ŠEIMYNIŠKUMAS Spausdinti
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Buvau paleistas iš darbo. Tai šiais laikais nėra nuostabu, bet mano paleidimo atvejis buvo kiek kitoks. Mūsų įmonė gamino spausdinimo mašinas, bet, laikui bėgant, jų pareikalavimas vis mažėjo. Spaudos technika žengė sparčiai pirmyn. Fotografavimo principu spausdinami laikraščiai ir knygos mūsų įmonės verslą vis siaurino, ir pagaliau įmonė turėjo užsidaryti. Iš tiesų ji neužsidarė, tik persikėlė į kitą miestelį, už šimto mylių, ir pradėjo gaminti sniego valymo ir žolės piovimo mašinas. Įmonė pasamdė naujus darbininkus, kuriems mokėjo daug mažiau, negu buvusių modernių ir jau išėjusių iš mados spausdinimo mašinų gaminimo specialistams. Mums reikėjo pasiruošti naujam darbui, mes nebebuvom jauni, ir įmonė stengėsi padaryti taip, kad nė vienas iš mūsų nenorėtų keltis į naują darbovietę. Daugumas nebesikėlė, išskyrus keletą senesniųjų, kurie manė, kad nesvarbu, ką dirbs ligi pensijos, ir keletas jaunesniųjų, kuriems dirbti ir gyventi buvo nesvarbu. Daugumas mūsų turėjo šeimas, vaikai lankė mokyklas, ir iš viso nebuvo lengva persikraustyti.

Aš buvau našlys. Žmona buvo mirusi prieš keletą metų, ir gyvenau vienas savo namuose. Aš nebenorėjau tos vietos palikti, nors ligi pensijos dar buvo tuzinas metų. Ėmiau pašalpą, galvodamas, kad, kai reikės, kokį nors darbą vis tiek susirasiu.
Buvau nedidelio ūgio, nestambus, truputį žilstelėjęs, bet vešlūs mano plaukai mane artino labiau prie jaunesniųjų negu vyresniųjų kartos. Rytais atsikeldavau, išsikepdavau kiaušinienę, išeidavau į gretimą krautuvę nusipirkti dienraščio ir vietos laikraščio, paskui nueidavau į taverną ir išgerdavau du stiklelius degtinės su soda. Sena gyvenvietė yra kaip sena motina, apkabinanti tave senomis gatvėmis, senais ir ligi nuogumo pažįstamais namais; kiekvienas colis yra tau žinomas, ir kiekviena krautuvėlė su savo duonos ir pieno pristatytojais atnešdavo daug ką iš pra-eites.

Netoli taip pat buvo autubusų stotelė. Čia beveik visada kas nors išlipdavo ir įlipdavo. Savaitgaliais ar mokslo metų pabaigoje pasitaikydavo gana nemaža studentų, kurie gyveno už trijų mylių esančio universiteto ribose. Kai studentai važiuodavo, aš visada vykdavau staptelėti prie stotelės.

Man patikdavo jų jaunas linksmumas, nors kartais ir jų tarpe būdavo susirūpinusių ir pergyvenančių artimųjų nelaimes ar savo nepasisekimus.

Buvo ankstyvo pavasario diena. Kalendorinis pavasaris jau buvo prasidėjęs prieš savaitę, o kolegijoj jau buvo prasidėjusios tarpsemestrinės atostogos. Pūtė vėjas. Medžių šakos plakėsi ir atrodė, kaip lekiančių arklių uodegos. Stotelėje laukė pora moterų ir jauna mergaitė, nuolat gaudydama į atvirą stotelę įlekiančio vėjo sklaidomus pilko lietpalčio skvernus ir šviesius palaidus plaukus. Šalia jos stovėjo lagaminėlis. Aš pakankamai pažinojau žmones ir mačiau, kad mergaitė nervinasi. Tikriausiai ji ko nors laukia, bet gal ir ne, nes tada būtų be lagaminėlio.

Autobusas atėjo punktualiai. Išlipo vyras ir skubiai nuėjo, net neatsigręždamas. Įlipo moterys. Margaitė, paėjusi autobuso link, staiga apsisuko ir pasitraukė į šalį. Aš vėl įdėmiau į ją žvilgterėjau. Ji galėjo būti per dvidešimt metų, ir būtų beveik graži, jei nebūtų tokia paputžandė. Aš nebuvau senas, bet nesiskyriau nuo kitų miestelio gyventojų, kurie viskuo domisi, ir paklausiau:
— Tai taip ir nesulaukėte?
— Ko? — nustebo mergina.
— Nes niekas neišlipo ir niekur neišvažiavote. Aš atvažiavau į šį kraštą paauglys. Kalbėjau
gerai angliškai, bet kartais pasigirsdavo svetimo akcento gaida, ir patyręs žmogus galėjo pajusti, kad aš ne čia gimęs. Mergaitė valandėlę pagalvojo ir pasakė:
— Ateis kitas.
— Tik po aštuonių valandų.
— Palauksiu.
Aš galvojau, ar ji nebus lietuvaitė, ir pasakiau, lyg bandydamas:
— Tai ir vėjas.
— Tikrai nemažas, — atsakė ji lietuviškai.
— Kur jūs gyvenat?
— Už trijų šimtų mylių.
— Studentė?
— Maždaug taip.
Aš pagalvojau, kad jaunystė tai kaip vėjas, dažnai neša tavo laivą ten, kur tu visai nenori, ir todėl pasakiau:
— Tuoj pietūs. Galima važiuoti priešpiečių. Aš nedirbu ir turiu laiko.

Mergina be jokios abejonės atsakė:
— Gerai. Greičiau prabėgs laikas.
Ką ji ar aš galėjom prarasti? Ji laukė, o aš neturėjau ko veikti. Pinigų visada buvo gaila, bet buvo gaila ir neįdomiai lekiančio laiko.
Paėjom pėsti ligi mano namų. Vėjas vis purtė, bet jis buvo šiltas ir man patiko. Merginos veidai buvo paraudę, ji atrodė sveika ir stipri, tikro lietuviško sudėjimo. Mes kalbėjomės angliškai, bet, kai pasiekėm mano namus, aš vėl pasakiau lietuviškai:
— Aš į vidų įnešiu lagaminą, tu čia palauk prie mano mašinos.
Mes stabtelėjom prie mano didelio automobilio. Kai kam atrodė kvaila, kad aš vienas važinėju tokiom didelėm mašinom, bet man patiko automobiliai kaip laivai.
Mergina žvilgterėjo į mane, berakinantį duris, ir pasakė:
— Gal galėčiau užeiti?
— O, prašau, tik kažkaip nedrįsau kviesti į suverstus viengungio namus.
— Čia ne taip blogai, — pasakė ji viduje ir, pamačiusi praviras tualeto duris, pasuko jų link.
Aš buvau paprastas žmogus — nei išskirtinai blogas, nei geras. Taip sakant, tokiems Dievas parūpino skaistyklą. Bet merginos buvimas mane purtė, lyg vėjas būtų pasiekęs mano vidų. Aš žinojau, kad būsiu mandagus, bet jaučiau, kaip drebėjo rankos ir gyslomis bėgo virpulys.
Ji sugrįžo pasišukavus ir pasidažius. Aš nekviečiau jos sėstis, kažko bijojau, bet žinojau, kad nieko bloga, o po kelių valandų palydėsiu ją į autobusą, ir visa bus baigta.

— Galim važiuoti, jeigu jūs dar nepakeitėt savo nuomonės, — nusišypsojo ji. Jos balse skambėjo ašaros, bet akys, į kurias aš baimingai pažvelgiau, buvo sausos.
Susėdom šalia, ir jaučiau, kad abiejų įtampa atslūgo. Mus jungė maža mašinos erdvė. Nereikia sakyti, kad aš nebuvau skaitęs Nabokovo Lolitos, aš gerai prisiminiau turinį. Bet pirma — ši mergina nebuvo mano podukra, o antra — ji jau nebebuvo vaikas.
— Kuo tu vardu? — paklausiau ją restorane.
— Lina, — atsakė.
— O aš Stepas.

— Dabar man atrodo, kad aš jus seniai pažįstų, — nusijuokė.
— Puiku, — atsakiau, patraukdamas kėdę nuo raudonai dengto apvalaus stalo.
— Visai dar jaunutė padavėja atnešė užsakytus šonkauliukus ir martinį, nuo kurio vėliau Lina įraudusi, žvilgterėjusi į padavėją, ištarė:
— Kokia nors iš universiteto išmesta, kaip ir aš.
— Ar taip? — ištariau abejingai.
— Ir aš bandysiu tokio darbo ieškoti.

— Bet galit grįžti pas tėvus, įstoti į kitą universitetą.
— Tėvas susirauks, jis vis bambės ant motinos, o motina rėks ant manęs ir ant jo. Dar dvi seserys namuose. Aš negaliu, aš negaliu, — ji sudavė savo minkštais kumšteliais į stalą, ir, kai ištiesė pirštus, jie skaisčiai raudonai dažytais nagais virpėjo, lyg tebepurtomi tos neapykantinės jėgos.
— Tėvai kartais nesupranta, bet jie visada geri, — pasakiau.
— Ne, ne, jie tesupranta tik tada, kada juos liečia, kada jiems skauda.
— Bet tikrai ne visi.
— Gal ir ne, — pasakė ji pagalvojusi, — bet dažniausiai jie laiko vaiką ant grandinės, nematydami, kad jį žaloja, kad grandinė nugraužia kaklą.
— Taip tik vaikams atrodo.
— Aš nebe vaikas. Bloga, kad tebesu traktuojama kaip vaikas.
Pavalgėm, dar išgėrėm po porą stiklelių. Buvo gana jauku. Kalbėjomės apie viską ir nieką, ir šalia sėdį negalėjo manyti, kad mes susitikom atsitiktinai, tikriau — kažkokio negailestingo profesoriaus dėka.
Žvilgterėjau į laikrodį. Atrodė, kad jau laikas važiuoti namo ir netrukus iš jų į stotį. Mergina be žodžio pasikėlė, tuo metu padavėja atnešė sąskaitą. Aš nebuvau šykštus, bet tuo momentu man lyg pagailo pinigų, aš nemaniau, kad šis nuotykis tiek vertas.

Vėjas buvo aptilęs, man kažko buvo graudu, kažkoks maudulys gulėjo krūtinėje. Atrodė, kad aš išlydžiu žmogų, kuris man buvo brangus ir kurio daugiau niekada nesutiksiu.

Namuose ji pasiėmė savo lagaminėlį ir stovėjo tarpdury. Aš sutarškinau mašinos raktais. Ji staiga užsidengė plaštaka savo veidelį ir pravirko.

— Ne, aš niekur tavęs dar nevarau, pagaliau gali čia būti, kol rasi darbo, — pasakiau beveik džiugiai. Mano geismo spindulys, kaip rentgenas, peršvietė jos drabužius, bet aš nepriėjau prie jos ir neguodžiau, nes man atrodė, kad taip daryti yra kvaila, kad taip visuose pigiuose romanuose visi intymumai prasideda.
— Ne, aš negaliu čia būti ir negaliu grįžti.
— Gali būti čia ir gali grįžti, nes nieko nepadarei.
— Aš žinau, kad ne. Todėl ir pikta, kad

Telesforas Valius Paskutinis rytas L.III. Spalv litografija nuo akmens. 1975.

namuose kitaip pažiūrės, — ji nusišluostė nosinėle ašaras.
Aš pastačiau lagaminą prie sienos. Ji nesipriešino, kai padėjau nusivilkti apsiaustėlį.
— Sėsk, — parodžiau į sofą, — aš išvirsiu kavos.
— Ne, aš.
Abu virėm kavą, paskui ją gėrėm žiūrėdami televizijos. Aš vis dar nesugalvojau, kas bus, bet viena gerai supratau, kad dėl jos iš savo namų nesikraustysiu.
Prietemėjo. Mačiau, kad Lina pavargo. Aš nesupratau, kaip galima pavargti tokioj įtampoj. Bet nervų nualinimas taip pat išsekina žmogų.

— Tu gali pailsėti ligi rytojaus, — pasakiau, — čia yra vietos. Rytoj galėsi važiuoti į namus ar į kitą universitetą.
Kambary, kur stovėjo rašomasis stalas, ant kurio aš niekada nieko narašiau, buvo nepaklota lova. Aš ant jos numečiau pagalvėlę su paklotais ir pasakiau:
— Gali susitvarkyti, kaip nori. Nebijok, čia niekas neateis, — pasakiau užtraukdamas vienintelį langą į pilko kaimyno namo sieną.
— Ačiū, — nusišypsojo ji ir, man išėjus, užvėrė duris.
Niekur nebėjau ir, prislopinęs garsą, žiūrėjau televizijos. Aš nebuvau blogas žmogus, tačiau jausti, kad tavo vienušuose namuose miega moteris ir apie tai negalvoti gali tik šventasis arba ligonis.
— Labanaktis, — pasakė ji man lietuviškai, grįždama iš tualeto, pereidama per salonėlio kampą
į mažą miegamėlį.
— Labanaktis, — atsakiau angliškai ir paskui pridėjau lietuviškai, — gerai miegok.
Ji skaudžiai šyptelėjo, lyg sakydama, tai ir kalbi niekus.
Aš vėl žiūrėjau televizijos. Mačiau, kaip mušasi gangsteriai, paklausiau žinių, persirengiau ir dar valandėlę sėdėjau. Po to atsiguliau ir klausiausi. Išskyrus įprastą miesto triukšmą, buvo tylu. Pagaliau aš supratau, kad ji nemiega. Pailsėjo kiek ir nubudo. Aš pasikėliau ir nuėjau basas per saloną jos kambario link. Ėjau tyliai ir stabtelėjau prie durų. Taip, ji nemiegojo, tikriausiai mąstė apie namus ir kankinosi. Ir supratau, kad negalima leisti žmogui kankintis, tai nuodėmė. Todėl greitu judesiu pravėriau duris ir pasakiau:
— Tu, Lina, miegok, nesirūpink ir nebijok.
— Ne, nebijau, bet rūpintis yra ko. Turiu kur nors rytoj važiuoti.
— Nesirūpink, nesirūpink, — kalbėjau. Mano balsas virpėjo, lyg aš turėčiau važiuoti pas tėvus ir aiškintis, kad nieko iš manęs gero nėra, kad gaila mokslui supiltų tūkstančių.

Priėjau prie lovos ir atsisėdau. Ne, ji nešaukė ir nevarė. Aš žinojau, kad nieko nesakys, lyg aš nebūčiau laikraščiuose skaitęs apie jaunimą. Be abejo, ne viskuo tikėjau, bet savo paties namuose kalbėtis su savo priglausta mergina nėra nusikaltimas.

Sėdėjau ir guodžiau. Kvaila tai buvo, tačiau taip dažnai atsitinka, kai nelaimė žmones sustumia.
— Gali čia pabūti dieną, kitą, — sakiau. Dabar aš nenorėjau jos gąsdinti, visa reikia atidėti rytdienai. Todėl labai nenorėjau, kad ji išvažiuotų.
Ji mąstė. Aš, senis, klausiau jos lygaus alsavimo. Pro užuolaidos plyšį buvo matyti geltonos gatvės lempos švytėjimo ruožas. Bet šiaip buvo tamsa, ir tamsa yra laimė, ji yra saldus apakimas.
Tik rytą aš nuėjau į savo kambarį ir užmigau. Pabudau nuo indų tarškėjimo ir staiga viską prisiminiau. Buvo prašvitę, ir nedegiau šviesos, lyg, rodos, visi matė pro langą, kad toli gražu aš nebuvau nei padorus, nei vaišingas.

Skubiai apsirengiau ir įėjau į virtuvę.
— Gerai, kad atsikėlei, — ji šypsojos, lyg niekur nieko.
Žvilgterėjau į lauką. Lijo gana sodriai, ir mane tai nudžiugino. Krito vandens lašai, vanduo basas lakstė gatvėje ir taškėsi.
— Šiandien tu negalėsi važiuoti, šitaip lyja. Pašeimininkauk šičia.
— Aš naktį sugalvojau, važiuosiu į San Fran-cisco.
— Ar verta? Taip toli?

— Netoli. Jūs paskolinsit pinigų?
— Žinoma.
— Aš už tai pašeimininkausiu.
— Taigi, dar dieną, kitą, — pasakiau ir pagalvojau, kiek ji prašys. Ne, geriau išgrūsti ją kuo greičiau. Kaimynai pradės klausinėti. Bet vėl pajutau merginos artumą ir galugerkliniu balsu, net mergina nustebus žvilgterėjo, pasakiau:
— Aš tavęs daugiau netrukdysiu.
— Nenusimink, — atsakė ji, ir aš pasijutau senas kvailys, pilnas moralų, kurių daugelis jaunųjų nebesupranta. Aha, štai ką reiškia statistika. Ji nėra reikalinga.

Išėjau per lietų į krautuvę. Vis vagys džiaugiasi vėjais, sniegu ir pūgomis. Ko aš nejaukiai jaučiausi, tuoj supratau, kai krautuvėje sena, lenkišku akcentu kalbanti, kaimynė paklausė:
— Kas ta tavo viešnia, kurią vakar parsivežei?
— Tai pusbrolio dukra, važiavo pro šalį. Tėvas po kelių dienų atvyks pasiimti. O kartais gal ir greičiau.
— Taip ir galvojau, — tarė kaimynė, — betgi ir lyja.
— Gerai, geriau viskas augs, — pastebėjo krautuvininkas, ir aš su maisto maišeliu grįžau namo. Tikrai nėra bloga, jei kas namuose šeimininkauja, bet visam laikui to nenorėčiau. Aš jau buvau pripratęs būti vienas. Ji išvažiuos, ir bus baigta. Tik nežinojau, kur ji gali važiuoti. Taip, tegu važiuoja į Kaliforniją, paskolinsiu pinigų. Bet tikriau — tai ne skola, o atlyginimas, nors toks teigimas gali būti panašus į vulgarumą ar net mergaitės šmeižtą.

Nustojo lyti, bet mergina neišvažiavo. Ji pasiliko dar porą dienų, skambino visur telefonu ilgom distancijom, pagaliau pasiryžusi po trijų dienų išvažiuoti. Pažadėjau paskolinti pinigų, bet nepasakyčiau, kad žadėjau su dideliu malonumu. Porą kartų mergina buvo išėjusi iš namų. Gal kokių smulkmenų paieškoti. Ir vieną kartą aš patikrinau jos lagaminėlį, tačiau neradau smulkesnių žinių apie tėvus, te radau tik jų siųstą atvirlaiškį su adresu ir pora sakinių, kad laukia atvykstant atostogų.

"Dabar, dabar daryti sprendimą", aš pagalvojau ir paskambinau tėvams. Kadangi žinojau adresą, telefono numerį centrinė surado per minutę. Buvo šešta valanda, ir jie tikriausiai valgė vakarienę, kalbėdami, kada grįš jų jau turėjusi grįžti dukra.

— Jūs tikriausiai galvojate, kur jūsų dukra, — pasakiau, — ji laikinai turi pas mus kambarį, — pasakiau "pas mus", lyg dar tebebūtų gyva mano žmona. — Manau, kad rytoj atvyksite jos paimti.
— Mes vykstam tuoj, mes užregistravom policijoj, mes jos jau ieškojom, — nudžiugo tėvas.
Aš jaučiau, kaip prie ragelio alsuoja klausydama motina.
— Ne, ji kažkur išvykusi, bet rytoj rytą tai bus, — pasakiau beveik nemandagiai, po to tiksliai pateikdamas savo adresą. Aš buvau doras žmogus ir negalėjau leisti, kad mergaitė dar toliau smuktų. Pas tėvus sugrįžusi, galės viską pradėti iš naujo.
— Gerai, — išsigandę, kad nepadėčiau ragelio, pasakė abu tėvai, ir išgirdau motinos drebantį, verksmo pilną balsą šalia tėvo duslaus tembro, — ačiū.
— Ligi pasimatymo, — pasakiau. Jaučiausi išgelbėtas ir taip pat išgelbėtojas.
Kai Lina grįžo, buvo dar šviesu, nors diena buvo ūkanota ir šilta. Aš perdėtai mandagiai, kaip ir visi ką nors blogo padarę, pasakiau:
— Tai šaltas vakaras. Gal mes vėl į restoraną apšilti?
Mergina nudžiugo.
— Koks jūs geras, — plekštelėjo minkštu delnu man į skruostą.
Vėl buvo tas pats restoranas, ta pati jaunutė padavėja. Buvo šilta ir jauku. Visokio amžiaus žmones gerai nuteikia pavasaris, jaukios moterys ir ne per stiprus alkoholis. Kai grįžom namo, aš žinojau, kad paskutinės mūsų valandos, kad niekada draugiau mes nebesusitiksim, ir buvau merginai ypatingai malonus, o šiltumas, nors ir apgaulingas, žmogų traukia ir glaudina.

Rytą atsikėliau anksti. Vos spėjau apsirengti ir, nors dar buvo prieš septynias, išgirdau kieme mašinos ūžesį. Tėvai buvo važiavę naktį. Iš mašinos išlipo dar gana jaunas vyras ir kiek už jį senesnė, bent taip atrodė, moteris, aptukusi ir labiau panaši į Liną.

— Atsiprašom, dukros. Ar ji čia?
— Taip, — atsakiau ramiai. — Išleidau žmoną į darbą. Aš pats nedirbu, bet keltis vis tiek reikia. O Lina dar miega.
— Ach, koks jūs geras! — šūktelėjo žmona.
— Tik nebarkite jos, — pasakiau.
Įstos į kitą mokyklą, ir bus gerai, — ramiai paaiškino tėvas. Abu kalbėjo su juntamu akcentu.
Įvedžiau juos į saloną ir pabaladojau Linos duris, pro kurias nelabai seniai buvau išėjęs.
— Lina, kelkis, tavęs tėvai atvažiavo.
— Kas?
— Tėvai.
Bijodamas, kad ji pro langą neišbėgtų, pasakiau motinai:
— Jūs galit įeiti.
Vėliau, jau jiems išvykus, aš pastebėjau, kad ant kėdės tame kambary kabojo mano švarkas, viršutiniai baltiniai ir kaklaraištis. Bet motina to nematė, ji džiaugėsi išvydus dukterį. Iš šimtų tūkstančių pabėgusių mergaičių nelabai dažnai pasitaiko jas surasti.
— Mes surasim kitą universitetą, — kalbėjo tėvas, — mes tuoj sužinojom, kad buvo išmesta, kai jos nebesulaukėm. O jums turėčiau atsilyginti.
— Ne, ji pati sumokėjo, kiek dar turėjo pinigų, — atsakiau.
Juk, šiaip ar taip, Lina buvo atsilyginusi, o motina nudžiugusi saldžiai pasakojo:
— Mergaitė priklauso prie organizacijos, — ji nemokėjo pasakyti, prie kokios, ir aš ištariau:
— Sakykit lietuviškai.
— O, jūs lietuvis, suprantu, kodėl toks geras, — nudžiugo abu, o motina tęsė:
— Prie Ateities organizacijos, kurioj šeimyniškumas ir religingumas yra svarbiausi principai. Svarbiausia šiame krašte išlikti geram, o tie principai padeda.
— Žinoma, — pasakiau.
Kieme stabtelėjau ilgiau. Aš stengiausi uždelsti, kad pamatytų kaimynai. Tėvas Linos lagaminėlį padėjo į bagažinę, ir man buvo proga pastebėti, kad volksvvagenų bagažinės yra labai mažos. Duktė atsisėdo prieky su tėvu, o motina užpakalinėj sėdynėj. Kai mūsų su Lina žvilgsniai susitiko, jos akyse nebuvo jokio priekaišto, greičiau dėkingumas. Ji nemanė, kad aš pasakiau tėvams, o antra, tai jau nieko nebegalėjo pakeisti. Aš beveik norėjau verkti. Su nešamais išvykstančios mašinos dūmais kažkur nuskrido vienas nesugrą-namas epizodas.

Diena buvo giedri, ir aš nežinojau, ką daryti. Galvojau eiti į stotelę pasižiūrėti, kas autobusu atvažiuoja ir kas juo išvyksta.