Eilėraščiai Spausdinti
Parašė VLADAS ŠLAITAS   
MEILĖS PAVASARĮ

Visi keliai veda į Romą,
o mane visi keliai veda į Lietuvą:
lieptas meilės pavasarį
ir švelnus kuždesys,
kuris dingsta kažkur po liepomis.

Jei tai būtų tiktai eilėraštis,
būtų geriausia
visa tai vieną kartą lengvai ir gražiai užmiršti.
Bet kad tai ne eilėraštis.
Tai daugiau nei gražiausias pasaulyje meilės
eilėraštis.
Ir už tai niekados negaliu Lietuvos užmiršti.

ESU TOKS, KOKS ESU

Kadangi negalima niekur pabėgti nuo senstančio kūno nuovargio,
dėl to geriausia yra galvoti apie sekvojos medžius,
kurie tūkstantį metų išstovi vienoje vietoje ir nepavargsta,
nes tuo metu,
kai galvoju apie sekvojos medžius,
aš esu panašus į didingą sekvojos medį,
kuris nugali laiką.
Ir kai vėjai laukais išnešios mano kaulus ir pelenus,
aš vis tiek pasiliksiu toks,
koks buvau,
tai yra,
labai didelis
ir aukštesnis
negu aukščiausi pasaulio medžiai.
Ir lygiai
šio pasaulio didieji medžiai kitam pasaulyje
man atrodys tiktai kaip mažyčiai,
sausi krūmokšniai,
nes esu,
koks esu,
ir toksai amžinai pasiliksiu.

ARISTOKRATIŠKOJI SAULĖ

Saulė ant stogo,
ant šaligatvio ir saulė
ant mano delno. Saulė lygiai
visur graži, tačiau gražiausia,
kai saulė man,
lyg būčiau pateptasis,
akis užmerkusi bučiuoja delną.

Pačioj vaikystėje buvau aristokratas,
taipgi senatvėje esu aristokratas,
ir saulė man,
senam aristokratui,
yra tik paprastas
auksinis ratas.


RUDENIO SAULĖJE

Ateina laikas,
kai reikės atsisakyti visų savo meilės eilėraščių,
padėti plunksną į stalčių
ir daugiau jau neberašyti meilės eilėraščių.
Tai yra tasai laikas,
kuris laukia visų poetų,
kurie rašo tiktai svajonių ir meilės eilėraščius.
Bet kadangi tikiu į gražesnio pasaulio gyvenimą,
tai už tai ir senatvėje
aš rašau tiktai tau savo emilės gražiausius
eilėraščius,
nes pro meilės eilėraščius
man ir rudenio saulėje šviečia pavasario saulė.


PO MIRTIES

Po mirties bus geriausia,
nes po mirties
nereikės niekam nieko vaizduoti arba vaidinti.
Kiekvienas bus toks,
koks yra.
Nereikės nieko užslėpti arba pridengti,
arba griebtis pretenzijų
į netikrą
bei tariamąjį šventumą.
Taip bus geriausia,
nes be visiško atvirumo ir nuoširdumo
negali būti kalbos apie ramų ir gerą gyvenimą.

IDANT SENATVĖJE NEREIKĖTŲ RAŠYTI PAMOKYMŲ


Per penkiasdešimt šešis savo amžiaus metus
esu daugelį dalykų apsvarstęs bei apgalvojęs
ir radau, jog svarbiausia
yra negalvoti bei nesvajoti apie save
ir nelyginti
nei savęs, nei savo gyvenimo
su gyvenimu tų,
kuriems lygiai kaip man
teko gimti maždaug toj pačioj vieno laiko istorijoj.
O po to aš radau baisiai baisiai seną dalyką,
kitaip sakant,
radau Ameriką,
jog nereikia iš viso rūpintis
nei pačiu savimi,
nei asmenišku savo gyvenimu,
nes nuo rūpesčio bei galvojimo
pirma laiko tenka išeiti į kitą pasaulį,
nes svarbiausia yra gražiai ir skaisčiai gyventi.
idant savo senatvėje
nereikėtų kartu su pasenusiu Saliamonu
savo sūnui rašyti ilgų ir graudžių pamokymų.