LIETUVIŲ EMIGRACINĖS BENDRUOMENĖS LIKIMAS IR MES Spausdinti
Parašė Lidija Šimkutė-Pocienė   
Koks bus lietuvių bendruomenės likimas galutinėje išvadoje, susipažinus su statistiniais daviniais apie emigracinių grupių likimą įvairiuose kraštuose, turėtų būti visiems aišku. Daugumas emigrantų, ypač jų vaikai, įsijungia į gyvenamo krašto bendruomenę, priima to krašto kultūrą, užmiršta savo kalbą ir papročius.

Tad atsakymas galėtų būti tik vienas — lietuvių bendruomenė emigracijoje anksčiau ar vėliau nustos egzistavusi. Bet juk tas pats likimas laukia ir kiekvieno paskiro žmogaus — jis anksčiau ar vėliau mirs.
Tad, svarstymas klausimo, ar verta išlikti lietuviais, yra lygus klausimui, ar iš viso verta gyventi.

Jei mes būtume tikri, kad lietuvių bendruomenė emigracijoje išliks amžinai ar bent tiek, kiek žodžio "amžinai" prasmė galioja, šitas klausimas nebūtų aktualus. Bet, kadangi mūsų bendruomenė tikriausiai nustos egzistavusi, ne vienai motinai ar tėvui kyla mintis, kokiomis priemonėmis ir principais remiantis auk-
-------
Lidija Šimkutė - Pocienė yra jaunosios kartos lietuvių veikėja Australijoje.
-------
lėti vaikus. Ar mokyti juos kalbos, stengtis įdiegti jiems tautinį sąmojingumą, ar ne? Ar jie bus laimingesni išaugę sąmoningais lietuviais, ar nežinodami savo kilmės? Ir, pagaliau, ar iš viso mes esame pajėgūs ką nors ta prasme padaryti?

Pasaulyje, kuriame šiandien gyvename, nelengva rasti atsakymą. Iš vienos pusės, kai kurie visuomeniniai sluoksniai, ypač akademiniai rateliai, o dažnai ir kai kurios mokyklos bando iš viso tautiškumo sąvoką paneigti. Dažnai tautybės žodžiu yra nusakoma klimatinių sąlygų ir natūralios atrankos būdu susidariusios anatominės ir kultūrinės ypatybės. Tuo pasinaudodamos, kai kurios neatsakingos filosofijos bando įrodyti ir pedagoginės indoktrinaci-jos metodais įdiegti jauniems žmonėms "kitoniškumo", o kraštutiniais atvejais tautinio pranašumo idėją.

Iš kitos pusės, vis daugiau ir daugiau etninių grupių, dar vos prieš 50 metų gyvenusių akmens amžiaus padėtyje, šiandien bando išryškinti savo kultūrinį statusą ir reikalauja bei įgyja sau tautinę nepriklausomybę. Jei pereitame šimtmetyje ir šio šimtmečio pradžioje (maždaug iki pirmojo pasaulinio karo) dvi ar net trys generacijos galėjo mokyklose naudotis tuo pačiu politiniu geografijos atlasu, šiandien jį reikia keisti ko ne kas mėnesį.

Ar galime tad surasti bendrą taisyklę, kuria remdamiesi galėtume nusakyti, kas yra pagrindiniu veiksniu tautybės išlaikymo ar jos nusto-jimo procese?

Kažin ar yra kokie tikslūs statistiniai daviniai, kuriais mes galėtume pasinaudoti, ieškodami atsakymo. Imdami pavyzdžiu "Amerikos katilą", kuriame tiek daug tautybių ištirpo, tesurasime vieną kitam prieštaraujančius reiškinius. Skandinavai, kaip ir vokiečiai, anglai ir olandai, tautos identiteto išlaikymo atžvilgiu labai neatsparūs. Tai jau išryškėjo ne tik Amerikoje, bet ir prieš tūkstantį metų Europoje, kai normanai, užkariavę ir kolonizavę šiaurinės Prancūzijos provincijas, neužmetė tenai gyvenančioms tautoms savosios kultūros, o priešingai — labai greitai susimaišė su vietiniais ir priėmė jų kultūrą bei papročius. Taip pat ir rusai, prieš pirmąjį pasaulinį karą milijonais emigravę į užjūrį, nežiūrint jų kultūros savitumo ir didelio skaičiaus, ištirpo toje tautybių jūroje. Gi prancūzai, italai, ispanai, lenkai ir net lietuviai daug ilgiau išlaikė savo tautybę.

Kartais yra bandoma aiškinti, kad tautybių grupės, įgijusios Amerikoje aukštesnį rasinį statusą, buvo mieliau priimamos į privilegijuotus sluoksnius, o kitos susibūrė getuose, ir tik paskiri individai, bandydami atsikratyti menkavertiškumo stigmos, prasimušė į aukštesnes klases ir tik tuomet užmiršo savo tautybę. Peršasi išvada, kad pasirinkimą turintieji greičiau nutautėją negu jo neturintieji. Bet ir šitas argumentas ne visada galioja.

Geriausias pavyzdys yra ispanai ir prancūzai, ypač pastarieji. Prancūziškoje Kanadoje ši tauta 18-to a. pabaigoje mieliau priėmė žemesnės klasės piliečių sąlygas, negu anglosaksišką kultūrą. Žinoma, iš to būtų galima padaryti skubotą išvadą, kad tik masė, grynas skaičius yra tas pagrindinis faktorius, kuris neleidžia tautinėms mažumoms išnykti gyvenamame krašte. Tačiau tam vėl prieštarauja likimas milijonų rusų ir Balkanų kraštų emigrantų, kurių palikuonys vis dėlto nutautėjo.

Istorijos eigoje buvo sukurtos ištisos filosofinės teorijos, kaip išlaikyti tautinį identitetą.

Geriausias ir nepaprastai gerai dokumentuotas pavyzdys yra žydų tautos istorija. Kai kurių liberalų teori-kų nuomone, "išrinktosios" tautos" idėja buvo sąmoningai paskleista, kad liaudį apsaugotų nuo susiliejimo su Egipto ir Babilono kultūromis. Šita idėja turėjusi dvejopą tikslą. Pirma, nuo mažens indoktri-nuoti žydai buvo skatinami neužmiršti jiems pažadėtos išrinktosios tautos veidmens pasaulyje. Antra, kadangi su šiuo pažadu buvo surišta sąlyga, kad jie turės laikytis tam tikrų moralinių ir dvasinių normų, tikrai utilitarinėmis kategorijomis gal-vojantieji žydai tas idėjas ir išlaikė.

Istorijos šviesoje mes galėtume pasakyti, kad šitokia indoktrinacija atnešė lauktų vaisių: žydai, nors pasklidę po visą pasaulį ir atverti įvairiausių kultūrų įtakoms, išsaugojo savo tautinį identitetą. Bet iš tos pačios istorijos mes žinome, kokią milžinišką kainą tauta už tai turėjo sumokėti. Juk kaip tik toji idėja, tas tikėjimas, kad jie išrinktieji, ir yra pagrindinė vadinamo antisemizmo priežastis.

Kitas idomus tautos egzistencijos bei kultūros išsaugojimo pavyzdys, nors ne taip gerai žinomas ir neturėjęs tokios įtakos istoriniams įvykiams, yra Pueblo indėnų tautelės. Garsusis šveicarų psichologas C.G. Jungas savo knygoje "Prisiminimai, sapnai, mintys" (Memoirs, Dreams, Reflections) pasakoja apie Naujosios Meksikos Pueblo indėnų mažą kultūrą, išlaikiusią savo identitetą dėka religijos, kurią jie laikė absoliučioje paslaptyje. Pagal Jungą tie indėnai tikėjo, kad be jų pagalbos saulė negalinti persiristi dangaus skliautu ir tik jų ritualinių apeigų dėka saulė riedanti dangumi. Jų egzistencijos ir identiteto išlaikymo motyvacija labai paprasta. Įsitikinę, kad be jų pagalbos saulė užges ir visas kosmas sustos ir kad nuo jų priklauso gyvybė pasaulyje, jie atlieka savo ritualines apeigas su tikslu išlikti gyvais.

Savo paskaitoje "Sportas valstybinės idėjos užuomazgoje" Jose Ortega y Gasset nurodo, kad tautos išsaugojo papročius ir ritualus ilgai po to, kai tų ritualų ar papročių atsiradimo priežastys jau buvo užmirštos. Žydų išrinktosios tautos idėja, kaip ir Pueblo indėnų ritualiniai šokiai, palaipsniui tapo tikslu savyje, absoliuti tiesa, nors pradžioje buvo sugalvota griežtai apibrėžtam tikslui, būtent tautos identite-tui išlaikyti. Kai priemonė tampa tikslu savyje, ji taip pat tampa ir varžtu. Žinoma, būtų galima klausti, ar ir toji "išrinktosios tautos" idėja tikrai pagelbėjo žydams išlaikyti savo tautinį savitumą, tačiau nėra abejonės, kad religija labai žymiai padeda išlaikyti tautybę.

Einant toliau, mūsų tautos istorija, toli gražu, neįrodo, kad užsidarymas nuo kitų kultūrų būtų vienintelis arba svarbiausias tautos išsilaikymo faktorius. Ypač Aušros, o taip pat ir nepriklausomybės laikais buvo stengtasi įrodyti, kad tik konservatyvus kaimas išsaugojo lietuvybę. Tiesa, beraštiškame kaime buvo užsikonservavusi lietuvybė. Lietuvos kaimą nuo Liublino unijos ligi Aušros galima lyginti su emigrantų getais kur nors naujajame pasaulyje. Tai savotiška vidinė emigracija. Neturėdami pasirinkimo ir nepriimti privilegijuotų sluoksnių, lietuviai egzistavo, sakytume, šalia "istorijos" ir išsaugojo savo kalbą, bet nebūtinai identitetą, nes tautinis identitetas nėra statinė, o dinaminė vertybė.

Pripažindami tai, turime betgi ir pripažinti, kad lietuvybė atgimė ne tik dėka kaimo, bet ir šviesuomenės, turėjusios pasirinkimo galimybes. Aušrininkai, kaip Basanavičius ir varpininkai, kaip Kudirka, turėjo pasirinkimą. Jie pažino kelias kultūras. Lietuvybė gi jiems nei žadėjo, nei davė jokios asmeniškos bei materialinės naudos. Čia ir glūdi paslaptis: kokia kibirkštis juos palietė bei uždegė.
Mes, lietuviai, emigracijoje, savo identitetui išlaikyti neturime tokių galingų motyvų, kaip žydai ar pueblo tautelė. Mes savęs nelaikome išrinktąja tauta ir žinome, kad saulė neužges, jei nekalbėsime lietuviškai ar užmiršime savo papročius. Tad kodėl turime išlikti lietuviais? Ką mes norime išsaugoti? Koks mūsų pagrindinis identiteto bruožas?

Su rašytu žodžiu visur prasidėjo istorija, kaip mes ją žinome. Rašytiniame žodyje tautos išsaugojo savo dvasinę kultūrą. Pirmoji lietuviška knyga buvo išspausdinta dvejais metais vėliau po Cervanto gimimo. Lietuviai skaitė Mažvydo katekizmą, esmėje ne lietuvišką, tik lietuvių kalba parašytą, kai ispanai jau turėjo Don Quixotą. O Mikalojaus Daukšos Postilės pasirodymo metais Shakespeareas jau rašė savo garsiuosius veikalus. Bet Daukša, rašydamas lenkiškai, jau aiškino, kaip svarbu yra neužmiršti lietuvių kalbos.

Kai Europoje virte virė intelektualinis gyvenimas, mes tesirūpinome savo kalbos išlaikymu. Be abejo, be Daukšos, Poškos ir vėliau aušrininkų bei varpininkų pastangų mes, lietuviai būtume nustoję savo kalbos ir savo tautinio identiteto. Nes kalba buvo ir tebėra vienintelis mums charakteringas bruožas.
Mes niekada nekovojome už kokią nors religinę, mokslinę ar egzistencinę idėją.
 Lietuviai nedalyvavo nei naujų kontinentų užkariavimuose, nei jokių išradimų ar naujų filosofinių idėjų propagavime. Atrodo, jog kalba mums buvo idealas. Su mažomis išimtimis, lietuvių literatūra juk yra niekas kitas, kaip savo kalbos ir tautybės išskleidimas. Šalia to, žinoma, dar džiaugiamės ir savo iš dalies suromantinta praeitimi. Tai bene ir bus viena iš priežasčių, kodėl mūsų kalba taip vertinama kalbotyros mokslininkų. Kaip graikai saugojo savo filosofų idėjas, kaip italai savo papročius, kaip žydai savo religiją, taip mes saugojame savo kalbą. Tai paskatino ir mokslininkai, labai vertindami mūsų kalbą filologiniu atžvilgiu. Ir šiandien mes nieko stipresnio neturime savo tautiniam pagrindui atremti.

Senovės žydai, kaip ir graikai, buvo supratę, kad yra dalykų, kurių negalima paliesti, Galbūt nė mes negalime pilnai suformuluoti motyvo tautos egzistencijai išreikšti. Galbūt kartą suvokę, kas mes tikrai esame, praras tume savo paslapties jėgą.

Nors bendruomenės likimas emigracijoje ir ne nuo mūsų valios priklauso, vis dėlto mes esame kiekvienas individualiai atsakingas už savo tautos egzistenciją. Ta atsakomybė vers mus savo vaikus išmokyti lietuvių kalbos. Juos reikia uždegti ne premijomis. Niekas neskyrė premijos už lietuvybę nei Basanavičiui, nei Kudirkai.
Lidija Šimkutė-Pocienė