Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MARIJA PEČKAUSKAITĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ONA PENKAUSKAITĖ   
Marijos Pečkauskaitės 100 metų gimimo sukaktis buvo trumpai prisiminta išeivių spaudoje, paminėta ir okupuotoje Lietuvoje. Niekas nekėlė klausimo dėl pakeistos jos gimimo datos, nors iki šiol visi oficialieji šaltiniai: Lietuvių Enciklopedija, visos lietuvių literatūros istorijos (V. Mykolaičio-Putino, red. K, Korsako ir P. Naujokaičio) ir mokykliniai vadovėliai rašo ją gimus 1878 m. Tik "Mažojoj tarybinėj enciklopedijoj" ir jos raštų dvitomio, Vilniuj išleisto 1969 m., įvade duodami 1877 m. Dar net 1968 m. Lietuvoj minėta 90-tosios jos gimimo metinės. Taigi, klaida atitaisyta vos prieš keletą metų ir gal ji nebebus kartojama. O teisinga jos gimimo data buvo paskelbta jau 1936 m. Juozo Tarvydo pranešime Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime.

Kadangi Pečkauskaitė labai užsidariusi gyveno ir nesireklamuodama dirbo, tai mes ją ir gyvą mažai te-pažinome, o mirusią gal per greit pradedame užmiršti. Štai įdomus mažmožis, tikrai būdingas Pečkauskaitei ir jos santykiams su Lietuvos visuomene. Jos gimimo data metrikų knygose įrašyta 1877 metų vasario mėn. 24 d., o biografai, net ir mokyklų vadovėliai iki šiol tebekartoja, tur būt, Tumo paskelbtus 1878 metus. Manau, Pečkauskaitė viena sau tyliai šypsojosi, kai mes 1928 m., vadinasi, visus metus pavėlavę, vienur kitur net iškilmingai minėjome jos 50 metų sukaktuves.1

Tarvydo pranešimas buvo išspausdintas LKMA "Suvažiavimo darbų" II tome, bet niekas į tai neatkreipė dėmesio, ir klaidinga data visų buvo ir toliau kartojama.
Negalėsiu atskleisti kokių naujų dalykų apie mūsų krikščioniškiausią rašytoją ir pedagogę, tik stengsiuos bent kiek priminti, kas žinoma, bet laiko dulkių užklota ir primiršta.

Pečkauskaitės gyvenimo kelias ir asmuo
Marija Pečkauskaitė buvo žemaičių bajorė ir veik visą amžių gyveno Žemaitijoje. Tiesa, Peč-kauskai buvo gudų kilmės, iš Mogiliavo gubernijos atsikėlę į Žemaitiją. Kaip visi ano .meto bajorai, prisiėmė lenkų kultūrą, bet gyvendami Žemaičiuose, buvo ir sulietuvėję. Motina, Stanislova Šiukštaitė, buvo tikra žemaitė, nors taip pat išauklėta lenkiškai. Marija gimė 1877 m. vasario mėn. 24 (nauju stiliumi kovo 8) motinos dvare Medingėnuose. Tėvai netrukus persikraustė į paveldėtą Labūnavos dvarą, Pavandenės parapijoj. Telšių apskrityje. Tėvų mylimai, o ypač tėvo lepinamai, Marijai vaikystė buvo laiminga ir šviesi. Be Marijos, Pečkauskai dar augino dukterį Sofiją ir du sūnus: Steponą ir Vincą.

Anupras Pečkauskas buvo prastas ūkininką-labai nepraktiškas žmogus — galutinai nugyveno Labūnavos dvarą. Nebegalėdamas atsiginti nuo skolininkų, jį perleido nuomininkui, o pats 1887 m. išsinuomavo mažesnį Užvenčio dvarą. Čia prabėgo Marijos jaunystė, čia ji pradėjo reikštis ir kaip rašytoja.

Pečkauskai namie kalbėjo lenkiškai, bet nedraudė vaikams bendrauti su kumečių ir kaimo vaikais. Todėl vaikai iš pat mažens mokėjo žemaitiškai ir nebuvo nutolę nuo liaudies. Ir Marijai nereikėjo į lietuvybę atsiversti — iškart įsijautė į tautinį atgimimą. "Argi galiu pasakyti, ranką prie krūtinės pridėjus, kad esu lenkė aš, kurios tėvai ir bočiai Lietuvoje gimę, gyvenę ir mirę, kuri taip myliu Lietuvos žmones, Lietuvos dainas, kalbą, girias ir laukus"?2

Pečkauskai buvo šviesūs žmonės: turėjo nemažą biblioteką knygų, prenumeravo daug laikraščių ir žurnalų. Jie rūpinosi ir savo vaikų auklėjimu. Iš pradžių mokė patys tėvai, ir Marija išmoko skaityti būdama penkerių metų amžiaus. Nors ir nebuvo turtingi, tėvai samdė guvernantes iš Vilniaus ir Varšuvos mokyti vaikus gražaus elgesio ir svetimų kalbų. Abu tėvai buvo muzikalūs ir mėgo muziką, todėl ir vaikus pripratino ją branginti. Motina, rodos, ir tebuvo vienintelė Marijos muzikos mokytoja.

1891 m. į Pečkauskų gyvenimą įėjo Povilas Višinskis, kuris, dar būdamas gimnazistas, rengė sūnų Steponą į gimnaziją ir pačią Mariją mokė matematikos. 1892 m. Marija įstojo į III klasę Sv. Kotrynos gimnazijos Petrapilyje, bet po pusės metų grįžo namo — nepakėlė drėgno klimato. Toliau mokėsi privačiai, išeidama gimnazijos kursą namie. 1896 m. Varšuvoje baigė bitininkystės kursus, įsteigė Užventyje nemažą bityną, parašė net porą knygelių apie bites. Aplamai, jos gyvenimas Užventyje buvo ramus, idiliškas: padėjo tėvams ūkyje, laisvalaikį skyrė muzikai, literatūrai ir pasivaikščiojimams po gražias apylinkes.

Tačiau neilgai galėjo džiaugtis Užvenčio ramybe. 1898 m. pradžioje mirė tėvas, visiškai prasiskolinęs. Motina likvidavo ūkį ir išvažiavo į Šiaulius, kur mokėsi abu jos sūnūs. Šeima liko be jokio turto ir pajamų. Marija ant savo pečių užsikrovė penkių asmenų išlaikymą. Iš pradžių vertėsi privačiomis pamokomis Šiauliuose, o vėliau kelerius metus (1900-1904) mokė vaikus įvairiuose apylinkės dvaruose. 1900 m. mirė džiova jos brolis Steponas, labai gabus ir muzikalus jaunuolis. Marija tai labai skaudžiai pergyveno. Vėliau apie jį parašė atsiminimus, jis yra ir Nika "Sename dvare".

Višinskio raginama ir jo rūpesčiu gavusi katalikų draugijos "Motinėlės" stipendiją, 1905 m. M. Pečkauskaitė išvyko studijuoti į Šveicariją. Mat, norėta ją paruošti literatūriniam darbui, kuriam, dėl duonos kąsnio vargstant įvairiuose dvaruose, nebuvo nei laiko, nei sąlygų. Pečkauskaitė išbuvo Zūriche tris semestrus, klausė pedagogikos, psichologijos ir literatūros paskaitų, mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų. Ten profesoriavo garsus pedagogas Fr. W. Forsteris, kurio įtakoje galutinai susiformavo jos pažiūros. Iš literatūros profesorių R. Saitschick (Lietuvoj gimęs žydas, 1906 m. perėjęs į katalikus) darė jai įtaką. Praleidusi dar vieną semestrą Fribourge, grįžo į Lietuvą pasiryžusi kurti ir dirbti. Šveicarijoj ji taip pat subrendo ir kaip rašytoja.

Grįžusi 1907 m. Vilniuj atidarė knygyną lietuviškiems leidiniams, daugiausia Amerikoje išleistiems, pardavinėti, bet prekyba nebuvo jai prie širdies ir po dvejų metų knygyną uždarė. Vilniuj išlaikiusi egzaminus namų mokytojo teisėms įgyti, 1909 m. buvo pakviesta į "Žiburio" draugijos Marijampolės mergaičių progimnaziją. Ten dėstė lietuvių kalbą ir tvarkė bendrabutį. 1910 m. mirė jos antrasis brolis Vincas, agronomijos studentas, kurį pati Marija leido į mokslą. Smūgis buvo toks didelis, kad tik sunki jos pačios liga padėjo pakelti tą netekimą.
Progimnazijoj Pečkauskaitė pasinėrė visa savo siela į pedagoginį darbą. Turėdama Forsterio idėjas prieš akis, ji su dideliu užsidegimu stengėsi paruošti mergaites būsimiems kultūringų moterų uždaviniams atgimusios tautos gyvenime. I-asis pasaulinis karas pertraukė tą darbą, progimnazija išsikėlė į Rusijos gilumą, o Marija aplinkiniais keliais grįžo pas savo paliegusią motiną, kuri su Sofija gyveno pas kun. K. Bukantą (rašėsi ir Bukontas) Židikuose. 1915 m. Pečkaus-kienė mirė, Marija ten liko iki mirties, retai kur išvažiuodama, toli nuo viso kultūrinio gyvenimo. Tačiau ir Židikuos ji nesėdėjo rankas sudėjusi. Dar karo metu suorganizavo lietuvišką mokyklą ir pati joje mokytojavo, kol vokiečiai ją uždarė. Vėliau steigė įvairias organizacijas, skaitė paskaitas, įkūrė seneliams prieglaudą, ambulatoriją, kur vargšai nemokamai gaudavo vaistų, pati lankė ir šelpė ligonius, leido į mokslus gabų našlaitį, rašė žurnalams straipsnius, vertė Forsterio veikalus. Savajai kūrybai nedaug laiko teliko, nedaug ji paskutiniais savo gyvenimo metais ir parašė.

Už nuopelnus pedagogikai Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas 1928 m. suteikė Pečkauskai te i filosofijos garbės daktaro laipsnį. Vyriausybė pagerbė Gedimino III laipsnio ordinu. Ji tada buvo jau visiškas ligonis, kamuojama kaulų vėžio ligos. Mirė 1930 liepos 24. Laidotuvėse dalyvavo minios apylinkės žmonių ir iš Kauno įvairių įstaigų ir organizacijų atstovai (kan. J. Tumas, prof. Pr. Dovydaitis, respublikos prezidento atstovas kun. dr. P. Bielskus ir kt.). Jau II-jo pasaulinio karo metu buvo pastatyta jai koplytėlė, tačiau, kaip dabar rašoma, per neapsi-sižiūrėjimą Marijos kapas pateko po koplytėlės pamatais. Dabar toje vietoje, kur iš tiesų yra jos kapas, įmūryta paminklinė lenta.

Toks yra Pečkauskaitės nueitas gyvenimo kelias, pažymėtas eile datų ir faktų. Vidaus gyveninio datomis nepavaizduosi, bet jis daugiau parodo žmogų, jo reikšmę ir įtaką savo aplinkai ir laikui. Marija buvo gyva, judri, smalsaus proto ir intelektuali, ir veikli. Viktutės lūpomis nusakė savo kelią, kad "malonu daryti kitiems gera". Pavyzdžiu jai buvo jos pačios motina, "Senojo dvaro" Mamatė, kuri gydo ligonius, šelpia vargšus ir sielojasi, kad maža tegali padaryti gera. Marija taip pat gyveno kitiems, ne sau. Duoti kitiems jai buvo lengva, bet išleisti sau jai atrodė nereikalingas daiktas. "Leisti pinigus savo asmeniui labai nemėgstu, man rodos, kad jie išmesti veltui. Yra daug svarbesnių reikalų, kuriuos reikia aprūpinti".3 Net ir gydymui bijojo per daug išleisti sau pinigų.

Pečkauskaitė buvo kukli, labai nemėgo viešumos. Klaidinga gimimo data turbūt atsirado dėl to, kad atsisakė Tumui - Vaižgantui suteikti žinių apie save. Atsisakė ir skaityti universitete paskaitų apie Forsterį, nors jį labai vertino. 1929 VII.21 Pr. Dovydaičiui ji rašė:
Paskaitos apie Forsterį — labai gražus sumanymas. Bet aš niekaip neišdrįsiu skaityti universitete. Ką padarysi? Esu toks laukinis žmogus ir gana. Dabar persilaužti ir pratintis per vėlu, reikėjo jaunystėje. Paskaityti galės p. Ruginis ir kiti. O mane atleiskite.4

Kukliai vertino ir visą savo darbą, nemėgo, kad kiti apie ją kalbėtų, girtų. Siųsdama "Motiną auklėtoją" Dovydaičiui pridėjo laiškutį (192" 1.6):
Drįstu pasiųsti Tamstai savo knygelę. Tamstai — žinoma — nieko joje įdomaus — tai tik elementariausios pedagogijos žinios išdėstytos taip, kad kiekviena bobelė galėtų suprasti. Aš ne tam ir siunčiu — norėjau tik nors tuo mažmožiu išreikšti Tamstai savo pagarbą ir dėkingumą. . . . Iškirpau "Įžangą" — (kan. J. Tumo apie autorę. — O. P.), — nes ji bjaurina visą knygą.5 Pečkauskaitė buvo giliai religinga ir gyveno taip, kaip tikėjo, skleisdama gėrį, dalindamasi savo dvasiniais ir medžiaginiais turtais su kitais. Iš savęs reikalavo daug ir dirbo, kiek sveikata leido. Žvilgį turėjo kritišką. Išdrįsdavo pasakyti kietesnį žodį, kur reikėdavo. Drauge aukštai vertino kitų dirbamą vertingą darbą. Iki pat mirties viskuo domėjosi, daug skaitė.

Pečkauskaitė paliko šviesų atminimą ir tiems, kurie pažino ją iš jos raštų, ir tiems, su kuriais dalijosi kasdienine duona.

Pečkauskaitės meno samprata
Visada minime Pečkauskaitę kaip rašytoją ir auklėtoją. Atrodytų, kad ji domėjosi tik literatūra ir pedagogika. Iš tiesų jai buvo artimi ir kiti dailieji menai: muzika ir dailė. Jie turėjo svarbų vaidmenį jos gyvenime ir kūryboje.

Muzikos garsai ją supo nuo mažens: motina gerai skambino pianinu, tėvas grojo smuiku. Marija, gabi muzikai ir turinti gražų balsą, svajojo apie konservatoriją. Tos svajonės atsisakė, ryždamasi dirbti savo kraštui naudingesnį darbą:
. . . beveliju išmokius nors keletą žmonių rašyti ir skaityti, nors keliems palengvinus sunkų gyvenimą. Ir dėl to atsisveikinau su artistės karjera. . . stengsiuos iš visos sielos atnešti naudos tiems žmonėms, kurie neturi tiek pinigų nei kultūros, kad galėtų naudotis artistų darbu.5

Tą pasiryžimą ji vykdė, bet muzika lydėjo ją visą gyvenimą. Jos palikime rasta daug įvairių kompozitorių kūrinių fortepijonui. Mėgiamiausi jos kompozitoriai buvo Chopin (Šopenas) ir Beetho-venas. Net iš Šveicarijos parsivežė naujų gaidų.
nors ten nekartą nevalgydavo pietų, vaikščiodavo kiauriais bateliais, kad sutaupytų pinigų savo dvasiniams poreikiams ar kitiems padėti. Vienintelė jos prabanga buvo fortepijonas, kuriuo skambindavo, kol tik jos sveikata leido. Daug ko sau atsisakydavo, vis dėlto įsigijo L. Beethoveno V-sios simfonijos brangias plokšteles, kurių klausydama sakė net skausmus užmirštanti. Šalia klasikinės muzikos labai mėgo liaudies dainas ir jų daug mokėjo atmintinai.

Literatūros mokslininkai, nagrinėję jos stilių, randa jame muzikos įtaką, nes žodžiai liejasi tarsi koks banguojantis srautas.

Pečkauskaitė savo aiškias pažiūras apie dailę išdėstė 1910 m. "Viltyje", gindama Čiurlionį nuo Druskiaus (Jakšto) puolimų. Dėstydama savąją meno sampratą, ji pabrėžia, kad menas pirmiausia turi tarnauti grožiui. Dailės tikslas nėra žmones dorinti, nes tikras menas nėra nei moralus, nei nemoralus. Nemorali tendencija jį tokį padaro, bet tuo jį ir nuvertina. Tautiškumą mene ji aptaria kaip perkėlimą į kūrinį to, kas išreiškia ryškiausias tautos savybes, kurios dažniau tik nujaučiamos, negu apčiuopiamos. Ne siužetas, ne krašto gamta ar dabartinio gyvenimo vaizdai padaro meną tautišką. Tik tas menininkas, kuris pajėgs savyje sukoncentruoti ryškiausius tautos dvasios bruožus, sukurs tautišką meną. "Ir ką jis darys — ar tai bus kokia istoriška scena, ar simboliškos fantazijos ir sonatos, nieko bendro su jo tautos gamta ir žmonėmis neturinčios, — ant viso ko jis atspaus tautišką žymę".7
Todėl ir Čiurlionio paveikslai "Nuliūdimas" ir "Tyla" Pečkauskaitei yra tautiški kūriniai:
Kiek juose lietuviškumo! kokia sava skausmuose ramybė, kokia lietuviška rezignacija; kokia melancholija, kuri vaikščioja po mūsų laukus, savo baltai pilką šydą ant jų skleisdama. Man yra labai gimtinis, labai lietuviškas Čiurlionio koloritas. Primena man jis tas spalvas, kurias lietuvės gaudavo, dažydamos vilnas naminiu būdu — medžių žievėse, visokių augalų lapuose ir kitaip.8
Nors ir vertindama tautiškumą, Pečkauskaitė nelaiko jo pagrindiniu dalyku mene. Ten pat ir pasisako: "Tautiškumas nėra talento saikas. Galima būti dideliu artistu ir visai netautišku".

Pečkauskaitė rašytoja
Pečkauskaitė atėjo į lietuvių literatūrą Povilo Višinskio dėka. Tiesa, ji nebuvo lenkomanė, mylėjo savo gimtąją Žemaitiją, bet pati vargu ar būtų tapusi susipratusi lietuvė, jei nebūtų susidūrusi su aktyviais lietuvių tautinio atgimimo veikėjais. Višinskis, tik porą metų vyresnis už Mariją, jau buvo įsitraukęs į tautinį darbą. Idealiste, norinti dirbti kitiems, Marija tuoj jungėsi į tautinį sąjūdį, bandė skaityti lietuviškai, nors pradžioje literatūrinės kalbos veik nesuprato — mokėjo tik savo apylinkės tarmę. Patyręs apie mėginimą rašinėti (nuo 1893 m. rašė lenkiškai dienoraštį), Višinskis ją skatino rašyti lietuviškai. Pirmuosius Marijos rašinėlius vertė iš lenkų kalbos, bet greit ji pramoko lietuviškai ir pati galėjo rašyti. Višinskis buvo patarėjas ir didžiausias autoritetas pirmuosiuose jos kūrybos žingsniuose. Tai buvo žmogus, jaunystės metais padaręs jai didžiausios įtakos — apsprendęs jos tautinį nusiteikimą. Vėliau Fr. W. Forsteris davė aiškias gaires jos praktiniam veikimui ir net iš dalies kūrybos pobūdžiui.

Pečkauskaitės ir Višinskio asmeniniai santykiai buvo šilti. Laiškuose Višinskį vadina broleliu dobilėliu, Višinskis kreipiasi į ją kaip sesutę. Bendras tautinis darbas, draugystė ir meilė, ypač iš Višinskio pusės, juos suartino. Tačiau dvasiniai jų nusiteikimai buvo griežtai skirtingi. Višinskio šaltas liberalizmas ir veik kovingas ateizmas buvo nepriimtinas giliai religingai Marijai. Dirbti lietuvybei buvo jai šventa idėja, todėl ji pradžioj nesirūpino, kur jos darbeliai spausdinami. Pirmieji vaizdeliai, pačios redakcijos pavadinti "Margi paveikslėliai" ir pasirašyti Šatrijos Raganos slapyvardžiu, buvo išspausdinti 1896 m. "Varpe". Pasirodė jos kūrybos ir "Ūkininke". Atkeltas į Užventį vikaru, kun. K. Bukantas suvedė Pečkauskaitę su Tumu, ir ji pradėjo spausdinti savo kūrybą "Tėvynės sarge", "Viltyje", "Vilniaus žiniose", "Draugijoj" ir kitoj katalikų spaudoj. Nepriklausomybės metais rašė "Lietuvos mokykloje", "Skaitymuose", "Moteryje" ir ypač "Naujojoje vaidilutėje". Suartėjus su katalikų tautiniais veikėjais, atšalo jos santykiai su Višinskiu, bet visai nenutrūko. Višinskis ja rūpinosi iki pat savo mirties (1906).

Įsijungusi į kūrybinį darbą, Pečkauskaitė buvo gana aktyvi. Vienas po kito pasirodė jos smulkesni kūrinėliai. 1901 m. buvo atspausdinta jos "Viktutė", dienoraščio forma parašyta ir jos pačios dienoraščiu paremta apysaka. Joje daug autobiografinio elemento. Daktaro Antano ir Viktutė s santykių fone Pečkauskaitė išdėsto savo tautines pažiūras ir motyvus, kodėl ji, lenkiškai išauklėta, jaučiasi lietuvė ir nori dirbti savo tautai. Jos pavyzdys turėjo paskatinti ir kitas bajoraites imtis darbo. Parodo ir kitokio nusiteikimo bajorus, kiek sušaržuodama: jų tuštumą, pūtimąsi, didžiavimąsi savo lenkiška aukštesne kultūra, niekinimą visko, kas lietuviška. Anot V. Mykolaičio, tai buvo vienas geriausių propagandinės patriotinės literatūros pavyzdžių, kuris savo idėjomis teigiamai veikė ir bajoriją, ir priaugančią inteligentiją.

Tą pačią patriotinę tematiką, bet jau su aiškesniu pedagoginiu tikslu Pečkauskaitė dėsto apysakoje "Vincas Stonis", kuri buvo užbaigta Šveicarijoje ir pasirodė 1906 m. Čia vaizduoja neturtingą kaimo vaiką, ištroškusį mokslo, pasiryžusį ir kitiems jo teikti. Dvaro panelė moko kaimo vaikus rašyti ir skaityti. Įterpdama istorinius pasakojimus, nori jais įskiepyti vaikuose savo tautos meilę ir pasididžiavimą. Kitais pasakojimais pabrėžia geras būdo savybes: darbštumą, teisingumą, prisirišimą prie žemės. Meniniu atžvilgiu "Vincas Stonis" yra silpnesnis, bet ir čia, nors ir siekdama grynai pedagoginio tikslo, Pečkauskaitė sugebėjo jį apsupti dvasine šiluma.

Tuo kūriniu rašytoją dėmesio centrą iš dvaro perkėlė į kaimą, nes kaimui ir lietuvybei priklauso ateitis, o tradicinis dvaras gyvena paskutines savo dienas.
Apysakaitėje "Dėl tėvynės" (1907) veiksmas perkeliamas į dvarą. Dvarininkas Rimša nori sujungti dvarininkus kovai su litvomanais. Tam tikslui suruošia pokylį su prakalba, gyvaisiais paveikslais, deklamacijomis. Tačiau savo svečių kovai su litvomanais neuždega: kortos ir šokiai daugiau rūpi susirinkusiems. Tesutaria suruošti pietus naujam gubernatoriui, kuris esąs palankus dvarininkams. Čia parodomi du dvarininkų tipai. Vieniems tebėra gyvi unijos su lenkais ryšiai, ir jie negali įsivaizduoti gyvenimo be jų; kitiems rūpi tik asmeninė gerovė, pramogos ir oportunistiškas pataikavimas rusams. Toje apysakaitėje dvarininkai piešiami satyriškai, nebe su meile ir užuojauta, kurios ji šiaip suranda kiekvienam žmogui.
Prie patriotinės tematikos reikia priskirti ir apysakaitę "Anuomet". Čia nebeliečiamas dvaras, bet pavaizduota knygų platinimo rizika spaudos draudimo metu, rusinimo pavojus Kražių skerdynių atpasakojimu. Ir tai apsprendžia jauno žemaičio policininko pasiryžimą nebegrįžti į gerą darbą Peterburge. Jis veda jaunystės mylimąją knygnešę Roželę ir lieka savo krašte. Šios apysakaitės nerandame Lietuvoje išleistame dvitomyje: matyt, ji pasirodė "nacionalistinė".
Pečkauskaitė sukūrė eilę smulkesnių kūrinėlių, vaizduojančių vaikų pasaulį. Tai "Iš daktaro pasakojimų", "Į šviesą", "Pirmas pabučiavimas", "Barbelė", "Vaikai" ir "Irkos tragedija". Pečkauskaitė mokėjo įsijausti į vaiko sielą ir ją pavaizduoti. "Irkos tragedija" (1924) yra subtiliausias vaiko pergyvenimų atskleidimas mūsų literatūroje iki šiol. Čia pavaizduoja, kaip šešerių metų mergaitė pergyvena šeimos sugriuvimą ir tėvų meilės netekimą, be kurios ji negali gyventi. Palikta viena motinos, kuriai visas dienas užpildo kaimynas Gurskis, Irka slapta nuo motinos iškeliauja viena į Kauną pas savo "mylimiausiąjį, brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį", kurį tikisi parkviesti namo. Tada nebesilankys ponas Gurskis, ir mamytė vėl turės laiko Irkai. Deja, Kaune tėvelio kabinete Irka randa jauną moterį, kurios balsas skamba žiauriai, o akys žiūri į Irką kaip plieninės. Ji pravirksta taip, kaip niekada nėra verkusi, ir tik nusigandęs šunelis Džimas laižo jos ašaras.

Šalia vaikų Pečkauskaitė nupiešė eilę kaimo moterų portretų. Tai žmonės, kurie nepalūžta nė sunkiausiuose mėginimuose, bet po smūgių dar labiau sušvinta, nes galvoja ne apie save, bet apie kitus. Apysakaitėje "Adomienė" (1908) pasenusi Adomienė, visą amžių tarnavusi dvaruose aukle prie mažų vaikų ir susitaupiusi šiek tiek pinigų, norėjo praleisti savo senatvės dienas su savo dukterim, kuri nuo dešimties metų tarnavo pas svetimus ir motiną matydavo tik kelias dienas per metus. Kartą, jai saugant svetimus vaikus, kilo miestely gaisras ir sudegino namelį, kuriame ji nuomavo kambarėlį. Drauge sudegė ir visos jos sutaupos. Ji raminosi tuo: "Gal ir labai į gera ta nelaimė išėjo, gal būtų labai bloga, kad būtų buvę taip, kaip mes norėjome. Ką mes galim žinoti?!" Adomienė vėl išėjo tarnauti, nes nenorėjo niekam būti našta.

Apysakaitėje "Sulaukė" (1907) našlė Urbonienė laukia vienintelio gyvo likusio sūnaus, grįžtančio iš rusų-japonų karo. Ji dreba dėl jo gyvybės, savaip įsivaizduoja jį supančius pavojus. Pagaliau sūnus grįžta namo invalidas — be rankos ir be kojos. Subtiliai atskleidžiama jos pergyvenimai liaudžiai suprantamais įvaizdžiais. Rašytoja labai subtiliai įsijautė į paprastos kaimo moters sielą ir pajėgė teisingai perduoti jos išgyvenimus. Tai du gražūs kaimo moterų portretai mūsų literatūroje. Skurdaus kaimo gyvenimo fone suspindi jų dvasinis grožis, krikščioniškas optimistinis žvilgsnis, kyląs iš pasitikėjimo Dievu, žmogaus dvasinė stiprybė, su kuria jos priima visus gyvenimo sunkumus, pasiguosdamos, kad yra nelaimingesnių už jas.

Šalia minėtų realistinių dalykų Pečkauskaitė yra sukūrusi keletą romantinių simbolinių kūrinių. "Dėl ko tavęs čia nėra?", išspausdintas 1898 m. "Varpe", buvo pirmas toks kūrinėlis, kuriame išsakyta asmeninės refleksijos, jausmai, pergyvenimai. Tai buvo nauja mūsų literatūroje, todėl susilaukė pritarimo ir džiaugimosi, kad joje papūtė individualizmo vėjas. Pečkauskaitė, be keleto dar kitų smulkių lyrinių bei simbolinių vaizdelių, sukūrė du stambesnius. Tai "Pančiai" ir "Mėlynoji mergelė". "Pančiai" (1920) — alegorinis, dramatine forma parašytas vaizdelis. Vaizduoja idealizmo su tikrove konfliktą, kuriame idealizmas pralaimi. "Mėlynoji mergelė" ("Naujoje vaidilutėje" 1925) yra taip pat romantinis kūrinys, kuriame pavaizduota tikros meilės gelbėjančioji galia. Mėlyna medžiagos skiautelė primena studentui, grįžtančiam iš išgertuvių ir lydinčiam lengvo elgesio merginą, jo mirusią mylimąją ir jį sulaiko nuo puolimo. Būdingos romantizmo temos — laimės trapumas, meilės amžinumas, mirtis. Tos temos daug labiau išplėtotos "Sename dvare".

Toji apysaka, pasirodžiusi 1922 m., yra svarbiausias ir didžiausias Pečkauskaitės kūrinys. Tai taip pat autobiografinio pobūdžio veikalas, jos šeimos gyvenimo kronika su atpažįstamais asmenimis. Senasis dvaras — tai rašytojos gimtasis lizdas, kurį išdraskė laiko viesulai. Jo elegiškai šviesus vaizdas iškyla rašytojos atmintyje po daugelio metų. Dvaro gyvenimas pavaizduotas pro aštuoniametės Irusės pergyvenimų prizmę. Jį papildo mamatės dienoraštis, atskleidžiąs jos švelnią svajingą prigimtį, besiilginčią amžinojo grožio. Veikalas sudėtas iš daugelio dalių, kurias sieja tik pasakotoja Irutė ir visą kūrinį supanti melancholiška nuotaika. Pro mūsų akis praslenka visų kartų bajorai nuo bočelio iki vaikų, skirtingi jų nusiteikimai lietuvybės atžvilgiu; iškyla kaimiečių, vyrų ir moterų, paveikslai su teigiamais ir neigiamais bruožais; žydelis Šmulka, vaikščiojąs su kro-meliu po žmones; sutinkame knygnešį ir dievadirbį Levanardą. Kai kurie žmonės nupiešti su humoro, net ir satyros atspalviu, bet visi jie gyvi, tikri. Su ypatinga meile autorė pavaizdavo kaimo ir dvaro vaikus, ypač Niką, kuriam suteikė savo mirusio brolio Stepono bruožų. Žvelgdama jau iš laiko perspektyvos į savo vaikystės ir jaunystės pasaulį, Pečkauskaitė jį atkūrė su didžia meile ir pietizmu. Dvaras iškyla tarsi pasakų šalis, kurios visi ilgisi ir iš kurios niekas nenori grįžti. V. Mykolaitis - Putinas taip aptarė "Sename dvare : "Apskritai, visa šita graži, subtili, lyrinių niuansų pilna Pečkauskaitės apysaka apie senąjį dvarą yra tarsi ne vien jos, bet ir visos mūsų mirštančios bajorijos gulbės giesmė. Nebe reikalo visa "senojo dvaro" melancholija paskutiniuose knygos puslapiuose susikaupia į šiurpų mirties nujautimą".8

Peržvelgdami Pečkauskaitės kūrybą matėme, kad ji pradžioje lietė tas pačias temas, kurios tuo metu buvo aktualios ir visų keliamos. Tai kaimo žmonių pabudimas, jų veržimasis į viešumą ir susidūrimas su senosios inteligentijos atstovais bajorais. Vieni visa jaunatvės jėga stengėsi gyvenimą paimti į savo rankas, antri, jau pasenę ir nusilpę, nenorėjo jo išleisti ir toliau gyveno praeities iliuzijomis. Tą kovą vaizdavo visos moterys rašytojos, visos savo kilme bajorės, tačiau kiekviena skirtingai. Žemaitė viską vertino kaimietės akimis. Ji stovi atstu nuo dvaro, jo nemėgsta, bet galutinai ir nepasmerkia. Lazdynų Pelėda su pagieža rodo, kad dvaras yra morališkai smukęs ir visai atitrūkęs nuo realaus gyvenimo, ir jį kaltina už visas kaimo gyvenimo negeroves ir skurdą. Pečkauskaitė gi lieka ištikima bajorijos atstovė. Ji nori užlyginti plyšį tarp kaimo ir dvaro, jį perauklėti, sulietuvinti ir net sudemokratinti. Dalis jos vaizduojamų bajorų jau kitoki: jie neužsidaro nuo kaimo, bet ieško bendro kelio į ateitį. Tokiu būdu ji palieka dvarą ir kaimą gyventi greta. Dvaras ir toliau lieka kultūros ir švietimo centras, iš kurio ir į kaimą eina šviesa ir pažanga. Šiuo atžvilgiu Pečkauskaitė panaši į Maironį, kuris taip pat optimistiškai tikėjo, kad ir bajorijoj ras atgarsio lietuvių tautinės idėjos.
Pečkauskaitės tokį požiūrį nulėmė jos pedagoginis nusiteikimas. Ji tikėjo, kad žmogų galima įtikinti, perauklėti, kad jis supras, kas negera ir, blogio atsisakęs, sieks gėrio. Juk ji pati pervertino savo pažiūras ir pasirinko naują kelią.
Pečkauskaitė praturtino mūsų literatūrą, įvedė į ją naujas literatūrines sroves. Ji neužsidarė realizme, stebėdama aplinką ir ją fiksuodama, bet stengėsi surasti asmeninį ryšį su ja, suteikti jai asmeninę interpretaciją. Gamta, išorė ją mažai domino, todėl ir gamtos aprašymų jos kūryboj maža ir jie sudaro tik foną veikėjų nuotaikoms ir refleksijoms. Užtai rašytoja stengiasi įžvelgti į žmogaus sielą, atskleisti jos virpėjimus, kad būtų patenkintas ir tiesos ieškotojas, ir estetinio grožio mėgėjas. Vaizduodama vaikus, sugebėjo įsijausti į jų pasaulį ir prabilti jų žodžiais; aprašydama kaimo žmones, nusileido iki jų galvojimo lygio, jų refleksijas perdavė jiems suprantamais įvaizdžiais, prabilo jų tarmiška laiba; dvarininkams piešti parinko jiems būdingą žodyną, atitinkantį jų galvoseną ir kultūrinį lygį. Visur ji sugebėjo prabilti aiškiai, tiksliai ir vaizdžiai.

Pečkauskaitė buvo daugiau išsilavinusi, mokėjo svetimų kalbų. Tai turėjo reikšmės ir jos kūrybai. Pažindama Vakarų Europos literatūrą, ji bandė tas sroves, kurios jai savo dvasia buvo artimos, perkelti ir į lietuvių literatūrą. Nors pavėluotai, "Sename dvare" pražydo romantizmas su visais jam būdingais bruožais: gyvenimo trapumu, mirties ilgesiu, amžinu nerimu ir nepasitenkinimu pilku kasdieniniu gyvenimu, žvaigždėtų nakčių grožiu, rožių svaiginančiu kvapu, poezijos ir muzikos branginimu. Mamatė aprašo tokią naktį:
Mėgstu, atsisėdus ant prieangio laipsnių, žiūrėti į tvenkinį. Ilgas ilgas aukso kelias tiesias tolybėn, begalėn. Ir eina tuo keliu mano siela. Meta šį trapių ir nepastovių formų pasaulį, tą nykstančių šešėlių pasaulį, ir eina, amžinybės ištrokusi, ten, kur rožės nevysta ir nebaigia žydėti, kur vanagas nedrasko vieversėlio lizdo, kur perkūnas netrupina medžių nei širdžių . . . Eina ten, į grožio tėvynę, kurio didžiausieji pasaulio genijai menką šešėlį ir silpną aidą tėra sugavę.10
Nuotaika, dvelkianti tuose žodžiuose, svajonių ir tikrovės sujungimas, lyriškas žmogaus ryšys su gamta, leidžia šį kūrinį priskirti negausiam grynajam romantizmui mūsų literatūroje.

Pečkauskaitė pedagogė
Minėjome Pečkauskaitės beletristikos auklėjamąjį pobūdį. Ji yra parašiusi porą ir grynai pedagoginių knygų. Tai "Motina auklėtoja" (1926) ir "Rimties valandėlė" (1928). Pirmoji skiriama motinoms. Pečkauskaitė tikėjo ir visur skelbė, kad jauno žmogaus auklėjimui ir jo charakterio formavimui lemiamos reikšmės turi šeima, ypač motina. Tokios literatūros lietuvių kalba trūko, todėl ji norėjo tą spragą užpildyti. Knyga buvo taikoma ir mažesnio išsilavinimo motinoms, todėl joje nebuvo daug teorinių samprotavimų. Autorė stengėsi gyvenimo pavyzdžiais perduoti savo mintis pilnutiniam vaiko ugdymui. "Motiną auklėtoją" Pečkauskaitė rašė, naudodamasi įvairių vokiečių pedagogų veikalais, jų mintis pritaikydama lietuviškoms sąly-lygoms. Knyga pasiekė skaitytojus, nes 1936 m. buvo išleistas II leidimas.

"Rimties valandėlė", skirta jaunoms mergaitėms, susidėjo iš straipsnelių, perleistų per "Naująją vaidilutę". Pečkauskaitė gražiais gyvenimo pavyzdžiais nori nurodyti mergaitėms pilnutinio savęs auklėjimo kelią. Moko mergaites švelnumo, išsižadėjimo ir pasiaukojimo dvasios, pagarbos kiekvienam žmogui. Dievas, žmogus ir visuomenė yra laukas, kuriame žmogus turi atlikti savęs auklėjimo darbą. Atviras ir meilės vedamas dėmesys kitam žmogui, bet ne paskendimas savo mažuose rūpestėliuose turi lydėti besiruošiančią gyvenimui mergaitę.
Pedagoginiais klausimais Pečkauskaitė rašė "Draugijoje" (1912), "Viltyje" ir kt.
Pečkauskaitė visą savo gyvenimą labai gerbė savo pedagogikos mokytoją Fr. W. Forsterį. Jis buvo antras jos gyvenimo vadovas, padaręs jai gilios įtakos ir savo asmenybe, ir savo pedagogikos mokslu, atremtu į krikščionišką idealizmą. Ji ryžosi ir lietuvius supažindinti su jo pedagogika. Tokių veikalų labai trūko ir mokyklai, ir šiaip žmonėms. Šio uždavinio ji ėmėsi gan anksti, nes jau 1912 m. pasirodė Forsterio "Jaunuomenės auklėjimo" I tomas. Abu tomus viena knyga švietimo ministerija išleido 1922 m. (naujas leidimas išėjo 1926, 489 psl.). To darbo nemetė ir vėliau, bet dirbo iki pat savo mirties. Pora knygų buvo išleista jau jai mirus. Štai kiti Pečkauskaitės atlikti Forsterio veikalų vertimai: "Seksualinė etika ir seksualinė pedagogija" (1923), "Auklėjimas ir auk-lėjimasis" (1928), "Kristus ir žmogaus gyvenimas" (1931), "Mokėk gyventi" (1934, 448 psl.). Tai sudaro per 1500 puslapių. Pridėję jos originalius pedagogikos veikalus, turėsime per 2000 puslapių. Stebinantis vieno žmogaus įnašas į mūsų pedagoginę literatūrą!
Prie jos vertimų reikia paminėti ir H. Senkevičiaus apysaką "Dykumose ir giriose", susilaukusią dviejų leidimų.

Prie pedagoginės Pečkauskaitės veiklos reikia priskirti ir talką "Naujajai vaidilutei". Dovydaičio pakviesta į šio žurnalo bendradarbes, ji rašė nuo antrojo žurnalo numerio iki pat savo mirties, kiek jos silpna sveikata leido. Paskata rašyti gal buvo ir Dovydaičio mokamas honoraras, nes jai visada trūko "niekingosios mamonos" užsimotiems labdaros darbams. Tačiau ji buvo ne paprasta bendradarbė, bet ir ko redaktorė. Dovytaitis rašo:
Akstino rašyti jai duodavo ir mano jai siunčiamos knygos bei žurnalai, kurių ji prašydavo atsiųsti, ir, manau, taip pat mano mokamas jai honoraras, kurio, pagal pas mane atsitiktinai išsilikusius pakvitavimus, vien laikotarpiu 1923.III.9 - 1925.111.18 yra išmokėta per 2.000 litų. . . . Turiu čia pažymėti, kad nabašninkė man padėdavo leisti "N. Vaidilutę" ne tik atsiųsdama savo vertingų raštų . . ., bet taip pat peržiūrėdama ir kitų bendradarbių (daugiausia jaunučių) gaunamus raštus — straipsnelius ir eiles — ir suredaguodama jiems redakcijos atsakymus. Dėlto ne vienas ilgesnių redakcijos atsakymų "N. Vaidilutės,' viršeliuose (ypač paskutiniais mano redagavimo metais) yra M. Pečkauskaitės suredaguotas.11

Kad Pečkauskaitė padėjo Dovydaičiui žurnalą redaguoti, patvirtina jos laiškai:
Dabar siunčiu Redak. atsakymus. Švelniau, kiek begalėdama, bet, tiesą sakant, nematyti tuose rašinėliuose jokių gabumo kibirkštėlių (1925.1.12).12
Vandeninga lirika — baisiausia poezijos rūšis. Kad tos rašytojos ir rašytojai imtų verčiau galvoti apie realesnius dalykus — parodytų — nors ir menkokai — kokius sielos judėjimus, gyvenimo sklypelį, tai būtų kas kita. Mūsų lietuvių nelaimė — tas apsiseiliojęs li-rizmas. Ar Tamsta sutinki su manim? Vertindama tuos rankraščius, turiu galvosūkio. Žinoma, reik imti reliatyviai, bet mažai tėra nors bent kiek primanomų raštelių (...) Kodėl tą paskutinį rašinėlį Tamsta vadini tipingu? Jis baisiai menkas — II klasės mokinės darbelis, ir tai ne geriausios. Nei poezijos, nei vaizdų — nieko. Ach, och, viens ... ir t.t. galima taip prirašyti ištisus lankus. Aš nedėčiau. Gal Tamsta atrasi mane teisiant per žiauriai, bet man rodos, kitaip negalima. Juk visgi N. V. yra šioks toks laikraštis, kurs turi stovėti tam tikroje augštumoje — jei nusileisime dar vieną žingsnelį, tai jau bus kažin kas (1925.II.23-24).13

Tie laiškai rodo, kad Pečkauskaitė buvo giliai įsitraukusi į redagavimą ir stengėsi sąžiningai jį atlikti. Tai nebuvo lengva. Ji nenorėjo įžeisti pradedančių rašyti, bet taipogi nenorėjo, kad menka jų kūryba nužemintų žurnalo lygį. Rašančias reikalavo pasitempti, bet pasakyti teisybę stengėsi taip, kad kritika atrodytų skatinimu. Žurnalas buvo skirtas moksleivėms, vėliau moterims inteligentėms. Tai sritis, kuri labai rūpėjo Pečkauskaitei, nes ji tikėjo, kad tik moteris, išsilavinusi ir pajėgi, gali gyvenimą sukilninti ir padaryti jį gražesnį.

Pečkauskaitės palikimo vertinimas
Apžvelgėme Pečkauskaitės veiklą įvairiose mūsų gyvenimo srityse. Tai buvo reikšmingas indėlis vos pradedančiai savo kultūrinį gyvenimą tautai. Daugelyje sričių trūko rankų ir išmanymo. Pečkauskaitė uoliai ėmėsi darbo, kuris, jos supratimu, buvo itin reikalingas. Daug dėmesio skyrė pedagogikai, nes reikėjo išauklėti jaunąją kartą ateities uždaviniams. Versdama pedagoginius Forsterio raštus, tikėjo, kad idealistinės tikinčio pedagogo pažiūros labiausiai tinka lietuvių jaunimui. Tik tokioj dvasioj išaugęs žmogus įstengs pasipriešinti plintančiai materialistinei pasaulėžiūrai. Be abejo, savo raštais ji veikė lietuvių tautą. Tačiau užgriuvęs II pasaulinis karas ir jo pasekmės pasuko mūsų tautos gyvenimą priešinga Pečkauskaitės nusistatymui linkme.

Nepriklausomoj Lietuvoj Pečkauskaitės darbas buvo įvertintas. Ji buvo viena tų laimingųjų rašytojų tarpe, kurie dar gyvi susilaukia savo raštų išleidimo. 1928 m. "Žinija" išleido šešis tomus jos raštų: 4 tomai buvo skirti jos grožinei kūrybai, 2 tomai — jos originaliajai pedagogikai. Iš pasilikusių kūrinėlių sudarytas VII tomas pasirodė 1929 m.

Buvo parodyta ir daugiau Pečkauskaitei dėmesio. Rašė apie ją J. Tumas - Vaižgantas ir L. Gira. Dar 1929 m. Teklė Grašytė parašė disertaciją apie M. Pečkauskaitę ir lietuvių tautinį atgimimą, kurią apgynė Montpellier universitete Prancūzijoj. J. Ambrazevičius 1931 m. "Židinyje" analizavo jos "Irkos tragediją". Po jos mirties mokytojas Juozas Tarvydas parengė 4 studijinius straipsnius "Athenaeum" žurnale: "Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba" (1931), "Marijos Pečkauskaitės pedagoginė praktika" (1934, "Marija Pečkauskaitė ir Povilas Višinskis" (1935), "Šatrijos Raganos 'Vikrutės' šaltiniai" (1937). Tame pat žurnale paskelbta Pečkauskaitės laiškų Pr. Dovydaičiui (1935) ir J. Kairiūkštytei - Tumėnienei (1937). Atskirą veikalėlį apie ją išleido K. Čibiras — "Gyvenimo menininkė — Marija Pečkauskaitė" (1937).

Karo audroms praūžus, po visus kontinentus išsisklaidę lietuviai negalėjo daug dėmesio skirti savajam kultūriniam palikimui. Pečkauskaitė nebuvo išimtis. Be mažų jos kūrybos nuotrupų žurnaluose, antologijose ar mokykliniuose vadovėliuose, išleista tik jos apysaka "Sename dvare" 1951 m. Toronte ir "Viktutė" 1964 m. Londone.

Didžiausias darbas, parašytas apie Pečkauskaitę, yra kun. K. Gulbino disertacija apie jos pedagoginę veiklą (Das padagogische Lebenswerk der litauischen Dichterin Marija Pečkauskaitė), apginta Mūnsterio universitete 1968 m. ir išspausdinta 1971 m. Čia jis iškelia pedagogines idėjas jos grožinėj kūryboj ir taip pat vertina jos pedagoginius veikalus. Jos kūrybos vieną aspektą nagrinėjo dr. J. Grinius 1954 m. literatūros metraštyje "Gabijoj" išspausdintu straipsniu "Lietuviškojo romantizmo viršūnė M. Pečkauskaitės * Sename dvare' ". Bandė ją prikelti gyvenimui ir J. Brazaitis 1961 m. "Aidų" straipsneliu "Marijos Pečkauskaitės raštų prasmė šiandien". Tai ir viskas, kas pasirodė apie Pečkauskaitę dabar išeivijoj.

Pradėjus atkasti "buržuazinį" palikimą Lietuvoje, Pečkauskaitė turėjo ilgai laukti savo eilės. Iki 1968 m. tebuvo perspausdinta tik apsakymėlis "Į šviesą" — neturtingo kaimo vaiko veržimasis į mokslą, kuriam kelias užkertamas, nes neturtingi tėvai išleidžia jį tarnauti. Tai tiko propagandai apie "buržuazinės" Lietuvos nesirūpinimą liaudies švietimu. Jos bendralaikės moterys buvo atsimintos daug anksčiau. Lazdynų Palėdos raštų 7 tomai išleista 1954-1955 m., Žemaitės 6 tomai 1956-1957 m., G. Petkevičaitės-Bitės 6 tomai 1966- 1968 m. Žemaitė ir Bitė susilaukė ir monografijų. Pečkauskaitė vis dar skendėjo užmarštyje. Pagaliau 1969 m. pasirodė jos grožinės kūrybos dvitomis. Ne visa jos kūryba čia pateko. Jos pedagoginiai raštai, žinoma, nebus išleisti.

Lengva suprasti, kodėl kitoms moterims rašytojoms skirta daugiau dėmesio. Jos savo dvasiniais nusiteikimais yra artimesnės dabartinei santvarkai, jos juodžiau vaizdavo praeities gyvenimą, buvo indiferentiškos ar net priešingos religijai. Dabartiniai valdovai jų raštus galėjo ir savo tikslams teigiama prasme pakomentuoti. Rasti Pečkaus-akitės raštuose klasių kovą ar kovą prieš religiją neįmanoma. Tačiau vis vien jos kaip rašytojos nebuvo galima paneigti.
Vadinamosios akademinės "Lietuvių literatūros istorijos" II tome (1958) B. Pranskus pripažįsta, kad Pečkauskaitė giliau atskleidė žmogaus pergyvenimus, ieškojo naujos meninės išraiškos formų, tik nepavaizdavo valstiečių socialinės padėties, nes jos "kūryboje vyravo religinė pasaulėžiūra, kuri daugeliu atvejų ribojo jos realistinį įžvalgumą". Žodžiu, jai negalima pridėti realistinio realizmo etiketės, ir dėl to jos vertė sumažėja.

Laisviau Pečkauskaitės kūrybą aptaria P. Česnulevičiūtė įvade į jos raštų dvitomį. Ji pripažįsta, kad rašytoja surado įvairesnių kompozicinės išraiškos formų, sutelkė dėmesį į žmogaus dvasinį pasaulį, praturtino literatūrą vaikų psichologijos atskleidimu. "Meninės išraiškos paprastumu ir įtaigumu, psichologinės analizės gilumu ir pasakojimo betarpiškumu "Irkos tragedija" yra klasikinis apsakymas visoje lietuvių literatūroje".14

Panašių išvadų prieina ir A. Zalatorius savo veikale "Lietuvių apsakymo raida ir poetika" analizuodamas Pečkauskaitės stilių. Jis taip pat pažymi, kad Pečkauskaitė buvo subtili psichologė, gerai pažino žmogaus psichiką, "pirmoji lietuvių literatūroje parašė vidiniu monologu pagrįstą apsakymą 'Saulei užsileidžiant', 1900"; kad "originaliosios jos stiliaus savybės — pasakojimo grakštumas, poetiškumas, emocingumas, intelektualumas ir psichologiškumas"15 jau rodė praturtintą lietuvių literatūros stilių.

Gražiausiai susumavo Pečkauskaitės reikšmę ir sujungė su dabartimi P. Česnulevičiūtė:
Lietuvių literatūroje ji pirmoji praplėtė žmogaus vaizdavimo diapazoną, sutelkdama dėmesį į jo dvasinį pasaulį. Žmogų rašytoja apgaubė romantika, apvalė nuo kasdienybės dulkių, nuo gaivališkų instinktų valdžios, pajungė kilnių idealų tarnybai. Jis nuolat siekia aukštesnių tikslų, jam būdingas ne vien intensyvus emocinis, bet ir intelektualinis gyvenimas. Jis jautrus aplinkai, linkęs į savianalizę, pasaulio reiškinių akivaizdoje nuolat keliantis filosofinį "kodėl". Rašytoja neatribojo žmogaus nuos socialinės bei visuomeninės aplinkos, nors ji dažniausiai tėra tik dvasinio gyvenimo fonas. Vienas svarbiausių Šatrijos Raganos personažų bruožų — psichologinis tikrumas ir gilumas. Rašytoja pastebėdavo subtiliausius žmogaus sielos virpėjimus. Čia glūdi didžiausia humanistinė Šatrijos Raganos kūrybos reikšmė . . . Skaitytojas, po daugelio metų gavęs progos susipažinti su Šatrijos Raganos kūryba, pro dabartiniam gyvenimui svetimus klodus, pro idilijos ar perdėto jausmingumo skraistę įžiūrės ir įvertins rašytojos literatūrinį meistriškumą, jos žmogišką taurumą, romantiškas svajones, dvasinę šilumą ir humaniškumą".16

Telieka tikėtis, kad Marija Pečkauskaitė, taip šiltai pristatyta, savo šviesia asmenybe, savo meile žmogui, spinduliuojančia iš jos raštų, suteiks savo tautos vaikams dvasinės šviesos ir šilumos, kurios šiandieninėje nudvasintoje gyvenimo aplinkoje taip trūksta.
1. J. Tarvydas "Marija Pečkauskaitė 1877-1930". — LKMA Suvažiavimo darbai, II, 1936, p. 403.
2. Šatrijos Raganos rinktinių raštų dvitomis, II, 1969, p. 16.
3. O. c, p. 71.
4. Pr. Dovydaitis "Marijos Pečkauskaitės laiškai Pr. Dovydaičiui" — atspaudas iš Athenaeum, 1935, p. 16.
5. O. c., p. 13-14.
6. Šatrijos Raganos rinktinių raštų dvitomis, II, p. 12.
7. M. Pečkauskaitė, "Mintys apie dailę" — Viltis, 1910, Nr. 64-67, cit. iš: Lietuvių literatūros kritika, I, 1971, p. 596.
8. O. c., p. 596-597.
9. V. Mykolaitis - Putinas, "Marija Pečkauskaitė — Šatrijos Ragana". — Naujoji lietuvių literatūra, I, 1936, p. 372.
10. Šatrijos Raganos rinktinių raštų dvitomis, II, p. 349.
11. Pr. Dovydaitis "Marijos Pečkauskaitės laiškai Pr. Dovy-
daičiui" — atspaudas iš Athenaeum, 1935, p. 2.
12. O. c., p. 8.
13. O. c., p. 10.
14. Šatrijos Raganos rinktinių raštų dvitomis, I, p. 17.
15. A. Zalatorius Lietuvių apsakymo raida ir poetika, 1971. p. 283, 286.
16. Šatrijos Raganos rinktinių raštų dvitomis, I, p. 22-23,24.

Naudota literatūra
Šatrijos Raganos rinktinių raštų dvitomis, Vilnius, 1969. P. Česnulevičiūtės įvadinis straipsnis "Šatrijos Ragana", p. 5-24.
J. Brazaitis, "M. Pečkauskaitė" — Lietuvių Enciklopedija,
XXII, 1960, p. 235-237.
J. Brazaitis, "Marijos Pečkauskaitės raštų prasmė šiandien"
— Aidai, 1961, Nr. 9, p. 398-400.
Pr. Dovydaitis, "A. A. Marija Pečkauskaitė" — Darbininkas. 1930, Nr. 32-33.
Pr. Dovydaitis, "Marijos Pečkauskaitės laiškai Pr. Dovydaičiui"
— atspaudas iš Athenaeum, 1935, p. 1-16.
K. Gulbinas, "Auklėjamoji meilės jėga Marijos Pečkauskaitė s beletristikoje". — Aidai, 1970, Nr. 10, p. 433-438.
K. Gulbinas, "Das padagogische Lebenswerk der litauischen Dichterin Marija Pečkauskaitė", 1971.
V. Jurkštas, "Beklausydama simfonijos užmirštu ir skausmą"
— Kultūros barai, 1977, Nr. 3, p. 58-62.
K. Korsakas (red.), Lietuvių literatūros istorija, II, 1958, p.
578-586 (B. Pranskaus str.).
V. Kuzmickas, "Senojo dvaro paunksmėje — Pergalė, 1977,
Nr. 3, p. 121-134.
V. Mykolaitis-Putinas, Naujoji lietuvių literatūra, I, 1936, p.
361-374.
P. Naujokaitis, Lietuvių literatūros istorija, II, 1975, p. 74-90.
J. Tarvydas, "Marija Pečkauskaitė 1877 - 1930". — LKMA
Suvažiavimo darbai, II, 1936, p. 403-415.
A. Zalatorius, Lietuvių apsakymo raida ir poetika, 1971.
p. 272-286.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai