VAKARIETIŠKAS ŽMOGUS IŠLAISVINIMŲ SŪKURYJE Spausdinti
Parašė Administrator   
3. Dviejų laisvių dialektikoj
Nūdien žmonės nekantriai siekia laisvės nuo suvaržymų, bet nenoromis juda arba visai atsisako pajudėti "laisvės į ką" kryptimi, t.y. prisiimti įsipareigojimų. Jei žmogus pasitenkina tik "laisve nuo ko", toji laisvė jam tampa sunkiai pakeliama našta. Todėl jis ieškos įvairių būdų ta laisve nusikratyti, pasidarydamas, pvz., konformistu. Bet bandydamas tapti tuo, ko iš jo kiti reikalauja, individas visiškai paskęsta grupėje. Kitas būdas "laisvės nuo ko" sukurtai tuštumai pergalėti gali būti radikalus pasipriešinimas visuomenei. Tai "revoliucionierius" ar "maištininkas", kuris, stumdydamas kitus ir naikindamas daiktus, bando pridengti savo vidinį bejėgiškumą. Gali žmogus pasirinkti ir trečią idealią išeitį — savarankišku galvojimu ir veikimu išvystyti savo individualybę. Tvirtai atsistojęs ant savų kojų, laisvu pasirinkimu jis vėl susijungia su visuomene kaip nepriklausomas individas. Kaip ten bebūtų, individas niekada nepajėgs nuo visuomenės atsitraukti. Jis arba joje paskęs, arba ją puls, arba našiai su ja bendradarbiaus. Vadinasi, laisvės polių (laisvės nuo ko ir laisvės kam) įtampa individe neišvengiamai paliečia ir visuomenę. Savo ruožtu tų laisvių santykiai visuomenėje daro įtaką ir jos nariams. Užtat svarstant šitų dviejų laisvės
--------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 7, 8.
-------
polių sąryšį, reikia į jį pažvelgti visuomenės ir individo perspektyvose.

a. Laisvės įtampa visuomenėje
Šiame kontekste visuomenę suprantame kaip žmonių grupę, turinčią savo institucijas (šeimą, mokyklas, religines bendruomenes ir t.t.), kultūrą ir tradicijas. Sociologas David Bidney kultūros sampratą taip nusako: "Kultūra yra prasmingų patirčių, institucijų, veiksmų, simboliškai išreikštų apeigų ir meno tarpsubjektyvinė sistema, drauge apimanti ir tų veiksmų kūrinius, kuriais dalijasi tam tikros visuomenės nariai"23. Taigi kultūra apima kalbą, meno ir literatūros kūrinius, bendrųjų doros principų specifines išraiškas, papročius, religijos apraiškas ir net galvojimo bei jautimo pavidalus. Kiekvienas kultūrinis pasaulis yra žmogaus pastangų ir minties sukurtas istorinis pasaulis. Tas kultūrinis pasaulis turi prasmę ir vertę visuomenės nariams tam tikrame laikotarpyje ir tam tikroje vietoje. Vienos grupės ar vieno istorinio laikotarpio kultūra gali būti visai svetima kitos grupės ar kito laikotarpio kultūrai. Vadinasi, turime konstatuoti ne tik geografinį kultūrų pasiskirstymą, bet ir paskirų kultūrų istorinę tąsą, kitaip vadinamą tradicija. Kiekviena generacija stengiasi savo kultūrines vertybes perduoti sekančioms kartoms (perduoti — lot. tradere, iš čia žodis tradicija). Be jų kultūra mirtų. O nepriėmusi sukurtos kultūros, naujoji generacija pasiliktų laukine24. Žmogus negali tapti žmogumi, nepasisavinęs vienos ar kitos kultūros, kurioje jis įsigyja savo pažiūras, estetinį skonį, pasaulėžiūrinę perspektyvą. Joje jis išvysto arba pražudo savo talentus. Savos kultūros grupėje jis randa žmogui būtiną tvarką ir apsaugą. Jo visuomenės grupė apgaubia individą meile, bendryste ir gyvenimo direktyvomis. Žodžiu, visa, ko asmeniui reikia, kad taptų žmogumi, jis randa savo kultūros grupėje. Bet argi iš tikrųjų viską?

Ne be reikalo amerikiečių psichologas Gard-ner Murphy kelia tą pačią abejonę: "Ar žmogaus sukurta kultūra jam yra namai ar kalėjimas? Argi, bekurdamas kultūrą, žmogus nepasistatė sau ir kalėjimo?"15 Kitaip tariant: ar kultūra nesuvaržo žmogaus laisvės? Į abi klausimo dalis tegalimas vienas atsakymas — taip. Kultūra yra žmogui ir namai, ir kalėjimas; ir laisvė ir nelaisvė. Vienu atžvilgiu kultūroje, kaip ir šeimos židinyje, individas randa šilumą ir apsaugą, globą ir auklėjimą. Kitu gi atžvilgiu kultūroje, kaip kalėjimo celėje, individas pasijunta apribotas tik vienu siauru žvilgsniu į beribę žmogišką tikrovę. Kultūra žmogaus prigimties skleidimesi visuomet suka viena ar kita linkme. Niekad visas žmogaus potencialas neišsisemia vienoj kultūroj. Kiekviena kultūra realizuoja vis skirtingas žmogiškosios prigimties galimybes. Kokybiškai kultūros viena nuo kitos gerokai skiriasi. Bet jos visos turi vieną bendrą bruožą — kolektyvines normas, į kurias individą pradeda apsusti jau nuo pat jo gimimo dienos. Tiesa, ne visų kultūrų tie normų rėmai yra vienodai kieti, bet jie visi žmogų paliečia iki pat nugarkaulio smegenų. Abejotina, ar individas iš viso begali iš to kultūrinio liedinio išsivaduoti. Šia prasme kiekviena kultūra yra kalėjimas individui. Žinoma, vienoje jis gali turėti daugiau judėjimo laisvės, kitoje mažiau. Vieną jis gali palikti lengviau, kitą sunkiau, bet vis tiek ji pasilieka jo kalėjimu.

Franklio logoterapijos interpretatorius Joseph Fabry, kalbėdamas apie kultūros ir tradicijos reikšmę asmens gyvenime, iškelia jos dviprasmiškumą. "Tradicija, — sako jis, — yra palaima, kuri ateina iš praeities, bet taip pat ir prakeikimas, kuris grasina ateičiai"26. Tradicija perduoda vaikų auklėjimo būdus, papročius, religines vertybes, civilinius įstatymus, kurie duoda žmogui saugumą ir jo gyvenimui kryptį. Todėl tokią tradiciją aklai ignoruoti būtų klaidinga. Galima sakyti, kad kiekviena civilizacija draudžia tas pačias ydas ir skatina tas pačias dorybes.

Pavyzdžiui, kiekviena visuomenė nemėgsta vagystės ir nesąžiningumo. Kiekviena kultūra nuo actekų iki senųjų kinų stoja už pagarbą tėvams. Tradicija kaupia amžių būvyje įgytą ir laiko išbandytą išmintį. Šituo požiūriu tradicija yra žmogui palaima. Tokiai "archaiškai" minčiai pritaria ir psichologų psichologas Donald T. Campbell . Evoliucija pagamina tradicijas, kurios yra naudingos ir prisitaikančios žmonėms, net jiems nežinant kodėl. Štai dėl ko aš manau, kad yra lygiai protinga sekti religijos nuosprendžius, jų ir nesuprantant, kaip yra protinga palaikyti kvėpavimą, ir nesuprantant deguonies vaidmens kūno metabolizme"27.

Tačiau kiekviena tradicija dėvi reliatyvizmo drabužius — visad gaubiasi tam tikro istorinio laikotarpio apvalkalu. Nekeičiant tas apvalkalas pamažu suakmenėja ir tampa žmogų slegiančia našta. Sugautiems vagiant rankas kapoti, moterims veidus dengti, drausti moteriai įsileisti į namus vyriškį, nesant jos vyro, yra keletas tokių našta virtusių papročių. Taisyklės, naudingos ir reikalingos viename istorijos laikotarpyje, .pasidaro beprasmiais varžtais kitame. Užtat aklas tradicijos formų priėmimas gali būti lygiai pražūtingas visuomenei, kaip ir aklas tradicinių vertybių atmetimas. Jei iš gyvo tradicijos organizmo teka palaimos energija, tai iš balzamuoto tradicijos lavono sklinda prakeikimo kvapas. Paprastai visuomenės nosis nėra jautri gendančiam tradicijos kvapui. Ji nerangi keitimuisi. Kuo kietesnis jos kultūrinis-tradicinis liedinys, tuo iner-cingesnė yra ir ji pati, tuo atkakliau ji priešinasi bet kokiam pasikeitimui. Sukalkėję visuomenės formos (ypač politinės) nesikeičia tol, kol pašalinė jėga jų nepaveikia. Evoliucijai visuomenėje neįvykus, ateina revoliucija. Revoliucija visada reiškia, kad visuomenėje nebuvo kūrybinių dvasinių jėgų, kurios būtų besirūpinusios gyvenimo pagerinimu ir jo atstatymu. Kompetetingai N. A. Berdiajevas nurodo revoliucijos padarinius: "Revoliuciją įkvepia troškimas kovoti prieš tironiją, laisvės idėjos ir jų instinktyvi meilė. Bet kada jos įvyksta, laisvė pamirštama ir sukuriama nauja dar blogesnė tironija. Revoliucijos jėgos priešinasi asmenybės vertei, kūrybos laisvei ir iš tikrųjų visoms dvasinėms vertybėms"28.

Vadinasi, būtina, kad visuomenė pasiliktų lanksti, pajėgi evoliucionuoti. Tik tokiu būdu ji išvengs revoliucijos. Tam tikslui jai reikia turėti reformatorių, kurie dirbtų visuomenės gyvenimo pagerinimui, kurie ją purtytų iš sustingimo, kurie nuolat priešintųsi prieš status quo visuomenėje. Be maištininkų, be naujų idėjų ir plačių vizijų civilizacija gali greit užtrokšti pilkos kasdienybės apatijoj. Atrodo, kad dabar Vakaruose gausiai užderėjo visokio plauko maištininkų, revoliucionierių, pranašų. Piktžolės susimaišė su kviečiais, tikrieji maištininkai su neu-rotikais, revoliucionieriai su žmogžudžiais. Reikia todėl atskirti grūdus nuo pelų, nes tik pirmuose laisvės polių (negatyvaus ir pozityvaus) pusiausvyra yra išlaikoma.

b. Maištininkas laisvių dialektikoj
Remdamiesi laisvių ašigaliais, galėtume visus visuomenės nenuoramas suskirstyti į dvi grupes. Vienai grupei priklausytų tie, kurie gravituoja į laisvės nuo ko ašigalį, antrai — kurie linksta laisvės kam kryptimi. Pirmosios grupės pagrindinis siekis būtų esamos tvarkos sugriovimas, neturint aiškių planų naujosios statybai. Priešingai, antroji grupė visą savo energiją atiduotų naujos tvarkos įgyvendinimui. Ji griautų senąją tvarką tik tada, jei ši trukdytų naujosios statybą. Sekdami Rollo May, A. Camus, N. Berdia-jevą, pirmąją grupę pavadinsime revoliucionieriais, o antrąją — maištininkais (nors ir žinome, kad ne visi šioms krikštynoms pritars29. Vis dėlto vargu ar kas neigs, kad visuomenės neramūnai vienas nuo kito aiškiai skiriasi. Negatyvinės ir pozityvinės laisvių perspektyvoje lengvai išskiriami tie du nenuoramų tipai: maištininkas ir revoliucionierius.

Maištininkas, turėdamas daugiau socialinio jautrumo negu kiti žmonės, sutapatina save su kenčiančiaisiais ir nuskriaustaisiais. Nedvejodamas jis griebiasi visokių priemonių tiems "savo" žmonėms padėti. Jis yra tvirtai pasiryžęs pasipriešinti prievartai ir neteisybei, nors jam tektų už tai ir nukentėti ar net ir galvą pakloti. Albert Camus žodžiais, maištininkui "geriau mirti stačiam ant kojų, nei gyventi suklupusiam ant kelių"30. Nusilenkti prievartai ir neteisybei jam reikštų save suniekinti. Maištininko — sukilėlio jėga teka iš jo idealų, iš jo meilės žmonėms ir iš jo užuojautos pažemintiesiems. Laisvės ir teisingumo idealų vedamas, jis ir siekia esamos struktūros (politinės ar kitokios) pakeitimo. Jis sukyla prieš esamą tvarką tik tada, kai visi kiti veikimo keliai lieka užblokuoti. Pasiaukojęs idealui, maištininkas lengvai pro pirštus nuleidžia asmeninius įžeidimus, kritiką ar nepasisekimus. Kerštas niekada netampa jo maištavimo paskata, nes jis maištauja ne savo ego išpūtimui, bet kitų gerovei ir savo asmenybės garbingumui.
Revoliucionierius gi visų pirma stengiasi radikaliai pakeisti esamą tvarką. Visa kita, jo manymu, savaime nuriedės reikiama kryptimi. Jis tiki, kad, pakeitus senąją valdžią nauja, valstybės gyvenimas savaime pagerėsiąs. Iš tikro dažnai, jei ne visada, naujoji revoliucinė valdžia pasirodo daug blogesnė, negu senoji. Taip "po išlaisvinimo vėliavomis įrengiamos vergų stovyklos"31. Paprastai revoliucionierius suima visą valdžią į savo rankas, ap s įstatydamas garbintojais ir pataikūnais, bet nutildydamas savo kritikus. Revoliucionierius remiasi jėga, maištininkas — idealu (vertybe). Revoliucionierius pasitenkina išorės pakeitimu, maištininkas siekia ir žmogaus vidaus, jo laikysenos jausenos ir pažiūrų transformacijos. Šiam tikslui jis nenaudoja prievartos, bet apeliuoja į žmonių laisvę, jų protus ir širdis.
 Nereikalingos jam koncentracijos stovyklos, bet tik dialogas su savo priešininkais. Idėjų pasidalijime jis ir pats praturtėja. Dėl to maištininko pasipriešinimas nusistovėjusiai tradicijai yra daug gilesnis ir prasmingesnis negu revoliucionieriaus. Maištininkas nesulygina su žeme tradicijos pastato, kaip tai daro revoliucionierius, bet palieka amžiais mūrytas jos pagrindines sienas. Jis mato toliau ir aiškiau, negu griovimu užsidegęs revoliucionierius. Jis mato savo veikimo terminą ad quem.
Šiame rašiny maištininko sąvoka nesiriboja vien tik politine prasme. Ji apima ir kitas gyvenimo sritis, kaip dorą, religiją, meną ir aplamai visą žmogaus kultūrą. Ypač rašytojai, dailininkai ir kt. kūrėjai įneša į žmogaus gyvenimą daug naujumo ir šviežumo. Menininkas iš prigimties jau yra maištininkas. Kritikuodamas praeitį ir dabartį ateities galimybių šviesoje, jis atidaro žmogui naują žvilgsnį į pasaulį. Be jo visuomenė paliktų banali, sustingusi, sekli. Apskritai maištininkas yra reikalingas visose gyvenimo srityse, ne tik mene. Jis yra tarsi ta gysla, kuria teka kraujas į visuomenės kūną, ta gyvenimo duona, kuria žmonija minta. Civilizacijos prasideda taip pat maištininkų žygiais. Prometėjai vagia dangaus ugnį ir ją padovanoja žmonėms. Jie duoda pradžią žmogaus kultūrai. Juk ir krikščioniškoji Vakarų kultūra buvo pagimdyta didžiausio maištininko žmonijos istorijoje — palestiniečio, vadinamo Jėzumi Kristumi.

Koks paradoksas! Visuomenė savo įkvėpėjo — maištininko nemėgsta. Lankstesnės grupės dar jį toleruoja, bet suakmenėjusios grupės bando juo nusikratyti visokiais būdais, nevengdamos nė trėmimo ar žudynių. Tačiau vargas toms visuomenėms, kurios tremia ar žudo savo pranašus. Be maištininko ugnies, be jo nerimo ir vizijų visuomenė tampa "švarios" ideologijos, ar "gry-
Algimanto Kezio, S. J., nuotrauka iš lietuvių fotografų parodų išeivijoje

nos demokratijos" uniformuotų sargų saugomu muziejumi. Apgynusi savo organizmą nuo maištininko "nuodų", ji pati pradeda skursti ir net sirgti, pasidaro pilka ir nuobodi. Jai trūksta gelmės ir entuziazmo. Apgaubia ją seklus, net, sakytum, vulgarus savimi pasitikėjimas. Jos "grynoj" ideologijoj nelieka nieko kito, kaip nudėvėtomis biurokratų lūpomis papūgiškai kartojamos senos formulės. Nebeverta klausti, ar tokia visuomenė išliks. Geriau klausti, kaip ilgai ji išsilaikys. O jei ji išliks, tai vieną dieną susigrąžins ir nukankintus pranašus. Pihna ji juos reabilituos. Paskui, iškasę jų kaulus, iškilmingai pagerbs. Pagaliau, įkėlę į mauzoliejus, pradės juos garbinti32.

Visuomenės tragiką glūdi tame, kad ji užsitveria nuo gyvybę teikiančių maištininko idėjų. Norėdama save apsaugoti, ji pradeda kąsti ranką, kuri ją maitina. Panašus yra ir maištininko konfliktas. Ir jis bando piauti šaką, ant kurios ir pats sėdi. Jis žino, kad ta pati visuomenė, kuri jį dabar dusina, jį išaugino ir padėjo išugdyti jo talentus. "Vis dėlto joks žmogus neiš vystė visų savo talentų be gelbstinčios visuomenės sudarytos aplinkos"33. Maištininkas puola visuomenės diktuojamas taisykles, nors puikiai supranta, kad be tvarkos jokia grupė negali egzistuoti. Jis griauna senuosius dievus nujausdamas, kad jokia žmonių bendruomenė be jų negyvena. Pagaliau jis kietai protestuoja prieš blogį, aiškiai numanydamas, kad žmogiškoje tikrovėje blogį nuo gėrio negalima atidalyti. Kiekvienam blogyje visada yra ir gėrio elementų. Vadinasi, ir jo protestai ar sprendimai gali taip pat turėti blogio žymių. Toks blogio ir gėrio mišinys konkrečiame gyvenime paverčia rizika visus maištininko žygius. Galimas ir klaidingas pasirinkimas. O rinktis jis privalo.
Visuomenės ir maištininko (ir kiekvieno nario) susikirtimo šaknys slypi pačioje žmogaus prigimtyje. "Institucijos yra mūsų pačių 'aš' kolektyvinės ir socialinės (visuomeninės) išraiškos. Institucija linksta pasidaryti mums svetimu elementu, priešu tiek, kiek mes nutolstame nuo to savo 'aš' kolektyvinės dalies"34. Kadangi žmogus yra visuomeninė būtybė, įvairūs visuomeninių struktūrų pavidalai ir yra ne kas kita, kaip kolektyvinės žmogaus prigimties objektyvi išraiška — paties žmogaus kūryba. Užtat būti konflikte su visuomene reiškia būti konflikte su pačiu savimi. Bet sankirtis su savimi iš esmės yra žmogaus laisvės konfliktas. Žmogus, anot Camus, privalo maištauti, kad galėtų būti žmogumi. Tačiau tik prievartą pašalinus, žmogus dar savo didybės nepasieks. Jis išskleis savo pilnutinį žmogiškumą tik egzistencinėj vienybėj su kilnia vertybe. Todėl maištavimas ir angažavimasis yra prasmingos laisvės esminiai elementai. Laisvė ir vertybės, atseit, "laisvė nuo ko" ir "laisvė į ką", yra du to paties dalyko požiūriai. John McNeill šitą ryšį dar toliau aiškina: "Kad pasiliktų laisvas, žmogus privalo atmesti jo veiksmams uždėtą grynai išorinę ir objektyvią normą. Vis dėlto tuo pačiu metu, nebent norima priimti visiškai iracionalų ir amoralų absurdo pasaulį ir beprasmišką laisvę, privalu pripažinti, kad laisvė yra priklausoma nuo transcendentinės tiesos, kuriai ji ir turi prisiderinti; kad laisvė yra nukreipta į vertybes, kurios, toli gražu nebūdamos išimtiniu žmogaus kūriniu, jam tarnauja kaip vadovė, norma ir sankcija"35.

Nuosekliai tad galima teigti, kad tikroji laisvė yra susieta su kultūra ir nukreipta į bendruomenę. Žmogiškoji laisvė yra tas pagrindas, nuo kurio aš pakylu prisiimti man bendruomenės ir istorijos skiriamo vaidmens. Tuščia svajonė ieškoti savo tikrojo "aš", visai atsiskyrus nuo bendruomenės ir jos mums keliamų uždavinių. Tikrasis "aš" pradeda rodytis tik tada, kai asmuo susiranda ir prisiima specifišką rolę esamoje situacijoje. Nedalyvaujant socialiniame, kultūriniame ar religiniame gyvenime, žmogaus asmenybė suskursta, nors ir kaip jis bemaištautų.
 Maištininkas, nesiangažavęs vertybių visumai, gali lengvai virsti laisvės fanatiku. O fanatikas yra toks idealistas, kuriam idėja daugiau reiškia negu pats žmogus. Fanatikas drauge yra toks beprotis, kuris negali suvaldyti savo aistros ir nepajėgia suprasti gyvenimo pilnumos. Jis rūpinasi laisve ne kaip tikrove, bet tik kaip idėja. Jis tos idėjos intensyviai siekia, nepaisydamas nei kitų vertybių, nei kitų idėjų. Laisvei, tai didžiajai savo fikcijai, fanatikas paaukoja visą savo energiją, jos vardu pateisina visas veikimo priemones. Tuo būdu fanatiko rankose laisvė išvirsta į savo priešingybę — prievartą. Laisvės fanatiko šūkis — pereat mundus fiat libertas!, — perkeltas į tikrovę, atneša nelauktų pasekmių: pražūna ir pasaulis, ir laisvė. Ne be reikalo Berdiajevas įspėja žmogaus laisvintojus: "Siek laisvės, bet niekada neužmiršk tiesos, meilės ir teisybės, kitaip — laisvė pasidarys tuščia, klaidinga ir beprasmiška. Siek gyvenimo pilnumos. Siek tiesos, meilės ir teisybės, bet nepamiršk laisvės"36. Dabarties vakarietiško laisvinimosi tragiką ir glūdi tame, kad pamirštama tiesa, meilė ir teisybė. Todėl įgytoji laisvė daugeliui pasidarė tuščia, beprasmė ir žalinga. Stiprieji (finansiškai, politiškai etc.) laisvę piktnaudžiauja savanaudiškiems tikslams. O masės, gyvendamos politiškai laisvoj bendruomenėj, nejučiomis pasidarė viešosios opinijos vergais. Tik mažuma nuolatiniu pasipriešinimu pasiekė ir palaiko vidinę dvasios laisvę. Jie supranta, kad įtampa (kartais — aštrus sankirtis) visad egzistuos tarp individo ir visuomenės, tarp individo ir šeimos, tarp individo ir valstybės, tarp vieno individo ir kito; kad ir tobulos visuomenės (kapitalistinės ar socialistinės) gali privesti prie visiško asmens pavergimo. Jie jaučia, kad tik dvasinis asmens atgimimas per konfliktą ir net tragediją išlaikys asmenį laisvu. Bet tokių žvaigždžių Vakarų išsilaisvinimo padangėje dar labai negausu.

Išvadinės pastabos
Pasirendami laisvės polių kategorijomis (laisve nuo ko ir laisve kam), bandėme pažiūrėti į šiandienines laisvės apraiškas Vakarų pasaulyje. Ribodamiesi tik pastebimų reiškinių aprašymu, nurodėme, kad dabartiniai išsilaisvinimų sąjūdžiai yra to paties istorinio vyksmo tąsa — žmogiškos sąmonės skleidimosi išdava. Sąmonės vystymosi istorinę liniją brėždami,( pastebėjom, kad žmogaus laisvėjimas visad eina dviem šuoliais: varžtų pašalinimu vienoj plotmėj ir nauju angažavimusi kitoj (aukštesnėj). Toks perėjimo laikotarpis paprastai būna pilnas tragiškos įtampos, maišaties ir aukų.

Teigėme, kad išorinės ir vidinės prievartos pašalinimas yra būtina laisvėjimo sąlyga. Pabrėžėme taip pat, kad šis laisvinimosi aspektas Vakaruose yra labai intensyvus. Bet kaip svarbus bebūtų šis aspektas, tik prie jo sustojimas neišvengiamai veda į hedonistinį sensualizmą, praktinį materializmą, egocentrinį privatizmą — j tuščią ir beprasmę laisvę. Čia ir slypi vakarietiškojo išsilaisvinimo silpnybė. "Išsilaisvinimas" iš tradicinių vertybių, nesuradus lygaus pakaitalo, baigiasi vertybiniu nihilizmu kultūroj ir pasaulėžiūroj. Tokia būklė jau reikštų Vakarų savižudybę.

Angažuojantis vertybėms, pasiekiamas antrasis laisvės polius, kuriame, atrodo, slypi Rytų stiprybė. Vis dėlto, nepasiekus "laisvės nuo ko" fazės, negalimas darosi ir kūrybingas vertybėms angažavimasis. Todėl tariamoji Rytų stiprybė negali būti patvari. Priešingai, pasiekus pirmąjį (negatyvinį) laisvės polių, Vakarams lieka atviri vartai į tikrą žmogaus laisvę. Be to, vakariečio kelias į tuos vartus yra grįstas pamatiniu principu — tikėjimu į asmens vienkartiškumą. Čia glūdi Vakarų stiprybė.

Matėme, kad laisvėjimų rūkuose pradeda rodytis nauji vakarietiškos asmenybės bruožai. Laisvas laikymasis, pripažįstąs tik kompetentingą autoritetą, atsisakąs praleisti savo gyvenimą tik dirbant, karštligiškai ieškąs tarpasmeninių ryšių, svarbiausia, noras gyventi dabar, šiuo momentu (juslinėj ar antjuslinėj plotmėj) — tai tik keletas vakarietiškojo portreto brūkšnių. Nesant fone aiškios pasaulėžiūrinės šviesos, pačiame portrete matyti daug tamsių pilkų šešėlių — blaškymosi, baimės ir netikrumo.

Vakarietiškoji visuomenė prigąsdinta visokių "revoliucionierių" ir apsėsta laisvės manijos, pasidarė gerokai lanksti visokiems maištininkams. Deja, rėkaujančių nenuoramų minioje nesimato pranašiškų vadų. Dabartiniai vakariečių vadai, užuot drąsiai minias vedę, jas bailiai seka. Intelektualai, minties formuotojai ir informuotojai, užsiėmę nihilistišku vakarietiškos civilizacijos plakimu, kartoja tas pačias praeitų šimtmečių formuluotas idėjas. Tarytum jie būtų palikę esminę intelektualo pareigą — tiesos ieškojimą.

Tokiomis aplinkybėmis krikščionybei vėl siūlosi didelis šansas tapti žmogaus švietėja. Juk dabarties žmogus, prisisotinęs duonos ir laisvės pertekliumi, ieško kažko daugiau. Kažin tik, kaip ilgai dar teks laukti, kol Evoliucija pažadins drąsių dvasios galiūnų? Belieka viltis, kad griausmingi maištininkų balsai pasigirs anksčiau, negu "faktų" jūra ir laisvės iliuzijų dumblas pridengs Vakarų civilizacijos pamatus: krikščionišką dvasią, romėnišką tvarką ir graikišką mintį.

23. David Bidney, "Phenomenological Method and the Anthropological Science of the Cultural Life-World", veikale, kurį redagavo M. Natanson, Phenomenology and the Sociel Sciences, Vol. I, Evanston: North West Univ. Press, 1973, 133.
24. Tikrovėj nėra žmonių genties pasauly, kuri neturėtų jokios kultūros. Žmonių kultūra skiriasi savo kokybe, bet visi ją turi vieno ar kito laipsnio.
25. Gardner Murphy, Human Potentialities, New York: Basic Books, 1958, 47.
26. J. Fabry, o.c. 109.
27. C. Tarvis, "A Conversation with Donald T. Campbell", Psychology Today, September 1975, 55.
28. Nicolas Berdyaev, The Destiny of Man, New York: Harper Torchbooks, 1960, 211.
29. Maištininkų padalijime į du pagrindinius tipus remtasi tik formalinėmis žymėmis. Turinio atžvilgiu maištininkai gali būti politiniai, kultūriniai, religiniai ir t.t. Praktikoje tie du tipai (maištininkas ir revoliucionierius) ne visada aiškiai skiriasi. Maištininkų sukelti judėjimai gali pakliūti į revoliucionierių rankas.
30. Albert Camus, The Rebel, New York: Vintage, 1956, 18.
31. A. Camus, o.c. 43.
32. Herojumi gali tapti ne tik maištininkas, bet ir revoliucionierius. Tačiau vienos grupės herojus gali laikyti nusikaltėliais kitos grupės. Pvz., Stalino ir Hitlerio atvejai. Tiesa, yra herojų, kurie tokie palieka visai žmonijai. Mat, jie kovojo už žmogaus universalias vertybes, ne už vienos grupės interesus.
33. Jacob Bronowski, The Face of Violence: An Essay with a Play, Cleveland, World Publishing Co., 1967, 4.
34. John McNeill, S.J., "Freedom of Conscience in Theolo-gical Perspective", veikale, kurį redagavo W. C. Bier, S.Conscience, its Freedom and Limitations, Pastoral Psychology Series No. 6, New York: Fordham Univ. Press, 1971, 121.
35. Ibidem, 114.
36. N. Berdyav, o.c. 43.

(Pabaiga)