| |
|
|
|
Parašė PUTINAS
|
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 7, 8.
Tautos likimo misterija
TREČIASIS VEIKSMAS
Veikiantieji asmenys
Vaidilutės Vėlė
Žemės Dvasia
Didysis Valdovas
Trys šmėklos
Rūstusis
Trys keršto dvasios
Šmėkla — Milžinas
Penki amžiai
Vl-tojo amžiaus pranašas
Vl-tasis amžius
Ta pati vieta. Aukuro griuvėsiai, apaugę žolėmis ir vijokliais. Vidurnaktis. Aplinkui slankioja laumių, kaukų ir senųjų dievų šmėklos.
ŠMĖKLŲ CHORAS
Ilgos, tamsios naktys naktužėlės
mus globoja, saugo ir gaivina.
Mes, tamsybių nykios, klaikios vėlės,
kuriam gūdų amžiams kapinyną.
I ŠMĖKLA
U-ū, kokia šalta naktužė . . .
II ŠMĖKLA
U-ū, kokia klaiki giružė . . .
III ŠMĖKLA
U-ū, nebėr kur prisiglausti . . .
ŠMĖKLŲ CHORAS
Kur tik einam, kur tik skrendam,
sau buities jau neberandam.
Iškirsti šventieji gojai,
išgesintos šventos ugnys —
šalta, šalta ir klaiku! . .
I ŠMĖKLA
Čia yr buvus mūs šventovė . . .
II ŠMĖKLA
Ir skaisčioji Vaidilutė . . .
III ŠMĖKLA
Kur skaidriausiai ugnį kūrė!
CHORAS
Ilgos, tamsios naktys naktužėlės
mus globoja, saugo ir gaivina.
Mes, tamsybių nykios, klaikios vėlės,
kuriam gūdų amžiams kapinyną.
Būrys Šmėklų ima suktis aplink aukuro griuvėsius ir pripuldamos šildytis rankas.
Ū-ta-ta-ta, ū-ta-ta-ta . . .
Tai karšta ugnelė buvo,
tai skaisti jos Vaidilutė . . .
Ū-ta-ta-ta, ū-ta-ta-ta . . .
RŪSTUSIS
Ak, prasmekit, jūs paikuolės!
Mes ne tam čia susirinkom,
kad dejuoti ir verkšlenti,
bet kad savo keršto vaisiais
pasiguost ir pasidžiaugt.
ŠMĖKLOS
I-ha-ha-ha-ha! . . i-ha-ha-ha-ha! . .
pasiguost ir pasidžiaugt! . .
RŪSTUSIS
O dabar mūs keršto dvasios
lai apsako, kaip jos baudė
tą, kuri štai šitoj vietoj
mums, dievams, paskelbė mirtį?
I KERŠTO DVASIA
Mano kerštas!
Vaidilutė buvo pamylėjus
Karžygį Valdovą.
Vieną kartą tarp šios žemės galingųjų
ėjo žūtbūtinės kovos.
Tuomet aš jo brolio sūnui
širdį prisunkiau angies nuodų
ir liežuviui žalčio suteikiau gudrybės.
Suviliojo jis tą Karžygį Valdovą
ir klastingai nutrėmė į drėgną urvą.
Vieną naktį, budelį pagundęs aštranagį,
jį pasmaugė . . .
ŠMĖKLOS
I-ha-ha-ha! . . i-ha-ha-ha! . .
jį pasmaugė! . .
RŪSTUSIS
Tavo kerštas yr galingas, bet ne pilnas.
Ta, kur buvo mūsų Vaidilutė, turi sūnų
Jis yra garsiausias žemėje Valdovas,
jo garbė — didesnė, negu žmogui dera.
Jo darbais įvyksta žodžiai tos,
kuri prieš mus pakėlė maištą.
Jei nebus jo žygiai sutramdyti,
tuščias mūsų džiaugsmas!
II KERŠTO DVASIA
Mano kerštas!
Aš seku jos didį sūnų —
galingiausiąjį Valdovą.
Taip! jo vardas nuskambėjo
po visus pasaulio plotus.
Didžios šalys jo pavergtos kalavijo,
išminties jo klauso Žyniai ir Karaliai.
Bet garbė — menkiems vien laimė.
Išmintingas savo žygiams
geidžia amžinasties kelio!
O jei mato, jog mirtis,
kaip visiems, ne vien bus lygi,
bet ir viso amžiaus žygį
nebūtybėj išblaškys,
tai ar gali būt kada
dar skaudesnė jam žaizda!
Aš esu tasai, kurs Vaidilutės sūnui
padariau skaudžiausiąją likimo žaizdą -
aš sugrioviau jo buities didingą rūmą.
Jo vaikus aš įdaviau kryžiuočio rankon,
ir kraujas jų į tėvo veidą tėškė:
jau nebebus kam tęsti jojo darbo.
Klastingąja ranka pietų kaimyno
aš paveržiau jo šventąją karūną —
ir jau dabar jo žygių neįamžins niekas.
Ir laukia jis pasenęs ir palaužtas,
Kaip ąžuolas paniekintų šventųjų gojų,
vien mirties ir nebūtybės.
ŠMĖKLOS
Vien mirties ir nebūtybės.
RŪSTUSIS
Tavo kerštas yr baisus ir pragaištingas.
Daugel amžių prakeikimas
slėgs dėl jo šį liūdną kraštą
svetimų sunkioj vergovėj —
ir geriausieji jo sūnūs
savo priešų daugins garbę.
Bet mūs kerštas dar ne visas:
nes jinai — nuvainikuota
gal ramia dvasia kentėjo
savo trumpą žemės skausmą —
ir ramiai kapuose ilsis
vien tik mus klajot pasmerkus!
III KERŠTO DVASIA
Mano kerštas!
Aš sekiojau dieną, naktį,
paskui jąją, kaip šešėlis,
ir nė vienai valandėlei
jai nurimti nebeleidau.
Aš jai rodžiau meilės skausmą
užsivylusios jaunystės,
ten vedžiau, kur ašarotos
rauda motinos vaikelių,
ir tenai, kur palei kapą
dreba merdinti senatvė.
Ir kuždėjau: štai visi tie,
kur tavim pasitikėjo
ir visos buities likimą
tavo vainiku užkeikė.
O kai tas, kurį mylėjo,
žuvo budelio naguose
ir kai pažvelgė iš karsto
išsprogdintos jojo akys,
aš, kaip kirminas nuodingas,
taip giliai į josios širdį
įsigraužiau, įsiėdžiau,
kad jau niekad, ligi kapo
ji ramybės neturėjo.
Ir numirus, aš jos vėlę
čia dar klaidžiot užkerėjau,
kur ji priesaiką ir žodį
mus pamesdama, pamynė.
ŠMĖKLOS
Šitaip, šitaip mūsų kerštas
baudžia, graužia ir kankina,
Tepražūva, teprasmenga,
kas prieš mus pakėlė maištą!
RŪSTUSIS
Taip, dabar jau mūsų kerštas pilnas,
ir nauja šviesa po šitą kraštą
dar negreit skaidriuosius spindulius paskleis.
Mes dar ilgai viešpatausim šitoj žemėj,
pasislėpę į surūkusias lūšnas,
prietaringais monų burtais misdami —
per giliai jau mūsų šaknys čia įaugo, —
nesitraukim, nesitraukim mes iš čia!
ŠMĖKLŲ CHORAS
Ilgos tamsios naktys naktužėlės
mus globoja, saugo ir gaivina.
Mes tamsybių nykios, klaikios vėlės
kuriam gūdų amžiams kapinyną.
RŪSTUSIS
O dabar, kol dar ne rytas,
greit į visą pulkit šalį —
į tamsiausiuosius kampus —
ir kerėkit, ir žavėkit,
ir kiekvieną žiburėlį,
kur ne mūs dievų įkurtas,
pūskit, pūskit ir gesinkit!
VIENA ŠMĖKLA atbėga iš gilumos.
Stokit, stokit!
Čia ateina dar dvi dvasios —
bet ne mūsų, bet ne mūsų . . .
RŪSTUSIS
Pasitraukim, pasitraukim ir dabokim:
kas jos tokios, kas jos tokios?
Visos šmėklos traukiasi į abi puses ir tamsi minia sustoja atokiai. Valandėlę laukimo tyla. Tuomet gilumoj pasirodo Žemės Dvasia ir Vaidilutės Vėlė. Juodvi ateina labai iš lėto ir sustoja prie aukuro griuvėsių.
VAIDILUTĖS VĖLĖ
Tai čia yr ta slaptingoji vieta,
kur prasidėjo mano skausmo dejos,
tai čia ir tu, liūdnoji mano drauge,
man pirmąsyk liepsnose apsireiškei.
Dėl tavo laisvės ir į šviesą kelio
aš priesaiką maištingai čia pamyniau
ir visą sielvartą kenčiau . . .
ŽEMĖS DVASIA
Dėl to minės tave šios žemės sūnūs
kaip motiną ir skaisčią Vaidilutę.
VAIDILUTĖS VĖLĖ
Bet ak, kada gi baigsis mudviejų klajonė?
Ir kur šviesa, kurios abidvi trokštam?
ŽEMĖS DVASIA
Šviesa ateis, nors dar naktis ilga.
Ir tu ne veltui daugel iškentėjai.
Ašai laisva, nors mano žemės sūnūs
negreit mane pažins ir savo žygiams
kūrybos galios mano sieloj semsis.
Seni dievai dar temdo jųjų žvilgsnį —
ir Žemės Dvasios jie regėt negali.
ŠMĖKLOS aplinkui grasinančiai sujunda.
Ū-ha-ha-ha! . . Ū-ha-ha-ha! . .
Kas čia drįsta mus paniekint?
Mūs čia žemė, mūs čia kraštas.
Jūs išnykit, jūs pragaiškit!
ŽEMĖS DVASIA
Vaidilutės — Motinos sūnus
tarė žemei didį laisvės žodį.
Jūs nūnai dar slėgiat jojo garsą,
bet jisai prižadins šitą kraštą.
ŠMĖKLOS
Ū-ha-ha-ha! . . Ū-ha-ha-ha! . .
Kerštas, kerštas — prakeikimas! . .
Staiga gilumoj suskamba skardūs trimitų garsai. Šmėklos vėl pasitraukia atgal, o Žemės Dvasia ir Vaidilutės Vėlė dingsta kairiajam regyklos šone. Iš dešinės gi pasirodo Didysis Valdovas raitų ir pėsčių palydovų būry. Nusėdę nuo-žirgų, jie sustoja aikštelėj prie aukuro griuvėsių.
DIDYSIS VALDOVAS į žilą senelį
Tai štai, kur atvedei tu mus, medžioklės vade!
Vieta graži. Gerai. O šitie akmenai?
Lyg tartum aukuro čia būta?
VADOVAS
Tai, Viešpatie. Čia buvo didelė šventovė —
ir ugnį saugojo skaisčiausia Pašvęstoji.
DID. VALDOVAS
Skaisčiausia Pašvęstoji? Ir žuvo ji liepsnoj,
kai mes paskelbėm vieną Viešpatį ir Dievą,
o aukurus sugriauti liepėm
ir išnaikint šventoves?
VADOVAS
Ne, Viešpatie. Tai buvo daug seniau.
Skaisčiausia Pašvęstoji pati išsižadėjo
savo priesaikos, pamilo didelį Valdovą,
o dar didesnį žemei dovanojo.
DID. VALDOVAS
Palikite mane ir eikite ramiai ilsėtis.
Visi pasitraukia į šalis. Didysis Valdovas atsiremia į aukurą ir giliai susimąsto.
DID. VALDOVAS
Tai štai, kur mano gyvasties lopšys
ir mano motinos skaisti jaunatvė.
Aš stoviu amžių paslaptingoj angoj
ir kryžkelėj likimo ištarmių.
Čionai Praamžinojo Dievo žodis
žaibu nuskrodė žemės veidą
ir Vaidilutės skaistųjį vainiką
ant žemės aukuro sudegint liepė.
O, motina manoji, tavo dvasią
aš taip gyvai štai pajutau šioj vietoj!
Ar gi tiek daug tyros jaunystės galios
į šituos šaltus akmenis įkūrei,
kad net dabar, po ilgo amžiaus metų,
jie svilina sūnaus neramią širdį?
O taip! Tavosios motinystės galios
many sukūrė dar didesnę kaitrą,
ir šitai aš kenčiu, degu ir žūvu,
kaip tavo priesaikos didi auka!
Nes kas gi aš esu nūn šitoj žemėj,
jei ne erelis parblokštas į uolą —
jei ne galiūnas, kuriam pats likimas
klastingai sunaikino amžių grobį.
Ar gi ne aš Rytuos piktus mongolus
tramdžiau kardu, pamynęs gudo žemę!
Ar gi ne aš nuožmaus teutono galvą
pamyniau koja Žalgirio laukuose!?
Beliko vien tik nuo klastingo lenko,
kuris, kaip voras, čiulpia mano žemę,
šventąja karūna ir sostu atskirti,
ir mano žemė būt laisva per amžius, —
ir jai visi valdovai galvas lenktų,
nes Dievas skyrė mums valdyt pasaulį!
ŠMĖKLOS iš tolo, vos girdimai
U-hū . . . ū-hū . . . ū-hū . . .
jis mūsų galioj, mūsų valioj,
jis galingas, nelaimingas —
ū-hū . . . ū-hū . . . ū-hū . . .
DIDYSIS VALDOVAS
Bet štai, prie savo gyvasties pradžios,
prie Motinos likimo paslapčių
regiu, kad mano amžiaus didis kelias
jau baigiasi klaikioj nykioj vienatvėj.
Tad kas gi tu esi, galingas prieše,
kuris klasta palaužei mano valią?
Užkeikiu savo motinos kančia —
atskleiski šitoj vietoj savo veidą!
Jei tu esi galingas žemės viešpats,
kaip kirminą tave sutrempsiu koja!
Jei tu esi nemirštama dvasia,
įspausiu tavo kakton prakeikimą,
kuris lai grauš tave, kol mano žemė
kentės dėl mano sutramdyto žygio!
ŠMĖKLOS sujunda ir slenka artyn.
U-hū . . . ū-hū . . . ū-hū . . .
jis mūsų galioj, mūsų valioj —
siaubkim, siaubkim
palengvėliai, palengvėliai . . .
jis bus mūsų, mūsų, mūsų.
Tuo tarpu iš kairės pasirodo Šmėkla-Milžinas ir stoja prieš Didįjį Valdovą.
ŠMĖKLA — MILŽINAS
Aš tas, kuriam liepei tu apsireikšti —
bet tu manęs prakeikti neišdrįsi,
nes ta pati mus motina pagimdė —
ir mudu esam vieno tėvo sūnūs.
DIDYSIS VALDOVAS
Dabar žinau: ir mano žemės žygy
regiu Praamžinojo Dievo ranką.
ŠMĖKLA — MILŽINAS
Ir amžinos teisybės didį teismą.
DIDYSIS VALDOVAS
Sakyk, vardan Praamžinojo Dievo,
kurį skelbiau aš šitai šaliai,
kada ateis lauktoji valanda?
ŠMĖKLA — MILŽINAS
Šeštam prašvitus amžiui.
Didysis Valdovas sukniumba prie aukuro. Šmėklos, tyliai dejuodamos, traukiasi atgal . . . Šmėkla — Milžinas dingsta kairėj. Tada iš priešakio vėl pasirodo Žemės Dvasia ir Vaidilutės Vėlė. Juodvi sustoja prie Didžiojo Valdovo.
VAIDILUTĖS VĖLĖ, paliesdama Didįjį Valdovą
Sūnau, tau buvo lemta daug kentėti,
bet šitai šaliai toks gyvybėn kelias.
DIDYSIS VALDOVAS
Aš laiminu tave už mano skausmą.
ŽEMĖS DVASIA
Ir už gyvybės dovanas šiam kraštui.
DIDYSIS VALDOVAS
Dabar jau žemėj mano kelias baigtas,
ir metas man keliauti atgalios.
VAIDILUTĖS VĖLĖ
O tavo poilsis bus ilgas, ilgas.
DIDYSIS VALDOVAS
Šeštam prašvitus amžiui.
ŽEMĖS DVASIA
O mudviem vėl budėt ir saugot žemę.
DIDYSIS VALDOVAS duoda jai savo kalaviją.
Štai mano kalavijas —jis gyvybės ženklas.
Išsaugok jį — šeštam prašvitus amžiui.
ŽEMĖS DVASIA ima kalaviją, deda jį ant aukuro griuvėsių, ir abidvi su Vaidilutės Vėle tarsi sustingsta jo sargyboj.
DIDYSIS VALDOVAS eina į priekį, pučia ragą. Iš šalių atsiranda jo palydovai — raiti ir pėsti. Valdovas sėda į žirgą ir visi nujoja tolyn.
BALSAS
Čia baigiasi garbingi šitos žemės žygiai!
Jos garsų vardą saugo kapinynai.
Gedėdami tautos, penki ateina amžiai —
bet jiems nelemta rast gyvybės kalavijas.
Iš priešakio ateina Pirmas amžius — liūdnas pavidalas, apsisupęs ilgu pilku apsiaustu. Jis eina už aukuro ir atsisukęs sako
PIRMASIS AMŽIUS (XV)
Esu aš liudininkas daugel žygių.
Many šios žemės vardas amžinybe spindi.
Tačiau many ir nuopuolio karčioji sėkla —
ir aš einu likimo kryžium pažymėtas.
Dar jam bekalbant, jo pėdomis pasirodo Antrasis amžius. Pirmasis, taręs paskutinius žodžius, nusigręžia ir iš lėto dingsta toly. Antrasis stoja jo vieton.
ANTRASIS AMŽIUS (XVI)
Dar manyje gyvi didžios buities troškimai,
dar dega manyje narsus senolių kraujas,
bet dvasioj nėr šviesos, nė galios širdyje,
ir aš žūvu, netekęs savo žemės valios.
Jam nuėjus tolyn paskui pirmąjį, toj pačioj vietoj stoja Trečiasis amžius.
TREČIASIS AMŽIUS (XVII)
Ugnis ir kraujas žymi mano klaikų kelią,
paniekino vaikai senolių didžią garbę —
ir negirdėti mano Žemės Dvasios balso —
ir aš žūvu klaikios nevilties glūdumoj.
Pasirodo Ketvirtasis amžius ir, stojęs jo vieton, sušunka.
KETVIRTASIS AMŽIUS (XVIII)
Prakeiktas būk, didžiūnų aklas palaidume
ir broliškumo kauke, gerus mano kraują!
Vergovės gėda žymi tavo kaktą —
o mano žemę vien kurti kapai.
Dingsta toly, o jo vietoj stoja Penktasis amžius.
PENKTASIS AMŽIUS (XIX)
Dvigalvis aras mano žemės širdį drasko,
bet šmėklos gaišta, ir nauja gyvybė kelias.
Atsiminė vaikai didžių senolių vardą —
ir štai regiu jau pranašą naujos gadynės.
Tuo pat keliu pasirodo Šeštojo amžiaus Pranašas, jaunas, gražus skaisčiais rūbais jaunikaitis. Jisai sustoja vidury aikštelės ties aukuru ir sušunka.
ŠEŠTOJO AMŽIAUS PRANAŠAS
Nūn pildos Amžinos Teisybės žodis —
ir Vaidilutės žygis vėl teisybę skelbia.
Šeštasis amžius neša laisvės gandą
ir jo valdžioj — gyvybės kalavijas.
Palikite visi, kurie šviesos pasilgę,
ir sveikinkit ateinantį Valdovą —
ir garbinkit Praamžinąjį Dievą,
nes šitai pildos Jo teisybės žodis!
Čia pasirodo Šeštasis amžius, šviesiu apsiaustu ir ąžuolo lapų vainiku ant galvos. Šeštajam amžiui einant prie aukuro, regykla nušvinta daugiaspalvėmis šviesomis ir gilumoj, kur seniau glūdėjo šmėklų ir dievų šešėliai, pasirodo džiūgaujanti žmonių minia ir gieda.
CHORAS
Pasveikinkim lauktąjį gyvasties amžių —
jis neša mums laisvę, jis neša mums garbę.
Praamžino Dievo šviesa ir teisybė
laimėjimo šventei mūs žemę prikėlė.
Išnykite, visos kerštingosios galios:
mūs kaltės ne mirčiai, bet prisikėlimui.
Skaisčios Vaidilutės kilni motinystė
apreiškė mūs žemei dangaus paskyrimą.
ŠEŠTASIS AMŽIUS
Aš ateinu naujiems kūrybos žygiams —
aš atverčiu tautos gyvybės lapą.
Aš Vaidilutės meilės pagimdytas
ir Žemės Dvasios ilgesio maitintas!
VAIDILUTĖS VĖLĖ IR ŽEMĖS DVASIA praskleidžia šydus, kuriais laikė pridengusios ant aukuro kalaviją.
VAIDILUTĖS VĖLĖ
Tavim aš gyvenau, mylėjau ir kenčiau
per daugel amžių.
Aš laiminu tave kūrybos žygiu
į šviesią garbę.
ŽEMĖS DVASIA duoda jam kalaviją.
Aš duodu tau gyvybės kalaviją ir didžią galią.
Kuris išgirs širdyje mano žodį, lai tave seka.
Minia iš abiejų pusių ima telktis apie aukurą.
ŠEŠTASIS AMŽIUS, iškeldamas kalaviją
Vardan Praamžinojo Dievo
į naująjį tautos kūrybos kelią
šaukiau aš jus, garbingos žemės sūnūs —
nes šitai paskutinį kartą
yr duotas mums gyvybės ženklas —
ir paskutinį kartą
jums kelias amžinybėn atdarytas!
Minia ima giedoti "Pasveikinkim lauktąjį gyvasties amžių", visi kyla į kalną aukštyn ir giedodami išnyksta toly.
(Pabaiga)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
