KAZYS VARNELIS IR JO KŪRYBA Spausdinti
Parašė HAROLD HAYDON   

Harold Haydon — Adjunct Professor of Fine Arts, Indiana University Northwest, Visiting Instructor, School of the Art Institute of Chicago.
Professor Emeritus of Art and Director Emeritus of Midway Studios, the University of Chicago. Art Critic, Chicago Sun-Times
-------------
Kazys Varnelis ir iš išvaizdos atrodo kaip pasišventęs menininkas, koks iš tikrųjų jis yra. Lieknas, šviesiabarzdis, uolus, jis gali būti mūsų dienų Van Goghu. Kai kalba apie savo meną, jis kalba tyliai ir kukliai, bet prasmingai.
Sulaukęs 60 metų, jis galvoja apie savo sukurtų darbų ateitį ir apie tuos, kuriuos jis dar sukurs, nepaisant sėkmingos meninės karjeros su daugeliu garbės atžymėjimų, muziejinių parodų ir premijų.

Joks tokio masto dailininkas, davęs pasauliui tiek puikių tapybos bei skulptūros darbų, neturėtų rūpintis dėl savo vietos meno istorijoje ir savo pasiekimų pripažinimo. Tačiau amerikietiškasis indiferentiškumas menui ir liūdna eilės žuvusių meno šedevrų istorija, ypač architektūroje, kelia rūpestį visiems menininkams.
Sulaukęs 60 metų, Varnelis vėl susidomėjo skulptūra ir su jaunatviška energija ir entuziazmu išvystė ankstyvesnes idėjas. Kadangi jis turi aiškią ir nuoseklią liniją, jo skulptūra ir tapyba yra vieningos savo esmėje, kurioje statomos ir išsprendžiamos harmoningai besijungiančių kontūrų bei plokščių problemos.
Kai 1941 metais Varnelis baigė Kauno dailės institutą, jis buvo tuoj paskirtas to paties instituto


instruktorium ir taip pradėjo savo dvilypį dailininko ir mokytojo pašaukimą, kuriam atidavė daug savo gyvenimo metų. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas ir bažnytinės dailės muziejaus direktorium.

Po dvejų metų, nutaręs toliau tęsti savo studijas, persikėlė į Vieną ir lankė Vienos dailės akademiją, 1945 metais ją baigdamas ir gaudamas akademinį dailininko laipsnį. Turint tokį tvirtą akademinį pagrindą, buvo galima laukti palinkimo į konservatyvią dailę, tačiau kelionės po Europą bei pažintis su garsiuoju meno kritiku ir kolekcionierium dr. Ottomar Domnick tik sustiprino jaunojo dailininko susidomėjimą abstraktu.

Varnelis atvyko į JAV 1949 metais ir apsistojo Chicagoje, kur atidarė vitražų studiją. Apie tuziną metų tai buvo jo pragyvenimo šaltinis. 1963 metais grįžo prie tapybos ir netrukus pradėjo reikštis parodose, greitai įgydamas gerą dailininko reputaciją. 1968 metais pradėjo dėstyti meno dalykus Chicago City Colleges, kur ir dabar juos tebedėsto kaip pilnas profesorius. Laikui bėgant, parodos daugėjo. Jis du kartus laimėjo Chicagos dailės instituto Vielehr premiją (1969 ir 1974 metais). Po to ėjo National Endowment for the Arts stipendija (1975). Tuo laiku Varnelis jau buvo pasiekęs pripažinimą, kokio nedaug kas iš amerikiečių menininkų susilaukia savo gyvenime. Neskaitant grupinių parodų, jam surengiamos individualinės parodos Chicagos moderniosios dailės muziejuje (1970), Milvvaukee dailės centre (1974) ir Dailės muziejuje Iowa City (1975). Dailininko kūriniai, susilaukę tokio pripažinimo, yra originalūs, individualūs ir labai kruopščiai atlikti paveikslai ant drobės, taip tobulai išbaigti ir tokie sudėtingi bei intriguojantys, kad jie tuoj sukelia išskirtinį dėmesį.

Žymusis olandų meno istorikas ir muziejaus direktorius Jan van der Marck atkreipė dėmesį net į Varnelio paveikslų moduliuotų plokštumų panašumą į dekoratyvines lietuvių liaudies medžio skulptūras. Van der Marck taip pat randa paralelių tarp dailininko supintų labirintiškų drobių aspekto ir lietuvių kalbos sudėtingumo.

Kalbant apie jo darbus, žiūrovui nesunku suprasti optinių ir vaizdinių įvairovių kaitaliojimą s i nuo išgaubtų iki įgaubtų efektų ir neribotų galimybių tarp šios rūšies atradimų ir išvystymų.

Per paskutinius kelerius metus Varnelis nusigręžė nuo tradicinio stačiakampio paveikslų formato, pirmiausia sukonstruktuodamas rėmus taip, kad jie atitiktų kompoziciją. Po to jis praplėtė savo darbų erdvę, išplaudamas drobių centrą, kaip, pavyzdžiui, paveiksle "Lotos" (1976 m.). Pažvelgus atgal, atrodo, kad tokia raida buvo nesąmoningas pasiruošimas dailininko atgimusiam susidomėjimui abstraktine skulptūra, kurią jis buvo pradėjęs anksčiau.

Jeigu plastiška, įvairuojanti organizacija erdvės ritmiškame tęstinume yra jo tapybos centrinė tema, tąi ta pati masės ir tuštumos struktūra yra pagrindinė esmė Varnelio skulptūroje. Ištikimas 20 šimtmečio tradicijoms tapyboje, jis naudoja paveiksle planą, moduliuodamas formas taip, kad jos tartum juda pirmyn ir atgal reliatyviai plokščioje erdvėje, nors ten nieko, net teptuko brūkšnio, nėra, išskyrus šviesą ir šešėlį. Formos gi gali būti labai mažos arba be galo didelės. Monochromatinė spalvų schema padeda išlaikyti paviršiaus vieningumą.
Varnelio skulptūra, kuri yra taip pat monochromatinė, panašiai respektuoja senas tradicijas ribotų, aiškiai apibrėžtų masių, nors tai yra 21 šimtmečio darbai gryniausiame konstruktyvizmo stiliuje. Konstruktyvizmas reiškiasi įvairiais būdais, įskaitant ir skirtingų elementų ansamblį, stebinantį savo priešingybėmis. Varnelio skulptūroje geometrinės formos grynumas, randamas jo tapyboje, išreiškiamas dar aiškiau aštriakampių plokštumų bei strypų ir sijų judesyje, atliekančiame lineari-nę funkciją. Kartais šitos atviros konstrukcijos kyla nuo plokštumos aukštyn, ir jų linijiniai elementai vedžioja akį vertikaliai ir horizontaliai skulptūros apribotoje erdvėje. Šitas judėjimas erdvėje suteikia neribotų perspektyvų galimybę, žiūrovui apeinant kūrinį ir tuo būdu keičiant regimus dalių santykius sudėtingais ir nenumatytais variantais.

Kartais Varnelis suvokia savo skulptūrą plokštumomis, kurios įvairiai kryžiuojasi, kartais kaba laisvai ir tartum nesiekia žemės. Šitie darbai, būdami geometriški, atrodo masyvūs, kai plokštumos yra matomos iš priekio. Jos atsidaro kaip tuščiavidurės konstrukcijos, žiūrint iš vienos pusės, ir kaip plačiabriaunės, žiūrint iš kitos. Iš tikrųjų, skulptūroje reljefinis žaidimas yra realybė, o ne tapybinė iliuzija, ir pasidaro labai sudėtingas, žiūrovui keičiant matymo tašką, o tai ir sudaro skulptūros esmę.

Šalia visų Varnelio išradimų ir atradimų, labiau pagrindinis negu jo techniški sugebėjimai ir precizija, realizuojant idėjas, yra dailininko nemeluotas jausmas kompozicijos ir proporcijų atžvilgiu, o taip pat ir aukšta estetinė kokybė viso to, ką jis sukuria. Dėl tų privalumų jis susilaukė premijų iš muziejinių parodų. Tie privalumai taip pat užtikrina, kad jo darbai nežus.

Iš tikrųjų pats laikas įvairių kraštų muziejams, ypač jo tėvynės, įsigyti Varnelio kūrinių.

jis yra pribrendęs, žinomas, savo jėgų pilnumoje ir ypatingai produktyvus. Jo darbai jau kolekcionuojami, kaip pavyzdžiui, Akron Art Institute, Mil-waukee Art Center, Museum of Art, University of Iowa, Iowa City, Hopkins Art Center ir žinomose korporacijų bei privačiose kolekcijose. Svarstant Varnelio darbų eksponavimą, reikia neužmiršti, kad jo tapyba ir skulptūra idealiai tinka viešiems pastatams, kurie seniau buvo ir dabar vėl yra puošiami sienine tapyba ir skulptūra. Gryna erdvės geometrija Varnelio skulptūroje papildytų moderniosios architektūros geometriją, su jos eksponuota konstrukcija, rišant ją prie žmogiškos sampratos. Daug didelių tuščių sienų viešuose pastatuose atgytų su Varnelio sieninėmis tapy-bomis. Tokios sieninės tapybos ir skulptūros būtų tinkamos ir reikšmingos bet kuriam krašte Vakarų pasaulyje.

Nežiūrint to, kad jis yra abstraktus savo kūrybos koncepcijoje, Varnelis neišsižadėjo tikrosios dailės prasmės. Sudėtingas organiško gyvenimo ritmas ir tobulas visatos išdėstymas yra šaltiniai jo įkvėpimui. "Aš jaučiu, kad visas mūsų gyvenimas yra labai ritmiškas", sako dailininkas. "Ritmas vaidina svarbią rolę mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, širdies plakimas, eisena, net kalboje ritmas yra mūsų egzistencijos dalis". Be abejo, ankstyvos meno formos remiasi ritmu taip pat, kaip ir šiandieninė dailė, kuri naujais dekoratyviniais ir išraiškiais elementais formas padaro grynesnes ir konstruktyvesnes.

Tikėdamasis pilno dėmesio, kurio jis savo daile užsitarnavo, Kazys Varnelis gali tęsti savo darbą, užtikrintas, kad jo savita vaizdinė jėga ir rankų technika yra pripažintos ir vertinamos visur, kur tik jo dailė yra žinoma.