BERNARDO BRAZDŽIONIO POEZIJA Spausdinti

Kūrėjus menininkus, pagal tai, kaip jie santykiauja su pasauliu ir jį išreiškia bei atvaizduoja savo kūriniuose, įprasta skirstyti į realistus-impresionistus ir į idealistus-ekspresionistus. Pirmieji, savo žvilgsnį nukreipę į pasaulį, pasiduoda jo veikiami, o savo kūryboj tą išviršinį pasaulį pabrėžia, jį stengiasi atvaizduoti tokį, koks jis yra, nes ta tikrovė jiems atrodo įdomi ir žavi tiek visumoje, tiek smulkmenose. Antrieji, idealistai-ekspresionistai savo žvilgsnį yra nukreipę į save, į savo asmeninius pergyvenimus ir tuos idealus, kuriuos jie nešiojasi savo sieloje. Šitos rūšies kūrėjai regimąją tikrovę nori palenkti sau, apvalyti ją nuo atsitiktinumų, išryškinti jos esmę taip, kaip jie ją supranta, arba ją perkurti pagal idealus, kuriuos jie savo sieloj intensyviai jaučia.

Idealistams-ekspresionistams greta muzikos ir architektūros palankiausia yra lyrinė poezija, nes tai yra ne vaizdavimo, o išraiškos menas. Jį kuriant, išviršinis pasaulis būna labiausiai stilizuojamas pagal poeto vidaus pasaulį, kuriam atskleisti regimosios tikrovės reiškiniai tėra tik priemonės, tik simboliai. Tačiau, jei kiekvienas lyrikas yra daugiau ar mažiau idealistas-ekspresionistas, tai kiekvienas jų yra savotiškas idealistas. Todėl lyrikus vėl galėtume skirstyti į dvi pagrindines kategorijas — subjektyvistus ir objektyvistus.


Pirmųjų kūrybinis idealas yra jų pačių nuotaikos, jausmai ir mintys, kurios jiems atrodo brangios ir originalios. Antriesiems, objektyvistams, kūrybiniu idealu eina emocijos ir mintys, kurios yra artimos ir brangios ne vien pačiam poetui, bet ir kitiems žmonės, platesnei ar siauresnei visuomenei, nes jų vertė atrodo nepareinanti nuo momento nuotaikos. Tą subjektyvistą. kuris pajėgia dėl savųjų idealų kovoti ir maištauti, vadiname individualistu, o tą, kuris jaučiasi per silpnas kovai ir pasiduoda rezignacijai, — grynuoju elegiku. Tik visuomeninio pobūdžio elegiku vadinsime ir tą objektyvistą, kuris liūdi ir jaučiasi per silpnas kovoti dėl objektyviųjų idealų, nes aplinkybės ir kliūtys yra nenugalimos. Tuo tarpu tą lyriką, kuris ne tik savo, bet ir objektyvinės vertės idealus poezijoj drąsiai skelbs, jais stengsis uždegti kitus, kuris šauks į kovą, pats kovos, o pralaimėjimo momente nepalūš ir telks naujas jėgas kovai, pavadinsime herojiniu poetu.

Į kurią šių keturių kategorijų priskirtinas Bernardas Brazdžionis?

I. BRAZDŽIONIO POEZIJOS POBŪDIS


Jei žiūrėsime į geriausius kūrinius, sutelktus rinkiny „Per Pasaulį keliauja žmogus“, atrodo, nelabai suklysime, atsakydami į aukščiau duotą klausimą, — Bernardas Brazdžionis pirmiausia yra herojinės krypties objektyvistas ir tik paskiau lyrikas medituotojas ir elegikas. Taip, Brazdžionis nėra lyrikas individualistas, kokiu yra buvęs K. Binkis, B. Sruoga ir Putinas tarp 1920—1926 metų. Brazdžionis geriausiuose kūriniuose nėra nė elegikas, kokiu mūsuose yra buvęs Vienažindis-Vienažinskas ir kokiu pastaraisiais dviem dešimtmečiais reiškiasi J. Kuosa Aleksandriškis-Aistis.

Kad labiau išryškėtų Brazdžionio poezijos veidas ir kad pajustume, koks yra didelis skirtumas tarp tų dviejų amžininkų, prisiminkime tik tų dviejų poetų eilėraščius, parašytus maždaug ta pačia tema ir tų pačių — Florencijos — įspūdžių įtakoje. Antai, Aleksandriškis-Aistis „Florencijoje“ rašo:

„Praeis diena, ir nežinosi
Ką įgijai, ką praradai.
Ir traukinio languos kartosis
Vėl šalys, miestai ir veidai...

Kitoj kur katedroj klūposi —
Taip klys koplyčiosna aidai...
Praeis diena, ir nežinosi,
Ką įgijai, ką praradai...

Prie antkapio kitur sustosi: S
kambės taip dangiški aidai,
Ir slinks taip žmogiški veidai...
Manai, gal mirštant jie tau stosis —
Praeis diena, ir nežinosi.“

Nesunku pastebėti, kad Aleksandriškis-Aistis čia dėmesį yra sutelkęs į save, į savo prabėgančius, sunkiai apčiuopiamus įspūdžius, kurių net prasmės nesuvokia. Todėl nėra čia išviršinio pasaulio ryškių kontūrų ar skeveldrų, o tik niuansuoti aidai, kurie susilieja visumoj, lyg spalvos gracingoj akvarelėj, sužadindami lengvutį liūdesio šešėlį. Viskas čia teka, lyg lygumos upely, be pastangų ir be kovos. Visai kitoks, tiesiog priešingas atsiskleidžia Brazdžionis „Fugoj Florencijos Santa Croce“ (tark : kročė). Tik paklausykim:

„Dar niekad taip nesimeldė vargonai,
Ir niekad neplaukė tokia skliautų giesmė —
O Viešpatie, o Viešpatie, kaip milijonai
Nevertas prieš Tave aš pult esmi.

Esmi kaip freska pas duris sena ir nusitrynus
Tarp tų veidų, tarp tų maldų, tarp tų širdžių,
O pas Tave, o pas Tave vis eina minių minios,
Ir žingsniuos jų ne mirtį, ne — gyvenimą, gyvenimą girdžiu.

Nuo šalto grindinio lig žydinčių vitražų,
Nuo žemės ligi saulės, lig dangaus
Visų tautų, visų namų, visų bazilikų
Tau maža Vienoj giesmėj Tau vieną garbę gaust...“

Nereikia net cituoti viso eilėraščio iki galo. Iš duotų strofų jau matyti, kad čia ne grakšti niuansuota įspūdžių akvarelė, bet stambių ir ryškių brūkšnių emocinė — vaizdinė freska, kur objektyvaus pasaulio elementų žymiai daugiau negu Aisčio kūriny. Drauge tuo nenorime pasakyti, kad čia nejaustume Brazdžionio „aš“. Ne. Tuo tik norisi pažymėti, kad Brazdžionio reiškiama emocija, kaip ryškesnė ir platesnė už Aisčio, reikalauja stambesnių ryškesnių brūkšnių ir žymiai daugiau išviršinio pasaulio elementų — vaizdų, reiškinių. Kad ir jausdamasis menkas, poetas juose visiškai nepranyksta, bet tuose įspūdžiuose, jausmuose ir ir vaizduose, kuriuos sužadino fuga, stengiasi valingai susivokti ir džiūgauti. Tie gausūs menininkai ir poetai, kurie yra palaidoti Santa Croce, ne tik nesukelia poetui abejonių ir liūdesio, bet priešingai — džiaugsmingą teigimą ir Dievo majesto garbinimą, nes mirusieji pasirodo kaip Dievo liudytojai. Ir tie poeto garbinimo ir džiūgavimo jausmai, išreikšti eilėrašty, nėra tik jo asmeninės emocijos, bet maždaug visų krikščionių ir tų visų garsių vyrų, kurie palaidoti Santa Crocės šventovėj. Taigi, tiek savo apibendrintu jausmu, tiek jo išraiškos priemonėmis — didingais dramatiškais vaizdais — Brazdžionis pasirodo objektyvus ir herojiškas. Jis toks ne tik „Fugoj Florencijos Santa Croce“, bet, kaip ne už ilgo pamatysime, ir daugely kitų eilėraščių.

Brazdžionio objektyvinį ir herojinį talento pobūdį atskleidžia ne tik didingos rimties kūriniai, bet ir nevisai pavykę eilėraščiai, kaip, pavyzdžiui, žymi dalis patrijotinių elegijų, parašytų tremty. Tiesa, kad Brazdžionis yra rašęs šiek tiek elegijų anksčiau, tačiau jų skaičius buvo toks nežymus iki 1944 metų, kad jos buvo beveik išimtys. Tremties metai, sklidini vargo ir nevilties, ypač turint prieš akis Lietuvos sunkią dalią, Brazdžionį nuteikė elegiškai daug stipriau. Tačiau tas faktas, kad asmeninio vargo ir klaikių klajonių dienomis poetas rašo daugiau visuomeninio - patrijotinio pobūdžio temomis, kurios buvo tūkstančių tremtinių širdyse ir galvose, dar kartą atskleidžia, kad Brazdžionio talentas yra jautrus objektyviniams reiškiniams. Kita vertus, dažnokas tų patrijotinių elegijų vidutiniškumas ar net silpnumas netiesiog kalba, kad tai nevisai Brazdžionio žanras, nors kai kuriomis tų elegijų, kaip „Upelė kalnuose“ ar „Atminimų turtas“,, jis neabejotinai eina priešakinėse kitų poetų patrijotų eilėse. Tiesa, kad nevisai nusisekusias patri jotines elegijas būtų galima ir kitaip aiškinti, jei Brazdžionis neturėtų sukūręs herojinės ir meditacinės nuotaikos šedevriukų. Jis tos rūšies gerų eilėraščių sukūrė net nepalankiose tremties aplinkybėse („Sielos ir jūra“, „Pavasario kelionė“, „Laisvės obeliskas“). O tai vėl mus grąžina prie minties, kad Brazdžionio talentas linkęs į objektyvinį ir herojinį žanrą.

Taip pat apie Brazdžionio talento pobūdį kalba ir labai nežymus procentas (beveik stoka) erotinių motyvų, kurie paprastai remiasi subjektyviniais jausmais. Antai, „Meilės kelionė“, kurios vardas leidžia tikėtis, kad poetas iš tikro dainuos apie meilę, yra tiek atsieta nuo asmeninių nuotaikų, kad pirmoj eilėraščio daly net sunku suvokti, kas toji poeto mylimoji: ar tėvynė, ar moteris, su kuria jis nori visada drauge keliauti į Anapus ir kurios meilė nesibaigs nė ten. Ir šita gražiausioji trilypio kūrinio dalis yra tikriau nuoširdi padėkos giesmė Dievui už meilę negu meilės daina.

Objektyvinį Brazdžionio talento pobūdį atskleidžia net tie eilėraščiai, kuriuose poetas išsireiškia pirmuoju asmenim: aš, manęs, man... Ir tenai jis susitelkia ne į save, ne į savo asmeninę nuotaiką ir asmeninius jausmus, bet į tai, kas yra jo vizijoj, į tam tikrą būties aspektą, kurio mįslė poetą jaudina ir kurią jis mums stengiasi sugestijonuoti ar praskleisti. Tokiuose eilėraščiuose, kaip „Regėjimas“, „Būsimoji diena“, „Bėgimas iš tėvynės“, „Dainius“, jis taip išnyksta ir susilieja su vaizduojamu būties aspektu bei su atskleidžiamos problemos vaizdine puse, kad jo asmens lyg nebejaučiame, nors poetas kalba pirmuoju asmeniu. Charakteringas taip pat Brazdžioniui kreipimasis į antrąjį asmenį, į „tu“ bei kalbėjimas daugiskaitos pirmuoju asmenimi „mes“. Todėl jis sako: „Bežvaigždės sutemos, o tu po juodą upę braidai... Ko parymai ant arimų, liūdesy žvaigždėtas... Kur tu ėjai, ten blankios pėdos liko... Mūsų gyvenimas, kaip samanė bitelė... Mes kaip žiedas, mes kaip rugio žiedas...“ Šitokie išsireiškimai tarytum išdildina poeto asmenį ir kūrinį padaro objektyvesnį.

Brazdžionis taip pat dažnai savo eilėraščiuose kalba trečiuoju asmenimi, lyg koks epikas. Garsus eilėraštis „Per pasaulį keliauja žmogus“, kuris yra davęs vardą visai rinktinės poezijos knygai, sujungusiai kelius rinkinius, parašytas kaip tik trečiuoju asmeniu. Kiti geri eilėraščiai, kaip „Pavasario varpai, „Procesija į Kristų“, „Piligrimai“, „Benamė paukštė“ ir kiti, panašiai sukomponuoti. Tačiau poeto norą objektyvuotis, tiesiog jo epines tendencijas gerai atskleidžia tie eilėraščiai, kuriuose jis įsijaučia į kitą žmogų ir kalba jo vardu, kad ir išsireikšdamas pirmuoju asmeniu. Šitaip yra parašyti keli tikrai vykę kūriniai, kaip „Ką sakė Jėzui mūrininkas tą naktį“, „Ąžuolas“, „Paskutinis pasmerkto myriop žodis“, „Neregio elegija“, „Laisvės paukštis“, „Dievo Motinos lopšinė“.

Taigi, daugely Brazdžionio kūrinių, ir tai dažnai pačiuose geriausiuose, poeto dėmesio centru yra ne tiek jo paties asmeniniai jausmai ar nuotaikos, bet daugiau pasaulis ir gyvenimas, arba tiksliau sudėtingoji būtis, kurios problemose poetas jaučiasi įaugęs. Vadinas. Brazdžionis šituo objektyviniu ir dažnai herojiniu talento bruožu yra giminingas senovės graikų Tirtėjui ir Pindarui, vokiečių Fr. Schilleriui, prancūzų V. Hugo ir neretai mūsų Maironiui.

Būdamas objektyviai nusiteikęs, sielodamasis tomis problemomis, kurias gyvenimas kelia aplink jį, Brazdžionis tiki taip pat savo idealų objektyvumu. Kas jam brangu, kas jį žavi, tai nėra tik jo kaprizingas prabėgantis įspūdis, kuris maža beturi vertės kitu laiku ir kitam žmogui. Brazdžionio kūrybiniais idealais yra kažin kas pastovu, kas turi reikšmės visiems žmonėms ir visiems laikams, kas paliečia giliai žmogaus likimą, kas yra susiję su antgamtine tikrove, kaip visokios būties pagrindais. Šitokioje, neįsivaizduojamus tolius siekiančioje, perspektyvoje Brazdžionio idealų kertiniu akmeniu yra Dievas, visų herojų, viso ko šaltinis ir tikslas. Toliau eina Dievo apreikštosios krikščionių religijos tiesos ir dorybės, kuriomis jis neabejoja, kaip neabejoja pasaulio buvimu, žmogaus didybe ir menkyste, tiesos ir žmoniškumo galutiniu laimėjimu, savo tėvynės buvimu, jos sunkia dalia ir jos šviesia ateitimi.

Kadangi Brazdžioniui šitie idealai tokie pat objektyvūs ir tikri, kaip jo paties buvimas, kuris taip pat atremtas į nesunaikinamus transcendentinius pagrindus, todėl jo poezijoj nėra nei Dievo, nei žmoniškumo, nei tėvynės besiblaškančio jieškojimo, bet dažniausia yra tų dalykų drąsus teigimas, skelbimas, šaukimas į kovą dėl nukrypimų nuo tų idealų ir dėl neteisybių; yra taip pat pastangos nuplėšti uždangalą, kuris temdo idealus, atspėti, išlukštenti mįslę, kad būtų matyti kelias į tuos idealus ne tik pačiam, bet ir kitiems. Todėl Brazdžionis pirmiausia yra Dievo, kilnaus žmoniškumo, tėvynės meilės šauklys ir riteris.

Šitas pozityvus ir herojiškas nusistatymas plačiai suprastos tikrovės ir idealų atžvilgiu yra reta ir brangi ypatybė, pačiam kūrėjui kartais nemaža kainuojanti. Juk kaip eiliniam žmogui yra lengviau griauti ir neigti negu teigti ir kurti, taip dažnam poetui ir rašytojui lengviau pastebėti, pergyventi ir kūriny išreikšti menkystes, abejones ir neigiamybes. Jau vien dėl šito fakto kritikas turi pozityviai nusiteikusį kūrėją atžymėti, ypač šiais skepticizmo ir nihilizmo laikais. Pozityvų idealistinį kūrybos pobūdį kritikas turi net pabrėžti, nes jis žino, kad plačioji publika lengviau supras svyruojantį kūrėją, skeptiką ar net nihilistą, nors tai nereiškia, kad pozityvus nusistatymas tiesos ir gyvenimo prasmės atžvilgiu ir net herojinis įsitikinimų skelbimas būtų mažiau žmogiškas. Nors pozityvinis kūrėjas bus sunkiau ir rečiau kitų suprastas, tačiau jis bus ilgiau mylimas tų, kurie jį supras. O kai ta pozityvinė kūryba reiškiasi herojine forma, tai rašytojas ar poetas gali patapti savo tautos ir net visos žmonijos vadu ilgiems laikams, gali iškilti, kaip savo tautos pranašas, kokiu mūsuose yra buvęs Maironis.

Bet už tai herojinis kūrėjas susiduria su didesnėmis sunkenybėmis negu skeptikas ne tik kūrybos procese. Jam sunkiau prasimušti į viešumą, nes jis ilgiau pasilieka nesuprastas ir susilaukia stipresnės opozicijos negu kitas talentas; jis pats turi būti kaip galima kilnesnė asmenybė, nes kitaip jo giesmė gali skambėti melagingai; trečia, jis turi būti galingesnis kūrybiškai, nes pozityvioji kūryba yra sunkesnė ir jai labiau gresia moralizavimo ir retorikos pavojai. Su šitokiomis sunkenybėmis ir pavojais susitinka Brazdžionis. Bet ar jis visur jas nugali? — Jis nebūtų žmogus, jei visada nugalėtų.

II. TĖVYNĖ IR RELIGIJA


Jei vadovausimės tik poezija, sutelkta rinkiny „Per pasaulį keliauja žmogus“, turėsime pasakyti, kad estetiniu atžvilgiu geriausiai yra nusisekusios tos Brazdžionio herojinės vizijos, kuriose iškyla Dievo galybės ir jo išminties paslaptingi ženklai žmonių gyvenime bei visatoje, arba kur atskleidžiama žmogaus didybė ir menkystė, žmonijos didingi žygiai ir klaidžiojimai. Proporcinagai imant, silpnesių bus eilėraščių, kuriuos pavadintume patriotinėmis odėmis ir tėvynės laisvės, skausmo bei liūdesio giesmėmis ar elegijomis, parašytomis bolševikų, vokiečių okupacijų ir ištrėmimo metais.

Pažymėtina, kad patrijotinės poezijos Brazdžionis kaip tik daug yra davęs anais didžiųjų tautinių ir asmeninių nelaimių metais, — nelaimių, kurias atnešė Lietuvai ir lietuviams II pasaulinis karas. Laisvės netekimas, svetimųjų okupantų brutalumas, lietuvio ir jo tėvynės paniekinimas, lietuvių priverstini trėmimai, lietuvių bėgimas iš savo tėvynės, jų vargas ir sielvartai, jų meilė savo toli paliktai tėvynei ir jos ilgesys plačiai ir įvairiai atsispindi Brazdžionio eilėraščiuose, parašytuose 1940—1947 metais. Patrijotinės nuotaikos eilėraščių jis ypač gausiai davė pirmaisiais tremties vargo mėnesiais. Iš jų susidarė didžioji „Svetimų Kalnų“ rinkinio dalis. Tiesa, randame ten ir religijos, ir karo, ir bendrai žmogiškos egzitencijos temomis parašytų eilėraščių, tačiau tremtinio gyvenimo netikrumas ir begalinė nostalgija neabejotinai vyrauja. Brazdžionio ir tūkstančių tremtinių pagrindinę nuotaiką gal geriausiai išreiškia „Šiaurės pašvaistės“ paskutinioji strofa:

„Ak, norėčiau raudoti iš džiaugsmo
Ir pajust, kad po kojom esi,
Lietuva, žemės žodi švenčiausias,
Lietuva, žemės laimė šviesi!“

Jei šitie gausūs patrijotiniai eilėraščiai dažniau yra meniškai silpnesni, jei vieni jų nukrypsta į retoriką, o kiti — į sentimentalumą, tai nereiškia, kad jų visuomeninė pedagoginė reikšmė būtų maža. Šiandien kaip tik patrijotinai Brazdžionio eilėraščiai labiausiai žinomi ir deklamuojami. Jų etsetinės silpnybės taip pat nereiškia, kad Brazdžionis būtų ne toks nuoširdus patrijotas, kaip humanistas bei tikintis žmogus. Čia gali būti net atbulai: tėvynės meilė, jos ilgesį ir tremtinio nedalią poetas realiai gal net stipriau pergyvena negu kitus jausmus, tačiau tas realumas ir aktualumas kaip tik yra viena priežasčių, kurios kliudo susiformuoti tobuliems kūriniams.

Taip atsitinka ne su vienu Brazdžioniu, nes politinės aktualios aistros yra.labai stiprios, žmogų pavergiančios, drumsČiančios blaivų žvilgsnį. O kūrėjas turi jaustis laisvas, tiek laisvas, kad jis be didesnio skausmo galėtų savo jausmais lyg ir žaisti. Todėl, kai jis imasi kurti aktualiomis visuomeninėmis temomis, jis turi surasti tokius simbolius bei aspektus, kurie jį atitrauktų nuo aktualijų. Tokiais objektyvuojančiais aspektais patrijotikoj būna savo krašto praeitis ir jos legendos, savo žemės žmonių grožis, jų papročiai, tėviškės gamta. Ir Maironiui patrijotinė lyrika geriausiai nusisekdavo, kai savo jausmus glaudžiai susiedavo su , praeitimi, žmonėmis ir gamta.

Panašiai elgiasi ir Brazdžionis. Taip yra parašyti „Vaikystės takai“, „Žiburėlis kalnuos“, „Lopšinė dukrelei“ ir kitos elegijos. Puikūs originalia koncepcija yra „Lietuvos motina“, „Tėvų sodybos žiburėlis“, „Ąžuolas“, nors tų eilėraščių išraiška turėtų būti labiau sutelkta, stipresnė. Geriausiais patrijotiniais eilėraščiais reiktų laikyti: „Paskutinį pasmerkto myriop žodį“, „Tėvų namus“, „Pavasario pumpurui“, „Ir Maža kregždutė“, „Šulinys“, „Atminimų turtas“. Šituose kūrinėliuose patrijotinis jausmas jau tiek atsietas nuo aktualijų, kad nebėra ne tik Lietuvos vardo, bet viename kitame net tėvynės žodžio. O vis dėlto nebus perdėta pasakius, kad „Paskutinis pasmerkto miriop žodis“ prilygsta V. Hugo geriausioms satyroms, o „Ir maža kregždutė“ ir „Atminimų turtas“ yra tokie mieli šedevriukai savo paprastumu, kad kiekvienas poetas galėtų didžiuotis juos sukūręs.

Patri jotinius jausmus Brazdžionis neretai mėgsta susieti su religiniais. Kartais toks sujungimas duoda visai gerų rezultatų, kaip tai liudija „Kauno katedra“, „Mūsų Džiaugsmas“. Ypač puikus pavyzdys, kaip religinis jausmas padeda suobjektyvėti patrijotiniam, yra „Kauno katedra“. Čia senasis paminklas su garsiais Lietuvos vyrais (vysk. M. Valančium, vysk. Baranausku, Ad. Jakštu ir Maironiu) simbolizuoja lietuvių tautinį bei religinį patvarumą bei ištikimybę.

Greta patri jotinių akordų žymią vietą Brazdžionio lyrikoj užima religiniai. Jų gausu rinkiniuose, parašytuose dar gimtojoj žemėj, bet jų nestinga ir tremties poezijoj. Religinių jausmų ir temų skalė gana plati ir įvairi. Susižavėjimas Dievo majestotu ir Jo garbinimas, sutelktas džiaugsmas, pastebint Jo ženklus žmonių gyvenime ir Jo pėdsakus visatoj, rimtis prieš Dievo rūstybę ir teisybę, pasitikėjimas Dievo Apvaizda, Jo teisybės viltis, atsidavimas Dievo valiai, gailestis, malda, pagarba ir meilė Mergelei Marijai - ir šventiesiems — štai tos temos, kurias mes sutinkame Brazdžionio poezijoj. Jų pagrindinė — Dievo didybės, Jo išminties ir tėviško gerumo teigimas greta rimto susirūpinimo, kad žmonės to nemato. Tai vaizdžiai atskleidžia „Aklasis“:

„Kai po kaitros užpuola žemę liūtys,
Kai piktas žaibas skelia į namus,
Pastogė, Dieve, Tu mažos miškų žibutės,
Ir Tavo rankos, Dieve, saugo mus.

Kai žemės vieškelius tamsa apsiaučia
Ir kai sudūžta visos viltys į Mirties uolas.
Tau himnus gieda griaučiai,
Tu vienas toj tamsoj šviesus esi.

Tave maža laukų žolelė regi,
Tavęs kaip aukso kupinas dangus,
Tau stojo žemė, švietė saulė, žvaigždės degė,
Tavęs nematė, Dieve, tik žmogus.“

Kaip Brazdžionio pasaulėžiūros centre yra Dievas, taip Jis eina pagrindiniu motyvu jo religinėj poezijoj. Todėl joj sutinkame ir Kristaus asmenį, .Jo istorijos ir Jo aplinkos poetines vizijas. Antai, pirmąją be galo švelnią motinišką ir mistinę Mergelės Marijos meilę ką tik gimusiam dieviškajam Kūdikiui Brazdžionis išreiškia „Dievo Motinos lopšinėje“. Jos viena gražiausių strofų pasikartodama šitaip skamba:

„Tyliau, tyliau giedokit serafimai,
Ir žvaigždės, jūs plazdėkite tyliau,
Ir aš be atdūsio prie jo, prie mano džiaugsmo rymau,
Kol rytmečio šviesi žara išauš.

Šita Dievo Motinos lopšinė — originalios koncepcijos kūrinys — būtų tikras religinės poezijos šedevriukas, jei jos posmų būtų mažiau. Gretimai šitos lopšinės galima suminėti mažiau originalią „Užgimimo glorią“ ir „Bernelių mišias“. Kitų Kristaus vizijų tarpe, tokių, kaip „Bethlehem“, „Nelaimingi miestai“, „Kristus ir Jeruzalės moterys“ herojine didybe išsiskiria „Preliudas į Kristaus gyvenimą“ ir „Keleivis iš Edomo“. Ypač šis pastarasis eilėraštis, vaizduojąs antrąjį Kristaus atėjimą teisti tų, kurie atmetė jo meilės mokslą, pranašų nuo amžių išpranašautą, yra vienas stipriausių kūrinių religinėj-transcendentinėj ir žmogaus būties herojikoj. Tai yra tikras epiškai dramatiškas šedevriukas, kurio grožį turėtų pajusti net miniatiūrinės gležnosios poezijos grynieji estetai.

Stabtelėjus ties šitomis Kristaus asmenį liečiančiomis vizijomis, kai kam gali kilti klausimas, ar čia religinė poezija, ar propaganda netikintiems gąsdinti ir grasinti. Ir atsakysime, kad tai religinė poezija, jei prisiminsime, jog religija nėra tik prabėgantis nepastovus jausmas. Krikščionių supratimu, religija yra psichinis faktas, apimąs visą žmogų, susijęs su regimąja tikrove, pasiekiąs trancendentinę būtį, kaip viso ko pagrindą, ir turįs savo istoriją bei objektyvias reiškimosi formas. Ir Kristus, kaip Dievas ir krikščionių religijos įkūrėjas, nėra kokia nors estetinė svajonė. Jis yra istorinis asmuo, susijęs su izraelitų tauta ir jų tėvyne, susijęs su jų religinėmis tradicijomis ir palikęs žmonėms savo mokslą, užrašytą Naujajame Testamente. Iš ten mes žinome, kad Kristus yra kupinas užuojautos vargstančiam žmogui, meilingas ir atlaidus atgailojantiems nusidėjėliams ir atviros tiesios širdies žmonėms, bet jis vis dėlto uždeda nelengvas artimo meilės pareigas ir yra negailestingas visokiems oportunistams, sąžinės biznieriams, veidmainiams vis tiek, ar tie farizėjai būtų kunigai ar paprasti žmonės. Juk Evangelijose užrašyti patys rūsčiausi Kristaus žodžiai yra nukreipti į veidmainius-farizėjus. Ir ne ką kitą, kaip juos, Jis su botagu išginė iš šventovės, kur jie buvo įsirengę prekyvietę. Kad ir su dideliu liūdesiu, Kristus vis dėlto taip pat pasmerkė Palestinos miestus (Jeruzalę, Betsaidą, Kaparnaumą, Karazaimą) pražūčiai, nes jie atmetė Jo mokslą. Taigi, Kristus pasirodo ne tik kaip švelnus ir atlaidus Ganytojas, bet ir kaip didingas Teisėjas.

Todėl nereikia stebėtis, jei Brazdžionis ir šitokį Kristų atvaizdavo. Tai tiko jo talentui, linkusiam pirmiausia į objektyvias formas. Ir kituose religinių temų kūriniuose, nepaneigdamas religijos, kaip subjektyvaus psichologinio fakto, Brazdžionis savo dėmesį sutelkia ne tiek į jį, kiek į objektyvųjį aspektą, atstovaujantį, idealinę ar moralinę tiesą. Gilindamasis į vieną ar kitą objektyvųjį religijos reiškinį, poetas pajunta drauge sukylant ir atitinkamą emociją, o paskui visa tai jis stengiasi perduoti skaitytojui. Šitais atvejais turime ne intymiąją religinę poeziją, bet objektyvinę, kartais didingą, rimtą religinę lyriką, kokią sutinkame dažnai psalmėse tame pačiame Šventrašty.

Tiesa, kad šiais žmogaus izoliacijos laikais mes esame labiau įpratę į tokį religijos supratimą ir tokią religinę poeziją, kur daug kančios, jieškojimų, abejonių ir net sentimentalaus gardžiavimosi. Tačiau tai dar neišsemia visos religinės poezijos galimybių, kaip jų neišsemia nė Brazdžionis. Jo religijoj klaidžiojimų ir sentimentalumo, atrodo, nėra. Religija jam ne malonus baltų avinėlių glostymas, bet giliaprasmis, svarbus, įpareigojantis faktas. Be abejo, ne jis vienas lemia, kad Brazdžionio religinėj poezijoj pasirodo rūstūs objektyvios reikšmės motyvai. Tai pareina nuo poeto psichinės struktūros ir nuo išviršinių aplinkybių, kuriose teko jam gyventi. Bet religinėj poezijoj Brazdžionis nėra tik rūstus. Jis būna ir švelnus. Tai gerai gali paliudyti aukščiau duotos „Aklojo“ ir „Dievo Motinos lopšinės“ citatos. Tai taip pat liudija „Ėmaus“, „Atleisk man, Viešpatie“, „Artojų malda Kalėdų Kristui“ ir eilėraščių ciklas iš gyvenimo šventųjų (Izidoriaus, Antano iš Paduvos, Pranciškaus ir Asyžio, Kūdikėlio Jėzaus Teresės, Bernardo). Tiesa, kad ir juose dėmesys yra nukreiptas į objektyviuosius reiškinius, tačiau ten sutinkamo švelnumo niekas negali ginčyti.

Šitas religinės poezijos objektyvinis pobūdis iš dalies paaiškina, kodėl Brazdžionis mėgsta vartoti asmenų ir vietovių vardus, paimtus iš Šventojo Rašto. Antai, su pranašingomis perspėjančiomis tendencijomis „Nelaimingų miestų“ eilėrašty sutinkame refreną:

„Vargas tau, Karazaim, vargas tau, Bethsaida, Negirdėjai žodžio Jo, nematei jo veido“. Kas nėra skaitęs Evangelijų, tam pirmoji refreno eilutė gali atrodyti miglota ir maža ką tesakanti. Bet kas pažįsta tas Šv. Rašto vietas, kur tų miestų vardai minimi, tas tuoj pajunta, koks čia rūsčiai prasmingas turinys yra įdėtas ir kaip tie vardai pakelia eilėraščio prasmę. O jeigu visas „Nuodėmingų miestų“ kūrinėlis nėra pakankamai stiprus, tai priežasties reikia kitur jieškoti, o ne šituose varduose. Tiesa, kai kuriuose, ypač jaunystės eilėraščiuose, su Šventraščiu susijusių vardų ir liturginių terminų yra perkrauta, kaip pranašiškame „Žmogaus stebukle“ perdaug prikrauta išsigimstančios civilizacijos reiškinių. Nevedant čia statistikų ir neanalizuojant eilėraščių su Šventraščio vardais, vis dėlto reikia pasakyti, kad kai kur tie vardai atrodo tiesiog būtini. Sakysim, „Keleivy iš Edomo“, kuris originaliai pavaizduoja Kristaus didybę antrajame jo atėjime į pasaulį, paties Kristaus vardas visai neminimas, bet drauge su kitomis aliuzijomis Edomo ir Bosros vardai tą nepaprastą keleivį individualizuoja, nes parodo konkrečioj geografinėj vietoj. Taigi, šitie kai kam nesuprantami vardai čia turi gal net didesnę prasmę negu tokie barbarizmai, kaip „svietas“ ir „mučelninkai“, kuriuos Brazdžionis vartoja visai sąmoningai ir prasmingai. Panašiai juk elgiasi ir kiti poetai bei rašytojai. Tiesa, pats Brazdžionis eilėraščiuose, parašytuose po 1940 m. jau vengia egzotinių tikrinių vardų, liturginių terminų ir net barbarizmų.

III. ŽMOGUS IR GAMTA


Dažniausiai didingiausia — plačiausių kontrastingiausių vaizdų, kunkuliuojančio ritmo, dramatinės įtampos — Brazdžionio giesmė pasirodo tada, kada žmogiškos būties herojika — žmogaus nesulaikomi siekimai, drąsūs žygiai, klaidžiojimas ir sudužimas mirtyje — susiejama su metafiziniais pagrindais ir sugretinama su Dievo majestotu, Jo paslaptimis ir Jo dėsniais. Tiesa, kad ir šitos rūšies eilėraščių estetinė vertė nevienoda, tačiau proporcinagai imant vykusių procentas bus žymiai didesnis negu patrijotinių-visuomeninių. Geriausiais šitos rūšies kūriniais laikytini: „Pavasario varpai“, „Procesija į Kristų“, „Gyvenimo nostalgija“, „Benamė paukštė“, „Fuga Florencijos Santa Croce“, „Laisvės Paukštis“, „Žvaigždžių žvejys“, „Taikos obeliskas“.

Tačiau, kalbant apie žmogaus būties herojika, nevienam gali kilti klausimas, ar iš tikro Brazdžionis žmogų suvokia herojiškai. Klausimas visai vietoj, nes ką tik minėtuose eilėraščiuose jis atskleidžia žmogaus žygių sudužimą, žmogaus klaidžiojimus, jo paiką žaismą bei amžinų vertybių niekinimą ir savo paties darbų naikinimą. Juk poetas klausia žmogų:

„Kas esi, ar ne kodylo dūmas,
Padūmavęs pas altoriaus auką?“

(Valsas Miserere).

Ir kitur Brazdžionis mums sako, kad „mes kaip žiedas, mes kaip rugio žiedas; trečiur jis žmogų palygina su dulke arba tiesiog pasako, kad žmogus-žvėris, šiurpi antitezė pavasario grožiui. Pagaliau valdovas soste ir elgeta gatvėj jam atrodo tokie pat trapūs, kaip stiklo lėlė, nes abudu vienodai sudūžta į mirtį. Ir prieš tą gresiantį sudužimą argi Brazdžionio žmogus maištauja? Ne. Nors jam žemė brangi, nors jam skaudu nutraukti ryšius su ja, bet vis dėlto prieš mirtį jis nekelia protesto, bet rezignuoja ir net veržiasi pro mirties vartus:

„Palauk, palauk“ dar gieda rožių krūmas,
„Palauk, palauk“ dar jaunos eglės ten sustoję moja,
Šešėlį mielą siūlo paskutinis žemės medis,
Ir mylimajam duoda ranką mylimoji...

O tu pro balsą rožės, pro klevų šešėlį,
O tu su ja, su paukšte, su jaunyste,
Jau sveikini anos tėvynės pirma žiedą
Ir nieko nieko žemėj nepažįsti.“

Nors Brazdžionio poezijoj panašios nuotaikos nėra retenybė, tačiau dėl to negalima sakyti, kad poetas suvokia žmogų neherojiškai. Argi neherojiškas yra jo tikėjimas, kai prie mirties vartų jis nesudreba, nesuabejoja, bet mato ten švintant arba pirmąjį naujos transcendentinės būties žiburį, arba naują spindulį, arba būsimąją dieną? Kaip tik šitas tikėjimas metafizine tikrove leidžia Brazdžioniui ir jo suvokiamam žmogui būti herojiškam, nors tragiškai herojiškam, nes, savo dvasia būdamas didingas ir nesunaikinamas, savo gyvenimu, savo darbais jis daug ką pats sunaikina. Ir prie šito tragiškai herojiško žmogaus — laisvūno ir klajūno — Brazdžionis savo pezijoj grįžta nekartą. Tai ryškiai išdėsto „Žmogaus“ eilėrašty, kurio paskutinė strofa beveik viską sutrauktai pasako:

„Jo žvaigždės, jo dangus, jo visos saulės šalys;
Vison mirtin, visan gyveniman jam vartai atkili,
Jis valdo sostus, kaip nemirštantis karalius,
O dūžta jis, kaip dūžtanti lėlė“

Tai jis pakartoja „Žmogaus kely“, „Žmogaus Golgotoj“. Būdamas objektyvus ir nurodydamas žmogaus menkystę, kaip „Atsišaukime į žmogų“, Brazdžionis vis dėlto negali atsisakyti tikėjimo žmogaus šviesiąja puse, jo didybe. Poetą žavi to silpno žmogaus kūryba, ir tai jis savo gražiame „Dainiuje“ pasako:

„Ir aš anų baltųjų vyšnių brolis
Iš skausmo eisiu į gyvybės tolius,
Ir aš sūnus anos senos obels,
Ir taikoje, ir karo vėtroj linksmas

Savos tautos aruodan derlių rinksiu,
Kol šalnos kojas ir rankas sugels,
Kol po žiedų našta širdis pabals“.

Poetą žavi žmogaus jaunystė, jo drąsūs norai ir dideli žygiai („Jaunystės vainikas“), bet labiausia jį stebina neišsenkanti žmogaus energija, per amžius trunkantis nenuilstantis siekimas vis kažin ko naujo, jį stebina tas nepalaužiamas tikėjimas bei siekimas gėrio, nepaisant mirties ir savo griuvėsių. Ir šitokiam didingam bruožui — amžinajam žmogiškumui — iškelti Brazdžionis skiria vieną gražiausių ir populiariausių savo kūrinių „Per Pasaulį keliauja žmogus“. Beveik ta pačia tema yra parašyti „Žemės karalius“ ir „Amžių keleivis“, tik šitame eilėrašty žmogaus herojinė didybė dar labiau pabrėžta negu „Per Pasaulį keliauja...“

Kad Brazdžioniui žmogus atrodo daugiau herojiškas negu rezignacingai elegiškas, tai liudija „Neregio elegija“, Neregįs, rodos, turėtų jaustis vienas labiausiai nuskriaustų, menkiausių, skurdžiausių žmonių; tačiau tame skunde, kurį atskleidžia Brazdžionis, suskamba rūstūs perspėjamieji žodžiai pasaulio stabų regintiems garbintojams. Taigi, čia neregįs pasirodo, lyg koks pranašas — išminčius.

Dramatiškai herojinė Brazdžionio poezija yra ne tik rimta, bet neretai rūsti. Tai buvome pastebėję kai kurių religinių temų traktavime. Tą rimtą rūstumą kontrasto keliu atskleidžia kaip tik tie eilėraščiai, kurie turi satyrinio pobūdžio ir turėtų mus linksmai nuteikti. Tačiau gal geriausias tos rūšies kūrinys, „Paskutinis pasmerkto miriop žodis“, neturi nieko, kas skatintų nusišypsoti — viskas ten tauriai didinga ir tragiškai rūstu. Šitą Brazdžionio poezijos rūstų toną galime aiškinti pirmiausia pačia poeto sielos stuktūra, tačiau atrodo nebus didelė klaida pasakius, kad prie to pridėjo ir apsiniaukęs Europos dangus. Kai apie 1934 m. Brazdžionis pasuko į didingą rimtį su vyraujančiais žmogiškos ir transcendentinės būties motyvais, tame danguje jau buvo išaugęs juodas grūmojantis debesis, iš kur žaibas neužilgo nutrenkė baltąjį taikos balandį (žiūr. „Baltojo balandžio mįslę“ iš 1936 m.). Kai tuo laiku didžiuma mūsų poetų, apsiriboję neplačiu subjektyviu akiračiu, gražiai ir įmantriai dainavo apie savo smulkius (nors teisėtai žmogiškus) sielvartus, Brazdžionis, atrodo, nujautė ateinančių dienų tragiškai herojinę bei apokaliptiškai šiurpią rimtį, kurią Europa, ypač Lietuva, pergyveno 1939—1945 m. Sugestionuodamas šitą rūsčią grėsmę, Brazdžionis pasirodė originalus, neturįs sau lygių konkurentų mūsų poezijoj.

Tačiau apdainuodamas žmogaus ir žmonijos kelius Brazdžionis nevisada toks rūsčiai didingas ir dramatiškas. Jis moka būti ir susimąstęs, beveik religiškai susitelkęs medituotojas. Šalia herojinio tas meditacinis bruožas jo poezijoj gana ryškus. Tam susidūmojimui apie žmogaus ir žmonijos likimą charakteringas gana ankstyvas (nevėlesnis kaip 1933 m.) eilėraštis „Anapus jūrų“.

„Anapus jūrų baltas laivas plaukia.
Suglaudžia plaukdamas bures
Ir nesuspėjančių kelias dienas palaukia,
Ir ima skęst į gintaro marias,

Keliais keleiviai eina ir nueina —
Nueis, nuskęs ir ženklo nepaliks,
Švies švyturys kasdieną pakaleiną,
Ir danguje žuvėdros pasiklydę klyks.

Anapus jūrų saulė nusileido,
Tekėjo žvaigždės aukso spinduliais —
Anapus jūrų, neparodžius veido,
Ir mūs nelaimė nusileis.“

Šitame puikiame kuklių priemonių eilėrašty atsiskleidžia ir žmogaus trapumas, ir visatos šaltas abejingumas jam ir kukli transcendentinio gyvenimo viltis. Šitas sustojimas prie neišvengiamų mirties vartų ir žvilgsnis į Anapus yra viena pagrindinių meditacinių Brazdžionio temų, kuri įvairiais niuansais skamba puikiose epitafijose, „Paskutiniame lape“, „Mūsų metuose“, „Mes kaip žiedas“, „Busimojoj dienoj“, „Gulbės giesmėj“, „Į Jūrą“. Puikių meditacinių eilėraščių Brazdžionis yra sukūręs žmogaus trapios menkystės ir Dievo visagalybės tema. Ji ypač skamba „Vaikuose“, „Smiltyse ir metuose“, „Bažnyčios statytojuose“. Dar kartą suaidi, tik sutelktoje mąstymo nuotaikoj, ir tragiškoji žmogaus priešingybių tema. Ji gražiai išryškėja „Praeina metai“ eilėraščio paskutinėse dviejose strofose:

Žmogaus širdie, ant amžinojo kelio,
Kiek daug, kiek daug tu garbini stabų!
Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio,
O nebijai nei vėtrų, nei žaibų.

Į vėtrą puoli, kaip balta plaštakė,
Pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies,
Kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė,
Kol amžių ryto saulė patekės“.

Ir kai mes kalbame apie Brazdžionio žmogų, reikia pažymėti, kad jo eilėraščiuose tas žmogus pasirodo dažniausia ne kaip individas, bet atsietinis apibendrintas žmogus. Kai poetas taria „žmogus“, jis taip pat dažnai galvoja apie žmoniją arba bent apie tautas, kurių gyvenimas trunka amžiais. Šitas žmogaus apibendrinimas, einąs iki žmonijos sąvokos, turbūt bus viena priežasčių, dėl kurių Brazdžionis neiškėlė herojinių momentų tremtinių gyvenime. Ar gi ten jų nebuvo? Argi ten tebuvo kalbos apie duoną, peštynės dėl skudurų ir tėvynės ilgesys? Aišku, ne. Tremty buvo ir herojizmo, bet jis buvo individualus, atskirų žmonių ar šeimų herojizmas, bet ne visuotinis ir ne bendras. O kadangi Brazdžionio talentas, kuriam nemažos reikšmės turi intelektas, yra nukreiptas pirmiausia į objektyvius ir apibendrintus reiškinius, tai indivudualios herojizmo apraiškos tremty liko nepastebėtos, nors poetas tremties nuotaikomis yra parašęs nemaža eilėraščių.

Kad ir apibendrintą žmogų dažniausia atskleisdamas, Brazdžionis nevisai užmiršta ir individą. Individualaus žmogaus siluetas pasirodo jaunystės kūriniuose, susimąstymuose apie mirtį ir „Auksakaly“, kuris yra ne kas kitas kaip meilės elegija. O erotinė meilė, kaip sakėm, retas svečias Brazdžionio lyrikoj. Bet ir čia ji ne autoriaus vardu reiškiama, bet objektyvuota, perkelta į auksakalį, kuris kala sutuoktuvių žiedą neištikimajai.

Brazdžionis nebūtų poetas, jei. greta žmogaus neapdainuotų gamtos. Bet čia tuoj reikia pridurti, kad savarankiška gamta, iš jos iškirpti paveikslai ir pavienės apraiškos Brazdžionio lyrikoj turi mažiau reikšmės negu žmogus, Dievas ir tėvynė. Žinoma, tai nereiškia, kad mūsų poetas būtų gamtai nejautrus. Priešingai, daugely eilėraščių, skirtų žmogaus ir apskritai būties problemoms, Brazdžionis pasirodo jautriai reaguojąs į gamtos reiškinius ir mokąs juos originaliai skoningai perduoti. Ir nežiūrint to, gamtos iškarpos ir reiškiniai, kaipo tokie, poetui neatrodo verti ypatingesnio dėmesio. Tokie eilėraščiai, kaip „Kalnų taku“, „Mėnulio spinduly“ ir „Pavasario naktis“, kuriuose poetas žavisi pačiu gamtos grožiu, nejieškodamas jame jokios ypatingesnės prasmės, yrą vieni stipriausių ir gražiausių. Ypač du pastarieji iš kitų ryškiai išsiskiria giliu, rimtu ir plačiu džiaugsmu. Nors tai sako, kad Brazdžionio lyra gali įvairiai ir net džiaugsmingai skambėti, tačiau apskritai gamtos paveikslai ar jos nuotaika nėra charakteringi Brazdžioniui: gamtos reiškinius jis dažniausiai panaudoja, kaip priemones savo idėjai ar emocijai išreikšti. Tiesa, tremty parašytuose eilėraščiuose, kada jis į pasiilgtąją Lietuvą žiūri iš tolo, lyg pro teleskopą, iškyla idealizuotas apibendrintas Lietuvos peizažas. Tada poetas mato:

„Ir miškus, ir laukus, ir sodybas žalias,
Pasipuošusias sodais ir krūmais alyvų...
Ten žilvičiai žili meta žirginius žemėn,
Ir galulaukėj kvepia pirmoji vaga,
Ten seselė Nery žlugtui vandenį semia,
Ir sumirga gelmėj dausų žvaigždės degą.“

(Pavasario svajonė)

Tačiau ir čia gamtos vaizdo elementai tėra priemonė išreikšti ilgesingai svajonei apie Lietuvą.

Daugely atvejų gamtos reiškiniai paskatina Brazdžionį susimąstyti, religiškai susitelkti ir išskaityti juose gilesnę prasmę. Visa gamtos reiškinių grožybė, gausybė ir įvairybė, nuo pačių didžiųjų ligi pačių smulkiųjų, Brazdžioniui dažnai atrodo, kaip Dievo kūryba, kaip Jo paslaptingi žingsniai ir įskaitomi pėdsakai. Tai mums aiškiai pasako toks šedevriukas, kaip „Viešpaties žingsniai“:

„Ant uolos balta gėlė žydėjo —
Nei lietaus, nei saulės jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo —
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.

Ant šakos paukštelė taip čiulbėjo!...
Nei namų, nei šilko jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo —
Viešpatie, tai Tu ten praėjai“.

Gamtos reiškiniai Brazdžionio poezijoj tampa simboliais, atskleidžiančiais būties gilesnę prasmę, nuvedančiais mūsų žvilgsnį į Anapus. Todėl šaltinis, kurio srovė skamba, kaip sidabrinis varpelis, nėra tik šiaip sau šaltinis, bet amžinosios gyvybės, herojų šaltinis, viso ko pirmoji priežastis ir galutinis tikslas, todėl jūra nebėra audringas neaprėpiamas vandenų plotas, bet ji simbolizuoja transcendentinę būtį, visų tėvynę, į kurią grįšime „iš mirties ir nebūties“.

IV. FORMALINĖS YPATYBĖS


Jau tas faktas, kad Brazdžionis į gamtos reiškinius težiūri, kaip į išraiškos priemones, o savo eilėraščiuose pirmiausia iškelia žmogaus ir žmonijos problematiką Amžinojo Dievo akivaizdoje, sako, kad Brazdžionis nėra paviršutinis estetas ir emocijų bei nuotaikų poetas. Su jo emocijomis beveik visada eina nemaža intelekto. Ne tik intelekto, bet ir valios. Ji intelektui padeda sutvarkyti chaotingus įspūdžius ir palaidas emocijas suveda į vienybę, kurioje protas stengiasi suvokti prasmę, išlukštenti problemą. O tai reiškia, kad Brazdžionis yra daugiau intelektualinio tipo poetas, artimas J. Baltrušaičiui.

Problematikos ir prasmės tipo poetas retai būna lengvos žaismingos formos meisteris. Tokio tipo žmonėms technikinis formos tobulumas tėra paprastai antraeilis dalykas. Tai pasakytina ir apie Brazdžionį, nors dabar jis vis labiau ir labiau prisiriša prie klasikinės formos. Tai reiškia, kad jis formos atžvilgiu yra padarąs geroką evoliuciją. Tačiau šita evoliucija į klasikinę pusiausvyrą ir ramybę, atrodo, ne visada išeina Brazdžioniui i naudą, nes neretai prislopina jo kontrastingus vaizdus ir emocijas tiek, kad jie nebetenka spontaniškumo kvapo. Jis mums originalesnis įdomesnis, ten kur mintys, jausmai, vaizdai laužo normalių eilučių ir strofų rėmus, išsiveržia kunkuliuojančia banga, išsivysto į dramatiškai herojiškus epizodus. O čia jau muzikali-nis formos lengvumas ir grakštumas nustelbiamas vaizdų, dramatinės įtampos ir prasmingumo.
Herojinės nuotaikos poezija yra plačių stambių brūkšnių poezija, iš dalies lyg neužbaigta. Ji prašyte prašosi užbaigiama prieš publiką, kaip drama, nes tokia poezija reiškia ne vien poeto jausmus. Deklamuojama ji Įgauna daugiau dinamizmo, ryškumo. O herojinės nuotaikos poetas to kaip tik siekia, nes jis nori klausytoją palenkti savo idealams ir jais uždegti. Nebūdamas grynas estetas, jis jaučia, kad menas ir poezija negali būti visiškai atitrūkę nuo savo laiko gyvenimo, nors ir nepasinėrę į aktualijas. Tačiau noras veikti skaitytojo valią sudaro pavojų poezijai pereiti į retoriką ir patetiką.

Kas čia pasakyta apie herojinę lyriką apskritai, tai tinka ir Brazdžioniui. Ir jo žymi dalis poezijos skirta deklamacijai. Jis savo skaitytoją-klausytoją nori ne tik įtikinti, bet ir palenkti jo valią, giliau savo idealams laimėti. Todėl jam kartais tenka pakelti toną ir pabrėžti. Jam reikia viena kryptimi veikiančių vaizdų, paralelių ir didesnių ar mažesnių išvystymų. O tai („Atsišaukimas į žmogų“, „Tremtinio malda“) eilėraščius prailgina. Kada poetas neapsižiūri, tų panašios prasmės bei nuotaikos vaizdų prirenka perdaug, lyg kad jis norėtų suminėti visas galimybes. Tada eilėraštis apsikrauna medžiaga, praskysta, ištysta. Dėl šito noro pabrėžti ir viską išsakyti kartais daugiau ar mažiau nukenčia net tokios originalios koncepcijos eilėraščiai, kaip „Garbinimo himnas“, „Kapų vartai“, „Ąžuolas“, „Dievo Motinos lopšinė“.

Įtikinimui sustiprinti Brazdžionis dažnai vartoja įvairios rūšies pakartojimus. Tam reikalui jis kartais paima strofą ir ją kartoja, atrodo, ne tiek eilėraščio muzikaliniam elementui sustiprinti, bet rūpimai idėjai išryškinti ir pabrėžti. Tai autoriui gerai pavyksta tokiuose eilėraščiuose, kaip „Per Pasaulį keliauja žmogus“, „Fuga Florencijos Santa Croce“, „Dievo Motinos lopšinė“, „Varpai“. Jausdamas šitą stiprinančią ir, žinoma, cementuojančią pakartojimo reikšmę, kai įkvėpimo jausmas nepakankamai gilus, poetas suklumpa, pradeda strofas per dažnai kartoti ir, užuot įspūdį sustiprinęs, jį susilpnina, sukelia varginančią monotoniją. Šitokį reiškinį sutinkame „Klajūne“, „De profundis“, „Nelaiminguose miestuose“, nes šiame pastarajame refrenas „Vargas tau...“ kartojamas po kiekvienų dviejų eilučių. Kadangi šios nėra pakankamai ekspresyvios, jos lyg paskęsta nuolat kartojamame refrene.

Mėgsta Brazdžionis kartoti ne tik strofas, bet ir atskiras eilutes, ir atskirus žodžius. Kas ir kiek tai pavyksta, čia nenurodinėsime, nes straipsnio rėmai to neleidžia. Tuos įvairius pakartojimus poetui diktuoja ne vien noras įtikinti skaitytoją, bet ir autoriaus dramatiška veiksminė prigimtis.

Nors lyrikos kūrinys nėra drama, tačiau Brazdžionio eilėraščių veiksmingumas krinta į akį. Eina, praeina, keliauja, bėga, prabėga, skrenda, grįžta, klaidžioja, dingsta, krinta, perpuola, suklumpa, skęsta, grimsta, srovena, plaukia, alma, auga, kyla, neša, veda, veržiasi, jieško, šaukia, moja, maldauja ir t. t. — vis tai veiksmingi veiksmažodžiai, kurie tekste prasimuša pro kitus. Rastume ir daugiau veiksmą pabrėžiančių žodžių, kaip „artyn, artyn“, „greičiau, greičiau“... Drauge su pabrėžiamaisiais pakartojimais, su įsiterpiančia tiesiogine kalba, jie padaro nevieną Brazdžionio eilėraštį lyg kokia dramos santrauka ar branduoliu.

Tik paklausykit, ką pasakoja Brazdžionio „Ąžuolas“, ir pamatysite eilę dramatinių įvykių. Arba paimkite „Kauno katedrą“, kuri simolizuoja patvarumą ir ištikimybę. Rodos, kas begalėtų būti statiškesnio, kaip architektūros paminklas ir jo žadinama nuotaika. O, žiūrėkit, ji Brazdžionio pergyvenama veiksmingai. — Ant šaltų grindų parpuolęs, poetas atranda vysk. Valančiaus pėdą; jis pamato jį einantį lankyti našlių ir našlaičių žemaičių; jis regi pulkus kankinių ir mergelių, kurie lydi tą šviesųjį patrijarchą; pro marmurą ir auksą jis dar išvysta su palme rankoj lėtąjį vysk. A. Baranauską, kuris eina lankyti poetų Adomo Jakšto ir Maironio, nunešti jiems tėviškės klonių pasveikinimą ir grįžtančio pavasario balsų, o patį senelį vyskupą vėl „angelų baltų pulkai, kaip tėvą lydi“. Tai žavi lyrika, išreikšta veiksmu, lyg kokioj mistinėj dramoj.

Meditacinėj lyrikoj tų visokių pakartojimų, pabrėžimų ir kitų veiksminių elementų mažiau. Mažiau kontrastingų vaizdų ir retorinių išvystymų. Ten daugiau ramybės, daugiau pusiausvyros, ten ir eilėdaros technika klasiškesnė. Šitoji kryptis jau buvo matyti nuo „Krintančių žvaigždžių“ rinkinio (1934); tačiau visu frontu poetas į ją pasuka su „Viešpaties žingsniais“ (1943 m.). Ten jis pirmoj vietoj išspausdina savo naująjį poeto credo, „Vidudienio lyrą“, tobulos klasikinės pusiausvyros ir darnaus muzikalumo eilėraštį, kur pasisako už skambią giesmę su rimais. Šita klasikinė forma, be abejo, tinka ramios nuotaikos eilėraščiams, kaip „Dainius“, „Pavasario naktis“, „Tu išėjai“... Ten, kur autoriaus emocijos susiaudrina, išauga kontrastai, ten, kaip rodo „De Profundis“, su klasikine forma nebegalima išsiversti. O ten, kur jis nori ją būtinai išlaikyti, pajuntame kartais apkarpytus sparnus įkvėpimui. Todėl specialiau leistis į formos prašmatnumus, ypač muzikalinius prašmatnumas, kurie matyti eilėrašty „Žiedai, žvaigždės ir sapnai“, nebūtų prasmės, nes tai dar labiau poetą varžo. O nuo to nukenčia turinys, kuris problematiniam prasmių jieškančiam poetui yra svarbiausias. Juk problemos poetiškas atskleidimas — , Brazdžionio stiprybė.

Jei prie viso, kas aukščiau apie Brazdžionį pasakyta, pridursime, kad jis yra sukūręs daug grakščių žavių eilėraščių jaunuomenei, turėsime sutikti, kad Brazdžionis yra didelis poetas. Jis sugeba parašyti plačios ir įvairios tonacijos kūrinių, kuriuose vyrauja prasmingumas ir gili rimtis, o jų svoris gravituoja į žmogų, jo likimą ir transcendentinę būtį, religiškai pergyvenamą. Nemaža vietos skirta ir lietuvio jausmams. Todėl Brazdžionio lyrika gali būti artimą ne tik mums, bet ir kitų tautų ir laikų rimtiems skaitytojams. O tai jau tarptautinis lygis, kurį taip pat su geraisiais kūriniais yra pasiekę Putinas, F. Kirša, J. Kuosa-Aleksandriškis...Šitokie vaisiai gali džiuginti kiekvieną kultūrą branginantį žmogų.

P. S. Šis straipsnis yra atremtas į „Brazdžionio poezijos kritiškus metmenis“, išspausdintus 1944 m. vasarą „Varpų“ almanache Šiauliuose. Iš ten į čia yra paimtos pagrindinės mintys, atskiros pastraipos ir sakiniai, visa tai perrašant į naują visumą pagal naują planą ir atsižvelgiant į poeto eilėraščius, parašytus tremty. Kadangi čia nėra knygos kritika, bet straipsnis, turįs pretenzijų duoti Brazdžionio poezijos bendrą vaizdą, todėl, kaip paprastai tokiais atvejais daroma, čia daugiausia remtasi tais kūriniais, kurie atrodo turį šansų išlikti ateičiai.