Politika ir religija Spausdinti
V I S U O M E N Ė

Lygiai prieš šimtą metų garsusis ano laiko sociologas ir diplomatas Donoso Cortės Ispanijos parlamente pasakė kalbą apie diktatūrą. Joje tarp kitų įdomių dalykų jis palietė ir religijos bei politikos priešginybę, iš kurios, Cortės nuomone, kaip tik ir išauga despotizmas. „Mano Ponai, kalbėjo Cortės. — Baisus yra žodis, tačiau mes neturime jo išsigąsti, jei jis liudija tiesą. Ir aš esu pasiryžęs pasakyti tiesą: laisvė yra nebegyva. Ji nebeprisikels nei po trijų dienų, nei po trijų metų, gal net nei po trijų šimtmečių. Jūs baisitės tiranija, kurią mes turime kęsti. Tačiau kokiu menkniekiu jūs baisitės!

Juk jūs pergyvensite dar daug baisesnių dalykų. Ir aš jus prašau, mano ponai, įsidėti mano žodžius gerai į atmintį, nes tai, ką jums pasakysiu, ir tie įvykiai, kuriuos artimesnėje ar tolimesnėje ateityje, bet kiekvienu atveju ne per daug tolimoje, jums įspėsiu, raidiškai išsipildys. Jūsų visų klaidų pagrindas yra tas, kad jūs nežinote, kokia kryptimi eina civilizacija ir pasaulis. Jūs tikite, kad civilizacija ir pasaulis žengia priekin. Tačiau iš tikro civilizacija ir pasaulis eina atgal. Mano ponai! Milžiniškais žingsniais pasaulis eina prie įsteigimo baisios, viską naikinančios despotijos, kokios žmonės niekados dar nebuvo pergyvenę. Prie jos eina civilizacija, prie jos eina pasaulis. Man nereikia būti pranašu, kad tai pramatyčiau. Man pakanka tik iš vieno taško pažvelgti į baisų sąryšį visų žmogiškųjų įvykių, būtent: iš Katalikybės taško.

Mano ponai! Yra tik dvi galimos įtakos: viena išvidinė, antra išviršinė, viena religinė, antra politinė. Pati jų prigimtis padaro, kad, kylant religinės įtakos termometrui, smunka politinis termometras ir atvirkščiai: smunkant religijos termometrui, kyla politinis termometras, vadinasi, didėja politinė įtaka arba tironija. Tai yra žmonijos dėsnis, dėsnis visos jos istorijos. Bet kad jus dar labiau įtikinčiau, prašyčiau pažvelgti, kas buvo pasaulis, kas buvo bendruomenė, kol nebuvo tikrosios religijos įtakos. Tada ji buvo tironų ir vergų bendruomenė. Pasakykite man vardą anuometinės tautos, kurioje nebūtų buvę tironų ir vergų? Tai yra nepaneigiamas, vadinasi, įrodytas faktas! Laisvė, tikra laisvė, laisvė visų ir visiems atėjo į pasaulį tiktai su Išganytoju. Tai taip pat nenuginčijamas, net pačių socialistų pripažįstamas faktas. Socialistai pripažįsta jį ir vadina Jėzų dieviškuoju žmogumi; jie eina.net dar toliau ir sakosi esą tie; kurie tęsia Jėzaus mokslą. Viešpatie, tai atsirado pasekėjai! Šitie kraujo ir keršto ištroškę žmonės sekėjai To, kuris gyveno, kad gera darytų; kuris atvėrė savo lūpas, kad laimintų; kuris darė stebuklų, kad nusidėjėlius iš nuodėmių ir mirusius iš mirties išvaduotų; sekėjai To, kuris trumpučiu trejų metų laiku sukėlė didžiausią revoliuciją, nepraliedamas niekieno kraujo, išskyrus savąjį!..

Aš buvau jums žadėjęs šiandien kalbėti visiškai atvirai, ir savo žodžio laikysiuos. Taigi, yra tik dvi galimybės: arba religinis atsinaujinimas ateis arba neateis. Jeigu jis ateis, jūs tuojau pamatysite, kad tą momentą, kai religinis termometras pradės kilti, politinis termometras pradės smukti — ir tai savaime, be jokių pastangų iš tautų ir jų valdžių pusės, kol visoms tautoms galop išauš laisvės diena. Bet jeigu — ir tai yra labai rimta — ... religinis termometras ir toliau kris, aš nežinau, kur mes nueisime; aš nežinau, mano ponai, ir man baisu apie tai mąstyti. Panagrinėkite tik tas paraleles, kurias aš neseniai jums parodžiau. Jeigu esant religinei galiai pačioje viršūnėje, nereikėjo jokios valdžios, tai kokios valdžios reikės tada, kai religijos įtaka viešajam gyvenimui visiškai užges? Ar tada net ir despotizmo nebus permaža? Tai reiškia uždėti pirštą ant pūliuojančios žaizdos, nes tai yra klausimas ir Ispanijai, ir Europai, ir žmonijai, ir visam pasauliui!

Atkreipkite dėmesį, mano ponai, dar į vieną dalyką! Senovėje tiranija buvo beribė ir negailestinga. Bet ji buvo aprėžta medžiagiškai. Anuo metu valstybės buvo juk kiekvienu atžvilgiu tik mažos bendruomenės; jokių tarptautinių santykių nebuvo. Todėl senovėje didelio masto tiranijos būti negalėjo, išskyrus gal vieną vienintelę, būtent: Romos imperiją. Tačiau dabar viskas pasikeitė. Dabar yra paruoštas kelias milžiniškai, baisiai, visą pasaulį apimančiai besaikei tiranijai. Viskas jai paruošta. Atkreipkite dėmesį: jai nėra jokių medžiaginių kliūčių, nes garlaiviai ir geležinkeliai panaikino sienas, kaip elektra ir telegrafas atstumus. Jai nėra jokių nė moralinių užtvarų, nes užgeso sava nuomonė ir tėvynės meilė. Todėl atsakykite jūs patys, ar aš turiu tiesą ar ne, jeigu esu susirūpinęs artimiausia pasaulio ateitimi? Atsakykite man, argi aš, keldamas šį klausimą, nesvarstau iš tikro problemos, kuri yra šiuo metu svarbiausia?

Viena vienintelė priemonė gali apsaugoti nuo katastrofos, viena vienintelė. Katastrofos nebus išvengta, teikiant daugiau laisvės, patikrinant platesnes teises ir sukuriant naujas konstitucijas. Šios katastrofos bus galima išvengti tik tada, jeigu mes, kiekvienas pagal savo jėgas, stengsimės vykdyti religinį atsinaujinimą. Tačiau, mano ponai, ar šitoks religinis atsinaujinimas yra galimas? Galimas jis, be abejo, yra, bet ar įtikimas? Į tai aš turiu, atsakyti dideliu rūpesčiu. Aš laikau jį neįtikimu. Aš pažinau daug mano bendraamžių, kurie neteko tikėjimo ir jį vėl surado. Bet aš nemačiau nė vienos tautos, kuri, praradusi tikėjimą, būtų prie jo vėl grįžusi.“ (Iš D. Cortės, Abfall vom Abendland, 43—50 p., 1948. Wien).

Pastarieji Cortės žodžiai dvelkia apokaliptinės apostazijos nuojauta. Tačiau jie buvo tikri. Pasakyti prieš šimtą metų, jie kaip tik ir įvyko. Politinės priemonės, kurias mini Cortės, pasaulio nuo katastrofos neiš gelbėjo. Religinis termometras visą pastarąjį šimtą metų krito, o politinis kilo. Su juo kilo ir politinių priemonių skverbimasis į visą žmogaus gyvenimą, kol galop tiranija pasidarė visuotinė. Tačiau tai, ką Cortės puikiai matė prieš šimtą metų, daugelis — net ir tarp katalikų — nemato nė šiandien. Daugelis vis dar tebegalvoja, kad politinės priemonės yra pačios išganingiausios; kad jas turint savo rankose, būsią galima išgelbėti pasaulį arba bent atskirą tautą. Tuo tarpu jie nemato, kad politiniam termometrui kylant religinis smunka, o su juo smunka ir laisvė, ir žmogaus asmenybė, ir žmogus neriasi į masę. Politinės prie monės juk skirtos yra masei-kolektyvui, ne atskirai asmenybei. Jas tad stiprinant, kaip tik stiprinama kolektyvinis gyvenimo pradas. Laisvė šiandien kaip tik todėl ir yra negyva, kad politika įsiskverbė visur — net į sąžinę, net į pasaulėžiūrą, net į intimiausią žmogaus gyvenimą. Ir kol ji iš šitos srities nebus pašalinta, kol žmogus vietoje politikos nepastatys religijos su savo sąžine ir su savo asmenybe, tol laisvė neprisikels.

Šiandien politika yra kaip tie vėžio apimti gangsteriški narveliai, kurie auga be jokio saiko, apima visą organizmą ir jį galop pražudo. Politika yra geras dalykas. Tačiau ji turi turėti savo ribas. Ji negali virsti gangsterišku narveliu, kuris peraugtų visus bendruomeninio gyvenimo organus ir visus juos užnuodytų. Politinis mąstymas šiandien turi būti pakeistas religiniu mąstymu. Tai yra mūsų dienų uždavinys. Religija neša laisvę, politika neša prievartą. Kalbėti apie laisvę ir sykiu pabrėžti politines priemones yra prieštaravimas savyje. Štai kodėl D. Cortės yra pesimistas ateities atžvilgiu, nes politikos blūdas yra apėmęs visas tautas. O su juo žygiuoja ir tiranija,
anoji baisi, viską naikinanti ir viską apimanti tiranija, nuo kurios atpirkimas yra vienas vienintelis: Kristaus Kryžius.