Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ĮMEILINTI AKMENS PDF Spausdinti El. paštas
„Įmeilinti akmens“ yra ištrauka iš L'Amoureuse Initiation romano, parašyto lietuvių poeto ir mintytojo Oskaro Vlado Milašiaus, rašiusio prancūziškai.

Per I-jį pasaulinį karą Milašius buvo mobilizuotas, bet, kaip daug kalbų mokąs, buvo priskirtas prie prancūzų užsienių reikalų ministerijos spaudos skyriaus Paryžiuj. Čia jis sužino, kad iš karo griuvėsių keliasi ir jo senolių tėvynė Lietuva. Jis tuojau ryžtasi jai padėti, sueina į pažintį su naujosios Lietuvos vadais ir jau 1918 m. gruodžio mėn. tampa Lietuvos delegacijos diplomatiniu redaktorium Versalio taikos konferencijoj. 1919 metais Milašius paskiriamas Lietuvos atstovu prie Prancūzijos vyriausybės. Nuo tada jis didelę laiko dalį skiria Lietuvos kultūriniam atstovavimui prieš Vakarų pasaulį. Paskaitos, brošiūros, straipsniai įvairiuose žurnaluose, lietuvių dainų ir pasakų vertimai į prancūzų kalbą — štai Milašiaus duoklė Lietuvai per 20 metų, neskaitant kitų raštų ir memorandumų, kurie iŠ Lietuvos Pasiuntinybės raštinės Paryžiuje neišeidavo į pasaulį, kol jų neperžiūrėdavo arba pagrindinai neištaisydavo mūsų rašytojas.

Jo 60 metų sukakties proga už kūrybą ir nuopelnus Lietuvai Vyt. Didž. Universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas suteikė Milašiui garbės daktaro laipsnį. Diplomo pasiimti poetas buvo žadėjęs pats atvažiuoti į Kauną, tačiau silpna sveikata neleido. Sekančiais, 1938 m. Milašius išėjo į pensiją, o kitų metų kovo mėn. 2 d. mirė Fontenebleau nuo širdies smūgio, nes jau anksčiau daug kentėdavo nuo angina pectoris. Šitokiu būdu Milašiui nebeteko pamatyti II pasaulinio karo baisios audros, kurią jis buvo numatęs ateinant.

Šiandien, praėjus dešimt metų nuo jo mirties, Milašiaus vardas pasauly daug labiau žinomas, negu poetui gyvam tebesant. Tam daug pasitarnavo viena šveicarų leidykla, kuri, karui pasibaigus, išleido beveik visus Milašiaus raštus, ir Milašiaus draugas A. Godoy, parašęs knygą „Milašius — Meilės poetas“.

Milašiaus „Miguel Manarą“ ir kai kuriuos jo eilėraščius „Poemų“ vardu į lietuvių kalbą yra išvertęs A. Vaičiulaitis. Disertacijas apie Milašių yra parašę J. Grinius (1929), Židonytė ir A. Pajaujytė (1949).

L'Amoureuse Initiation, iš kur yra paimta čia duodama ištrauka, yra pusiau lyrinis, pusiau filosofinis romanas. Jis vaizduoja apysenį grafą Pinamonte de Bretinoro, kurio nerami širdis per trisdešimt metų gyveno sausroje. Bet štai jis Venecijoj sutinka gražuolę Annaleną-Klarisą iš Meronos ir ją pamilsta. Nors ta moteris, įpratusi keisti vyrus, nėra verta meilės, tačiau Pinamontui ji atidengia naują pasaulį ir sukelia, dar niekada nepatirtų jausmų intensyvumą, siekiantį ekstazės. Bet juo labiau atsiskleidžia kūninių santykių žemumas, juo labiau Pinamontas siekia absoliutinės meilės. Momentais jis tokią meile, lyg pajunta. Tada jis jaučia ir tiki, kad meilė yra visur viskas, kad ji valdo visatą, yra persunkusi kiekvieną būtybę ir palietusi net akmenį. Tokiu būdu Pinamontas nuo moters meilės kyla prie daiktų ir žmonių meilės, prie visatos meilės ir pagaliau prie visuotinės absoliučios Meilės, nes „kas tikrai myli, tas myli Dievą“. Į šitas aukštybes Pinamontas dar visai nepakyla, nes jo meilė dar nėra pakankamai išgryninta kančios, tačiau kelią į jas nujaučia. Šitą nuojautą (romantiškai platonišką) jausmų ir vaizduotės pakilime kaip tik atskleidžia duodamas ištraukos vertimas. Red.

*

„Viena man meilės atneštų palaimų buvo mano susitaikymas su žmonėmis. Nežinoma jėga — miela ir saldi jėga besibaigiant dienai, mane išvesdavo į margą ir triukšmingą šv. Morkaus aikštę. Su švelniu nerūpestingumu aš čia įsimaišydavau į minią mylimųjų, rytiečių, smulkių pirklių, tarnų, įvairių meistrų-taisytojų, mergaičių, gėlių pardavėjų, vaisių pardavinėtojų, kurių vaisiai buvo užkonservuoti ir suspausti kaip varlės, visų šalių nuotykininkų, visų rūšių paklydėlių, visokio amžiaus paauglių ir visokių spalvų karvelių. Dangau! Kiek čia blogo vardo, kiek melo, kiek skonio trūkumo! Kaip šokinėja mano viduje senasis žaltys! Bet meilės pašvęstos lūpos buvo galingesnės už įsiliepsnojusią žaizdą. Aš buvau pilnas nuostabos, pykčio ir troškimo. Kada ateis žadėtoji diena, dienų diena, kada atsiskyrėlis, žiūrėdamas į žmonių minią, jausis savo sielos gilumoje taip sujaudintas, kaip žiūrėdamas į jūros ar miško reginį! Kodėl taip reikia, kad medžių ir bangų jūros susilieja į viena apreiškiančios meilės giesmę, o šimto žmonių sambūrio užtenka sukurti absurdiškiausiai ir pavydžiausiai baidyklei? O taikiosios kariuomenės! Ramios balkšvos upės kalnų papėdėse! Kaip daug artimesnės jūs esate dieviškajai širdžiai! O pamokanti didžiųjų paukščių kelionių harmonija, kokia tvarkos ir grožio dvasia tave įkvepia ten, labiausiai apsiniaukusiame jūros danguje! Piktos ir žiaurios būtybės, kūrinijos puvėsi! Kai mes esame trys, meilė yra mūsų tarpe; bet kai mūsų yra trisdešimt, tuoj atsiranda žemiškasis autoritetas. O kai mūsų yra šimtas tūkstančių, mūsų vardas yra valstybė, o mūsų kelias — gėda. Kančia ir varžanti silpnybė yra apačioje, begėdystė ir žiaurybė viršuje; tėvas tampa tironu, mokinys — inkvizitorium, karys — melo, puikybės ir plėšrybės įrankiu; o ten, pačioje apačioje — begalinis, nežinomas, tamsus, neapsakomas kraujavimas ištvirkėlės ir bejėgybė skaisčiosios; krūva pinigų ant mainininkų stalų, o pakaruoklis kartuvėse; kardo žybčiojimas ir gimdymo riksmas.

„Palauk, susigriebiu aš juokdamasis. Ne, tris kart ne, bičiuli Pinamonte! Tavo pyktis ir tavo liūdesys jau nebėra sezono dalykai. Aš tave, poneli veidmaini, ir vėl nustveriu tuščiažodžiuojant. Sakyk, kas per vienas yra tas pyktis, kuris nuslopina didįjį džiaugsmo išsiveržimą? Ar šių laikų žmonija tave taip blogai nuteikia? Ak, Pinamonte, tavo viduriuose juk pabudo maža švelni būtis ryto vėjuje, gražus gegužės mėnesio kūrinys, nerūpestingas ir šokantis, didelis meilės alkis; žiūrėk, spręsk, atsverk: gyvenimo baidyklė stovi prieš tavo akis su visu savo melu ir pasileidimu. Nuryk ją! Begalinė išmintis yra jos tau atmatavusi pagal tavo alkį; nuryk ją, aš tau sakau, nuryk ją tuojaus! Eik, nieko nebijok, tu jai vadovausi! Na, kagi? Paskyta, padaryta? Tau nepatinka. Iš tikrųjų. Tau nepatinka. Graži istorija. Žinok, kad nepatikimas yra tik vienas: jį sužadina mūsų nesugebėjimas pulti, nugalėti, pagrobti ir vadovauti didžiajam priešui mūsų pačių viduje. Bet laikai pasikeitė; tu užpuolei, tu nugalėjai, tu šokai prie subliuškusio tavo išdidžios ir kvailos puikybės lavono; tu myli save, tu mąstai ir kalbi tiesą, tu esi žmogaus mylėtojas.

„Taigi aš, apsvaigintas išminties, perkirtau sunkią žmogiškąją pilkumą, kurioje, šalia baisios visatos giesmės maišėsi ir mažas mano veidmainiško kikenimo garsas. Aš greitai pamilau tą jaudinantį gėlių ir trąšų kvapą, kvėpuojamą mūsų nustebusios veislės. Aš lioviausi būti apsipratęs su išdidumo ir melo kvailybe. Tie dalykai greitai pasibaigs, kalbėjau aš savo širdyje; jie pasibaigs tuojaus, kai tik patiks didžiajai Meilei, kuri juos užbaigs. Ji žino, kas dar reikia padaryti, ji jaučia kas dar reikia padaryti, ji daro tai, kas dar reikia padaryti. Tos absurdiškos žemumos yra pilnos nesąmoningo švelnumo; mes mylime jas. Bet ar jos nėra vakar pasmerktos ir ar jos rytoj neišnyks? Mylėkime, apsvaikime! Ji, tik Ji viena yra likus! Štai Ji, Ji ateina; Jeruzalės akmuo žėri jos rankoje.

„Taigi aš išėjau; mano baimingos pelėdos šešėlis susidraugavo su Piacetos grindiniu, su dožų rūmų kolonomis, su gaivinančiais šv. Morkaus akmenimis. Juokdariai sugebėjo sudominti mane savo gudriomis išdaigomis. Tuojaus dingo mano piniginė, kiek vėliau brangios sagtys; o aš tik juokiausi iš šitų nelaimių. Tas nelaimes juokų ir kvailysčių progomis aš kartojau savo paguodai. Daug kartų aš kalbinau mergaites: gražias ir šlakuotas. Ir mano laikrodis dingo, kaip sapnas, o tabokinė išnyko, kaip lengvas dūmelis; net auksinės sagos iš mano švarko buvo labai švelniai išpiautos.

„Tačiau dėl to aš nesumažinau savo sentimentalių ir nuotykingų pasivaikščiojimų. Daiktai manyje žadino gyvą dėmesį. Galima sakyti, kad mano meilė Venecijai prilygo mano meilei Annalenai. Mano galvoje Moteris ir Miestas susiliejo į vieną būtybę. Pagaliau, ar yra pasaulyje kiti du dalykai, labiau susipranta ir labiau vienas su kitu susilieja, kaip dieviškoji aistra ir arkangeliškoji Venecija? Kas, sustodamas mėnesienos naktį ant della Paglio tilto, nebus pagautas tos paguodžiančios ir nuostabios tiesos, kad mylinčiam Grožį nėra svajonės, kurią neatitiktų tikrovė?

„Ir kuris, pagaliau, įsižiūrėdamas į balkšvus ir snaudžiančius kanalus, švarius rūmus su našlaičių veido išraiškomis, platų galingą bei apakinantį molą, šiuose broliškuose daiktuose neatpažins savo švelnybės melancholijos, savo prisiminimų šerkšnos ir tragiškos savo meilės saulės?

„Aksominė klaupka maldos sulenktiems keliams, ambros, myros ir ažūro švelnybės rūmai — Venecija yra kartu ir brangus viso žmogaus meilės skausmo ašarynas, — o dangus, kuris žiūri į ją, yra baltas paskutiniųjų atodūsių baltumu ir parvirtęs persiskyrimo bejėgybė.

„čia laukinė nostalgija savo ašaromis nuskaidrina gėdos veidą ir pačios žiaurybės akis. O kai šv. Jurgio sala mirties juodumu apdangsto savo vėjo purpurą, ir kai audra grasina svyruojančiam miestui, tai šlykštusis Shylokas, dusdamas meile ir neapykanta, vakare šaukia dingusią Yessicą (Shylokas yra pagrindinis personažas Šekspyro komedijoje „Venecijos Pirklys“. Yessica yra jo žmona. (Vert.)). Ta Venecija su perplėšta siela, ta praeitų laikų valdovė su suteptais karnavališkais karalienės parėdais yra kartu įkyri, meili ir burkuojanti; ir kiekvienam, kuris nori koketuoti su melancholija ir maldyti skausmą, kaip mergaitę, patinka čia išsivesti pasivaikščioti melą, ružavu drabužiu apsivilkusį ir su gėle už kotelio pririšta prie kardo rankenos, po tas raupsuotas ir puošnias gatveles. Ta Venecija, Rytų pipirais išsikvėpinusi, yra savotiška sumoterinta Roma, skirta Julijos („Dulijos“ kultas yra Bažnyčios terminas, išreišti tai pagarbai, kuria ji garbina šventuosius žmones ir angelus. Jis skiriasi nuo „Latrijos“ kulto, kuriuo yra garbinamas Dievas. (Vert.)) kultui; ir kai jos varpinės saldžiais susiliejančiais balsais užintonuoja pilkai mėlyną vakaro giesmę, jos mums ypatingai primena, kad kadaise mūsų mokytojui Meilei patiko gimti iš mergelės, labai paprastos ir labai garbingos. Ta švelnumu serganti Venecija yra kartu ir silpnųjų bei audringųjų šventųjų sesuo; o kai auksinis mėnuo arti pilnačio švelniai atsiremia vieno palinkusio bokšto peties, jūs svajojate apie Mariją — Magdaleną, neatgaunančią kvapo po brangiųjų kvepalų našta.

„Perdaug garbinga, kad būtų ištvirkėlė, perdaug grakšti, kad būtų motina, Kerėtoja Venecija yra mylimoji ir tik mylimoji; ši pravirkdanti gražuolė turėjo ypač daug seno pagoniško žavumo jėgos, bet ji mokėjo valdyti mūsų širdis lygiai taip paslaptimi, kaip ir malone. Būdama galinga, kaip Venera, ji kaip ir Venera, yra gimusi iš jūros, liudydama dar kartą ir visiems laikams, kad kiekvienas simbolis turi kūną ir kiekviena svajonė — realybę. Ir kai ji — aukščiausias mūsų kūrinys — jaučia, kad meilės Dievui nėra nieko mielesnio, kaip tas grožio ir švelnumo veidrodis, kurį žmogus savo vargingomis ir darbščiomis, nuo metalo ir akmens suskirdusiomis, rankomis jam nužemintai teikia; kai ji tai jaučia, jaudinantis mūsų rankų padaras, ji su pasitikėjimu stebi amžinųjų dalykų spindėjimą ir švelniai dūsauja: O dangau, o jūra! O jūs, dienos ir naktys! Nesunaikinamas amžinosios meilės kūne! Aš, mirtingoji, baimingoji ir dūstanti, aš padarytoji — aš esu jums lygi šventume.

„Šitaip vieną rytmetį Pinamontė pasijuto mylįs dvi gražuoles iš karto. Savo mylimąją aš pravardžiavau žavaus miesto vardu, o miestą — saldžios švelniosios vardu. Viskas, ką aš nešiojausi savo širdyje, visas mano jausminis skausmų ir džiaugsmų lobis buvo kilęs iš didžiosios pražydusių akmenų ir užburtų vandenų Dožienės; man būtų buvę gana lengva išbėgti nuo savo šmeižėjų ir konkurentų, ir prikalbinti Meronę eiti su manim kartu; tačiau aš nusileidau prietaringai baimei atskirti šiuos du savo brangius dvynučius ir atiduoti gyvulio kanopos globai tą aistros gėlę, kurią aš mačiau čia išsprogstant.

„Vieną dieną, beslankiodamas šimto pridengtų aikštės langų akyvaizdoje, aš staiga pajutau į mane atkreiptas Meilės akis, ir pilnas pagarbos nuleidau galvą. O galingoji ir švelni rože, Meilės padovanota Meilei! Neapsakomas yra grožis, kai Dievas pats save garbina! Ar tu gali padaryti kitaip negu būti mistiniu ženklu menkiausiose savo apraiškose? Pilna saldžios baimės širdimi aš pasukau į rūmus, į didelę šventą gėlę su šimtais dvilypių kotų (čia Autorius turi galvoj kurią nors iš Venecijos bažnyčių; gal būt šv. Morkaus baziliką. (Vert.)); ir aš, kaip kvailas, apkabinau vieną vidinių kolonų ir žmogaus kraujo plakimas savotiškai susiliejo su įmeilinto akmens širdies plakimu. Meilė, pone riteri, meilė gyvena akmenų širdyje; taip, su paprastu akmenėliu, persunktu švelnumo ir atrastu vienišoje upelio pakrantėje, vieną dieną bus išmušti Melo ir Išdidumo dantys.

„Nelaimei, reikėjo, kad vieną vakarą Labūnovas mane užtiktų Santa Maria della Salute bažnyčioje nužemintai bučiuojant akmens dulkes. Mano švelni paslaptis tapo išpliaukšta; visas miestas paleido gerkles. Aš žiūrėjau į besijuokiančius ir mane ėmė juokas labiau negu juos. Iš tikrųjų, kas yra labiau džiuginančio, kaip matyti akmenį meile persiėmusį, o kvailį Aroueto pakaliko mulkinamą.“

„Kitą kartą, paskendęs aistringoj ir kvailoj meditacijoj, aš gerai porai valandų pasilikau sėdėti piliulių gamintojo įstaigoj. Saulė žaidė puikiomis ipecacuanos spalvomis, o velnias, aptiekoriaus lūpomis, man šnibždėjo, kad čia yra Schivoni vaga, uždegta puikios besileidžiančios saulės šviesos: „Kaip štai jūs dabar esate arti tų švelnių ir pavergiančių paslapčių! Meilė jus atgaivino, išgydė, išgelbėjo: aistra padarė jus gamtos patikėtiniu, brangusis mano Pinamontė! Kaip jūs mylite daiktus! Kaip daiktai myli jus! Visas spindesys, atsiradęs dabar jūsų akyse, yra Meilės padaras; ir šita amžinoji ir nuostabioji Meilė jumyse yra visa. Bet! Ką aš kalbu? Argi ne jūs pats esate ta galingoji Meilė, tas amžinasis kūrėjas? Ar šita pati žado netekusi ir žėrinti Venecija nėra mylinčiojo svajonė; jūsų, amžinai mylinčiojo, svajone? Ak, Pinamontė, aš puolu ant kelių prieš tavo galybę; aš tau atiduodu Pragarą; tu triumfuoji, kūrėjau! Tamsūs Prieštarautojo sparnai trinasi dulkėse prie tavo kojų. Tu, Meile, nugalėjai! Tai kyla iš melo! Bet melo nebėra daugiau! Štai nuostabi pirmosios dienos harmonija!“

„Su šiais žodžiais, mano širdies riteri, aš pabudau iš savo ekstazės ir išėjau į savo kelią su keliomis pasenusių vaistų etiketėmis savo kišenėse. Aš neradau gudresnio būdo, išsivaduoti nuo tos cheminės naštos, kaip apibarstyti jomis virtuvės atmatas, išverstas pasienyje; ta pačia proga bus padarytas dar ir vienas gražiausių Meilės stebuklų: švelnių jos mylimojo miesto spindesių dėka paleisti visų Santa Maria Zobenigo parapijos kačių vidurius.

Ižvertė Šaknis



A.Valeška - Prie lango (aliejus)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai