DAILĖS PREMIJOS Spausdinti
Parašė V. Vizgirda   
Lietuvių Fondo dailės premijos turėtų būti skiriamos tautiškai sąmoningam ir aktyviai besireiškiančiam brandžios kūrybos dailininkui, kaip įvertinimas ir kūrybinis paskatinimas.

Bet jų skyrimas už dailę yra pavėluotas mažiausia dešimčia metų. Jau mirė dail. A. Galdikas ir kiti žymūs dailininkai, kaip P. Kiaulėnas, P. Augius, P. Puzinas, kurie būtų galėję tas premijas gauti.

Pagerbiant tad likusiuosius, be atrankos principo, iškyla dar ir amžiaus problema: vertindami jaunas kūrybines pajėgas, negalime užmiršti ir tų, kurių vardai jau įrašyti lietuvių dailės istorijon. Tad ir yra klausimas, kuriais pagrindais premijos turėtų būti skirstomos.

Ieškant kad ir aukso vidurio, visad bus susidurta su padėtim, kada sprendimas negali būti objektyvus. Kiekviena žiuri gali taisyti klaidas buvusiosios, bet vis vien visad liks kitaip nusistačiusi opozicija.

Išeivijoje turime menine kūryba pasireiškusių dailininkų, kurie jau pateko į tarptautinio vardo muziejus, galerijas, parodas. Bet lietuviškoje išeivių bendruomenėje dažnai kiekvienas dailininkas yra tolygiai lygus su visais, jei tik patepa dažus ant drobės ar, nuolat dalyvaudamas meninėje veikloje ir parodose, tarytum įsipilietina lygiomis teisėmis į dailininku kūrėjų tarpą.

Galima gerbti kiekvieno skonį, net ir tų, kurie žavisi menkaverčiais paveikslais parodose ir jais puošia savo butus. Bet ugdant tautinę kultūrą, ne vien dailėje, bet ir visose meno srityse yra privalu daryti vertybių atranką. Istorija nežino tokio atvejo, kad diletantai ir mėgėjai praturtintų kokios nors tautos kūrybą. Visur ir visais laikais meno kokybės problema yra aktuali. Kai to nepaisoma, menas yra žlugdomas pačiu žiauriausiu būdu. Premijų tikslas tad yra atkreipti dėmesį į iškiliausius mūsų kūrėjus, nesvarbu, kokia eile.

Mūsų rašytojai ir muzikai išeivijoje turi organizacijas, kurios atstovauja visiems šių sričių menininkams. Dailininkai neturi visus jungiančios organizacijos ir yra pasiskirstę pagal gyvenvietes į lokalinius ir grupinius kolektyvus. Dėl atstumų neįmanoma surengti ir bendrų parodų, kurios reprezentuotų mūsų žymiausius dailininkus.

Premijos už dailę išeina iš mūsų bendruomenės šeimyninės saviveiklos ribų. Todėl yra svarbu, kad jų skyrimas neišslystų iš profesiniais pagrindais veikiančio organizmo. Nėra tad kitos išeities, kaip turėti patariamąsias bei vykdomąsias ir kompetentines institucijas prie Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos, kuri vykdo tą premijų davimą.

Kazys Varnelis, laimėjęs 1977 m. Lietuvių Fondo dailės premiją (1,000 dol.).

Lietuvių Fondo dailės premijos jury komisija. Iš kairės dailininkai: Pranas Lapė, Romas Viesulas, Viktoras Vizgirda, Albinas Elskus.

tuvių Bendruomenės Kultūros tarybos, kuri vykdo tą premijų davimą.

Su abstraktinio meno suklestėjimu atsivėrė neribotos galimybės dailininkams pademonstruoti savo temperamentą. Iš tiesų, ne problema taškytis su dažais drobėje, braižyti linijų raizginius. Bet iš tikrųjų ir be-daiktinėje dailėje formų ir spalvų deriniai turi būti palenkti ritmo, kompozicijos, spalvų harmonijos ir išraiškos dėsniams. Šiandien iš visų kraštutiniausių dailininkų tik nedidelis skaičius yra jau įrašyti pasaulinės dailės istorijon. Jų darbai muziejuose liudija neišsemiamas galimybes kūrybiškai pasireikšti bet kokioje dailės srovėje.

Manau, kad ir lietuvių dailininkams skiriamos premijos turi būti atviros visoms dailės kryptims.

K. Varnelis, kuriam šiemet paskirta Lietuvių Fondo dailės premija, yra avangardo dailininkas. Jis yra įsijungęs į dailės judėjimą tame kontinente, kuriame mes gyvename. Tačiau jis turi savo veidą, kuris jį išskiria iš dailininkų minios.

Be abejo, sprendimas priimti ar nepriimti kokį nors meną yra sentimento reikalas. Bet reikia skaitytis su įvykiais, kurie vyksta žemės paviršiuje. Dar niekas neparvežė aukso luitų iš mėnulio. Bet ta skridimo technika stulbinančiai pradeda namą erą mūsų vicilizacijoje. Muziejų — matome kuriozų, kurie jau neturi ryšio su visos praeities kultūra, bet jų reikšmė (gal būt, naujam dailės renesansui) yra didesnė, negu nu-tepimas dar vieno impresionistinio peizažo.
V. Vizgirda