|
|
VLADO VILDŽIŪNO SKULPTŪROS PARODA |
|
|
|
Parašė Romas Viesulas
|
(Tower galerijoje, Southampton, New York, 1977 rugpiūčio 1 - 15) Paroda savo apimtimi buvo kukli. Originalios medžiagos kiekiu ir dydžiu buvo nedaug: penkios skulptūros, atlietos bronzoje, nuo 11 iki 40 inčų aukščio. Turint mintyje, kad tai darbai skulptoriaus, kurį galima laikyti monumentalistu, oroginalių eksponatų nedaug, ir jie maži. Žinoma, čia pat kyla ir klausimas, dar net parodos nemačius: kaipgi monumentus, įtvirtintus kalnuose ir parkuose, perveši per Atlantą? Konsekventiškai, kiti septyni svarbūs dailininko projektai buvo pateikti lankytojui didelio formato nuotraukomis. Nuotraukų parodoje buvo daug, bet jos esmėje koncentravosi apie tas septynias minėtas skulptūras. Jos, tos nuotraukos, ne tik žymiai papildė visą parodą, bet iš jų iš tikrųjų paaiškėjo tikra dailininko dimensija ir tikras jo pasaulėvaizdis.
Analizuojant darbus, sukurtus visai kitoje kultūrinėje, socialinėje ir politinėje aplinkoje, neišvengiamai kyla klausimas: kaipgi vertintumėm tuos pačius darbus ir tą patį kūrėją mūsų, tai yra Vakarų kultūrinio gyvenimo, perspektyvoje? (Pats klausimas, teikiamas dailininkui, esmėje nėra teisus, nes menas turi byloti lygiai visai žmonijai ir visiems kontinentams. Gi tikrovėje, deja, yra ne visai taip). Ir pat pradžioje reikia pasakyti, kad Vlado Vildžiūno atveju turime reikalo su didelio kūrybinio formato žmogumi — bet kuriuo kūrybiniu standartu.
Žiūrint iš Amerikos kontinento, ar, tiksliau tariant, iš Vakarų, galima sakyti, kad savo koncepcija Vildžiūno darbai šiandien įsirikiuotų jau į klasinę dvidešimtojo amžiaus modernaus meno srovę. Skulptūrinis žodynas, kuriuo Vildžiūnas šiandien byloja, Vakarų Europoje buvo pasisavintas ir visuotinai priimtas, kaip lauktina estetinė apraiška, jau prieš trisdešimt metų. Gi Rytų Europos, o ypač Sovietų Sąjungos paminklinės skulptūros kontekste Vildžiūno darbai yra toli prašokę priimtos sovietinės monumentalistikos normas, tur būt, ne mažiau kaip trisdešimt metų pirmyn. Taigi, žiūrint Rytų Europos akimis, o ypač pro Sovietijos mentaliteto plyšius, tai yra didelės kūrybinės drąsos darbai, toli peržengę sovietinės akademijos varžtus, kuriems, tur būt, tik vieni rusai dar tebetiki.
Ši paroda dar kartą patvirtina, kad Lietuvoje yra išaugusi visai nauja monumentalistu karta, ieškanti naujo žodžio, ir jų šiuolaikiškumas yra neabejotinas. Sovietinė paminklinė formulė — pompastiška ir naivi — jaunųjų skulptorių, atrodo, nebe-domina. (Ak, tie iškelti kumščiai, ir tos prasegtos Lenino liemenės, ir būtinai vėjuje plazdantys paminkliniai skvernai ... O kaipgi kitaip iš-reikši liaudies kovos dinamiškumą?! Tiesa, reikia pastebėti, kad ir su visais uždėtais varžtais lietuvių skulptoriai yra vis tiek padarę įdomių paminklų (Mikėnas, Jakubonis, Bagdonas ir kiti).
Kaip vieną iš Vlado Vildžiūno kertinių darbų reikia išskirti jo paminklą Čiurlioniui Druskininkuose (1975 m., bronzos liejinys, 15 pėdų aukščio; nuotraukose), sukurtą dailininko šimtmečio gimimo metinėms paminėti. Čiurlionio paminklas, už kurį Vildžiūnui buvo paskirta 1976 m. valstybinė skulptūros premija, savo koncepcija ir forma, tur būt, laikytinas pačiu svarbiausiu Vildžiūno darbu iki šiol. Gavus vėlyvą užsakymą šiam darbui, paminklas buvo sukurtas per labai trumpą laiką — maždaug per vienerius metus. Šiam darbui pasirinkta koncepcija buvo nelengva, nes ji rodo ne tik komplikuotą paminklinės formos problemą — sintetizuojant žmogaus įvaizdį (juo labiau, istorinio žmogaus įvaizdį) ir portretinius paminklo elementus su grynai abstrakčios išraiškos formomis Čiurlionio paminkle šis sprendimas yra vientisas, sudvasintas ir įdomus. Paminėtinas ir architekto R. Diciaus indėlis, išplanuojant paminklui aplinką. Bent čia rašančiam atrodo — šoninis paminklo vaizdas yra bene pats išraiškiausias ir paminklo formų dinamika, ir Čiurlionio veidu, sustingusiu lyg panteistinėj maldoj, lyg besiklausančiu savo "Miško" ar "Jūros".
"Trys karaliai", sukurti Čiurlionio garbei ir pastatyti prie Čiurlionio muziejaus Kaune, yra ir forma, ir dydžiu impozantiškas darbas (1969 m., varis, 15 pėdų aukščio; nuotraukose). Jis įdomus techniškai, nes jo struktūra yra tokia, lyg statant pastatą: surėmus konstruktyvinius metalo griaučius, prie jų buvo pritvirtinamos vario plokštės. Rezultatas yra viduramžiškai mistinis ir kampuotas ir, atrodo, gerai kontrastuojąs ramiame muziejaus sienos fone. Dailininko teigimu, "Trijuose karaliuose" jis yra panaudojęs kai kuriuos liaudies skulptūros elementus, nors nuotraukose tai neryškėja.
Vienas iš sunkiausiai apibrėžiamų projektų parodoje tai "Lietuvos baladė" — trys monumentalios galvos (kunigaikštis, ūkininkas, poetas), pastatytos Vilniuje, kurių čia matėme mažo formato studiją, atvežtą iš Lietuvos ir atliedintą bronzoje Amerikoje (1976 m., bronza, 14 inčų aukščio; originali studija). Iš nuotraukų, be palyginamojo žmogiško mastelio, sunku įsivaizduoti tikrą ir pilną tos trigalvės skulptūros mastą. (1976 m., dolomitas, 15 pėdų aukščio; nuotraukose). Skulptūra pastatyta Vilniaus miesto įkūrimo 650 metų sukakčiai paminėti. Mažame modelyje šis projektas neįspūdingas, ir nesakyčiau, kad tos trys galvos yra įdomiai pastatytos tarpusaviame santykyje. Gi pilname dydyje, gamtoje ir urbanistinėje aplinkoje ši grupė gali būti įspūdinga.
"Sparnuotoji figūra" (1977 m., bronza, 11 inčų aukščio; originalas) yra ekspresyvi su judesyje pakeltomis rankomis — nors tai daugiau rankos mosto mintis negu tikros rankos. Savo dinamika ir mintimi — išradinga, bet galutiniame įspūdyje — bene pernelyg pozuojamai aiški.
Sunku tikrai iš nuotraukų spręsti, bet Petro Vaičiūno paminklas, datuotas 1963 metais (akmuo), priskirtinas Vildžiūno ankstyvesniesiems darbams ne tik savo data, bet ir savo koncepcija. Liaudies skulptūros primityvumas didžiai ryškus šiame akmens luite, kuris budi prie Vaičiūno kapo. Bent iš nuotraukų tai neatrodo, kad būtų svarbus Vildžiūno darbas.
Iš paminklinės skulptūros reikia paminėti paminklą Salomėjai Neriai (bronza, 3 pėdų aukščio; nuotraukose; architektas G. Baravykas). Nepaisant kontroversijų, kurios supa šią didelio žodžio ir didelio politinio naivumo mūsų poetę, šis paminklas jai yra labai taiklus, ir žmogiškai ir skulptūriškai.
Paminklas Kaziui Borutai (granitas, 8 pėdų aukščio; nuotraukose' yra masyvus. Čia įdėta daug simbolikos, kuri ir žodiškai, ir idėjiškai aiški (surištos rankos, kardas, citata1, gi formiškai ta literarinė tėkmė nebūtinai gerai integruota; bent toks yra įspūdis iš nuotraukų. Kaip dažnai mene atsitinka, pernelyg didelė pastanga kartais gali nustelbti galutinę mintį.
Studija "Kartoms" (nuotraukose) yra įdomi figūrinė grupė, besišakojanti nuo vieno žmogiško kamieno ir šakomis, lyg ir kartomis, beauganti.
"Barbora Radvilaitė", dešimties pėdų aukščio akmuo, rodytas nuotraukomis, yra savotiškas savo forma. Čia Vildžiūno darbas, tur būt. buvo paveiktas šio istorinio asmens vibruojančiu gyvenimu ir galutine tragedija; jis suvirpa lyg ir baroko bangomis — kitaip negu kitose skulptūrose, kuriose skulptorius yra linkęs į didelės, reduktyvios formos pajautimą. Šioje gi skulptūroje sprendimas įdomus ir kažin ar vildžiūniškas.
Viena iš stipriausių, nors ir pirmu žvilgsniu kukli skulptūra, tai parodoje išstatytas apie pėdos aukščio bronzos liejinys "Piligrimai" (1977 m.?). Šiame darbe jausti didelis formos santūrumas ir tuo pat metu daug sukauptos dinamiškos jėgos. Figūra savo suabstraktintomis formomis svyra ir juda nesulaikomai pirmyn. Judesys palyginti lėtas, bet nesustabdomas.
Bendrai, čia parodoje rodomi darbų originalai yra konservatyviškesni už tuos, kurie buvo reprezentuoti nuotraukose ir esą Lietuvoje. Spėju, kad čia veikia laiko ribotumas, kada darbai sukurti (maždaug pusmetis viešnagės Amerikoje). Ši aplinkybė kaip tik gali skatinti tendenciją imtis saugesnių skulptūrinių sprendimų. Šiame laikotarpyje yra sukurta ir "Paukščių deivė" (1977 m., bronza, 40 inčų aukščio; originalas), dabar esanti Californijos universiteto kolekcijoje, Los Angeles (UCLA). Darbas sukurtas beveik patogia proporcija ir beveik simetriškų formų grupėje. Kompetentingas ir malonus savo paviršiumi, bet be stipresnio įspūdžio. Panašiai būtų galima apibūdinti ir "Ecce homo" (1977 m., bronza, 17 inčų; originalas). Tai yra gana tiksli, perkurta to paties vardo skulptūros versija, (1972 m., akmuo, 36 inčų aukščio; nuotraukose).
Rašant aplamai apie parodą ir apie kūrybą, kuri originaluose tik maža nuotrupa yra reprezentuota, yra pre-sumptyvu; įspūdžiai ir išvados pagaliau gali būti klaidiną. Tačiau medžiaga, kokia ji šioje parodoje bebūtų,nors kai kuriuose darbuose beiškylančios kitų skulptorių įtakos (J. Lipchitz, H. Moore) yra blaškančios ir rodo skulptoriaus kartais bereikalingą joms lankstumą, stipriai liudija, kad Vildžiūnas yra didelė skulptūrinė jėga, bet tolygiai dar besiformuojanti jėga. Romas Viesulas
|
|
|
|