Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJASIS PSALMYNAS PDF Spausdinti El. paštas

K N Y G Ų   V E R T I N I M A I

(Psalmių knyga. Vertimas lotynų kalbon iš pirmykščių tekstų, parūpintas Biblinio Popiežiaus Instituto profesorių ir vertimas lietuvių kalbon su paaiškinimais. Parūpino Dr. Juozapas SKVIRECKAS, Kauno Arkivyskupas. LUX, Stuttgart 1949 m. in 12°, 522 p.)

Pasirodžius 1945 metais naujajam lotyniškajam psalmių vertimui, mes, atrodo, būsime viena iš pirmųjų tautų, kuri iš naujo psalmes išsivertė. Tai didelis įvykis religinėje mūsų literatūroje, tuo didesnis, kad tai įstengėme atlikti tremtyje, kur ir leidėjai yra nestiprūs ir skaitytojai negausūs. Po Naujojo Testamento ir Popiežių enciklikų Psalmynas yra vienas iš vertingiausių LUX leidinių. Kadangi šis Psalmynas patiekia lietuviškajai visuomenei abu naujus tekstus — lotyniškąjį ir lietuviškąjį, — tad apie juos abu ir teks mums kalbėti, padarius pradžioje keletą bendrų pastabų apie pačias psalmes.

1. Beveik visos tautos senuosiuose savo kūriniuose yra apdainavusios savo didvyrius ir jų žygius. Tuo tarpu Izraelis sutelkė savo poeziją aplinkui Dievą, nes Dievas buvo Didysis šios tautos Herojus, Didysis jos Vadas ir Karalius. „Vieni kariškais vežimais, kiti žirgais, o mes esame galingi Viešpaties, mūsų Dievo, vardu“ (ps. 19, 8), sakoma psalmėje, tuo išreiškiant bendrąją Izraelio gyvenimo linkmę. Dėl to ir šios tautos poetai savo įkvėpimo objektu pasirinko ne karo žygius, ne atskirų asmenų herojiškus darbus, bet Dievo veikalus gamtoje ir istorijoje: „Mes giedosime ir šlovinsime Tavo galybę (ps. 20, 14). Tuo būdu ir psalmių knygos virto viena ištisa Dievo darbų epopėja, vienu dideliu kvietimu: „Ateikite ir regėkite Viešpaties darbus: kokių nuostabių dalykų Jis yra žemėje padaręs“ (ps. 45,9). Ir nėra gražesnės bei gilesnės religinės poezijos pasaulio literatūroje, kaip psalmės. Ištisa gama žmogaus jausmų Dievo atžvilgiu čia prabyla: meilė ir baimė, kaltė ir gailestis, garbinimas ir prašymas, viltis ir susigraužimas. Visa tai iškelia psalmes į žmogiškosios kūrybos viršūnes ir atskleidžia gilią poetinę Izraelio tautos nuotaiką.

Tačiau šia žmogiškąja puse psalmės anaiptol dar neišsisemia. Psalmės yra ne paprastoji religinė, bet įkvėptoji Izraelio poezija. Tai savo esme paties Dievo kūrinys, atskleidžiąs mums antgamtinę tvarką ryšium su žmogiškosios egzistencijos reikalais. Šiuo atžvilgiu psalmės sudaro organinę Šventraščio dalį ir pralaužia tautines Izraelio sienas, virsdamos dieviškuoju Apreiškimu. O dėl savo tematikos platumo, dėl savo nuotaikos įvairumo bei gilumo, dėl religinio jausmo skaidrumo jos yra pasidariusios dažniausiai skaitoma ir krikščioniškojoje liturgijoje plačiausiai naudojama Šventraščio knyga. Nuo to laiko, kai Dovydas psalmes įvedė į Sinagogos kultą, nesiliauja skambėjusios šios tolimų amžių giesmės kiekviena žmogiškojo likimo proga.

Vis dėlto, psalmėse dieviškasis Apreiškimas prabyla į mus ne tiesiog, kaip, sakysime, Mozės knygose, Evangelijose ar Apaštalų Darbuose, bet renkasi poetinio vaizdo bei simbolio kelią. Dieviškasis Įkvėpimas (kanoniškąja prasme) čia susijungia su žmogiškuoju įkvėpimu (psichologine prasme), su meniniu būties pergyvenimu ir renkasi žodį nebe kasdienine ar filosofine, bet poetine prasme. Jeigu kitose (ne poetinėse) Šventraščio knygose dieviškoji Mintis esti perteikiama protui tiesiog suvokiama forma (įsakymai, patarimai, pamokymai, įspėjimai ir t.t.), tai psalmėse ši Mintis esti pajaučiama tik vaizdų ir simbolių, palyginimų ir priešginybių, pakartojimų, ir paralelizmų pagalba, vadinasi viso to, kas sudaro poetinės išraiškos priemones.

Šita tad poetinė išraiška yra jau nebe Dievo apreikšta, bet žmogaus sukurta. Todėl ji neturi to absoliutumo, kokio turi jos nešamas dieviškasis turinys. Poetinė psalmių išraiška yra reliatyvi: suaugusi su ją sukūrusios tautos papročiais, charakteriu, pergyvenimais. Būdamos Izraelio poezija, psalmės tuo pačiu neša su savimi žydiškai-rytietiškajį pasaulio pergyvenimą ir žydiškai-rytietiškus vaizdus bei simbolius. Psalmių poetinėje formoje jaučiama nomadinės-klajoklinės tautos istorija ir papročiai, kur „nusidėjėliai tempia lanką, ir deda savo strėlę ant virvelės“ (ps. 10, 2); kur Dievas gyvena palapinėje arba šventajame kalne (ps. 14, 1); kur sielvartaujantį žmogų supa daugybė veršiukų ir Basano jaučių (ps. 21, 12), kur Dievu besidžiaugianti siela pasisotina „tarsi taukais ir riebalais“ (62, 6). Tai yra žmogiškoji įkvėptojo poeto dalis su savo grožiu bei originalumu, tačiau su savo silpnybėmis ir sunkumais.

Psalmės tad yra trijų veiksnių padaras: 1. antgamtinio, davusio joms dieviškąją Mintį bei Dvasią; 2. poetinio-individualinio, apvilkusio dieviškąją Mintį poetiniais vaizdais ir 3. tautinio, paėmusio šį vaizdinį apvalkalą iš žydiškosios aplinkos. Todėl kiekvienas, kuris imasi psalmes versti, turi paisyti šių trijų veiksnių ir kiekvienam iš jų atiduoti jam priderančią dalį. Jis turi būti atidus dieviškajai Minčiai, kad nesužalotų Apreiškimo. Jis turi įsijausti į poetinio vaizdo savybes, kad neužmuštų poezijos. Jis, galop, turi susidoroti su rytietiškosiomis poetinėmis priemonėmis taip, kad jos iš tikro pažadintų skaitytojuose tą pergyvenimą, kurį autorius yra į jas įdėjęs. Kaip yra Šiuo atžvilgiu su abiem naujaisiais vertimais?

2. J. E. arkiv. J. Skvireckas psalmes lietuviškai išvertė iš naujojo lotyniškojo vertimo, padaryto popiežiaus Biblinio Instituto profesorių ir patvirtinto pop. Piaus XII raštu „In cotidianis precibus“ (1945 m. kovo 24 d.). Ligi šiol Bažnyčios vartotasis lotyniškasis psalmių vertimas buvo padarytas ne iš originalo, bet iš graikiškojo vertimo, todėl nevienoje vietoje buvo netikslus ir neaiškus. Naujasis vertimas, panaudojus visas filologijos mokslo priemones, šias spragas užtaiso. Aiškumo ir tikslumo atžvilgiu naujasis lotyniškasis vertimas žymiai pralenkia senąjį. Kas yra kamavęsis, norėdamas suprasti 28 psalmę (ypač 6 ir 8 eilutes) arba 94 psalmės pastarųjų eilučių priešginybę (si introibunt in reąuiem meam), tas bus dėkingas naujojo vertimo autoriams už jų stropų darbą. Biblinio Instituto profesoriai ypatingą dėmesį kreipė į tai, kad dieviškoji apreikštoji mintis būtų išreikšta aiškiai ir tiksliai. To jie yra visiškai pasiekę. Jokių ypatingesnių galvosūkių naujajame lotyniškajame vertime nėra.

Bet šio Instituto profesoriai nebuvo poetai. Įsižiūrėję į psalmių antgamtini veiksnį, jie daugelyje atvejų paleido iš akių poetinį. Laimėjęs aiškumo bei tikslumo atžvilgiu, naujasis lotyniškasis vertimas nukentėjo poetiškumo atžvilgiu. Neviena graži senojo vertimo eilutė virto paprasta proza naujajame vertime. Sakysime: seniau — „Deus, Deus meus, ad Te de luce vigilo“; dabar — „Deus, Deus meus es; sollicite Te ąuero“. Seniau — „qui in altis habitat“; dabar — „qui in alto sedet“. Seniau — „Domini est terra et plenitudo eius“; dabar — „Domini est terra et quae replent eam“. Ir t.t. Be abejo, tuo nenorima pasakyti, kad senasis vertimas jau visur būtų buvęs poetiškas arba kad naujasis vertimas būtų tiktai proza. Ne! Kai kurios senojo vertimo prozinės vietos kaip tik naujojo vertimo yra supoetintos. Pavyzdžiui: seniau — „psallite sapienter; dabar — „psallite hymnum“. Seniau — „ex utero ante luciferum genui te“; dabar — „ante luciferum tamąuam rorem genui te“. Seniau — „dico ego opera mea regi“; dabar — „dico ego carmen meum regi“. Vis dėlto savo visumoje naujasis vertimas poetiniu atžvilgiu senajam neprilygsta. Net ir ritmika yra nukentėjusi. Skaitant susidaro įspūdis, kad senieji vertėjai eilutes ir žodžių tvarką taikė giedojimui; tuo tarpu naujieji vertėjai jas taikė skaitymui, todėl ritmika pasidarė daug kur šlubuojanti ir nesklandi. Pavyzdžiui viena eilutė iš garsios „Miserere“ psalmės: seniau — „Tibi soli peccavi et malum coram Te feci“; dabar: — „Tibi soli peccavi et, quod malum est coram Te, feci“. Šalia suracionalinimo (šalutinis sakinys) naujasis vertimas yra ir nesklandus.

3. Biblinio Instituto profesorių keliu eina ir J. E. arkiv. J. Skvireckas, patiekdamas mums lietuviškąjį psalmių vertimą. Jo Ekscelencija stengiasi kuo tiksliausiai išreikšti dieviškąją Mintį, net atskiruose žodžiuose nenutoldamas nuo lotyniškojo teksto. Šiuo atžvilgiu lietuviškasis vertimas yra be didesnių priekaištų. Anksčiau „Žiburiuose“ kilęs ginčas, ar posakio „Deus est nobis refugium“ (ps. 45, 1) naujasis vertimas „Dievas mums tvirtovė“ yra geresnis už senąjį „Dievas mūsų prieglauda“, neturi gilesnio pagrindo, nes pats J. E. arkiv. J. Skvireckas kitose vietose šios rūšies posakius verčia priebėga: „tavo priebėga yra Viešpats“ (ps. 90, 9), „Tu buvai mums priebėga“ (ps. 89,1) ir t.t. Iš tikro, „priebėga“ yra pats tiksliausias „refugium“ vertinys, kurio neatstoja nei „tvirtovė“ nei „prieglauda“. J. E. Arkiv. J. Skvirecko vertimas patvirtina pop. Pijaus XII žodžius, kad šiandien, „stropiai naudojant visas naujausioj o mokslo priemones, jau gali būti parūpintas toks vertimas, kuris psalmių prasmę ir galybę taip aiškiai išreikštų“, jog būtų galima suprasti, „ką Šv. Dvasia norėjo pažymėti psalmisto lūpomis“ (In cot. precibus).

Šiam tikslumui bei aiškumui pasiekti J. E. arkiv. J. Skvireckas pasirinko žodinio vertimo kelią, kuris yra dviašmenis. Iš vienos pusės jis įgalina vertėją tiksliai išreikšti verčiamajame žodyje glūdinčią sąvoką. Bet iš kitos pusės jis beveik visados užmuša poetinį žodžio vaizdą, nes vaizdas žodiškai dažniausiai yra neišverčiamas. Negyva lotynų kalba gal ir gali pakelti žodinį vertimą, nes niekas šiandien negali pasakyti, kaip tokį vertimą pergyventų lotyniškai kalbanti tauta. Todėl toki lotyniški posakiai, kaip „palpebrae eius scrutantur filios hominum“ (ps. 10, 4), „cornu salutis meae“ (ps. 17, 3), „circumstant me iuvenci multi“ (p. 21, 13), „explora renes meos“ (ps. 25, 2), „facit subsilire ut vitulum Libanum“ (ps. 28, 6), „blandior butyro es facies eius“ (ps. 54, 2) gal ir galima pakęsti. Bet kai juos J. E. arkiv. J. Skvireckas pažodžiui išverčia lietuviškai — „jo akių vokai tyrinėja žmones“, „mano išganymo ragas“, „daug veršių stovi aplink mane“, „ištirk mano inkstus“, „priverčia pašokti kaip veršį Libaną“, „jo veidas švelnesnis už sviestą“ — įkvėptojo autoriaus vaizdas visiškai dingsta, nes lietuviškai šiuos vaizdus mes pasakytume visai kitais žodžiais. Mums lietuviams vokai, ragas, veršiai, inkstai, sviestas yra ne poetiški, bet grynai biologiniai ar ekonominiai žodžiai. Todėl panaudoti poezijoje jie ne tik vaizdo neperteikia, bet jį net paneigia, nes mums sukelia visiškai priešingų asociacijų, šie pavyzdžiai rodo, kad žodinis vertimas poezijai netinka. Poetinių vaizdų tikra prasme išversti negalima. Juos galima tik atkurti, panaudojant tokius žodžius, kurie vaizdą duotų, nepaisant, kad jie gramatiškai ir nebūtų tie patys. Todėl nepoetiškumo priekaištas, padarytas Biblinio Instituto profesorių vertimui, tinka ir J. E. arkiv. J. Skvirecko darbui. Sąvokinis-racionalinis pradas jame yra per daug stiprus, kad leistų pajausti šios dieviškosios poezijos išvidinį grožį.

Tas pats vertimo žodiškumas padaro, kad nevienas posakis lietuviškai virsta nebesuprantamu arba keistoku, pavyzdžiui: „skydas yra man Dievas“ (ps. 7, 11), „virvės man krito į malonias vietas“ (ps. 15, 6), „kiekvienas žmogus stovi tik kaip kvapas“ (ps. 37, 6), „iš tavo vėžių trykšta riebumas“ (ps. 64, 12), „skelbsiu tavo petį šitai kartai“ (ps. 70, 18), „iš užpakalio ir iš priešakio tu apimi mane“ (ps. 138, 5) ir t.t. Ir tik dirstelėjus į lotyniškąjį tekstą paaiški tikroji šių posakių prasmė. — Taip pat tenka paabejoti ar tradicinių vardų, kaip Mozė, Babilonas, cherubinas pakeitimas į Mošę, Babelę (ps. 136, 8), kerubų yra laimingas.

Baigiant tenka pastebėti, kad kaip psalmėms sukurti reikėjo Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo, taip ir joms išversti reikia dviejų jėgų: egzegeto, kuris atskleistų tikrąją prasmę, ir poeto, kuris šią prasmę apvilktų poetiniu drabužiu. J. E. arkiv. J. Skvireckas naujajame psalmyne šią prasmę yra jau atskleidęs. Reiktų tad dabar psalmėmis susidomėti mūsų poetams ir pamėginti įdėti šią prasmę į poetinius vaizdus. Ne vienas didelis poetas yra psalmes vertęs (Claudel). Kodėl tad šio darbo negalėtų imtis, atsiremdami į egzegetinius laimėjimus, ir mūsų poetai? Tuomet turėtume psalmes visame jų grožyje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai