|
|
Parašė ANTANAS J. VASAITIS
|
Tie du žodžiai, lyg magiška lazdelė, nukelia mane į anas tolimas dienas, kada vaikas, ilgais vakarais prigulęs prie žibalinės lempos, skaitydavau "Šaltinėlį". Kitiems jie primins Seinų lietuviško kilimo dienas; dar kitus nukels į Steigiamojo seimo darbus, o daugiausia į "Žvaigždutę" ir "Kregždutę" — į pradžios mokyklos dienas. Tijūnaitis — mokytojas, rašto žmogus mažiesiems, tautosakininkas, visuomenininkas, jis atėjo į lietuvišką kultūrinį darbą dešimt metų prieš nepriklausomybės akto paskelbimą. Jis žengė drauge su tais, kurie žadino, kūrė ir augino naują iš kaimo kylančią Lietuvą, ateinančią po žlugusios kunigaikščių ir ponų Lietuvos. Būdamas kaimo pirkelėje rusenančios gyvosios lietuviškos dvasios atstovas, Tijūnaitis atidavė savo gyvenimą šiai naujajai Lietuvai. Su retu pasiaukojimu ir valios kietumu Tijūnaitis plušo beveik keturiasdešimt metų lietuviškos kultūros baruose ten, kur jo reikėjo ir kiek jo jėgos leido. Praėjus dešimt metų nuo šio darbštaus lietuvio kultūrininko mirties ir artėjant jo devyniasdešimtajai gimimo dienai, dera prisiminti jo asmenybę ir darbus. Gimęs 1888 gegužės 8 Vareikių kaime netoli Ukmergės, Stasys Tijūnaitis mokėsi Taujėnų (1901-1903) ir Deltuvos (1903-1905) pradžios mokyklose, Ukmergės (1905-1908) vidurinėje mokykloje ir Veiverių mokytojų seminarijoje (1914). Dirbo Šv. Kazimiero draugijoje Kaune; "Šaltinio" leidykloje Seinuose; buvo Steigiamojo, pirmojo ir antrojo seimų narys Kaune; mokytojavo Žiburio draugijos pradžios mokykloje prie Seinų ir Seinų gimnazijoje. Toliau — pradžios mokyklose Uogoniškėse, Kulvoje, Kėdainiuose, po II pasaulinio karo — Pravieniškėse, Šalčininkuose ir Ibėnuose. Šalia mokyklos darbo nepriklausomybės metais veikė organizacijose, tačiau daugiausia laiko skyrė spaudos darbui, ypač vaikų laikraštėliams. Gyvenimo pabaigoje jis tvarkė savo ir mokinių surinktą tautosaką, kol 1966 liepos 22 užgeso Kaune.
Mokslo beieškant Stasiuko tėvas buvo baudžiauninko sūnus, dar nevisai išsilaisvinęs iš baudžiavos nuotaikos. Jo ūkelis tebuvo apie dešimt hektarų, rėžiais išmėtytas kaimo žemėje. Aplinkui viešpatavo neturtas ir tamsa, kaip ta dūminė pirkia, kurioje Stasiukas atėjo į šį pasaulį. Retas kuris apylinkėje mokėjo paskaityti iš maldaknygės — jo tėvai buvo vieni iš tokių. Niekas iš jų kaimo neleido vaikų mokyklon. Betgi Stasiukas jau iš pat mažų dienų veržėsi į šviesą. Vos keturių penkių metų, ką daręs nedaręs, vis vartinėdavo žiūrinėdavo vieninteles namuose esamas knygas — maldaknyges, tik jos jam nieko nesakė, nes nemokėjo skaityti. Matė tai tėvai ir, vaikui einant šeštuosius metus, nusprendė pamokyti jį skaityti. Stasiukas tą pažadą išgyveno su pakilia nuotaika. Štai kaip jis pats apie tai pasakoja: Vieną turgaus dieną tėvelis parvežė iš miesto lietuvišką elementorių. Man labai parūpo. Ir norėjau mokytis, ir bijojau to elementoriaus . . . nes mane mamytė buvo gąsdinusi būsią ir diržų, ir rykščių, ir dar kažin ko, kai aš nepataikysiąs skaityti . . .
Tėvelis paskyrė dieną mokslui pradėti. Aš rūpestinga: pasiruošiau. Gražiai nusiprausiau burną, baltai nusimazgojau rankas, išsivaliau panages, pasirinkau didelę žąsies plunksną raidėms rodyti. Persižegnojau, drebančiomis rankomis paėmiau elementorių ir atsisėdau gale stalo šalia verpiančios mamytė > Ji pradėjo mokyti.
Per tris dienas mama nesunkiai išmokė abėcėlę, bet skaitymo mokslas slebizavojimo būdu Stasiukui buvo per sunkus. Reikėjo pirma išsakyti raidžių vardus, kaip jos vadinamos alfabete (ne taip, kaip girdimos žodyje), jungti jas į skiemenis ir tada pasakyti žodį. Keletą dienų drauge su mama vargęs, nepadarė pastebimos pažangos. Kartą tėvams nesant namie, pats vienas, žiūrėdamas į elementoriuje išspausdintą "Tėve mūsų" ir garsiai tardamas jam žinomus žodžius bei sekdamas raides, jis suvokė, kad užtenka ištarti paskui vienas kitą raidžių reiškiamus garsus - ir gaunamas žodis. Jis pamėgino tarti ir nepažįstamų spausdintų žodžių raides ir išgirdo žodžius. Taip, atrodžiusi baisi, skaitymo problema buvo išspręsta. Jau tą pačią dieną grįžusiems tėvams Stasiukas galėjo, kad ir nedrąsiai, paskaityti bet kurioje elementoriaus vietoje. Atsidarė kelias į spausdintą žodį. Jis perskaitė visas kiek tik kaime gavo knygeles. Mėgo jis balsu paskaityti savo tėvams, kaimynams, o ganydamas kerdžiui. Iš tų skaitymų daugiausia malonumo klausytojams davė "Obrusitėliai", Dėdės Atanazo satyriškos apybraižos apie rusų valdininkus Lietuvoje. Rašto Stasiuką pamokė kaimynas, buvęs kareivis, kuris sugebėjo parašyti lietuviškus žodžius rusiškais rašmenimis. Tokiu rašymu Stasiukas nesitenkino: iš savo elementoriaus, kuriame buvo duoti rašytinių raidžių pavyzdžiai, juos kopijuodamas, išmoko rašyti lietuviškas raides. Tuo metu Stasiukas vis dar tebeganė ir kasmet rudeniop prašinėjo tėvus leisti jį į mokyklą, bet tėvas vis nesiryžo. Pagaliau po kelerių metų kaimo kerdžiaus įkalbėtas (kuris pats buvo beraštis, bet šviesaus proto žmogus ir mylėjo Stasiuką už jo paskaitymus) tėvas savo 14-os metų sūnų pristatė Taujėnų pradžios mokyklon.
Pasitaikė geras rusas mokytojas, kuris savo darbą mėgo ir savo mokinius mylėjo. Antrąjį skyrių pabaigus, tėvai nesirengė sūnų toliau mokyti, nors jis to norėjo. Čia jam padėjo netikėta aplinkybė. Jo mokytojas Ivan Vasilionok, perkeltas i Deltuvą, atsiuntė Stasiukui laišką, kviesdamas jį keltis Deltųvon ir pažadėjo vietą bendrabutyje. Tatai tėvus giliai sujaudino: "jei svetimas rūpinasi, tai mums negalima trukdyti . . . tegul berniukas dar eina mokytis". Po poros metų — dėl bruzdėjimo prieš carą — Deltuvos mokykla buvo uždaryta. Vėl to paties mokytojo padedamas, Stasys pateko į Ukmergės miesto vidurinę mokyklą ir ją baigė 1908 birželio mėn. Po trejų metų kasdien vaikščiojimo iš namų į Ukmergę, kuri buvo 7 km nuo namų, Stasys paskutinį kartą skubėjo namo pasidžiaugti su tėvais savo sunkaus darbo laimėjimu. Tačiau tėvas, pažiūrėjęs į gražiai parašytą dokumentą, teištarė: Tai gerai, kad pabaigei šitą mokyklą. Dabar aš imsiu kumelę, o Tu šitą savo auksu išrašytą atestatą — ir abu eisime lauko arti . . .
Skaudžiai tėvas pasijuokė iš sūnaus norų. Šis, sutramdęs savo jausmus, tepastebėjo, jog atestatas ir kumelė nelygintini dalykai; nors tėvas ir nevertina jo mokslo, tačiau jis greičiausia dar šį mėnesį išeisiąs į žmones. Mokykla Tijūnaičiui davė daug daugiau, kaip daugeliui kitų mokinių. Atėjęs jon jau gerokai ūgtelėjęs ir didžiai mokslo trokšdamas, jis įsisavino mokyklos teikiamas žinias su didesniu rimtumu ir gilesniu supratimu. Be to, jis uoliai skaitė mokyklos bibliotekėlės knygeles ir šiaip kur ką pagaudamas. Tuo metu pasirodę lietuviški laikraščiai bei žurnalai, o taipogi leidžiamos populiarios knygelės padidino lektūrą jam ir sueinantiems kaimynams. Žinių šaltiniai žymiai praturtino mokyklos programą. Prie to dar prisidėjo susirašinėjimas su tų laikraščių redaktoriais ir jų patarimai. Tuo būdu Tijūnaitis vidurinę mokyklą baigė visokeriopai labiau subrendęs, kaip jo klasės draugai.
Matydamas savo gimtojo kampelio gyvenimo sunkumus ir pažindamas žmonių nuotaikas, o iš kitos pusės turėdamas prieš akis iš spaudos susikurtą viziją, koks gyvenimas turi būti, Tijūnaitis jau tada pradėjo formuoti savo pažiūras. Nejučiomis augo noras duoti žmonėms šviesos, mokslo, šalinti juos supančias negeroves, ypač girtavimą. Jį viliojo mokytojo darbas, tačiau artėjant prie mokyklos baigimo ėmė jame bręsti mintis tapti kunigu. Jis samprotavo, jog anose sąlygose kunigas gali daugiausia padėti savo žmonėms. Kartu jis turėjo vilties, kad šiam mokslui jis gali susilaukti paramos iš šalies. Birželio 30 pėsčias iškeliavo į Seinus laikyti egzaminų į kunigų seminariją. Egzaminus jis išlaikė, bet rusų valdžia, neva dėl permažo išsilavinimo neleido seminarijos vadovybei priimti jį mokytis, nors keliems tokio pat cenzo lenkams seminarijon įstoti kliūčių nedarė. Kelionė į Seinus, pirmasis tolimas iškilimas iš namų, jam davė neišdildomų įspūdžių. Keliaudamas į ten, jis buvo sustojęs Kaune, kur aplankė "Draugijos" redaktorių kun. A. Dambrauską-Jakštą. Šis maloniai jį priėmė, padrąsino žygiui ir kvietė grįžtant vėl užeiti. Seinuose jis pasibeldė į "Šaltinio" duris. Čia jis vėl buvo šiltai priimtas. Jį globojo administratorius kun. J. Narjauskas ir redaktorius kun. J. Vailokaitis. Jam buvo parūpintas net pirktinis drabužis vietoj jo kuklios naminės sermėgėlės, kad savo išvaizda nesiskirtų iš kitų. O kad nereikėtų pėsčiam eiti namo, kun. Narjauskas davė jam penkiolika rublių kelionei traukiniu. Grįždamas, kaip buvo žadėjęs, užėjo pas redaktorių Dambrauską, kuris, išklausęs Tijūnaičio pasipasakojimų, pakvietė jį pasilikti Šv. Kazimiero knygų leidimo draugijoje. Jis buvo ekspeditoriumi, pasiuntiniu, kartais ir korektūras paskaitydavo. Tai buvo jo pirmas žingsnis į spaudos darbą.
Seinuose Po kelių mėnesių darbo Šv. Kazimiero draugijoje Kaune Tijūnaitis 1908 m. pabaigoje persikėlė į Seinus, kur jį kvietė "Šaltinio" administratorius kun. J. Narjauskas. Čia jis įsijungė į Laukaičio, Dvaranausko, Narjausko ir b-vės, trumpiau — "Šaltinio" leidyklos veiklą ir per keletą metų visiškai suaugo su spaudos darbu. Jis buvo "Šaltinio" leidinių korektoriumi, rašė straipsnelius ir redagavo "Šaltinėlį"; labiau tame darbe įgudęs, padėdavo "Šaltinio" redaktoriui, o kartais jį visiškai pavaduodavo. Tijūnaičio straipsnių būdavo visuose bendrovės leidiniuose. "Vadove" yra atspausdinta keletas jo parašytų pamokslų (1911-12). 1909 m. pabaigoje bendrovė išleido pirmąjį numerį dvisavaitinio laikraščio "Spindulys", kuris buvo skirtas Vilniaus bei Gardino apylinkėms ir ėjo iki I pasaulinio karo. Faktiškai jį redagavo ir beveik pats vienas jį užpildydavo Tijūnaitis. Tai nebuvo lengvas darbas — reikėjo pažinti specifines vietinių gyventojų sąlygas ir taikytis jų dvasiniam lygiui. "Artojaus Šaltinis" buvo leidžiamas neperiodiškai po kelias dešimtis egzempliorių. Tai buvo atsarginis laikraštis, kuris turėjo pakeisti "Šaltinį", nenutraukiant vientisumo, jei šis būtų valdžios uždarytas. Paminėtini dar du kiti "Šaltinio" priedai: "Artojas" ir "Vainikėlis", kuris, tapęs savarankišku priedu jaunimui, buvo pavadintas "Vainiku". Tijūnaitis dalyvavo ir bendrovės serijiniuose leidiniuose, parašydamas "Žmonių knygynui" keletą savo ir sulietuvintų knygelių. Rasdavo laiko parašyti ir kitiems katalikiškiems laikraščiams.
1915 m. pradžioje dėl karo veiksmų "Šaltinis" sustojo. Tada Tijūnaitis nukilo į Vilnių prie Prano Dovydaičio redaguojamos "Vilties". Šio dienraščio pastate gimė Tijūnaičių dukrelė Birutė. Vilniuj trumpai tegyveno, nes 1915 rugsėjo 19 Vilnių okupavus vokiečiams, sustojo ir "Viltis". Netekęs darbo, Tijūnaitis 1915 m. pabaigoje grįžo į Seinus mokytojo darbui. (Mat, dar prieš karą buvo lankęs Veiverių mokytojų seminarijos specialius mokytojo teisėms įgyti kursus). Ir tai tapo pagrindinis jo gyvenimo užsiėmimas, apie kurį jis anksčiau svajojo. Iš Seinų jis dalyvavo 1917 metų Vilniaus konferencijoje.
Seinuose Tijūnaitis subrendo savo įsitikinimuose, išsiskleidė pagrindinėse savo talentų šakose. Čia jis išgyveno gražiausias savo gyvenimo dienas — seinietė Jadvyga Stavinskaitė tapo jo žmona, jo darbų palydovė, dar tebegyvenanti Chicagoje.
Dievo ir tėvynės meilė buvo Tijūnaičio žvaigždelės, kurių šviesoje jis ėjo per gyvenimą. I tuos principus atsirėmė jo raštai ir praktinė veikla.
Visuomenės darbo baruose ir seimuose Vos tik "apšilęs" savo darbe "Šaltinyje", Tijūnaitis Seinuose įsijungė į Žiburio ir Blaivybės draugijų veiklą, o kiek vėliau vadovavo liet. kat. darbininkams; drauge su kitais mokė mažaraščius ir beraščius. Daugiau susipažinęs su apylinke, organizavo kaimo jaunimą ir jam vadovavo, skaitė paskaitas, ruošė gegužines, vaidinimus, mokė dainuoti, žaisti. Čia jam ypač daug padėdavo jo žmona, pilna meniškų nusiteikimų ir gerai pažįstanti vietos jaunimo nuotaikas. Kai pradėjo kurtis Lietuvos valstybės įstaigos, Tijūnaitis buvo vienas iš pačių pirmųjų jų organizatorių. Jis buvo pirmasis Seinų apskrities viršininkas, o paskui — apskrities savivaldybės pirmininkas. Pasidarė lietuvių įtakingas asmuo. Dėl to labai nepatiko lenkams, net buvo kėsintasi į jo gyvybę. Lenkams užimant Seinus 1919 m. rugpiūčio pabaigoje, Tijūnaitis su keletu kitų lietuvių buvo pasodintas į kalėjimą; neužilgo lietuvių išvaduotas, pasitraukė į Lazdijus. Jo turtas konfiskuotas, o šeima įkalinta ir tik vėliau iškeista į lietuviams patekusius lenkų belaisvius.
Lazdijuose Tijūnaitis ėmėsi organizuoti iŠ naujo Seinuose lenkų sužlugdytas lietuvių įstaigas. Kaip mokytojas, jis čia atkūrė Seinuose veikusią Žiburio gimnaziją, joje mokytojavo ir jai vadovavo, kol galėjo iš Seinų atvykti pats gimnazijos direktorius kun. dr. Motiejus Gustaitis.
Stasio Tijūnaičio populiarumas visuomenėje iškėlė jį į Steigiamojo seimo kandidatus ir 1920 m. pavasarį krikščionių demokratų sąrašu jis buvo išrinktas šio seimo nariu. Taip pat buvo pirmojo ir antrojo seimų atstovas. Tijūnaitis aktyviai dalyvavo seimų darbuose: įstatymų parengimo komisijose ir jų priėmime seimo posėdžiuose. Dažnai galėjai jį matyti seimo bibliotekoje, studijuojantį kitų kraštų įstatymus. Jis naudojosi rusų, lenkų, vokiečių, čekų ir esperanto kalbomis. Retu klausimu jis nereiškė savo nuomonės. Ypač buvo aktyvus svarstant mokyklų, darbininkų, socialinės apsaugos, blaivybės, valstybės tarnautojų atlyginimo klausimus. Dėjo visas pastangas, kad mokytojai nebūtų laikomi žemiausiais tarnautojais, kad jiems būtų duodamas tinkamas atlyginimas. Būdamas sąmoningas katalikas ir įsitikinęs demokratas, jis nuoširdžiai siekė, kad Lietuvos gyvenimas būtų tvarkomas pagal krikščioniškos demokratijos principus.
Savo uolumu seimo darbuose Tijūnaitis patraukė savo vadų dėmesį ir buvo pakviestas redaguoti krikščionių demokratų savaitraštį "Tėvynės Sargą". Jį redagavo 1920 gruodžio — 1922 kovo mėn. Tuo pat metu jis gyvai reiškėsi Blaivybės draugijoje ir ypačiai Lietuvių katalikų mokytojų sąjungoj. Tada ėjo kietos varžytynės tarp kairiųjų mokytojų profesinės sąjungos ir katalikų mokytojų sąjungos. Kaip pastarosios centro valdybos narys ir reikalų vedėjas, Tijūnaitis faktiškai šiai sąjungai vadovavo. Jis lankydavo didesniuosius skyrius, dalyvaudavo rajoniniuose suvažiavimuose. 1921 -23 m. jis redagavo sąjungos organą "Lietuvos mokyklą", kurią buvo įsteigęs Pranas Dovydaitis ir buvo jos vyriausiasis redaktorius.
Be rašinių savo redaguojamiems leidiniams, Tijūnaitis rašinėjo "Lietuvai", "Sargybai", "Moteriai" ir kt. (vėliau — ir "XX Amžiui"). Tačiau visi tie darbai Kaune nepajėgė nuraminti Tijūnaičio mokyklos ilgesio, ir 1923 m. rudenį jis apsisprendė grįžti į pedagoginį darbą, kurį buvo dirbęs jau penketą metų. Paskirtas Uogoniškių pradžios mokyklos mokytoju (Rumšiškių valsčiuje), pasitraukė iš "Lietuvos mokyklos" redaktorių ir katalikų mokytojų sąjungos reikalų vedėjo, o į seimą važinėjo.
Mokyklose. Mokytojo darbą Stasys Tijūnaitis pradėjo 1915 m. prie Seinų. Buvo tada vokiečių okupacijos metas. Iš prieškarinės kultūrinės lietuvių veiklos Seinuo-nieko nebuvo likę. Klebono kun. Sivicko iniciatyva susitarta su Bubelių kaimo ūkininkais steigti jų kaime mokyklą (šiame kaime Tijūnaičiai sulaukė sūnaus Algirdo). Mokytoju parkviestas iš Vilniaus Tijūnaitis. Ūkininko Žukausko namuose įrengta klasė ir gruodžio 1 pradėtas darbas. Pirmą dieną atėjo 31 vaikas, o po kelių savaičių jau buvo 66. Vaikų skaičius vis didėjo, reikėjo dirbti dviem pamainom. Mokyklą išlaikė patys tėvai. Vargana tai buvo mokykla, bet mokytojas Tijūnaitis kalba apie ją su sentimentu: Stojau dirbti visomis savo jaunomis jėgomis. Dirbau su džiaugsmu. Dievas padėjo — dirbti sekėsi. Pamilau vaikus, vaikai ir jų tėvai — mane. Žmonės mane gražiai laikė, bado neturėjau, šalčio nekentėjau. Teisybė, nebuvo vietos man gyventi, tai turėjau nakvoti toje pačioje klasėje. Bet tai buvo niekis dėl to, kad vargą lengvino džiaugsmas, jog lietuvių vaikai buvo galima lietuviškai mokyti.
Po poros metų Tijūnaitis perėjo į naujai įsikūrusią Seinų Žiburio gimnaziją, vėliau dėl lenkų okupacijos perkeltą į Lazdijus. Joje dirbo iki 1920 m. pavasario, kada, išrinktas atstovu į Steigiamąjį seimą, išsikėlė į Kauną. Padirbėjęs pusketvirtų metų Kaune, 1923 m. vėl pradėjo mokytojo darbą minėtose Uogoniškėse. Po metų jis jau Kulvoje, netoli Jonavos. Čia užtruko kiek ilgiau (1924 -28), bet po lenkų mėginimo jį nušauti (paleisti keli šūviai į vietą, kur jis miegojo, bet, laimė, jo nebuvo namie; buvo paliktas "testament smier-telny") buvo iškeltas į Kėdainius, kur mokytojavo 1928 - 1947 m.
Visos tos vietos, pradedant Seinais, buvo aplenkėjusios. Mokytojo darbas čia buvo sunkesnis, negu grynai lietuviškuose rajonuose. Prie programos nustatytų dalykų mokymo čia prisidėjo lietuviško susipratimo ugdymas, savo krašto meilės žadinimas. Vargu ar kas galėjo geriau tikti šiam darbui kaip Tijūnaitis. Kulvoje jis vadovavo Blaivybės d-jos ir pavasarininkų skyriams, dėjo pastangų atlietuvinti parapijos bažnyčią; Kėdainiuose — gyvai reiškėsi Blaivybės d-jos skyriuje, Kraštotyros d-joje, Invalidų šelpimo d-joje, Vilniui vaduoti sąjungoje, Kėdainių miesto taryboje.
Tijūnaitis buvo mokytojas iš pašaukimo. Buvę jo mokiniai ir kolegos mokytojai mini jį tik geru žodžiu: Stasys Tijūnaitis buvo mokytojas su talentu, todėl ne tik man, bet ir kitiems davė lietuvių kalbos pagrindą. Daugiausia jis dėstė lietuvių kalbą ir istoriją. Aiškino su atsidėjimu ir pasiruošimu. Dėstomuosius dalykus gerai žinojo ir suprantamai aiškindavo, todėl pamokų paruošimas nebuvo sunkus . . . Nors ir labai iš mokinio reikalavo, bet metų pabaigoje nenorėdavo palikti toje pačioje klasėje, tad leisdavo net ir po kelis kartus išsitaisyti. O kai mokinys iš tikrųjų nepajėgdavo išsitaisyti, tai nenoromis duodavo pataisą. (Iš Adomo Lažaičio atsiminimų, rankraštis).
Aš labai atidžiai sekdavau mokytojų aiškinimus ir jų laikymąsi klasėje. Jie man visi ligi šiol dar stovi akyse lyg gyvi. Rodosi, net jų žodžius girdžiu. Dėl to ir jūsų tėvelį labai gerai prisimenu ... Jis buvo man žymiausias mokytojas . . . Ir dabar mano prisiminimuose jis stovi toks ryškus, toks gyvas, tarsi tik prieš kelias dienas matytas . . . Stasį Tijūnaitį prisimenu su nuoširdžia pagarba kaip didelį patriotą, ypačiai daug nuveikusį pedagoginėje spaudoje ir drauge kaip mano brangų mokytoją, iš kurio daug gerų dalykų išmokau. (Iš Antano Bendoriaus atsiminimų, laiškai).
Daug mokytojų susirašinėdavo su mokytoju Tijūnaičiu pedagoginiais, metodiniais ir literatūriniais klausimais. Jis visiems nuoširdžiai atsakydavo. Jo korespondencija ir ryšiai buvo platūs.
Prof. dr. Bronius Nemickas, kuris tuo pačiu metu, kaip ir Tijūnaitis, buvo Kėdainiuose kitos pradžios mokyklos vedėjas, pasakoja, kad Tijūnaitis buvo visų mokytojų gerbiamas kaip vyresnis mokytojas. Jie įvairiais klausimais klausdavosi jo patarimų, kurių jis niekad nepagailėjęs. Inspektoriai jo darbą vertindavo ypatingai gerai.
Sovietinėje okupacijoje Tijūnaitis mokytojo darbą dirbo Kėdainiuose iki 1947 m. Paskui, nežinia kodėl, jau matome jį 1947-48 m. Kėdainių apskrities gyvulių paruošų kontoroje buhalteriu. Iš ten kelias į Pravieniškių darbo koloniją (kalėjimą), kur dirbo rusiškoje pradžios mokykloje (1948-49). Ar buvo ten ilgametis lietuvis mokytojas pasiųstas tik rusų vaikus mokyti, ar buvo kalinys - mokytojas? To tikrai nežinome. 1949 m. jis minimas Kaišiadorių apskrities mokyklų inspektoriumi, bet po pusmečio jis jau Vilniaus krašte Šalčininkų šešiametėje rusiškoje mokykloje (1949-52), pagaliau 1952-53 mokslo metais Vandžiogalos valsčiaus Ibėnų šešiametėje vėl rusiškoje mokykloje. Vadinasi, paskutinius ketverius mokytojavimo metus lietuviai vaikai iš jo buvo atimti.
Su "Žvaigždute" Per "Šaltinėlį" pradėjęs bendrauti su Lietuvos vaikais, Stasys Tijūnaitis jų ilgėjosi. Tad būdamas "Tėvynės Sargo" redaktoriumi, jis pradėjo leisti jo priedą vaikams "Žvaigždutę". Tuo metu valdžios subsidijuojama Blaivybės draugija leido vaikams "Angelą Sargą", bet neturėjo pastovaus redaktoriaus. Tam darbui draugijos pirmininkas kvietė Tijūnaitį. Buvo nutarta abu laikraštėlius sujungti į vieną, ir naujas laikraštėlis, Blaivybės draugijos leidžiamas, pavadintas "Žvaigždute". Tijūnaitis ėmėsi jį redaguoti vos tik nusikėlęs į Uogoniš-kes ir redagavo ištisus dešimtį metų. Tačiau draugijos vadovybei pasirodė, kad laikraštėlis ne pagal jų skonį, ir 1933 m. pabaigoje redaktorius buvo atstatytas.
Per eilę metų Tijūnaitis pamilo savo mažuosius skaitytojus, su jais susigyveno. Iš jų susidarė būrį bendradarbių, su jais susirašinėdavo, atsakinėdavo jų klausimus. Ir dabar staiga jis viso to malonaus savo draugų būrio netenka. Skaudžiai pergyveno Tijūnaitis tą akibrokštą, bet be ryšio su savo mažaisiais bičiuliais jis nenorėjo pasilikti. Tad 1934 m. vasario mėn. savo lėšomis ėmė leisti naują laikraštėlį "Kregždutę". Sunku buvo "Kregždutei" verstis — ji jokių subsidijų iš valdžios negavo, laikėsi tik iš prenumeratorių. Visus sunkumus pakeldama, Tijūnaičio "Kregždutė" skraidė, kol 1940 m. sovietų valdžia ją uždarė.
Abu laikraštėliai buvo panašaus pobūdžio ir turinio. Juose buvo rašoma religinėmis temomis, pasakojama apie žymiuosius žmones, klasikus rašytojus, šiaip gerus žmones. Žinios iš gimtojo krašto ir tolimųjų šalių vedžiojo jaunuosius skaitytojus toliau nuo gimtojo kampelio, o straipsneliai iš istorijos rodė didingą Lietuvos praeitį. Gamtos mokslo žinios, vaikų teatrui kūrinėliai, liaudies pasakos, mįslės, laiškai iš mokyklų ir vaikų gyvenimo, eilėraščiai, žaidimai, juokai, galvosūkiai vaizdeliai ir panašūs dalykai pripildydavo laikraštėlių puslapius. "Kregždutėje" dar buvo duodamos esperanto kalbos pamokos. Redaktorius padėdavo savo skaitytojams susirašinėti su kitu kraštų vaikais esperantininkais, parūpindavo adresų, o vienam kitam prašant, padėdavo ir gautus laiškelius paskaityti (išsiversti).
Savo laikraštėliuose sąmoningai parinktais straipsneliais Tijūnaitis skiepijo jaunose širdyse Dievo ir tėvynės meilę, ugdė gamtos, mokslo ir literatūros pamėgimą, skatino pagarbą tėvams, mokytojams ir vyresniesiems, o draugams — nuoširdumą ir pagalbą. Gyvenime sekėsi tiems rašinių veikėjams, kurie buvo garbingi, darbštūs, drąsūs, bet mandagūs ir nuoširdūs. Kova prieš alkoholizmą buvo vienas svarbesniųjų uždavinių. Žodžiu, jis kėlė idealistinį žmoniškumą.
Patiko vaikams jo laikraštėliai, ir į jo kvietimą ką nors parašyti gausiai atsiliepdavo. Pvz., 1932 m. "Žvaigždutėj" randame 70 jaunųjų bendradarbių. O kiek būdavo džiaugsmo tam, kuris rasdavo savo kūrybą išspausdintą! Vienas iš dabar gerai žinomų autorių sako, kad tada pamatyti savo kūrinėlį išspausdintą laikraštėlyje buvo daugiau džiaugsmo, kaip kad dabar gavus iš spaustuvės naują knygą. "Žvaigždutės" tada buvo leidžiama 10,000 egz.
Redaktorius Tijūnaitis jaunuosius talentus visokeriopai globojo — ką pataisydamas, ką pamokindamas, kam patardamas, o vienam kitam net ir finansinės paramos suteikdamas. Ne visi iš Tijūnaičio laikraštėliuose savo talentą mėginusių atėjo į literatų eiles — dalis jų nubiro. Tačiau iš atėjusių tapo lietuvių literatūroj žynomais vardais (alfabetine tvarka): Aloyzas Baronas, Bernardas Brazdžionis (Vytė Nemunėlis), Jonas Minelga, Vytautas Tamulaitis, Leonardas Žitkus - Žitkevičius ir kt.
Jo laikraštėliams rašydavo mokytojai, kunigai, tėvai ir šiaip sau žmonės, susidomėję vaikų auklėjimu. Dailininkas Kazys Šimonis paruošdavo laikraštėliui iliustracijų. Pats redaktorius davė daug mokslo populiarizacijos ir auklėjimo straipsnelių. Pasirašinėdavo — S. Tijūnaitis, Mokytojas, S. T.. Redaktorius ir 1.1, (keliolika slapyvardžių).
Kituose darbuose "Draugijos" redaktoriaus kun. A. Dambrausko-Jakšto paskatintas, Tijūnaitis išmoko esperanto kalbos ir ja susižavėjo. Nuoširdžiai tikėdamas, kad tai yra raktas į lengvesnį tautų santykiavimą, parašė jos vadovėlį lietuviams "Tarptautinė kalba Esperanto" (1912). Bendradarbiavo Lietuvos, Austrijos ir Čekoslovakijos esperantiškuose laikraščiuose; 1922 m. atstovavo Lietuvai tarptautiniame katalikų esperanto kongrese Graze, Austrijoje; per "Kregždutę" mokė tos kalbos Lietuvos vaikus.
Galima sakyti, įgimtas noras duoti šviesos kitiems buvo variklis, kurio sukamas Stasys Tijūnaitis parašė keletą knygų, būtent: "Lietuvos atgijimas" (1911); sekdamas Dr. A. Semkovviczių, paruošė "Senovės istoriją" (1911), o pagal Zak-rzevvskį ir kitus "Vidurinių amžių istoriją", keturios dalys, šešios knygos (1913, 1914, 1915); iš svetimų raštų lietuviškai paruošė "Žemė ir dangus" (1914); išvertė "Geografijos pradžia (1915) ir "Užeuropi-niai kraštai" (1915). Tuo metu pradėjusiose veikti lietuviškose mokyklose šie leidiniai buvo vartojami kaip vadovėliai.
Jei kas surinktų visus Tijūnaičio straipsnius žurnaluose ir laikraščiuose, tai susidarytų didelis spaudos pundas. Deja, dar neturime nė jo raštų bibliografijos.
Asmens bruožai Juodbruvys, aukštas, lieknas, visuomet tvarkingai apsirengęs, malonus kalboje Stasys Tijūnaitis darė patraukiantį įspūdį. Buvo labai judrus, greitai vaikščiodavo. Vegetaras, tenkinosi paprastais maisto patiekalais. Negėrė ir nerūkė. Visą amžių išliko abstinentas, o rūkoriams buvo nepermaldaujamas. Mokykloje neleisdavo rūkyti nei inspektoriui, nei ministeriui, kurie kartais užmiršdavo, kad į juos atkreiptos mažųjų akys kaip į pavyzdį.
Mėgo veiklos žmones, plačiai bendravo su žmonėmis dėl reikalų. Tačiau svečiavimosi ir balių nemėgo, nes jam nepatiko tradicinis vaišinimasis su gėrimais ir dūmais. Švenčių proga draugus vaišindavo ir užimdavo žmona. Jis dažniausiai, pasisveikinęs ir po žodį kitą persimetęs, užsidarydavo savo darbo kambaryje ar išvykdavo su reikalais.
Buvo nepaprastai tvarkingas, kai kur net ligi pedantiškumo. Kiekvieną darbą dirbo su dideliu įsigilinimu ir sąžiningumu. Daug skaitydavo. Jo darbo kambaryje sienos iki lubų buvo apkrautos knygomis. Kokio nors kito — be knygų — šalutinio pomėgio neturėjo. Bet nestumdavo į šalį darbo sode ar darže — tai buvo jo sportas.
Savo darbų lietuvybei nematavo nei valandomis, nei pinigu, nei privilegijomis. Už jo darbus Seinų apylinkėje Lietuvai atsikuriant, jam buvo pripažintos savanorio - kūrėjo (civilio) teisės, bet jomis nesinaudojo. Savanoriams - kūrėjams buvo skiriama žemės, bet jis jos neprašė. Jis dirbęs tėvynei ne tam, kad ką nors gautų. Kai vėliau už gerą mokytojavimą jam buvo paskirtas Gedimino ordino penktojo laipsnio auksinis medalis, už kurį reikėjo mokėti (bene) penkiasdešimt litų, jis nesutiko priimti. Jo sąmonėje nesiderino už pagerbimo žymenį mokėti pinigą, lyg ta pagarba būtų nusipirkta. Keletą kartų jam buvo siūlomas mokyklų inspektoriaus darbas. Nesutiko, nes tuo atveju būtų buvę neįmanoma redaguoti vaikų laikraštėlį, būtų reiškę nutolimą nuo Lietuvos vaikų.
Visai nuoseklu vertinti žmogaus darbus iš jų pasiektų rezultatų. Betgi sunkiai įmanoma rasti metodą nustatyti, kiek Tijūnaičio pedagoginis darbas, jo raštai ir visuomeninė veikla atsiliepė Lietuvos gyvenimui. Jo dvidešimt dvejų metų darbas mokyklose nepriklausomoj Lietuvoj ir septynerių metų darbas okupacijos mokykloje neliko mokiniams be įtakos. Iš jo laikraštėlių nuolat srovenusi laisvos tėvynės meilė į tūkstančius jaunų širdžių taip pat neliko be atgarsio. Ne vienas jų galvą padėjo 1941 m. sukilime, ne vienas išėjo į miškus partizanais, ne vieno lavonas turėjo būti neatpažintas miestelių aikštėse, ne vieno kaulai bąla Sibiro taigose . . .
Tijūnaitis ir pokario Lietuvoje liko jaunųjų mokytojų laisva valia pasirinktas autoritetas. Viena jauna mokytoja, rašydama apie Tijūnaitį po jo mirties, taip kalba: Jis man įskiepijo didelę meilę pedagoginiam darbui; pasiryžimą kad ir sunkiausias kliūtis, sutiktas pedagoginiame dar-bep nugalėti. Pagalvodavau — "O kaip mokytojas Tijūnaitis tokiu atveju pasielgtų?" ... O anais pokario metais mes į mokyklas išėjome dar labai mažai paruošti pedagoginiam darbui. Ypač savo nuoširdžiais žodžiais ir patarimais mokytojas Tijūnaitis daug padėdavo vos pradėjusiems pedagoginį darbą dirbti mokytojams (rankraštis).
Trumpai bet sodriai Stasį Tijūnaitį vertina prel. Mykolas Krupavičius: Tai buvo visais atžvilgiais idealus vyras. Religiniai, patriotiniai, politiniai ir pilietiniai, jautrios sąžinės, labai pareigingas. Jo darbštumą galima prilyginti Daukanto darbštumui.
Jausdami neišsakomą pagarbą šiam didžiam idealistui mokytojui, davusiam Lietuvos vaikams pirmąsias mokslo žinias ir su pasiaukojimu mokiusiam būti gerais lietuviais, šį rašinį baigiame jo paties autobiografijos žodžiais: "Nors sparnų plačiai neišskleidžiau ir kalnų nenuverčiau, tai betgi kruopščiu ir sąžiningu darbu, kur kokį dirbau, toli pralenkiau savo intelektualines galias".
Žvaigždutė, 1928 - 1932 m. komplektai. Lietuvos Mokykla, 1920 - 1924 m. komplektai Barbora Vileišytė, "Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla", Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, Metraštis, IV, 1968. Stasys Tijūnaitis, "Gyvenimo keliu", Šaltinis, 1968, Nr. 4. Privatūs laiškai ir pasikalbėjimai.
|
|
|
|