|
|
DON ŽUANO IR MEILĖS PROBLEMA O. V. MILAŠIAUS KŪRYBOJE |
|
|
|
Parašė Dr. JONAS GRINIUS
|
Oskaras Vladislovas Milašius, kurio šimto metų sukaktį minime šiemet, vienaip įdomus bei brangus lietuviams, o kitaip jį vertina prancūzai bei kiti europiečiai. Lietuviams jis brangus pirmiausia kaip nepriklausomos Lietuvos respublikos vienas kūrėjų, daug nusipelnęs lietuvių tautai, gindamas jos teises užsieny 1918 - 1925, t. y. Lietuvos atsikūrimo sunkiausiais ir garbingiausiais metais. Žiūrint į jaunąjį Milašių net nuostabu, kokios didelės reikšmės jam yra turėjusi senosios Lietuvos valstybinė tradicija, kuri dar prieš lietuvių spaudos atgavimą diktavo jaunam poetui nepripažinti Rusijos carų aneksijos: jam 1904 metais Čerėjos gimtinis dvaras Gudijoje dar tebebuvo Lietuvoje "Czerei'a en Litiniame".
Milašius, šis Lietuvos didikų palikuonis, I-jo pasaulinio karo pabaigoje, dirbdamas Spaudos biure prie Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijos, sužinojo apie lietuvių pastangas atstatyti savo valstybę ir apie Lenkijos norą šitas pastangas užgniaužti. Tada atgimė Milašiuje pareigos jausmai Lietuvai. "Kaip Jums žinoma, — aiškino jis vėliau laiške savo draugui Christianui Gaussui į Ameriką, — aš priklausau labai senai lietuvių šeimai, kuri yra sulenkėjusi, kaip visos bajorų šeimos mūsų šaly. Prieš agresyvinę politiką Lenkijos, užmiršu- --------- Paskaita, skaityta Liet. studijų savaitėje Kindswood Hali prie Londono 1977 rugpiūčio 6. --------- sios bendrąjį maskolinį jungą (...), aš pajutau savy sukylant visą jaunystės maištą. Nepaisydamas pavojų bei paskalų, kuriuos turėjo sukelti šitoks apsisprendimas, aš nė akimirkai nesuabejojau viešai ginti interesų mano tėvynės, tiesiog grasomos (savo raidoje) tų, kurie logiškai pirmieji nuo pirmos dienos būtų turėję ginti jos teisėtus siekimus. Savo politines pažiūras aš atviriausiai ir energingiausiai pareiškiau įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose. Vieną gražią dieną savo biure išvydau vieną lietuvį, kuris mane pakvietė tiesiogiau dirbti savo tėvynei. Aš priėmiau redaktoriaus vietą Lietuvos delegacijoje prie Taikos konferencijos: po metų jau buvau paskirtas Lietuvos ministru Paryžiuje. Štai jau treti metai kaip oficialiai ginu savo krašto interesus prie Prancūzų vyriausybės, Tautų Sąjungoje ir gausiose konferencijose, kurios mane blaško ir tampo nuo Spa iki Londono, nuo Ženevos iki Kauno, neaplenkiant Briuselio ir Genujos".1
Tai buvo 1919 - 1923 m., labai sunkūs Lietuvai, kai atsikuriančiai valstybei reikėjo dėl Vilniaus bylinėtis su Lenkija, Prancūzijos sąjungininke, ir su pačia Prancūzija, kuri prieš lietuvių sukilimą Klaipėdos krašte 1933 m. buvo atsiuntusi savo karo laivą prie Klaipėdos uosto. Kaip šitokiose aplinkybėse jautėsi diplomatas Milašius, jis 1924 metais savo draugui Gaussui rašė: "Prisiimdamas Paryžiuje ginti jaunos demokratinės Lietuvos interesus, aš nutraukiau bet kokius ryšius su imperialistine Lenkija (kur tada gyveno poeto motina. — J. Gr.). Per šešetą metų Paryžiuje kaip diplomatinis pasiuntinys krašto, esančio karo stovy su Prancūzijos sąjungininke, atlikau tokį vaidmenį, kokio nebūtų galėjęs išlaikyti niekas kitas. Prancūzijos vyriausybė iš mano lūpų malonėjo išgirsti kai kurių tiesų, už kurias būtų brangiai sumokėjęs bet koks kitas lietuvis ir galbūt pati Lietuva. Bet štai didžiosios sunkenybės jau yra išlygintos, valstybė jau pripažinta de jure, Klaipėdos byla išspręsta Lietuvos labui ir aš nebetoks reikalingas".2
Taigi atlikęs sunkiausius ir nemaloniausius darbus Lietuvai, Prancūzijoj O. Milašius 1925 m. iš priešakinės tarnybos pasitraukė, tepasiliko Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėju reziduojančio ministro titulu. Nuo tada jis Lietuvai tarnavo kaip rašytojas, versdamas į prancūzų kalbą lietuvių dainas bei pasakas ir spręsdamas lietuvių kilmės problemą.
Prancūzams O. Milašius įdomus ne dėl savo nuopelnų Lietuvai. Priešingai, šie galbūt net kliudo poeto teisingam įvertinimui. Nors jis prancūzų kalbos plonybes jautė geriau už daugelį paryžiečių, tačiau jo viešas tarnavimas Lietuvai negali būti malonus prancūzų nacionalistams. Bet jiems Milašius įdomus kaip gilus poetas ir metafizikas, kuris praturtino prancūzų civilizaciją tokiomis literatūrinėmis vertybėmis, kokių žmonijoje nedaug tesužiba. Tas labai jautrus poetas yra visiems įdomus savo dvasine kova, išreikšta originaliais vaizdais dėl Būties, dėl didžiosios realybės, kitaip vadinamos Dievu. Milašiaus kūriniai, ypač antrojoje jo gyvenimo pusėje, yra tartum etapai, kurie nužymi kovos pastangas dėl tikrosios Realybės, arba Absoliuto, meilės. Tačiau šios pastangos ne iš karto buvo sąmoningos. Pradžioje jos atrodė kaip klajonės tamsybėse, lyg nujaučiant kažin kur meilės šviesą, bet ja netikint. Tai buvo ne tik literatūrinė poeto Milašiaus laikysena, bet taip pat jo asmeninės egzistencijos stovis pirmojoje gyvenimo pusėje. Nematydamas prasmės savo gyvenimo tamsybėse, Milašius vis dėlto instinkto buvo skatinamas rasti sau šiokią tokią vietą tikrovės tėkmėje tarp žmonių. Todėl nenuostabu, kad Milašius gana anksti susidomėjo Don Žuanu, apie kurį kalbėjo rašytojai nuo XVII amž. pusės. Bet kas yra tas Don Žuanas, kuris nepaiso nei žmonių, nei Dievo įstatymų, — klausė ne vienas jaunas poetas? Ar Don Žuanas tėra tik mergišius, kuris suvedžioja bet kokias moteris savo jusliniams smagumams, kaip tai vaizdavo ispanų dramaturgas Tirso de Molina ir vėlėliau prancūzų Moliėre? Gal Don Žuanas yra tas keistas ir pretenzingas vyriškis, kuris negali sustoti nė ties viena moterim, nes kiekviena jį apvilia, nepajėgdama patenkinti jo meilės siekimų. O gal Don Žuanu tampa toks jaunas vyriškis, kuris neranda prasmingos vietos savo visuomenėje, nukrypdamas ten, kur stumia jį galingas seksualinis instinktas?
Mėgindamas į šitokius klausimus atsakyti, Milašius sukūrė net tris Don Žuano variantus. Pirmasis jų siekia aną tamsos laikotarpį, kai mūsų poetas buvo mėginęs nusižudyti (1901.1.1). Keliais metais vėliau išleisdamas antrąjį savo poezijos rinkinį "Septynias vienatvės" (Les Sept solitudes, 1907), daugiau nei trečdalį knygos jis buvo paskyręs "Don Žuano scenoms". Čia šis ispaniškos kilmės didikų palaidūnas atrodė dvasiškai sutapęs su paties Milašiaus juodu skepticizmu, nors pats padauža buvo pavaizduotas fizišku nevykėliu: turėjo nudžiūvusią ranką. Nors šis Don Žuanas kai kurias moteris buvo mylėjęs iš tolo, bet jo nė viena nebuvo mylėjusi. Gal ir todėl jis jautėsi vienišas ir liūdnas, toks gyvuliškai liūdnas ir vargšas, kad jo siela buvo nublankusi, "kaip peteliškė paskendusi paplovų vandeny", rašė Milašius.3 Jo šis Don Žuanas, nematydamas jokios vertybės, dėl kurios būtų verta gyventi, buvo linkęs net nusižudyti, jei tai jam būtų leidusi garbė. Pavydėdamas mirties patale sergančiam tėvui, jis siūlėsi drauge mirti su juo, jeigu jo tėvas sutiktų nusinuodyti drauge. Bet tėvas atmeta šitokią bendrą mirtį. Žinodamasis esąs tėvo nuodėmės vaisius, Don Žuanas, lyg norėdamas tėvui atsikeršyti, lyg iš gailesčio sutrumpinti pusgyvio vargą, pradeda šitam sunkiam ligoniui dėstyti vaizdais jo gyvenimo beprasmybę taip, kad šito nebeištvėręs, tėvas miršta. Šitaip pradeda atsiskleisti Milašiaus pirmojo Don Žuano sadizmas. Šis ypač išryškėja tada, kai pagal mirusio tėvo patarimą Don Žuanas vedė pusseserę Lolią, kuri savo vyro nemyli, tebesidžiaugdama už jį jaunesniu jo broliu gražuoliu Rolandu. Paskatinęs savo tarną šį žmonos meilužį nunuodyti, Don Žuanas kankina savo Lolią, versdamas pasakoti apie jos paleistuvystės smulkmenas su jo broliu ir dėkodamas Dievui už kerštą, kuris esąs "tauresnis už nevaisingiausias meiles".
Iš šių kelių priminimų matyti, kad "Septynių vienatvių" Don Žuano koncepcija yra gana tolima nuo Tirso de Molinos Sevilijos suvedžiotojo. Šis pirmykštis ispaniškas Don Žuanas, kurį Tirso de Molina už bedievystę ir paleistuvystę nugramzdino į pragarą, buvo nerūpestingas ir veiklus. Tuo tarpu, ar Milašiaus Don Žuanas suvedžiojo bent vieną moterį, mes nežinom. Nors jis kalba apie gašlumą, ypač pavyduliaudamas Loliai, tačiau jis pasilieka neveikliu filosofuojančiu nihilistu, į kurį meilė teprabyla nesąmoningai, kaip instinktas.
Tačiau prie nihilistiškai filosofuojančio ir sadistiško Don Žuano O. Milašius nepasiliko. Trim metams praslinkus po "Septynių vienatvių", mūsų poetas vėl sustojo prie ištvirkusio didiko iš Neapolio. Jo vardas nebebuvo Don Žuanas, bet Sassolo Sinibaldo, vadinamas Pinamonto grafu ir Brettinoro kunigaikščiu. XVIII amž. pabaigoje tai "Meilės pradmenų" ("L'Amoureuse initiation", 1910 m.) svarbiausias herojus. Ligi 45 metų jis buvo gilus skeptikas, panašus į Milašiaus pirminį Don Žuaną tuo, kad ano neapoliečio melancholija būdavo visada gili. Nepatyręs meilės vaikystėje ir jaunystėje, subrendęs vyru, jis negalėjo įsivaizduoti savo laimės, garbės ar didybės be meilės, kurios jis niekur negalėjo sutikti. Nerasdamas tyros meilės, grafas Pinamontas nevengdavo seksualinių avantiūrų su moterimis karaliaus dvare, keleivinėse karietose ir užeigų namuose. Pagaliau nustojęs vilties savo gyvenimo prasmę surasti šviesiuose meilės soduose ir purvinų miestelių gatvėse, Pinamontas nutarė savo gyvenimo dienas baigti Venecijoje. Ir čia įvyko lyg stebuklas, nes sutiko meilę, vertą jo asmeninės aukos.
Didiko Labunovo vos nutemptas į kunigaikščio B. rūmus pasisvečiuoti, grafas Pinamontas ten išvydo jauną (17 - 20 metų), dailią ponią, kuri visa savo išvaizda prabilo į jį kaip meilės kvietimas, vaikystės svajonė tėviškės parke, grožis ir gyvenimas. "Tai nebuvo gyvenimo šešėlis Venecijoje", — prisiminė vėliau Pinamontas, "bet pats gyvenimas, pažadėtoji karalystė, pieno ir medaus gamtovaizdis Meilės šalyje. Mano abejonės dingo; aš nebepajėgiau abejoti: visas gyvenimas atrodė tik didžiulis, gilus ir spindintis teigimas (...), mistinis pavasaris skleidėsi mano sieloje, nušviestoje dvasinės saulės meilingų spindulių".4 Tai keli žodžiai iš daugelio poetiškų posakių, kuriais buvęs gilus skeptikas mėgino nusakyti savo staigią meilę, į kurią taip pat staigiai atsiliepė jo sutiktoji Clarissa Analena de Merone, tartum atgimusios vaikystės parkų feja. Ir tada buvęs pesimistas pasijuto meilės išgelbėtas, atgimdytas, įsigijęs perveriantį žvilgsnį, supratęs, kad "visos asmeninės meilės tėra tik formos, apreiškiančios vienintelę meilę, amžinąją meilę, kuri yra būties pradas".5 Tiesa, netrukus Pinamontas gavo patirti, kad jį atgimdanti Analena Merona buvo laisvo elgesio moteris; tačiau jo ir jos bendra meilė jam liko svarbiau už viską, nes per ją grafas nugalėjo savo skepticizmą, susitaikė su žmonėmis, ypač su vargšais, pagilino gamtos jausmą ir pakilo iki Dievo.
Žinoma, kurtizanė savo meilėje nebuvo ištverminga. Todėl šalia jos ir savęs pastebėjęs jaunesnių varžovų, Pinamontas daug kentėjo, tiek pavyduliaudamas, tiek savęs nekęsdamas, kol galų gale pajėgė atsiplėšti nuo savo mylimosios pabėgdamas. Tačiau kad ir likęs vienas, jis nenustojo branginti savo meilės ir nesmerkė kurtizanės Analenos, nes ji buvo jam meilės pradininkė, įvesdinusi jį į meilės paslaptį, iš buvusio Don Žuano bičiulio pavertusi jį meilės filosofu. Meilėje garbindamas šią moterišką būtybę, jis buvo mokęsis garbinti meilės Kūrėją, visų daiktų Tėvą; jis sau vienas buvo kartojęs: "Tegu gailestingumas būna tavo vienintele išmintimi; tavo kūrinijos tobula meilė tegu tampa Dievo meile".6 Taigi grafui Pinamontui — beveik taip, kaip Platonui — meilė buvo tapusi laiptais į Dievą, visos realybės Viešpatį.
Pats daug kentėjęs dėl savo meilės kurtizanei, kol pajėgė jos atsisakyti, Pinamontas įsitikino, kad nėra meilės džiaugsmo be skausmo. "Kas nekentėjo dėl savo meilės ir priėmė savo meilę tokią, kokią rado, tas niekada nemylėjo, ir jo širdis pūna mele kaip kirmino lavonas pūnančiame vaisiuje. Bet tas, kuris kentėjo dėl savo meilės būtybei ir šios meilės atsisakė, atsigręždamas į užnuodytos upės amžinai tyrą versmę, tas pažįsta Meilę pirma laikų, tas eina apakintas Dievo artybės".7
Pinemontas žino, kad karščiausia žemiška meilė atvėsta. Tačiau dėl to jo sielai ji nenustoja savo didžiosios prasmės. "Meilės, ypačiai gilios meilės objektas niekada negali būti 'galas' ", — sako grafas. — Didžiajame garbinime būtybė yra niekas kitas kaip mediumas. Tikroji meilė ilgisi realybės, o nėra kitur realybės, kaip Dievuje. Jeigu didelė aistra dažniausiai sunyksta apsivylime ir nevilty, tai tebūna žemiška žodžių prasme, nes, pakildamas iki beasmenio, maloniojo visagalinčiojo Meilės tėvo garbinimo, ji yra šimteriopai apmokėta už savo praradimą. Gili meilė yra skausmingas pakilimas į skaistybės, paprastumo ir kūdikystės meilingąjį prieglobstį. Apsivylime mes prarandame pasaulį ir laimime Tą, kuris nėra iš šio pasaulio. Mano širdies atbudimas tikėjimui, artimo meilei, begalinei žmogaus meilei aiškiai man bylojo, kad Sumeros vaidmuo, kokį ji turėjo mano gyvenime dramoje, ėjo prie pabaigos".8 Iš šito samprotavimo sektų, kad vertingiausia meilė, atrodo, būna tada, kai ji sudūžta kaip aistra arba kada ji atvėsta, pereidama į draugystę, pasakytų šie dienų psichologas.
Tačiau romantiškajam XVIII amž. grafui ir Milašiui atrodo, kad meilėje yra taip pat fatalizmo. Antai, Pinamontas meilę tesutiko tik senatvės slenkstyje, nors ieškojo beveik visą gyvenimą. Be to, vyrui ir moteriai įgimta temylėti pagal tai, kokį Dievo atspindį jie nešiojo savy nuo gimimo. Apie tai Milašius Pinamonto lūpomis sako: "Daugumas žmonių mažiau prisiriša prie mylimo asmens realybės negu prie iliuzijos, giminingos išrinktos būtybės vidaus paveikslui, kurį jie nešioja savo dvasioje (...) Mes visada temylime tik vieną būtybę; tą vienintelę būtybę mes nešiojamės savo nežinomo 'aš' gelmėse; ji tapatinga su mūsų dalia, amžina meile, kurios nesunaikinama buveinė yra mūsų siela. Kas tikrai myli, tas myli Dievą".9 Bet jeigu mes tegalime tikrai mylėti tik tą asmenį, kuris yra panašus į paveikslą, Dievo įspaustą mūsų sieloje, tai kiek tada belieka šansų sutikti tokį asmenį? Galbūt niekada. Turbūt dėl šio motyvo Milašiaus Pinamontas meilėje vertina ne tik dviejų asmenų susitikimą, bet ir jų išsiskyrimą.
Vertindamas meilę kaip gilesnį tikrovės pažinimo būdą, O. Milašius yra leidęs savo Pinamontui labai poetiškai kalbėti apie jo mylimąją ir apie meilę apskritai. Jei "L'Amoreuse initiation" (Meilės pradmenų) romane nebūtų kelių šokiruojančių natūralistinių detalių, šį kūrinį būtų galima pavadinti naujųjų laikų "Giesmių giesme". Kad Pinamonto mintys apie meilę ten ne kartą skamba kilnia poezija, gali paliudyti ši "L'Amoreuse initiation" ištrauka: "Ateik ir apglobk mane, Meile, kurios pėdos siekia žemiau bet kokios niekšybės ir galva spinduliuoja aukščiau bet kokios šviesos. Žvaigždynų giesme, darnioji kreive ant friginės kriauklės, tekančios saulės arfa, vėjų užeiga, jūrų putojantis alpuly! Tai tu man parodei amžinybę! Gyvojo Dievo sūnau! "Tavo veidas spindi kaip saulė, o tavo drabužiai boluoja lyg šviesa!" Kaip žmogus, ką tik pabudęs iš miego, aš artinuos į tave, saulėtas lange tarp ūžiančių musių, į tave, Meile, mano lange atvertas į gyvenimą! Ir štai gyvenu aš pakilusia banga, ir spindinčių putų akimirka, ir balto sparno švystelėjimu ties vandenų aklybe !".9a
Skaitant šitokią pakilią ir gaivią lyriką, kartais atrodo, kad "L'Amoreuse initiation" yra džiugus ir skausmingas himnas Don Žuano, kuris atsivertė per meilę. Tačiau iš tikrųjų romane tėra tik dalinis Pinamonto atsivertimas. Jis meilės galia tikėjo anksčiau, bet jos nebuvo patyręs. Ją pažinęs, jis numetė savo skepticizmo tamsų apsiaustą, aukščiau proto pastatė savo jausmą, pagilino gamtos pergyvenimą, laikinai susitaikė su žmonėmis, pradėjo išpažinti Dievą, bet iki visiško atsivertimo nenuėjo. Radikalų pasikeitimą Don Žuano gyvenime O. Milašius pavaizdavo dviem metais vėliau po "Meilės pradmenų", parašydamas misteriją "Miguel Manarą" 1912 m.
Šį kartą Milašius sustojo ne prie Tirso de Molinos išgalvoto Sevilijos palaidūno, bet prie tikrojo, istoriško Don Žuano, kuris vadinosi Don Miguel Manara Vincentello de Leca, miręs 1679 metais. Šis Sevilijos apylinkių siaubingas didikas, paleistuvis, bedievis ir kai kada žmogžudys, tikrai atsivertęs, mirė beveik šventu vienuoliu Šaričių vienuolyne. Tai trečias donžuano variantas, kur kūninis juslingumas susipina su gilia meile. Bet ne šio donžuano piktadarybes atvaizduoti, o atskleisti jo atsivertimo vidines priežastis ir eigą Milašiui pirmiausia rūpėjo misterijoje. Būdamas veiklesnis už Pinamontą, don Miguelis Manara, suvedžiodamas įvairių luomų moteris, su jo nujaučiama meile elgėsi brutaliau. "Aš meilę valkiojau po geidulių gašlybę, po purvus ir mirtį; buvau aš išdavikas, budelis, keikūnas. Dariau aš viską, ką tik varganas žmogiūkštis beįstengia sugalvoti, ir štai, aš praradau šėtoną. Nuo manęs šėtonas pasitraukė".10 Į išgertuvių bičiulių juoką don Miguelis Manara atkerta, kad jie niekada ne-suprasią jo troškimo: sugauti meilę begalinę, gūdžią, švelnią. Ne kartą jis manė, kad ją turįs. "Ją mylėjau, prisiekinėjau ją mylėsiąs amžinai. Ji degino man burną, mano paties pelenai pripildė mano galvą; bet vos praverdavau akis, šlykšti ir vieniša diena niūksojo prieš mane. Ilga, labai ilga ir vieniša diena ten laikė vargią širdį savo delnuose, švelnutę, vargią ir menkutę, kaip žvirbliuką per žiemos speigus. O vieną vakarą gašlybė atsisėdo man prie guolio, niūriu drumstu žvilgsniu stebėdama mane, lavoną . . . Ne, ponai, jau dabar man reikia naujo grožio, nepatirtos gėlos, naujo gėrio, kurie taip greit neišgaruos, kad paragaučiau naujo skausmo vyno, naują būtį, tūkstantį naujų būčių. Štai, ko man reikia; vien tik šito . . . Bet kaip užpildyti šią gyvenimo bedugnę? Ką daryti?"11 Išgirdęs šitokį juodą nusivylimą ir naujo gyvenimo norą, Miguelio Manaros tėvo draugas don Fernandas išplūsta šį trisdešimtmetį palaidūną. Kviesdamas keisti jo gyvenimą, don Fernandas pasisiūlo supažindinti jį su vieno bajoro jauna dukterim Žirolama. Ši švelni ir išmintinga mergaitė sužavi palaidūną. Apgailėdamas savo praeitį, jis ant kelių paprašo Žirolamos rankos. Ši sutinka. Don Miguelis ją veda. Bet po trijų mėnesių Žirolama miršta. Skausmo sugeltas Miguelis Manara tai supranta kaip atgailos šauksmą į vienuolyną. Šaričių abato priimtas į vienuolius ir paliktas valandėlei vienas, Manara susitelkia ties savo nauju dvasiniu stoviu, kuris šiuo tuo primena Pi-namontą. Nedrįsdamas minėti Dievo vardą, Miguelis Manara tada vien taria Tu: "Ką reiškiu aš, kad drįsčiau tarti: Tu esi. Bet viena aš tikrai žinau: tai savo meilę, tą aklą meilę Tau. Skaisti vien mano meilė Tau; didi vien mano meilė Tau; graži vien mano meilė Tau. Sapnai išnyko, dingo aistros, išblėso atminimai. Tik liko meilė. Ji nuoširdi tik Tau ir Tau vienam tikra ir amžina, tik mano meilė Tau. Nes aš — tiktai numirėlis tarp mirusių, kuriuos esu mylėjęs. Nes aš — tik vardas, kurs smėliais užneša gyvųjų burnas. Tik meilė liko".12
Tapęs vienuoliu, don Miguelis atgailauja labai nuoširdžiai: renka aukas ir šelpia vargšus, myli vaikus ir būna toks nusižeminęs, kad kartais suklumpa ant kelių prieš elgetą ir prostitutę, arba pabučiuoja į jį mestą akmenį. Jo keisti pamokslai daug kam smenga į širdį. Todėl ne vienas jį laiko šventu. Vieną dieną išeidamas iš bažnyčios, Miguelis Manara pamatė, kad vaikai akmenimis svaido į luošą elgetą. Sudraudęs besityčiojančią minią, jis paklausia apie luošojo vargą. Iš jo sužinojęs, kad jis, prostitutės ir plėšiko sūnus, neseniai atleistas iš katorgos dėl kojų paralyžiaus, Manara labai susijaudina ir čia pat aikštėje maldauja Dievo pagalbos. Kai užklaustas paralitikas pasisako, kad Dievą jis vadina meile, vienuolis Manara jam liepia numesti lazdas. Paraližuotasis elgeta jas numeta, savomis kojomis puola į bažnyčią, o minia šaukia: stebuklas!
Po daugelio metų, kai vienuolis Miguelis labai paseno, prieš saulės tekėjimą eidamas rinkti aukų šalpai, jis sutinka gundytoją. Šis suniekina jo atgailą, piešdamas būsimos žemės pagonišką veidą, ir kviečia Manarą pasidžiaugti buvusios jaunystės nuodėmėmis. Vienuolis savo malda atsigina pagundos ir čia pat prie vienuolyno vartų miršta. Brolis sodininkas, radęs Manaros lavoną, taria: 'Štai tavo brolis, Magdalena, štai Tavo brolis, Terese".
Iš šios misterijos atpasakojimo ir citatų matyti, kad "Miguel Manara" kūrinys turi tokią pat idėjinę kryptį, kokią Milašius buvo atvaizdavęs grafo Pi-namonto nuotyky "L'Amoreuse initiation" romane. Tik misterijoje istoriškojo Don Žuano gyvenimas išvestas iki galutinių pasekmių, nepaliekant nieko pusiaukely. Pinamontas pasitenkino savo psichiniu atgimimu, nieko negalvodamas apie atgailą bei atsilyginimą už praeities nuoskaudas ir nuodėmes. Tuo tarpu Miguel Manara, per meilę pakilęs iki Dievo, stengiasi savo įsigytas dorybes tobulinti, jas įvykdydamas gyvenime tarp žmonių. Atsiteisimas Dievui ir žmonėms per atgailos maldą ir gailestingus darbus jam turi esminės reikšmės, nes jis jau siekia šventumo. Įtikėjęs Dievu ir jį pamilęs, Manara pasiekia aukštą dorybių laipsnį tikriausiai todėl, kad jo meilės iniciatorė nebuvo tokia, kaip Pinamonto kurtizanė Analena Merona: Žirolamos jaunystė spindėjo dvasine kultūra ir gyvu tikėjimu. Ypač jos meilė buvo graži, integrali: su jos spontanišku jausmu buvo glaudžiai susipynęs pasiryžimas padėti morališkai pasiklydusiam Migueliui Manarai. Po mylimos žmonos mirties jam beliko skausmas ir tuštuma, arba meilė Dievui ir tarnyba žmonėms. Pasirinkdamas šį antrąjį gyvenimo ir atgailos būdą, Miguel Manara įvykdė galutinį Don Žuano atsivertimą per meilę, per norą turėti vertybę net savo asmeninės aukos kaina.
Dėl atgailos Miguelio Manaros palaidūniškame gyvenime nėra jokių heroizmo bruožų, kokių mėgino rasti kai kurie romantikai Don Žuane. Milašius ten temato nusikaltimus, kuriuos išperkamielė skaisčiai moteriai, Dievui ir žmonėms kaip atgaila, vedanti į šventumą.
Nusikaltimas, meilė ir atgaila taip pat yra susipynę antroje O. Milašiaus misterijoje "Mėphibo-sethe", kuris buvo parašytas metais vėliau už .Miguel Makarą" (1913). Be abejo, kad ten taip pat atsiskleidė didingesnių bei paslaptingesnių tikrovės reiškinių, nes šios misterijos centriniu veikėju poetas buvo pasirinkęs izraelitų karalių Dovydą, kuris dar buvo pranašas ir didelis poetas. Dovydas, tasai kadaise buvęs gražus ir stiprus piemuo, kuris nugalėjo dvikovoje Galijotą, po Sauliaus mirties tapo izraelitų karaliumi, įsteigė jiems Jeruzalę, taip pat buvo didelis nusikaltėlis. Kadangi jam labai patiko jo karininko Urio žmona Batseba, Dovydas buvo įsakęs pastatyti į pavojų tą karininką kovoje su priešais, kad Uris žūtų mūšy, o jis pats pasiėmė jo žmoną Batsebą manydamas, kad jo slapto nusikaltimo niekas nesužinos. Tačiau tai įspėjo senas Dovydo draugas Mephibo-sethas, ragindamas karalių atgailoti bei skelbdamas, kad jo ir Batsebos svetimoterystės kūdikis mirs. Dovydas nuolankiai priėmė šį sprendimą, atgailodamas ir prašydamas Dievą pasigailėti. Nuodėmės sūnui mirus, tas pats Mephibosethas išpranašavo, kad po metų karaliui gims kitas sūnus kaip Dievo malonės ženklas, o pats Dovydas nujautė, kad iš šio sūnaus giminės ateis Mesijas.
Vaizduodamas karaliaus Dovydo nusikaltimą bei atgailą ir tai apipindamas lyriniais monologais, Milašius ypač išryškino Dovydo pranašišką sąžinę, kad iš jo giminės gims sūnus, kuris laimins duoną ir vyną, beveik nevilty šauksis Tėvo, kuris jį apleido, bus suimtas ir mušamas iki kraujo per veidą. Tai aliuzijos į Jėzų Mesiją. Šitaip paryškindamas Dovydo pranašiškas vizijas, Milašius pabrėžė (beveik istoriškai įrodė) meilės transcendentinę galią, nes iš nusidėjėlio giminės už daugelio kartų gims šventasis palikuonis Jėzus, kurį evangelistai vadins Dovydo sūnum arba Dovydo sosto paveldėtoju. Tai dieviškos malonės vaisius už didelio nusidėjėlio atgailą, kuri buvo apsireiškusi Dovydo nuolankiu sutikimu su Dievo valia, karaliaus pasninku ir malda.
Bet šalia Dievo malonės ir meilės "Mephi-bosetho" misterijoje O. Milašius mato dar du meilės aspektus. Vienas jų panašus į Don Žuano nusikaltimą — tai juslinė bei psichinė meilė moteriai. Jai misterijoje atstovauja karininko Urio žmona Batseba, kurią mėnesienos šviesoje ant stogo besimaudančią buvo pamatęs Dovydas. Dėl šito karaliaus geismo bei meilės buvo nužudytas Uris. Kaip bausmė už tai turėjo mirti Dovydo ir Batsebos pirmasis kūdikis. Bet jo netekimą gimdytojai priėmė nuolankiai kaip didelį Viešpaties teisingumą. Ši vaikiška ištikimybė ir atgaila buvo atlyginta malonės dovana — nauju sūnumi, kurio lauks didelė garbė — taps Išganytoju.
Pagaliau misterijoje yra tretysis meilės aspektas — gilesnio pažinimo dovana. Jai atstovauja gamtos vienatvės ir Dovydo draugas Mephibosethas, Jonatano sūnus. Kai karalius Dovydas jį paklausė, kas jam atskleidė paslaptį, kad Batsebai laimėti jis buvo įsakęs pražudyti jos vyrą Urį, Mephibosethas atsakė: "Meilė, Dovydai, išmintingoji Meilė, vienintelė, Amžinoji, Visagalinčio-ji" . . .13 "Meilė tiesai neateina iš lauko, bet iš vidaus, nes ji yra nuolankaus garbinimo vaisius". Iš šių žodžių nevisai aišku, ar gilesnis pažinimas per meilę yra Dievo dovana už vienatvės kančias, ar už ištikimybę draugystėje, kuri yra viena meilės formų. Juk Mephibosethas savo išmintį galėjo pasiekti vienatvėje gamtos, kurią mėgo, arba būdamas ištikimas draugystei su Dovydu.
Pagaliau meilės ir Dievo aukščiausios malonės problemą sutinkame trečioje O. Milašiaus misterijoje "Sauliuje iš Taršo" (Saul de Tarse). Ji buvo parašyta tuojau po "Mephibosetho" (1913), bet paskelbta knyga tik 1970 m.
"Sauliaus iš Taršo" misterijos branduolį sudaro Naujojo Testamento "Apaštalo darbų" pasakojimas apie šv. Pauliaus atsivertimą. Milašius prie jo prieina per Sauliaus meilę religinėms vertybėms, per jo ištikimybę Senojo Testamento įstatymui ir žemės herojų kultui. Anot Milašiaus, šalia Mozės įstatymo, vaikystėje Pauliui herojų garbinimą įkvėpė Romos gubernatorius Kajus Rufijus. Jo įsūnytas ir padarytas Romos piliečiu, Saulius vėliau jautėsi labai drąsiai, persekiodamas krikščionis, nes šie savo nuolankumu ir artimo meile jam atrodė kaip nusikaltėliai herojams. Dėl šito pirmą sukrėtimą Saulius patyrė per švento Stepono nužudymą. Sauliui davus įsakymą užmušti akmenimis Steponą ir šiam parkritus, Sauliaus vaikystės draugas Re-hobas ir jo mylima vergė sušuko, kad jie tampa krikščionimis. Taigi, nusikalsdamas žmogžudyste, Saulius staigiai išvysta krikščionių religijos heroizmą, artimą jo sielai. Bet jį galutinai perbloškė stebuklas kely į Damaską, kai iš giedriausio dangaus trenkė lyg žaibas su žodžiais: "Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?".
Stepono žudikas, dabar apakęs Saulius, apkabinęs žemę, raudodamas kūdikiu, tartum girdėjo balsą, kuris nebarė, bet gailėjosi, nurodinėdamas Pauliaus apaštališkus atgailos darbus ir kančias: "Tu nerasi ramybės kaip tik savo kaktos prakaite, o tavo motina žemė sukils prieš tave, tardama tau: štai sūnus, kuris mane išdavė; ir tavo broliai sukils prieš tave, ir dėl mano meilės net vagis niekins tave. Nes aš pažvelgiau į tave, ir tu man priklausai. Kaip man gaila tavęs, Pauliau, Pauliau! jei įžvelgtum į mano širdį!".14 Kai vyriausias kunigas "įmesdins tave kalėjiman, ten tave aplankysiu, atrisiu tau pančius, sulaužysiu užraktus, bet tu manęs nematysi: lig mirties dienos nebematysi mano veido. O gyvensi, Pauliau, ilgai, ilgai meilės ir vienatvės kančiai".15
Tas balsas iš aukščiau priminė nusikaltėliui Sauliui visas jo būsimas ilgas ir gausias keliones dėl Dievo meilės, dėl Jėzaus kančių: "dėl šių rankų, mano sūnaus, dėl šių rankų, dėl šio sukruvinto veido, mano sūnau, dėl šio perdurto šono ir dėl širdies".16
Girdėdamas panašius meilės žodžius, apaštalu Pauliumi tampantis vyras sutiko mirti kankiniu, taigi herojum, nors ir ne žemei. Todėl balsui iš aukščiau jis atsakė: "Visada mėgau herojus ir piktžodžiaudamas jaučiau, kad Tėvas negalėjo manęs neapkęsti, nes aš niekada negyvenau kaip žmogus be meilės".17 Už Pauliaus pasiryžimą niekuo nebepriklausyti sau, bet dirbti iki kankinio mirties, balsas iš aukščiau jam pažadėjo: "Vieną dieną mes susitiksime prie neužmirštamosios meilės kojų".18
Taigi pagal Milašių tas didysis Damasko kelio įvykis, per kurį Saulius tapo Paulium, buvo dviejų nelyginamos vertės asmenų, Sauliaus — žmogaus ir Dievo meilingas susitikimas. Jame buvo užmiršti ašarojančio Sauliaus nusikaltimai, nes jie buvo įvykdyti per klaidą dėl religinių vertybių, dėl transcendentinių . . . Damasko kelio susitikime tebuvo prisimenami būsimo apaštalo darbai nesuskaitomose meilės kančiose. Šitokiame dvasiniame pokalby trečiam vietos nebebuvo. Todėl Sauliaus atsivertime moters nebėra. "Sauliuje iš Taršo" ji nebeturi tiesioginio vaidmens, palyginus su reikšme, kokią poetas buvo moteriai skyręs "Meilės pradmenyse", "Miguel Manaroj", "Mephibo-sethe".
Po "Sauliaus iš Taršo" kituose kūriniuose O. Milašius nebesustojo specialiau ties meilės problema. Kodėl, galima tik spėlioti. Gal 1914 gruodžio 14 dienos viziją, per kurią poetas regėjo dvasinę saulę, nublukino meilės problemą, atimdama jos aktualumą. Gal atgydamos senojo skeptiko abejonės reikalaudavo daug jėgų skirti tikėjimo ir mokslo sintezės ieškojimams? Gal per keturius didžiuosius savo kūrinius (vieną romaną ir tris misterijas) Milašius jautėsi pakankamai palietęs meilės atvejį? Ir iš tikrųjų tų reikšmingų atvejų skalė buvo gana plati: pradėjęs donžuaniško didiko meile gražiai kurtizanei "Meilės pradmenys e poetas buvo pakilęs iki apaštališko kankinio ir Dievo tarpusavės meilės "Sauliuje iš Taršo". Tik krikščioniui gali būti šiek tiek keista, kad, atskleisdamas egzistencines dramas tokių vedusių herojų, kaip Miguelis Manara ir karalius Dovydas, poetas Milašius vis dėlto nepavaizdavo nė vienos šeimos meilės. Kodėl? Galima vėl tik spėlioti. Kas norėtų jam prikišti aristokratiškumą, tiems reiktų priminti, kad Milašius aukštai vertino visuomeninę meilę, kuri apsireiškia užuojauta ir pagalbos darbais nelaimės paliestam artimui.
Nors po "Sauliaus iš Taršo" O. Milašius savo vėlesniuose lyriniuose ir metafiziniuose eilėraščiuose prie meilės problemų specialiau nebesustodavo, tai vis dėlto jis niekada nebuvo užmiršęs meilės. Iš jo eilėraščių atskirų sakinių ir užuominų buvo galima jausti, kad jam meilė pasilieka aukščiausia vertybė, kad, iškildama aukščiau tiesos, meilė veda į tikrąją išmintį ir Dievą, kad per meilę šiek tiek atsiskleidžia būtis, arba tikroji realybė, kuri tėra Dievuje. Šitokią meilės sampratą jis buvo išdėstęs "Meilės pradmenyse" bei trijose savo misterijose ir tokia jis tikėjo iki mirties. Čia jis buvo toks pat ištikimas riteris, kaip ir Lietuvos, savo senolių tėvynės, atžvilgiu.
----- 1. Lettres inėdites a Christian Gauss, Paris 1976, p. 77-78. 2. Ten pat, p. 83-84. 3. O. V. de Milosz, Mėphisobeth (Scėnes de Don Juan . Paris, 1945, p. 90. 4. O. V. de Milosz, L'Amoureuse initiation, Paris 195S. p. 56. 5. Ten pat, p. 58. 6. Ten pat, p. 91. 7. Ten pat, p. 243. 8. Ten pat, p. 229. 9. Ten pat, p. 49. 9a. Ten pat, p. 132. 10. O. V. de Milosz, Miguel Manara, Paris, 1935, p. 41. A. Vaičiulaičio "M. M." vertimas, Chicago 1977, p. 22. 11. Ten pat, p. 43. 12. Ten pat, p. 105. A. Vaičiulaičio "M. M." vertime p. 68. 13. O. V. de Milosz, Mėphisobeth, p. 52. 14. Ten pat, p. 53. 14. O.V. de Milosz, Saul de Tarse, Paris 1970, p. 78. 15. Ten pat, p. 80. 16. Ten pat, p. 81. 17. Ten pat, p. 82. 18. Ten pat, p. 84.
|
|
|
|