Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Atmestoji išmalda PDF Spausdinti El. paštas
R E L I G I J A

Duoti išmaldą, sušelpiant neturtingąjį brolį, yra vienas iš pagrindinių artimo meilės darbų. Paskutiniajame Teisme Kristus klaus mūsų, ar mes pavalgydinome išalkusį j į, ar pagirdėme ištroškusį j į, ar pridengėme nuskurusįjį. Žmonės, kurie išmaldos neduoda, gali išvarinėti velnius, gali daryti stebuklų (plg. Mat. 7, 22), tačiau kadangi jie neturi meilės, jie yra tarsi „žvangantis varis“ (1 Kor. 13, 1), ir jiems Kristus tars aną lemtingą dieną: „Aš niekuomet jūsų nepažinau; atstokite nuo manęs, jūs piktadariai“ (Mat. 7, 23). Amžinąjį žmogaus likimą nulems ne jo padarytos religinės nepaprastybės — velnių išvarinėj imas, stebuklai, pranašystės, kalbų dovana, bet iš Dievo meilės kilusi ir darbais vykdoma artimo meilė. Išmalda yra pagrindinė ir aiškiausia šios artimo meilės apraiška. Štai, kodėl Bažnyčia nuo pat seniausių laikų išmaldą yra skelbusi, net statydama ją aukščiau už kitas krikščionies dorybes. Atkreipk dėmesio į išmaldos didybę, sako šv. Jonas Chrizostomas; jokia dorybė su ja negali susilyginti. Kristus nepasakė: ar saugojai dėl manęs mergystę. To nepasakė. Bet: buvau alkanas, ir mane pavalgydinote. Kilni yra mergystė ir kilnus yra pasninkas ir kitos dorybės, bet vis dėlto žemesnės už išmaldą“ (Homilia in elemos. Migne P. G. 64).

Ir vis dėlto išmalda gali būti Viešpaties atmesta. Gali būti išmaldų — ir net labai gausių, — kurios neturi krikščioniško bruožo ir tuo pačiu netenka vertės antgamtiniam gyvenimui. Žemiškasis mūsų gyvenimas tuo ir yra nuostabus bei pavojingas, kad jis kiekvieną, net ir kilniausią, dalyką gali paversti nevertingu Dievo akyse. Išmalda, kaip parodė pastarieji metai, yra šio pavojaus ypatingai tykoma. Ir dažna išmaldą dalinanti ranka šio pavojaus yra apgalima.

Kalno Pamoksle Kristus yra šitaip išreiškęs tikros antgamtinės krikščioniškosios išmaldos esmę: „Duodamas išmaldos netrimituok ties savim trimitu, kaip kad veidmainiai daro sinagogose ir gatvėse, kad būtų žmonių gerbiami. Iš tikrųjų sakau jums, jie atsiėmė savo užmokestį. Tau gi duodant išmaldą, tegul tavo kairioji nežino, ką tavo dešinioji daro, kad tavo išmalda būtų slaptoje, ir tavo Tėvas, kurs mato slaptoje, tau atlygins“ (Mat. 6, 2—3). Kitaip sakant, išmalda turi antgamtinės vertės tik tada, kai ji yra duodama ne žmonių pagyrams pelnyti, bet artimo meilei įvykdyti. Kas dalina savo gėrybes trimituodamas ir tuo būdu atkreipdamas į save žmonių dėmesį, tas, Kristaus žodžiais tariant, jau „atsiėmė savo užmokestį“ ir tam nėra ko laukti iš dangiškojo Tėvo. Jo išmalda yra veidmainiška: iš viršaus ji atrodo artimo meilės apraiška, o iš tikro yrą tiktai garbės troškimo ženklas. Slaptumas yra laidas, kad išmalda kyla ne iš savimeilės. Todėl apie savo duotą išmaldą nereikia ne tik kitiems pasakoti, bet net ir pačiam galvoti: „Tegul tavo kairioji nežino, ką tavo dešinioji daro“.

Du dalykai sugadina antgamtinę išmaldos vertę: 1. reikalavimas už išmaldą padėkoti ir 2. rinkimasis išmaldos reikalingųjų. Abu dalykus tremtiniai yra patyrę savo gyvenime. Ilgus metus mes buvome elgetos, visko netekę ir visko reikalingi iš kitų. Ir mes buvome nuostabiai šelpiami. Siuntiniai ėjo po siuntinių. Tačiau su jais sykiu ėjo ir paraginimai, įspėjimai, net pabarimai, kad tik nepamirštume padėkoti. Mes buvome tarsi vaikas, kuriam dėdė duoda saldainį, o mama niuktelia į kuprą ir sako: „Na, ką reikia dėdei pasakyti?“ — „Dėkui!“ — atsako susigėdęs vaikas, kad pamiršo pirmąją sekundę ištarti šį magišką žodį, kuris atidaro kišenę, sandėlius, einamąsias sąskaitas ... Mums buvo sakoma, kad turime dėkoti ir nesiliauti dėkoję, nes kitaip siuntėjai supyks ir nebevalgydins alkanųjų ir nebepridengs nuplyšusiųjų. Be abejo, mes dėkojome. Dėkingumas taip pat yra krikščioniškas dalykas. Nedėkingas žmogus yra piktas žmogus. Deja, mes dėkojome žmonėms, nes mums buvo siunčiami geradarių adresai. Mes žinojome, kas mus šelpia. Mūsų geradariai nedalino išmaldų slaptoje. O tačiau iš tikro ši padėka turėjo priklausyti Dievui. Štai vienas vaizdelis iš 1916—18 metų tremties.

Senieji lietuviai, pirmojo pasaulinio karo metu pabėgę Rusijos gilumon, štai ką pasakoja. „Mes buvome apgyvendinti viename kaimelyje prie Saratovo. Atsikėlę iš ryto prie savo kambarių durų, ant priebučio staktų, ant palangių radome padėtus ryšulėlius. Iš sykio nesupratome, ką tai reiškia. Manėme, kad kas nors juos pamiršo. Bet kai niekas neatėjo jų pasiimti, pradėjome atsiraišioti. Ir nustebę juose radome: mėsos, duonos, sūrio, drabužių ... Tada supratome, kad tai buvo skirta mums sušelpti. Paklausę vietinių gyventojų, sužinojome, kad čia visada taip vargšai šelpiami“. Kam anie tremtiniai turėjo dėkoti? Tiktai Dievui, nes žmonės pasiliko slaptoje. Jie atnešė savo išmaldas naktį, kad niekas nematytų jų veido ir nepatirtų jų vardo. Jie nenorėjo gauti užmokesčio čia žemėje, todėl netrimitavo ir laikraščiuose savo fotografijų nespausdino. O šių sušelptųjų padėka Viešpačiui tikrai buvo nuoširdesnė ir tyresnė, negu tie tūkstančiai gražbyliškų laiškų, pasiųstų dabarties tremtinių.

Antras dalykas, kurį atskleidžia šis vaizdelis, yra šelpimas nesirenkant. Žmogų visados ima pagunda šelpti tą, kuris yra mano giminė, kurį rekomenduoja man patikimas asmuo, kuris man patinka savo išvaizda, savo darbu. Tuo tarpu išmaldos davimo kriterijus yra tiktai vienas: žmogaus neturtas. Šią pagundą žinojo jau Bažnyčios Tėvai ir todėl aštriai su ja kovojo. „Nesakyk, kalba šv. Bazilijus, šis draugas, šis giminė, šis man gero padaręs, o anas praeivis, svetimas, nežinomas. Jei žiūrėsi nelygybių, nepasieksi gailestingumo. Prigimtis yra viena. Ir šis ir anas yra žmogus. Dievas nori, kad padėtum reikalingiesiems, nežiūrėdamas asmenų: visi esame artimi, visi broliai, visi vieno Tėvo vaikai“ (Sermo in elemos. 1161—62 p. G. 32). Arba šv. Jonas Chrizostomas, sakydamas pamokslus, dažnai savo klausytojams primindavo, kad jie nesiteirautų, kas yra ,tie, kurie išmaldos yra reikalingi: „Daugelis smalsiai vargšus klausinėja tėvynės, gyvenimo, doros, profesijos, kūno sveikatos, dažnai kaltina ir prikaišioja, kad sveikam nereikią elgetauti. Todėl prašau mesti šį nenaudingą smalsumą ir gausiai duoti visiems neturtingiesiems“ (Homilia in elem. 269—70 p. Migne P. G. 51). Ir kitoje vietoje: „Nesakykime šis nedoras ir nevertas, kad gautų išmaldos; anas bjaurus, anas vėl atstumiantis. Žiūrėk ne vertingumo to, kuris reikalauja pagalbos ir paramos, bet tiktai jo, skurdo“ (Hom. in vidua, 336 p. Migne P. G. 51). Išmaldos slaptumas ir šiuo atžvilgiu yra laidas, kad nebus renkamasi, bet kad bus duodama kiekvienam, kuris yra reikalingas. Žmonės, atnešusieji savo dovanas naktį, suprato šią gilią krikščioniškąją mintį. O tačiau kiek mus šelpusiųjų reikalavo mūsų fotografijų ir rekomendacijų!

Denis de Kougemont pavadino Ameriką pasauliu, kuris nepažįsta gimtosios nuodėmės. Amerikietiška išmalda rodo, kad šis pasaulis nepažįsta nė Kalno Pamokslo. Ir šiurpas nukrečia krikščionį, kuris pagalvoja, kad visos tos milijardinės išmaldos gali būti Viešpaties atmestos, ir kad tie milijonai išmaldas davu-siųjų gali būti jau atsiėmę užmokestį anais rašaliniais tremtinių laiškais.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai