Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VAKARIETIŠKAS ŽMOGUS IŠLAISVINIMŲ SŪKURYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
2. Pozityvios laisvės reiškiniai
Aleksandras Solženicynas, kalbėdamas Hoove-rio institute, išreiškė gilų rūpestį ir dėl laisvės piktnaudžiavimų Vakaruose. Jis suminėjo visą eilę piktnaudžiaujamų laisvių. Laisvė televizijai žiūrovų akis, ausis ir smegenis apversti reklamų šiukšlėmis. Laisvė sveikiems ir stipriems žmonėm vengti darbo ir gyventi visuomenės sąskaiton. Laisvė streikuotojams atimti iš kitų gyventojų darbą, susisiekimo priemones, maistą, medicinos pagalbą ir 1.1. Laisvė neatsakingai ir paviršutiniškai formuoti viešąją opiniją ar naudos sumetimais rinkti paskalas, nepaisant daromos žalos paskiriems asmenims ar visam kraštui. Laisvė politiniais sumetimais išplepėti gynybos paslaptis. Laisvė parduot viską, nežiūrint, kad tuo galėtų būti išduotas ir kraštas. Pagaliau — laisvė neginti net ir laisvės.

Šitie laisvių pavyzdžiai priklauso negatyviniam laisvės poliui. Negatyvinė laisvė rūpinasi varžtų, kokie jie bebūtų, atleidimu, palikdama atpalaiduotas jėgas savo valiai. Užtat ji lengvai ir leidžiasi piktnaudžiaujama savanaudiškų interesų. Palikta viena, ji gali iš viso laisvę pražudyti. Ją privalo sekti pozityvinės laisvės polius. Jei negatyvinės laisvės fazėje nuo "ko nors" atsiskiriama, tai pozityvinėj fazėj su "kuo nors" susirišama. Pirmojoje fazėje tas "kas nors" būna žmogui uždėtas iš šalies (prigimties, aplinkos). Antroje gi stadijoje "kas nors" yra paties individo prisiimtas nešulys. Vadinasi, pozityvinė laisvė (laisvė kam) yra nepriverstas asmens angažavimasis vertybėms. Šitoje laisvės aptarty reikia pabrėžti du žodžius: nepriverstinumą (vidinį ir išorinį) ir vertybes. Be pirmojo nebus laisvės, be antrojo laisvė paliks tik galimybė. "Ten nėra būties, kur yra tik prievarta",
— tvirtina Maurice Blondel, vienas iš didžiausių katalikų filosofų.14 Jei prievarta sunaikina bet kokį buvimą, tai tuo labiau ji sunaikina patį žmogų. Užtat žmogus, kad išliktų žmogumi, ir privalo
-------------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 7
-----------------
priešintis bet kokiai prievartai, žmogiškai ar dieviškai. Jis gali pasipriešinti net ir savo Tvėrėjui. Šia prasme laisvė yra dvasios apraiška, žmogaus esmė ir jo didybė. Tačiau klausimą, kas yra ta paslaptingoji laisvė, paliekame spręsti teologams ir filosofams. Mes ribosimės tik laisvės pastebimomis apraiškomis, šiuo atveju — laisvės ir vertybių sąryšiu.

a. Laisvė kam — laisvė vertybėms
Jei sutinkame su Blondelio tvirtinimu, kad nėra būties ten, kur yra tik prievarta, tai turime sutikti ir su teigimu, kad nėra būties ir ten, kur nėra vienos būties ryšio su kita. Juk būtis tegali egzistuoti tik sąsajoje su kita būtimi. Lygiai ir žmogus tegali būti žmogumi tik santykyje su kitu žmogumi ir su visu žmogišku pasauliu. Gi vertybės ir idealai ir yra ta tikrovė, kuri maitina žmogaus dvasią. Tiesa, su tokiu teiginiu lengvai galime užsitraukti amerikietiškojo pasaulio rūstybę. Žinome, kad naujasis pasaulis serga idealų ir vertybių fobija. Kiek jis šventai garbina laisvę, tiek įtartinai žvairuoja į viską, kas tik primena vertybes. Istoriškai šitoks amerikiečių nusiteikimas yra visiškai suprantamas. Argi ne jų protėviai nešė sunkų puritoniškų pseudovertybių jungą? Deja, tą naštą numetę, jie drauge su ja numetė ir autentiškas vertybes. Dar ir dabar jie stropiai saugosi, kad vėl ant jų pečių nebūtų užversta ta "senojo" pasaulio prievartos našta. Gal dėl to vengiama kalbėti jaunimui apie pareigas ir uždavinius, apie pasiaukojimą kitiems, kraštui ir pasauliui? Gal dėl to paaugliams (14 - 18 m.) duodama tokia laisvė pasinerti dykinėjime ir pramogose? Prieš keletą metų utopinių sapnų pagautas protestuojantis jaunimas ryžosi "išlaisvinti" visus ir nuo visko. Realybės atšaldytas ir medžiaginio pertekliaus atbukintas, šiandienos jaunimas jau krinta į neviltį, apatiją ir dvasinę maišatį. Matyt, sunku žmogui gyventi vien duona ir laisve (negatyvine).

Aplinkos nuotaika, pabrėžianti teises, ne pareigas, labai greit pagauna ir jaunuolių vaizduotę.

Jau, pvz,, ir 13-mečiai reikalauja suaugusiųjų teisių: rūkyti, praleidinėti pamokas, vėlai gulti ir t.t. Pastebėta, kad alkoholio vartojimas pas 15-mečius gerokai pašoko, lygiai kaip nėštumų skaičius pas baltąsias 15-metes mergaites. Ta pati linkmė prasikiša ir nusikaltimuose. Pvz., prieš 10-15 m. žmogžudžio amžiaus vidurkis buvo 30 m., dabar jis nukrito iki 20 m. MIT matematikai apskaičiavo, kad miestiečiui amerikiečiui, gimusiam 1974 m., bus didesnis pavojus mirti nuo žmogžudžio rankos, negu II pasaulinio karo Amerikos kareiviui buvo pavojus žūti nuo priešo kulkos. Reikia manyti, kad aplinka yra labiausiai atsakinga už tokių "išsilaisvinimo" formų plitimą. Antai, vaikai didmiesčių mokyklose savaime pakliūva į narkotikų grupes, lytinę informaciją ir draugų spaudimą teorines žinias pritaikyti praktikoje. Neturint stiprios atsvaros kitur (tėvai, mokytojai, religija), jiems beveik neįmanoma tokiam spaudimui atsispirti.

Visa bėda su šiandienos išsilaisvinimais yra ta, kad jie neplaukia abiem poliais — drauge negatyvinės ir pozityvinės laisvės kryptimis. Išorinių normų pašalinimas nepakeičiamas vidine savitvarda. Teisės nepalydimos pareigų. Aplinkos kaltinimas nejungiamas su asmenine atsakomybe. Tradicinių vertybių išsižadėjimo neseka ieškojimas naujų vertybių. Žodžiu, išsilaisvinimo srovė nesi-šakoja visomis gyvenimo perspektyvomis. Pavyzdžiu imkime vadinamąjį erotinį išsilaisvinimą, apėmusį individus ir institucijas, tarp jų ir mokyklas.

Visiems šiandien aišku, kad jaunuoliai yra reikalingi lytinio švietimo. Bet ne visiems dar aišku, kokioj lėkštėj šį patiekalą reikia paduoti: ar pakloti jį ant stalo kaip "šaltą" objektyvų faktą, ar jį įpinti į žmogiškų vertybių audinį? Taipogi neaišku, ar fiziologiškai išmėsinėti lytinio santykio smulkmenas, ar kai ką palikti paties individo pastangoms? Vien tik fiziologinė informacija apie lytinį aktą padarys slaptingąjį eroso pasaulį banaliu ir nuobodžiu "faktu". Atima iš jo paslaptį, aistrą, dramą. Aptemdo aukštesnes emocijas, jautresnius jausmus, romantiškos draugystės grožį. Tuo tarpu žmogui reikia paslapties, aistros ir sapnų, mitų ir poezijos, — visko, kas maitina ne tik jo protą, bet ir jo vaizduotę. Užtat privalu, kad jaunuolis pats, nors ir su baime, peržengtų neliečiamą eroso slenkstį, pats praskleistų paslapties šydą. Sudėjus viską iš anksto ant stalo, individui nieko nebelieka daryti. Nebelieka jam nei smalsumo, nei iniciatyvos, o kartais net ir noro gyventi. Aplamai, būtina, kad meilė išsilaisvintų iš visuomeninių pančių, prietarų ir taisyklių. Tačiau išsilaisvinimas nėra tam, kad žmogus galėtų laisvai tenkinti savo geismus, bet tam, kad jį įgalintų pasiekti meilės gelmes, suprasti jos rimtį, patirti jos tragiką. Meilė yra daugiau negu organų susijungimas, daugiau negu vaikų gimdymas. Meilė yra dviejų žmonių, vyro ir moters, kelionė savęs skleidimosi link. Bet toji kelionė yra sunki. Ji reikalauja ryžto, ištvermės ir kietų pastangų. O tos dorybės yra svetimos negatyvinei laisvei.

Eroso išlaisvinimo banga neišvengiamai palietė ir pamatinę Vakarų civilizacijos instituciją — šeimą, pakeisdama jos pastovumą ir santykių pobūdį jos narių tarpe. Vis daugiau ir daugiau porų pradeda praktikuoti vadinamąją serijinę moterystę — skyrybas. Spėjama, kad dėl to šiame dešimtmetyje gimusių vaikų du iš penkių praleis savo vaikystės dalį tik su tėvu ar tik su motina. Bet ir pilnose šeimose vaikai dažnai grįžta iš mokyklos į tuščius namus: tėvai, besiekdami savęs realizavimo šalia šeimos arba pasinėrę darbe, nebeturi laiko savo vaikams. Tokia padėtis savo ruožtu neigiamai veikia vaiko asmenybės struktūrą. Laisvės nuotaikų paveikti tėvai linksta į per didelį nuolaidžiavimą vaikams. Tokia tėvų laikysena nepadeda jauniesiems išvystyti savitvardos ir pastovumo. Pastebėta, kad dabar jauni žmonės yra impulsyvesni už "senų" laikų "vergus". Užtenka, sakysime, menkos kliūties ar mažos frustracijos, kad pasirinkto veiksmo linkmė tuojau būtų pakeista. Kai kas mano, kad ir nepatvarumas moterystėje yra regresyvios asmenybės išdava. Toks asmuo paprasčiausiai, kaip vaikas, neturi galios pasipriešinti momento impulsui ar aplinkos paskatai. Dar toliau. Sunykus Amerikoje vadinamajai išplėstinei šeimai (seneliai, giminės . . .), vaikai ir paaugliai paliekami vieni kitų globai. Tačiau be suaugusių artumos sunku vaikams įgyti altruistinių charakterių bruožų, kaip lojalumas šeimai ir visuomenei, rūpinimasis kitais, pajėgumas pakelti sunkumus ir t.t. Priešingai, sau lygių tarpe vaikai išvysto destruktyvines asmenybės ypatybes: potraukį naikinti, laužyti, nesivaldyti. Gal ne be reikalo Urie Bronfenbrenner, vienas iš žymiausių vaikų psichologų, įspėja, kad tokiai išsilaisvinimo nuotaikai besitęsiant Amerika išaugins ištisą vandalų generaciją.15 Jau dabar vien tik mokykloms vandalizmas per metus kainuoja virš 600 milijonų dolerių. O kiek dar kitokios rūšies smurto ir naikinimo reiškinių!
Galimas daiktas, kad tokios apraiškos didžia dalimi yra vertybės tuštumos padarinys. Jei gamta nemėgsta tuštumos, tai žmogus jos išvis negali pakelti. Visokiais būdais jis bando ją už-pildyt. Vieni kerštingai puola tą visuomenę, kurioje jie jaučiasi esą nereikalingi. Kiti išlaisvinto jaunimo tūkstančiai Rytų religijose ieško tradicinių vertybių: tiesos, asmeniško santykio su Dievybe, Šiltos draugystės ir autoriteto. Netikrumo ir abejonių prislėgti, nuolatinių pasirinkimų išvarginti, jie tikisi surasti autoritetą, kuriuo galėtų tikėti ir pasitikėti; kuris galėtų jų gyvenimo problemas suprastinti ir joms atsakymą pateikti. Kitaip tariant, amerikiečių jaunimas dairosi tvirtų pasaulėžiūros rėmų, į kuriuos jie galėtų prasmingai savo gyvenimą įtalpinti. Panašūs reiškiniai išnyra į paviršių ir katalikų bendrijoje. Ir čia jau pasigendama autoriteto ir aiškių principų. "Kam gi ta Bažnyčia, jei visada ir viską turiu palikti savo sąžinės sprendimui?" — vis dažniau girdimas nusiskundimas katalikų tarpe. Ne vienas patylomis laukia, kad vyskupai drąsiai ir aiškiai išdėstytų Bažnyčios doktriną. Tikintysis instinktyviai nujaučia, kad, paliktas vienas be bendruomenės ar institucinės paramos, gali lengvai paklysti religinių pakaitalų miglose.

Aprašytieji pavyzdžiai leidžia numanyti, kad žmogaus laisvė tėra reliatyvi. Daug yra dalykų, kurių negalime pasirinkti. Negalime pasirinkti fizinės konstitucijos, geografinės gimimo vietos, kilmės laikotarpio, kultūrinės-ekonominės aplinkos ir 1.1. Daug dalykų atsitiko su mumis be mūsų valios. Žmogų gaubianti tikrovė (fizinė, psichologinė, dvasinė) ir yra toji nepermaldoma jo laisvės engėja. Ji yra, ar mes jos norim ar ne, ar ji mums patinka ar ne. Ji ne tik yra, bet dar mums ir reikalaivimus kelia. Žinoma, mes galime tuos reikalavimus vykdyti ar jų nepaisyti. Tai priklauso nuo mūsų. Nuo mūsų nepriklauso tik mūsų pasirinkimo padariniai. Sakysime, valgyti ar nevalgyti priklauso nuo mūsų valios. Bet antrąją alternatyvą pasirinkus, veiksmo išdava — mirtis — jau ne mūsų valioje. Galime su žmonėmis bendrauti ar nuo jų visiškai atsiskirti. Tačiau nuo jų visai pasitraukę, nebe-išvengsime emocinio sutrikimo. Panašus dėsnis veikia ir visame žmogiško buvimo horizonte. Jei mes atsiliepsime į gyvenimo šauksmą (laisvas apsisprendimas), išskleisime savas asmenybes, kaip sakoma, tapsime pilnutiniais žmonėmis (apsisprendimo pasekmė). Priešingai, jei mus supančios tikrovės reikalavimams neatsakysime, paliksime skurdžiomis žmogystomis. Kelias į turtingą vidinį gyvenimą veda per visišką atsidėjimą pasirinktiems uždaviniams, per pasiaukojimą vertybėms. O žmogaus planetoj rūpinimasis kitu priklauso vertybių piramidės viršūnei. Albert Schvveitzer pagrįstai tvirtino: "Tik tie tarp jūsų bus laimingi, kurie ieškos ir ras, kaip tarnauti kitiems". Vadinasi, išsilaisvinimas darosi prasmingas tik tada, kai jis mus įgalina viena ar kita forma angažuotis žmonių tarnybai.

Kai kas iš didžiųjų žmonijos mintytojų laisvės, laimės ir vertybių trikampį priėmė kaip akivaizdžią tiesą. Kantas ir Max Scheleris įspėjo ieškantį Vakarų žmogų, kad malonumas nėra pagrindinis gyvenimo tikslas, bet tik šalutinė jo pasekmė. Laimė ateina tik tada, kai žmogus atlieka jam gyvenimo uždėtus uždavinius. Humanistinės krypties psichologai (Frankl, Maslow, G. Allport) šitai Kanto — Schelerio aksiomai visiškai pritaria. Franklio įsitikinimu, laimė ir gyvenimo džiaugsmas sau vieni pasaulyje neklaidžio-ja. Jie visuomet seka vertybių kategorijas. Laimė niekad nepasiduoda savo medžiotojams. Ji visada, kaip šmėkla, išslysta iš jų rankų. Juo mes labiau ją vejamės, juo labiau nuo jos atsiliekame. O ji, kaip nelauktas svečias, lanko žmogų tik drauge su vertybėmis. Tą patį dėsnį seka ir savęs realizavimas (self-actualization) žmogaus gyvenime. Ir asmens išsiskleidimas tegalimas tik vertybių kontekste. Tapti tuo tikrovėje, kuo asmuo yra galimybėje, įmanoma tik atsakant į esamos situacijos konkrečius reikalavimus. Tačiau savęs realizavimo kelyje susiduriame su kitu žmogiškos tikrovės fenomemu — vertybių gradacija, "aukštesnėmis" ir "žemesnėmis" vertybėmis. Todėl šito fenomeno šviesoje tęsime toliau laisvės apraiškų nagrinėjimą.

b. Laisvė vertybių skalėje
Galima vaizduotis žmogaus gyvenimą vykstant dviem pagrindinėmis linijomis (horizontaline ir vertikaline). Ūkis (visas medžiaginis pasaulis aplamai) yra pirmosios, mokslas, menas, dora, religija — antrosios krypties pavyzdžiai. Norėdamas išlikti gyvas, žmogus privalo visad būti susijęs su ta horizontaline plokštuma. Norėdamas gi išlikti žmogiškas žmogus, jis turi atsižvelgti į vertikalinę liniją — į vertybių hierarchiją. Tačiau ir šiuo atveju, būdamas laisvas, žmogus gali tą įgimtą vertybių sąrangą apversti aukštyn kojomis. Gali tai padaryti ir paskiras individas, ir visa tauta. Bet pasisavinę tokį veikimo ir gyvenimo būdą, ir individas, ir visuomenė privalės priimti jo neišvengiamas pasekmes. Žmonių biografijos ir tautų istorijos duoda pagrindo šituo teigimu tikėti. Jo liudininku gali būti ir pasaulinė literatūra.

Goethe aiškiai suprato, kad, savavališkai ardant prigimtinę vertybių sąrangą, nei mokslininkas, net nei pats velnias negali blogų pasekmių išvengti. Goethės Faustas, moderniojo žmogaus simbolis, šį faktą dramatiškai išryškino indivi-

P. PUZINAS LAIVELIAI (Aliejus)

dualioj perspektyvoj. Išsilaisvinęs iš kasdienos rutinos, palikęs tyrinėjimų laboratorijas ir savo praeitį, jis metėsi gyvenimo sūkurin, ieškodamas laimės ir prasmės. Pažino jis meilės nuotykius, įsigijo turtų ir jėgos, bet laimės nerado. Net savo sielą velniui pažadėjo, bet laimingu vis vien netapo. Sielos tuštuma vis tiek jį kankino. Tik nusigręžęs nuo savanaudiškų malonumų, atsidėjęs kitų gerovei, Faustas atrado ir prasmę, ir džiaugsmą. Nors ir nenoromis, modernioji psichologija taip pat pradeda pripažinti aukštesniųjų vertybių bei idealų vertę asmenybės brendime. Ameri­kiečių psichologas Gordon W. Allport jau prieš 30 metų pastebėjo žmogaus nepasotinamą norą ieškoti prasmės ir tiesos. Jis kėlė ir religinių vertybių svarbą asmenybei. "Žmogaus religija yra drąsus pasisiūlymas susieti save su kūrinija ir Kūrėju. Tai yra galutinis bandymas išplėsti ir atbaigti savo asmenybę, suradus aukščiausią kon­tekstą, kuriam jis teisėtai priklauso"16. Betgi sun­ku žemės žmogui buvo rasti tą aukščiausią savo būties kontekstą, kai Nietzschės Zaratustra iškal­bingai skelbė Dievo mirtį. Nelengva buvo kelti idealų reikšmę, kai Freudas primygtinai įrodinė­jo, kad lytinė energija yra pagrindinė žmogaus veikimą skatinančioji priežastis. Vargu ar bebuvo galima tikėti vertybėmis, kai behaviorizmo tėvas J. B. Watson žmogaus elgesį laikė tik aplinkos dirgiklių išdava. Žodžiu, minties klimatas buvo palankus individo psichės susiskaldymui. Dauge­lis žmonių lieka abejingi vertybėm, nors idealų potroškis yra jų prigimties pagrindinė dalis. Abe­jingumas vertybėms — iš vienos pusės ir įgim­tas, bet užslopintas jų potroškis — iš kitos pu­sės savaime virsta psichinio konflikto šaltiniu. Šio šimtmečio sąvartoje neurotinių sutrikimų  pagrindine priežastimi buvo laikoma vitalinių jėgų (sekso ir puolos) represija. Šiandien ta priežastimi jau pasidarė dvasinių galių nuslopinimas. Olandų fenomenologinės psichologijos atstovas J. H. Van den Berg mano, kad anomiją, t.y. etinių normų ir trikėjimo trūkumą, reikia laikyti neurotinių sutrikimų priežastimi17. Nūdienos "išlaisvinti" pacientai nebejaučia savyje konflikto tarp to, kuo jie yra, ir to, kuo jie turėtų būti. Jie net "nebežino", kuo jie turėtų būti. Sakytume, jie gyvena lyg kokioj prieblandoje, neberegėdami aiškių kontūrų tarp gero ir blogo, tarp švento ir profaniško, gražaus ir biauraus, vertingo ir pigaus, tarp "aš" ir ne "aš". Tiesa, jie puikiai supranta loginę tų žodžių reikšmę. Tik už tų sąvokų esanti tikrovė jų jau nebe-paliečia. Dar toliau. Dar nepalaidojusioj Dievo visuomenėj žmogus, ir vienas būdamas, nejaučia vienatvės. Jis žino kam jis priklauso, kas jį myli, kam jis yra reikalingas. Priešingai, nuo visko "išsilaisvinusios" visuomenės narys tokios priklausomybės jau nebepripažįsta. Neberanda jis jau atsakymo į didžiuosius žmogaus klausimus: kas jis ir kokia jo vieta visatoje? "Žmogus, atsisakydamas matyti tikrovę už žmogiškos apimties ribų, gali prieiti prie tuštumos, beprasmiškumo, frustracijos, susvetimėjimo, vienatvės, baimės ir kaltės pajautų"18. Panašių simptomų kankinami mūsų dienų "bepročiai" ir varsto psichės gydytojų duris. Dabarties psichinio "ligonio" nebekankina paskiros psichinės žaizdos, bet viena visą jo gyvenimą apimanti žaizda — jis pats. Jis yra nelaimingas ir prislėgtas. Gal dėl to jis ir savo psichės gydytoją prašo, "kad visas jo buvimas žmonių bendruomenėje būtų atstatytas. Jis prašo sau vietos gyvenime"19. O tokia vieta negali būti surasta, nepavarčius žmogiškų, kartais net ir dieviškų, vertybių knygos.

Vertybių hierarchijos dėsnį galime taikyti ir tautoms, gal net ir civilizacijoms. Tolimos praeities garsai sunkiai bepasiekia mūsų ausis, bet tik praslinkusios praeities vaizdai dar tebemirga mūsų akyse. Nacių Vokietija kraują ir erdvę buvo apgalvotai iškėlusi savo pirminiu tikslu. Betgi dėl šitokio užmojo prarado savo jaunos generacijos kraują ir didelę dalį teritorijos. Kitos tokios ideologinės valstybės, kaip Rusija, Kinija, "naujam dangui ir naujai žemei" apgyvendinti "nauju žmogumi" paaukojo dešimtis milijonų "senųjų" žmonių. Tik keista, kad "naujus" žmones tegalima buvo išlaikyti "naujame danguje", tik aptvėrus jį elektrifikuota kinų siena. Tiesa, tos šalys "susikūrė naujų žemių" ideologijos priedangoje. Bet nepermaldaujamas istorijos vyksmas pamažu atsisuka prieš visokias, net ir socialistiniais vardais pasivadinusias, imperijas. Vieną dieną kitai išsilaisvinimo bangai užėjus, paaiškės, kiek tie "nauji dangūs" nualino tautų kūrybinę dvasią.

Atsisukę į dabartinius Vakarus, pastebėsime kitokią, bet taip pat iškreiptą vertybių sąrangą. Pragmatiškasis pelno principas čia groja pirmu smuiku. Gal dėl to vakarietiškų bendrovių agentai skersai ir išilgai raižo komunistinius kraštus, kad galėtų įsiūlyti ne tik savo gaminius, bet ir nykstančias žaliavas. Amerikos biznieriai, pvz., ruošiasi Rusijai parduoti žemės ūkiui būtinus Floridos fosfatus, o Rumunijos plieno fabrikams koksą. Ketina su kitomis sudėtingomis mašinomis perleisti (už pinigus!) Sovietų Sąjungai ir moderniausius kompiuterius (pvz., Cyber 76). Kad tokia prekyba padeda sovietams pasivyti amerikiečius ir toj ginklavimosi srityje, kurioje jie dar yra atsilikę, biznierių negąsdina. Pirkliams nėra žodžio "priešas". Tėra tik partneris, jei duoda pelno, ir konkurentas, jei pelną atima. Žinoma, tokiai prekybai pateisinti yra keletas hipotezių. Patikimiausia bene bus Lenino hipotezė, žinoma virvės vardu. Pagal ją Vakarai patys nusivysią virvę ir ją Rusijai į skolą parduosią. Su ta virve rusai vakariečius ir pakarsią. Iki šiol komunistiniams kraštams tos "virvės" įduota skolon už arti 50 milijardų dolerių.
Reikia manyti, kad šita taip ilgai vyta "virvė" sovietų rankose nebus tokia veiksminga, kaip Leninas vaizdavosi. Vakarai vejasi dar kitos rūšies "virvę", kurią patys, net nejučiomis, kabina ant savo kaklo. Prancūzų istorikas Jacąues Ellul su gailesčiu pripažįsta: "Aš matau Europą sparčiais žingsniais skubant prie galo; ne dėl ekonominių, technologinių ir politinių priežasčių; ne dėl to, kad ji galėtų būti trečiojo pasaulio (iš tikrųjų bejėgio) paskandinta; ne dėl to, kad ji galėtų būti Kinijos paliesta, bet dėl to, kad ji pati dalyvauja savo žudyme"20. Technikų, biurokratų, politikų elgesys, filosofų, filmų gamintojų, mokslininkų darbai visi rodo savižudybės žymių. Kairė ir dešinė, krikščionys ir marksistai, visi jungiasi draugėn, kad pagreitintų senutės Europos žingsnius į karstą. Net ir patys Kristaus sekėjai metasi į tą pražūtingą Vakarų naikinimo orgiją. Kažkokios paslaptingos jėgos traukiami europiečiai ir amerikiečiai rikiuojasi į didžiulę flagelantų procesiją, kurioje jie vienas kitą negailestingai rimbais kapoja. Isteriškai plakasi už nusikaltimus, kurių Vakarai nepadarė. Entuziastiškai griauna ir niekina Vakarų civilizacijos kūrybą. Grasina net patį vakarietiškos civilizacijos branduolį sunaikinti.

Žinome, kad Vakarų kultūra yra graikiškos minties, romėniškos tvarkos ir krikščioniškos dvasios junginys. To junginio centras nėra mokslas, menas ar technika, bet tikėjimas į nelygstamą asmens vertę. Iš šito centro trykšta vakarietiškojo pasaulio gyvybė ir jo didybė. Jokia ankstesnė civilizacija nekėlė individo virš kolektyvo. Nei islamas, ar budizmas, nei konfucionizmas ar hinduizmas neteigė asmens nelygstamos vertės. Vakarietiškoji pasaulėžiūra, paremta tikėjimu į asmens nelygstamumą, ir laisvė yra atsakinga už pasaulio revoliucijas. Prieš krikščionybės erą, Ellul tvirtinimu, nebuvo jokių revoliucijų, bet tik vienos valdžios pakeitimas kita, vieno tirono išmainymas kitu. Be krikščionybės ir Marksas pasidarytų nesuprantamas. Antgamtinę išganymo idėją, pasiskolintą iš krikščionybės, Marksas nukėlė į žemę.

Jacąues Ellul įžiūri tris būdus, kuriais Vakarai eina prie savižudybės: 1) betikslį neigimą, 2) bekryptę skubą ir 3) nekūrybišką vieno ir to paties dalyko kartojimą. Iš tiesų, neigimas (nihilizmas) Vakaruose pasidarė vertybė pati savyje. Politinė kairė ir dešinė, intelektualai ir menininkai, regis, nebežino nieko kito, kaip tik neigti, sadistiškai ardyti siūlus, kuriais buvo nupintas Vakarų kultūros audinys. Absesiško neigimo išdava — žodžiai be prasmės, poezija be žodžių, muzika virtusi triukšmu, tiesa pakeista metodo meistriškumu, moralė suvesta į "tiesumo-atviru-mo" dėsnį (ką darai, nesislėpk). Vis spartėjantis gyvenimo tempas įsuka žmogų į bekryptį judėjimą, lyg į kokį mirties šokį, be tikslo, be krypties ir be pabaigos. Šok, kol krisi negyvas! Mirk dėl to betikslio šokio! Pagaliau senųjų idėjų nuolatinis kartojimas pavertė humanistinius mokslus, meną, filosofiją banaliomis žmogaus dvasios išraiškomis. Iš tiesų, nuplėšus magišką terminologiją, pseudomokslinį žargoną, pasirodys, kad mūsų sociologai, psichologai, marksistai, politologai etc. kartoja jau seniai žinomus dalykus. "Šis nepajėgumas jokioms kitoms naujovėms, kaip tik žaidimui ženklais (ne simboliais), man ir reiškia Vakarų pabaigą" — liūdnai priduria Ellul21.

Ellulio diagnozei, ne būtinai jo pranašystei, pritaria ne viena mąstanti galva. Sakysime, James Hillman, originaliausias gelmės psichologijos atstovų, taip pat nusiskundžia dabartinės pricholo-gijos bergždumu: "Profesiniame žargone techniškos sąvokos dygsta kaip grybai po lietaus. Bet jos kaip trumpai gyvenančios musės minta sveikais vaisiais"22. Tarp kitų tie sveiki vaisiai yra Freudo, Jungo, Adlerio teorijos. Jungas, psichologijos mokslų milžinas, su baime sekė vakarietiško žmogaus sąmonės vystymąsi. Jis matė, kaip modernioji sąmonė atsiskyrė nuo kolektyvinės pasąmonės gelmių, iš kurių plaukia kūrybiškoji vaizduotė, gaivinanti žmogaus sielą. "Išlaisvinta" iš mitologinių "prietarų", toji siela nerimsta siaurame racionalizmo narve. Jei kitaip negali, ji laužia privataus ir viešo tuščiavidurio gyvenimo formas net liguistais būdais. Argi nuasmeninta muzika, beidėjinė tapyba, pornografinės vizijos, išdaigingi apdarai, miestų terorizmas ir 1.1, nėra tos liguistos priemonės, kuriomis dvasia laužiasi iš ją supančios tuštumos. Zaratustros linksmoji naujiena virto liūdna tikrove. Bet žmogus yra paradoksiška būtybė. Tamsoje jis pradeda regėti šviesą, chaose — tvarką, desperacijoj — viltį. Galimas daiktas, kad ir nūdieninė laisvės pa-talogija išves Vakarų žmogų į plačius tikrovės akiračius. Klausimas tik, ar pati visuomenė ir jos institucijos bus tokios tvirtos, kad išlaikytų jos narių antpuolį; tokios toliaregiškos, kad pajustų žemės protingojo gyvūno alkį? Šis klausimas veda į tolimesnę problemą — individo ir visuomenės dialektiką žmogaus laisvėjimo procese.

14. Maurice Blondel, L'Action, Paris: Presses Universitaires de France, 1893, 8.
15. Žr. "A Conversation with Urie Bronfenbrenner, Nobody Home: The Erosion of the American Family", Psychology Today, May 1977, 41-47.
16. G. W. Allport, The Individual and His Religion, New York: Macmillan, 1950, 142.
17. Žr. J. H. Van den Berg, "What is Psychotherap>•? . Humanitas, Vol. 1, No. 3, 1971, 321-370.
18. Joseph B. Fabry, The Pursuit of Meaning, Logo-therapy Applied to Life, Boston: Beacon Press, 1968, 169.
19. J. H. Van den Berg, o.c. 369.
20. Jacąues Ellul, Trahison de L'Occident, Paris: Calman-Levy, 1975, 218.
21. Ibidem, 223.
22. James Hillman, Re-Visioning Psychology, New York: Harper & Row, 1975, 115.

(Bus daugiau)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai