Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TARP DVIEJŲ FRONTŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Grinius   
R. SPALIS: Mergaitė iš geto. Romanas. Viltis, Cleveland, 1975 (faktiškai 1976). 364 psl.

R. Spalio "Mergaitė iš geto" yra penktas romanas, kuriame tęsiamas pasakojimas apie vieną lietuvių kartą, išaugusią nepriklausomos Lietuvos metais. O šitai kartai teko matyti Lietuvos sužydėjimą, jos laisvės netekimą ir tris viena po antros ėjusias okupacijas. Lietuvos pavergimą, arba pirmąjį bolševikmetį, R. Spalis vaizdavo "Rezistencijos" romane. To pasipriešinimo veikliausias dalyvis buvo technikos mokslus bebaigiąs studentas Antanas Alė-jūnas. Šis pavojų nepaisąs vyras aistringai dalyvavo rezistencijos rizikin-giausiame tarpsny — tautiniame sukilime prieš sovietinius pavergėjus Vokietijos nacių ir Sovietų Rusijos karo pradžioje. Bet šiame rezistencijos momente jis buvo sunkiai sužeistas į šoną.

Todėl nacių okupacijoje, kurią iš dalies vaizduoja "Mergaitės iš geto" romanas, Alėjūnas nepirmauja. Šitam buvusiam neolituanui nacių metais veikliai pasireiškti trukdo taip pat dvasinė žaizda, kurią jame atvėrė Irena Paberžytė, jo karštai pamilta mergaitė, staigiai ištekėdama už karininko Sereikos. Taigi "Mergaitėje iš geto" Antanas Alėjūnas tėra tik antrareilis veikėjas, kur reikia slapstytis, suspaudus rankoje ginklą.

Tuo tarpu į veiksmo priešakį šitame romane rašytojas išvedė antrą draugų trijulės narį, Kęstutį Norei-šą, ateitininką, pirmuoju bolševikme-čiu daug laiko buvusį uždarytą kalėjime, kur nebeiškentęs NKVD kankinimų, jis buvo išdavęs savo draugą Alėjūną, kuris tačiau suspėjo išvengti Stalino policijos replių. "Mergaitėje iš geto" R. Spalis parodo medicininę praktiką beatliekantį jaunąjį gydytoją Noreišą kaip krikščionį idealistą bei altruistą, kuris, menkai paisydamas vokiečių nacių antihumaniškų naikinamųjų potvarkių prieš žydus, imasi gelbėti buvusią studijų kolegę Chają Rozenbergaitę, nes sustiprinto žydų naikinimo metu po Stalingrado mūšių (1943 m. vasarą, kai prasideda romanas) šitai mergaitei, staigiai atsidūrusiai gatvėje be jokios globos, gresia mirtis. Suteikdamas jai prieglaudą savo bute prieš savo jaunos žmonos valią, Noreiša per kelis mėnesius beveik sunaikina savo šeimos ryšius, nes dėl padidėjusio žmonių skaičiaus namuose ir dėl maisto trūkumų jis yra priverstas toleruoti savo jaunos žmonos vizitus pas tamsų spekuliantą Starkaitį, kuris kiekvieną patrauklesnę moterį stengiasi suvilioti — pasiguldyti į lovą.

Vaizduodamas šį ištvirkusį vaizbūną ir, tur būt, nacių slaptą kolaborantą, R. Spalis savo romane daug vietos skiria šiam Alėjūno, Noreišos ir Rusecko trijulės pažįstamam, kuris "Gatvės berniuko nuotykiuose" buvo pravardžiuojamas Kanopa. "Mergaitėje iš geto" jis yra išaugęs iki tamsiausio šio romano personažo, kuris atitinka vokiečių okupacijos drumzliną moralę. Alėjūnas šį veikėją (Starkaitį) šitaip charakterizavo: "Tai šuva be jokių skrupulų. Be naudos sau ir savam skęstančiam tėvui nepratęs rankos" (71 psl.).

Atrodo, kad šiai drumstai laikotarpio atmosferai labiau išryškinti rašytojas keliuose epizoduose į romano priešakį išveda iš "Alma ma-ter" pažįstamą Jūratę Ruseckaitę, kurios kosmopolitinius ir estetinius pomėgius tegali patenkinti tik tokia pasaulinė sostinė, kaip Paryžius. Iš ten ji atvyksta į Kauną tik pasiteirauti dėl deportuotų į Sibirą jos tėvų bei brolio, paspartinti savo divorso bylą, slaptai vildamasi atgaivinti simpatijos jausmus Sereikoje, kuris prieš kelerius metus ją su panieka buvo palikęs Paryžiuje, kai buvo išvydęs jos kurtizaniškus pomėgius. Ir šį kartą Jūratė grįžta į Paryžių tuščiomis rankomis, nes laimingai vedęs Sereika net neatsiliepia į jos pirmą kvietimą susitikti visiems seniesiems draugams. Jei šita proga rašytojas nebūtų išryškinęs Irenos Paberžytės - Sereikienės tauraus charakterio, galima būtų tarti, kad šios kosmopolitinės heteros Jūratės Ruseckaitės epizodai per mažai te-susieti su pagrindine intriga. O gal ši moteris dar bus reikalinga rašytojui būsimuose romano tomuose?

Visai kitokios reikšmės turi dvi kitos "Mergaitės iš geto" moteriškės — Chaja Rozenbergaitė ir Noreišos jaunoji žmona Marytė - Marė. Jos abi ankstesniuose R. Spalio romanuose visai nefigūravo. Tačiau be jų. galima tarti, nebūtų nė "Mergaitės iš geto". Jos pasidaro varžovės, tarp kurių erotinių jausmų turi laviruoti idealistas Noreiša, nes jis jaučia pareigą išgelbėti nuo sunaikinimo tą pažįstamą, kultūringą jauną žydę. kurios kaip žydės ir inteligentiškos moters negali pakęsti Marė. Šitų trijų veikėjų nevienodų interesų susipynirnas drauge su mirtinga jiems grėsme iš vokiečių pusės kaip tik ir sudaro romano stuburkaulį — pradinę ir pagrindinę įdomią intrigą, stipriai patraukiančią skaitytojo dėmesį.

Gaila tik, kad į šio romano pabaigą, kai dėl ne visai aiškių priežasčių pasitraukia Noreiša iš veiksmo, jame išryškėjant Alėjūnui, romano intriga suskyla. Tačiau ir tada autorius priverčia skaitytoją vis labiau susidomėti atslenkančios raudonosios armijos invazija į Lietuvą antru kartu ir klausti, kas atsitiks su tais lietuviais patriotais, kuriems nepriimtinas nei Hitlerio, nei Stalino fašizmas. Romano veikėjams atsidūrus tarp šių rudųjų ir raudonųjų totalistų neišvengiamų frontų, viena labiausiai jaudinančių scenų yra Sereikos atsisveikinimas su žmona, kai anas tiesus karininkas maldaute maldauja savo mylimą Ireną vykti vieną į Vakarus, kad jam, likus Lietuvoje vienam, būtų laisvesnės rankos kovoti su atslenkančiais okupantais, stalininiais fašistais.

Teigiamai vertinant "Mergaitę iš geto" tiek dėl jos veikėjų įvairumo, tiek dėl laiko kolorito, tiek dėl gana įtemptos intrigos, vis dėlto negalima nutylėti ir kai kurių abejotinų reiškinių. Pirmiausia abejonių sukelia dvejos vestuvės, kurios autoriaus patogumui romane nevaizduojamos, bet kurios žymiesiems lietuviškos generacijos atstovams turi didžiulės reikšmės. Sakysim, kaip galėjo išdrįsti tokia tauraus būdo studentė, kaip Irena Paberžytė, lengvai atsisakyti ją mylinčio ir jos mylimo sunkiai sužeisto Antano Alėjūno ir ištekėti už Sereikos? Šitokį normaliai neįtikimą jos žingsnį romano autorius mėgina aiškinti materialiniu studentės stoviu. Girdi, netekusi tėvų Irena neturėjo asmens, kuris kompetentingai tvarkytų jos tėvų paliktą ūkį. Bet ar miestietis karininkas Sereika galėjo būti geresnis ūkininkas už miestietį inžinierių Alėjūną? Ar dėl materialinių aplinkybių išdavimas abipusės meilės, net jeigu jis būtų įmanomas, ar nežemintų Irenos, kurią R. Spalis norėjo vaizduoti taurią, kaip liudija Jūratės Ruseckaitės epizodai?

Nemažesnių abejonių taip pat kelia gana staigi Kęstučio Noreišos santuoka su Maryte-Mare. Kas ji buvo prieš ištekėdama, ar turėjo bet kokį išsilavinimą, romano autorius nepasakoja. Jis tik primena, kad ji buvo narė nuo bolševikų nukentėjusios šeimos (tėvas — smulkios policijos nuovados viršininkas periferijoje, o motina komunistų deportuota į Sibirą). Išvaduotas iš bolševikų kalėjimo vokiečių - sovietų karo pradžioje, Noreiša su Maryte susipažino Paberžytės - Sereikienės ūkyje, greit su ja susidraugavo ir dėl įsitikinimų panašumo, ir dėl savo vienatvės, nes buvo likęs kaip pirštas, ją greit vedė. Bet šis skubos žingsnis jam tapo fatališkas: po dvejų metų Marė pasirodė be jokios sielos kultūros, be jokių idealų hedonistė, nesuprantanti nei patriotų, nei krikščionių rezistencijos, gelbstint žydus, tesugebanti su savo vyru ir Starkaičiu tik vesti sekso "politiką". Jei tokia vulgari miesčionė pasirodė Marė po dvejų metų nuo santuokos, tai kaip šito jos vulgarumo nepastebėjo Noreiša, draugaudamas su ja pas Sereikus? Ko vertas po dvejų metų jo klausimas: "Kas jungia jį su Mare?" Ar Sereikų ūkyje jos rodomas jautrumas ir idealizmas nebuvo "vykęs jos vaidinimas?" (222 psl.). Ar šito veidmainiavimo, kuris vadinamas vaidinimu dėl noro ištekėti, jautrus ir inteligentiškas Noreiša tikrai nepajėgė pastebėti?

Bet, jei šiam jautriam gydytojui nekilo jokių abejonių dėl Marės priešvestuvinio didelio veidmainiavimo arba jei skaitytojas nesupranta jo priešvestuvinio apakimo bei jo skubios santuokos, ar tai nereiškia, kad romano autorius ne visai tiesiai elgiasi su savo kūrinio skaitytojais? Plačiai vaizduodamas Marę vulgarią, be dorovinio jausmo, ar ne todėl ją autorius sukūrė tokią, kad būtų lengviau pateisinti romane visus lovos vaizdelius ir sekso fiziologijos bei higienos smulkmenas? Tiesa, kad jaunos poros gyvenime jos neatrodo pramanytos. Tik klausimas, kam jos reikalingos meniškai? Ar fiziologiškai bei morališkai švaresnė Marė nebūtų tikusi tapti antagoniste Cha-jai ir romano intrigai įtempti? Ar be vulgarios Marės Noreišai neužteko progų pajusti meilę Chajai? Ar vienokios bei kitokios smulkmenos, susijusios su seksu, nėra rašytojo nuolaida žemoje ("geltonojo") skonio skaitytojams ir smukimas į komercinės literatūros epigonizmą? Ar šitaip parodoma pagarba laisvai lietuvių literatūrai, užsienyje sunkiai kovojančiai dėl savo egzistencijos? Į tai tegu atsako kiekvienas skaitytojas .

Pagaliau reikia kelis žodžius pasakyti dėl "Mergaitės iš geto" lietuviškos kalbos. Ji nėra labai turtingai ir spalvingai vaizdi. Jos pakankamas vaizdumas atrodo pamargintas ne tiek spalvingomis detalėmis, kiek minties žybčiojimais, kurių ne vienas priartėja prie aforizmų. Antai, mėgindamas bėgti nuo sovietinės armijos į Vokietiją, Alėjūnač klausia: "Kur geriau? Priešų žemėje ar savojoje, priešų užimtoje?" (369 psl.). "Parakas neilgai gulės prie ugnies nesprogęs" (205 psl.). "Jo jėga buvo jo burna ir plunksna" (171 psl.). "Mylinti moteris ir angelą gali išvesti iš kelio" (118 psl.). Vaizdingiausiai kalba Marės tėvas, kai tuo tarpu kitų romano veikėjų dialogai sukasi bendrinės kalbos rėmuose be puošmenų bei išskirtinių ypatybių pagal individus.

Tačiau negalima R. Spalio nebarti už kai kurias lietuviškos kalbos ydas. Jų stambiausia — netinkamas būtojo laiko vartojimas sąlyginėje nuosakoje. Sakysime, "Mergaitėje iš geto" rašoma: "Smetonos laikais tokie bent trejetą ketvertą tūkstančių litų kainuotų" (110 psl.), nors reikėtų rašyti: "... trejetą ketvertą litų būtų kainavę". Arba užuot rašęs: "Jei kas būtų stebėjęs, būtų supratęs", autorius sako: "Jei kas stebėtų, suprastų" (126 psl.). Šitokios svetimų kalbų paveiktos sintaksės pavyzdžių būtų galima pacituoti nemažai. Romane pasitaiko ir smulkesnių ydelių. Pvz., būtąjį dažninį laiką R. Spalis kartais pakeičia būtuoju kartiniu. Nors reikėtų rašyti "Dažnai (...) padėdavo išlaikyti tam tikrą padorumą", jis rašo: "Dažnai (...) padėjo išlaikyti" (82 psl.). Užuot taręs, kad inžinierius sukorė nuostabiu laiku, autorius rašo "stebėtinu laiku" (223 psl.); vietoje "be gudrumo" parašyta "apart gudrumo" (148 psl.), vietoje "skėčio" — "Lietsargio" (9 psl.).

Nors suminėti kalbos trūkumai šiek tiek drumsčia sąmonę, tačiau "Mergaitę iš geto" įdomu skaityti. Tai taip pat žadina interesą laukti kito tomo, kuriame turėtų būti vaizduojama dar kartą ginkluotoji lietuvių rezistencija prieš sovietinius okupantus tuojau po antrojo pasaulinio karo Lietuvoje.
Dr. Jonas Grinius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai