ŠEŠĖLIS Spausdinti

Žygimanto Augusto privatus kabinetas („Gulbės Giesmės“ epilogas), išmuštas juodais apmušalais. Priešais sienoje natūralaus dydžio karalienės Barboros atvaizdas. Uždangai pakylant girdėti ilgesinga muzika.

1.

ŽYGIMANTAS (apsivilkęs juodais drabužiais ir apsisiautęs ilgu trumpų rankovių apsiaustu, sėdi prie rašomojo stalo ir skaito pergamentą).

KOTRYNA (tyliai įėjusi). Jūsų didenybe ...

ŽYGIMANTAS (vis skaitydamas pergamentą). Tai jūs, karaliene?

KOTRYNA. Aš norėčiau su jumis porą žodžių...

ŽYGIMANTAS (nežiūrėdamas į ją). Gal rytoj, arba kitą dieną.

KOTRYNA. Pasiuntinys iš Vienos atvežė karaliaus, mano brolio laišką. Aš norėjau pasikalbėti, ką jam atsakyti.

ŽYGIMANTAS (pakėlęs galvą). Vis tiek. Kas jums patinka.

KOTRYNA. Jei aš parašysiu teisybę, bus nemalonu ir jums ir mano broliui.

ŽYGIMANTAS (trūktelėjęs pečiais). Tai ką gi aš galiu padaryti? Prie nemalonumų aš jau esu pripratęs.

KOTRYNA. O aš — priešingai. Aš norėčiau apie mus ką nors gero parašyti.

ŽYGIMANTAS. Jei ką randate, prašom.

KOTRYNA. Deja, karaliau, jūs su manim kalbate taip, lyg aš būčiau ne jūsų žmona.

ŽYGIMANTAS (padėjęs pergamentą ant stalo ir atsilošdamas). Aš esu labai apsivylęs jumis, karaliene... Jau ketveri metai po vestuvių, o sosto įpėdinio kaip nėra, taip nėra. Ar netiesa?

KOTRYNA. Bet aš... aš dėl to nekalta, karaliau, jei Dievas nelaimina.

ŽYGIMANTAS. Nelaimina. Bet kodėl nelaimina?

KOTRYNA. Gal jūs pats, karaliau, geriau galėtumėt atsakyti. Juk jūs jau trečią žmoną turit.

ŽYGIMANTAS. O man reikia įpėdinio. Ir senatas reikalauja užtikrinti karalystės ateitį.

KOTRYNA. Aš graužiuosi dėl to, karaliau. Bet aš — vis dėlto jūsų žmona. Jei bent retkarčiais mane aplankytumėt...

ŽYGIMANTAS. Jūs matot. Aš neturiu laiko. (Paima pergamentą.)

KOTRYNA. Prieš šitą mirusios karalienės atvaizdą jūs, rodos, ištisas valandas praleidžiate besvajodamas. Jūs net nepagalvojate, kad tas mirusios garbinimas, tie juodi kabineto apmušalai mane įžeidžia.

ŽYGIMANTAS (stoja). Deja, karaliene, dėl jūsų tos man brangios praeities išbraukti iš savo gyvenimo aš nemanau.

KOTRYNA. Aš to ir nereikalauju. Bet, man rodos, aš turiu teisės prašyti, kad baigtumėt tą demonstratyvų gedulą, arba tą paveikslą kur nors kitur — į viešą salę — išnešdintumėt.

ŽYGIMANTAS. Karaliene, čia mano privatus kabinetas, ir aš laikau, kas man patinka. (Paima pergamentą.)

KOTRYNA. O kam jūs laikote, karaliau, tas favorites? Mirusios karalienės palydoves? Ko jos čia taip dažnai lankosi pas jus? Ypač Diana.

ŽYGIMANTAS. Aš visai neturiu pareigos kam nors duoti atskaitomybę dėl to, kas pas mane lankosi. Bet šį kartą aš jums galiu trumpai paaiškinti. Diana Kęsgailaitė — karalienės Barboros pusseserė ir jos nelaimių liudytoja.

KOTRYNA. Bet argi tinka, karaliau, tyčiom tarp savęs ir manęs statyti velionę su jos tarnaitėmis ir įtartina praeitimi?

ŽYGIMANTAS. Karaliene, aš jum nekartą sakiau, kad draudžiu blogai atsiliepti apie velionę, kurios jūs nepažinot. (Jis nusigręžęs žiūri pro langą.)

KOTRYNA. Bet aš — taip pat žmogus. Aš taip pat turiu teisių . Ir aš reikalauju tas tarnaites išsiųsti į Lietuvą. (Tyla.) Kodėl jūs man neatsakote, karaliau?

ŽYGIMANTAS (atsigręžęs). Karaliene, aš savo širdies prievartauti nepratęs. Jei jums nepatinka gyventi mano dvare, aš jums siūlau išvykti pas savo brolį. Kad ir rytoj pat.

KOTRYNA (išsigandusi). Karaliau! Jūs norite mane atskirti?

ŽYGIMANTAS. O kas gi mus riša? ... Sosto įpėdinio jūs man nedavėte, mirusios karalienės neapkenčiate, manęs nemylite ...

KOTRYNA. Tai netiesa, karaliau! Tik jūs šalinatės nuo manęs.

ŽYGIMANTAS. Teisybė, karaliene. Todėl aš ir siūlau jums grįžti į Austriją. (Vaikšto.)

KOTRYNA. Argi žmoniška, karaliau, atstumti žmoną, kuri jums niekuo nenusikalto? Padaryti gėdą, kad visas pasaulis pirštais badytų? ...

ŽYGIMANTAS. Tiesa, tai nemalonu. Bet aš jau seniai apie tai galvoju ir kitos išeities nematau. (Sėda prie lango.)

KOTRYNA. Karaliau! Nebūkite toks žiaurus! Neatstumkite manęs... (Tyla.) Aš jus maldauju, karaliau. (Tyla.) Laikykite mane savo tarnaite — aš pakęsiu ir tylėsiu, o visam pasauliui skelbsiu, kad jūs — geriausias mano karalius. O jei bent retkarčiais mane aplanktytumėt, gal Dievas mus palaimintų. Gal ir sosto įpėdinių susilauktume.

ŽYGIMANTAS (stoja). Aš nemėgstu veidmainystės ir nenoriu, kad kiti dėl manęs veidmainiautų. Juk aš, dvariškių patariamas, vedžiau jus, karaliene, beveik prieš savo sąžinę. Aš ilgai stengiausi jūsų atžvilgiu save priversti. Bet jau netrumpas laikas, kai aš to nebepajėgiu, ir prašau jus palikti mane vieną.

KOTRYNA. Bet ar žmogus turi teisę atrišti tai, ką Dievas surišo? (Tyla.) Argi jums sąžinė nieko nesakytų, jei, mane ištrėmęs, vestumėt kokią liuterone ar kalviniste?

ŽYGIMANTAS. Kam spėti tai, ko nė aš pats nežinau?

KOTRYNA. Tai nepaniekinkit manęs, karaliau. Neištremkit!

ŽYGIMANTAS. Ne, karaliene. Aš savo sprendimo nebepakelsiu. (Jis eina ir sėda prie rašomojo stalo.)

KOTRYNA (graudindamosi). Karaliau ... Reikia nors pasigailėti...

ŽYGIMANTAS. Deja, aš jums nieko daugiau pasakyti nebegaliu.

KOTRYNA (pradeda verkti ir pagaliau pamažu išeina pro duris).

ŽYGIMANTAS (ilgai tyli, paskui atsitiesdamas atsidūsta ir vėl ima skaityti pergamentą, kol įeina Diana su Butautiene).

2.

DIANA (su reveransu). Būkite pasveikintas, jūsų didenybe.

ŽYGIMANTAS (atsigręždamas). A! Tai jūs, mieloji Diana! Prašom. Ir jūs, Butautiene ...

DIANA. Mes norime prašyti jūsų didenybę mus atleisti.

ŽYGIMANTAS. Dėl ko atleisti? Kur?

BUTAUTIENĖ. Jūsų didenybe, mes norėtume grįžti namuosna. Lietuvon.

ŽYGIMANTAS. Argi jums čia negerai?

DIANA. Mes nenorime, brangus karaliau, nei pačios nuoskaudų kęsti, nei kitiems nemalonumų daryti.

ŽYGIMANTAS. O kas jus drįsta skriausti? Ar karalienė?

DIANA. Aš jums jau seniau minėjau, karaliau.

BUTAUTIENĖ. Šiandien jos didenybė panelę Diana net gulove išvadino.

ŽYGIMANTAS. Ji daugiau jūsų nebeįžeidinės, Diana. Aš ją į Austriją išsiųsiu.

DIANA. Todėl aš ir nenoriu būti nesantaikos priežastimi.

ŽYGIMANTAS. Mieloji Diana! Tų priežasčių yra daug daugiau.

DIANA. Gal būt. Bet aš nenoriu, kad dvariškiai juoktųsi iš manęs, karaliau.

ŽYGIMANTAS. O kas jie tokie? (Tyla.) Pasakykit, ir aš tuoj juos nubausiu.

DIANA. Jūsų didenybė mus atleiskite, ir tada nieko nebereikės.

ŽYGIMANTAS. O kas palaikys gyvą karalienės Barboros atminimą? Kas primins man jos atgailą ir kentėjimus, kokius ji pakėlė Dubingių vienatvėj? Tik jūs, Diana, ir jūs, Butautiene. Tik jūs tai matėte tada. Ar netiesa?

BUTAUTIENĖ. Dabar jūsų didenybė turi kitą karalienę, ir mums negražu ją pykinti.

ŽYGIMANTAS (atsistoja). Argi jūs nepastebit, kad karalienė Kotryna man svetima? Daug svetimesnė negu jūs.

BUTAUTIENĖ. Mums atrodo, kad visi jūsų didenybę gerbia ir myli.

ŽYGIMANTAS. Jūs klystate, Butautiene. Aplinkui mane tik intrigos. O aš toks vienišas. Visai vienišas.

DIANA. Bet mes, karaliau, taip pat turime pagalvoti apie savo ateitį.

ŽYGIMANTAS. Teisybė. Jūs dar jauna, Diana. (Apkabinęs ją per pečius.) O ką jūs manytumėt, jei aš jums išrinkčiau šaunų riterį?

DIANA. Kas gi ims mane tokią... be garbės apšmeižtą?

ŽYGIMANTAS. Aš — jūsų karalius, Diana. Aš jumis pasirūpinsiu. Tikėkit. Bet ir jūs manęs nepalikit. (Jis atsitraukia.)

DIANA. O kas yra tasai riteris, apie kurį jūsų didenybė kalba?
ŽYGIMANTAS. Tuo tarpu tai mano sekretas. Bet vėliau...

DIANA. Ar jis koks kunigaikštis, ar tik šiaip bajoras?

ŽYGIMANTAS. Nebijokite, Diana. Už savo tarno ar paprasto bajoro aš jūsų neatiduosiu. (Įeina Radvila Juodasis su suvyniotu pergamentu rankoj.)

3.

RADVILA J. (prie durų). Laba diena, jūsų didenybe.

ŽYGIMANTAS (eidamas į Radvilą). O! bičiulis! (Kratydamas jam ranką.) Malonu.

RADVILA J. Kaip sveikata, jūsų didenybe?

ŽYGIMANTAS. Dėkų, neblogai. Tik liūdna, kad seni draugai pradeda užmiršti.

DIANA (pasiruošusi išeiti). Jūsų didenybe, prašom atleisti. Gal mes vėliau.

ŽYGIMANTAS. Tik nepaisykit kalbų, mano bičiulės. Kai išsiųsiu namon abi karalienes, tada ir jums bus gyvenimas šviesesnis.

DIANA (su Butautiene, padariusios reveransą, išeina).

RADVILA J. Bravo, karaliau! Taip seniai reikėjo.

ŽYGIMANTAS. Jūs nesuprasite, bičiuli, kaip karalienė Kotryna man svetima ir atstumianti. Jos kalba mane erzina, o jos draugiškas gestas sukelia many tiesiog šlykštumą.


RADVILA J. Tai ko jūs laukiate, karaliau? Jei būtumėt manęs paklausęs ir su savo Kotryna pasielgęs, kaip Anglijos Henrikas su savąja, jūs būtumėt galėjęs vesti kitą. Kad ir tą pačią Dianą. Gal jau ir sosto įpėdinis jums krykštautų lopšy.

ŽYGIMANTAS. Deja, bičiuli. Aš neturiu tokios plačios sąžinės, kaip Anglijos Henrikas, ir juo labiau negaliu savo žmonoms galvų kapoti.

RADVILA J. Aš jums to nė nesiūlau, karaliau.

ŽYGIMANTAS. Bet jeigu aš mesčiau žmoną, kurią jūs pats man išpiršote, ir vesčiau kitą, aš iškeisčiau tikėjimą į moters sijoną. Ar tai nebūtų panašu į išdavystę? (Vaikšto.)

RADVILA J. Bet jūsų žmona — bergždžia. O jums reikia sosto įpėdinio, karaliau. Valstybės interesai to reikalauja.

ŽYGIMANTAS. Kažin, bičiuli? Kažin ar sąžinės reikalai nėra aukščiau valstybės interesų?

RADVILA J. Pasenusi pažiūra, mano karaliau.

ŽYGIMANTAS. Tai garbinga riteriška pažiūra.

RADVILA J. Bet ji įpėdinių neduoda.

ŽYGIMANTAS (sustojęs). A, įpėdinių!... O kas man užtikrins, kad kita moteris man tokį įpėdinį pagimdys? Jūs ir pats žinote, bičiuli, kad Anglijos Henrikas žmonas keitė, kaip čigonas arklius — ir galvas kapojo, ir naujus sijonus kilnojo, bet apvaizda sūnaus jam vis tiek neatsiuntė. Ar netiesa?

RADVILA J. Anglijos karalius gali nors prieš istoriją pasiteisinti padaręs visa, kad sostas nepaliktų tuščias.

ŽYGIMANTAS, (perėjęs per kabinetą). Žinote, bičiuli. Aš noriu jums atskleisti vieną paslaptį. Aš turiu sūnų, tik man jį reikia surasti.

RADVILA J. Bet jis tikriausiai neteisėtas.
ŽYGIMANTAS. Jeigu aš jį viešai pripažinčiau savo sūnumi, ar tai ne vis tiek, kokia moteris jį pagimdė?

RADVILA J. Tačiau, deja, joks bajoras nesutiks jo pripažinti sosto įpėdiniu.

ŽYGIMANTAS. Štai, bičiuli! Ar tai ne prietaras, prieš kurį reikia kovoti? (Vėl vaikšto.)

RADVILA J. Jei jau kovoti, karaliau, tai kovoti rimčiau — reformuoti tikėjimą ir vesti jauną princesę.

ŽYGIMANTAS. Gundyti jūs mane puikiai mokate. Bet kai aš pats nežinau, kur tiesa, aš klausiu, ką dėl to pasakytų karalienės Barboros vėlė. Ji tikriausiai nepritartų. Ar netiesa?

RADVILA J. Tačiau mirusieji, kad ir labai mylimi, ar jie gali turėti teisių į gyvuosius?

ŽYGIMANTAS. Aš pakviečiau Tvardauską, kad iššauktų karalienės Barboros vėlę. Tada gal daug kas paaiškės.

RADVILA J. Prisiminti mirusius, be abejo gražu. Tačiau aš norėčiau jus draugiškai perspėti, karaliau. Ta praeitis paraližuoja jūsų valią. Jūs tampate neryžtingas. Jūs arba abejojat, arba viską pradedate atidėlioti ryt dienai.

ŽYGIMANTAS (prie Radvilos). Duok man, bičiuli, tiesą, kaip ant delno, kaip du kart du, ir aš veiksiu. Bet kai aš nežinau, aš abejoju. Aš dėl daug ko abejoju. Dėl tikėjimo, dėl vedybų. Abejoju ir dėl savęs. Jūs šypsotės, bičiuli, o aš abejoju. Juk ką aš galiu žinoti — gal mano toks likimas, kad aš turiu nudžiūti, kaip nukirsta šaka.

RADVILA J. A, karaliau! Jūs perdaug į tą fatalizmą...

ŽYGIMANTAS. Ir jūsų Kalvinas, rodos, fatalizmą pripažįsta? Ar netiesa?

RADVILA J. A, jūsų didenybe! Prašau atleisti mano išsiblaškymą. Štai kaip tik pergamentas iš Kalvino. Jį ką tik atvežė į jūsų kanceliariją.

ŽYGIMANTAS (paimdamas pergamentą). Kuriems galams jis man rašinėja? Katekizmui mokytis aš — jau per senas.

RADVILA J. Galbūt nori jus apaštalu padaryti?

ŽYGIMANTAS (nusijuokęs). Geras iš manęs apaštalas !... Štai ant stalo dar pora jo laiškų. Ką tik skaičiau. Bet atvirai jums prisipažinsiu, kad aš to Kalvino tikėjimo nesuprantu. Kuo jis geresnis už popiežiaus? Kuo?

RADVILA J. Svarbiausia jis atpalaiduotų jus nuo Romos jungo, karaliau. O tada galėtumėt vesti kitą moterį be sąžinės skrupulų ir pašalinių varžtų.

ŽYGIMANTAS. O jūsų Kalvinas ar apsieina be varžtų? Ženevoj, rodos, jis ir melstis ir miegoti su policija įsako. O jei man dar nurodys, kokią moterį vesti ir kiek kartų su ja į lovą atsigulti, tai aš jau geriau nenoriu...

RADVILA J. A, karaliau! Bet pasiryžti pagaliau reikia. Laimėjimą neša tik pasiryžimas ir kantrybė. O kai jūs svyruojat, jūs vien tik pralaimit. (Įeina Bonna.)

4.

BONNA. Karaliau, ar gali man paskirti valandėlę?

ŽYGIMANTAS. Ar svarbaus ką turite?

BONNA. Taip.

RADVILA J. Prašau mane atleisti, karaliau.

ŽYGIMANTAS. Bet jūs dar sugrįšite? Dar vieną reikalą turėčiau.

RADVILA J. Sugrįšiu, mano karaliau. (Išeina.)

BONNA. Karaliau, tu perdaug susibičiuliavai su tuo Radvila.

ŽYGIMANTAS. Susibičiuliavau, karaliene. Ir nuo seniai: (Sėda prie stalo.)

BONNA. Aš jau pastebėjau, kad tu net nuo sosto lipi jam pasitikti. Lyg ne tu, o jis būtų karalium. (Sėda priešais jį.)

ŽYGIMANTAS. Ar karalius — kokia mumija, kad nė draugiškų jausmų negalėtų turėti?

BONNA. Ar tai Radvila tave prikalbėjo ištremti karalienę Kotryną, ar šventasis Kalvinas?

ŽYGIMANTAS. Kas jums tai pranešė, karaliene?

BONNA. Ji pati man skundėsi. Kruvinomis ašaromis verkė.

ŽYGIMANTAS. Tai gal ji pasakė ir kodėl aš taip nutariau?

BONNA. Pasakė. Ji man daug ką pasakė. Bet aš netikiu, kad tu dėl favoričių padarytum tokią gėdą jai ir sau.

ŽYGIMANTAS. Tai jūs, prašom, patarkite jai išvykti savo noru. Tada galės kalbėti, kas patiks. Kitaip aš būsiu priverstas ją ištremti.

BONNA. Ar tu proto, Žygimantai, netenki?

ŽYGIMANTAS (stoja). Karaliene !...

BONNA (taip pat stoja). Bet ar tu pagalvojai, ką tu darai? Juk tu pats ją pasirinkai. Man nė žodžio neprasitaręs, pats slaptai nusiuntei Radvilą piršliais. Ir štai dabar, kada visa Lenkija ir pasaulis visas Kotryną laiko garbinga karaliene, tu sumanei išvyti ją, kaip baudžiauninkę, kaip mergšę kokią.

ŽYGIMANTAS. Bet kokią teisę jūs turite čia kištis ir man pamokslus sakyti?

BONNA. Juk aš — motina tavo!

ŽYGIMANTAS (eidamas į šalį). Ir dėl to jūsų giminės prakeikimas mane persekioja?

BONNA. Ką tu pasakei, akiplėša? Prakeikimas? ...

ŽYGIMANTAS (kietai). Taip. Visa veidmainystė ir neapykanta.

BONNA. Apakėli! Aš visą gyvenimą tau paaukojau. Tik tu, minkštakauli, nesugebi jo už ragų paimti.

ŽYGIMANTAS. O kas yra mano nelaimių kaltininkė? Ar ne jūs? Kas nunuodijo mano pirmąją žmoną? Kas sukurstė senatą prieš mane ir karalienę Barborą? Kas ją nužudė?...

BONNA (nutraukdama). Nutilk, piktažodžiautojau!...

ŽYGIMANTAS (tęsdamas). O kas dabar man ant sprando karia tą bergždžią našlę? Kas kursto ją prieš mane? Jūs! Tik jūs sugriovėte mano gyvenimą ir persekiojat, lyg išsigimusi pamotė, lyg ...

BONNA (Žygimantui bekalbant, šaukia). Nutilk! Nutilk, sakau! Nieko aš nenunuodijau ir nenužudžiau. Tik tu, išdavike, visur mane dergi.

ŽYGIMANTAS. Ne aš, bet jūs — ta išdavikė!

BONNA. Niekše! Aš — motina tavo!...

ŽYGIMANTAS. Ir už tai aš jus ištremsiu, kad nors aš pats sava mirtim numirčiau.

BONNA (desperacijoj). Žygimantai!... (Tyla.) Bus skandalas visoj Europoj.

ŽYGIMANTAS. Prašau tuoj sutvarkyti savo reikalus ir išvažiuoti.

BONNA (su išgąsčiu ir nuolaida). Ką tu darai? Ką tu darai? Žygimantai, mano sūnau!...

ŽYGIMANTAS. Aš viską pasakiau. Arba jūs tuojau savo noru išvykstate in Italiją, arba mano žandarai jus palydės iki sienos. (Eina lauk.)

BONNA. Palauk, Žygimantai! Neišeik! (Šiam sustojus). Ar tu,
išsigimėli, nebijai keršto dangaus? (Sušvelnėjusi.) Juk aš tave prie savo krūtinės nešiojau, kaip baltą balandėlį. Aš maniau, kad tu būsi džiaugsmas mano ir garbė. O tu išaugai angimi pikta ir dabar man į pačią širdį geli.

ŽYGIMANTAS (sugrįždamas arčiau). Gerai. Aš sutinku jūsų ištrėmimą atšaukti, bet su sąlyga. Jūs prikalbėsit karalienę Kotryną, kad išvažiuotų geruoju, be skandalo. O jūs pati iki gyvenimo galo užsidarysit vienuolyne. Sutinkat?

BONNA. Šitas malones, renegate, gražinu tau. Bet tu už ištrėmimą mano kruvinomis ašaromis cypsi net kape. (Išeina.)

ŽYGIMANTAS (žiūrėdamas į duris, kur išėjo Bonna). Ir tai vadinasi motinos meile!... (Sėda prie rašomojo stalo ir vėl ima skaityti pergamentą. Pasigirsta tyli bet skausminga muzika, kuri trunka per sekančią sceną. Įeina Tvardauskas.)

5.

TVARDAUSKAS (apsirengęs juodai, laikydamas prie kairio šono kažin ką, pridengtą juoda skepeta). Karališkoji didenybe, aš jūsų patarnavimams.

ŽYGIMANTAS. A, ponas Tvardauskas. Ar gali man iššaukti karalienės Barboros vėlę?

TVARDAUSKAS. Taip, jūsų karališkoji didenybe. Nors uždavinys labai sunkus. (Žvilgterėjęs į Barboros atvaizdą ir pasižvalgęs po kambarį). Šiam svarbiam reikalui norėčiau pasinaudoti šiuo staliuku.

ŽYGIMANTAS. Prašom. (Stoja).

TVARDAUSKAS (padeda ant staliuko atsineštą juodai uždengtą daiktą, o drauge patį staliuką pastato vidury kabineto ties Barboros portretu, padeda ten kėdę ir kreipiasi). Maloniai prašau karališkąją didenybę sėsti prie šio staliuko.

ŽYGIMANTAS (sėsdamas). O kas toliau, pone Tvardauskai?

TVARDAUSKAS. Tuoj bus pasakyta, karališkoji didenybe. Viskas pasakyta. O dabar prašyčiau leisti man užtraukti langų užuolaidas.

ŽYGIMANTAS. Prašom.

TVARDAUSKAS (užtraukia langų užuolaidas ir kabinetas aptemsta). Dabar prašau karališkąją didenybę daryti visa, ko prašysiu. Štai ant staliuko prieš jus guli stiklinis rutulys, pripildytas ypatingų skysčių. Aš jį dabar nudengiu ir prašau ant jo uždėti savo rankas. Ar jau uždėjote, jūsų didenybe?

ŽYGIMANTAS. Taip. Uždėjau.

TVARDAUSKAS. Dabar prašau susitelkti ir galvoti apie garbingąją karalienę — kas jūsų didenybei buvo maloniausia ir skaudžiausia. O aš jūsų klausiu ir prašysiu atsakyti... Ar esi pasiryžęs, karaliau, susitikti mirtį ir amžinybę akis į akį?

ŽYGIMANTAS. Taip. Esu pasiruošęs.

TVARDAUSKAS. Jei esi pasiruošęs, tai užmik dabarty ir pabusk amžinybėje. Prašyčiau pakartoti.

ŽYGIMANTAS (lyg atsidusęs). Užmik dabarty ir pabusk amžinybėj.

TVARDAUSKAS. Garbingoji karalienės vėle, kur tu bebūtum, ar šviesiose dausose už aukštų žvaigždynų, ar žemės tamsiose gelmėse, ar plačiose erdvėse beskrajotum, išgirsk mūsų maldavimą. Užmik amžinybėj ir prisikeik dabarty. (Muzika išryškėja. Tvikstelėja, lyg žaibas ir stiklinis rutulys pradeda šviesti). Ar matote, karališkoji didenybe? Rutulys jau šviečia.

ŽYGIMANTAS (protylom). Matau.

TVARDAUSKAS. Tai ženklas, kad vėlė išgirdo. O dabar prašyčiau žiūrėti į rutulį ir klausyti mano žodžių. Garbingoji karalienės vėle, kuri teikeis išgirsti mūsų šauksmą, pasirodyk mūsų mirtingoms akims ir prakalbėk. Prašyčiau pakartoti.

ŽYGIMANTAS (drebančiu balsu). Garbingoji karalienės vėle, kuri teikeis išgirsti mano širdies šauksmą, pasirodyk mano mirtingoms akims ir prakalbėk. (Muzika skausmingai pakyla ir, trinktelėjusi, trumpam visai nutyla. Sienoje, kur kabėjo Barboros atvaizdas, staiga sušvinta karalienės šešėlis).

TVARDAUSKAS. Dabar prašyčiau pažiūrėti tiesiai. Prieš jūsų didenybę garbingosios velionės šešėlis.

ŽYGIMANTAS (pakildamas ir užsidengdamas veidą). Viešpatie! Viešpatie!...

TVARDAUSKAS. Karališkoji didenybe, dabar prašyčiau klausti.

ŽYGIMANTAS (nedrąsiai). Mano karaliene ... mano mylimoji, ar tai tu?

ŠEŠĖLIS. Aš, karaliau.

ŽYGIMANTAS. Ar tu gyva, karaliene, ar tai tik tavo šešėlis?

ŠEŠĖLIS. Gyva, karaliau, nes mirusieji gyvena tikriau negu gyvieji.

ŽYGIMANTAS. Ar tu laiminga ten? ar kenti?

ŠEŠĖLIS. Aš kenčiu, karaliau, nes tu miršti.

ŽYGIMANTAS. Bet aš dar gyvas, karaliene.

ŠEŠĖLIS. Kas prisiriša prie gyvenimo, tas prisiriša prie mirties.

ŽYGIMANTAS (patylėjęs). O mūsų laimės dienas ar tu dar prisimeni, karaliene?

ŠEŠĖLIS. Prisimenu, karaliau, ir kenčiu.

ŽYGIMANTAS. Kodėl? Argi meilė tėra kančia?

ŠEŠĖLIS. Kas myli, tas laisvai prisiima auką už kitų kaltes.

ŽYGIMANTAS. Tai reiškia, kad Apvaizda nėra teisinga. Už savo darbus aš turėčiau atsakyti, bet ne tu.

ŠEŠĖLIS. Žmogus atsakingas už žmones, o juo labiau valdovai.

ŽYGIMANTAS. Ne, karaliene, ne! Tai neteisinga, jei žmogus turi atsakyti už kitus, ypač už tuos, kurių jis
nepažįsta.

ŠEŠĖLIS. Amžinybės žvilgsniu žmonės yra solidarūs kaip vieno medžio šakos, nes ten teisingumas prieš meilę tėra tik šešėlis.

ŽYGIMANTAS. O gal aš, karaliene, galiu kuo nors padėti tavo kančioj?

ŠEŠĖLIS. Aš prašyčiau, karaliau, prisikelti iš mirties.

ŽYGIMANTAS. Ar tuo tu nori pasakyti, kad mano padermė miršta?

ŠEŠĖLIS. Daugiau negu tai, nes dvasios gyvybė svarbesnė už augalo vaisių, dėl kurio tu kovoji.

ŽYGIMANTAS. Bet aš — karalius. Aš turiu užtikrinti sostui ateitį. Ar netiesa? Ir dangus dėl to neturėtų mane smerkti.

ŠEŠĖLIS. Bet tu pats, sekdamas savo motina, esi pasmerkęs save ir savo padermę.

ŽYGIMANTAS. Tai netiesa, karaliene. Aš beveik visada kovojau prieš savo motinos užgaidas.

ŠEŠĖLIS. Žmogus pats savo viduje pasirašo arba išganymą, arba pasmerkimą. Ir tu tai padarei, nusižengdamas aukščiausiam meilės ir ištikimybės įstatymui.

ŽYGIMANTAS. Ir tai neteisybė, karaliene. Be galo didelė neteisybė. Juk tu pati žinai, kad tavo meilė, kaip skaisti aušra po klaikios nakties, pripildė mano būtybę saldžia svaiginančia šviesa. Tik valandėlę švystelėjusi tu palikai mane vieną ir aklą. Klajodamas tamsoj, aš tik tavęs tejieškau ir vieno tetrokštu — priglausti savo nuvargusią galvą prie tavo krūtinės. Arba kad nors išgirsčiau tavo melodingąjį balsą, palytėčiau tavo dieviškai švelnų veidą, arba kad nors tavo drabužių šlamesį ar kokį nors kitą brangų ženklą iš tavęs patirčiau. Tačiau, deja, aplinkui — tik tyla ir tuštuma, o visos mano pastangos įsiveržti ten, kur tu, kruvinai atsimuša į kurčios tuštumos kiautą. Ir štai tu dabar dar man priekaištauji, kad aš nusikaltęs meilei ir ištikimybei.

ŠEŠĖLIS. Deja, tu, karaliau, paneigei ištikimybe., dar prieš susitikdamas su manim, ir dvasioj atsiskyrei nuo būties medžio, kaip neprinokęs vaisius.

ŽYGIMANTAS. Argi aš kaltas, jei aš nežinojau ir nežinau, kur tikroji būtis? kur tas skaidrusis šaltinis numalšinti troškuliui, kurį tu many sukėlei. Ir užuot pasigailėjusi manęs, abejonių ir vienatvės nukankinto, tu smerki mane.

ŠEŠĖLIS. Aš nesmerkiu tavęs, nelaimingasis mano karaliau. Bet aš noriu, kad tu ištesėtum pažadą ir prisikeltum, nes amžinoji gyvybė svarbesnė už augalo, kuris sunyksta ir miršta.

ŽYGIMANTAS (perkrisdamas į fotelį). A, karaliene! Mano karaliene!...

TVARDAUSKAS (eidamas į karalių). Karališkoji didenybe, kas jums yra?

ŽYGIMANTAS. Užteks. Baikite. (Muziką, kuri pamažu kilo, sušvilpia lyg viesulas ir nutrūksta su išnykstančiu šešėliu).

TVARDAUSKAS (atitraukia langų užuolaidas, pastato staliuką į pirmykščią vietą ir pasiima juodai uždengtą rutulį). Jūsų karališkoji didenybe, ar atleisite mane?

ŽYGIMANTAS (atsistodamas). Palauk. (Atidaręs stalčių, duoda Tvardauskui piniginę ir sėda prie stalo).

TVARDAUSKAS. Dėkoju, karališkoji didenybe. Jei kada ko nors reikės, aš visada pasiruošęs. (Apsigręžęs išeiti, susitinka Radvilą Juodąjį ir nusilenkia). Mano pagarba šviesiajam kancleriui. (Išeina).

6.

RADVILA J. Jūsų didenybe, aš grįžtu, kaip buvau žadėjęs.

ŽYGIMANTAS (padaro neaiškų gestą, bet nepajėgia atsakyti).

RADVILA J. Kas jums yra? Jūs — toks nesavas...

ŽYGIMANTAS. Aš nežinau... (Rodydamas į Barboros atvaizdą). Tai kažin kas ...

RADVILA J. Ar buvo koks panašumas į velionę karalienę?

ŽYGIMANTAS. Ir išvaizda, ir balsas buvo jos. Bet ji taip šaltai ir šiurkščiai su manim kalbėjo, lyg teisėjas į nusikaltėlį.

RADVILA J. Ar ji pasakė ką nors reikšmingo, karaliau?

ŽYGIMANTAS. Jos žodžiai mane taip sujaudino, kad aš dabar nemokėčiau jums nė pasakyti.

RADVILA J. Gal kada vėliau... O dabar aš norėčiau paklausti apie tą reikalą.

ŽYGIMANTAS. Tiesa... Aš jau buvau jums minėjęs. Aš turiu sūnų, bet negaliu jo surasti. Neseniai aš išsiuntinėjau laiškus į visus vienuolynus, nurodydamas sūnaus amžių ir motinos vardą. Tačiau ligi šiol iš niekur neturiu jokios žinios. Sakau, gal jūs, mano bičiuli, galėtumėt man padėti. (Tyla). Aš niekam to nenoriu pasakoti — tik jums. Jei jūs nuvyktumėt į Varšuvą ir surinktumėt visas žinias apie buvusio kašteliono dukterį Marilę?

RADVILA J. Galėčiau. Nors geriausias būdas sosto problemai išspręsti būtų atsiskirti nuo karalienės Kotrynos ir vesti jauną žmoną pagal reformuotą evangelikų. doktriną.

ŽYGIMANTAS. A, kiekviename žingsnyje jums vis tas kalvinizmas.

RADVILA J. Ne kalvinizmas, karaliau, o valstybės gerovė to reikalauja.

ŽYGIMANTAS (atsistodamas). O kas per stabas man toji valstybė? Kodėl aš jai turiu prievartauti savo sąžinę ir savo pavaldinių tikėjimą? Rodos ir pats Dievas to iš žmonių nereikalauja. Ar netiesa?

RADVILA J. Ir aš jums to nesiūlau, karaliau. Tačiau jei valstybė visiems mums reikalinga, tai kas nors turi aukotis. Tuo tarpu pas mus niekas to nenori — nei bajorai, nei kunigai su vyskupais ir pagaliau — atleiskite už žodį — net pats karalius.

ŽYGIMANTAS. Ar karalius, bičiuli, koks atpirkimo ožys? ... (Trumpa tyla). Aš valstybės gerovei galiu aukoti visus savo proto ir valios išteklius, bet man būtų gėda sulaužyti pažadą, duotą karalienei Barborai neatsiskirti nuo Romos. Ypač po šios dienos jos perspėjimo.

RADVILA J. Nemanau, kad karalienė Barbora būtų buvusi tokia tamsi popiežininke. Tačiau jei astrologo burtai tokie svarbūs jūsų didenybei — atleiskite man už atvirumą, — tai kam mes dar kalbame? Reikėjo iš anksto pasakyti.

ŽYGIMANTAS. Deja, bičiuli, jūs manęs suprasti nenorit. (Eina šalin).

RADVILA J. O kas, karaliau, jus lig šiol geriausiai suprato ir ištikimiausiai tarnavo? ... Kas padėjo iškovoti karalienei Barborai vainiką? Kas pasiimdavo atsakingiausias misijas? Tik aš — jūsų ir valstybės labui. Ir dėl to man skaudu, karaliau, kad dėl asmeninių skrupulų pastatote valstybę prieš pavojus. (Trumpa tyla). Ar pagalvojate, kas bus su ja, kai po jūsų sostas liks tuščias. Kas bus su Lietuva, karaliau? Kas gins ją, kada nei jūsų nei manęs nebebus? Priešai to ir telaukia. Tada ją vieną, paliktą be valdovo, užpuls svetimi. Išplėš ir išdraskys tai, ką jūs ir aš esame pastatę .Štai kas skaudu.

ŽYGIMANTAS. Deja, nei jūs, nei aš nesame dievai, kad pajėgtume užtikrinti ateitį. Ar netiesa?

RADVILA J. Tačiau valdovas turi padaryti visa, kas yra jo galioj. O jūs, karaliau, vis dažniau kalbate ir veikiate taip, lyg jūsų gyvenimo turinį sudarytų šeimyniniai sentimentai.

ŽYGIMANTAS (priėjęs prie jo). Bičiuli! Pirma, negu aš tapau karaliumi, aš jau buvau žmogum.

RADVILA J. O dabar jūs tuo ir skiriatės iš kitų žmonių, kad esate karaliumi.

ŽYGIMANTAS. Ir kaip tik dėl to, deja, aš ne visada buvau ištikimas tiems žmogiškumo principams, kuriuos mumyse įdiegė aukštesnės galios. O kas juos sulaužo, tas pats save išduoda (Sėda).

RADVILA J. O kuo jūs save taip išdavėte, karaliau, leiskite paklausti?

ŽYGIMANTAS (liūdnas). Aš turėjau sūnų, bet jo nepripažinau. Dabar jis man taip labai reikalingas, o aš jo surasti nebegaliu. Ar netiesa?

RADVILA J. Surasti jį aš jums padėsiu. Bet jei dėl jūsų projekto jį padaryti sosto įpėdiniu kiltų krašte bruzdėjimas, aš būsiu bejėgis.

ŽYGIMANTAS. Ar tam aš jus, mano bičiuli, Lietuvos kancleriu padariau?

RADVILA J. Aš jums dėkingas, karaliau. Bet kada priešai į mūsų valstybę kėsinasi iš pakraščių, tada ne laikas ją pradėti griauti iš vidaus — jums ir man, karaliau.

ŽYGIMANTAS. Kokius priešus jūs turite galvoj? Rusus?

RADVILA J. Taip, karaliau. Aš manau, kad jau pats laikas sutvarkyti Livonijos klausimą, kol Maskvos lokys neuždėjo Lietuvai savo letenos iš šiaurės.

ŽYGIMANTAS. O jūsų pusbrolis, mano hetmanas Radvila, ar jau ruošia strateginį planą? RADVILA J. Taip, jūsų didenybe. Jis jau paruoštas. (Įeina tarnas).

7.

TARNAS. Leiskite pranešti jūsų didenybei. Vienas domininkonas iš Čenstachavo norėtų pamatyti jūsų didenybę.

ŽYGIMANTAS (į Radvilą). Ar mes savo pokalbio, bičiuli, negalėtume nutraukti iki rytojaus... Gal būt čia atvyko kaip tik tas vienuolis, kuris patarnaus mano jieškojimams.

RADVILA J. (liūdnokas). Jei tokia jūsų didenybės valia, aš dėl Livonijos mielai sugrįšiu rytoj.

ŽYGIMANTAS (paduodamas ranką). Aš lauksiu, bičiuli. (Tarnui). Pakviesk man tą vienuolį.

TARNAS. Klausau, jūsų didenybe. (Išeina paskui Radvilą).

ŽYGIMANTAS. Nejau mano jieskojimai nebus veltui? Ir aš surasiu tą atstumtąjį? (Tyla. Duryse pasirodo brolis Augustinas).

B. AUGUSTINAS. Laudetur Jesus Christus.

ŽYGIMANTAS. Per omnia saecula.

B. AUGUSTINAS. Aš esu brolis Augustinas... jūsų didenybės sūnus.

ŽYGIMANTAS. Mano sūnus?!

B. AUGUSTINAS. Mūsų vienuolyno tėvas viršininkas gavo jūsų didenybės laišką ir įsakė man čia vykti.

ŽYGIMANTAS (neapsispręsdamas). Mano sūnus ...

B. AUGUSTINAS. Taip... Jūsų neteisėtas sūnus.

ŽYGIMANTAS. Dėl visa ko... norėčiau tave paklausti, kuo vardu tavo motina.

B. AUGUSTINAS. Argi jūsų didenybė nežino? Jos vardas Marilė.

ŽYGIMANTAS. O kur ji dabar? Ar gali pasakyti?

B. AUGUSTINAS. Vos pagimdžiusi manę, mirė.

ŽYGIMANTAS. Tai tu augai... kaip našlaitis?

B.AUGUSTINAS. Taip, jūsų didenybe.

ŽYGIMANTAS (perėjęs porą kartų per kabinetą). Jaunystėje aš kadaise padariau klaidą, arba, sakysime... nuodėmę ir skriaudą. Tavo motinai ir tau. Dabar aš tą klaidą norėčiau atitaisyti ir tave pripažinti savo sūnum. Žinoma, jei vienuolyno vadovybė dokumentaliai įrodys.

B.AUGUSTINAS. Viešas įteisinimas, jūsų didenybe, man neturi reikšmės.

ŽYGIMANTAS. Štai kas... Bet vis dėl to tu man turėtum atleisti. Ypač kad aš skriaudą noriu išlyginti ir tave išaukštinti.

B. AUGUSTINAS. Aš jūsų didenybei atleidžiu. O nuo bet kokio išaukštinimo vienuolis turi šalintis, kaip nuo pagundos.

ŽYGIMANTAS. Argi protinga karaliaus sūnaus teises iškeisti į vienuolio abitą? Tegu ir domininkono. (Sėda).

B. AUGUSTINAS. Aš noriu kiekvieną dieną sudėti Viešpačiui auką už savo paties ir savo tėvų nuodėmes.

ŽYGIMANTAS. Tai gražu iš tavo pusės, tiesa. Bet jeigu tu sutiktum būti mano sūnum, aš tave apvesdinčiau su gražia ir malonia moterim. Galėčiau net kokią princesę išpiršti. Turėtum puikią žmoną, gyventum turtinguose palociuose ...

B.AUGUSTINAS. Šitokios pagundos aplanko kiekvieną vienuolį. Bet aš, dėkų Dievui, lig šiol joms atsispirdavau.

ŽYGIMANTAS. O ką tu pasakytum, jei aš tau išrūpinčiau sostą? Sakysim, tą patį, kurį aš dabar valdau. Juk tu — vienintelis mano sūnus.

B.AUGUSTINAS. Tai neįmanoma, jūsų didenybe.

ŽYGIMANTAS. Kodėl neįmanoma?

B.AUGUSTINAS. Aš nenorėčiau, kad dėl manęs kiltų dar didesnis sąmyšis negu dėl amžiną atilsį karalienės Barboros.

ŽYGIMANTAS (stoja). Tu tada vaikas buvai ir nieko neišmanei.

B. AUGUSTINAS. Aš girdėjau, jūsų didenybe, ką tada kalbėjo tėvai vienuoliai. O kai karalienė buvo prie mirties, mes dar meldėmės už jos sveikatą arba laimingą mirtį. (Trumpa tyla). Paskui... Aš paskui ilgai galvojau ir supratau, kad Viešpaties akyse karaliai gali būti didesni skurdžiai negu paprasti vienuoliai ir baudžiauninkai.

ŽYGIMANTAS. Ar šitie tavo žodžiai, sūnau, nėra puikybės kalba?

B.AUGUSTINAS. Prašau man atleisti. Bet aš kalbu, kaip paprastas vienuolis, kuris į gyvenimo prasmę žiūri kitaip negu pasaulis.

ŽYGIMANTAS. Bet ar nėra puikybė tikėti, kad tik jūs — vienuoliai — vieni težinote tiesą? (Tyla). Argi protinga įsivaizduoti, kad vienuolio celėj tu gali būti naudingesnis negu dirbdamas šalia manęs milijonams žmonių?

B. AUGUSTINAS. Gal jūsų didenybė nesupyksite. Vienuoliai mano, kad atgaila ir malda jūsų karalystei nemažiau pasitarnauja negu paprasta žmonių išmintis.

ŽYGIMANTAS. A, sunku man su tavim ginčytis, kada tu į viską žiūri amžinybės žvilgsniu. (Nusisuka į langą). B.

AUGUSTINAS. Man atrodo, jūsų didenybe, kad taip ir teisinga žiūrėti. Viešpats Išganytojas teismo dienoj visų mūsų darbus paseikės kaip tik amžinybės saiku.

ŽYGIMANTAS (atsigręžęs). O aš su tavim noriu kalbėtis, kaip žmogus su žmogum, kaip tėvas su sūnum ... Rodos, ir Dievo įsakymas liepia vyrukams tėvus gerbti ir jiems padėti.

B.AUGUSTINAS. Aš stengiuos, jūsų didenybe, to įstatymo klausyti, nes dvasinė tėvystė ir sūnystė aukštesnė už kūniškąją.

ŽYGIMANTAS. Bet argi tu niekada ne pasiilgai tėvo? Gyvo tėvo, su krauju ir širdimi, kuris tave mylėtų ir tavęs ilgėtųsi?

B. AUGUSTINAS. Aš tokio tėvo, deja, nepažinau.

ŽYGIMANTAS (prieidamas). Štai aš toks esu. Aš tavo tėvas. Ar netiesa? Nelaimgas ir vienišas. Tarp svetimų pasiilgęs giminingos širdies. (Tyla). Sakyk, ar tau negaila manęs?

B. AUGUSTINAS. AŠ jūsų didenybę suprantu. Ir man iš tikro gaila.

ŽYGIMANTAS. Tai kodėl tu nenori man padėti?

B.AUGUSTINAS. Jūsų didenybę, aš turiu pagalvoti ir apie save. O vienuolyne aš jums galiu kitokiu būdu patarnauti.

ŽYGIMANTAS. Užsispyrėli! (Eina ir vėl grįžta). Ar tu pagalvojai, ko verti tie tavo dvasiniai tėvai, kurie tave išauklėjo tokį kietos širdies, be jautrumo tikro tėvo sielvartui? (Negavęs atsakymo ir sušvelnėjęs). Argi tu nematai, kad mano gyvenimo saulė jau slenka žemyn, o mano galvos plaukus rudens šalna jau pabarstė pelenais?

B.AUGUSTINAS. Deja, mus visus laukia ta pati dalia.

ŽYGIMANTAS. Tik tu įsivaizduok kokia mano būklė. Tos širdys, kurios mane mylėjo ir kurias aš branginau, jau amžinai nustojo plakti. Mano žmona ir mano motina — piktesnės už priešus. Mano bičiuliai mane apleidžia. Ir aš lieku vienas su sunkia valstybės našta ant pavargusių pečių. Be mylinčios širdies, be sūnaus, kuriam galėčiau patikėti savo sostą ir savo tautas.

B. AUGUSTINAS. Aš jus suprantu, tėve.

ŽYGIMANTAS (paimdamas jį už pečių). Tu pasakei... tėve?

B. AUGUSTINAS. Taip, tėve.

ŽYGIMANTAS. Sūnau! Mano sūnau!... Aš niekada iš gyvų lūpų šito brangaus žodžio dar nesu girdėjęs. (Jį paleidžia).

B.AUGUSTINAS. Aš nežinau, tėve, kas dėl to kaltas. Tačiau ir aš nuo pat kūdikystės augau tarp svetimų. Tai mane ir verčia abejoti pasaulio teisybės ir garbės verte.

ŽYGIMANTAS. Bet tu dabar jau pažinai tėvą. Tu matai, kad jis gailisi savo klaidos ir prašo tave atleisti skriaudas. (Tyla). Sūnau! Juk tu nepaliksi manęs vieno. Ar netiesa?

B.AUGUSTINAS. Jei aš būčiau mažytis žaidęs ant jūsų kelių, gal... Bet dabar ...

ŽYGIMANTAS. O kraujo balsas? Ar jis nesugraudina tavęs?

B.AUGUSTINAS. Kraujas, tėve, prabyla ne vienu saldžiu balsu. Bet jį reikia nugalėti dėl aukštesnių tikslų.

ŽYGIMANTAS. Tai tu nesutinki?

B. AUGUSTINAS (patylėjęs). Jei jūsų didenybė ... nebeturi daugiau ko pasakyti, prašyčiau mane atleisti.

ŽYGIMANTAS (po pauzos). Eik... Bet apsigalvok ir sugrįžk!

B.AUGUSTINAS. AŠ jau apgalvojau, jūsų didenybe, ir... prašau man atleisti. (Jis nusilenkia ir išeina).

ŽYGIMANTAS (ilgai stovi vienas, lyg sustingęs). Baigta. (Perkrisdamas į fotelį). Baigta su manim... ir su jogailaičių dinastija!

UŽDANGA
GALAS


A.Vaičaitis. Iliustracija