DAINAVOS ANSAMBLIO VEIKALAS KŪLGRINDA Spausdinti
Parašė Algis Šimkus   
Gegužės 8 Chicagos Marijos Aukštesniosios mokyklos salėje pastatyto Dainavos ansamblio naujojo Aloyzo Jurgučio ir Nijolės Jankutės - Užubalienės veikalo pavadinimas — Kūlgrinda — yra retai girdimas lietuvių kalbos žodis, reiškiąs vandens apsemtą grįstą kelią, vedantį į paslaptingą tikslą. Nijolės Jankutės šio veikalo libretas paremtas lietuviškosios mitologijos elementais apie raganas, laumes, paparčio žiedą ir jų santykius su žmonėmis. Kaip ir Jūratėje ir Kastytije, Pamario pasakoje ir net Juodajame laive, šiame veikale mūsų scenoje jau ketvirtą kartą stebime pasakiškus povandeninius įvykius. Dabar kūlgrinda į dainavietišką kaimą atkeliauja laumė Gilanda ir čia pridaro nelauktų komplikacijų. Veikalo prologe ir epiloge veiksmas vyksta laumių bei raganų apgyventoje saloje, o viduriniuose veiksmuose — paežerės kaime. Libretistei reikia pripažinti sugebėjimą gana logiškai ir vientisai vystyti veikalo slinktį ir veikėjų charakterius, nors, matyti, dėl prityrimo stokos vietomis veiksmą bereikalingai ište-siant. Rašydama choriniam pastatymui, autorė taip nat kiek perdaug koncentruojasi į pavienių veikėjų veiklą, daugelyje vietų palikdama chorą vien nereikalingu priedu.

Veikėjų tarpe kaip vaidybiškai, taip ir balsiškai aiškiai išsiskyrė Roma Mastienė raganos Varūnos vaidmenyje. Šios dainininkės talentui scena yra dėkingiausia aplinka, todėl šiame sau artimame elemente Mastienė patraukė savo natūralia ir laisva vaidyba, išlavintu balso valdymu ir šį kartą gražiai nuskambėjusiomis žemesniojo registro gaidomis. Laumės Gilandos rolėje Margarita Momkienė turėjo svarbiausią veikalo partiją. Nors vaidyboje jai ir trūko kiek laisvumo bei natūralumo, dainavime ji pasirodė be priekaištų. Audronei Simonaitytei - Gaižiūnienei teko nedėkingiausias vaidmuo, būtent laumės sužavėto bernelio apleistos Elytės, kuri vien vaikščiojo po sceną dejuodama ir verkšlendama. Tačiau dainuojant jos kuklus ir švelnus balsas skambėjo patraukliai ir muzikaliai.
 Valentinas Liorentas Elytės sužadėtinio Andriaus ir Vytas Radys dėdės Degutinio vaidmenyse nepranoko jiems įprasto lygio. Malonia atgaiva padvelkė pora jaunesniųjų veikėjų — Vaigalė Kavaliūnaitė ir Jonas Platakis. Ypač pirmoji, pagalbinėje smarkios kaimo merginos Onos rolėje, sušvito mūsų scenoje nedažnai matoma trykštančia asmenybe ir vaidybine nuovoka, nors balsinių sugebėjimų ir ne daugiausia turėdama.

Režisierė Zita Kevalaitytė - Visockienė ir jos padėjėja Živilė Numgaudaitė veikale paliko perdaug neišspręstų situacijų. Kaip pas mus Įprasta, choro sceninis apipavidalinimas buvo pagrindine jų meninio suklupimo priežastimi. Tačiau šį kartą keliose vietose, ypač epiloge kaltinant Gilandą, buvo parodyta, kad pasistengus tinkamą sprendimą choro režisūroje yra įmanoma surasti. Gaila tik, kad tokie momentai teliko vien šviesiomis prošvaistėmis beprasmiško choristų masės stoviniavimo mariose. Jaunučio Puodžiūno ir Violetos Karosaitės baleti-niai įtarpai veikalo eigą tinkamai paįvairino.

Dailininkės Ados Korsakaitės -Sutkuvienės dekoracijos tiko pusiau fantastinei, pusiau realistinei šio veikalo dvasiai. Jas gražiai išryškino mūsų scenai išimtinai skoningas ir efektingas apšvietimas, už kurį nuopelną pagal programą tenka skirti Živilei Numgaudaitei. Galima būtų kiek ginčytis dėl dailininkės sprendimo panaudoti nepakeistą scenovaizdį visuose veikalo veiksmuose. Jis publiką gerokai klaidina, nes programoje buvo pažymėta, kad prologas ir epilogas vyksta ežero kūlgrinda pasiekiamoje saloje, o kiti veiksmai — žemyne. Monikos Kripkauskienės projektuoti kostiumai, ypač raganų, miškinių ir laumių, derinosi su pasakiška pastatymo nuotaika ir būdu.

Aloyzo Jurgučio muzika paliko labai įvairuojančio įspūdžio. Ankstesnėje savo operetėje išėjęs kaip grynai lengvosios, šokiams artimos muzikos atstovas, Jurgutis šį veikalą pradeda ir baigia operai artimoje dvasioje parašytais prologu ir epilogu. Šiame muzikos žanre, ypač epiloge, nežiūrint kiek perdaug ištęstų besikartojančių vietų, jam vietomis pavyksta surasti klausytoją sudominančią originalią muzikinę kalbą, nors ir naudojant standartinę tonalinę harmoniją, kiek impresionistiškai nuspalvintą ir paįvairintą atsitiktiniais disonansais.

Tačiau viduriniuose veikalo veiksmuose kompozitorius neatsispyrė pagundai papataikauti "plačiosiom masėm" ir vėl gana bergždžiai blaškosi įvairiausių lengvosios muzikos įtakų klampynėje. Tokiose įtakose jo panaudotos net ir tikrai liaudinės melodijos prarado savo lietuvišką charakterį.

Pramoginio pobūdžio orepetinės ir kitokios muzikos mums ypatingai trūksta. Tačiau bandymai šią spragą užkišti vien lengvabūdiškais mėgdžiojimais kitų kūrybos, nors ir su lietuviškais žodžiais, mažai ką gali patenkinti. Jurgučiui reikėtų apsispręsti ir nusistovėti sau artimiausiame stiliuje ir pasistengti jį išvystyti iki atpažįstamo originalumo. Kaišiojimas viename veikale įvairiausių pakraipų muzikinių priemonių bei stilių, besistengiant visiem kuo nors įtikti, klausytojui palieka vien nusaldintos margaspalvės mišrainės skonį. Jurgučiui taip pat dar reikėtų pasitobulinti ir orkestracijos technikoje, nors ir kukliam orkestrui rašant. Pas jį beveik ištisai orkestro sąskambį dominuoja pučiamieji instrumentai, savo neišlygintu svoriu užstelbdami styginius. Jis taip pat per gausiai barškina mušamuosius instrumentus, tuo daug kur bereikalingai duodamas savo muzikai neužpelnyto pigumo.

Dainavoje, kaip ir daugumoje mūsų šiandieninių chorinių junginių, aiškiai nusveria balsingos moteriškės. Šiaip choras nelengvą ir frag-mentuotą partiją buvo išmokęs be priekaištų ir dalį jos atliko su pakilimu. Bendrai, energingoje Aloyzo Jurgučio vadovybėje "Kūlgrindos" spektaklis praėjo drausmingai ir sklandžiai.
Algis Šimkus