GARDINO VAIZDAS IR LIETUVOS APRAŠYMAS XVI AMŽIAUS ATLASE

Parašė JURGIS ŽALKAUSKAS

Lietuvos miestų grafinių atvaizdų iki XVIII amžiaus turime ne daug, daugiausia dėmesio yra susilaukę Vilnius ir Gardinas. Šių dviejų miestų vaizdai atspausdinti ir G. Brauno ir F. Hogenbergo Civitates Orbis Terrarum atlasuose, išleistuose 6 tomais, tarp 1572 ir 1617 metų. Pasaulio žinomiausi miestai čia pavaizduoti pano-ramiškai — kaip matytų miestą skrendantis paukštis. Brauno ir Hogenbergo inovatoriškas sumanymas pavaizduoti ir aprašyti pasaulio žinomiausius miestus sulaukė didžiulio pasisekimo. Dar ir autoriams mirus, atlaso originalios plokštės buvo ilgai kitų graverių naudojamos, dažnai perdirbi-nėjant ir keičiant. XIX a. plokštės buvo kartografų Covens ir Mortier nuosavybėje, bet tolimesnis jų likimas nežinomas. Abiejų Lietuvos miestų vaizdai ir aprašymai yra svarbi istorinė medžiaga. Ypač naudingas istorikams ir architektams yra Vilniaus miesto vaizdas (žr. autoriaus straipsnį "Vilnius Brauno ir Hogenbergo atlase", Aidai, 1973, Nr. 9. — Red.) Gardino panoraminis vaizdas ir aprašymas pasirodė 1572 metų atlaso leidinyje, antrašte Vera Designatio Urbis In Litavia Grodnae (pagal dr. P. Rėklaičio kritiškai patikrintus duomenis Gardinas duotas šio atlaso II tome, 1575 m. — Red.) Atlaso autoriai ir leidėjai tarp kitų to laiko žinomiausių miestų parinko ir Gardiną atstovauti Lietuvai, nes tuo metu Gardinas buvo svarbus Lietuvos miestas. Gardino miestas minimas Lietuvos istorijoje nuo pačių seniausių laikų. Mindaugo ir ypač Vytenio laikais Gardino piliai teko svarbi užduotis saugoti Lietuvą ir Vilnių nuo pietinių kaimynų, ir, svarbiausia, perėjimą per Nemuną. Yra žinoma, kad medinė pilis kartu su šalia stovėjusia cerkve sudegė 1183 m. Pilis turėjo būti daug kartų perstatyta. 1283 m. pilis buvo perstatyta po kryžiuočių visiško pilies sunaikinimo. Kęstutis vėl perstatė medinę Gardino pilį 1376 m. Gardino miestas labai iškilo tapęs Vytauto tėvūnija ir jo mėgiama vietove. Po 1398 m. gaisro Vytautas pavertė Gardino pilį mūrine; tuo pačiu metu, sekdamas gerai pavykusiu ankstyvesnių projektu — Vilniaus pilimi, jis padidinoGardino pilį, pastatydamas Aukštutinę ir Žemutinę pilį. 1492 m. Gardine mirė Kazimieras Jogailaitis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Sprendžiant iš istorinių įvykių, Gardinas ilgą laiką išliko svarbus miestas. Gardino vaizdas, 1568 m. išraižytas žinomo grafiko Matthias Zūndt sekant Johannes Adel-hauserio (besilankiusio Gardine 1567 m.) piešinius, vaizduoja miestą ir istorinį Lietuvos ir Maskvos pasiuntinių susitikimą. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės kariuomenė pavaizduota puikiai aprengta ir apginkluota. Puošniai atrodanti 9 žmonių grupė (spėjama su Žygimantu Augustu priešakyje) išsiskiria iš kitų. Du kariai apginkluoti šaunamaisiais ginklais, vienas su lanku, kiti — ietimis ir kardais. Nemuno pašlaitėje pavaizduota pilis ir karališkieji rūmai. Visame mieste vyksta gyvas žmonių judėjimas, kareiviai ir raiteliai procesija traukia pilies linkui, pirkliai paupyje iškrauna prekes, odininkai dirba prie upės kranto, kareiviai ir raiteliai užimti kariniais pratimais. Gyvenami namai, dauguma mūriniai. XVI amžiuje Gardino pilis stovėjo kalne, ties posūkiu į šiaurę, aukštame Nemuno krante. Iš šiaurės vakarų ir pietų pusės pilį saugojo Nemunas (kaip pažymėta vaizde — Cronon Flu nunc Nieme Flu — Krono upė dabar Nemunas), iš šiaurės — upelis Horodničianka, o iš kitų pusių — sukastas griovys. Kuriuo metu pilis buvo perstatyta taip, kaip parodyta vaizde, nežinome. Gal būt, ji pavaizduota taip, kaip menininkas įsivaizdavo. Iš to, kaip vaizde pilis architektūriškai nupiešta, atrodo, kad ji buvo meistriškai suprojektuota ir neabejotinai pritaikyta gynybai nuo paraku šaunamo ginklo. Tai aiškiai rodo įmantrūs, į lauką išsikišę bokštai, pastatyti su šaunamomis angomis. Iš piešinyje pavaizduotų bažnyčių galima spręsti apie Gardino mišrią gyventojų sudėtį, nes matome, be katalikų bažnyčios, ir Rytų apeigų šventyklas. Žiūrint į visą panoraminį vaizdą, kyla daug abejonių dėl topografinio miesto pavaizdavimo, namų architektūros ir pilies bei bažnyčių autentiško vaizdo. Tačiau ne tik panoraminis vaizdas mus daugiausia domina, bet ir atlase pridėtas aprašymas lotynų kalba. Duodame visą šio aprašymo vertimą, kurį atliko Antanas Bakaitis. Lietuva yra plačiai žinomas, mažiau mokytas lenkiškas kraštas, iš rytų pusės saugomas pelkių ir miškų. Jos sostinė yra Vilnius, vyskupijos miestas, tokio dydžio, kaip Krokuva su visais priemiesčiais. Po to seka arčiausias savo verte Gardino miestas prie Kronos, kaip dabar vadina — Nemuno upės. Gardinas iš dalies statytas kalne, iš dalies lygumoje, pagal to krašto papročius. Jame namai daugiausia stovi vieni prieš kitus, nedaugelis statyti iš plytų, daugiausia iš paprastų statybinių medžiagų. Dabar miestas yra aptvertas mūrine siena, gynybos vartais ir sustiprintais bokštais. Miestas turi gynybos įgulą, kalne pastatytus karališkuosius rūmus, kurie teikia saugią buveinę Lenkijos karaliui. Mieste yra trys mūrinės šventyklos, visos kitos — medinės, viena skirta lenkams ir dvi gudams, kuriose specialiu ritualu šventos aukos yra atliekamos. Abidvi gudų šventyklos turi apskritą formą, statytos iš plytų ir yra priemiestyje. Varpinę jie stato ne pačioje šventykloje, bet prieš bažnytinį įėjimą, kad daugiausia būtų matoma. Tai medinis pastatas, remiamas rąstų bei stulpų ir sukryžiuotų medžių su tarpais, užkištais akmenimis. Iš to viso išaugo varpinė, iš kurios šaukiama susirinkti į bažnytines pamaldas. Panašiai pastatyti ramsčiai, palaikantieji medinį, jungiantį su anapus Nemuno esančiu krantu, tiltą. Geraisiais 1567 metais šviesusis D. Žygimantas Augustas, Lenkijos Karalius, Lietuvos Didysis Kunigaikštis. Rusijos, visos Prūsijos, Mozūrijos ir Žemaičių Viešpats ir Paveldėtojas šiame mieste turėjo susirinkimą, kuriame Didžiojo Maskvos Kunigaikščio pasiuntinys atvyko su tūkstančiu dviem šimtais vyrų, puošniausiais parėdais pasipuošusiais ir neapsakomais turtais bei duoklėmis nešinais. Jiems kaime, už miesto ribų, buvo paskirta ir atitverta vieta, kurioje jie pastatė palapines bei karines stovyklas ir buveines, ir iš kurios jiems be lenkų leidimo neleista buvo išeiti. Ten su prašmatnumu ir neįtikėtinu pasididžiavimu turkų, totorių ir Valakijos kalbėtojai sueidavo. Lenkijos karalius juos išimtinai po atviru dangumi ir įvairiose vietose priimdavo. Nuostabu ir besakyti, kokia daugybe netikrų dievų ir prietarų miestiečiai ir visa plati Lietuva buvo ap- nuodyta, iki krikščionybės tikėjimas ir vardas prigijo. Jeronimas Pragiškis, Lenkijos karaliaus Vladislovo pasiųstas į Lietuvą skelbti krikščioniškąjį tikėjimą iš Pomeranijos, pranešė, kad sutiko lietuvius, kurie garbino žalčius, o taip pat šeimos galvas-tėvus, kurie laikė žalčius gulinčius šiene, kampe, kuriems davė maistą ir aukojo aukas. Jeronimas įsakė juos visus sunaikinti, į aikštę išvarytus viešai sudeginti. Jų tarpe buvo vienas išrinktas vyresniuoju, kurio ir prie ugnies priartinus, jokiu būdu neįstengta sudeginti. Po šių jis sutiko gentį, kuri garbino šventąją ugnį, vadinamą amžinąja ugnimi. Šventyklos turtą prižiūrėjo, jo nevengdami, kunigai. Juos klausdavo apie sergančiųjų gyvybę, o jie, nakčia besišildydami prie ugnies, rytą duodavo tikintiesiems atsakymus, tvirtindavo matę sergančiojo šešėlį prie šventos ugnies ir stengėsi mirties ar gyvybės ženklus įmatyti. Sergančių jų ligonių tai veidus, tai nugarą prieš ugnį žiūrėdavo ir pranašaudavo mirtį, įrodinėdavo ir jų daiktais pasirūpinti patardavo. Jeronimas įrodė visa tai esant apgavystę ir, įtikinęs žmones, sunaikino šventovę, ugnį užgesino ir krikščioniškus papročius įvedė. Tai pasiekęs, atrado kitas gentis, kurios garbino saulę ir reto didumo geležinį kūjį. Paklausti šventikai, ko vertas ir ką pasiekia tas garbinimas, atsakė, kad kadaise ilgą laiką nebuvo galima matyti saulės. Ją kažkoks galingas karalius paėmęs uždarė į saugiausią bokšto kalėjimą. Milžiniška jėga didžiulis kūjis, sulaužęs bokštą, saulę išvadavo ir žmonėms padovanojo. Todėl jis yra gerbtinas įrankis, nes per jį mirtingieji atgavę šviesą. Jeronimas juokėsi iš jų paprastumo ir įrodinėjo, kad tai esąs tuščias padavimas ir kad iš tikrųjų saulė, mėnulis ir žvaigždės yra tvariniai, kuriais Didysis Dievas papuošė dangų žmonių naudai ir įsakė amžina ugnim šviesti. Paskui sutiko jis kitus žmones, kurie šventą mišką garbino. Tame miške augo aukštas medis, ir jo garbinimu buvo galima tapti geresniam. Šiai genčiai jis skelbė mūsų tikėjimą ir sakramentus atvėrė. Po to įsakė dievų miškelį iškirsti. Tada žmonės su kirviais subėgo, ir nebuvo nė vieno, kuris šventą medį geležimi paliesti išdrįstų. Taigi Jeronimas pirmas, pagriebęs dviašmenį, pačio geriausio medžio kamieną nukirto. Tada sekė visa daugybė žmonių, stropių tikrumu, vieni geležimis, kiti kirviais dievų mišką vertė iš kojų. Pagaliau prieita viduryje miško seniausią ąžuolą, iš visų medžių švenčiausiai garbinamą. Jis laikytas galingiausio dievo sostu, ir jį nukirsti niekas niekados nesiryžęs. Po to, kad būtų vienas už kitą drąsesni, atsirado vienas drąsuolis, nustebindamas savo bendrus, kurie bijojo kvailą medį nukirsti. Tada jis, iškėlęs dviašmenį, dideliu kirčiu medį pradėjo kirsti, bet savo blauzdikaulį sutrenkė ir pusgyvis žemėn krito. Nustebusi minia ėmė verkti ir Jeronimą kaltinti. Jis šventą Dievo buveinę įžeisti kėsinęsis, ir jau vienas buvo beišdrįstąs panaudoti geležį. Tada Jeronimas aiškino, kad tai esą demoniškos iliuzijos, kurios nusivylusiems žmonėms akis apdumia. Jis liepė pakelti tą, kurį sakėme sužeistą kritusį, ir tas jokioje vietoje nerodė sužeidimo. Tuoj pat atsinešęs kirvį, jis padedamas didele jėga ir dideliu triukšmu pargriovė medį, ir niekas nenukrito. Tame krašte buvo mažai šv. Religijos ir daug šventų miškų, kuriuos Jeronimas energingai naikino. Didžiulis skaičius moterų, verkdamos ir dejuodamos, pas Vytautą nuvyko ir iškėlė šventų vietų ir naujo dievo klausimą, nes jau nežinia esą nei kur saulė, nei lietus, nei kokioj vietoj dievai esą, kurie savo buveinės neturi; ar esą kokios kitos mažesnės vietos, kuriose jie turėtų būti garbinami. Ir jas Jeronimas norįs sunaikinti, kuris, kažkokius naujus sakramentus įvesdamas, tėvų papročius naikinąs. Tad reikalaujama, kad neleistų didžiumos religiją uždarinėti. Pagal tai nei vyrai, nei moterys negali pernešti naujosios religijos ir geriau palikti jiems tėvų žemę ir laumes, nes tai daugumos priimtoji religija. Vytautas buvęs sujaudintas tikru žmonių sujudimu ir geriau Kristui, negu savo liaudžiai neįtikėti norėjo. Atšaukęs laiškus, kuriuos provincijų viršininkams buvo išsiuntinėjęs, liepė Jeronimą prisistatyti ir įsakė jam iš provincijos pasitraukti. Nei Braunas, nei juo labiau Hogenbergas nekeliavo po Europos miestus, rinkdami medžiagą savo atlasui. Jie abu buvo ne istorikai (pirmasis teologas, antrasis — grafikas) ir autentiškai istorinei medžiagai rinkti neturėjo nei lėšų, nei laiko. Jie rėmėsi pirklių ir keliautojų pasakojimais, žodinėmis informacijomis. Ko nežinojo, tai patys sugalvojo arba papildė esamomis rašytinėmis žiniomis. Lietuva buvo tolimas kraštas, o keliautojai, nepastebėdami to, kas jiems atrodė kasdieniška, mėgdavo papasakoti ir nebūtų dalykų. Legendų apie Lietuvą tais laikais buvo daug. Lietuvos Metraštyje (Bychovco kronikoje), Johannes Stulerio, Simono Grunau, L. Davido, Max Toeppeno raštuose mirga įvairios lietuvių kilmės teorijos, legendos apie herulius, gotus ir kt. tariamus lietuvių protėvius. Skaitome apie Lietuvos kunigaikščių kilimo teorijas iš totorių arba romėnų. Daug pasakų ir apie lietuvių senąjį tikėjimą. Tačiau į pasakas, legendas ir autentiškais šaltiniais nepagrįstas hipotezes negalima žiūrėti tik iš aukšto ir jas atmesti, kadangi ir legendos bei pasakos turi tikrovės šaknis, savo atsiradimo priežastis Žinoma, Gardino aprašyme reikia daug ką atmesti ir priimti kaip mažai patikimo keliautojo ar pirklio aprašymą. Perskaičius aprašymą apie Lietuvą, kyla klausimas, kas gi buvo tame aprašyme minimasis Jeronimas Pragietis, kuris kirto senovės lietuvių šventas girias ir degino žalčius, kol žmonėms pareikalavus, Vytautas jį išprašė iš Lietuvos (apie 1405 m.). Šį P. PUZINAS SEKMADIENIO RYTAS (Aliejus) klausimą yra išaiškinę A. Janulaitis ir kiti mūsų istorikai. Enėjas Silvijus (Enea Silvio de Piccola-mini),, vėliau popiežius Pijus (1405-1464), veikale "De statu Europae" aprašė ir Lietuvą. Pats Lietuvoje jis nesilankė, o žinias veikalui gavo daugiausia iš čekų vienuolio kamandulo (mirusio Venecijoj 1440 m.), vardu Jeronimas Pragie-tis, kurį sutiko Bazelyje bažnytinio suvažiavimo metu. Jeronimas Pragietis XIV a. gale buvo atvykęs į Krokuvą ir pasidaręs Jogailos nuodėmklausys ir pamokslininkas. Iš ten nukeliavęs į Lietuvą apie 1394 m., žemaičiuose bandė skleisti krikščionybę. Tokiu būdu Gardino ir Lietuvos aprašymas pakliuvo į plačiai žinomą Brauno ir Hogenber-go pasaulio miestų atlasą. Žinios apie Lietuvą perėjo per daugelį lūpų, kol atsidūrė šiame atlase; aišku, nustojo autentiškumo, bet įgavo daug spalvos ir įdomumo. Kad Braunas ir Hogenber-gas naudojosi Enėjo Silvijaus žiniomis, negalime abejoti, nes pirmutinis aprašymo sakinys — "Lietuva yra plačiai žinomas . . " yra pažodžiui pakartotas iš jo veikalo skyriaus apie Lietuvą. BIBLIOGRAFIJA Paminklų konservavimo instituto leidinys Architektūros paminklai, Vilnius 1970. Karol Buczek, Dzieje Kartografu Polskiej od XV do XVIII Wieku, Wroclaw- - Warszawa - Krakdw 1963. Jurgis Zaikauskas, Radvilinis Žemėlapis, Melbourne 1970. Jurgis Zaikauskas, Vilnius Brauno ir Hogenbergo Atlase, Aidai, 1973, Nr. 9 (264-278(. PS: sistemingą Lietuvos miestų atvaizdų XVI-XIX a. grafikoje apžvalgą pateikia dr. P. Rėklaičio studija Die Stadt-ansichten Alt-Litauens in der Graphik des 16. bis 19. Jahr-hunderts. Nortostdeutsches Kultunverk: Luneburg 1972, 60 psl. (36 iliustracijos). —Red.