Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ISTORINIS JĖZUS IR TIKĖJIMO KRISTUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS L. RUBŠYS   
II

Jėzus krikščioniškoje raštijoje — Naujajame Testamente
"O jūs kuo mane laikote?" (Mk 8, 29) buvo Jėzaus klausimas savo mokiniams pakeliui į Pilypo Cezarėjos kaimus. "Kuo jūs laikote Kristų?" yra pagrindinis Naujojo Testamento klausimas. Visoj krikščionybės istorijoj šis klausimas liko pagrindinis. Atsakymas į šį klausimą istorijos tėkmėje priklausė nuo tikėjimo ar netikėjimo. Mūsų amžius didžiuojasi kritišku istorijos metodu. Užtat, šio metodo padedami, ir tikintysis, ir netikintysis ne tik iš naujo kelia klausimą apie istorinę Naujojo Testamento (ypač evangelijų) vertę, bet ir atpažįsta jame istorinius faktus (įvykius) ir vėlesnę jų sampratą (galvojimą tikėjime apie įvykius). Vien faktų perdavimas nėra istorija. Tai tik kronika: dienos arba savaitės įvykių kronika laikraštyje, chronologinė metų įvykių kronika metraštyje, visuomeninio gyvenimo aktualijų kronika televizijos ekrane. Istorija tai — įvykiai plius prasmė. Naujasis Testamentas (evangelijos) yra ne kronika, bet istorija: įvykiai iš Jėzaus Nazariečio gyvenimo ir jų prasmė.1

Naujasis Testamentas nėra viena knyga, ją sudaro net 27 rašiniai. Susiduriame su keletą svarbių ir įdomių metmenų:
1. Visi Naujojo Testamento raštai atspindi Jėzaus mokinių — pirminės krikščionių bendruomenės — tikėjimą ir gyvenimą Jėzuje Kristuje Mesijuje).
2. Keturios Naujojo Testamento evangelijos rašo apie Jėzaus, Dievo Kristaus (Mesijo), darbus ir žodžius jo viešosios veiklos metu.
3. Apaštalų darbai, Pauliaus laiškai ir likusieji Naujojo Testamento raštai kalba apie nuostabi Jėzaus gyvenimo pasekmes.

Ši Naujojo Testamento apžvalga rodo, kad jo pagrindinis siužetas yra Jėzus, jo asmens ir veiklos svarba bei butinė reikšmė krikščionių Bendrijai (Bažnyčiai). Nuo pirmojo puslapio iki paskutinio Naujasis Testamentas alsuote alsuoja įsitikinimu, kad Jėzuje iš Nazareto Dievas apreiškia patį save ir per jį išgano žmoniją ir visatą. Pagal Naująjį Testamentą, istorinė Jėzaus gyvenimo drama Palestinoje yra vienkartinis Dievo užmojo ir veiklos įkūnijimas išganymo istorijos dramoje Galime suvokti, kad turime reikalą ne tik su istoriniu Jėzumi, — vyru iš Nazareto,2 bet ir su Jėzumi, kaip Dievo Kristumi (Mesiju), — tikėjimo Kristumi.3 Naujasis Testamentas nėra įvykių kronika, bet tikėjimo istorija. Aišku, kad ir Jėzaus Kristaus (Mesijo) samprata nėra vientisa, bet sudėtinga — istorinis šaltinis apie Jėzų ir istorinis šaltinis apie krikščionių tikėjimo į Jėzų, kaip Dievo Kristų (Mesiją), pradžią.

1. Naujasis Testamentas — istorinis šaltinis apie Jėzų iš Nazareto

Keturios evangelijos aprašo Jėzaus darbus ir žodžius. Koks yra jų istoriškumas ir istorinė vertė? Ką iš viso šie žodžiai reiškia? Tukididas ir He-rodotas, Livijus ir Tacitas, Simonas Daukantą rašė apie praeitį. Ar nūdien jų darbai laikytini istoriškais? Ar tik modernus istorikas gali būti tikrai istoriškas? Žmonijos istorinė raštija yra spalvinga ir daugiaveidė. Norint ją deramai įvertinti, neįmanoma ribotis vien moderniu istoriku; neįmanoma apsieiti be anos gyvosios aplinkos, kurioje jos gimta, pažinimo. Evangelijos daug kuo skiriasi nuo modernios istorijos rašymo, tačiau jos nelaikytinos mažiau istoriškomis. Modernus žmogus, imdamas jas į rankas, turi atsiminti, kad jo XX amžiaus akiniai nėra pakankami. Naujojo Testamento gyvoji aplinka buvo Bendrijos skelbimas (kerygma) apie vienkartinį Dievo užmojį ir veiklą Jėzuje Kristuje. Gi evangelijų autoriai yra šio skelbimo apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą liudytojai.

Evangelijos pagal Matą, Morkų ir Luką. Pirmosios trys evangelijos giminingos ir medžiaga, ir sąranga: tie patys stebuklai, tie patys palyginimai ir tie patys sankirčiai.4 Šis bruožas yra itin ryškus jas palyginus su ketvirtąja — evangelija pagal Joną. Čia istoriniai duomenys ir jų teologinė samprata kur kas glaudžiau susieti.5 Kiekviena evangelija perduoda Bendrijos tikėjimo kraitį, kas buvo atsimenama apie istorinį Jėzų iš Nazareto ir jo butinę svarbą žmogui, — pagal savo vietos krikščionių bendrijos poreikius. Todėl evangelijos nėra vien giminingos savo medžiaga ir sąranga, bet ir skirtingos. Už kiekvienos jų slypi krikščionių bendrija, kurioje gyveno ir kuriai rašė evangelistas.

Evangelija pagal Matą. Mato evangelija turi dvigubą teologinę temą: Jėzus Kristus (Mesijas) ir jo Bendrija. Abi temos itin ryškios programiniuose Prisikėlusiojo žodžiuose vienuolikai jo mokinių:
Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautu žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28,18-20).

Jėzus pristato save kaip Žmogaus Sūnų (Dan 7, 13-14), kuriam Dievas davė valdžią visatoje. Taigi, pagal Mato evangeliją, ateityje visi, kurie pripažįsta Dievą visatos Viešpačiu, turi pripažinti ir Jėzų Kristų. Tai yra pirmoji Mato evangelijos teologinė tema. Šalia jos yra ir antroji teologinė mintis. Bendrija, kurią žemėje sukūrė Jėzus, turi istorinę misiją Dievo užmojyje ir veikloje, perimdama Izraelio vietą ir būdama tauta, "kuri duos vaisių" (Mt 21,43). Jėzaus mokinių Bendrija, priešingai istoriniam Izraeliui, bus visuotinė, nes Jėzus siunčia Vienuolika daryti "mokiniais visų tautų žmones" (Mt 28, 19'. Pagal Mato evangeliją, Dievo užmojis sukurti Dangaus karalystę siekia sukurti Bendriją, kurios branduoliu nuolat lieka ana pirminė istorinė Jėzaus bend-rijėlė (Apd 1, 15-26) — Dvylika.

Mato evangelija yra gili ir iškili Bendrijos teologija. Ko ji verta kaip istorinis šaltinis apie Jėzų iš Nazareto? Ar jos autorius skaitosi su istorine tiesa?
Šis klausimas bus galima atsakyti, tik iš arčiau pažiūrėjus į kitas dvi Matui giminingas evangelijas. Dabar gi svarbu patį klausimą pilniau išreikšti. Aišku, kad Mato evangelijos autorius nerašė Jėzaus biografijos, kaip ją būtų rašęs bešališkas nekrikščionis autorius.6 Evangelijos autoriui rūpėjo praturtinti savo krikščionių bendrijos tikėjimą, išryškinant istorinio Jėzaus svarbą Dievo sandoros su žmogumi istorijoje. Užtat jis ir rašo. kad Jėzuje, kaip Dievo Kristuje ir Dievo Sūnuje, buvo atbaigta Izraelio istorija. Tokiu būdu jis parodo savo skaitytojams, kad praeities įvykiai yra istoriškai svarbūs ne tik jų amžiui, bet ir visiems ateities amžiams. Jėzaus iš Nazareto gyvenime, mirtyje ir prisikėlime išsipildė didžioji Izraelio viltis, nes jis — Dievo užmojo istorijoje privilegijuotas momentas. Jame turi šaknis visa Bendrijos ateitis.

Mato evangelija nėra nei vieniša, nei nepriklausoma. Autorius, ją rašydamas, naudojosi šaltiniais.7 Nūdienis istorikas gali atskirti evangelisto naudotus šaltinius nuo jo paties teologinės įvykių sampratos. Be to, istorikas, lygindamas Mato evangelijos pasakojimą apie Jėzų su jam gimininga medžiaga evangelijoje pagal Morkų, gali atkurti istoriškai patikimą Jėzaus gyvenimo apybraižą.8

Evangelijos pagal Morkų. Morkaus evangelijoje ryškūs du elementai: savo akimis mačiusiųjų liudijimas ir Morkaus krikščionių bendrijos Jėzaus teologija. Autorius yra gyvas ir patrauklus pasakotojas, nes perduoda apaštalo Petro prisiminimus, — savo akimis mačiusiojo liudijimą, brangintą Morkaus bendrijoje.9 Morkus nėra stiprus kaip katechistas. Jėzaus žodžius, mokslą jis perduoda, palyginus su Mato evangelija, šykščiai. Morkaus evangelijoje tėra tik pora Jėzaus kalbų: palyginimų rinkinys (Mk 4,1-34) ir eschatologinė apokalipsė (Mk 13). Gi Jėzaus pamokymų, duotų mokiniams, randame tik skiauteles. Tik ketvertas eilučių apie mokinių apaštališką tarnybą (Mk 6,8-9.10-11) ir tik virš dešimties eilučių apie Bendriją (Mk 9,33-37./38-41/.42-43.47-50). Fariziejų ir Rašto aiškintojų apkaltinimo aktas teturi vos trejetą eilučių (Mk 12,38-40)! Tuo tarpu Lukui reikia bent 16 (11,37-53), o Matui net 36 eilučių (23:1-36)! Atrodytų, kad Morkaus evangelijos centras yra ne Jėzaus žodžių perdavimas, o jo gyvenimo atpasakojimas. Ir tai tik iš dalies tiesa. Tik penketas pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą yra ilgesni ir pasižymi pasakotojo spalvingumu bei žaismu: paralitiko pagydymas (2,1-12), demonų išvarymas gerasiečių krašte (5,1-17), sinagogos vyresniojo dukrelės prikėlimas (5,21-43), Jono Krikštytojo nužudymas (6,17-29) ir jauno epileptiko išgydymas (9,14-29). Šiaip ir Morkus tik trumpai teatpasakoja įvykius iš Jėzaus gyvenimo. Gundymui dykumoje jam užtenka poros eilučių (1,12-13), pirmųjų mokinių pašaukimui aprašyti — penketo (1,16-20), o sankirčiai su fariziejais Galilėjoje suburiami į ketvertą esminių bruožų: " . . . atėjau ne teisiųjų [fariziejų — save teisiais laikančių] šaukti, o nusidėjėlių" (2,13-17), seni nuostatai ir nauja dvasia (2, 18-22), žmogus ir įstatymas (2,23-28) ir "ar šeštadienį leistina gera daryti?" (3,1-5). Atrodo, kad Morkui svarbu ne vien atpasakoti Jėzaus gyvenimą. Savo evangelijos antrašte "Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia" (1P1) Morkus prašnekina savo vietos krikščionis Bendrijos vardu. Jis nepasitenkina likti pasakotoju, bet nori būti Gerosios Naujienos skelbėju — evangelistu. Morkaus skelbime ryšku dvi tikrovės: istorinė — Jėzaus darbų ir žodžių kraitis Bendrijoje ir teologinė — butinė Jėzaus svarba Bendrijai. Apie pirmąją tikrovę liudija savo akimis mačiusieji. O antroji tikrovė — butinė Jėzaus svarba — augte įaugusi į istorinius Jėzaus darbus ir žodžius. Morkus, labiau negu Matas ir Lukas, kreipia skaitytojo dėmesį į Jėzaus asmens paslaptį. Antraštėje panaudota frazė "Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus geo-rosios naujienos pradžia" Morkui yra labai būdinga. "Dievo Sūnus" yra Jėzaus titulas, kurį Morkus panaudoja taupiai ir dramatiškai — svarbiausiose savo pasakojimo vietose. Pats Dievas dusyk vadina Jėzų savo Sūnumi. Po krikšto Jordane jam sakoma: "Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi" (Mk 1,11). Atsimainymo metu ant kalno trijų apaštalų — Petro, Jokūbo ir Jono — akivaizdoje patvirtinama: "Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!" (Mk 9,7). Pagonis šimtininkas, vos Jėzui mirus, šaukia: "Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!" (Mk 15, 39). Kryžius, pagal Morkų, yra Jėzaus — Dievo Sūnaus — sostas. Ir demonai dusyk išpažįsta Jėzų esant Dievo Sūnumi (Mk 5,7; 7, 11). Morkui Jėzus iš Nazareto yra Dievo Sūnus žmogaus pavidalu.

Morkui svarbu atskleisti skaitytojui Jėzaus butinę svarbą. Tačiau jis lieka ištikimas istorinei tiesai. Tai ryšku iš Jėzaus viešosios veiklos — Jėzaus darbų ir žodžių prieš jo prisikėlimą — aprašymo. Jėzus vadinamas "mokytoju" (Rabinu). Titulai "Dovydo sūnus" (Mk 10,47-48), "pranašas" (Mk 6,15; 8,28) ir "Viešpats" (Mk 11,3; 7,28) evangelijos puslapiuose labai reti, o titulas "Marijos sūnus" (Mk 6,3) skaitytoją nustebina. Morkus vadina Jėzų "Jėzumi" 81 sykį, o "Jėzumi Kristumi" tik evangelijos antraštėje (1,1). Jėzus savęs nevadina "Kristumi (Mesiju)",10 Priešingai, griežtai reikalauja, kad jo mesijinė pareiga ir pašaukimas būtų laikomi paslaptyje (Mk 8,30). Jėzus pats šią paslaptį apreiškia aukščiausiajame teisme (Mk 14,61-62). Titulas, kuriuo Jėzus save vadina, yra "Žmogaus Sūnus" (14 kartų). Jėzus — Žmogaus Sūnus — Paskutiniame teisme teis nusidėjėlius (Mk 8,38). Jėzus — Žmogaus Sūnus — duoda išganymą ir nuodėmių atleidimą jau dabar (Mk 2,28) ir yra Kenčiantysis Tarnas, apie kurį pranašauja Izaijas (Mk 8,31; 9,31; 10,33; 9,12; 10,45).

Morkaus evangelijoje Jėzus laikomas "mylimuoju Sūnumi" ir save vadina mįslingu "Žmogaus Sūnaus" vardu. Peršasi išvada, kad viešosios veiklos metu Jėzus sąmoningai slėpė savo mesijinę pareigą ir pašaukimą iki teismo sinedrijoje (Mk 14,61-62). Be to, gaunamas įspūdis, kad Jėzaus asmens paslaptis buvo pilnai suprasta tik po jo mirties. Šis būdingas Morkaus christologijos bruožas yra vadinamas "mesijine paslaptimi" ir verčia istoriką susimąstyti. Kada gimė ši "mesijinė paslaptis"? Ar ją sukūrė evangelistas Morkus? Ar jai davė pradžią pats Jėzus savo veiklos metu?

Morkui svarbu savo skaitytojams atskleisti butinę Jėzaus svarbą. Tačiau jis skaitosi su istoriniu faktu, kad Jėzus savo viešosios veiklos metu save tik iš dalies teapreiškė. Kryžius — Jėzaus kančia ir mirtis — turėjo apreikšti pilną naudotų titulų prasmę. Istorinis Jėzus pamažėle ir žingsnis po žingsnio vedė savo mokinius į pilną savęs apreiškimą. Nenuostabu, kad ir mokinių tikėjimas į Jėzų, kaip Dievo Sūnų ir Mesiją (Kristų), augo pamažėle ir žingsnis po žingsnio. Kaip sakėme, Morkus turėjo po ranka asmenišką Petro liudijimą.11 Petras, Jėzaus mokinys ir palydovas, palengva atpažino jo asmens paslaptį ir įtikėjo. Morkaus skaitytojas supažindinamas su augančiu tikėjimu į Jėzų, kaip Dievo Sūnų ir Kristų (Mesiją). Morkus nori atpasakoti Jėzaus gyvenimą prieš-velykinėje šviesoje. Todėl "mesijinė paslaptis" ir yra ryški Morkaus evangelijoje. Jėzus neleidžia demonams jį garsinti (Mk 1,34; 3,12), pagydytuosius prigrasina tylėti apie patirtą išgydymą (Mk 1,44; 5,43; 7,36; 8,26) ir savo paties mokinius draudžia kalbėti apie jo paslaptį (Mk 8,30) 9,9). Morkus šį faktą dar labiau paryškina, pabrėždamas, kad mokiniai nepajėgė suprasti Jėzaus asmens paslapties (Mk 4,41; 6,51-52; 8,16-21; 9,33-34; 10,35.41-42), o pats Jėzus mokino palyginimais, kad pašaliniai regėte regėtų, bet nematytų, girdėte girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstiį ir nebūtų jiems atleista" (Mk 4,12). "Mesijinė paslaptis" Morkaus evangelijoje labai ryški. Ji nėra Morkaus sukurta. Šalia "mesijinės paslapties" tekstų randame ir tekstų, kuriuose Jėzus nedraudžia skelbti apie jo paslaptį (Mk 2,10.28; 10, 47-52). Medžiagą šiems tekstams Morkus perėmė iš Bendrijos šaltinių. Ištikimumas šaltiniams vertė jį abu bruožus perduoti, nes abu turėjo šaknis istorinėje Jėzaus veikloje. Tuometinė žydija mesijinę karalystę suprato perdėm politiškai ir medžiagiškai. Jėzui reikėjo šią karalystės sampratą ištiesinti. Be to, Jėzus, viešai save Dievu laikydamas, būtų buvęs neišvengiamai nubaustas mirties bausme už piktažodžiavimą. Todėl Jėzaus laikysena, išreikšta "mesijine paslaptimi", kyla iš paties apreiškimo prigimties. Jėzui save vienukart apreikšti nebuvo įmanoma, nes neįmanoma žmogui vienukart Jėzaus paslaptį apimti. Apreiškimas prasidėjo klausimu: "Kas jis?" Jėzaus istorinė viešoji veikla ne tik klausimą gilino, bet ir žingsnis po žingsnio davė atsakymą. Istorinis Jėzus ir apreiškė, ir slėpė save. Tokiu būdu Kenčiantis Kristus (Mesijas) pilnai apreiškė Dievo užmojo ir veiklos paslaptį istorijoje.

Morkus — pasakotojas ir katechistas — įglaudė savo Gerąją Naujieną į istorinį Jėzaus gyvenimą. Jis perėmė paskirus pasakojimus apie Jėzų iš pirmųjų krikščionių ir davė jiems teologinius rėmus. Trys momentai labai svarbūs Morkaus rėmuose: Jėzaus krikštas (1,9-11), Petro išpažinimas (8,27-30) ir Jėzaus kančia (14,1-16,8). Petro išpažinimas Pilypo Cezarėjoje jo evangeliją dalija į dvi dalis: Mesijo paslaptis (1,14-8,30) ir Žmogaus Sūnaus paslaptis (8,31-16,8).
Evangelija pagal Luką. Luko evangelija yra gimininga savo pirmtakams. Tačiau ji ir daug kuo skiriasi. Mato evangelija tarnavo Bendrijos poreikiams, o Morkaus evangelija turi daug bendro su asmenišku apaštalo Petro liudijimu. Lukas sakosi norįs pasekti daugelį jau mėginusių "išdėstyti raštu pasakojimą apie mūsuose buvusius įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai [pirmieji Gerosios Naujienos skelbėjai: Jėzaus apaštalai ir mokiniai]" (1,1-2).

Lukui rūpi "rūpestingai viską nuo pradžios ištirti ir surašyti sutvarkytą pasakojimą", kad būtų įmanoma įtikinti tikrumu mokslo" apie Jėzų Kristų (1,3-4). Užtat jis ir pasakoja "apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžios veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų" (Apd 1,1-2).12

Lukui rūpi parašyti rūpestingai ištirtą pasakojimą. Savo pareiškime jis mini "savo akimis mačiusius", kurie buvo "žodžio [Gerosios Naujienos] tarnai" (1,2). Taigi, jis savo šaltiniuose rado ne tik "savo akimis mačiusius", bet ir skelbėjus, kurie gali perduoti ir žinią apie istorinį Jėzų, nes matė jį savo akimis; gali perduoti ir Jėzaus darbų bei žodžių butinę svarbą, nes tikėjo.

Lukas istorikas. Istorikas, rašydamas apie praeitį, ieško šaltinių, kurie yra artimi įvykiams. Patikimas ir pastabus liudytojas, "savo akimis matęs" — šaltinio idealas. Lukas sakosi rūpestingai ištyręs "savo akimis mačiusiųjų" liudijimą. Jam buvo svarbu parodyti, kad jo meto Bendrijos mokymas buvo tapatus su apaštališku atminties kraičiu.

Luko amžiaus Bendrija grūmėsi su gimstančiomis atskalomis. Jau apaštalas Paulius įspėjo Efezo bendrijos vadovus apie "žiaurius vilkus" (Apd 20,29-30). Ganytojiškieji laiškai pakartotinai ragino Timotiejų ir Titą saugoti "patikėtą palikimą" (1 Tim 1,3-7; 4,1-3; 6,3-4; Ti 1,10-11; 3,9-10; 2 Tim 2,14-16.18; 3,1.8; 4,3). Lukas irgi sielojosi įspėti krikščionis prieš klaidintojus. Jėzaus mokiniu jis nebuvo buvęs. Būdamas istorikas, jis apsisprendė sutvarkytu pasakojimu parodyti, kad tiesa yra Bendrijos mokyme, nes jis tapatus su "savo akimis mačiusiųjų" atmintimi. Morkus pasitenkino Gerosios Naujienos apreiškimu istorinio Jėzaus veikloje. Lukas gi norėjo persijoti, rūpestingai viską nuo pradžios ištiriant, Bendrijos mokymą apie istorinį Jėzų.

Lukui rūpėjo praturtinti Bendrijos katechezę. Svarbu turėti nuovoką apie ją. Bendrijos pradžioje skelbimo (kerygmos) ir mokymo (didachės gijos susidėjo iš metmenų apie svarbesniuosius Jėzaus gyvenimo ir veiklos įvykius kartu su jo žodžių rinkiniais. "Viešpaties žodžiai" buvo šios katechezės širdis.13 Apaštalo Petro kalba šimtininkui Kornelijui yra šaunus pirminės katech-pavyzdys (Apd 10,34-43). Be abejo, Lukas turėjo po ranka keletą panašių istorinės Jėzaus tarnybos pasakojimų ir "Viešpaties žodžių" rinkinių.
Kaip Lukas panaudojo turimus šaltinius? Luko graikų kalba Apaštalų darbuose labai iškili (pavyzdžiui, audros aprašymas Apd 27), tačiau evangelijoje šalia iškilios išraiškos graikų kalba randame semitizmus ir aramajizmus. Tas pat sakytina ir apie

KAZYS VARNELIS SEQUENTIA (91" x 78") Liquitex ant drobės — 1974

sintaksę. Galima tik viena išvada: Lukas savo šaltinių neperdirba, nes su jais skaitosi ir juos vertina. Jam buvo arčiau širdies rūpestingai perduoti turinį, negu parašyti literatūriškai iškilų pasakojimą. Ta pati užtikrinanti išvada peršasi ir ryšium su evangelijos sąranga. Lukas seka Morkaus evangelijos chronologinę ir geografinę medžiagos apie istorinį Jėzų sąrangą.Sau būdingą medžiagą jis neprikergia prie Morkaus medžiagos, bet dviem atvejais glaudžia stambius intarpus į Morkaus Jėzaus gyvenimo sąrangą: Lk. 6,20-8,3 ir Lk 9,51-18,14. Lukas skaitosi su Morkaus — vieno iš savo šaltinių, — pasakojimo turiniu ir medžiagos sąranga.

Lukas — istorijos teologas. Istorikas turi būti ištikimas savo šaltiniams. Tačiau istorikas, būdamas atokiau nuo įvykių, atpažįsta juose ir gijas. Ir Lukas "rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs parašė "sutvarkytą pasakojimą" (1,3), kad parodytų Dievo atpirkimo planą visuotinėje istorijoje. Jo tikslu buvo teologinė istorinio Jėzaus ir jo viešosios veiklos samprata.

Lukas žino apie Jėzaus gimimo datą:14 Anomis dienomis [Jėzaus gimimo] išėjo ciesoriaus Augusto [27 m. prieš Kristų iki 14 m. po Kristaus] įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas, Kvirinui [apie 19? m. prieš Kristų iki ? m. po Kristaus] valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą (Lk 2,1-3).
Lukas žino apie Jono Krikštytojo veiklos pradžią:
Penkioliktais [28 rugpiūčio 19 (pradžia) arba 29 rugpiūčio 18 (pabaiga)] ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais [14-37 m. po Kristaus], Poncijui Pilotui [26-36 m. po Kristaus] valdant Judėją, Erodui [Antipui; nuo 4 m. prieš Kristų iki 39 m. po Kristaus] esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui [Erodui; nuo 4 m. prieš Kristų iki 34 m. po Kristaus] — Iturėjos bei Tracho-nitidės krašto tetrarchu, Lazanijui — Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo [18-36 m. po Kristaus], pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmių atleidimui (Lk 3, 1-3). Lukas žino, kad istorinis Jėzus "augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse" (Lk 2,52).

Lygindami Luko evangeliją su evangelijomis pagal Matą ir Morkų, matome, kad Lukui svarbu perduoti faktus ir "išdėstyti raštu" Dievo rūpesčio pasauliu istorijoje gijas. Ir geografija jam tampa teologinė. Luko evangelijos geografinis centras yra Jeruzalė. Apreiškimas Zacharijui evangelijos pradžioje (Lk 1,5-25) ir Jėzaus mirtis, prisikėlimas, dangun žengimas evangelijos pabaigoje (Lk 19,28-28,53; Apd 1) padaro Jeruzalę išganymo istorijos centru.

Jėzus pradeda savo viešąją veiklą Nazarete (Lk 4,16-30). Saviškių atmestas, apsigyvena Ka-farnaume, Galilėjos mieste, prie Genezareto ežero (Lk 4,31). Pirmoji Jėzaus viešosios veiklos pusė Luko evangelijoje ribojasi Galilėja (Lk 4,31-9, 50). Lukas išleidžia Morkaus pasakojimą apie Jėzų "užsienyje" — šalia Galilėjos — Tyro ir Sidono apylinkėse (Mk 6,45-8,26).

Abiejuose intarpuose (Lk 6,20-8,3; Lk 9,51-18,14), Lukas tematiškai suburia Jėzaus žodžius — pamokinimus. Jų tema yra Kristaus sekimas. Chronologinių ir topografinių detalių čia nėra. Jėzaus pamokinimai tematiškai įrėmuojami į "pakeliui į Jeruzalę". Trisyk skaitytojui primenama, kad "Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę" (Lk 9,51-53; 13,22.33-35; 17,11).

Luko išdėstymas raštu apie istorinę Jėzaus veiklą baigiasi Jeruzalėje su teismu, mirtimi ir prisikėlimu. Tokiu būdu Dievo rūpestis žmogaus išganymu, prasidėjęs Šventykloje, baigiasi Šventajame Mieste. Ir Apaštalų darbuose skaitome, kad Geroji Naujiena ėmė banguoti iš Jeruzalės į Judėją, Samariją ir į visus žemės pakraščius (Apd 1,8).

Lukui — istorijos teologui — svarbu parodyti Dievo atpirkimo planą istorijoje. Jam istorinė Jėzaus viešoji veikla — įvykiai Jėzaus gyvenime prieš dangun žengimą — yra vienkartinė ir išgananti istorijos pervarta su butine svarba visai žmonijai ir kiekvienam asmeniui.

Evangelija pagal Joną. Nė Jonas nerašė Jėzaus biografijos nūdiene prasme. Ir jam rūpėjo Evangelija — Geroji Naujiena. Jis pats sakosi: Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų stebuklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo slinus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą 20,30-31).

Ir Jono evangelija yra kvietimas atpažinti Jėzuje iš Nazareto — istoriniame Jėzuje — Kristų Mesiją) ir Dievo Sūnų.

Jono evangelija pabrėžia begalinę praeities svarbą. Jėzaus gyvenimo pažinimas yra pirmasis žingsnis į Mesijo (Kristaus) ir Dievo Sūnaus atpažinimą Jėzuje iš Nazareto. Ir Jonui, kaip ir nūdieniui istorikui, "historia est magistrą vitae" (istorija yra gyvenimo mokytoja).

Jono evangelija iš esmės praturtina mūsų istoriškojo Jėzaus pažinimą. Jėzaus gyvenimas sinoptinėse (Mato, Morkaus ir Luko) evangelijose yra suprastintas. Šešetoje vietų Jonas praturtina sinoptines evangelijas:
1. Bent du iš Jėzaus mokinių buvo buvę Jono Krikštytojo mokiniai (Jn 1,35).
2. Jėzus skelbė Gerąją Naujieną pirma Judėjoje, o tik paskui Galilėjoje (Jn 2,13-4,3).
3. Duonos padauginimo stebuklas paskatino žydus smarkuolius paskelbti Jėzų politiniu Mesiju (Jn 6, 14-15).
4. Jėzus kurį laiką prieš savo kančią buvojo pietinėje Palestinoje (Jn 11,54).
5. Paskutinė Vakarienė buvo prieš 15-ją Nisan (diena prieš Perėjimo — žydų Velykų — šventę (Jn 18,28).
6. Po suėmimo Jėzus buvo apklausinėjamas pas buvusį vyriausiąjį kunigą Aną, "anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo" uošvį (Jn 18,12-13
Iš Jono sužinome ir daugiau istorinių detalių: Jėzaus mokiniai krikštijo (Jn 4,1-2); romėnų kareiviai dalyvavo Jėzaus suėmime (Jn 18,3).
Aplamai, Jono evangelijoje apčiuopiame dvigubą liudijimą: apie įvykius Jėzaus gyvenime ir apie istorinio Jėzaus butinę svarbą krikščionių Bendrijai. Abu jie augte suaugę. Atsieti vieną nuo kito tolygu pirmąjį ar antrąjį iš jų sunaikinti. Nėra įmanoma atsieti suaugusį asmenį nuo jo vaikystės. Jono evangelijos autorius ėmė istorinius įvykius apie Jėzų iš Nazareto ir juos panaudojo butinės Jėzaus svarbos sudabartinimui.

2. Istorinis Jėzus ar tikėjimo Kristus?

Keturios evangelijos rašo apie Jėzaus, Dievo Kristaus ir Dievo Sūnaus, darbus bei žodžius jo viešosios veiklos metu. Jos perduoda krikščionių tikėjimo istorinį kraitį. Atpažinus jose skirtingus požiūrius ir Bendrijos poreikius, jų savitumai bei skirtumai darosi suprantami. Evangelistai ne tik liudija, bet ir aiškina Bendrijos skelbimą apie Jėzaus gyvenimą, mirtį ir išaukštinimą. Krikščionybė neprasidėjo su žmonių sambūrio paskelbta savivalda, arba konstitucija, bet su sąjūdžiu žmonių, kurie patyrė Dievo artumą istorinio Jėzaus gyvenime, išgyvendami Dievo karalystės audrą ir giedrą. Net patys ankstyviausieji Naujojo Testamento tekstai alsuoja butine istorinio Jėzaus svarba:
. . .aš [Paulius] aiškinu jums Evangeliją [Jėzų, kaip Gerąją Naujieną], kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria pasieksite išganymų, — jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; kitaip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, kų esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečią dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui [Petrui], paskui dvylikai apaštalų. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei (1 Kor 15,1-6). 15

Pirmoji krikščionybės karta laikė šį atsiminimą apie istorinį Jėzų faktu, o ne ''tikėjimo konstrukcija". Evangelijų autoriams istorinė praeitis nėra vien tik atminties atkuriamas faktas, bet ir Dievo užmojo istorijoje apreiškimas. Jėzuje jie atpažįsta vienkartinį ir baigminį Dievo žodį istorijoje ir kūrinijoje (Jn 1,1-18). Jėzaus istorinis gyvenimas evangelijose suveda skaitytoją veidas veidan su Asmeniu, kuris skelbė išganymą, paguodą ir ramybę; kentėjo ir mirė ant kryžiaus, kad sutaikytų žmogų su Dievu. Ši istorinio Jėzaus gyvenimo dalis yra prieinama kiekvienam istorikui.

Naujasis Testamentas tvirtina, kad istorinis Jėzaus gyvenimas nesibaigė tragiška mirtimi ant kryžiaus, bet prisikėlimu iš mirties. Jėzaus prisikėlimas iš mirties yra įvykis, kurį liudija savo akimis mačiusieji. Jų liudijimu, Jėzus numirė ir buvo palaidotas (buvo tikrai negyvas!}; Jėzus buvo prikeltas ir pasirodė (buvo tikrai gyvas!). Istorikas, norėdamas deramai įvertinti šį savo akimis mačiusiųjų liudijimą, atsiduria prieš aštrią problemą: ar galimumas prisikelti iš mirties yra tikėtinas? Istorikas, kuris priima prisikėlimo iš mirties galimumą, mažina filosofinius ir istorinius priekaištus. Istorikas, kuris laiko prisikėlimą iš mirties negalimu, temato tik filosofinius ir istorinius priekaištus. Krikščionybė — Naujasis Testamentas — Prisikėlimą laikė ir laiko paslaptimi, kuriai suprasti reikia tikėjimo.
Paskutinių aštuoniasdešimt metų būvyje priimta daryti skirtumą tarp "istorinio Jėzaus" ir "tikėjimo Kristaus".16 Abi frazės, kaip matėme, turi daug niuansų. Aplamai "istorinis Jėzus" aprašo tą Jėzų, kurį istorikas gali apčiuopti istorinių duomenų pagalba, o "tikėjimo Kristus" tai Jėzaus, amžinojo Dievo Sūnaus, garbinamo Bendrijoje, teologinė samprata. Ar šis skirtumas yra galimas r Matyti Jėzuje du — istorinį ir teologinį — buvo madinga XIX a. pabaigoje. Tuomet istorikai teigė su aistra, kad jie gali būti visiškai dalykiški ir bešališki. Buvo gilinamasi į praeitį su tuo pačiu tariamu bešališkumu, kuriuo buvo gilinamasi 1 gamtą. Buvo stengiamasi asmeniškumą, nuomones ir prielaidas palikti prie darbo kambario durų. Istoriko tikslas buvo pažinti "žaliavą" — daiktišką medžiagą — apie istorinius faktus ir juos surikiuoti į chronologinius bei geografinius rėmus. Norėta ir Jėzų apčiuopti bei pažinti tokį, koks jis buvo buvęs. Nūdien, ši XIX a. istorikų savimonė yra tapusi atgyvena. Istorikas tapo kuklesniu, pripažįsta savo asmeniškumą, nuomones bei prielaidas ir yra jautresnis savo kolegoms iš praeities.
Straipsnio tikslas buvo istorinė tiesa apie Jėzų iš Nazareto. Ji yra ši: Jėzus iš Nazareto prašnekino žmogų istorijoje su klausimu "Kuo tu mane laikai?" Pilnas atsakymas į šį prašnekinimą yra galimas tik tikėjimu.

Dievo tapimas Žmogumi turi datą ir vietą. Jis yra istorinis. Ne tik krikščioniškuose kraštuose, bet ir nekrikščioniškuose, visuose žemynuose Dievo tapimas Žmogumi yra įvykis, kuris dalija pasaulinę istoriją į amžius prieš Kristų ir amžius po Kristaus. Su tuo skaitosi net pati Sovietų Sąjunga.
Krikščionybė turi gyvą ir nesunaikinamą jungtį su Dievo tapimu Žmogumi. Pirminė Bendrija prašnekino tautas su Evangelija tik dėl to, kad ji pati buvo prašnekinta anuo lemtingu klausimu: "O kuo jūs mane laikote?" (Mk 8,30). Istorinės ir dalykiškos tiesos ieškant, svarbu atkreipti visą akylumą ne tik į Bendrijos pirminį liudijimą, bet ir į Bendrijos liudijimo pagrindą — Jėzų iš Nazareto. Analizė verčia skirti tikėjimo Kristų — Bendrijos liudijimą — nuo istorinio Jėzaus — Bendrijos liudijimo pagrindo. Tačiau istorijoje šie du bruožai yra augte suaugę, nes yra viena ir ta pati tikrovė.

Naujajame Testamente istorija ir tikėjimas žengia kartu, nes ir vienas, ir kitas padeda pažinti Jėzų Kristų. Istorija duoda faktus ir klausimą laiko tėkmėje; tikėjimas duoda faktų sampratą ir atsakymą laiko tėkmėje. Istorikui svarbu istorinio Jėzaus gyvenimo ir pirminės Bendrijos tikėjimo analizė. Tikinčiajam svarbu abiejų sintezė, nes istorinis Jėzus turi butinę svarbą dabarčiai.

KAZYS VARNELIS ERDVĖS SKULPTŪRA
(Medis)

-----------
1. Anglų kalba turi du būdvardžius: "historical" ir "historic" — "istorinis, t. y. dokumentuotas įvykis" ir "istoriškai svarbus, t. y. prasmingas". Vokiečių kalboj yra du daiktavardžiai: "Historie" ir "Geschichte" — istorinių faktų seka ir butinė istorijos prasmė.
2. "Jėzus" yra asmeniškas Jėzaus vardas (graikiškai "Ie-sous", hebrajiškai "Ješua"). Vardo prasmė: "Dievas yra išgelbėjimas" arba "Dievo gelbėtojas".
3. Žodis "Kristus" nėra asmeniškas vardas, o pašaukimo ar pareigos titulas. Juo Senajame Testamente buvo paženklinami karaliai. "Kristus" reiškia Dievo pašventintą ir savo užmojui bei veiklai istorijoje įgaliotą asmenį. Graikiškai "Christos", hebrajiškai "Mašiah (Mesijas)", o lietuviškai "Pateptasis".
4. Jos vadinamos sinoptinėmis. Mat, galima vienu žvilgsniu (synopsis) pažinti panašumus ir skirtumus, kurie turi šaknis raštiškame giminingume.
5. Žr. Xavier Lėon-Dufour, The Cospels and the J e sus of History (Garden City, N.Y.: Doubleday/Image Books. 1970), p. 104-105; Raymond E. Brovvn, The Gospel According to John I-XII (Anchor Bible 29); Garden City. N.Y.: Doubleday, 1966), p. xli-li.
6. Pavyzdžiu gali būti Jungtinių Valstijų nepriklausom) 1 c i karas. Turime dvejopus šaltinius: kolonistų ir anglų. T:c patys įvykiai trylikos kolonijų gyventojams buvo žygdarbiai, o anglams — išdavystė.
7. W. F. Kūmmel, Introduction to the Neto Testament (New York & Nashville: Abingdon, 1965), p. 75-84; A Wikenhauser, New Testament Introduction (New York: Herder & Herder, 1963), p. 239-253.
8. G. Bornkamm, Jesus von Nazareth (1956); anglų kalba Jesus of Nazareth (New York: Harper & Row, 1960. p. 13-26; to paties autoriaus straipsnis "The Signifi-cance of the Historical Jesus for Faith" knygoje Die Frage nach dem historischen jesus; anglų kalba What Can We Know About Jesus (Philadelphia: Fortress Press, 1970), p. 69-86.
9. Žr. X. Lėon-Dufour, ten pat, p. 138-141.

10. Mk 9,41: "Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, — iš tiesų sakau jums, — tas nepraras savo užmokesčio". Šie Jėzaus žodžiai atspindi Bendrijos savimonę.
11. Žr. X. Lėon-Dufour, ten pat, p. 145.
12. Lukas yra dviejų Naujojo Testamento knygų autorius: trečiosios evangelijos ir Apaštalų darbų. Naujojo Testamento leidimuose Jono evangelija šias knygas atskiria nuo viena kitos.
13. Net keletą "Viešpaties žodžių" santraukų galima atpažinti Ganytojiškuose laiškuose. Frazė "tikras žodis ir vertas pilno pritarimo" rodo į "Viešpaties žodžius" — žr. 1 Tim 1,15; 3,1; 4,9; 2 Tim 2,11; Ti 3,8. Luko minimi "sutvarkyti pasakojimai" (Lk 1,3), tur būt, ir bus Jėzaus viešosios veiklos apybraižos ir jo žodžių rinkiniai.
14. Krikščioniškoji era prasideda su Jėzaus gimimu. Tačiau
Jėzus negimė 1-siais krikščioniškosios eros metais. Mat, padaryta apskaičiavimo klaida. Ją padarė Dionizas Exiguus (Mažutis), gyvenęs apie 525 m. po Kristaus, skitas vienuolis, vieno vienuolyno Romoje abatas. Jis sulygino 1-sius Annum Domini (Viešpaties metus) su 754-iais Ah Urbe Condita (Nuo Miesto/Romos/įsteigimo). Vėliau, iš duo-mei.ų, kuriuos pateikia Josephus Flavius (Antiquita: ludaicae 17.8, §191; Bellum ludaicum 1.33, 8 §665 . buvo susekta, kad minėtasis Dionizas padarė ketveri : metų klaidą. Erodas Didysis, kūdikio Jėzaus priešas, mirė 750 m. AUC! Be to, pagal Mato 2,16-18, Erodas išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje "visus berniukus dviejų metų ir jaunesnius pagal laiką, kurį buvo patyręs B išminčių". Taigi dar bent porą metų reikia pridėti. Tokiu būdu klaidos eros apskaičiavime dėka Jėzus gimė apie 6 m. prieš Kristų!
15. 1 Kor buvo parašytas Efeze (Azijos provincijos sostine-tarp 54-56 m. po Kristaus. Vos 25-ius metus po Jėzaus mirties!
16. Martin Kahler, Der sogenannte historische Jesus und der geschichtliche Christus (1892). Žr. Carl E. Braaten, New Directions in Theology Today. Volume II: History and Hermeneutics (Philadelphia: Westminster, 1966), p. 53-77




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai