|
|
RASĖ, INTELIGENCIJA IR GENETIKA |
|
|
|
Parašė BRONIUS POVILAITIS
|
Reikalas išaiškinti palyginamąjį genų ir aplinkos įtakos svarbumą, sprendžiant apie inteligencijos skirtumus tarp individų, socialinių klasių ir rasių, buvo ir dabar tebėra svarbus uždavinys. Susiduriama su aštria kontroversija ir kraštutinėmis pažiūromis. Vienokia ar kitokia pozicija šiuo atžvilgiu gali vesti į labai skirtingus nuosprendžius socialinėje politikoje, auklėjime ir kitose artimose srityse. Trumpa rasinės kontroversijos apžvalga, taip aktuali JAV, gali būti įdomi ne vienam skaitytojui.
Rasė, inteligencija ir IQ. Rasių genetikos pionieriumi laikomas Kanadoje gimęs, Londono (Anglijoj) universiteto profesorius R. Ruggles Gatės (1882-1962). Jis manė, kad didžiosios žmonijos rasės yra seniai išsiskyrę iš bendrojo žmonijos kamieno ir atvirai išsivystę, vienos greitesniu, kitos lėtesniu tempu, kartais lygiagrečiomis kryptimis, bet kiekviena iš vis atskirų subsapiens protėvių (suprasti: žmogaus, Homo sapiens, po-rūšies — subspecies)1.
Rasė yra biologinis terminas žmogaus, gyvulių ir daugelio kitų klasių organizmų taksonomijoje, nurodantis padalinį žemiau rūšies (species). Biologiškai rasė yra populiacija ar populiacijų grupė, tapusi skirtinga dėl genetinės izoliacijos ir natūralinės selekcijos. Taigi rasė nėra nei dirbtinė sąvoka, nei dirbtinai surinktų žmonių grupė iš kurios nors populiacijos, nei religinis su-sigrupavimas, nei lingvistinis pasidalijimas, nei tautybė.
Žmonių rasės skiriasi atskirų individų vidutiniu dydžiu, kūno forma, odos spalva, kraujo grupių pasiskirstymu ir daugeliu kitų savybių. Tarp rasių rasta taip pat daug genetinių skirtumų
Pavienės rasės atsiranda, evoliucijos mechanizmui veikiant izoliuotas populiacijas. Rūšies istorijoje kiekviena rasė yra pereinama, besiformuojanti, išsivystanti, po to išnykstanti ar kitų rasių absorbuojama. Žmogaus evoliucijoje yra buvę gal net tūkstančiai įvairių rasių, iš kurių šiandie yra žinomas tik mažas skaičius, dažnai atpažintas tik pagal iškasenas.
Inteligencija yra hipotezinė sąvoka, nurodanti žmonių skirtingą pajėgumą protauti, atsiminti, mokytis, abstrahuoti, gyventi žmonių bendruomenėje ir į kitas panašias žmogaus savybes. Intelektualinis išsivystymas ir inteligencijos išraiška daugiau ar mažiau pareina nuo to, kokiai etninei grupei, socialinei klasei ar rasei žmogus priklauso, o taip pat nuo jo maitinimo, auklėjimo, sveikatos, ir auginimo būdo vaiko metais.
Metodai inteligencijai nustatyti yra eksperimentinių testų ir statistinės analizės kombinacija. Jie remiasi pastebėjimu, kad inteligencija yra parodoma tiksliu žodinių simbolių vartojimu, pajėgumu suprasti analogijas, galėjimu abstrahuoti ir klasifikuoti, matematiniu sugebėjimu ir kt. Klaidinga galvoti, kad inteligenciją galima apibrėžti vien tik skaičiais, gautais po tokio IQ (Inteli-gence Quotient) testo. Tačiau nežiūrint to, IQ testai yra plačiai vartojami, nes nieko geresnio tuo tarpu nėra sugalvota, o jų duomenys veik visada atitinka faktinę padėtį.
IQ testo skaičius galima tarpusavy lyginti, ir didelėje populiacijoje, apimančioje tūkstančius individų, tie skaičiai sektų pagal normalų Gausso pasiskirstymą (normai distribution). Tuo būdu jie ir tampa matematinės statistikos objektu. Prilei-džiant, kad tikrinamosios populiacijos vidutinis IQ yra 100, apie 50% tos populiacijos narių turėtų IQ tarp 90 ir 110, arba praplečiant pasiskirstymą — apie 68% visų individų turėtų IQ tarp 85 ir 115. Tik 2% visų žmonių turėtų IQ žemiau 70. Šie teoriniai skaičiai nevisada atitinka randamus duomenis, gal dėl to, kad individo IQ yra genetiškai apsprendžiamas.
Dauguma lengvo protinio atsilikimo (IQ 55-69) atvejų galima paaiškinti nebuvimu vaikystėje pakankamos progos mokytis, neturtu ar izoliacija. Gi tie asmenys, kurie klasifikuojami kaip protiniu atžvilgiu labai atsilikę (IQ 25-39) arba žiauriai atsilikę (IQ žemiau 25), o taipogi daug vidutiniškai atsilikusių (1Q 40-54) turi kokį nors nervų sistemos patologinį nenormalumą. Nemaža tokių nenormalumų yra genetinės kilmės. Bado paliestuose kraštuose baltymų trūkumas vaiko dietoje yra ypač biologiškai žalingas, ir dėl to žymiai padidėja protinio atsilikimo dažnumas. Asmenys, kurių IQ yra aukštesnis negu normalus, dažniausiai nesudaro jokių socialinių rūpesčių, kaip tai atsitinka su tais, kurių 1Ų yra žemesnis. IQ grupė su maždaug 110-120 sudaro daugiau protiniu atžvilgiu apdovanotų normaliųjų grupę; asmenys su 120-130 dažnai priskiriami prie vad. aukštesnės inteligencijos grupės; su virš 130 — prie aukščiausios, arba gabiųjų grupės.
Apskritai IQ skaičiai yra gana didelėje pozityvioje koreliacijoje (koreliacijos koeficientas tarp +0.60 ir +0.70) su mokykloje gaunamais mokymosi pažymiais. Iš IQ rezultatų galima labai gerai atspėti vaikų sėkmingumą pradinėse mokyklose ir gimnazijose. Tačiau IQ turi tik vidutinišką vertę, bandant atspėti tolimesnei ateičiai asmens socialinį ar net akademinį pasisekimą. Tačiau vaikai su aukštu IQ turi daugiau šansų aukščiau iškilti akademinėje ar profesinėje srityje negu tie, kurie turėjo normalų IQ.
Asmens amžius turi įtakos jo inteligencijos lygiui. Inteligencijos lygio augimas vyksta ne tik jaunuolio amžiuje, bet ir vėliau, net senatvėje, jei individas lieka intelektualiai aktyvus. Tačiau šio vystymosi greitis ar intensyvumas pradeda mažėti nuo maždaug 25 metų amžiaus. Senatvėje anksčiau išmokti ar pasisavinti sugebėjimai, pvz., žodyno medžiaga, pamažu nyksta, o dalykai, kurie reikalingi naujo mokymosi, darosi vis sunkiau įkandami ir sunkiau palaikomi atmintyje. Socioekonominės klasės įtaką inteligencijai yra sunku griežtai atskirti nuo kitų veiksnių. Pastebėta, kad žemesnės klasės vaikai gauna žemesnius pažymius už vidurinės klasės vaikus. Jei tėvų užsiėmimas yra suklasifikuojamas nuo aukščiausio ligi žemiausio socialinio lygmens, tai jų vaikų IQ eina dažniausiai lygiagrečiai su tėvu lygmeniu. Eilėje tyrimų rasta, kad vaikų, kurių tėvai buvo profesijos žmonės, IQ buvo vidutiniškai 115, gi kurių tėvai buvo nespecialistai — 94.
Plačiai suprasta inteligencija turi biologinę bazę, nes ko nors pažinimas yra nervų sistemos funkcija. Susumavus daugumos tyrimų Europoje ir Š. Amerikoje duomenis, rasta, kad 70-80% variacijos matuotojo IQ priskirtina genetiniams veiksmams ir tik 20-30% aplinkos veiksniams. Šie duomenys nebūtų charakteringi toms Azijos, Afrikos ir P. Amerikos tautoms, kur badavimas yra dažnas reiškinys. Tokie duomenys gaunami daugiausia iš palyginimo tarp identiškųjų (monozigotinių) ir neidentiškųjų (dizigotinių) dvynių porų. Identiškieji dvyniai išsivysto, kai apvaisintam kiaušinėliui pirmą kartą pasidalijus pusiau, kiekviena pusė toliau vystosi nepriklausomai ir tuo būdu išauga du gemalai, o vėliau gimsta du vaikai, abu tos pat lyties. Neidentiškieji, arba dizigoti-niai, dvyniai gimsta tada, kai du atskiri kiaušinėliai yra apvaisinami dviejų atskirų spermos kūnelių; jie gali būti abu tos pat lyties arba skirtingų lyčių.
Inteligencijos paveldėjimas. Retas kuris žmogaus būties, arba elgsenos (behavior), ir genetikos srities mokslininkas paneigtų, kad asmeniniai žmogaus elgsenos veiksniai yra formuojami genetinio paveldėjimo. Paveldimumo laipsnis dažnai skiriasi pagal tyrinėjamąjį elgsenos tipą ir apimties ribas. Pvz., imant pasaulį kaip visumą, neraštingumas yra neabejotinai funkcija to, kuriame krašte ar vietoje asmuo gimsta, o ne jo genetinio pajėgumo funkcija. Jei tačiau visuomenei yra plačiai prieinamos geros mokyklos, neraštingumas gali būti ir genetinių veiksnių rezultatas.
Asmeninis žmogaus indėlis į bendruomenės gerovę gali būti iš įvairių žmogaus būties sričių, įskaitant ne tik inteligenciją, bet taip pat ir temperamentą, motyvaciją, pastovumą ir kt. Dauguma šių žmogiškosios būties sričių yra labai menkai studijuota, išskyrus inteligenciją, kuriai ligi šiol daug tyrinėjimų skirta, ir todėl ji yra sulaukusi neproporcingai daug publikos dėmesio.
Genetinių veiksnių indėlis į žmogiškosios būties sričių išsivystymą ir funkcionavimą yra nepakankamai gerai žinomas. Paprasti, daugiausia ligos, atvejai yra neblogai išstudijuoti ir jų genetika žinoma. Nemaža tokių atvejų kontroliuoja viena genų pora, pvz., fenilketonurija (phe-nylketonuria), genetinis matebolizmo defektas: jo paliesti asmenys su šlapumu išskiria fenilpiruvi-nę rūgštį, kurios normaliuose organizmuose nebūna. Ši situacija, jei anksti nepradedama gydyti, sukelia stiprų protinį atsilikimą. Tačiau daugumą žmoniškosios būties sričių normaliuose žmonėse kontroliuoja daugelis genų ir jų interakcijų. Tai būtų kiekybiniu būdu paveldimos savybės. Tokio tipo savybes galima studijuoti tik statistiniu metodu, nes kiekvieno atskiro geno poveikis į savybę dažniausiai yra labai mažas ir dėl metodų netobulumo kiekvienas atskiras genas negali būti identifikuotas kaip atskiras vienetas ir vėliau atpažintas2.
Žmogų studijuojantieji dažnai yra linkę pakankamai neįvertinti, kokią svarbą turi paveldėjimo veiksniai asmenybės vystymesi. Tačiau genetikų dauguma linkę pripažinti, kad vaikai gimsta su nevienodu protiniu potencialu. Tai patvirtina ir atskirai augintų monozigotinių dvynių studijos: asmenybę sudarančios savybės išlieka panašios kiekvienoje poroje, nežiūrint to, kad jie buvo anksti savo gyvenime atskirti. Koreliacijos studijos inteligencijos tyrinėjimuose taip pat rodo, kad nors ir kartu auginti artimi giminės vis dėlto nepasiekia tokių aukštų koeficientų, kaip atskirai auginti monozigotiniai dvyniai3.
Yra pastebėta, kad eilės savybių, paveldimų vieno geno skirtumu, dažnumas yra nevienodas įvairiose populiacijose. Remiantis analogija, gali būti prileidžiama, kad genų, atsakingų už kiekybinių (poligeninių) savybių išsivystymą, pasiskirstymas gali taip pat būti nevienodas įvairiose populiacijose.
Reikia neužmiršti, kad inteligencijos, kaip ir kitų kiekybinių savybių, paveldimumo įvertinimas normaliai parodo tik vidurkines vertybes, būdingas tai ar kitai populiacijai, kurios tačiau nebūtinai parodo skirtumus tarp atskirų populiacijos grupių. O skirtumai tarp individų rasinėse-etni-nėse ir socioekonominėse grupėse dažnai yra didesni už vidurkinius skirtumus tarp šių grupių.
Senovinės teorijos. Viena iš tokių paminėtinų yra lamarkizmas — organinės evoliucijos teorija pagal prancūzų gamtininko J. B. de La-marcko (1744-1829) sampratą. Jis skelbė, kad organinis pasaulis, kokį mes regime, yra vitalinių jėgų veikimo išdava, o tos vitalinės jėgos esančios skirtingos nuo fizinių jėgų, veikiančių neorganiniame pasaulyje. Savo teoriją jis išdėstė keliais dėsniais, iš kurių mums šioje vietoje įdomiausias teigia, kad individo kūno pakitimai, įvykę per jo gyvenimą, veisimosi keliu yra perduodami jo palikuonims. Tačiau modernusis genetikos mokslas yra neabejotinai įrodęs, kad įgytosios organizmo savybės, t.y. tos savybės, kurios susidarė įvairių aplinkos veiksnių veikimo dėka, nėra paveldimos.Plačiajai publikai Lamarcko teorija buvo labai patraukli, nes kuriam gi tėvui nepatiktų, jei jo pasiektas savęs patobulinimas būtų toliau perduotas jo vaikams. Ši teorija taip pat duotų vilties pagerinti rasei, pagerinus aplinką. Charles R. Darwin (1809-1882), natūralinės atrankos ir evoliucijos teorijų kūrėjas, skelbė mintis, kurios iš esmės nedaug skyrėsi nuo Lamarcko. Bet tik vėliau išvystytas genetikos mokslas davė toms teorijoms rimtą mokslinį pagrindą. Sovietų Sąjungoje T. D. Lysenko (g. 1898) atmetė mendelinę genetikos teoriją, pripažįstančią genų, mutacijų ir natūralinės atrankos buvimą, ir skelbė, kad genų visai nesą, kad organizmai keičiasi aplinkos skirtingumų dėka ir kad tie pasikeitimai (įgytosios savybės) esančios paveldimos. Pasidaręs Žemės ūkio mokslų Lenino vardo akademijos pirmininku, jis 1948 m. išgavo komunistų partijos centro komiteto aprobatą savo įgytų savybių paveldėjimo teorijai, o Mendelio genetinės teorijos, kaip "užsieninė buržuazinė biologija" buvo pasmerkta. Mendelinės genetikos taikymas ir mokymas Sovietų Sąjungoje tuo būdu buvo sustabdytas ir tik Stalinui mirus imta pamažu genetiką reabilituoti. Rasizmo tezė: rasė apsprendžia kultūrą, tad ir tautų kilimą bei kritimą. Arthur de Gobineau (1816-1894) skelbė žmonių rasių nelygybę: kad vienos jų yra aukštesnės, kitos žemesnės, o didžioji jų dalis išvis nepajėgia sukurti civilizacijos. Šią teoriją vėliau kiti plėtojo. Houston Stew-ard Chamberlain (1855-1927), suvokietėjęs anglų filosofas, ir keletas kitų įrodinėjo, kad tik šiauriečių rasė tesanti mūsų kultūros kūrėja, o žydus ėmė skirti į žemiausiąją rasę. Šias mintis pasigavo nacionalsocializmo ideologai Vokietijoje. Ten, atėjus valdžion naciams, žydai, kaip ne arijai, įstatymo keliu buvo išjungti iš viešojo gyvenimo ir naikinami. Rasizmas savo laiku buvo radęs pritarimo ir JAV, kur vergų laikytojai, ieškodami sau pateisinimo, kalbėjo apie negrų rasę kaip netinkančią civilizacijai.
Šio šimtmečio teorijos. Įsitikinimas, kad visi žmonės yra sutverti lygūs, yra plačiai paplitęs šių dienų pasaulyje. JAV tradicijoje lygybė priimta kaip savaime suprantamas dalykas, tai net įrašyta Nepriklausomybės deklaracijoje. Tačiau lygybė dažnai supainiojama su tapatumu (identiškumu), o įvairumas (diversity) su nelygybe. Biologija nerodo, kad žmonės gimsta nelygūs, nors iš tikrųjų kiekvienas asmuo biologiškai ir genetiškai skiriasi nuo bet kurio kito. Betgi šis fenomenas yra biologinis įvairumas, kurio negalima sutapatinti su žmonių nelygybe. Žmonių lygybė ar nelygybė yra sociologinė kategorija, o ne biologinis fenomenas. Žmonių lygybė tai lygybė prieš įstatymus, teisių ir progų lygybė. Tai žmogiškosios teisės, kylančios iš religinių, etinių ar filosofinių prielaidų, o ne iš genų.
Neabejojama, kad daugumas žmogaus savybių yra genų kontroliuojamos. Tačiau dėl inteligencijos, asmenybės bei specialių sugebėjimų nėra mokslininkų tarpe bendro sutarimo. Kraštutiniai evrironmentalistai (environment — aplinka) sako, kad žmogus ateina į šį pasaulį kaip "tabula rasa", kurioj gyvenimo aplinka surašo žmogaus turinį. Griežtieji genetinės teorijos šalininkai tiki, kad žmogaus sugebėjimus diktuoja tik jo tėvų genetinė samplaika.
Švelnesnė "tabula rasa" doktrinos forma patinka daugeliui socialinių mokslų atstovų, kurie mano, jog žmonės gimsta su daugiau ar mažiau lygiais galimumais, o tampa skirtingi daugiausia per auklėjimą, mokymą ir socialinę padėtį. Pagal juos, kultūriniai ir socioekonominiai skirtumai
Alekso Urbos nuotrauka iš lietuvių fotografų parodų išeivijoje
gali išaiškinti inteligencijos skirtumus kaip tarp klasių, taip tarp rasių. Genetinė teorija, nors ir ne kraštutinė, yra daugelio nemėgiama, nes esą kažin ar gera prileisti, kad kai kurie asmenys pradeda savo gyvenimą, jau turėdami pirmenybių prieš kitus. Taip pat daug kam nepatinka pati mintis, kad kuri nors klasė ar rasė yra aukščiau stovinti už kitas. Tačiau teorijos nemėgimas dar neįrodo, kad ji yra neteisinga ir dėl to atmestina.
Yra dar viena teorija, kuri bando išaiškinti IQ skirtumus tarp pavienių asmenų ir tarp grupių, skelbdama, kad tiek aplinka, tiek genetinis paveldėjimas turi įtakos. Šioje teorijoje nepastatoma griežtai "arba aplinka, arba genai", o tik sprendžiama, kuria proporcija prisideda genai ir kuria — aplinka4.
Daug kas galvoja, kad IQ testuose skirtumai tarp JAV juodųjų ir baltųjų gaunami daugiausia dėl to, kad tuos testus sudarė baltieji ir todėl jie yra palenkti baltajai angliškajai vidurinei klasei (culture-loaded) ir tuo būdų diskriminuoja juoduosius ir kitas neturtingąsias mažumų grupes. Tačiau yra IQ testų, kurie nėra bet kokiai kultūrai palenkti (culture-fair), o yra sudaryti, naudojant daugiau simbolių medžiagą, kuri yra bendra daugumai kultūrų, o ne žodinį klausinėjimą. Tokie testai tiria protavimo galią, o ne įgytas žinias. Įdomu, kad juodieji palyginti geriau išlaiko žodinius, atseit, vad. baltųjų kultūrai palenktus testus, o ne kultūrai nepalenktus testus. Kultūrai nepalenktus testus Arktikos eskimai išlaiko neblogiau už baltuosius, o nauji imigrantai iš Kinijos juos atlieka net geriau už baltuosius. Meksikos senieji gyventojai ir JAV indėnai gana blogai laiko kultūrai palenktus testus, bet daug geriau išlaiko kultūrai nepalenktus testus. Tik vienų juodųjų testai rodo atvirkščią situaciją, t.y. geriau išlaiko culture-loaded, o blogiau culture-fair testus5.
Rezultatai gauti, panaudojant identiškuosius dvynius, gerai pasitarnauja inteligencijos paveldimumo studijoje, tik tokios studijos pareikalauja daug laiko, pastangų ir atsidėjimo. Todėl dažnai griebiamasi mažiau tikslių, dažnai ir netiesioginių būdų norimiems rezultatams gauti. Vienas iš tokių būdų yra statistinio apskaičiavimo būdas, panaudojant tam tikras matematines formules. Pagal šitokių studijų duomenis, vidurinis koreliacijos koeficientas tarp monozigotinių dvynių poros narių rastas 0.89, o dizigotinėje grupėje tarp poros narių 0.56. Šie duomenys yra labai artimi tiems, kurie gaunami naudojant tikslesnius būdus, pvz., kraujo grupių analizes, ir rodo labai aukštą inteligencijos paveldimumą6. Rasinių skirtumų ginčas. Tai per daug plati tema, kad ją būtų galima trumpame skirsnelyje pilnai ir aiškiai nušviesti. Tai, kas jau rašyta, be bendrosios informacijos, turėtų sudaryti tą foną, kuriame rasinių skirtumų ginčas vyko ir dabar dar tebevyksta.
Didelis triukšmas kilo, kai Kalifornijos Ber-keley universiteto profesorius pedagogas ir psichologas Arthur R. Jensen paskelbė straipsnį, pavadintą "How Much Can We Boost IQ and Scholastic Achievement" (Harvvard Educational Review žurnale, 1969). Tame straipsnyje Jensenas skelbė įrodymų, jog juodieji, kaip grupė, gauna žemesnius IQ testų rezultatus už baltuosius ir sugestionavo, kad paveldėjimas gali turėti daugiau įtakos į inteligencijos apsprendimą negu aplinka. Šis Jenseno straipsnis buvo tartum žiežirba, uždegusi ugnį daugelyje JAV universitetų, kitų įstaigų ir draugijų, kurios savo planuose turi nuomonę apie juodųjų ir baltųjų rases. Tai taip pat sujaudino vadinamųjų "pilietinių" teisių sąjūdžio šalininkus, nes jie manė, kad jų pastangos negalėtų pasiekti užsibrėžtų rezultatų, jei Jenseno nuomonė atitiktų tikrąjį dalykų stovį. Jų tikima, kad juodieji prilygtų baltiesiems, tik pakeitus aplinką ir ją pagerinus. Tai reiškia, kad jie veikia pagal environmenta-listinę teoriją. Jenseno pažiūra, kad aplinka negali pakeisti to, kas apribota genetinio paveldėjimo, rodytų į tai, jog visos "civil rights" pastangos būtų veltui. Kad Jensenas dėl šio straipsnio staiga pasidarė plačiai paplitusiu ginčų objektu, žymiai prisidėjo periodinė spauda, kurios informacija ir interpretacija buvo padaryta ne specialistų, o daugiau sensacijas mėgstančių žmonių, taigi neapsiėjo be minties iškraipymų, išleidimų ir nesuprastų pareiškimų. Radikalinės studentų ir kitokios grupės labai aktyviai stengėsi Jenseną suniekinti ir sunaikinti, vadindarm jį rasistu ir koneveikdami, taip kad universiteto vadovybė turėjo paskirti du sargus jam apsaugoti. Jenseno seminarai ir paskaitos buvo taip trukdoma, kad jis turėjo jas daryti slaptai. Panašių įvykių būta ir daugiau7. Vienas kitas mokslininkas, pvz., D. O. Hebb, McGill universiteto psichologijos profesorius, žurnale "American Psychologist" pasisakė, kad Jensenas, darydamas sprendimą, nebuvo nei amoralus, nei antietiškas, nei antisocialus, net jeigu jis ir padarė interpretacijos klaidų. Hebb taip pat pareiškė daugiau negu nustebimą socialinių mokslų atstovų kritikos kokybe, kurių reakcija esanti dogmatinė ir emocinė ("the heli with logic"). Jeigu Jenseno argumentai esą "socialiniai pavojingi", tai, juos užgniaužus dabar, jų "pavojingumas" išryškėsiąs kada nors ateityje, bet jau žymiai padidintame laipsnyje.
Kitas pavyzdys — tai Stanfordo universiteto profesorius William Shockley (g. 1910 Anglijoje), fizikas, tranzistorių atradėjas, Nobelio fizikos laureatas (1956). Jis skelbė veik tą patį apie rasių lygybę ar nelygybę kaip Jensenas, tik kietesne ir griežtesne forma, kad juodieji esą genetiškai žemesnės vertės už baltuosius. Už tai Stanfordo universiteto juodieji, radikalai ir įvairūs liberalai jam fiziškai trukdė skaityti paskaitas, degino jo iškamšą, teršė jo automobilį, etc. Prieš jį taip pat stojo ir Stanfordo medicinos fakulteto genetikos departamentas. Panašių ekscesų Shockley turėjo ir Anglijoje, kur 1972 m. Leeds universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį, o kai 1973 gegužės mėn. nuvyko atsiimti jam paskirto garbės pažymėjimo, universitetas atšaukė savo sprendimą dėl jo pažiūrų į rasę. Paminėtinas ir Londono (Anglijoj) Ekonominės mokyklos profesorius Hans J. Eysenck, žymus psichologas, kuris buvo studentų grupės apmuštas, kai pradėjo paskaitą apie rasę ir inteligenciją, ir tik kiti jį išgelbėjo, išvesdami iš salės. Jis, be to, buvo apšauktas rasistu ir hitlerininku, nežiūrint to, kad jis sėdėjo nacių koncentracijos stovykloje. Eysenck skelbė pažiūras panašias į Jenseno, kuris savo laiku yra dirbęs Eysencko žinioje.
Jenseno tezę parėmė ir Harvardo universiteto psichologijos profesorius Richard Herrnstein, kuris 1971 m. išspausdintame straipsnyje skelbė, kad IQ yra didele dalimi paveldima savybė; tik tolimesnėje spekuliacijoje jo nuomonė skyrėsi nuo Jenseno. Už tai radikalų ir kitokios grupės ir Herrnsteiną apkaltino rasistų bei fašistu, reikalavo jį pašalinti iš universiteto, išvaikė jo paskaitas. Šie vyrai buvo užpuldinėjami ne tik pavienių asmenų ir grupių, bet ir institucijų bei nacionalinių organizacijų. Pvz., American Anthropo-logical Association savo susirinkime 1971 m. nutarė "pasmerkti kaip pavojingas ir nemoralias rasistų, seksistų arba prieš darbo klasę nukreiptas teorijas, skelbiančias genetinį mažavertis kurną, kurias propaguoja Richard Herrnstein, William Shockley ir Arthur Jensen". Ši rezoliucija buvo priimta 913 balsais prieš 98. Nėra reikalo aiškinti, kad toji rezoliucija buvo emocijų padiktuota, net nepasistengiant tiksliai sužinoti, ką tie apkaltintieji iš tikrųjų skelbė. Jeigu ir galima ligi tam tikro laipsnio pateisinti jaunų universiteto karštakraujų radikalų elgesį, tai neprofesi-nė akademinės bendruomenės akcija negali būti taip lengvai nei paaiškinta, nei pateisinta. Jensenas sakosi, jog jis stengiasi išaiškinti, kad įrodymai, kuriuos mes šiandie turime, neparemia environmentalistų teorijos, kurią ligi šiol buvo daugelis priėmę kaip moksliškai įrodytą tiesą. Dauguma socialinių mokslų atstovų yra priėmę šią teoriją, jos visai nekvestionuodami, o kitų mokslo sričių atstovai ją yra priėmę savo tylėjimu. Eilė mokslininkų mato pavojų, kad ši iš esmės mokslinė problema įtraukiama į politinį sūkurį, užuot problemą sprendžiant moksliniais tyrinėjimais ir jų rezultatais.
Tradicinės sąvokos vaikų psichologijoj apie 1960 m. imta pamažu atmesti. Naujos idėjos, ateinančios iš studijų apie vaikų mokymąsi ir apie patyrimo rolę intelektualiniame išsivystyme, buvo veik be išimties environmentalistinės. Genų ir biologinio substrato svarba gal nebuvo visiškai paneigta, bet buvo pabrėžiama nauda, kurią vaikas gauna iš patyrimo. Jei loginis pajėgumas gali būti sudarytas vien patyrimu, tai seka, kad tikėjimas į "fiksuotą inteligenciją", t.y. tokią, kuri susidaro genetinės organizmo struktūros dėka, reikia atmesti. Ši tendencija psichologijos moksle išaugo kaip tik tuo metu, kai juodųjų problema JAV pasidarė tautinė problema. Tuo laiku imta organizuoti įvairios kompensacinės programos. Tik apie 1969 m. ėmė darytis aišku, kad paskubomis suorganizuotos plataus masto programos nepadarė žadėtų stebuklų.
JAV apie 1969 m. pareikšti, kad yra skirtumų tarp rasių, nors ir labai hipotezine forma, reiškė įžeisti juoduosius ir kenkti jų politiniams interesams. Daugelis amerikiečių, tarp jų nemaža ir mokslininkų, pasmerkė Janseną ne dėl to, kad daug kas iš jo pasisakymų galėjo susidaryti klaidingų išvadų, bet kad jis iš viso padarė pareiškimų apie rasę. Tuolaikinė nuotaika būdingai išreikšta laiške New York Times Magazine: "Išmintingas mokslininkas nepaskirs savo tyrinėjimų rasės ir sugebėjimų skirtumams nušviesti; išmintingas universitetas nepagerbs tų, kurie tai daro arba skelbia savo darbo vaisius"8. Paties Jenseno žodžiais, mokslinis tyrinėjimas apie galimą genetinę įtaką į inteligencijos lygį buvo akademiškai ir politiškai tabu.
Naujesnieji įvykiai. 1975 m. pabaigoje Bostone vykusiame American Association for the Ad-vancement of Science (AAAS) suvažiavime buvo irgi rasinės inteligencijos problemos kiek diskutuotos. Šios diskusijos praėjo ramiai iš dalies dėl to, kad nebuvo nė vieno argumentuojančio, jog juodieji, vidutiniškai imant, yra žemesnės inteligencijos. Harvardo bakterinės fiziologijos profesorius Bernhard D. Davis įrodinėjo, kad žmogaus savybės, įskaitant ir inteligenciją, nėra paveldimos, tačiau potencialas įgyti šias savybes yra paveldimas. Jis tai grindžia labai greita žmogaus evoliucija, vykusia įvairiomis aplinkos sąlygomis; dėl to žmonių grupės gali skirtis savo genetiniu potencialu protiniam išsivystymui, lygiai kaip kad tos grupės išoriškai skiriasi rasėmis. Aukšto potencialo individų yra visose grupėse, ir todėl rasinė ar etinė diskriminacija yra nepateisinama. Kiti kalbėtojai tvirtino, kad IQ testuose kitokių rasinių skirtumų, kaip aplinkos sudarytų, nesą rasta.
Paskutiniais keliais metais ir Genetics Society of America (GSA) ėmė bandyti įsiterpt į pa-valdėjimo, rasės ir IQ ginčą. Ši draugija yra gana gausi (apie 2600 narių). Daugiausia narių yra genetikai, dirbantieji universitetuose ir kitose mokslinėse institucijose. Nuo 1973 m. GSA nutarė pasisakyti kaip organizacija, tik nelengva buvo surasti bendrą kalbą ir suderinti pažiūras. Šioj rasės ir IQ srity jau kuris laikas dominuoja psichologai ir socialinių mokslų atstovai, gal nepakankamai pažindami genetikos mokslo pasiekimus, atkakliai ir uoliai propagavo ir tebe-propaguoja savo dažnai radikalias environmenta-lines doktrinas, kuriomis, atrodo, bus gal jau persunkę ir daugumą genetikų. Tai buvo pirmas atvejis, kad GSA bandė priimti rezoliuciją, kaip organizacija, tokiu kontroversiniu klausimu. Tiesa, 1951 m. GSA ruošė rezoliuciją, pasmerkiančią Lysenko ir jo žygius, privedusius prie mendeli-nės genetikos pasmerkimo ir uždraudimo Sovietų Sąjungoje. Nors šis pasiūlymas susilaukė tada veik šimtaprocentinio narių pritarimo, tačiau pati rezoliucija nebuvo priimta ir paskelbta. Ir dabar yra nuomonių, kad GSA neturėtų užsiimti tokiais dalykais, nes tiesa ar netiesa, mokslinėje srityje negalima nustatyti balsavimo ar dekreto keliu. GSA pozicija šiais klaisimais yra maždaug tokia:9
1. Inteligencijos matavimas, panaudojant IQ testus, yra plačiai priimtas ir vartojamas indeksas, kuris gerai koreliuoja su individų moksline pažanga. Visus patenkinančio inteligencijos apibrėžimo vis nėra. Yra nemaža sunkumų IQ interpretuojant, kai daromi grupiniai palyginimai.
2. Veiksniai, turintieji įtakos IQ lygiui, gali būti genetiniai ir aplinkos padiktuoti, tačiau nėra bendro sutarimo, kiek tos įtakos priskirtinos genetiniams ir kiek aplinkos veiksniams.
3. Genetinis IQ komponentas rasinėje grupėje nebūtinai reiškia, kad jis turi būti randamas ir palyginimuose tarp rasinių grupių, kur vidurkinius skirtumus gali sudaryti ir aplinkos nevienodumas. Panašiai tenka aiškinti skirtumus ir tarp socialinių klasių. Nėra visai įtikinančių įrodymų, ar žymesni genetiniai skirtumai, sąlygojantys inteligencijos lygį tarp rasių, egzistuoja ar ne.
4. Visos žmonių bendruomenės turi daug bendrų genų, o pačiose bendruomenėse individai skiriasi genais, kurie turi įtakos daugeliui savybių. Kiekviena bendruomenė turi asmenų su žymiai aukštesniais ir žymiai žemesniais sugebėjimais, negu grupės vidurkinis lygis. Socialinė politika, įskaitant auklėjimą, turėtų parūpinti visiems asmenims kiek galint daugiau progos pasiekti savo potencialą ne kaip kurios rasės ar klasės nariams, bet kaip individams. Nepritariame rasizmui ir diskriminacijai ne dėl kokios mokslinės tiesos, bet kad tai yra priešinga mūsų pagarbai kiekvienam individui. Ar yra, ar nėra genetinių reikšmingų skirtumų tarp individų, tai jokių būdu nekeičia mūsų politinės lygybės idealo ir nepateisina rasizmo ir diskriminacijos bet kokia forma.
5. Genetikų pareiga yra atkreipti dėmesį į tai, kad nepakankamai turima žinių apie genetiką, rasę ir inteligenciją. Gerai suplanuoti tyrinėjimai apie genetinius ir aplinkos komponentus žmogaus savybių sudaryme gali duoti vertingų ir socialiai naudingų rezultatų, ir todėl tokie tyrinėjimai neturėtų būti draudžiami. Genetikai taip pat turėtų pasisakyti prieš genetikos piktnaudžiavimą politiniams reikalams bei formulavimui išvadų, neturint tinkamų duomenų.
Taigi GSA šalia mokslinių tvirtinimų įtraukė ir emocinių, socialinių bei politinių pareiškimų, tuo būdu darydama įtakos ir spaudimo į vis lig šiol tikėtą norą siekti objektyvios tiesos moksliniuose tyrinėjimuose. Vis labiau atrodo, kad GSA pamažu kreipiama ir pajungiama environ-mentalistinės teorijos stovyklon. Pati GSA, darydama politinių pareiškimų, kartu pasisako prieš genetikos piktnaudžiavimą politiniams reikalams ir formulavimui išvadų, neturint tinkamų duomenų. Čia ne vienas gali įžiūrėti užmaskuotą ir subtilų genetinės rasių teorijos atmetimą ir pasmerkimą.
Moksliniai klausimai išsprendžiami ne ginčais, turinčiais pašalinių nusistatymų, bet tik tyrinėjimų duomenimis. Šituo atžvilgiu tenka vertinti ir tai, kad minėtoji American Association for the Advancement of Science 1977 m. nepabūgo savo "fellow" išrinkti ir kontroversinį Jenseną, nors ir buvo protestų prieš jo išrinkimą.
1. Gatės, R. R. The Mankind Quarterly, Vol. 1, 1960. 2. (Committee). Proc. Nat. Acad. Sci. 69(1): 1-3. 1972. 3. Karlsson, J. L. Hereditas 66:177-181. 1970. 4. Dobzhansky, Th. Psychology Today 1973(Dec):99-101. 5. Jensen, A. Psychology Today, 1973(Dec):80-86. 6. Scarr-Salapatek, S. Science 174:1285-1295. 1971. 7. Rice, B. Psychology Today, 1973(Dec):89-93. 8. Cronbach, L. J. American Psychologist, 1975(Jan):l-14. 9. Genetįcs Society of America. Statement. 1976.
|
|
|
|