Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
OKUPUOTĄJĄ LIETUVĄ DAUGIAUSIA MAITINA SKLYPININKAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONARDAS DARGIS   
Lisenkiškos ūkinės teorijos keistumai

Jau net ir amerikiečių liberalinei žinių tarnybai paaiškėjo, kad jei Sov. Sąjungoje sklypininkai gamina 30% viso maisto, tedisponuodami mažiau nei 5% naudojamosios žemės, o valstybiniai ūkiai su kolūkiais, turėdami jos 95%, te-pagamina 70%, tai turi būti kokia nors netvarka pačioj sistemoj, ūkiniame galvojime. Sklypininkai, pagal Kaiserį, 8 mil. gyv. Maskvą aprūpina visu trečdaliu maisto.1

Kremliaus vadų sprendimu, ekonominė sovietų teorija yra negirdėtai lisenkiška. Statistika ir toliau tik iš dalies patikima, skaitytina labai atidžiai. Ūkinė jų teorija tai ne ekonomistų ūkinių reiškinių objektyvūs nagrinėjimai, o politikų "sukurtų dėsnių,, — iš tikrųjų įsakymų — aiškinimas. Vakaruose ekonomistai yra politikų patarėjai, o sovietinėje imperijoje politiniai vadai yra aukščiausi ekonomistai. Šiandien jų didžiausi: Leninas, Brežnevas, Kosyginas, Stalinas. Taip — ir Stalinas, mat jis "suformulavo socializmo pagrindinį ekonominį dėsnį", kurį prireikė keisti. (Apie tai rašoma ir 1976 m. "Liaudies ūkio" Nr. 2). Mums čia atrodo, kad jokio dėsnio suformuluoti negalima, o tik atrasti. Visi dėsniai, atrasti ar ne, savaime veikia be priešakinės technikos žinovų Stalino ar Brežnevo valios. Tegu jie pamėgina pakeisti Greshamo dėsnį, (kuris jau graikų Aristofanui buvo žinomas ir jo gražiai aprašytas), kad dėl sovietinio rublio visi plėšytųsi, nepakėlus jo tikrosios vertės. O dabar net "beržynėlių" specialių krautuvių, pardavinėjančių gerais pinigais, vieno dolerio pažymėjimai kainuoja po 6 - 8 rb. Vakaruose rublis juodoj rinkoj tekainuoja 0,25 dol., kai oficialiai Maskvoj už jį tenka mokėti po 1,40 dol., nors jo valdinė kaina nustatyta 1,3423 dol.

Sov. Sąjunga tokia, kokia ji yra dabar, yra Stalino "dėsnių" kūrinys, tik su sumažintu politinių kalinių skaičiumi. Dėl to ir toliau galioja staliniškas Kosygino "dėsnis" — kainos galingas ūkinis svertas socialistinės valstybės rankose. Šis dėsnis ir statistikoj praverčia.

1974 m. ok. Lietuvoje TP (tautinės pajamos vidutiniškai vienam gyv. buvę 1.544 rb, arba apie 2.040 dol. dėl rb aukštesnio vertinimo. Skaičiuojant pagal sovietinę metodologiją (dar vienas nežinomo dydžio "dėsnis"), JAV vienas gyv. TP tekę 3.783 dol., vadinas, TP atžvilgiu ok. Lietuva jau pasiekusi 54% JAV lygio.2 Pirmiausia čia lyginami nelygintini skaičiai, nes nė vienų pinigų perkamumas nenurodomas. Dirbtine Kremliaus dolerių kaina galima buvo Ameriką ir iš karto pralenkti. Kam toks 54% kuklumas! Tai, kad žmonėms vietoj minėtų rb būtų atidavę po 2.040 dol. ir jais leidę pirktis "beržynėliuose", tai bent žmonės būtų pagyvenę! Taip pat tie TP 1.544 rb nurodyti 1965 m. sugretinamomis kainomis, o 1974 m. kainomis 1.477,72 rb tesusidaro. Ką tos 1965 m. sugretinamos kainos reiškia, tai jau jų paslaptis. Jos, lyginant su įvairiais bėgamaisiais metais, būna ir mažesnės, ir didesnės. 1974 m. buvo didesnės. Nieko, be to, nepaminėta, kad ne visos TP gyventojams atiduodamos. Kiek TP buvo panaudota gyventojų asmeniniam vartojimui 1974 m., dar nepaskelbta. 1973 m. toks vartojimas buvo 65,39c TP. Tarkime, kad ir 1974 m. gyventojų vartojimui buvo paskirta tiek pat nuošimčių, arba 3.174,69 mil. rb tų metų TP, arba vienam gyv. 964,95 rb,3 arba 1937 ar 1938 metų 378,97 lt, rb vertinant 0,60 lt, nors jo tikroji vertė kiek mažesnė.

Amerikietinė medalio pusė tokia. 1974 m. vienam JAV gyv. teko 6.594 dol. BTP, 5.393 TP, 5.429 asmeninių pajamų ir 5.623 disponuojamųjų asmeninių pajamų. Pastarosios susidaro po atskaitymo asmeniškų mokesčių ir nemokestinių mokėjimų. Asmeninės pajamos 1974 m. buvo didesnės už TP dėl iš nedarbo kilusių didesnių socialinių žmonių įplaukų.

Kadangi sovietams taip patinka pralenkti JAV, tai palyginkime dar porą duomenų. 1976.XII savaitinis vidutinis pramonėje dirbančiųjų uždarbis buvo 220,19 dol., atseit, bent 11.450 dol. metinių pajamų. O paskutinis man žinomas ok. Lietuvos liaudies ūkyje dirbančiųjų 1975 m. toks vidurkis buvo 137.50 rb. Prileidę 1976 m. mėnesinį rb vidurkį, tokių metinių įplaukų vis tiek tegautume tik 1.764 rb. O kur dar menkesnis rb perkamumas už daug blogesnės kokybės prekes.

Daugiau "dėsnių". Darbas nėra prekė, neturi vertės, o tik yra verčių matas.
Negalvotina, kad maistą reikia tik teisingai paskirstyti, o suprastina, kad tas paskirstymas yra metodas, įrankis, priemonė gamybai pakelti (Leninas).
Kuo daugiau dirbantieji uždirba, tuo didesnės yra ir jų pajamos, gaunamos iš Visuomeninių vartojimo fondų (VVF, nes jiems daugiau teikiama lengvatų, naudojantis sanatorijomis, poilsio namais, teatrais.

Poreikį (paklausą) visuomet diktuoja gamyba, o ne asmuo ir jo noras.
Tie dėsniai prieštaringi, nes ir rinkoj išryškėja poreikiai, gėrybių naudingumas.
Įdomus šis "dėsnis": "Liaudies gerovės kilimo dėsnis veikia prieštaringai, sukeldamas neprieštaringus (neantagonistinius) prieštaravimus.3
O va, dar vienas faktas užsigardžiavimui. Moksliškai tyrinėjant (taip ten ir rašoma), atrasta, kad krautuvės ok. Lietuvoje nepaprastai mažos, jų nedaug, o Kaune dar nėra nė vienos universalinės krautuvės. O Kaunas 1974 m. turėjo 344.400 gyv.5

Netiesiogiai ir akademikas K. Meškauskas žavisi šiuo mokslu. Jis rašo, kad, kaip žinoma, T. Lietuvos liaudies laimėjimus, partijos ūkinę politiką, socializmo praktiką šmeižia ir juodina reakcijos jėgos, kapitalistinėse šalyse prieglobstį radę buržuaziniai nacionalistai. Pastarieji niekiną komunistinės statybos laimėjimus T. Lietuvoje, kelią lietuvių tautos nepasitikėjimą kitomis tarybinėmis tautomis (kokiomis, kodėl daugiskaita, kai kitos tautos, išskyrus daugiau patenkintus rusus, irgi vergai?). Geriausias atsakymas šmeižikams — išsamūs ir gilūs tyrimai, parodant socialistinių gamybinių santykių pranašumus.6

Sov. Sąjungoj, matyt, taip ir reikia, nes tokie mokslai, kai žmonės nieko kito nemato ir negirdi, visgi veikia, nors, pagal Stalino dukrą, jos tėvas iš esmės buvęs nemokytas žmogus, nieko nežinojęs ir apie modernųjį socialinį galvojimą. Kaiseris rašo, kad rusai amerikiečių klausia, ar jie valgą mėsą, ar turį tokių laikraščių, kaip jųjų, su straipsniais ir paveiksliukais.7

Apie žemės ūkio priešakinę techniką
Kokius gi socialistinių gamybinių santykių pranašumus randame ok. Lietuvos žemės ūkyje? Žiūrint iš ūkininkų ir gyventojų, ž. ū. padėtis sovietuose yra tiesiog beviltiška. Išsamūs tyrinėtojai patys galybę trūkumų priskaičiuoja. Tačiau pagerėjimo vargu ar galima laukti, kai Kremliaus įsakyta dvarus dar daugiau stambinti: ž. ū. daugiau supramoninus, reikalai kaip mat pagerėsią, gamyba padidėsianti. Dvarai turį būti 6.000 — 6.500 ha dydžio, o jų centrai — dabartiniai miesteliai.8 Vadinasi, vienas dvaras, prieš toliau dar daugiau augdamas, turįs būti 60 — 65 km2 didumo.

Jau ištyrinėta, kad nedideliuose ūkiuose nesą sąlygų sukurti ūkiškai našių gyvulių ūkių, statyti didesnių gyvenviečių, stambinti sėjomainų laukus ir koncentruoti gamybą. Maži ūkiai neigiamai atsiliepia visuomeninio darbo našumui, gamybos savikainai.

O taip moksliškai Lietuvoje jau Žygimantas Augustas ūkininkavęs, planingai išdėstydamas svarbiausius ūkinius vienetus (dvarus), įtraukdamas gamybon naujas žemes, apskaitydamas ir apmokestindamas žemes. Tuo keliu buvo panaikinta sklypinė žemėvalda ir įvesta pažangesnė (!) rėžinė valakų sistema, atsirado gatviniai kaimai.9 Užmiršta tik papasakoti, kad anuomet, kaip ir šiandien, sustiprėjo valstiečių ūkininkų baudžiava, o jie patys buvo daugiau pririšti prie žemės be judėjimo laisvės. Šiandien iš kolūkio be užsitarnavimo ir leidimo irgi neišvažiuosi. Anuomet, kaip ir šiandien, kylančio ž. ū. našumo, nepakako gobšumo ir politiniais sumetimais. Ir dabar, kaip anuomet, daug baudžiauninkų vėl skursta, tik jų vardas kitas — kolūkiečiai.

Sovietų ekonomistams niekad galvon neateis, kad tikroji ž. ū. katastrofos priežastis yra to ūkio kraštutinis apmokestinimas, užmušantis bet kurią iniciatyvą, kuris pasireiškia per mažais atlyginimais ir per dideliais ž. ū. gamybos valstybiniais pasisavinimais, dideliais pelnais. Jų pačių duomenys rodo, kad apie 80 - 90% kolūkių ir valstybinių ūkių gamybos pasisavina valstybė.

Ekonomistas A. Jablonskis sako, kad laisvas kolūkių ir valstybinių ūkių gaminių supirkimas tampa pagrindine ž. ū. paruošų forma. Taigi, tampa, bet dar netapo. Atrodo, kad ne tik dvarai, bet ir sklypininkai nevisai laisvu keliu parduoda valstybei perdaug mėsos ir pieno.

Pagal jau minėtą jų metraštį, kolūkiečiai vidutiniai per mėnesį uždirbę 110 rb, įskaitant ir vietoj pinigų gaunamą gaminių vertę valstybinėmis mažmeninėmis kainomis. Žinoma, į tą vidurkį įeina ir geriau apmokamų kolūkiečių — vadovų uždarbiai, kai jie nepriskirti liaudies ūkiui, kaip visi dirbantieji valstybiniuose ūkiuose. Uždarbių mažumą rodo ir darbo išlaidos ž. ū., kurios kolūkiuose žemdirbystės gamyboje buvo 22.7% visų išlaidų, o gyvulininkystės — 20,2%. Valstybiniuose tarybiniuose ūkiuose tokios išlaidos buvo 19,9% ir 14,7%. Tai nereiškia, kad pastaruosiuose ūkiuose ūkininkų uždarbiai buvo mažesni, priešingai, jie buvo didesni, tačiau valstybiniai ūkiai geriau buvo aprūpinami mašinomis. Juose arklių 1974 m. tenaudota 23.000, kai kolūkiuose 73.000. Nežiūrint menkų ž. ū. dirbančiųjų atlyginimo, kolūkiai 1974 m. turėjo 243 mil. rb pelno, o valstybiniai ūkiai— 66,2 mil.10

"Liaudies ūkis" mums papasakoja ir apie kolūkiuose esantį nedarbą. 1965 - 1972 m. ok. Lietuvoje " . . . žiemą vidutiniškai kas mėnuo nedirbo maždaug 30.000 darbingų kolūkiečių". O nedirbantieji tenai jokios paramos negauna, nesgi ten nėra ir negali būti nedarbo. Gyvulininkystėje 1965 - 1972 m. užimtumas buvo 320 darbo dienų, o augalininkystėje (išskyrus mechanikus) — 150 dienų. Pastarieji vidutiniai per mėnesį teuždirbo po 48 rb, kai minimumas nustatytas 60 rb. Šitokių kolūkiečių buvo 48% viso jų skaičiaus. Jų metinis uždarbis — 576 rb, arba 346 lt. Valgį ir drabužius dirbantieji turi patys pirktis. O taip yra dėl to, kad "kolūkiečių darbo apmokėjimo lygis — sintetinė kategorija". Tos sintezės pagrindinį veiksnį, aišku, sudaro valstybės ūkinė politika su stipriuoju kosyginišku kainų įrankiu.11
Vis dar neišlygintos turtingesniųjų ir vargingesniųjų kolūkių pajamos, o nuo to irgi pareina kolūkiečių uždarbiai, nes kolūkiai, nors kokioje blogoje žemėje bebūtų, turi išsiversti savomis lėšomis. Dėl to kolūkiečiai ir ok. Lietuvoje, kaip ir jų didžiulė armija visoj Sov. Sąjungoj, negalėdami laimėti, trumpai drūtai nutarė, kad nėra ko ir stengtis. Ir nesistengiama, nepersidirbama. Dėl to kasmet reikalingi milijonai miestiečių derliams nuimti. Niekada nebuvo girdėta, kad nepriklausomoj Lietuvoj miestiečiai būtų važinėje kaiman nuiminėti derlius. O gal JAV taip darosi? Lietuvoje anuomet tai atlikdavo patys ūkininkai, nes jiems tai apsimokėdavo, valdžia jų neapi-plėšinėdavo. Kadangi šiandien sklypininkai gali kiek daugiau gamybos sau pasilaikyti, tai pasidaro daug naudingiau dirbti savo okupanto paskolintuose sklypuose. Taip ir daroma. Pastarieji išnaudojami stebėtinu našumu.
Gal gali ką stebinti 253.700 t javų pardavimas, kai tik kolūkių rugių derlius buvo 252.700 t. kviečių 375,700 t, miežių 863.600 t. Nesistebėkite! Kremliaus ok. Lietuvai lemta būti mėsos ir pieno gaminių duoklininke, kaip ir parinktų kitų pramoninių gaminių. Kainos taip nustatytos, kad nedaugeliui iš viso apsimoka pardavinėti javus.13 Dalis javų neabejotinai buvo panaudoti dirbančiųjų ž. ū. apmokėjimui "valstybinėmis mažmeninėmis kainomis". O tai irgi pelnas valstybei. Tačiau didžiausia jų dalis, įskaitant bene rugius
KOLŪKIŲ 1974 M. GAMYBA IR PARDAVIMAI VALSTYBEI12

ir kviečius, bulves ir cukrinius runkelius, naudojami pašarui. Užtai "respublika", anot jųjų, mėsos gamyboj tvirtai stovi penktoj vietoj tarp visų respublikų.

Jų metraštyje nurodytoji pardavimų suma ir čia pažymėta didesnė — 438.587.000 rb. Galimas dalykas, kad kai kurie smulkūs pardavimai nedetalizuoti.

Pagal jų metraštį, sklypininkų pardavimai valstybei irgi didesni — 304.386.000 rb, o iš viso jie pardavę už 315.223.000 rb.

Grynai pašarinę gamybą visose šiose lentelėse praleidau. Visas tris lenteles sudariau, naudodamasis jų pačių duomenimis, tik kitaip sudėstydamas bei parodydamas pardavimų nuošimtį ir, ten kur galėjau, jų kainas. Jų duomenys neabejotinai pagražinti, tačiau jų kitoks sugretinimas padeda padaryti ir tokių išvadų, apie kurias tenai nekalbama.

Dėl pagražinimų nėra abejonės. Tai irgi "dėsnis". Daug statistikos yra tokios, kur ūkiniai pasiekimai, nori nenori, turi didėti, kad patenkintų Kremliaus vadus, na, ir kad nesumažintų įmonių direktorių premijų. Užteks vieno pavyzdžio. Va, 1974 m. ok. Lietuvos mažmeninė prekyba, lyginant su 1940 m., padidėjo pasakiškai — net 12,26 kartus! Ir koks skaičiaus tikslumas, nors šiaip jau sovietai mėgsta skaičius apvalaininti! Tikrovė kitokia. 1940 m. prekių apyvarta nei jiem-, nei mums nežinoma. Tokios nuoseklios statistikos iš viso nebuvo. Ji visa iš piršto išlaužta. Užtai žinome, kad tokia apyvarta 1938 m. siekė 2 bil. lt, o 1974 m. buvo 2,8362 bil. rb dydžio,14 arba 1,701,72 bil. lt. Taigi, tokia apyvarta visai nepadidėjo, o dar sumažėjo. Skaičiuojant vienam gyv., jų reikalai dar daugiau pablogėja, nes nepriklausomos Lietuvos duomenys tėra su Klaipėdos kraštu, bet be Vilniaus krašto. 1938 m. Lietuvoj buvo 2.575.363 gyv., o dabartinėj (1974) — 3,290.000.

Ką matome iš čia duotų lentelių?
Nors sovietų statistika ir "Liaudies ūkis" taip sako, visgi nesinori tikėti, kad 514.300 t. kviečių ir 396.900 t. rugių irgi būtų sušerti. Ar tik nebuvo daug šių javų, pridėjus dar dalį miežių, "eksportuoti" į broliškas respublikas be jokių supirkimų ir be nurodymų statistikoj, tiesiai nurašant tas duokles, kaip gamybines išlaidas nuo bendrinių tautos pajamų (BTP) mainais už keletą tūkstančių traktorių bei sunkvežimių? Gi ž. ū. BTP parodytos 2.856.500.000 rb, o tautinės pajamos (TP) 1.524.300.000 rb. Lygiagrečiai dar sakoma, kad visa ž. ū. dabartinė gamyba 1974 m. buvo verta 1,9226 bil. rb 1965 m. sugretinamomis kainomis. Kaip nežiūrėsi, per dideli sumų skirtumai palikti nepaaiškinti15.

Javų derliaus paskirstymo neaiškumas dar daugiau padidėja, kai matai, kad vartojimas 1973 m. tebuvęs visokių visokiausių javinių gaminių tik 109 kg gyventojui, arba 1974 m., prileidžiant tą patį vartojimo kiekį, iš viso 358.610 t, kai 1937 m. toks vartojimas buvo 200 kg vienam gyventojui. Lygiagrečiai javų gamyba didinama visomis priemonėmis, apleidžiant sodus, daržininkystę, linų bei bulvių auginimą. Trąšų 1974 m. sunaudota 1.849.700 t. Daug. Traktorių turėta 47.800, o sunkvežimių 25.178, nors pastarieji pagal "Liaudies Ūkį" (1975, Nr. 5) nekokie, maži ir nepritaikyti ž. ū. gaminių pervežimams. O ir tų pačių trūksta, nes vis dar ir dvaruose naudojami 108.800 arklių, ypač kolūkiuose.

Kiek atskirai mokėta už bulves, daržoves ir vaisius sovietų metraščiai nerodo. Jas teko atrasti netiesiogiai, atsiremiant kitomis metrašty paliktomis galimybėmis. Lygiai taip atrastas ir sklypininkų parduotas vaisių kiekis bei pagal sodų plotus paskirstyti kolūkių ir valstybinių ūkių derliai. Tiek sumos, tiek kainos nedidelės. Obuoliai ir krautuvėse pasiekia 1,70 rb už kg, bulvės — 0,18 rb. Dvarai daržovių tepagamina 34,8%, bulvių — 40,1% ir vaisių 16,6%, o sklypininkai — 65,2%, 59.9% ir 8374%. Apie vaisius ir uogas jų metraščiai iš viso vengia kalbėti. Paskutiniajame metraštyje tėra tik viena lentelė, kurioje parodyta, kad sklypininkai 1974 m. sodų turėjo 37.000 ha ir 31.140 t derliaus, o valdiniai dvarai — 18.300 ha ir tik 5.160 t derliaus.16 Iš duomenų matome tylėjimo priežastis — tokių "kultūrų" gamyba valdiniuose ūkiuose ir kolūkiuose tiesiog sugriuvusi. Tokie duomenys kartu paaiškina, kodėl ne tik ok. Lietuvoje, o iš viso visoj Sov. Sąjungoj vis dar parduodama rinkoj, ne krautuvėse apie 50% vaisių ir uogų, 40% daržovių ir net 40% mėsos, kai sovietų ūkinė spauda rinkos pardavimų terodo 1%. Minėtų gėrybių rinkos kainos yra 2-3 kartus aukštesnės už krautuvines ir mažų pajamų pirkėju nė iš tolo neįperkamos. Pensininkams blogiausia. Jų 1974 m. Lietuvoj buvo 591.000. Jų visų metinė^ pensijos 243.700.000 rb. arba vieno pensininko mėnesinė pensija buvo 34.31 rb. Kolūkiečių pensijos mažiausios. Jų buvo 248.000 ir daugelio jų pensijos tesiekė 20 mėnesinių rb.17 Dėl to daugelis pensininkų dirba, bet į dirbančiųjų sąrašus neįrašomi, kad dirbančiųjų vidutiniai uždarbiai statistikoj gražiau atrodytų.

Mėsa iš dvarų, kaip matome, paimta beveik visa. Kolūkiuose jos palikta 1.800 t, o valstybiniuose ūkiuose — 1.328 t. Sklypininkai savosios mėsos buvo priversti parduoti beveik 60%. Jiems tepalikta 59.428 t, t. y. žemdirbiams iš viso mėsos palikta 62.556 t, arba vienam ok. Lietuvos gyv. po 19 kg. Taisyklė ten tokia, jei rusas ant ko ranką uždeda, tai iš jos lengvai nieko nepaleidžia. Mėsa, kaip ir pienas, po supirkimo pakliūva pramonėn, o iš čia didžioji dalis gaminių "eksportuojama". Kiek pramonę perėjusių gaminių gauna gyventojai kartu su rusiškomis įgulomis bei jų aristokratija, galima tikslokai apskaičiuoti iš metraščiuose rodomų mažmeninės prekybos pardavimų. Mėsos 1974 m. parduota už 158,3 mil. rb, gyvulinių riebalų — už 13,9 mil., mėsos konservų už 4,6 mil. Iš viso parduota už 176,8 mil. rb, arba vertinant vidutiniškai mėsos kg tik po 3 rb, visiems ok. Lietuvos gyventojams parduota 58.933.333 kg minėtų gaminių, t. y. po 17,9 kg vienam gyv. Dešros parduota už 109,9 mil. rb; šią vertinant vidutiniškai po 4 rb, gaunama, kad jos suvartota 27.475 t, arba vienas gyv. jos gavo mažiau nei po 8,4 kg. Tai reiškia, kad iš valstybės supirktos mėsos geriausiu atveju Lietuvoje sunaudota tik 86,408 t, o "išvežta" — 288,566 t. Iš viso ok. Lietuvoj 1974 m. mėsos galėjo būti suvartota ne daugiau, kaip 148.964 t, arba gyventojui po 45,3 kg, o ne po 73 kg, kaip skelbiama 1973 m. pagrindinio maisto vartojimo lentelėj.

Nepriklausomos Lietuvos mėsos ir jos gaminių vidutinis vartojimas rodomas vienam gyv. po 69 kg, t. y. 1937 m. mėsos iš viso buvo vartota 175.928.472 kg. Reikia dar pridėti bent po 3 kg gyventojui taukų ir lajaus, arba dar 7.649.064 kg.
Tikras šiokių riebalų vartojimas mūsų anuometinės statistikos praleistas. Iš viso tuo būdu Lietuvoje 1937 m. suvartota mėsos, jos gaminių ir gyvulinių riebalų 183.578 t. Tais pačiais metais eksportuota 30.657 t mėsos, jos gaminių, taukų ir gyvų gyvulių bei paukščių, tad iš viso 1937 m. mėsos gamyba buvo 214.235 t dydžio. Taigi nėra ir negali būti abejonės, kad anuomet Lietuvos gyv. mėsos ir jos gaminių vartojo žymiai daugiau nei šiandien, nors visa gamyba ir buvo mažesnė. Aš prileidžiu, kad mėsos buvo vartojama daugiau nei iš mūsų anuometinių metraščių matoma, nes miestuose avių 1937 m. tepaskersta 78.348, o kaime dar 595.842, ir tai niekur nepažymėta mėsos gamyba; vištos metraščiuose pažymėtos be viščiukų, taigi kiek tų buvo piaunama, irgi nežinoma. Tas pats su antimis, kurių buvo piauta apie 400.000. Kalakutų, žąsų saviems reikalams piovimas nerodomas nei skaičiais, nei svoriu; lygiai nerodomi bene milijonas kasmet skerdžiamų paršiukų, kuriuos užauginus nebūtų buvę kur dėti.

Pieno istorija panaši, kaip mėsos, gyventojams, tačiau pakenčiama. Kolūkiams jo palikta 139.400 t, valstybiniams ūkiams — 64.200 t, sklypininkams — 660.200 t, iš viso 863.800 t. Didžiausia vartojamojo pieno dalis vėl patiekta sklypininkų. Iš valstybės supirktojo pieno pagaminta 47.900 t sviesto, kurio namie per prekybos tinklą parduota apie 10.784 t, arba vienam gyv. po 3,3 kg, o 37.116 t nuėjo duoklėms. Dar pagaminta 13.900 t riebaus sūrio, kurio viduje suvartota 3.655 t (gyventojui po 1,1 kg), o 10.245 t — okupanto dalia. Prekybos tinkle taip pat buvo parduota 209.731 t pieno ir kitų jo gaminių, skaičiuojant nenugriebtu pienu, arba gyv. po 63,8 kg. Taigi, valstybė iš supirktojo pieno geriausiu atveju ok. Lietuvoje tepadalijo kiekvienam 3.290.000 gyv. po 156 kg, arba iš viso 513.240 t, kai supirko 1.797.300 t. Su ūkiuose likusiu pienu kraštas iš viso disponavo 1.377.040 t nenugriebto pieno, arba gyv. po 418,6 kg. Iš pastarojo skaičiaus pašarui suvartotas pienas neatskaitytas. 1937 m., atskaičius išvežimą, krašte 2.549.688 gyv. liko 1.163.732 t nenugriebto pieno, tad gyventojui po 456,4 kg. Mūsų anuometinis gyventojų pieno ir jo gaminių vidutinis vartojimas tačiau vienam gyv. pažymėtas 125 kg pienu, 8 kg sviestu ir 7 kg sūriu, atseit, skaičiuojant pienu, kiek mažiau nei 400 kg. Atskirai dar parodytas 435,8 kg kaimo suaugusiųjų gyv. vartojimas. Vadinasi, pašarui sunaudotas pienas į gyventojų vartojimą nebuvo įskaitytas.

Kiaušinių gyventojai vartoję po 221. Tai vienintelis nedaug iškreiptas vartojimas, jei jų gamybiniai skaičiai teisingi. 1937 m. gyventojai vartojo po 150 kiaušinių. Mūsų skaičius tačiau sumažintas, nes privačiai miestuose ir miesteliuose laikomos vištos, o ir kiaušiniai statistikos nebuvo skaičiuojami.

Cukraus vartojimas sovietinės statistikos rodomas 37,9 kg, kai jo parduota už 63,8 mil. rb, arba iš viso 81.794.872 kg (kg kaina — 0,78 rb . arba gyv. po 24,9 kg. Cukraus dar buvo vartojama kepiniuose: uogienėse, saldainiuose, tačiau jo dar po 13 kg vienam gyv. ten nebuvo supilta. Taigi, iš gražios 161.900 t cukraus 1974 m. gamybos irgi daug jo nukeliavo į "broliškas respublikas". Kam tas cukraus dirbtinis vartojimo didinimas reikalingas, neaišku, gi jo vis tiek daugiau dabar vartojama nei 1937 m., kai mes dar nebuvome baigę kurti cukraus pramonės? Nebent jo dar mažiau atleidžiama, nei metraščiai rodo?

Okupuotosios Lietuvos ūkininkavimo garbė tenka sklypininkams
Perskaičiavęs ž. ū. dirbančiuosius 1937 m., jų atradau 1.136.261.18 Dabar jų oficialiai tepri-skaitoma 412.300, būtent, 279.300 kolūkiuose ir 133.000 valstybiniuose ūkiuose. Praleisti sklypininkų dirbantieji šeimos nariai, padedantieji pensininkai. Be to, kai kaime 1974 m. vis dar gyveno 1.440.600 žmonių, tai didesnė jų pusė turėjo kur nors dirbti. Juo labiau, kad pensininkai iš savo pensijų pragyventi negali ir spaudos nuolat raginami įsidarbinti. Dalis kaime gyvenančiųjų važinėja į miestus ir miestelius kitiems darbams. Sovietų duomenimis, tokių esą apie 10% visų tų, kurie dirba ne ž. ū. darbus. Vadinamajame liaudies ūkyje 1974 m. dirbo 1.292.700 gyv., atėmę iš to skaičiaus 133.000 dirbančiųjų valstybiniuose ūkiuose, nes jie priskirti liaudies ūkiui, gauname 1.159.700 dirbančiųjų ne ž. ū., arba 10% sudaro apie 116.000 žmonių. Pastarasis skaičius dar kiek sumažėtų, jei atimtume ir tuos dirbančiuosius kolūkiuose, kurie irgi susilaukė garbės priskiriami liaudies ūkin. Toks skaičius nežinomas. Visi kiti. kur jie begyventų, kad ir miestuose, priskirti visuomeniniam ūkiui, žemiausios pakopos klasei, dirbančiai kolūkiuose ir paskolintuose už nuomą sklypuose. Sklypai nuomojami ne tik kolūkiečiam s, bet ir valstybiniuose ūkiuose dirbantiesiems, o taip pat ir miestų tarnautojams bei darbininkams. Visų sklypininkų gamyba, įskaitant miestiečių, apskaičiuota kaip ž. ū. gamyba.

Visi sklypininkai valdė 326.000 ha naudojamos žemės, iš kurių 233.000 ha buvo arimai.19 Tą žemę jie turėjo apdirbti daugiausia rankomis, padedami 3.000 arklių. Nepriklausomos Lietuvos ūkininkai

5 ha ariamos žemės turėjo po akrlį, tai sklypininkai turėtų turėti 46.600 arklių. Jų neturėdami, jie už kyšius priversti prašyti traktorininkų žemę suarti ar dar vieną kitą darbą atlikti. Tokia ten "socialistinė gyvensena", anot prof. S. Ginaitės. Tokia gyvensena reikalauja daug darbo rankų. Sklypininkams statistikos okupantas pašykštėjo, nes pilni duomenys būtų perdaug blogi, lyginant sovietini ž. ū. su Vakarais, o ypač dar daugiau sumažintų ir taip jau mažą ž. ū. dirbančiųjų skelbiamąjį vidutinį uždarbių vidurkį. Tačiau sklypininkai 1974 m. netgi oficialiai pasiekė 37,7% ok. Lietuvos ž. ū. gamybos; tai lyginant su dvarais pagal gamybą, turėjo turėti bent tiek pat nuošimčių dirbančiųjų — 155.437. Vėlgi dvarai disponavo arkliais, daugybe mašinų, kurių tarpe buvo, kaip jie sako, techniškai sudėtingų daugiaveiksmių mašinų (kombainų). Įdomu, kad turėta ir 1168 tokių mašinų linų derliaus nuėmimui ir dar 471 trak-torinių linarovių. Linai ne bet kokie — ilga-pluoščiai. O tas linų ūkis visai nuo koto nuvarytas. Iš viso, be anksčiau minėtų, dar priskaičiavau 62.932 gabalus įvairiausių stambių mašinų; be to, 38.058 mašinos buvo patiektos 1974 m. Bulvės irgi daugiaveiksmėmis apdorojamos, o karvės melžiamos melžimo įrengimais. Šie skaičiai teapima tik kolūkius ir vadinamuosius tarybinius ūkius, taigi ne visus valstybinius ūkius. Viso šio grožio sklypininkai neturėjo. Jų pagrindinės mašinos buvo: kastuvas, šakės, dalgis, grėblys, kaip "prakeiktais feodaliniais laikais". Dėl to dirbančiųjų skaičius negalėjo būti proporcingas dvarams, o gerokai didesnio nuošimčio, nei gamybos išdavos rodo, juo labiau, kad sklypininkai augino galvijus, laikė karves, kiaules, paukščius, atsieit, turėjo dirbti apskritus metus. Sklypuose dirbantiems šeimos nariams bei pensininkams žiemą tegalėjo padėti anksčiau minėti 30.000 bedarbių. Skaičių greičiausiai sumažinsiu, tardamas, kad sklypininkų turėjo būti bent tiek, kiek jie turėjo ariamos žemės — 133. 000 minus 30.000 bedarbių, tad iš viso ž. ū. apytikriai dirbo 279.300 kolūkiuose, 133.000 valstybiniuose ūkiuose, 203.000 sklypuose, iš viso 615.300, arba vis dar 54,2% dirbusiųjų 1937.

Daugiausia sovietų globojami specialios paskirties valstybiniai ūkiai, jų ir fermomis vadinami. Ir apie juos nedaug duomenų. Matyt, nėra kuo perdaug girtis. Visi šiokie ūkiai 1974 m. naudojamos žemės turėjo 276.000 ha, o ariamos — 175.000 ha.

Antri pagal globos gerumą — tarybiniai ūkiai. Kuo didesnė globa, tuo ūkiai turi būti didesni. Ūkininkai čia, kaip ir pirmuose, vadinami darbininkais ir tarnautojais, ne kolūkiečiais, nors paprastų darbininkų uždarbiai neatitinka globos didumo, o apytikriai tokie patys, kaip kolūkiuose, menki. Jų statistika apie tai nemėgsta kalbėti. Visuose dvaruose gerai apmokami mechanikai, šėrikai, melžėjos, na, ir ponai vadovai. Tarybiniai ūkiai turėjo 845.000 ha naudojamos žemės, iš jos 557.000 ha ariamos.

Kolūkiai naudojo 2.165.000 ha, iš jos 1.512.000 ha ariamos.
Iš viso su 43 ha valstybinės naudojamos žemės atsargomis 1974.XI. 1 buvo naudojama 3.655.000 ha žemės, iš jos 2.485.000 ha ariamos. Tai reiškia, kad sklypininkai teturėjo 8,92% visos ok. Lietuvos naudojamos žemės ir 9,38% ariamos. Turint galvoj aukštą sklypininkų gamybą, tai nemenka> sistemos bankrotas.

Abiejų rūšių valstybiniai ūkiai — bajorių k ūkiai. Jiems paskirtos pačios geriausios vietos geografiniu bei žemės gerumo atžvilgiais. Jų žemės nusausintos (drenuotos), kaip ir daug kolūkinių žemių, kartais net drėkinamos, kai niekas nei sausina, nei drėkina sklypininkų žemes. Jie turi geriausius trobesius, daugiau elektrifikuoti, geriausiai aprūpinti mašinomis. Juose dirba neproporcingai daugiau specialistų — agronomų, zootechnikų, veterinorių, inžinierių, ekonomistų planuotojų. 1974 m., kai ok. Lietuvoje derliai buvo išimtinai geri, tarybiniai ūkiai (apie pirmuosius tokių duomenų neradau) pasižymėjo pačiu menkiausiu derlingumu. Štai javų iš ha žemės vidutiniai gauta 27,0 cnt, cukrinių runkelių — 254, linų pluošto — 2,6, bulvių — 130, daržovių — 15S. vaisių 6,56. O tarybinių ūkių atitinkamas derlingumas buvo toks: javų — 24,4, cukrinių runkelių — 219, linų pluošto — 2,2, bulvių — 98, daržovių — 109, vaisių — 2,8. Sklypininkų derlingumas toks: javų 28,4, bulvių — 141, daržovių — 174, vaisių — 8,4.20 Nepriklausomos Lietuvos 1937 m. derlingumas: javų — 11,1 (1938 — 11,8), cukrinių
LIETUVOS GYVULIŲ IR PAUKŠČIŲ ŪKIUOSE SKAIČIUS 1974 IR 1938 21

runkelių 225,5, linų pluošto — 3,55, bulvių — 136, daržovių — 82,1, vaisių — 39,1.

Šitoks derlingumo sugretinimas rodo ne tik sklypininkų didelį ūkininkavimo pranašumą, lyginant su dvarais, bet taip pat tai, kad ir šiandien po tiek daug metų ok. Lietuva nepriklausomą Lietuvą augalininkystėje iš tikrųjų tik javų ir daržovių gamyba tepralenkė ir toli atsiliko, nežiūrint masyvaus trąšų ir sudėtingų mašinų panaudojimo, linų auginime, o taip pat vaisių bei uogų derliais. O ir dabartinė daržovių gamyba, kažin dar kaip atrodytų be sklypininkų ūkininkavimo pasisekimo? Pridurtina dar, kad 1937 m. daržovių ir derliai, ir derlingumas sumažinti, nes turimi duomenys tik ūkininkų gamybą teapima, praleidžiant visai nemenką daržovių auginimą miestuose, miesteliuose, o ir pačiame Kaune. Mažesniu mastu tai liečia ir vaisių su uogomis auginimą.

Ką reiškia ok. Lietuvai sklypininkai, lyginant su dvarais, matyti ir iš laikomų gyvulių bei paukščių lentelėje sugretinimo. Kad būtų aiškiau matoma, kaip daug anuometinė mažesnė (be Vilniaus krašto) Lietuva buvo pralenkta, lentelėn įdėjau ir 1938 m. Lietuvoje laikytų gyvulių ir paukščių duomenis. 1938 m. duomenys neapima miestuose laikytų paukščių, kiaulių bei ožkų.

Iš sovietinio metraščio kolūkių ir tarybinių ūkių įvairių paukščių lentelės galima matyti, kad šios dvi ūkių grupės paukščių iš viso turėjo 4.242.200, iš jų 1.716.000 įvairių suaugusių paukščių. Pastarieji taip skirstęsi: 1.695.100 vištų, 15.100 ančių, 2.600 žąsų ir 3.200 kalakutų. Kiek kurių paukščių ir kiek iš jų suaugusių turėjo pirmos rūšies valstybiniai ūkiai ir sklypininkai, kažkodėl nutylima. O tai gali būti ir įdomu, nesgi viščiukai kiaušinių nededa.

Lietuvos ūkininkų 1938 m. duomenys paimti iš 1938 Lietuvos statistikos metraščio 122 ir 124 psl. Visi mūsų be datų duomenys reiškia, kad jie apskaičiuoti iki 1938.XII.30.

Palyginkime dabar, kiek verta pirmose trijose lentelėse parodyta sklypininkų gamyba santyky visais kitais ūkiais vienodomis kainomis — aukščiausiomis valstybės mokėtomis kainomis. Kainų skirtumai "socialistinėje gyvensenoje" nieko kito nereiškia, kaip tik dirbtinį rėmimą dažnai nenašių dvarų. Tai būtina sistemos dalis. Dvarai gi ūkininkauja labai nevienodai. Pavyzdžių metraščiuose netrūksta, nes dvarai duomenimis nagrinėjami ir iš priešakio ir iš užpakalio. Užteks vieno. 1974 m. Vilkaviškio rajone daržovių derlingumas iš ha buvo 20 cnt., o Radviliškio — 363.22

Padauginę lentelių gamybinius duomenis iš minėtų kainų, gauname, kad visa lentelėse nurodyta kolūkių gamyba 1974 m. buvo verta 1.230. 270.653 rb, visų valstybinių ūkių — 581.917.900 rb, sklypininkų — 985.507.300 rb, arba iš viso ši dalinė ž. ū. gamyba valstybės superkamomis kainomis buvo verta 2.797.695.853 rb. Toks palyginimas daugiau pasako, nei vertinimas neaiškiomis 1965 m. sugretinamomis kainomis. Pasižiūrėję šių skaičių, galime įsivaizduoti, kiek ta gamyba galėjo kainuoti krautuvių mažmeninėmis kainomis.

O ką tai reiškia, matome iš visų valstybės ir kooperatyvų krautuvinių pardavimų 1974 m., įskaitant visuomeninį maitinimą. Maisto tais metais visoje ok. Lietuvoje parduota už 1.502,9 mil. rb. Atėmus iš to maisto 44.3 mil. rb gautą už žuvies gaminius, 3,1 mil. — arbatžoles bei druską ir 588,6 mil. rb už kito maisto prekes, kurias daugiausia sudaro alkoholiniai gėrimai, ir paliekant 38,2 mil. rb visuomeninio maitinimo antkainį, pasirodo, kad maisto, kilusio daugiausia iš ok. Lietuvos ž. ū., mažmeninėmis kainomis parduota tik už 866,9 mil. rb. Tiesa, kad dalis degtinės ir bene visas alus pagaminti iš vietinių ž. ū. žaliavų. Tačiau tos žaliavos negali sudaryti didelę mažmeninės kainos dalį, kai žinai, kad degtinės litras kainuoja 8,70 rb. Tokių žaliavų kainą bene padengia iš kitur atvežami vaisiai ir specialiai pabrėžti arbūzai, palikti bendroje pardavimo sumoje.23
Toliau matome, kad kolūkiai turėjo naudojamos žemės 6,64, o ariamos 6,49 kartus daugiau nei sklypininkai, bet pastarieji tiekė 80,1% lentelėse rodomos kolūkių gamybos. Valstybiniai ūkiai naudojamos žemės turėjo 3,44 ir ariamos 3,14 daugiau už sklypininkus, bet sklypininkai tiekė 169,36% valstybinių ūkių gamybos, t. y. valstybiniai ūkiai tepasiekė 59,05% sklypininkų gamybos.

Mėsos 1974 m. ok. Lietuvoj suvartota 148.964 t, o sklypininkai pagamino 140.200 t. Vadinasi, mėsos vartojimas ir jos sklypininkų gamyba beveik sutapo. Pieno ir jo gaminių, skaičiuojant pienu, 1974 m. suvartota apie 1.372.040 t, o sklypininkų pagaminta 1.108.100 t. Čia sklypininkai apytikriai kraštui patiekė bent 80% vartojamojo pieno bei jo gaminių. Iš kur atėjo bulvių, daržovių ir vaisių suvartojimas kalbėti netenka, nes iš lentelių ir be to aišku. O ir kiaušinių sklypininkai daugiau patiekė, nei visų rūšių dvarai kartu sudėjus.
Gautoji rb suma rodo, kad 1937 m. šių pagrindinių ž. ū. gėrybių gamyba buvo lygi 62,7% tomis pačiomis kainomis apskaičiuotos 1974 m. gamybos, kai 1937 Lietuvoje gyventojų buvo 77,5%

1974 IR 1937 M. PAGRINDINĖS LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO GAMYBOS PALYGINIMAS

dabartinio 1974 m. skaičiaus. Vilnos kaina vienintelė mūsiškė, apskaičiuota rubliais (7.336,71 rb už t. Jų 1974 m. vilnos gamybos vertė išėjo 2.083.626 rb). Nežinant dabartinės vilnos kainos, nieko kito neliko daryti.

Sustokime truputį prie dabar ok. Lietuvoje ūkininkaujantiems mokamų kainų. Štai javai, litais skaičiuojant, apmokami po 9,72 lt už cnt (100 kg), kai mūsų kaina buvo apytikriai dviguba; cukriniai runkeliai — po 3,0 lt, kai Lietuvos Cukrus mokėjo po 4,0 lt; linų pluoštas — po 592 lt už t, kai 1937 m. Lietuva už išvežamus linus gaudavo po 1.493 lt už t. Kitų gaminių tarp ūkininkams mokamų kainų ir mažmeninių kainų nustatyti labai dideli skirtumai: mėsos, pieno, bulvių, kiaušinių mažmeninės kainos apytikriai dvigubos, o daržovių bei vaisių — trigubos.

Televizijoje ne kartą girdėjau "žinovus" tvirtinant, kad sovietinis ž. ū. veikiąs su nuostoliais. Girdi, tai daroma, valstybei norint papiginti žmonių pragyvenimą. Iš ok. Lietuvos duomenų tų nuostolių nė iš tolo nesimato. Rusų "broliškoji respublika" iš ok. Lietuvos ž. ū. kasmet sukrauna labai didelius pelnus. Kad tas ūkis galėtų būti našesnis, tai tiesa. Jau matėme, kad jis tokiu nesidaro kaip tik dėl tų per didelių pelnų. Dabartinėje Lietuvoje, didesnėje nei 1937 ar 1938 m., mažiau žemės ariama, kaip anuomet. Išeina, kad žemė triukšmingai sausinama ir kitaip paruošiama, o paskui nenaudojama. Atseit, nei patys ėda, nei kitiems duoda.

1. R. G. Kaiser, Russia, 1976, p. 47.
2. Liaudies Ūkis, 1976, Nr. 8, p. 235.
3. Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra 1974 m., Vilnius, p. 315. 316, 318.
4. S. Ginaitė, A. Jablonskis, D. Jarmašauskienė, T. Vasiliauskienė. Gamyba ir vartojimas socialistinėje visuomenėje. Vilnius, 1975, p. 35, 64, 70, 72, 92, 108, 130, 161.
5. Liaudies Ūkis, 1975, Nr. 2, p. 49.
6. Liaudies Ūkis, 1976, Nr. 3, p. 70.

7. R. G. Kaiser, Russia, 1976, p. 5, 207, 278.
8. Liaudies Ūkis, 1974, Nr. 3, p. 83.
9. Liaudies Ūkis, 1975, Nr. 2, p. 44, 45.

10. Liaudies Ūkis, 1975, Nr. 12, p. 355.
11. Liaudies Ūkis, 1974, Nr. 5, p. 151, 152.
12. Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra 1974 m., Vilnius, 1975. p. 164, 171-178.
13. Liaudies Ūkis, 1976, Nr. 7, p. 210, 211.
14. Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra 1974 m., Vilnius. 1975, p. 323, 348.
15. Ten pat, p. 50, 138, 316.
16. Ten pat, p. 164.
17. Ten pat, p. 323.
18. Naujoji Viltis, 1976, Nr. 9, L. Dargis, Nepriklausomos Lietuvos 1937 metų tautinės pajamos, p. 26.
19. Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra 1974 m., Vilnius, 1975. p. 149.
20. Ten pat, p. 140, 162, 164.
21. Ten pat, p. 168, 169, 170, 171.
22. Ten pat, p. 225.
23. Ten pat, p. 348.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai