Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TARPTAUTINĖ POLITIKA 1977 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   
I
Kiekvienas vyriausybės pasikeitimas sukelia arba naujų vilčių, arba naujų rūpesčių. Demokrato Jimmy Carterio išrinkimas Jungtinių Valstybių prezidentu siejosi su naujomis viltimis. Savo inauguracijos žodyje naujasis prezidentas pažadėjo atnaujinti Jungtinių Valstybių įsipareigojimus pagrindiniams (moralės) principams; nebūti abejingas niekieno laisvės sunaikinimui; jungtis į bendras pastangas teisingam, taikingam ir humaniškam pasauliui kurti. Po aštuonerius metus trukusios "Realpolitik" tvankos tai buvo tarsi gaivaus vėjo gūsis. Juoba, kad prezidento pažadus čia pat sekė atitinkami veiksmai: Baltuosiuose rūmuose jis priėmė sovietų kalintą disidentą Bukovskį, savo laišku atsakė disidento akademiko Sacharovo laišką. Sie prezidento Carterio gestai atrodė ypač reikšmingi palyginus su jo pirmtako prezidento Fordo atsisakymu priimti iš Sovietų Sąjungos ištremtąjį rašytoją Solženicyną.

Tačiau tokie ir tolygūs prezidento Carterio gestai dar nebūtinai reiškia JAV užsienio politikos krypties posūkį. Kaip netrukus paaiškėjo, tie prezidento gestai, jo dėmesys žmogaus teisėms yra ne kas kita, kaip tik naujomis patrauklesnėmis spalvomis nuspalvinimas Kissingerio varytos dė-tente politikos, visai nė negalvojant jos keisti iš esmės.

Metų būvyje prezidento Carterio užsienio politikos bruožai yra visai išryškėję: tęsti Kissingerio politiką, prie progos prisimenant žmogaus teisių padėtį. Ir prezidentas Carteris, ir jo valsttybės sekretorius Cyrus Vance įsakmiai ir pakartotinai yra pareiškę, kad dėtente politika tebegalioja, kad Jungtinės Valstybės turi pasitikėti Sovietų Sąjunga ir turėti kantrybės. Anot prezidento Carterio, dėtente politika reiškia progresą taikos keliu.

Ir prezidento Carterio, kaip kad ir Kissin-serio, politikos Sovietų Sąjungos atžvilgiu išeities atramą sudaro tos pačios prielaidos: (a) Jungtinių Valstybių santykiai su Sovietų Sąjunga negali būti grindžiami nei jų tarpusavio antagonizmu ir nesibaigiančia konfrontacija, nei momento nuotaikomis; b pasaulinių dilemų sprendimas ir tokie klausimai, kaip kad energijos, taršos, vandenynų išnaudojimo, abi supergalybes verčia bendradarbiauti. Jų ideologinių priešingumų poveikis tarpusavio santykiams darosi vis mažiau ir mažiau reikšmingas ("less and less relevant"). Pasak Carterio, Jungtinių Valstybių politika Sovietų Sąjungos atžvilgiu turi būti drąsi ir konstruktyvi. Tokios politikos konkreti programa turi apimti: strateginių ginklų apribojimą, branduolinių ginklų bandymų nutraukimą, cheminių - bakteriologinių ginklų atsisakymą, branduolinio ginklavimosi plėtimosi ir ginklų prekybos sustabdymą, Indijos vandenyno nuginklavimą, karinių jėgų Europoje tarpusavy balansuotą mažinimą, kultūrinių mainų plėtimą, bendradarbiavimą sveikatos apsaugos srityje, eventualų Sovietų Sąjungos prisidėjimą prie Tlatelolco sutarties dėl branduolinio nusiginklavimo.

Dėmesio vertas prezidento Carterio užtikrinimas, kad savo politikoje jis visada jungs realizmą su principais, čia pat pademonstruodamas tokio savo junginio pavyzdį pripažinimu, esą Sovietų Sąjunga pagrįstai didžiuojasi tokiais savo senais miestais, kaip kad (Gruzijos) Tbilisi ir Naugardas. Po tokio gretinimo netektų daug nustebti, jei kuria kita proga toks prezidento Carterio politinio realizmo jungimas su principais savo sovietiniam pavyzdžiui pasirinktų Vilnių gretinti su Maskva . . .

O žmogaus pagrindinių teisių pabrėžimas, pasak prezidento Carterio, dėtente politikai neprieštarauja. Atseit, Jungtinių Valstybių rūpestis dėl žmogaus pagrindinių teisių paneigimo Sovietų Sąjungoje ir reikalavimas tas teises respektuoti turi susiderinti su dėtente politika. Neaišku tik, ar toks susiderinimas turi ateiti tik iš Sovietų Sąjungos, ar tik iš pačių Jungtinių Valstybių, ar gal veikiausiai iš abiejų pusių kompromiso.

Pasak JAV valstybės sekretoriaus patarėjo Sovietų Sąjungos reikalams prof. Shulmano, vargu ar yra tokia tarptautinio gyvenimo sritis, kurioje nebūtų angažuojami Jungtinių Valstybių santykiai su Sovietų Sąjunga. Ir tas sritis jie gali veikti teigiamai, arba neigiamai, — tarptautinę padėtį arba švelninti, arba aštrinti. Jungtinių Valstybių politikos tikslas, kad tie santykiai būtų pozityvūs. Nesvarbu, kokia etiketė Jungtinių Valstybių politikai Sovietų Sąjungos atžvilgiu prisegama — "dėtente", "containment" ar kitokia. Svarbu tik, kad ta politika tarnautų Jungtinių Valstybių interesams ir Jungtines Valstybes apsaugotų nuo ginkluoto konflikto su Sovietų Sąjunga.

Savo pareiškimais nemažą triukšmą sukėlęs, JAV valstybės departamento bendradarbis H. Sonnenfeldtas (beje, šiuo metu jis jau iš valstybės departamento tarnybos pasitraukęs ir pasidaręs moksliniu bendradarbiu John Hopkins universiteto "School of Advanced International Studies") aiškina, kad Sovietų Sąjungos karinis potencialas ir tarptautinis svoris verčia Jungtines Valstybes rūpintis Sovietų Sąjungos tarptautiniu vaidmeniu, stengiantis jį atitinkamai veikti. Šitokiam veikimui pirmiausia rūpi klausimas, kaip sudaryti sąlygas Sovietų Sąjungos maksimaliam santūrumui vartoti savo jėgą. Sonnenfeldto nuomone, Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos santykių evoliucijai labai svarbų vaidmenį gali vaidinti ūkio veiksnys. Pati Sovietų Sąjunga iš savo patyrimo Egipte, Indijoj, Libijoj, Somalijoj, Sri Lankoj, Sudane ir dar kai kur jau žino, kad vienu tik savo kariniu pranašumu ir ginklų parama negalima įsigyti Afrikoje ar Azijoje atitinkamos valstybės patvaraus palankumo ar užsitikrinti sau patvarią įtaką. Sovietų Sąjungai taip pat turi būti paaiškėję, kad sovietinis socializmas kaip eksportinė prekė neturi paklausos nei senojoj Europoj, nei Amerikos žemynuose, nei kolonializmo atsikračiusioje Afrikoje. Vadinamasis besivystantis pasaulis labiausiai reikalingas technologinės paramos. Ogi šiuo atžvilgiu Sovietų Sąjunga ne ką tegali padėti, nes pati labai reikalinga Vakarų technologinės pagalbos. Jau šiuo metu viso sovietinio bloko (CO-MECON) įsiskolinimas Vakarams yra pasiekęs apie $.40 bilijonų, o pačios vienos Sovietų Sąjungos — apie $.10 bilijonų. Tatai vaizdžiai nusako Sovietų Sąjungos ir jos satelitų ūkinę padėtį. Todėl Sovietų Sąjunga neabejotinai turi interesą ieškoti pagrindo bendradarbiavimo politikai su Jungtinėmis Valstybėmis. O tokio bendradarbiavimo ūkiniai koziriai yra Jungtinių Valstybių rankose.

Helsinkio Galutinis Aktas sudarė Sovietų Sąjungai sąlygas gauti Vakarų moderniosios technologijos savo ūkinei pažangai. Klausimas tik, ar Sovietų Sąjunga už tuos technologijos galimybių laimėjimus bus pasiryžusi mokėti Helsinkio akto sutartą politinę kainą, sutikdama, iš esmės nekeičiant sovietinio režimo, atsižvelgti į pagrindines žmogaus teises. Tad Sovietų Sąjungai verkiant reikalingos Vakarų moderniosios technologijos politinė kaina yra palyginti pigi. Bet ar Sovietų Sąjunga yra nuoširdžiai pasiryžusi ir šią, palyginti, pigią Helsinkio politinę kainą be išsisukinėjimo, sąžiningai mokėti — Vakaruose nuomonės ir pažiūros griežtai skirtingos. Vieniems atrodo, kad Sovietų Sąjunga tebėra pasaulinio masto bolševikinės revoliucijos puoselėtoja, atsidėjusi ekspansijai, persvarai ir hegemonijai. Šitaip įsitikinusiems pati dėtente politika yra ne tik apgavystė, bet ir grėsmė. Ogi dėdente politikos šalininkams Sovietų Sąjunga po II-jo pasaulinio karo yra virtusi paprasta didžiąja galybe, ir jos sovietinė ideologija yra daugiau tik banali retorika, nekaip gairės jos tarptautinei politikai. Ir nors tarpvalstybiniuose sandėriuose su Sovietų Sąjunga niekas niekada negali būti tikras Sovietų Sąjungos intencijomis, vis dėlto Jungtinių Valstybių iniciatyva gali skatinti jos pozityvų nusistatymą tiek tarpusavio santykiuose su Jungtinėmis Valstybėmis, tiek ir apskritai tarptautinių problemų sprendimo atžvilgiu.

Ar ir kiek yra sėkminga Jungtinių Valstybių politika Sovietų Sąjungos pozityviem nusistatymam skatinti, tatai mažiau ar daugiau turi išryškinti Belgrado konferencija, kuri Rytų - Vakarų pohel-sinkiniams santykiams yra tarsi koks "clearing-house" Helsinkio Galutinio Akto vykdymo sąskaitoms suvesti. Jungtinių Valstybių tikslus konferencijos atžvilgiu valstybės departamentas taip yra aptaręs: skatinti tarptautinės įtampos atlydį, pagarbą žmogaus teisėms ir kasdieninio gyvenimo sąlygų pagerinimą. Konferencijos darbotvarkėje sutarti keturi klausimai: Helsinkio akto vykdymo apžvalga, nauji siūlymai vykdymui pagerinti, Helsinkio akto vykdymui apžvelgti antrosios "Belgrado" konferencijos sutarimas ir konferencijos išvadų suredagavimas. Kadangi pagrindinis Belgrado konferencijos darbas vyksta uždaruose komitetų posėdžiuose ir pilnaties viešieji posėdžiai apriboti tik bendromis diskusijomis, konferencijos eiga viešumai palyginti nedaug težinoma.

JAV kongreso sudarytoji Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo komisija, pirmininkaujama Floridos kongresmano Dante B. Fascell'o, paprastai vadinama Fascello komisija Helsinkio Galutinio Akto vykdymui prižiūrėti, iki Belgrado konferencijos turėjo 12 viešų posėdžių, išklausė 53 liudytojų parodymus ir priėmė 130 įvairių dokumentų. Komisijai liudijo ir dokumentus teikė pats valstybės sekretorius, esantieji ir buvusieji šio departamento aukštieji pareigūnai, USIA (Informacijų tarnybos) esantieji ir buvusieji pareigūnai, tarptautinių studijų institucijų moksliniai bendradarbiai, leidyklų atstovai, televizijos ir spaudos bendradarbiai, Jungtinių Valstybių buv. atstovai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijoje, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos grupių Helsinkio akto vykdymui Sovietų Sąjungoje stebėti atstovai, Amerikos Lietuvių Tarybos, Amerikos žydų komiteto, Amerikos rabinų tarybos, Amerikos lenkų kongreso, Amerikos ukrainiečių kongreso, Sovietų Sąjungos reformatų, babtistų, sekminininkų atstovai, Vakaruose atsidūrę disidentai, žmonės, negalintieji iš Sovietų Sąjungos išgauti savo artimųjų. Žodžiu, Jungtinių Valstybių pasiruošimas Belgrado konferencijai buvo dalykiškas ir įspūdingas. Fascello komisijos viešieji posėdžiai turėjo atitinkamai nuteikti viešąją opiniją ir veikti visus Helsinkio akto signatarus, o pirmiausia Sovietų Sąjungą. Pasiruošimo svorį didino ir faktas, kad Fascello komisija in corpore buvo įjungta į Jungtinių Valstybių delegaciją Belgrado konferencijai, o komisijos štabas — padarytas delegacijos technikiniu štabu.

Valstybės sekretorius C. Vance patikino Fas-cellio komisiją, kad savo politiką Belgrado konferencijoje Jungtinės Valstybės yra suderinusios su NATO sąjungininkais.

Reikia pripažinti, kad Jungtinių Valstybių delegacijos Belgrado konferencijai pirmininko Goldbergo įvadinė kalba (X.6) buvo išlaikyto diplomatinio stiliaus, bet iš esmės labai kieta. Helsinkio akte ryškūs du principai: valstybių lygybės pririncipas ir asmens laisvės principas. Dėtente stiprinimas ir Europos pasidalijimo likvidavimas neatskiriami nuo žmogaus teisių. Helsinkio Galutinio Akto visos dalys ir visi principai yra vienodos galios ir vertės. Jungtinės Valstybės nesiekia nei konfrontacijos, nei mainų tais dalykais, kuriais nebus sutarimo. Jungtinės Valstybės tik rūpinasi, kaip geriau skatinti Helsinkio akto vykdymą. Praėjęs 26 mėnesių laikotarpis žymi pažangą, bet neužtenkamą. Rytuose pažanga labai kukli. Kai kuriose srityse net padaryta atžanga. Ūkio duomenų skelbiama net mažiau, nekaip seniau. Mokslininkai neprileidžiami prie archyvų. Korespondentai privartaujami pasižadėti nesusitikti su disidentais. Tebekliudomas šeimų susijungimas. Žmogaus teisės yra nustatytos Jungtinių Tautų Chartos, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos, Helsinkio Galutinio Akto VII principo. Žmonės turi būti laisvi melstis, pasirinkti dvasininkus, religinę literatūrą, maldos namus. Minties išreiškimo laisvė nepakenčia cenzūros. Griežtai smerktinas persekiojimas asmenų ar grupių už rūpinimąsi Helsinkio akto vykdymu. Žmogaus teises labiausiai skiria Rytus nuo Vakarų. Belgrado konferencija tą skiriamąjį griovį turi susiaurinti, dėtente procesui suteikti žmoniškas dimensijas ir filantropišką išvaizdą. Galutinai tarptautinė taika neatsiejama nuo žmogaus teisių vykdymo.

Nors Rytai Helsinkio Galutinį Aktą interpretuoja skirtingai, negu Vakarai, ir nors to akto vykdymas Rytuose, ypatingai Sovietų Sąjungoje, lig šiol nesusilaukė reikiamo dėmesio ir nepadarė lauktos pažangos, vis dėlto Jungtinės Valstybės laiko dialogą su Sovietų Sąjunga tęstiną, tikėdamos, kad savo ištvermingu atsidėjimu Helsinkio akto nustatytų žmogaus teisių vykdymui pamažu praplės ir Sovietų Sąjungos tolerancijos ribas.

Ir Sovietų Sąjungos satelitų atžvilgiu prezidento Carterio vyriausybė tęsia buvusios respublikonų vyriausybės politiką, pabrėždama jų suverenumą ir nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, tai yra nepripažindama jų priklausymo Sovietų Sąjungos įtakos sferai, nors faktiškai Sovietų Sąjunga jiems dominuoja. Prezidentas Fordas dėl tos Jungtinių Valstybių nepripažinimo susatelitinimo politikos neapdairaus nusakymo televizijos debatuose su Carteriu bus praradęs nemažai Rytų Europos kilmės amerikiečių balsų ir gal net pačius rinkimus, nes sudarė įspūdį žmogaus, visai nesi-orientuojančio Rytų Europos tikrovėje.

Prezidento Carterio 1977 užsienio politikos planuose gal svarbiausiu dalyku bus buvęs Panamos kanalo naujos sutarties sudarymas, bet senate susidarę ratifikavimo sunkumai tą reikalą paliko 1978 metams.

Jungtinių Valstybių pasitraukimas iš Tarptautinės darbo organizacijos yra nuoseklus, tik vargu ar turės gilesnio poveikio pačiai tai organizacijai, išskyrus jos biudžetą. 1919 Tarptautinę darbo organizaciją steigiant, jos uždaviniai ir sąranga buvo taikyti kapitalistinei demokratijai. Po II-jo pasaulinio karo jos narių sudėtis ir jos politika radikaliai pasikeitė. Vyksta atkaklūs nuolatiniai išpuoliai prieš kapitalistinę demokratiją ir darbininkų laisvąsias organizacijas, susilaikant betgi nuo sovietų kritikos. Amerikos organizuota darbininkija bandė padėtį taisyti, bet nesėkmingai. Nenorėdama stambiu Amerikos įnašu remti akcijos prieš save, pagaliau apsisprendė iš šios organizacijos pasitraukti. Prezidento Carterio vyriausybė tam pritarė. Jungtinių Valstybių pasitraukimo poveikis būtų buvęs daug didesnis, jei jam būtų solidarizavusios Vakarų Europos demokratijos.

II
1977 Europos bendrąsias nuotaikas W. Laąuer (Strateginių ir tarptautinių studijų centro tyrimų tarybos pirmininkas, Washingtone) turbūt teisingai vaizduoja kaip apspręstas polinkio į susisuominimą. O susisuominimas reiškia tokią valstybės padėtį, kai draugingų santykių su Sovietų Sąjunga dingstimi aprėžiama valstybės suverenumo vykdymo laisvė.

1944 - 45 Stalinas galėjo Suomiją aneksuoti, kaip kad aneksavo Estiją, Latviją ir Lietuvą. Bet, vengdamas sukelti Jungtinių Valstybių priešiškumą, žinodamas Suomijos ryžtą iš paskutinųjų aneksijai priešintis ir norėdamas Suomijos pavyzdį turėti sovietinei propagandai apie Sovietų Sąjungos pagarbą mažų valstybių nepriklausomybei^ Stalinas pasitenkino Suomijai užkoręs sovietinio stiliaus neutralumą. Suomijai tai buvo taip pat aukšta kaina, bet žemesnė už jos kaimynams nustatytą aneksijos kainą. Suomijai palikta demokratinė santvarka, demokratiniai rinkimai, religijos laisvė, judėjimo laisvė. Bet Suomijos karinėms jėgoms ribas nustato Sovietų Sąjunga. Suomijos vyriausybė turi turėti ne tik savo parlamento, bet ir Kremliaus pasitikėjimą. Suomijos užsienio politika turi rikiuotis pagal Sovietų Sąjungos užsienio politikos liniją net ir tais atvejais, kai Sovietų Sąjungos politika, pvz., sovietų siūlymas Norvegijai neutralizuoti, yra aiškiai priešingas Suomijos interesams. Nors Suomijos spaudai formalios cenzūros nėra, bet pati spauda žino, kuo viskas baigtųsi, jei ji leistų sau laisvę skelbti Sovietų Sąjungai nepriimtinus dalykus.

Vakarų Europai būti susuomintai tuo tarpu tiesioginės grėsmės nėra. Vis dėlto 1977 Europa nesijautė laisva šeimininkė savo namuose. Buvo aiškiai jaučiamas Europos polinkis glostyti Sovietų Sąjungą, nuolaidžiauti jos kaprizams, jautriai skaitytis su kiekvienu Sovietų Sąjungos parodytu nepasitenkinimu: ar dėl Prancūzijos karinių reikalų biudžeto, ar dėl Ispanijos iniciatyvos įsijungti į NATO, ar dėl Austrijos projekto modernizuoti savo kariuomenę, ar net dėl Laisvosios Europos radijo įstaigos patalpų Muenchene. Ir prezidento Carterio žmogaus teisių vykdymo pabrėžimą palankiai sutiko tik Europos masės, bet ne spauda ir ne vyriausybės. Prancūzijos prezidentas tatai ir viešai pareiškė.

Tokioms Europos nuotaikoms yra kelios priežastys. Bene pirmaujanti jų bus Jungtinių Valstybių pozicijos komunizmo atžvilgiu pasikeitimas. Kai šeštame dešimtmetyje (1950 - 1960), palyginti su dabartine padėtimi, Sovietų Sąjungos ir komunizmo padėtis buvo daug silpnesnė (Sovietų Sąjungoje vyko destalinizacija, satelituose — kompartijų valymai), kai Sovietų Sąjunga nebuvo įsitvirtinusi nei Kuboje, nei pietryčių Azijoje, nei Afrikoje, kai apie kompartijos atėjimą į valdžią Europoje demokratinių rinkimų keliu niekas turbūt net negalvojo, — tada Jungtinėse Valstybėse veikė, valdžios ir visuomenės stipriai remiama, antikomunistinės veiklos organizacija, išplėtojusi gyvą antikomunistinį sąjūdį. Dabar, aštuntame dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjunga yra įsitvirtinusi visuose kontinentuose, kai kompartijos įtaka yra įsibrovusi net į Britanijos Darbo partiją, — Jungtinių Valstybių antikomunistinės veiklos mašina yra visai išmontuota. Jungtinių Valstybių liberalams pats antikomunizmas yra tolygus McCartizmui. Kad ir kairė gali būti ir yra antikomunistinė — jiem nė motais. Kai Sovietų Sąjunga aiškiai deklaruoja, kad dė-tente politika jokiu būdu nereiškia ideologinės kovos paliaubų, juoba ideologinės taikos, Jungtinės Valstybės, atvirkščiai, savąją veik visą ideologinės kovos organizaciją dėtente politikos dingstimi likvidavo.
Antroji Europos susisuominimo nuotaikų priežastis yra Europos vadovaujančio sluoksnio pasikeitimas. Tuoj po II-ojo pasaulinio karo šį sluoksnį dominavo krikščioniškosios pasaulėžiūros žmonės: Adenauer, De Gasperi, Schumann ir senosios kartos socialdemokratai ar socialistai: Attlee, Bevin, Brandt, Nenni, Ollenhauer, Ramadier, Saragatt. Dabar tą senąją gvardiją jau pakeičia jaunesnieji, kurių nuotaikos komunizmo atžvilgiu yra kitokios. Jie linkę vienybės siekti ir su Rytų Europos režimų partijomis, ir pripažinti, kad sovietinės profsąjungos "užtikrinančios žmogiškąsias vertybes", ir skelbti, kad Baltijos kraštų žmonės sovietinėje vergijoje "labai efektyviai patys tvarko savo reikalus". Tas Europos jaunosios kartos ultramarksizmas teikia didelių vilčių sovietinio komunizmo ekspansijai.

Ne paskutinėje vietoje Europos susisuominimo nuotaikas kelia ir Europos nevieningumas, išcentrinių jėgų veikimas, Prancūzijos nepasitikėjimas, įtarumas ir baimė Vokietijos atžvilgiu, D. Britanijos nepajėgumas susigyventi su pasikeitusiu savo vaidmeniu pasauliui ir Europai.

Dar būdamas V. Vokietijos kancleriu, W. Brandtas labai pesimistiškai žvelgė į Europos ateitį: "Vakarų Europos demokratijai bėra likę apie 20 - 30 metų. Po to ji, stigdama energijos ir nevairuojama, paskęs ją apsupusios diktatūros jūroje".
Eurokomunizmas sykiu yra ir Europos susisuominimo nuotaikų priežastis ir pasekmė. Priežastis ta prasme, kad komunizmą jis vaizduoja su žmonišku veidu, žadantį laikytis demokratinės santvarkos, vykdyti demokratinį procesą ir gerbti žmogaus teises, tuo būdu ugdydamas Europos susi-suominimui neatsparumo mentalitetą. Bet eurokomunizmas sykiu yra ir Europos susisuominimo nuotaikų pasekmė, kylanti iš žmonių baimės pavėluoti prisitaikyti, iš skubėjimo apsidrausti, kad įvykiai neužgriūtų nepasirengus jų sutikti. Kad apsidraudėliškumas labai žymų poveikį daro žmonių nuotaikai, matėme iš demokratinės Vokietijos pavyzdžio, Hitleriui atėjus į valdžią. Per trumpą

FRIDRICHS MILTS New Yorkas (aliejus) Iš pabaltiečių dail. parodos Nuotr. B. Rozitis

laiką po jo atėjimo milijonas su viršum Vokietijos valdininkų pasiprašė priimami NSDAP (Hitlerio partijos) nariais, nors jokio spaudimo jiems tuo reikalu nebuvo.

Faktiškai eurokomunizmas yra neišvengiamas rezultatas pačioje Sovietų Sąjungoje susidariusios padėties. Nuo Chruščiovo destalinizacijos iki Solženicyno "Gulago" yra atskleistas toks žiaurus ir atstumiantis Sovietų Sąjungos ir jos kompartijos paveikslas, kad Vakarų Europos kompartijos, nenorėdamos prarasti masių pasitikėjimo, turi bent oficialiai atsiriboti nuo sovietinio "rojaus". Tik du procentai prancūzų, balsuojančių už kompartijos kandidatus, pasisako, kad sutiktų gyventi Sovietų Sąjungoj. Vadinas, Vakarų industrinės visuomenės žmogui Sovietų Sąjunga nėra žadėtojo rojaus pavyzdys. Vakarų kompartijos iš to turi pasidaryti atitinkamas išvadas. Tokios išvados beieškant, atrodo, ir bus užsikabinta už eurokomunizmo. Tačiau Vakarų Europos kompartijų, kaip sakoma, nusirusinimas dar nereiškia jų susidemokratinimo. Albanijos, Jugoslavijos, Kinijos kompartijos yra nutraukusios savo pavaldumą Sovietų Sąjungai, bet jų totalitarizmas nuo to nė kiek nesudemokratėjo. Todėl Europos demokratinio socializmo sluoksniai yra nustebę ir pasipiktinę Jungtinių Valstybių kai kurių kairiųjų liberalų entuziastingu palankumu euroko-munizmui. Ar 1977 sušvitusi eurokomunizmo žvaigždė patvariai spindės komunizmo pasaulyje, ar pasirodys tik meteoru, vis tiek Vakarų Europos demokratijai komunistinio totalitarizmo grėsmė pasiliks. O tai reiškia, kad pasiliks Europoje ir susisuominimo nuotaikos.
Europoje 1977 apskritai buvo nervingi. Britaniją sunkiai kamavo infliacija ir streikai, nors šiaurinėj Airijoj katalikų - protestantų tarpusavio žudynės buvo kiek atlyžusios. Britų humoristai naujiesiems metams savo kraštui taikliai linkėjo, kad dar metus Britaniją valdytų Tarptautinis pinigų fondas (gelbėdamas Britanijos valiutą) ir kad šiaurinės Airijos katalikai ir protestantai priimtų islamo religiją, nes kitaip jų tarpusavio kovai nebus galo.

Prancūzijoj po rinkimų į miestų savivaldybes, kuriuose komunistų - socialistų blokas laimėjo 70% miestų (156 iš 221), susidarė įspūdis ir nuotaika, kad tas blokas laimės ir 1978 kovo rinkimus į parlamentą ir lems Prancūzijos vyriausybės sudėtį. Tik du pastarojo meto reiškiniai tokią galimybę tolina: prasidėję nesutarimai paties komunistų -socialistų bloko viduje dėl bendros programos ir prasiveržęs eksmarksistų sąjūdis. Tų eksmarksistų nedaug, bet jie jauni (30 - 40 metų amžiaus), talentingi ir labai narsūs. Bestudijuodami aukštosiose mokyklose, jie susižavėjo kairiojo ekstremizmo idėjomis ir buvo pirmosiose maištaujančios studentijos gretose. Bet Solženicyno "Gulagas" ir artimesnė pažintis su marksizmo praktika Sovietų Sąjungoje bei Rytų Europoje privertė juos savo nusistatymus peržiūrėti. Ir 1977 jie jau buvo, kaip sakoma, priešingoj barikadų pusėj. Jų kai kurios parašytos knygos susilaukė visuotinio dėmesio ir patraukė visuomenės opiniją. Ar ir kokio poveikio tie eksmarksistai turės pačiam kairiųjų ekstremizmui — tik ateitis parodys. Tuo tarpu kairiojo ekstremizmo teroro apraiškų pačioj Prancūzijoj, atrodo, net pagausėjo.

Bet ypač V. Vokietijoje politinio ekstremizmo teroras 1977 buvo bepradedąs įsisiūbuoti. Pradžioje vyriausybė vengė teroristams griežtų priemonių ir jų konstitucinių teisių laikino apribojimo, bet įvykiai privertė to santūrumo atsisakyti: išleistas specialus įstatymas, panaudoti specialių uždavinių parašiutininkai, pritaikyta ekstradicijos sutartis. Nepaisant siūbtelėjusio terorizmo, Vokietija tebėra nuosaikios politikos pastovumo, verslaus ūkinio tvirtumo bei pažangaus socialinio aprūpinimo pavyzdys, ir NATO stipriausia atrama Europoj.

Jei savo laikais Lietuvos - Lenkijos "com-monwearth'as", sakydavo, laikosi savo netvarka, tai Italija 1977 laikėsi krikščionių demokratų - komunistų savotiška simbioze. Nė katras šios simbiozės partneris nėra padėtimi patenkintas. Bet taip pat nė katras neturi perspektyvos be antrojo talkos valdyti infliacijos, nedarbo ir tarptautinio įsiskolinimo už naftą slegiamos Italijos. Net konservatyvieji krikščionys demokratai, kaip Fanfani, rodo draugišką veidą komunistams. Padėtis — kaip šeimoje, kai vyras su žmona vienas antro nekenčia, bet vaikų labui nei skiriasi, nei išsituokia. Ta itališkoji simbiozė ir apskritai padėtis Italijoje labiausiai neramina NATO dešiniojo sparno strategus, juoba, kad abiejų pasaulinių karų patirtis liudija Italijos kaip karinio sąjungininko nedidelę ištvermę bei ištikimybę.

NATO itališkąjį rūpestį dar padidina Graikijos posūkis kairėn ir neišspręsti Kipro klausimai. Nors Graikijos parlamento rinkimuose Karamanlio vyriausybė atsilaikė, vis dėlto NATO nepalanki socialistų opozicija pusėtinai sustiprėjo. Be to, Graikija labai jautri Kipro padėčiai. Dėl Kipro prezidento arkivyskupo Makarios mirties ir Kipro graikų - turkų tarpusavio santykių išlyginimas užsi-delsė bei nejuda ir Turkijos karinių jėgų iš Kipro atsitraukimo sprendimas. Tik Jungtinių Tautų kariniai daliniai Kipre sulaiko karo veiksmų atsinaujinimą. Kipro klausimas neigiamai veikia Graikijos - Turkijos santykius ir NATO planus.

Europos painiavas dar daugiau komplikuoja Portugalijos jauno demokratinio režimo negalavimai. Nuvertę diktatūrą ir apsigynę nuo komunistų bandymų užkarti savąją diktatūrą, portugalai demokratiniuose rinkimuose savo pasitikėjimą pareiškė trims demokratinėms partijoms: socialistams, socialdemokratams ir centro demokratams. Bet vyriausybę sudarė vieni socialistai. Neturėdami parlamente daugumos, jie reikalingi kitų dviejų partijų paramos. Socialistų vyriausybė paveldėjo kai kuriuos ūkio sunkumus iš diktatūros laikų, dar didesnius — iš pereinamojo komunistų bandomojo laikotarpio. Bet ir pati socialistų vyriausybė, užuot skatinusi privatinę iniciatyvą, per daug panūdo plėsti nuostolingą valstybinę pramonę. Pasekmės: bedarbių apie 25% darbo jėgos, infliacija apie 30% ir apie vienas bilijonas dolerių deficito biudžete. Sunkumams įveikti socialdemokratai ir centro demokratai pareikalavo socialistų ūkio politikoje pakeitimų ir savo žmonėms vietų vyriausybėje. Socialistai užsispyrė. Vyriausybei tada pareikštas nepasitikėjimas. Į 1978 Portugalija įžengė ir su ūkio, ir su vyriausybės krize, ir su krizės grėsme pačiai jaunai demokratijai. O šioji krizė savo ruožtu gali sukelti grandininę reakciją Graikijos bei Ispanijos jaunose demokratijose.

Tuo tarpu 1977 Ispanijoje demokratinio režimo padėtis sutvirtėjo. Paruoštas naujos konstitucijos projektas, anot Londono, "The Economist", yra apdairus išminties, patirties ir idealizmo derinys, iš kurio gali kai ką perimti ir Britanijos, Italijos u Prancūzijos santvarkos.

Ne tik Europos, bet viso pasaulio politiniam gyvenimui naują precedentą davė 1977 Nobelio taikos premijos paskyrimas Tarptautinės amnestijos organizacijai už pastangas gelbėti politinius kalinius ir skatinti pagarbą žmogaus teisėms, tuo būdu pabrėžiant žmogaus teisių sąsają su tarptautine taika.

III
Jei prancūzų valstybininkas Mirabeau apie savo meto Prūsijos karalystę galėjo tarti, kad Prūsija nėra karalystė, turinti savo armiją, o, atvirkščiai — armija, kuri turi savo karalystę, tai nuo 1917 bolševikų revoliucijos apie Rusiją kiekvienas galime tarti, kad ji nėra valstybė, turinti kompartiją, o, atvirkščiai — kompartija turi Rusiją. Ogi po 1917 bolševikų revoliucijos kompartija jau pragyveno trejopas savo generacijas: ideologų bei idealistų, teroro bei teroristų ir dabartinę cinikų, kurie, nors ir žinodami sovietinio komunizmo ideologijos bankrotą bei teroro praktikos neapsakomas žiaurybes, vis dėlto yra jautrūs tik vienų vienam dalykui — savo padėties išlaikymui. Tačiau, kad ir kaip šių dienų kompartijos aristokratija yra jautri savo padėties pavojams, ji jau vis tiek nebegali išvengti dviejų veiksnių įtakos: Sovietų Sąjungos karinių jėgų komplekso ir tarptautinės raidos.

Nei Chruščiovas, nei Brežnevas be Sovietų Sąjungos karinio komplekso paramos nebūtų įkopę : valdžios viršūnę ir negalėtų joje laikytis. Tačiau tas Sovietų Sąjungos karinis kompleksas veikia ne tik Sovietų Sąjungos vidaus politiką, bet ir tarptautinę. Kai Jungtinės Valstybės tenkinasi vadinama strategine pusiausvyra, Sovietų Sąjunga siekia strateginio pirmavimo. Kai Jungtinių Valstybių strategijos doktrina yra atremta i prielaidą, kad branduolinių ginklų naikinamoji jėga yra tokia savižudiškai baisi abiem kariaujančioms pusėms, kad dėl to pats karas tampa neįmanomas, — sovietinė strategijos doktrina, nors ir neneigia branduolinio karo naikinamojo poveikio ("extremely destructive") abiem kariaujančioms šalims, vis tiek jo nelaiko savižudybe, o laikosi prielaidos, kad, jam geriau pasirengusi šalis, iš jo išeitų laimėtoja. Šiokie Jungtinių Vaisių ir Sovietų Sąjungos strateginių doktrinų skirtingumai turi reikšmės ir strateginio ginklavimosi apribojimo deryboms (SALT) ir tarptautiniams santykiams apskritai. Bet 1977 tarptautinė įvykių raida Sovietų Sąjungai nebuvo palanki.

Europoje Sovietų Sąjunga buvo defenzyvoje. Kaip žinome, derybose su Sovietų Sąjunga dėl Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos darbotvarkės ir numatomų deklaracijų turinio Vakarai visą laiką tvirtai laikėsi nusistatymo, kad Helsinkyje sutarsimieji bendradarbiavimo principai apimtų ir žmogaus teisių principą. Po ilgų derybų Sovietų Sąjunga sutiko, kad Helsinkio Galutiniame Akte būtų įrašytas šalia kitų bendradarbiavimo principų ir žmogaus teisių vykdymo principas, kuris ir buvo įrašytas VII-uoju principu. Sovietų Sąjunga taip pat sutiko, kad po dvejų metų Helsinkio akto signatarai Belgrado konferencijoje patikrintų šio akto principų praktišką vykdymą.
Nors Belgrado konferencija 1977 nesibaigė ir jos suredaguotos išvados dar nežinomos, bet tos konferencijos faktas neabejotinai darė Sovietų Sąjungai įtakos žmogaus teisių vykdymo atžvilgiu. O dar svarbiau, kad Belgrado konferencija nepaneigiamai patvirtino Sovietų Sąjungos sutikimą pripažinti Helsinkio Galutinio Akto signatarams teisę to akto kontekste vertinti žmogaus teisių vykdymą Sovietų Sąjungoje, vadinas, pripažino teisę "kištis į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus". Tai bene pirmasis toks plyšys sovietinėje
suverenumo doktrinoje. Dėmesio taip pat vertas faktas, kad Sovietų Sąjungos atstovas (Loginovas) Belgrado konferencijoje pripažino Sovietų Sąjungai padarytus dėl žmogaus teisių vykdymo padėties priekaištus esant pagrįstus, tik Sovietų Sąjungą teisino argumentu, kad ir kituose Helsinkio akto signatarų kraštuose tuo atžvilgiu padėtis ne be priekaištų ("You're another").
Kai kas įtaria Sovietų Sąjungą žinomuosius disidentus ir Helsinkio akto vykdymui stebėti Rusijos grupės narius Orlovą, Gincburgą ir Šča-ranskį laikant kalėjime kaip įkaitus, kad Belgrado konferencijoje galėtų jų laisve mainikauti už Vakarų santūrumą Helsinkio akto kontekste vertinant Sovietų Sąjungos praktiką žmogaus teisių vykdymo srityje. Bet turbūt arčiau tikrovės bus nuomonė, kad tie įžymieji sovietiniai disidentai kalinami ne mainams už Vakarų santūrumą Belgrado konferencijoje, bet dėl pačiai Sovietų Sąjungai reikalingo gesto po Belgrado konferencijos įspūdžiui sudaryti, juos paleidžiant.

Nepavyko Sovietų Sąjungai nė Ženevos derybose išpešti iš Jungtinių Valstybių vienašališkų nuolaidų. Strateginio ginklavimosi apribojimo naujos sutarties nepasirašyta. Tacitu consensu laikinai pratęstas 1972 sutarties galiojimas.

Ir Brežnevo apsilankymas Prancūzijoje jokiu regimu padariniu Sovietų Sąjungos pozicijų Europoje nesustipnno.

Azijoje Sovietų Sąjungai nepavyko rasti išeities iš aklagatvio santykiuose su Japonija. Sovietų Sąjungai rūpėjo neutralizuoti Japoniją Kinijos atžvilgiu, t.y. įkalbėti Japonijai, kad nesutiktų taikos sutartyje su Kinija priimti klauzulės "priešintis trečiosios valstybės hegemonijai Azijos erdvėje". (O kieno hegemonija Azijai gresia — aišku.) Vis tik Japonija tam Sovietų Sąjungos spaudimui nepasidavė. Japonija taip pat nesutiko atsisakyti savo reikalavimo, kad Sovietų Sąjunga grąžintų jai Kurilų salyno dvi saliukes, kurių Japonija nėra perleidusi Sovietų Sąjungai San Francisco sutartimi. Didelis nemalonumas Sovietų Sąjungai buvo, kai už tų saliukių grąžinimą pasisakė ir Japonijos kompartija, sykiu paskelbdama viešumai, kad jau 1964 Chruščiovas buvo pažadėjęs tas saliukes grąžinti.
Nepavyko Sovietų Sąjungai taip pat planas Kinijos kaimynams įpiršti kolektyvinį saugumą ir apsupti Kiniją vadinamojo "cordon sanitaire" žiedu. Net ir Šiaurės Korėja pasirodė nelinkusi į glaudesnį bendradarbiavimą su Sovietų Sąjunga, kad neerzintų Kinijos. Nebuvo sėkmingos ir Sovietų Sąjungos pastangos savo pusėn prieš Kiniją palenkti Filipinus, Maleziją, Singapūrą ir Tailandą. Kol Indijos vairas buvo Indyros Gandhi rankose, o Sri Lankos vairas — Bandaranaikės rankose, Sovietų Sąjungai buvo pasisekę gana tvirtai jaustis Indijoje ir savo įtaką stiprinti Indijos vandenyne. Bet 1977 ir Indijoje, ir Sri Lankoje vyriausybės vairas perėjo į opozicijos rankas. (Tuo atžvilgiu 1977 Azijos moterims buvo nepalankūs.) Pasikeitus vyriausybėms, pasikeitė ir Sovietų Sąjungos pozicijos tame regione. Žodžiu, Sovietų Sąjungos "containment" politika Kinijos atžvilgiu 1977 nebuvo sėkminga. Ir jos rezultatas — tik pačios Sovietų Sąjungos didesnis izoliavimas iš Azijos reikalų sprendimo. Savo ruožtu Sovietų Sąjungos bandymai silpninti Kiniją iš vidaus ir puoselėtos viltys po Mao Tse-tungo mirties taip pat neįvyko. Nors Kinijos vidaus kova tarp nuosaikiųjų ir radikaliųjų srovių dar nebaigta, bet Hua Kuo-fengo ir Teng Hsia-pingo vadovaujami nuosaikieji savo pozicijas valdžioje aiškiai konsoliduoja. Faktiškai Tolimuosiuose Rytuose Sovietų Sąjungos aiškioje įtakoje bėra likęs Vietnamas.
Be abejojimo, Sovietų Sąjunga šiuo metu, atrodo, dar nesunkiai galėtų Kiniją priveikti jėga. Tačiau karinių priemonių prieš Kiniją vartoti Sovietų Sąjunga aiškiai vengia, numatydama, kad Sovietų Sąjungos karinė invazija į Kiniją sublokštų prieš Sovietų Sąjungą Kinijos pusėje ne tit Japoniją, bet ir Vakarų Europą, ir Jungtines Valstybes. Tokios grėsmės Sovietų Sąjungai ir savo padėčiai kompartijos aristokratija negali rizikuoti, nors pats laikas veikia Kinijos, o ne Sovietų Sąjungos labui.
Ogi dėl Sovietų Sąjungos politikos vadinamojo III-ojo pasaulio atžvilgiu turbūt bus teisingas Londono "The Economist" sarkastiškas naujametinis linkėjimas Sovietų Sąjungai, kad 1978 jį siųstų į Afriką savo patarėjų daug daugiau kaip 1977 ir tuo būdu paskubintų sąlygas atitinkamų Afrikos kraštų pasitikėjimui Sovietų Sąjunga pašlyti ir tuos patarėjus išvyti. Iš tikro 1977 Somalija išvarė sovietinius patarėjus, nutraukė diplomatinius santykius ir atsakė sovietų laivynui bazes Berberos ir Kismajo uostuose. Truputį anksčiau Sovietų Sąjungos karinius patarėjus išvarė ir diplomatinius santykius nutraukė Sudanas. Tačiau savo penetracijai Afrikoje Sovietų Sąjunga yra susiradusi sėkmingesnį kelią per Kubos tarpininkavimą. Civilinių ir karinių Kubos patarėjų ir talkininkų 1977 Afrikoje buvo skaičiuojama: Angoloje apie 4000 civilių ir apie 19,000 karinių; Benine 20 karinių patarėjų; Bisau tarp 100 ir 200 karinių patarėjų; Ekvatorinėje Gvinėjoje tarp 300 ir 400 karinių patarėjų; Etiopijoj — 150 civilių ir 400 karinių; Gvinėjoj iki 500 karinių patarėjų; Konge 100 civilių ir 300 karinių patarėjų; Libijoj tarp 100 ir 125 karinių patarėjų; Malagaše 30 karinių patarėjų; Mozambike 150 civilių ir iki 600 karinių; Siera Leonėje iki 125 karinių; Tanzanijoj apie 500 civilinių patarėjų ir Ugandoj 20-25 kariniai patarėjai.
Vienintelis aiškus Sovietų Sąjungos tarptautinės politikos laimėjimas 1977 buvo vadinamoji Gromyko — Vance deklaracija dėl Ženevos konferencijos spręsti arabų — Izraelio bylai. Izraelio užsispyrimui suminkštinti prezidentas Carteris ryžosi sugrąžinti į Artimųjų Rytų erdvę ir į arabų — Izraelio santykių bylą Sovietų Sąjungos veiksnį, kurį Kissingeris jau buvo išstūmęs.

Ne be ryšio su Sovietų Sąjungos tarptautine padėtimi Tolimuosiuose Rytuose, taip pat su Helsinkio akto principais Europoje sovietinių satelitų suverenumo vykdymo varžtai ėmė darytis elastingi. Tai ypačiai galima justi Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje. Ir pačioje Sovietų Sąjungoje ir okupuotose Baltijos valstybėse, pasak Tomo Venclovos, vyksta "laisvės zonos plėtimas", ir tas procesas truputį primenąs Ispanijos Franco režimo paskutinius laikus, kai žmonės pradėjo nebijoti valdžios. Apie tai liudijo ir Sacharovo vardo visuomeninio tribunolo II-ajai sesijai Romoje (1977.XI.25-28) Tarptautinės amnestijos organizacijos skyriaus Sovietų Sąjungoje steigėjas mokslininkas Valentinas Turčinas, tvirtindamas, kad Sovietų Sąjungos saugumo policijos jėga vis kiečiau atsitrenkianti į asmens valią, į disidentų sąjūdžio žmonių valią. Tas "laisvės zonos plėtimas" Sovietų Sąjungoje 1977 ypač buvo pajudintas dviejų tarptautinių įvykių: Honoluluose mgpiūčio 28 — rugsėjo 3 dienomis vykusio Tarptautinio psichiatrų kongreso ir spalio 4 Belgrade prasidėjusios Helsinkio Galutinio Akto vykdymui apžvelgti konferencijos.
Kai Tarptautinės amnestijos organizacija išleido sovietinio disidento Aleksandro Padrabineko knygą apie Sovietų Sąjungos psichiatrinių ligoninių vaidmenį politiniams disidentams kalinti ir sovietiniam režimui priešiškiems politiniams nusi-tatymams sužlugdyti, klausimas iškilo ir Tarptautiniame psichiatrų kongrese, kuris, nepaisydamas sovietų atstovų ir sovietų pataikūnų atkaklaus priešinimosi, vis tiek priėmė nutarimą pasmerkti Sovietų Sąjungos psichiatrinių ligoninių praktiką politiniams disidentams kankinti. Tai indelis smūgis Sovietų Sąjungos tarptautinei įtakai.

IV
1977 tarptautinė politika, atrodo, bus įveikusi dvi aklavietes: Artimuosiuose Rytuose arabų — Izraelio santykių aklavietę ir pietinėje Afrikoje baltųjų — negrų santykių aklavietę. Abejur išeita, taip sakant, iš vienašališkai savais interesais įtvirtintų pozicijų į judrų ieškojimą abiem pusėms priimtinų kompromisų tarpusavio taikai ir sugyvenimui sukurti.

Ypačiai nelauktas buvo arabų — Izraelio fronte išėjimas iš metų metais tvirtintų pozicijų į judrų kompromisų ieškojimą. Nuo 1975 rugsėjo, kai Kissingeriui šiaip taip pasisekė sukombinuoti Egipto — Izraelio antrąjį Sinajaus susitarimą, Artimųjų Rytų padėtis tarsi sustingo ir nejudėjo, o tik įtampa tarp arabų ir Izraelio didėjo. Nelemtiems įvykiams už akių užbėgti Jungtinių Valstybių naujoji demokratų vyriausybė nedelsdama turėjo imtis kokios nors iniciatyvos.

Todėl, tik spėjęs įsitaisyti Baltuosiuose rūmuose, prezidentas Carteris pradėjo ieškoti Artimųjų Rytų taikai pagrindų. Neturėdamas tarptautinės politikos amato patirties, bet suprasdamas arabų — Izraelio bylos sudėtingumą, pradiniam problemų apčiupinėjimui Carteris vieną po kito kvietėsi į Washingtoną Izraelio bei arabų politikus, kad iš pirmųjų lūpų patirtų autentiškus jų nusistatymus tarpusavio santykių klausimu.

Pačioje prezidento Carterio aplinkoje subrendo mintis, kad Artimųjų Rytų "Gordijaus mazgą" sėkmingai atmegzti parankiausia būtų vienu kirčiu, atseit, už bendro taikos stalo susodinant visų arabų, — įskaitant ir Palestinos išlaisvinimo organizacijos arabus, — ir Izraelio atstovus, Jungtinėms Valstybėms pasiliekant tik autoritetingo tarpininko vaidmenį. Sumanymo pradininku laikomas prezidento Carterio Saugumo tarybos pirmininkas prof. Z. Brzezinskis.

Ypač jautrus pasirodė palestiniečių klausimas. Atsimename, būdama Izraelio premjere, Goldą Meyer Jungtinių Tautų pilnačiai aiškino, kad tokios palestiniečių tautos iš viso nėra, o yra tik arabų pabėgėlių iš buv. D. Britanijos protektorato. Palestinos išsilaisvinimo organizacija visoms Izraelio partijoms buvo tik teroristų samplaika, su kurios atstovais Izraelis jokiomis aplinkybėmis nesiderės.
Prezidento Carterio pozicija palestiniečių atžvilgiu Jungtinių Valstybių politikoje buvo naujovė, kuri Izraelį ypač jaudino dėl dviejų priežasčių. Pirma, Washingtonas dėl jos nebuvo iš anksto pasiaiškinęs su Izraeliu, atseit, Izraelis buvo pastatytas prieš faktą. Antra, Izraelis netruko iššifruoti, kad prieš porą metų respublikonų vyriausybės užsakytas Brookings institutas, ruošdamas vadinamąjį "Violetinį raportą" apie padėtį Artimuosiuose Rytuose ir numatydamas tos padėties galimus sprendimus (tarp jų buvo iškelta ir palestiniečių valstybės sudarymo galimybė), bendradarbiais tam raportui paruošti buvo pasitelkęs ir tuolaikinį Columbijos universiteto profesorių Z. Brzezinskį, dabartinį prezidento Carterio patarėją tarptautinio saugumo klausimais, ir Pennsylvanijos universiteto mokslinį bendradarbį W. Quantą, dabartinį Brzezinskio patarėją Artimųjų Rytų klausimais. Taigi, ką Columbijos ir Pennsylvanijos universitetų profesoriai Brzezinskis ir Quantas anksčiau buvo piršę "Violetiniame raporte", dabar jau kaip Saugumo tarybos pirmininkas ir jo patarėjas Artimųjų Rytų klausimais yra įpiršę prezidentui Carteriui. Tokios naujovės Jungtinių Valstybių politikoje Izraelis nelaukė ir su ja sitikti anaiptol nebuvo linkęs.

Izraelio kategoriškas "ne", jei prie taikos stalo dalyvauja palestiniečių atstovai, ir, atvirkščiai, arabų kategoriškas "ne", jei prie taikos stalo palestiniečių nebus, paralyžavo prezidento Carterio iniciatyvą, o tolimesniam žaidimui Jungtinių Valstybių kortas dar labiau sumaišė 1977. V. 17 Izraelio parlamento rinkimai, suardę Darbo partijos koaliciją ir Izraelio vairą pasukę į dešinę, įgalindami Menacheną Beginą sulipdyti dešiniųjų koaliciją.

Beginąs yra žinomas žabotinskininkas, be-kompromisinio nusistatymo "Eretz Yisrael" (Izraelio žemių) klausimais. Rusijoje gimęs Vladimiras Žabotinskis (1880-1940) jau 1920 Palestinoj telkė žydų savisaugos dalinius ("naganau"), 1921 buvo išrinktas į sionistų vyr. vadovybę, bet dėl nesutarimų su sionistų nuosaikiu vadu Chaimu Weizmanu 1923 iš tos vadovybės pasitraukė ir pradėjo organizuoti savo karinguosius sionistus, ypač sionistų karingąjį jaunimą. Žabotinskio karingųjų sionistų bekompromisinis siekimas — atkurti Izraelį visoje Palestinos erdvėje, taigi neišskiriant nė dabartinės Jordano karalystės. Prieš II-ąjį pasaulinį karą Žabotinskio sionistai skaičiavo apie pusantro milijono savo šalininkų. Ir nepriklausomoje Lietuvoje Žabotinskis yra lankęsis keletą kartų; žabotinskininkai gana stipriai reiškėsi. Tarp žabotinskininkų vadovaujančių veikėjų prasikišęs buvo ir M. Beginąs, kuris po II-ojo pasaulinio karo buvo ir vienas iš atkūrėjų 1920 Žabotinskio pradėtų organizuoti "haganah" dalinių, kurių teroristinė veikla 1946 buvo privertusi britus už Begino galvą paskirti stambią premiją.

Suprantama, kad prezidento Carterio pasisakymas už palestiniečių teisę į tėvynę Beginui buvo siaubingas. Pirmasis juodviejų pasitarimas Washingtone buvęs tikrai kietas. Begino nusistatymai įtikino Carterį, kad buvęs Valstybės pa-sekretorius G. W. Bali yra teisus, ragindamas Jungtines Valstybes imtis Izraelio atžvilgiu kietos diplomatijos, neleist Izraeliui apspręsti Jungtinių Valstybių politikos, o apsaugoti Izraelio egzistenciją prieš paties Izraelio trumparegiškumą. Bet Carteris taip pat atsiminė, kad 1974 prieš Palestinos išlaisvinimo organizacijos stebėtojų įsileidimą į Jungtines Tautas pasisakė 71 senatorius, o 1976 net 76 senatoriai laišku įspėjo prezidentą Fordą dėl jo neva nepakankamo jautrumo Izraelio reikalams. Todėl pats vienas nedrįso rizikuoti griežtesniu spustelėjimu Izraeliui. Tam reikėjo pasitelkti Sovietų Sąjungą. Taip atsirado Vance-Gromyko deklaracija. Izraelis dėl jos užpyko. Jungtinių Valstybių žydų reakcija buvo masinė. Per keturias dienas Baltuosius rūmus užtvindė 7268 telegramos ir 827 protestai telefonu. Prezidentas Carteris pasijuto kaip ant karštų akmenų šokti mokomas lokys: kurią koją kur tijc stato, kiekvienai visur karšta.

Vis dėlto Sovietų Sąjungos sugrįžimas į Artimųjų Rytų surizgusius santykius su Izraeliu aiškiai nepalankia politika ir Beginą įtikino, kad prieš prezidento Carterio Artimųjų Rytų taikos planą šiauštis Izraelis negali rizikuoti. Ir čia įvyko persilaužimas Izraelio principiniame nusistatyme palestiniečių traktavimo atžvilgiu: palestiniečių tėvynės klausimas pasidarė nebe principo, o tik praktiško bei teisiško apipavidalinimo klausimu. Carterio planas susodinti prie bendro taikos stalo visų arabų — įskaitant palestiniečius — ir Izraelio atstovus taikos pasitarimams, kuriems autoritetingai vadovaus Jungtinės Valstybės ir Sovietų Sąjunga, atrodė jau tampąs tikrove.

Bet štai tokioj Izraeliui nepalankioj įvykių raidoj Egipto prezidentas Sadatas — gal apgalvotai, o gal ir tik retoriškai — prasitarė, kad dėl taikos jis sutiktų ir Izraelin nukeliauti, tarsi koks piligrimas. (Egipto biudžeto didelis deficitas ir apskritai sunki ūkio padėtis, 1977 pradžioje sukėlusi riaušes dėl maisto kainų pakėlimo, verčia Egiptą labiau rūpintis taika, nekaip ginklavimusi naujam karui su Izraeliu.) Beginui ta Sadato užuomina buvo kaip skęstančiam po kojų pajutimas netikėtos atramos. New Yorkui (CBS politiniam komentatoriui W. Cronkite) tarpininkaujant, įvyko prezidento Sadato euforiškoji kelionė Jeruzalėn, ir prasidėjo Egipto — Izraelio betarpiški taikos pasitarimai. Prasidėjo pildytis Izraelio planas derėtis be tarpininkų, juoba be tarpininkų vadovavimo, ir ne en hloc su visais arabais, o skyrium su kiekvienu Izraelio priešu pagal išmėgintą taisyklę — divide et impera. Čia pildėsi ir Begino planas ne tik išvengti Sovietų Sąjungos nepalankaus tarpininkavimo, bet ir Jungtinių Valstybių tarpininkavimo pobūdį pakeisti ta prasme, kad iniciatyva būtų Izraelio, ne Jungtinių Valstybių rankose, atseit, kad Jungtinės Valstybės talkintų Izraeliui tik ten ir tiek, kur ir kiek tokios talkos Izraelis šauksis. Atrodo, kad Beginui knietėjo taip pakeisti Jungtinių Valstybių vaidmenį Artimųjų Rytų byloje, kad G. Balio sugestijos negalėtų rasti vietos ir kad ne šuo vizgintų uodegą, o uodega vizgintų šunį. Pirmieji Sadato — Begino pasitarimai maždaug į tokią padėtį Jungtines Valstybes ir statė. Jie sustabdė Carterio plano vykdymą ir Jungtines Valstybes paliko už pasitarimų durų. Jie taip pat išjungė iš pasitarimų Sovietų Sąjungą ir suskaldė bei supykdė tarpusavy arabus. Tai didelis Izraelio laimėjimas. Bet ne galutinis.

Izraelio pagrindinė sąlyga Artimųjų Rytų taikai, — arabų sutikimas su Izraelio egzistencija, — galima sakyti, jau yra įvykęs faktas, neskaitant Irako, Libijos, Alžyro, kurie neturi su Izraeliu bendrų sienų, bet turi naftos ir pinigo. Tad faktiškai Artimųjų Rytų taikos raktas yra Izraelio rankose, nes tik nuo Izraelio pareina vadinamojo Vakarinio kranto ("West Bank"), Gazos juostos ir palestiniečių tėvynės klausimų patenkinamas sprendimas. Tam Izraelis privalo atsisakyti 1967 karo žymios dalies laimėjimų. Izraeliui, juoba Begino Izraeliui tai labai kankinanti dilema.
Panašią į Sadato staigmeną Artimuosiuose Rytuose 1977 iškrėtė ir Rodezijos premjeras Ian Sinith. Nors Rodezija ne Izraelis ir pietinės Afrikos tarptautinis vaidmuo, palyginti su Artimųjų Rytų, yra nereikšmingas, bet vadinamojo III-ojo pasaulio problemų kontekste Rodezijos baltųjų mažumos režimas yra kaip kojos piršto nuospauda. Dėl jos gali vaikščioti, tik jauti nuolatinį nepatogumą. Todėl britai, talkinami amerikiečių, neatlaidžiai tarpininkauja ir spaudžia savo buvusios kolonijos baltąjį mažumos režimą, kad valdžią perleistų juodajai daugumai, bet vis nesėkmingai. Ir staiga be kieno tarpininkavimo Rodezijos premjeras pradėjo pasitarimus su trimis nuosaikiaisiais negrų lyderiais. Pasitarimų posėdžiam iš eilės pirmininkauja visų delegacijų pirmininkai, visai kaip Vliko taryboje. Pasitarimuose nedalyvauja iš Rodezijos į Mozambiką ir Zambiją pabėgę radikalieji lyderiai, kurių užsienyje organizuojami partizanai puola ne tik Rodezijos baltuosius, bet neretai žudo ir juoduosius. Jų nedalyvavimas pasitarimus lengvina. 1977 pasitarimai priėjo principinį sutarimą. Beliko susiprasti dėl jo praktiško ir teisiško apipavidalinimo.
Pietų Afrikos respublikos aparteidas 1977 ryšium su vyriausybės griežta akcija prieš opoziciją ir su tardomo juodųjų lyderio Steve Biko nužudymu ne tik drumstė tarptautinę opiniją bet ir sulaukė Jungtinių Tautų pasmerkimo bei sankcijų. Jungtinėse Valstybėse, atrodo, vyrauja pažiūra už griežtas priemones prieš aparteidą, bet gana stipri yra ir nuosaikesnė pažiūra — nepertempti stygos. Pažymėtina, kad P. Afrikos respublikos suteiktąja kai kurioms juodukų gentims savivalda jų lyderiai patenkinti, ir objektyvūs stebėtojai pripažįsta, kad tų savivaldų gyvenimo standartas kur kas aukštesnis už daugelio Afrikos  valstybių  gyvenimo  standartą.
Angoloje tebesireiškia partizaninis pasipriešinimas prosovietiniam režimui. Ir jei jo užnugaryje nestovėtų stiprūs Kubos kariniai daliniai, vargu ar ilgai tvertų.
Neapskaičiuojamasis Ugandos kruvinasis diktatorius Aminas yra sykiu ir Afrikos režimų žiaurumo ir solidarumo simbolis. Amino kraštutinio žiaurumo priepuoliai yra palietę ir Jungtines Valstybes. Bet, kai Jungtinėse Tautose pamėginta Amino žiaurybes pasmerkti, Afrikos valstybės solidariai stojo už Aminą ir tas pastangas sužlugdė.
Nors rytinėje Afrikoje vyksta faktiškai tikras karas tarp Somalijos ir Etiopijos ir tarp Eritrėjos ir Etiopijos, bet bent viešumoje didžiosios galybės laikosi atokiai, vengdamos tarpusavio konfrontacijos.
Nors tai nėra tarptautinis įvykis, bet vis tiek baltiečiams reikšmingas: gruodžio 10 parlamento rinkimuose Australijos liberalų valdžia atlaikė pozicijas. Pralaimėjęs socialistas Whitlamas ir iš Darbo partijos lyderių pasitraukė. Su juo gal pasitraukė iš Australijos ir Baltijos valstybių aneksijos pripažinimo pavojus, su kuriuo taip šauniai Australijos baltiečiai neseniai turėjo kovoti.

----------------


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai