Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIEVAS ŠIANDIEN PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Gutausko ir Grauslio knygos
Šiandien Dievo problemą kelia ne vien teologai ir filosofai, susidomėjimas ja yra jau tapęs kone visuotiniu rūpesčiu. Literatūros šiuo klausimu jau suteikti tomai, nuo gilių teologiškai filosofinių nagrinėjimų iki populiarių devocionalinių brošiūrėlių, skiriamų platesnėms masėms. Neatsiliekame šioje srityje ir mes, lietuviai. Nors jau gerokai anksčiau mūsų iškilusis filosofas ir teologas dr. A. Maceina yra davęs kelias religinio turinio knygas, bet specialiai Dievo tema parašyta ir "Krikščionis gyveni-me" serijoje paskelbta yra kun. dr. Jono Gutausko knyga Dievas šiandien (1973, 283 psl.). Be abejo, ne vienas jau bus su ja susipažinęs ir susidaręs savo asmenišką nuomonę. Vis dėlto verta dar kartą arčiau į ją pažiūrėti ir pabandyti ją įrikiuoti į dabar vis labai aktualios problemos literatūros lobyną.

"Dievas šiandien" pratarmėje kun. Gutauskas atskleidžia savo knygos intencijas, būtent: eiti į platesnes skaitytojų mases, vengti sisteminės teologijos metodų, o taikyti pirmiausia į skaitytojo valią, jausmus, širdį. Šiam tikslui pasiekti autorius sakosi parinkęs visą eilę šventraščio citatų, krikščionių minties ir dvasios milžinų posakių, paįvairintų gausiais pavyzdžiais, daugiausia paimtais iš A.Kocho savo laiku plačiai naudojamos trilogijos homiletiniais klausimais.

Knyga suskirstyta į trylika skyrelių. Peržiūrėję tų skyrių pavadinimus, nesunkiai pastebėsime, kad jie iš tikro grupuojasi į tris pagrindines dalis: Dievo samprata, žmogaus nutolimas nuo Dievo, žmogaus grįžimas į Dievą. Taip ir dingtelėjo mintis — ar tik čia nebus sutelkta rekolekcijoms skirtų konferencijų medžiaga. Juk tradicinis daugelio rekolekcijų vedėjų planas (ypač prieš Vatikano II susirinkimo laikus) kaip tik ir buvo toks: pirma sustojama prie klausimo, kas yra Dievas, kaip jo egzistencija atsekama gamtoje, žmoguje ir t.t.; antrojoje daly pamažu atskleidžiama žmogaus nuo Dievo nusigręžimo drama ir, pagaliau, trečiojoje, — metanoia, ir to grįžimo pasekmės: naujai atrastos palaimos apraiškos atgimusio žmogaus gyvenime. Pirmajai daliai kun. Gutauskas savo knygoje skiria daugiausia vietos — net 7 skyrelius, daugiau kaip pusę viso veikalo. Antrojoje dalyje kedenamas žmogaus nusigręžimas nuo Dievo, sutalpintas į tris skyrius. Tiek pat skyrių apima trečioji dalis, puslapių skaičiumi pati trumpiausia. Žodžiu, nieko ypatingai naujo nei tematikoje, nei medžiagos paskirstyme. Ko gi pats autorius ir leidėjai siekė, leisdami į pasaulį šią knygą? Metame akis į įžanginį žodį — pratarmę. Čia skaitome autoriaus kuklią pastabą: "Šis darbas nėra teologinis traktatas apie Dievą. Ir jis nėra skirtas mokytiems teologams ar filosofams, bet paprastiems krikščionims, šių dienų žmonėms, kurie ilgisi ne teologinių išvedžiojimų, bet gyvojo Dievo" (p. 8). Kiek anksčiau jis dar prasitaria, kad, jo manymu, "šiandien teologinis veikalas turi būti egzistencinis, gyvenimiškas" (p. 7).

Imame tad šią knygą į rankas ir atidžiai skaitome, ieškodami ten to "egzistencinio" priėjimo prie Dievo problemos. Tačiau po poros, trejeto puslapių turime nusivilti, nes čia sakinys po sakinio paberta eilė elementarių teiginių, vietomis labai panašių į tautologijas (pvz., p. 13). Visas pirmasis skyrius, su viršum 50 puslapių, skirtas rūpesčio Dievu ir jo problemos pavaizdavimui dabarties pasaulio fone. Čia labai schematiškai nurodomi įvairūs pavojai, kuriuos negatyviai suprastas "pasaulis" sudaro Dievo ieškančiam žmogui, šiek tiek užgriebiama "Dievo mirties", ateizmo, dialogo su ateistais klausimai, tuojau peršokama į Bažnyčios rolės moderniajame gyvenime nusakymą ir užbaigiama spėliojimu, ar ateities žmogus tikės Dievą.
Antrajame skyriuje jau einama prie Dievo esmės atskleidimo. Autorius čia pradeda retoriškai klausdamas: kas yra Dievas? ir tuojau paberia įvairių citatų iš šventraščio, šv. Augustino, Pitagoro, šv. Grigaliaus Na-zianziečio, pridurdamas poetinį Dievo palyginimą su jūra. Sumaniai vengdamas pavojaus leistis į gelmes, ieškant atsakymo į tą pagrindinį klausimą, autorius, kaip sumanus ir prityręs pamokslininkas, bando tapyti Dievo paveikslą gana eklektiškai parinktų citatų pagalba. Atrodo, kad jam pirmiausia rūpėjo pabudinti jo klau-sančiųjų-s kaitančiųjų susidomėjimą Dievu. Šitai rodo ir poskyrių pavadinimai: Dievas gyvena, Dievas — mūsų ilgesys, Dievas — mūsų gyvenimas, Dievas — mūsų išganymas. Taigi šiame skyriuje skaitytojas supažindinamas su žmogaus pastangomis Dievui duoti vardus, jį atskleisti kaip aukščiausią visiems sektiną idealą, žmogaus gyvenimą įprasminantį ir grindžiantį šaltinį.

Trečiajame ir ketvirtajame skyriuje kun. Gutauskas jau bando skverbtis į pačią Dievo esmę, ištikimai laikydamasis tradicinio rekolekcijų formato. Pradžioje lietuviams gerai pažįstamų suplikacijų schemoje skaitytojui trumpai pakartojama, kad Dievas yra šventas, galingas, amžinas, gailestingas. Ketvirtajame skyrelyje toliau tęsiama dieviškųjų atributų išskaičiavimas: begalinis, geriausias, viską žinąs, visur esąs, viską matąs, amžinasis grožis, — viską apipinant pavyzdėliais, įvairios kilmės aforizmais, pamaldžiais teiginiais. Penktasis skyrius skirtas trinitarinei Dievo esmei, ir vėl ištikimai pakartojant bendras tradicinės vadovėlinės teologijos tezes, pamarginamas citatomis iš Bažnyčios tėvų raštų bei Bažnyčios susirinkimų nutarimų. Šeštajame ir septintajame skyriuje autorius jau pereina prie daugiau dinaminio Dievo atvaizdo tapymo: jis kūrėjas, jo apvaizda santykiuose su kūrinija, jis duoda apreiškimą. Šioje dalyje pro-brėkšmiais paliečiama ir blogio problema. Bet visas šeštasis skyrius šias gana painias ir aktualias problemas tik vos vos paliečia, ir mes jau nejučiomis esame vedami į septintąjį, kuriame pavyzdžiais ir citatų gausa nusakoma, kaip Dievas liudija savo buvimą gamtoje, tautų širdyse, istorijoje, asmeniniame gyvenime, sąžinėje. Tuo autorius ir baigia pirmąją ir pačią svarbiausiąją šios knygos dalį, apimančią net 168 puslapius (iš 274 visos knygos teksto puslapių skaičiaus).

Čia pateikėme detaliau pirmosios dalies suskirstymus ir skyrių pavadinimus, nes mums rūpėjo pažvelgti, kaip mūsų autoriui pavyko atsakyti į pagrindinį jo veikalo įvade iškeltąjį klausimą ir kaip ši knyga atrodo, palyginus su kitomis dabar šią problemą gvildenančiomis knygomis.

Koks yra bendras įspūdis, perskaičius šią knygą? Labai nelygios vertės rinkinys įvairiausių aforizmų, šventraščio ištraukų ir žymių autorių citatų, vietomis pamargintų anekdotėliais, pavyzdėlių, gana skubotai sudėtų į tradicinius rekolekcijų konferencijų rėmus. Nors autoriaus sakinys yra sklandus, bet jo paties žodžių yra tiek maža, kad jie beveik ištirpsta jo pateikiamos devocionalinės medžiagos gausoje. Todėl reikia gerokai prisiversti šią knygą skaityti iki galo. Nors ir labai atlaidžiai nusiteikusiam skaitytojui, užintriguotam autoriaus pažado duoti "egzistencinį" Dievo problemos atskleidimą, panaudojant "moderniąją religinę pedagogiką", nėra lengva sekti sakinys po sakinio pabertas jau tiek kartų girdėtas sausas tezes. Nejaugi autorius "egzistenciniu" atskleidimu laiko eilę nelygaus svorio ir įdomumo pavyzdėlių? Jie yra geri ir kai kurie net labai įdomūs, bet jie labai dažnai tik pateikti ir taip, nesujungus su autoriaus minties srautu, palikti pačiam skaitytojui padaryti išvadas. Šiam skaitytojui tiesiog reikėjo save tramdyti, nes buvo sunku suprasti, kodėl autorius negalėjo bent jau šiek tiek originaliau ir gyvenimiš-kiau skaitytoją vesti į šios svarbios problemos širdį, užuot kartojęs, kad ir pavyzdžiui šitokius sakinius: "Dievas šiandien tereiškia skirtingą klausimą, bet ne skirtingą Dievą. Dievas kaip tobuliausia Būtis ir negali keistis. Amžinasis negali būti laiko sąlygojamas, nes kitaip nebūtų amžinas. Galingiausias negali būti galingesnis ar mažiau galingas ..." ir t.t. (p. 13). Šitokių sakinių paberta gana gausiai visuose knygos puslapiuose. Skaitai ir vis lauki, kada tas žadėtasis "egzistencinis" priėjimas pasirodys. Deja, veltui jo ieškome.

Čia tenka dar paklausti: ką autorius laiko savo įvadiniame žodyje pavadintais "paprastais krikščionimis", kuriem šis veikalas pirmiausia esąs skiriamas? Žinant, kad "Krikščionis gyvenime" serija yra prenumeruojama apsišvietusių ir knygą mylinčių lietuvių inteligentų, ar neskamba šis gal be blogos valios parašytas sakinys tam tikru pasauliečių nuvertinimu, gal net įžeidimu? Dar kitas bendras įspūdis — tai citatų, pavyzdėlių, pamaldžių išvadų - teiginių labai skubotas sukergimas į atsitiktinę pynę. Atrodo, kad autorius leido visai šitai gausiai medžiagai pačiai savaime į mus prabilti. Šitoks rašymo metodas, kuriuo autoriai sąmoningai atskleidžia savo idėjas tarsi spalvinga mozaika, labai vykusiai gali patraukti skaitytoją ir nejučiomis jį vestį į problemos centrą, savo gyvu, spalvingu žodžiu užan-gažuodamas ir įtraukdamas į minties tėkmę. Gerai sukurta mozaika juk ir turi tą savybę, kad prie jos grįžę vis kažką naujo ir įdomaus pastebime. Kun. Gutausko knyga betgi toli gražu neprilygsta net ir paprastutei mozaikai. Ją skaitant, nenoromis susidaro įspūdis, lyg žvelgtum į dar neužbaigtą, nespėtą suklijuoti "kolažą". Tiesa, mūsų autorius vietomis sužvilga gražiais, tiesiog įkvėptais minties polėkiais, šen ir ten pateikia gražiai suorganizuotos medžiagos, pvz. pirmieji du trečdaliai trečiojo skyriaus, bet ir vėl kažkaip netikėtai viską palieka ore, o pats pasiduoda pagundai ir "suplonėja", prašnekdamas sentimentaliu, melodramatišku stiliumi. Taip ir lauki, rodos, kad autorius, pažadinęs skaitytojo dėmesį trumpu, įdomiu pavyzdėliu, prabils svariu teologo žodžiu ir nukreips mūsų akis į pagrindinę problemą, savo žodžiu suliedindamas viską į šią pagrindinę tėkmę. Bet kur tau — jis ir vėl pakartotinai palieka skaitytoją vieną susiorientuoti įvairių užuominų daugybėje, o pats jau šoka į visai ką kita, neretai visai su prieš tai atskleistos minties eiga nesusietą dogmatinį teigimą. Sakysim, kaip autorius galėjo pateisinti pagrindinio pirmojo skyriaus, kuriame duota Dievo sampratos analizė, užbaigimą skyreliu, pavadintu "Ar ateities žmogus tikės Dievą?" Negana to. Šį pagrindinį, rimto susimąstymo vertą proble-matinį klausimą jis nei iš šio nei iš to užbaigia labai jau naiviu, sentimentaliu eilėraštuku. Tokių mažyčių priedelių, prikergtų prie gana rimtų ir vietomis tikrai pasisekusių bandymų leistis į gilesnes Dievo egzistencijos ir jo esmės problemas, yra pribarstyta beveik kiekviename šios knygos skyriuje.

Vienu iš geriausiai pavykusių, šalia jau minėto trečiojo skyriaus, tektų gal laikyti dvyliktąjį skyrių, pavadintą "Gera būti su Viešpačiu". Tiesa, jis nepretenduoja į teologines gelmes, bet jis yra žymiai vieningesnis ir patrauklesnis. Jį su malonumu skaitys ypač tie, kurie norės kiek giliau susimąstyti ir bus linkę jautriau pabuvoti Dievo artumoje. Šiuo skyriumi, manytume, autorius turėjo užbaigti savo knygą. Jis tačiau tuo nepasitenkino, ir dar pridėjo tryliktąjį, jau tiesiog pragmatinį, senas praeity paliktas religines nuotaikas primenantį skyrių ir jį pavadino "Verta jam tarnauti". Čia skaitytojas ir vėl gausiai apiberiamas pavyzdėliais — paties autoriaus beveik nė vieno sakinio nebematyti, o visus šiuos pavyzdžius bei citatas bandoma sujungti tokiais dabartinių laikų žmogaus dvasiai ir ausims svetimais teiginiais, kaip "Dievas atleidžia", "Dievas atlygina", "užmokestis" ir panašiais. Skaitytojas ir vėl pasijunta, lyg būtų nusviestas kažkur į šalį, toli nuo jau jį pradėjusios žavėti minties kelio. O pats paskutinis šios knygos puslapis, kuriame pateikiamas anoniminis eilėraštukas "Ne žodžiu melagiu", tiesiog pribloškia ir, sakytume, visai bereikalingai visam šiam veikalui už-teškia nemalonią dėmę. Šitas sentimentalus priedas visai nesiderina su šio veikalo tema ir autoriaus rimtomis intencijomis. Ir tikrai, kai pagaliau pabaigi skaityti šią knyga, darosi kažko liūdna, tarytumei stebint gero draugo geriausių intencijų ir planų sudužimą. Žinant, kad kiti šio autoriaus veikalai pasižymi kruopščiai suorganizuota medžiaga, parašyti sklandžiu ir patraukliu sakiniu, matant, kiek daug ir kokios geros medžiagos ir šiam veikalui buvo surinkta, tiesiog nesinori tikėti, ar autorius tikrai norėjo "Dievas šiandien" knygą šitokia neatbaigta forma paleisti į pasaulį. Nenoromis skverbiasi į galvą keistas įtarimas: gal kas kitas bus pridėjęs rankas prie kun. Gutausko gausios per ilgus metus sukauptos kartotekos ir, jam nespėjus šios puikios medžiagos išsijoti ir tinkamai suorganizuoti, paėmęs ir atidavęs spaustuvės rinkėjui. . .

Nežiūrint šių kelių daugiau neigiamų pastabų, reikia vis dėlto šią knygą laikyti svarbiu įnašu mūsų labai negausion religinėn literatūron. Teko nugirsti balsų, labai palankiai ir net entuziastiškai pasitikusių šį veikalą. Yra tokių, kurie pakartotinai ima šią knygą į rankas ir randa savo dvasiai maisto. Visai nenuostabu, nes mums vis dar trūksta šitokio turinio knygų, ypač susimąstymo dienomis, rekolekcijų ir panašiomis progomis. Autorius būtų labai gerai padaręs ir daug patarnavęs ne tik pasauliečiams skaitytojams, bet ir kunigams, ypač pamokslininkams, jei būtų dar kiek prisėdęs ir sudaręs šioje knygoje kedentų idėjų, problemų, temų alfabetinį indeksą. Tokia knygos gale pridėtoji rodyklė būtų žymiai pakėlusi knygos vertę, jeigu ir būtų, kaip dabar, pasirodžiusi labai schematiška forma.

Realistiškai kalbant, nėra daug pagrindo laukti, kad autorius ar serijos redaktoriai ryžtųsi leisti antrą, pataisytą bei papildytą šios reikšmingos knygos laidą. Drįstame tad rekomenduoti, ar neverta būtų autoriui pagalvoti visą šios knygos medžiagą dar kartą persijoti, šiek tiek apkarpyti, išlyginti ir įkalbėti į magnetinę juostą. Gyvu žodžiu perduota, ši medžiaga neabejotinai įgytų "egzistencinį" charakterį (tai ir buvo autoriaus viena iš pagrindinių intencijų): schemos, užuominos, santraukos bei planeliai ir net dogminiai posakiai įsilietų į pagaunančią minties srovę. Juk šiandien toks minčių bei idėjų komunikacijos būdas yra tapęs labai populiariu ir beveik visuotinai priimtu. Šitaip perduota "Dievas šiandien" minčių ir problemų pynė galėtų pasiekti žymiai didesnį žmonių skaičių, o autoriaus balsas liktų skambėti ilgai, jam jau palikus šią "ašarų pakrantę". Ryšium su šia užuomina gal būtų galima pareikšti pageidavimą, kad ir kitos "Krikščionis gyvenime" serijos knygos, ypač tos, kurios liečia aktualiuosius religinio gyvenimo klausimus, būtų transkripcijos keliu perkeltos į šiuo metu gana lengvai prieinamas įvairias magnetinio užrašymo priemones. Juk mūsų žymieji minties ir žodžio meistrai, kaip prof. dr. A. Maceina ir kiti, gali vieną dieną staiga mus palikti, o gi jų gyvu žodžiu įrašytieji garsai liktų ir toliau mums ir po mūsų ateinančioms kartoms skatinti, gaivinti, įkvėpti.

Baigdami šią kun. Jono Gutausko knygos apžvalgą, grįžkime prie mūsų pradžioje iškelto klausimo: kiek ir kaip mes, lietuviai esame prisidėję prie dabar tokios aktualios Diev metafizikos ir Dievo teologijos problemos gvildenimo? "Dievas šiandien", kaip matėme ir kaip pats jos autorius pratarmėje pareiškia, nėra sistematinis nei filosofinis, nei teologinis veikalas. Jo paskirtis — apeliuoti į skaitytojo jausmus ir kviesti jį giliau susimąstyti. Ar jam tai pavyko, didele dalimi priklausys nuo skaitytojo nuotaikų. Čia pateiktosios kai kurios negatyvios pastabos liečia tik bendrą veikalo struktūrą ir minčių dėstymo eigą, visiškai neliečiant galimų įvairių skaitytojų sub-jektyvinių reakcijų čia iškeltų minčių atžvilgiu.

Šia proga tenka nors trumpai užsiminti apie kitas dvi knygas, kurios pasirodė per pastaruosius penkerius metus ir turi labai panašią paskirtį į "Dievas šiandien" veikalą. Tai kun. Alfonso Grauslio 1971 m. Lietuviškosios knygos klubo Chicagoje išleista Ieškau Tavo veido (296 psl.) ir 1974 m. "Krikščionis gyvenime" serijos rėmuose pasirodžiusi Šviesa tamsoje (454 psl.).

Kun. A. Grauslio knygos skaitytoją veda prie Dievo ir dieviškojo gyvenimo paslapties per žmogų, per žmogaus dvasios pasaulį, jo išgyvenimus. Tai fenomenologinis kelias, ir jam žymiai geriau pasiseka priartėti prie to, kas kun. Gutausko buvo žadėta, bet neįvykdyta — egzistencinio Dievo ir žmogaus santykių nušvietimo. A. Grauslys yra plačiai apsiskaitęs autorius. Jam nesvetima ne vien tik vokiškoji literatūra, kuria daugiausia naudojosi Gutauskas, bet ir prancūziškoji, itališkoji, rusų, lenkų ir net ispanų autorių kūryba. Krinta į akis tik vienas dalykas: nei G rauslys, nei Gutauskas visiškai nepanaudojo gausios anglų kalba šiuo klausimu pasirodžiusios literatūros. Perskaičius šias dvi A. Grauslio knygas, susidaro įspūdis, kad autorius bene bus sudėjęs į jas per eilę metų kauptą pamokslų, konferencijų, paskaitų medžiagą, ją sumaniai suskirstęs ir bandęs kiek galima sukurti šiokią tokią vieningą pynę. Skaitant kartais pajunti, lyg prieš tavo akis lietųsi lengvų spalvų akvarelė.Gausiai panaudotos įvairios asociacijos, įgudusio pamokslininko sumaniai parinktos įvairios citatos, — o jų čia yra gausybė, atstovaujanti veik visų žymiausiųjų poetų ir mistikų gražiausiems religinio įkvėpimo žiedams — visa margaspalvė žodžiais išausta drobė autoriaus panaudota vienam pagrindiniam tikslui — pasiekti skaitytojo širdį, jį patraukti, paskatinį susimąstyti.

Kaip matome, abiejų čia aptartų autorių knygos iš tikro yra ne kas daugiau, kaip gyvojo žodžio, skirto pamaldžiai nusiteikusiai auditorijai, transkripcijos, greitosiomis įrėmintos į knygos formatą. Skaitai kad ir šias A. Grauslio knygas ir jauti, kad autorius, visų tų citatų, aforizmų, pavyzdėlių ir t.t. kaskadomis tave tik paruošia kažkam didesniam. Ir lauki, kada iš to gana dailaus fono pagaliau iškils, susikristalizuos kažkas konkretaus, didingo, bet nesulaukiam. "Ieškau Tavo veido" ir lieka tik ieškojimu. Lauktasis "veidas" taip ir neiškyla prieš mūsų akis. Nežiūrint to, vis dėlto reikia pasakyti, kad Grauslio abi knygos, ypač "Šviesa tamsoje", turi kai ką naujo pasakyti. Tačiau skaitant negali nusikratyti įkyraus įspūdžio, kad ir jose pateiktoji medžiaga daugiau panaši į žmogaus sielai gydyti prirašytus vaistus, lyg kokius dvasinius vitaminus besiblaškančiai dvasiai nuraminti, pakelti. Reiktų spėti, kad šių knygų romantiškas ir vietomis gana plonutis turinys gal daugiau patrauks gyvenimo vidurdienio ribą peržengusį, veidu į vakarus žvelgiantį skaitytoją, ieškantį dvasinės atgaivos ir paguodos vis dažniau jį aplankančiose vienatvės valandose. Nereikia tad stebėtis, kad Grauslio "Šviesos tamsoje" paskutinysis skyrius, pavadintas "Žmogaus vienatvė", yra pats originaliausias ir jam geriausiai pavykęs.

Ar visos čia paminėtos knygos pasieks pačius jaunuosius, lietuvių tautos atžalą, kuriai dabar tenka grumtis labai komplikuotoje moderninio gyvenimo srovėj, nešančioj materializmo, pragmatizmo ir sekuliarizmo link, labai abejojame. Nepaslaptis, kad šitame dešimtmetyje Dievo problema jaunuolių tarpe yra tapusi deginančia, egzistencine problema. Jie tikrai nuoširdžiai ieško būdų Dievą "išgyventi", visa savo asmenybe jį patirti. Visa eilė viliojančių pasiūlymų, ypač agresyviai dabar besiveržiančių iš Rytų pasaulio, jiems čia pat po ranka. Ar galėsime jiems į-siūlyti čia aptartąsias knygas? Nors ir ironiškai skamba, bet Gutauskas, lyg nujausdamas, savo knygos įvade į-spėja: "Niekas be rimtos priežasties nenori kankintis. Nenorėkime, kad žmogus skaitytų sausą, nuobodų, atitrukusį nuo gyvenimo, teorinį teologijos veikalą. Knyga, kad ir neblogo turinio, bet neįdomios formos, teturi pusę vertės" (p. 7-8). Iš tikrųjų, ne vien tik mūsų bręstančiai jaunajai kartai, bet ir mums visiems labai ir labai reikia veikalų, kurie suteiktų rimtą, stiprų ir gerai sulydytą pagrindą. Reikia veikalų, įskeliančių mintyje naujas kibirkštis, patraukiančių sklandžia kalba, už intriguojančių neramią dvasią energingai veržtis, siekti, ieškoti, bet ir nepamiršti retkarčiais sugrįžti į save ir tyloje įsiklausyti. Mūsų, lietuvių, religinė literatūra, dar vis nedrąsiai liečianti Dievo klausimą dabarties konkrečioje situacijoje, kaip matome, yra labai negausi ir vis dar toli iš paskos besivejanti kitomis kalbomis nepaprastai augančią šios rūšies literatūrą. Šiuo metu, atrodo, kad vienintelis, kuris mums tokios aukštos kvalifikacijos dovanas gali duoti, yra dr. A. Maceina. Pirmoji jo "Religijos filosofijos" dalis jau pasirodė "Krikščionis gyvenime" serijoje, o šių metų gale žada pasirodyti ir antroji šio tikrai vertingo, meistriškai parašyto veikalo dalis. Šis mūsų filosofo-teologo kūrinys, šalia dr. Juozo Girniaus 1964 m. pasirodžiusio veikalo "Žmogus be Dievo", šiuo metu lietuviams, ypač mąstančiai ir savęs ieškančiai jaunajai kartai, ir yra vieninteliai pagrindai, ant kurių mes visi, lyg ant granito uolų, galime tvirtai atsistoti, gerai susiorientuoti ir eventualiai toliau patys ieškoti ir leistis į rimtą, egzistencinį, visą mūsų būtybę įkaitinantį gyvojo Dievo ieškojimo kelią.
Valdemaras M. Cukuras

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai