CHARLES GOUNOD ROMEO IR JULIJA Spausdinti
Parašė ALGIS ŠIMKUS   
Lietuviškosios operos esminė paskirtis, kaip teisingai yra pabrėžęs jos ilgametis vadovas ir šių metų pastatymo dirigentas - režisorius Aleksandras Kučiūnas, pilnutine prasme įgyvendinama vien tik lietuvių kompozitorių operų pastatymais. Savo dvidešimt vienerių metų darbo kelyje mūsų operininkai šiam kilniam lietuviškosios kultūros uždaviniui buvo pasigėrėtinai ištikimi. Be jų būtų likusios mūsų publikai visiškai nežinomos Gaidelio "Dana", Banaičio "Jūratė ir Kastytis" ir trys pereito sezono Kačinsko, Gaidelio ir Marijošiaus vienaveiksmės operos, neskaitant dar ir Karnavičiaus "Gražinos" atnaujinimo.

Šių iškilių lietuviškųjų švenčių nebūtume turėję, jei mūsiškis operos kolektyvas nebūtų įsigijęs reikiamo sceninio bei meninio patyrimo standartinio pasaulinio repertuaro operų pastatymais, kurie taip pat neblogai papildydavo ir operos kasą, ištuštintą lietuviškųjų operų premjerų nuostolių.

Šių metų Gounod "Romeo ir Juliją" tenka laikyti vienu tokių operos kolektyvo tęstinumui užtikrinti reikalingų pastatymų. Per dvidešimt metų išsėmus lengviau įgyvendinamų standartinių operų repertuarą, šiemet teko rinktis iš pasaulinių meisterių "antrojo ešalono" kūrinių. Charles Gounod. sukūręs nemaža bažnytinės ir kitokios muzikos, pasaulinį garsą įsigijo dviem romantinio pobūdžio operom, abiem pagrįstom nemirštamų Goethės ir Šekspyro kūrinių, šių dienų terminologija kalbant "soap opera" tipo pritaikymais. Šios operos tiek librete, tiek muzikoje beveik visiškai apeina garsiųjų dramaturgų gilesnes filosofines idėjas ir jų psichologinius sprendimus. Goethės gerbėjai vokiečiai tokio jų herojaus kurinio subanalinimo lengvapėdžiui prancūzui niekada neatleido. Jie iki šiai dienai atsisako Gounod operą vadinti Fausto vardu ir vadina ją "Margarethe". Šekspyro jaunuoliškos meilės entuziazmo tragedija taip pat prancūziškos operos drabužyje prarado daugumą savo originalaus gilumo bei dramatiškumo.

Nors "Romeo ir Julijoje" Gounod toli gražu neprilygo muzikiniu išradingumu, nuotaikingumu bei sklandumu savo pirmajam šedevrui "Faustui", tačiau ir šioje operoje jo muzikinis genijus daugelyje vietų sušvyti stipriai pagaunančiomis melodijomis, įspūdingais ansambliais ir klausytoją patraukiančia veiksmo eiga.

Lietuviškajam šios operos pastatymui apipavidalinti buvo pakviestas šį kartą nelietuvis dailininkas. James E. Maronek operai pasirinko modu-larinio pobūdžio dekoracijas. Jis vykusiai su-konstruktavo eilę paskirų savotiškai itališko stiliaus "pastatų", kurie buvo per visus šešis operos paveikslus ant scenos įvairiai stumdomi ar pasukami. Tuo būdu buvo sudaryti ekonomiški ir visiškai įtikiną scenovaizdžiai, ar tai būtų rūmų kiemas, pokylio salė, miesto aikštė, miegamasis, ar laidotuvių kripta. Vieninteliu priekaištu šioms dekoracijoms galėtų būti kiek nuobodokas jų scenovaizdžių vienodumas. Šį trūkumą gal būtų buvę galima gerokai sumažinti, nepaliekant per visus veiksmus centrinio skliautuotojo keturkampio visą laiką scenos viduryje, o bandant jį perstatyti į skirtingas vietas. Scenovaizdžio monotoniškumą taip pat dar be reikalo pabrėžė tikrai neišradingas scenos apšvietimas. Per visą operą scena buvo beveik be jokių paįvairinimų pilnai apšviesta. Tai nuvedė beveik iki absurdo, kai į skaisčiai apšviestą antrojo paveikslo sodą subėgo, Romeo ieškodami, Julijos draugai, nešini degančiais fakelais. Panašūs liapsusai į 23-čią sezoną bežengenčiai operai negali būti laikomi atleistinu neapsižiūrėjimu.

Kitais atžvilgiais dirigento Kučiūno režisūra buvo tvarkinga ir nenuotykinga. Kaip pas mus įprasta, lietuviškojo choro ir Kučiūnui nepavyko gyvenimiškiau išjudinti, tačiau visi dalyviai visada laiku pasirodė, buvo savo vietose, matė dirigentą ir tvarkingai pasitraukė. Keletas vaizdų netgi, kaip kardų dvikova ir paskutinė mirties scena, paliko atmintino įspūdžio gražiu sceniniu išplanavimu.

Romantiškosios Julijos (ar Julietos) vaidmenyje viešnia iš Kanados Gina Čapkauskienė pasirodė kiek nevienodai. Premjeros pirmajame veiksme, solistei bei dirigentui, matyti, ne visai sutariant dėl muzikos tempų, pasitaikė visa eilė nesklandumų, ypač garsiajame valse, kurie net ir žymiai daugiau "mėgėjiškame" pastatyme, kaip kad mūsų lietuviškosios operos, būtų nemalonūs. Iš antros pusės, į operos pabaigą, ypač paskutiniuosiuose dviejuose paveiksluose, Čapkauskienė pradėjo vykusiai įsigyventi į veikalo dvasią ir tikrai nuotaikingai dainavo bei vaidino. Jos lengvokas balsas tiko Julijos rolei ir sėkmingai nugalėjo šios gana reiklios partijos technikinius reikalavimus, nors daugelio mūsų dainininkų ydos — neaiškios dikcijos — ir ji dar nėra atsikračiusi.


Balkono scena: Julija — Gina Čapkauskienė, Romeo — Steponas Wicikas. 268 psl. — prologo scena.

Romeo ir Julijos jungtuvės: Rimas Strimaitis ir Gina Čapkauskienė, vidury: Tėvas Laurencijus — Jonas Vaznelis. Visos nuotraukos V. Jasinevičiaus.

Lietuvių operai jau įprastas talkininkas lenkų tenoras Stefan Wicik šį kartą atėjo į pagalbą Romeo vaidmenyje. Jo jaunuoliška išvaizda ir neblogai valdomas lyrinio pobūdžio balsas bei sceninis lankstumas pritiko šiai kiek sentimentaliai operai. Jis paliko simpatingą, nors ir ne išskirtinai atmintiną, kiek pasimetusiai įsimylėjusio jaunuolio vaizdą. Kaip ir ankstesniuose pasirodymuose, Wici-kui reikia pripažinti nemažu nuopelnu tvarkingą lietuviško teksto išmokimą ir aiškią, su labai nežymiu svetimu akcentu, tarseną.
Jonui Vazneliui šioje operoje, kaip ir eilėje kitų, teko vienuolio rolė. Šis mūsų operoje jau veterano vardą užsitarnavęs bosas savo vaidmenį atliko vokališkai išbaigtai, švaria lietuviška tarsena ir profesionališka scenine laikysena. Ypač vedybų scenoje Vaznelis sukūrė neginčytinai vieną labiausiai įstrigusių į atmintį šios operos momentų.

Antrasis mūsų operos veteranas baritonas Algirdas Brazis Julijos tėvo Kapuleto vaidmenyje taip pat išlaikė savo reputaciją, kaip plačios patirties ir profesinio pasiruošimo dainininkas. Jo laisva sceninė vaidyba derinosi su gerai valdomu balsu, kuris, metams slenkant, ne tik nesilpnėja, bet darosi meniškai labiau išbaigtas. Šį kartą Brazis nė karto nepasidavė pagundai savo stiproku balsu "pašaudyti".

Pagalbiniuose vaidmenyse pasirodė visa eilė mūsų scenoje jau ne naujokų dainininkų su gerokai įvairuojančiomis pasekmėmis. Genovaitė Mažeikienė — auklės Gertrūdos vaidmenyje, Valentinas Liorentas — Veronos kunigaikščio, Vaclovas Momkus — Gregorijaus, Bernardas Prapuolenis — Merkurijaus ir Raimundas Lacis — jauno didiko, visi jie buvo šio pastatymo lygiui tinkamoje aukštumoje ir savo partijas atliko be priekaištų, kiekvienas pagal savo sugebėjimus. Margarita Mom-kienė, Likimo galioje, Jūratėje ir Kastytyje bei kitose operose užsitarnavusi šiltų publikos simpatijų, šį kartą pažo rolėje jautėsi kiek suvaržyta. Juliui Savrimui balso atžvilgiu reiklesnė ir judri Tebaldo partija pasirodė dar kiek sunkokai įkandama. Dramatiškosiose vietose jis susidūrė su pastebimais intonacijos ir balso pastatymo sunkumais.

Muzikinė Aleksandro Kučiūno vadovybė buvo jam įprastame lygyje. Neskaitant pirmojo veiksmo "nelaimių", jis spektaklį vedė su patyrusio dirigento nuovoka ir muzikiniu supratimu. Jo tvirtoje rankoje romantiškai jausminga Gounod muzika skambėjo patraukliai ir akademiškai tvarkingai.
Kaip ir daugumoje paskutinių dvidešimties sezonų spektaklių, Lietuvių Operos choras buvo ir Romeo ir Julijos vienu pagrindinių veikėjų. Nors choro dainininkų tarpe jau nebematyti daugelio įprastų veidų, jaunesniųjų choristų tarpe dar vis gausiai maišosi net ištisus du dešimtmečius ištvėrę veteranai. Pasidaro suprantama, iš kur trykšta šio choro sceninis patyrimas ir tikrumas, nors šį kartą sąskambiu ir precizija jie savo geriausiems buvusiems spektakliams ir neprilygo.

Tikėkimės, kad šis gajus lietuviškas sambūris bei jo vadovai nenuleis rankų ir toliau judins Chicagos lietuviškąjį gyvenimą savo metiniais įnašais, o gal dar ir vėl čia nematyta lietuviška opera.