teks leistis į sunkoką Heideggerio minties sritį, bet tai kaip tik sykiu atskleis jam būdingą Būties sampratą.

Heideggeris aiškiai tvirtina, kad daiktų ir jų vyksmų atsiskleidimas žmogiškoje buityje vyksta sykiu su jų įvardijimu — su poeto žodžiais. Todėl čia yra svarbu išlaikyti dėmesy, kad būtybių visuma suponuoja ne tik Būtį, bet ir žmogų, kaip suprantantį jos kalbą. Jau savo veikale "Būtis ir laikas" Heideggeris apibūdina žmogų kaip išmanantį Būties kalbą ir pabrėžia, kad žmogus apžvelgia būtybes, suprasdamas jas ir tuo būdu jas įvairiopai organizuodamas savo gyvenamoje aplinkoje. Šitas apžvelgimas, Heideggerio terminu Umsicht, galima lietuviškai versti "apyvoka". Žmogus čia, suvokdamas galutinę realybę — Būtį, gali suvokti daiktus savo aplinkoje ir juos įvairiai organizuoti jų visumos sąsajoj su viens kitu. Ąsotis padedamas ant lentynos, malkos pašiūrėje, įrankiai dirbtuvėje, bulvės rūsyje ir pan. Išmaninga savo aplinkos apyvoka žmogus yra savo buityje. Buitis yra pasekmė žmogaus sugebėjimo suprasti Būtį kaip Kalbą. Savo sąskambyje su Kalba žmogus gali įvardyti ir tuo būdu įprasminti daiktus. Daiktai ir įvairūs vyksmai žmogaus gyvenamoje aplinkoje yra pasekmė jo žodžių, kurie galutine prasme yra Kalbos žodžiai.

Nagrinėdamas poeto Stefan George posakį (eilėraštyje Das Wort, "Žodis"): "nėra tenai daikto, kuriame žodis palūžta", Heideggeris sako: "tik žodis daiktą padaro galimu ir tuo pačiu esančiu — įgalina jo atsiskleidimą ir buvimą."40


JONAS KOVALSKIS-KOVA Šv. Kryžiaus parapijos Chicagoje seserų kazimieriečių vienuolynas

Žodis iškelia daiktą į "daiktiškumą". "Pavadinimas nėra suteikimas vardo, žodžių panaudojimas, bet yra daikto iškėlimas į žodį."41

Žmogaus buitis yra pasekmė jo sugebėjimo kalbėti — jo poetiškumo. Poetiškumas anaiptol ne atsiplėšimas nuo žemiškumo, bet, priešingai, glaudus susijimas su juo. "Poetiškumas kaip tik ir yra tai, kas nukelia žmogų ant žemės, priartina jį prie jos, nukeldamas tuo būdu žmogų į savo buitį."42
Poetiškumas yra pirminis kalbėjimas: "Tyriausias prabilimas yra eilėraštis (das Gedicht).43 Kasdienos žmogus kalba jau nudėvėtais, savo pirminį žvilgesį praradusiais žodžiais. "Dieviškumas yra tai, kuo žmogus (poetas) save matuoja."44 Matuodamas save dievais, poetas išmatuoja t.y. sudaro apmatus žmogiškos buities dimensijai.

Bene geriausiai Heideggeris nusako žmogaus (poeto) kalbėjimą įvardijant daiktus ir sudarant žmogiškos buities apmatus, nagrinėdamas Hol-derlino eilėraštį "Wie tvenn am Feiertage ('Kaip kad šventadienį . . .')45 Šitame eilėraštyje Hdlderlinas kalba apie Šventumą (das Heilige), kaip dievų tarpininkaujamą poetams ir savo ruožtu poetų tarpininkaujamą kasdienos žmonėms. Šventumą yra tai, ką Heideggeris vadina Būtimi— galutine, "priešbūtybiška" realybe. Šventumą yra didinga tyla, kuri išlieka tokia savo betarpiškumu — nebūdama tarpininkaujama. Tarpininkavimas yra jos sudrumstimas. Poeto didybė, pagal Holderliną, glūdi tame, kad jo paskirtis yra perteikti Šventumą — tai, kas labiausiai betarpiška — žmonėms ("žemės sūnums"). Toks perteikimas — tai Būties perteikimas per "būtybiškumą".

Poetas vykdo savo poetišką misiją, Holder-lino žodžiais, "matuodamasis dievais." Savo eilėraštyje jis išsako šitą matavimąsi didingu vaizdu: poetas plikomis rankomis perima Zeuso žaibus ir perduoda juos jau nebepavojingais (ne-beugningais) poetiškais žodžiais, kuriuos perima 'žemės sūnūs' — visuomenė.
Poetiškieji žodžiai įvardija daiktus taip, kad jie iškyla kaip prasmingi. Įvardijimas visų pirma nėra pavienių daiktų įvardijimas, bet atskleidimas plačių žmogiškos buities sričių — taip, kad, įvardijant vieną daiktą, sykiu atsiskleidžia jų gausybė įvairioj jų savitarpio sąsajoj. Poeto žodis šita prasme sudaro apmatus dimensijos, kurioje daiktai yra prasmingi. Plačios daiktus įprasminančios sritys yra visumos — jos turi Šventumos visuomeninį charakterį. Šitas visumas dominuoja dievai. Dievai stovi arčiau Šventumos, yra "vi-sumingi", ir poetas perima šitą visuminį aspektą iš dievų, tarsi lygindamasis su jais, o tai kaip tik reiškia jo matavimąsi jais. Savo matavi-mosi dievais dėka jis gali išmatuoti (sudaryti apmatus) žmogiškos buities dimensiją — atskleisti žemiško realumo pasaulį, pilną prasmingų ir realių būtybių.

Dievai tuo būdu yra pirminės Būties jėgos žmogiškajai buičiai įrengti. Jie valdo plačias jos sritis. Tinkamai suprantant, tai galima matyti graikų, lietuvių ir aplamai visų tautų mitinių dievų personažuose, apsprendžiančiuose tų tautų pasaulėžiūrą ir buitį. Dievų vardai yra pirminiai ir tuo pačiu "visuminiai" žodžiai, kurie "išsišakoja" į gausybę žodžių, įprasminančių būtybes žmogiškoje buityje. (Šita prasme dievai ir jų reikšmė yra plačiai ir detaliai svarstomi mano knygose "Search for Gods" ir "Our Cultural Agony".)

Kadangi Šventumą yra Būtis — vienintelė, todėl žmonės (poetai) ir dievai, nors ir Būties jėgos, yra būtybės. Tačiau tiek dievų, tiek žmogaus esmė slypi jų sąsajoj su Būtimi. Todėl tos būtybės yra paženklintos Būtimi — yra "būti ško s". Kaip tarpininkai tarp Būties ir būtybių, jos yra "užbūtybiškos". Išreikšdamas žmogaus esmę kaip Da-Sein, visuose savo veikaluose Heideggeris pabrėžia žmogaus priklausomumą Būčiai kaip esminį žmogaus sąrangos bruožą. Da reiškia žmogiškąją buitį, kurioje būtybės atsiskleidžia kaip prasmingos. Kadangi Da (žmogiškoji buitis) yra Būties įgalinta, ji jai ir priklauso kaip vieta, kurioj pati Būtis sužėri. Žmogiškoji buitis (Da) yra Būties (Sein) atsiskleidimo vieta. Tokia kaip tik ir yra žodžio Dasein prasmė.

Šventumą, tarpininkaujama dievų ir dievais besimatuojančių poetų, sudaro žmogiškos buities apmatus. Čia kaip tik įvyksta Šventumos (to. kas yra betarpiška) užslėpimas, padarant ją tar-piška. "Kai tik Šventumą tampa žodžiu, jos vidinė esmė susvyruoja."46

Šventumą, kuri anot Holderlino ir Heideggerio, yra virš dievų ir žmonių, yra "senesnė negu laikai" (Holderlinas) — belaikė ar amžina. Jos perteikimas žodžiu yra jos "sutaikinimas kas kaip tik ir yra Šventumos esmės iškreipimas, įvedant ją į laiko ir erdvės dimensiją, į žmogiškąją buitį. Nežiūrint viso to, poetiškas žodis, kad ir užslėpdamas galutinę realybę (Būtį . grindžiasi joje ir tuo būdu vis vien ją perteikia. Todėl Heideggeris gali teigti, kad "Šventumą dovanoja žodį ir per jį ji pati ateina į žodį"47, nors ir būdama užslėpta. Šventumą yra už laiko ir erdvės, bet sykiu ji pagrindžia laiką ir erdvę, kur gali vykti pirminis apsisprendimas dėl ateities dievų ir žmonių santykių.

Šitokia poetiškumo samprata aiškiai artima mitinei sampratai. Kasdienos galvosenoj abi atrodo neblaivumo stoviai, atitrūkę nuo realaus žemiškumo. Tinkamai suprasti šitie stoviai, nors — ir kaip tik dėl to — artimai susiję su aukštesnėmis, dieviškomis sferomis, grindžia realų žemiškumą, kuriame vyksta žmogiško gyvenimo buitis. Poetiškumas, das Dichten, poeto savęs matavimas dievais, sykiu "yra pirminis statymas, kuris yra tikrasis žmogiškos buities dimensijos išmatavimas — jos apmatų sudarymas. Poetiškumas yra principinis žmogiškos buities pagrindimas bei įgalinimas."48 Žodis "statymas" (Bauen šioj citatoj nereiškia vien tik pastatų statymo, bet tai žmogaus veikla apskritai savo istorinėj epochoj. "Tikrasis statymas įvyksta tik dėl to. kad yra poetų — tųjų, kurie sugeba priimti mastą gyvenimo struktūrai bei architektonikai."49
Poetiškumas, kaip žmogaus nukėlimas į realų žemiškumą, sykiu yra jo nukėlimas į paprastumą. Paprastume gi slypi galutinioji realybė — Šventumos (Būties) amžinybė. "Paprastumas išsaugo savyje mįslę to, kas visad išlieka ir visad yra didinga."50 Išlaikydamas šitą didingumą kaip visad tą patį, paprastumas išsaugo Šventumą ir dėl to yra palaimingas. Paprastumas, kaip realus žemiškumas, nebėra suvokiamas šių dienų žmonių (der Heutigen). Jie "nebegirdi paprastumo bylos. Jie begirdi tik savo aparatų triukšmą, kurį jie laiko bemaž Dievo balsu. Šituo būdu žmogus tampa išsiblaškęs ir praranda savo kelią."51 Tai reiškia, kad "paprastumas dingsta; jo tyli kalba išsenka."52

Kas yra šitas žemiško realumo paprastumas? Pagal Heideggerį, visi tie šiandienos žmonės, kurie nebegirdi paprastumo kalbos, suprasdami viską kaip jų pačių išreikalautas ir nustatytas vertybes, atitrūksta nuo paprastumo ir tampa pergalingo nihilizmo apaštalais. Pagal juos, daiktų nebėra, o yra tik molekulių bei atomų susigru-pavimai. Visa tai yra moksliškai įrodyta ir todėl tikra. Taipogi yra tikros įvairios žemės vertybės — ištekliai kurti didingai technikai: girios, kasyklos kalnuose, nafta požemiuose ir pan. Būtis, arba Gamta, savo paprasta, bet nuostabia didybe nebėra suvokiama.

Žemiškas realumas, kuris yra paralelus dangaus paprastam realumui, nėra išsamiai iškeltas Holderlino eilėraštyje 'Kaip kad šventadienį. . /. Šitai dar laukia svarstymo ryšium su žemės ir dangaus "būriška" svarba. Pagal Heideggerį, žmogiškoji buitis vyksta tarp dangaus ir žemės, jų sąveikoje su dievais ir žmonėmis (poetais). Blaiviu, moksliškai astronomišku požiūriu nėra nei dangaus nei žemės, nes Žemė, kaip viena iš planetų, kurių yra milijonai žvaigždynuose, nėra žmogaus buities žemė, kur jis praleidžia savo dienas nuo saulėtekio ligi saulėlydžio, nuo gimimo iki mirties. Moksliškai imant, saulėtekių nėra lygiai, kaip nėra daiktų (šie yra tik molekulių bei atomų susigrupavimai). Šių dienų žmogus gyvena "bedaikčiame" pasaulyje, be dangaus ir žemės. Nežiūrint mokslinių įrodinėjimų, žmogus savo buityje vis vien užtinka gyvenimiškas realybes, kaip saulėtekis, vakaras, naktis, lietus, dirva, medžiai, gyvuliai, gėlės, paukščiai ir t.t. Visur čia atsiskleidžia niekad pilnai nesuprastos, o vis dėlto vienaip ar kitaip suvoktos, visus tuos daiktus grindžiančios ir jas valdančios "uždaiktinės" realybės. Tai žemė, dangus, dievai ir žmonės. Šitas keturias realybes Heideggeris vadina "suketvertintomis" (Gevirt der Vier) dėl jų intymaus susijimo.

Žmogiškos buities paprastumas vyksta dimensijoje, kuri yra suformuota tų keturių pagrindinių Būties jėgų savitarpio sąveika. Šitos Būties (Šventumos) jėgos yra dangus ir žemė, suteikianti laiko ir erdvės apmatus žmogiškai buičiai, dievai, šią buitį nulemia, ir pagaliau žmogus (poetas), kaip Būties jėga, savo kūrybingumu atsakinga dievų lemčiai. Šitoj dimensijoj daiktai-būtybės gali atskleisti savo prasmingumą ir esamumą (buvimą). Tai reiškia, kad šitos keturios "priešdaiktinės" realybės per žodžius įgalina žmogiškosios buities pasaulį ir jame daiktų realumą.
Kai poetas įvardija daiktus-būtybes, minties žmogus, pagrindinai suprasdamas daiktus, gali juose matyti tas keturias "priešdaiktines" realybes, nes daiktai leidžia joms pasireikšti. Suvokdamas "priešdaiktines" realybes, mąstytojas suvokia žmogiškosios buities pasaulį. Daiktai jam atskleidžia jį. "Daiktai savo 'daiktėjimu' iškelia pasaulį."53

Gal čia kiek padėtų pavyzdys, iliustruojantis žmogiškos buities pasaulio atsiskleidimą daikto "daiktėjimu". Kadangi "daiktėjimas" įvyksta per poetišką žodį, mąstytojas, suprasdamas žodį, gali reikiamai suvokti daiktą žmogaus pasaulyje. Šitame pavyzdyje "žodis" yra Van Gogh'o paveikslas, vaizduojantis porą ūkininko batų. Stebėdamas šį paveikslą, Heideggeris išvysto "daik-tėjimo" ir pasaulio iškilimo problemą.54 Paveiksle vaizduojami batai savo išsidėvėjimu, persigėrimu drėgme ir purvu kalba apie laukus, takus ir kelius ((žemė); apie lietus, darganas ir sausras (dangus); apie sėją, derliaus ėmimą, žmonių vargą pelnint duoną, jų pasitenkinimą švenčių metu sėdint prie apkrauto stalo, jų džiaugsmą gimstant kūdikiui ir skausmą mirštant šeimos sentėviui (žmogus); ir pagaliau apie žmogaus kelią iš Dievo rankų į Dievo rankas, jo priklausomumą nuo likiminių jėgų, kurios valdo jį ir jo pasaulį (dievai). Šitokiu plačiu požiūriu suprasti, o ne vien tik lo£i*kai aptarti, daiktai tampa prasmingi savo pilnu "daiktiškumu" — jie tampa tuo, kuo jie yra. Žodis juos grindžia, kartu atskleisdamas pasaulį, kuriame vyksta žmogiškosios buities drama. Šitaip suprasti daiktai nėra vertybės, kaip dominuojami nuostatai, bet yra daiktai, tausojami Būties šviesoje.
Poetiško žodžio išmąstymas yra artimai susijęs su žmogumi savoje buityje. Poetiškas žodis kaip tik yra realaus žemiškumo žodis; "jis būna lygiai taip arti mąstančiojo žingsnio, kaip ir žingsnio žemdirbio, kuris anksti rytą eina šieno piauti."55

Kadangi "tyrieji" kalbėtojai yra poetai, o mąstytojas išmąsto poetiškus žodžius, abu jie yra artimai susiję, tačiau skirtingi. Poetas prabyla žodžiu, perimtu iš dievų, pirminių Šventumos tarpininkų. Jis tai daro pats laikydamasis Šventu-moje, kaip Būties pilnatvėje. Jis duoda pradžią žodžiams, formuojantiems žmogiškąją buitį, lygiai kaip tai darė mitinės eros poetai (mitų kūrėjai), irgi būdami sąsajoje su dievais. Tiek priešistorinių, tiek istorinių poetų kalba, kurioje grin-džiasi kasdienos kalba, yra pirminė kalba, būdama Kalbos (didžiąja raide) išdava. Kasdienos kalba yra sukasdienėjusi pirminė kalba.

Mąstytojas nekalba naujais žodžiais; jis suvokdamas Būtį, permąsto kasdienos žodžius ir atstato jų pirmykščią galią. Mąstytojas nuvalo žodžius nuo kasdienos pelėsių, atgaivindamas juose jų pirminį žvilgesį, kurį jie turėjo gimdami poeto lūpose. Tuo būdu galima sakyti: poetai atskleidžia Šventumos grožį, mąstytojai atskleidžia Būties tiesą. Grožis ir tiesa — abu švyti dieviškumu.
Būtis, kaip nebūtybė, per savo keturias "būriškas" jėgas pagrindžia ir įgalina būtybių pasauli. Šita prasme Hedeggerio mintis (lygiai kaip ir senovės graikų) yra skirtinga nuo metafizinės (filosofinės) minties, ignoruojančios Būtį ir "bū-tybiškas" jos jėgas.

Ateities kultūrinės perspektyvos
Heideggerio mintis, išskirtinai vertindama poetiškumą, pati, atrodo, turi poetiškumo žymių. Todėl tie, kurie nėra kaip reikiant susipažinę su jo filosofija, gali priekaištauti, kad jis metasi į vaizdinį, poetišką mąstymo būdą dėl savo nesugebėjimo racionaliai galvoti. Tas, kas kiek daugiau yra susipažinęs su Heideggerio filosofija, su jo sugebėjimu gvildenti giliausias filosofines problemas, niekad tokio priekaišto nepadarys.

Heideggerio mintis įgauna mitinį bei poetinį pobūdį, išaugdama iš 2000 metų trukusios filosofijos-metafizikos eros. Išmąstęs pagrindines istorijos filosofų problemas, jis randa jų pagrindus Būtyje, kuri šių filosofų buvo ignoruojama, laikant ją būtybe. Suvokdamas Būtį, Heideggeris atveria duris į Būties minties dimensiją (vietoj buvusios būtybių būties dimensijos). Jis ne tik atveria šias duris, bet ir pats jau žengia nauju Būties mąstymo keliu.

Kadangi mokslų ir moderniosios technikos pagrindai slypi filosofijoj, kaip Būties užmirštyje, Heideggerio atveriamos durys pastato ir juos prieš naują dimensiją. Šią naują dimensiją Heideggeris vadina didingesnio mąstymo dimensija dėl to, kad ji jau yra už nihilistinės eros, kaip kad ji jau buvo prieš šitą erą ankstyvųjų graikų mąstytojų dimensijoj.

Heideggeris yra šauklys, šaukiantis modernų žmogų į didingo paprastumo erą, kur žmogui yra skirta kuklesnė būklė — užuot jam buvus būtybių viešpačiu, žemės valdovu, būti Būtį respektuojančiu ir gal pergyvenančiu jos nuostabą. Būties respektavimas, tausojant būtybes, kaip atsiskleidžiančias jos šviesoje, yra ateities žmogaus misija. Šitoks kuklesnis žmogaus buvimo būdas ir yra "egzistencija", suprantant šį žodį Heideggerio aiškinama prasme: suprantant jį kaip reiškiantį žmogaus išžengimą iš savavalio atsiribojimo nuo priklausomumo Būčiai (iš Nietzschės antžmogio padėties) į jo buvimą Būties tarnu.

Heideggeris šaukia modernų žmogų į naują ateitį sava dvasinio posūkio nuojauta. Šitas posūkis nėra grįžimas atgal į priešistorinę būklę, bet, priešingai, yra posūkis, šaukiąs jį žengti pirmyn mokslo ir technikos keliu, tačiau per-svarstant ir suvokiant tiek mokslo, tiek technikos esmę ir kartu praregint ateities perspektyvų apybraižas.
Ar yra kokių nors ženklų šiandieninėj Vakarų kultūros raidoje rodančių šito posūkio vyksmą? Gal būt! Čia reikia pastebėti savotiškas "sudvasėjimas" griežtųjų mokslų paskiausiomis išdavomis. Šiuo sudvasėjimu tie mokslai priartėja prie vadinamųjų dvasinių mokslų. XIX amžiaus gale triumfavo materializmas dėl fizikos ir chemijos mokslų suklestėjimo. Šiems mokslams bandant giliau suprasti medžiagą, aiškėja, kad ji nebėra statiška, bet dinamiška; atomai susideda iš protonų ir elektronų, kurie yra teigiamos ir neigiamos elektros krūviai, tarsi jie būtų elektriniai vienetai. Tad medžiaga yra energija. To negana! Elektra savo elektromagnetiniu charakteriu yra suvedama į šviesą — taip kad medžiaga tampa "sutirštinta šviesa". Tad ir yra kalbančių apie "kosminę sąmonę".

Gamtos mokslai šiandien natūraliai suartėja su psichologiniais, t.y. jau dvasiniais, mokslais. Iš kitos pusės žiūrint, psichologija šiandie įgauna religinę tendenciją. Čia turimi galvoje svarbiausio psichoanalitinės psichologijos atstovo C. G. Jungo išvedžiojimai, kurie parodo šios psichologijos glaudžią sąsają su mitiniais simboliais, jo vadinamais archetipais, randamais kiekvieno žmogaus pasąmonėje. Mitinis simboliškumas jau yra gana arti poezijos-literatūros ir moderniojo meno.
Įvairių mokslo šakų suartėjimas pasireiškia diskusijomis bei konferencijomis tarp įvairių, ligi šiol izoliuotai veikusių kultūrinių sričių. Pas i ta -ko konferencijų, kuriose dalyvauja gamtos, visuomeninių, psichologijos ir teologijos mokslų atstovai spręsti tam tikroms problemoms, pavyzdžiui, aptarti, ar yra leistina ir morališkai bei teisiškai pateisinama išjungti žmogaus organus pavaduojančius aparatus, kai ligonis nebegali pasveikti.

Ne vien čia paminėtos kultūrinės sritys parodo suartėjimo tendenciją, bet ir visos kitos anksčiau ar vėliau neišvengiamai, atrodo, eis šia kryptimi, nes posūkis pasuka viską — visą kultūrinę eigą. Lingvistikos, istorijos, auklėjimo, visuomenės, politinės ir t.t. sritys, jeigu dar ir neišgyvena, jau laukia persvarstymo.
Kultūrinių sričių suartėjimas nereiškia jų sintezės ta prasme, kad jų pasiekimai būtų sugretinami, suderinami bei subendrinami. Suartėjimas tam tikra prasme yra kultūros "sureliginimas", neužmetant jai religinės doktrinos, bet visose šiose srityse savaimingai atsiskleidžiant vienai ir tai pačiai galutinei realybei. Ją Heideggeris vadina Būtimi.

Šituo būdu, atrodo, bus pasiekta žmogiškosios buities pilnatvė ir tuo pačiu laimė, ir tai kaip tik buvo būdinga mitiniam žmogui.

31. Kadangi žodžiui Ge-stell vargu ar galima rasti tin-
kamą žodį bet kurioj svetimoj kalboj, atrodo, kad jis turėtų
būti paliktas savo vokiška forma, panašiai kaip daroma su
žodžiu Dasein.
32. Die Technik und die Kehre, op. cit, p. 39.
33. Ibid., p. 35.
34. Ibid., p. 40.
35. Ibid., p. 41
36. Cf. ibid., p. 45.
37. Martin Heidegger, Untertvegs zur Sprache (Pful-lingen: Gūnther Neske, 1959), p. 11.
38. Martin Heidegger, Vortrdge und Aufsatze (Pfullin-gen: Gūnther Neske, 1954), p. 189.

39. Ibid.
40. Untertvegs zur Sprache, op. cit., p. 168.
41. Ibid., p. 21.
42. Vortrdge und Aufsatze, op. cit, p. 192.
43. Unterwegs zur Sprache, op. cit, p. 16.
44. Vortrdge un Aufsatze, op. cit, p. 97.
45. Martin Heidegger, Holderlin Hymne (Halle a.d.S.:
Max Niemeyer Verlag, n.d.).
46. Ibid., p. 28.
47. Ibid., p. 31.
48. Vortrdge und Aufsatae, op. cit, p. 202.
49. Ibid.
50. Martin Heidegger, Der Feldtoeg (Frankfurt a. M.:
Vittorio Klosterman, 1956), p. 4.
51. Ibid., p. 4-5.
52. Ibid., p. 5.
53. Untenvegs zur Sprache, op. cit., p. 22.
54. Cf. Holzege, op. cit., p. 22-25.
55. Der Feldtoeg, op. cit, p. 2.



Jonas Kovalskis-Kova: Monstrancija