|
|
VERTINGŲ LOBIŲ PASAULIO KŪRĖJAS |
|
|
|
Parašė Pranas Gaida
|
Septyniasdešimt metų kunigui Stasiui Ylai 1978 m. sausio 5 d. sulaukė 70 metų amžiaus kun. Stasys Yla, pradėjęs savo žingsnius Luciūnų k., Ukmergės apskr. Šiuo metu jis gyvena Putname, Conn., kaip N. Pr. Marijos seserų vienuolijos centrinio namo kapelionas, netoli savo rankomis pastatytos akmeninės Mindaugo pilies. Statė jis ją, ieškodamas atvangos nuo intelektualinio darbo bei įtampos, kuri grėsė jo pusiausvyrai. Toji pilis yra tarytum jo gyvenimo simbolis, kuriame atsispindi ištisi septyni dešimtmečiai. Per tuos metus krovė jis ne granito akmenis, bet statė dvasinius rūmus, kurių lobiais galėtų naudotis visa tauta ir net žmonija. Jei sudėtume visus kun. St. Ylos darbus į vieną vietą, išvystume daug didesnį vaizdą nei Mindaugo pilis.
Naujo tipo kunigas Su kun. St. Ylos atėjimu į nepriklausomos Lietuvos visuomenę yra susijęs naujo kunigo tipo išryškėjimas. Lietuvos kunigija, augusi ir išsimokslinusi caro laikų Lietuvoje, buvo rusų ir lenkų kultūros įtakoje. Toji tradicija vyravo net ir nepriklausomos Lietuvos kunigų seminarijose, ypač pradžioje.
Seminarijose (ir iš dalies teologijos - filosofijos fakulteto teologijos skyriuje) dėstė daugiausia buvusios Petrapilio akademijos auklėtiniai. Vakarų Europos įtaka buvo dar neryški. Kai 1935 m. į teologijos - filosofijos fakulteto teologijos skyrių atėjo kun. St. Yla, toji įtaka gana staigiai sustiprėjo. Jaunasis dėstytojas padvelkė nauja dvasia, kuri ir pradėjo formuoti, galima sakyti, naujo tipo kunigą, žvelgiantį į Vakarų kultūros laimėjimus. Teologijos studentai tą naują dvasią ryškiai pajuto ne tik per kun. St. Ylos paskaitas, bet ir per jo veiklą. Jis buvo išstudijavęs Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų kraštų katalikų veiklos metodus ir bandė juos gana sėkmingai perteikti jauniems Lietuvos teologams. Pradėjo kilti viena naujovė po kitos. Jaunieji žavėjosi, o vyresnieji profesoriai žiūrėjo abejingai ir net bandė kliudyti. Nekartą kun. St. Yla turėjo aiškintis vadovybei. Pastarosios žmonės santykiuose su klierikais stengėsi išlaikyti tam tikrą nuotolį, o kun. Yla atvirkščiai — draugavo su klierikais. Tuo jis visiems klierikams imponavo ir buvo visų mylimas.
Visuomenės žmogus Kun. St. Yla pirmaisiais dėstymo metais Kaune turėjo nepaprastai daug darbo. Jo dėstoma pastoracinė teologija, pasukusi į Vakarų kultūros pusę, buvo gana naujas dalykas, ligi tol apleistas. Naujo dėstytojo rankose ji atsistojo ant pajėgių kojų ir atskleidė dar nepurentas sritis. Bet tai nebuvo vien teorinio mokslo reikalas. Naujoji sielovada (kun. Ylos terminas) pajudėjo dviem kryptim — teorine ir praktine. Kun. St. Yla pats dalyvavo sielovadinėje veikloje ir kitus skatino. Jis nesiribojo seminarijos rūmais, bet ėjo į plačiąją Kauno visuomenę, į studentiją ir į darbininkiją. Jam rūpėjo skleisti evangelinę dvasią naujais būdais, pasinaudojant ne tik gyvu žodžiu, bet ir spauda, ir radiju.
Iš to dinamiško rūpesčio ir kilo mintis organizuoti naują religinio turinio žurnalą, kuris keltų religinę lietuvių kultūrą. Tam buvo susidaręs ir trijų asmenų branduolys — Kazimieras Čibiras, kun. St. Yla ir šių eilučių autorius. Buvo siūlomi žurnalo pavadinimai: Rimtis, Sursum Corda, Pragiedruliai ir kt. Besvarstant šį užmojį, tuometinės valdžios buvo uždarytas dienraštis Rytas. Kai viename platesniame posėdyje buvo svarstoma religinio žurnalo leidyba, iškilo mintis pasukti dienraščio linkme. Ir taip atsirado XX Amžius. Jame kun. St. Yla dalyvavo kaip redakcinio kolektyvo narys, atlikdamas savo dalį, bet užsimoto religinio žurnalo planas atkrito. Jaunasis dėstytojas ir čia liko ištikimas naujajai linkmei, kuri gražiai derinosi su jaunaisiais akademikais, išsimokslinusiais Europos vakaruose. Tradicijos teologams tokia kun. Ylos veikla nepatiko. Reagavo net Kauno arkivyskupijos kurija. Pats mačiau prel. K. Šaulio parašytą raštą, kuriuo įsakoma kun. Ylai pateikti savo straipsnius kurijai peržiūrėti, prieš juos spausdinant. Tai labai slėgė jauną dėstytoją, mažino jo polėkį ir vertė siaurinti visuomeninę savo veiklą, kuri siekė krikščioninti tautiečius, nepaisant partinių linijų. Ilgainiui tos varžančios pastangos nurimo, ir jauno veikėjo visuomeninis polėkis plačiai skleidėsi, nes rado stiprią atramą ypač jaunojoj kartoj.
Asmeninis spinduliavimas Kun. St. Yla turėjo ir tebeturi asmeninę charizmą — dvasinį patrauklumą. Kur jis bebūtų, apie jį susidaro būrys žmonių. Ir tai visai natūraliai, neorganizuojant. Kiti ir norėdami ta linkme sunkiai tepajuda. Kun. Ylai priėjimas prie žmogaus, kokių pažiūrų bebūtų, yra lengvas, natūralus procesas. Iš jo dvelkia daugiau nei paprastas mandagumas ar draugiškumas — tai žmogiškai krikščioniška šilima, kuri tirpdo psichologinius barjerus. Dėl tojam lengva įžvelgti į žmogaus vidų bei suprasti jo vingius.
Iš tokio asmeninio įžvalgumo išaugo kun. Ylos knygos "Žmonės ir žvėrys dievų miške" ir "Dievas sutemose". Pirmojoje jis aprašė savo pergyvenimus nacių kacete Stutthofe, o antrojoje — religinius lietuvių konvertitų pergyvenimus. Net ir kančios metais jis neprarado asmeninio spinduliavimo kaip natūralios savo laikysenos. Jos dėka kun. Yla galėjo matyti žmonių sielose tai, ko nematė kiti. Taip pat jos dėka jis lengvai galėjo prieiti prie daugelio probleminių asmenų ir juose rasti dvasinių deimančiukų. Ir kai atėjo kūrybinės ramybės metas, kun. Yla galėjo duoti tokius ryškius, reljefinius, psichologinius skerspiūvius. Prie tokių darbų priklauso ir jo knyga "Vardai ir veidai".
Kurį laiką kun. Yla buvo Berlyno lietuvių laikinės parapijos klebonu. Ten 1940 - 42 m. telkėsi pirmieji sovietinės okupacijos pabėgėliai. Jų tarpe buvo keletas kunigų, bet, kai kilo klausimas, kas turėtų imtis sielovadinio darbo, visų akys nukrypo į kun. Ylą. Ir tai ne tiek dėl jo mokslinio pasiruošimo, kiek dėl tos asmeninės charizmos, kuri kiekvieną žmogų savotiškai traukia. Dar ir dabar daugelis buvusių Berlyno "parapiečių" prisimena kun. Ylą kaip neeilinės dvasios kunigą ir žmogų. Toks jis išliko visose situacijose ir visoje veikloje, kuri plačiai reiškėsi išeivijos gyvenime.
Organizacijos menas Apdovanotas vidiniu dinamizmu, kun. Yla yra skirtas telkiamojo pobūdžio menui. Organizacinė veikla nuo pat studentavimo laikų buvo jo savieji vandenys. Juose jis plaukiojo ir nardė patyrusio plaukiko lengvumo. Sėkmingai reiškėsi jaunimo veikloje, kurią jis milte pamilo. Net tada, kai įkopė į profesūrą, iš jos nesitraukė. Jaunimą jis mėgo ir mokykloje, ir organizacijoje. Mokykime jis reiškėsi kaip patrauklus mokytojas, o organizacijoje kaip sumanus vadas. Dėl to ir išeivijoje jis nesitraukė nei iš ateitininkų, nei iš skautų. Ir šiandieną jis tebėra Atei-nkų Federacijos dvasios vadas. Jaunimas jam buvo ir tebėra tie minėti savi vandenys, kuriuose jis lengvai plaukioja.
Net sulaukęs 70 metų amžiaus, a. Yla neatitrūko nuo jaunimo. Kai dauguma jo kartos žmonių skundžiasi, kad neteko kontakto su jausimu, kun. Yla gali didžiuotis jo nepraradęs. Kai daugelis sako nebegali suprasti dabarties jaunimo, kun. Yla gali pasidžiaugti jo psichologijos supratimu. Tuo klausimu jis yra nemažai rašęs (pvz., "Modernioji mergaitė"). Ypač minėtini jo kursai moksleiviams ateitininkams, kuriuos jis pats planuoja, paruošia ir kuriems pats vadovauja. Tam reikalui jis yra parašęs ištisus tomus nespausdintos medžiagos. Per tuos kursus yra perėję jau keli šimtai jaunimo, kuris buvo sutelktas ir nuteiktas kun. Ylos. Nuostabu yra tai, kad kun. Yla iš šios pozicijos nesitraukia ir dabar, lai rodo, kad dvasinė jaunatvė yra nesenstanti.
Mokslinėje sferoje Sakoma, žmogaus būdas yra jo likimas. To posakio teisingumas lyg ir matyti kun. Ylos atvejyje. Būdamas iš prigimties veiklos žmogus, jis negalėjo prisirakinti prie mokslo katedros ir tik jai tarnauti. Mokslas jam — kelias į žmogaus šviesą, teikiančią pakilesnį tobulumą. Net ir tais metais, kurie turėjo būti skirti vien studijoms, kun. Yla negalėjo nurimti — jį traukė žmonės, jį viliojo apaštalinė veikla. Dėl to studijoms skyrė jis tiek laiko, kiek būtinai reikėjo. Gavo jis teologijos licenciato laipsnį, turėjo prisikasti iki doktorato, bet gyvenimas lėmė kitaip. Tikriausiai jis būtų jį pasiekęs, nes to reikalavo teologijos - filosofijos fakultetas, bet atūžęs karas pasuko jo kelius kita linkme. Gyvendamas užsienyje, kun. Yla lengvai būtų galėjęs savo studijas vainikuoti daktaro laipsniu, kaip tai padarė daugelis, bet jo laukė svarbesni reikalai. Jį traukte traukė veikla, gyvenimiškos problemos, kurioms jis ir atidavė savo jėgas.
Atėjus ramesniam laikotarpiui, aptilus veiklos įkarščiui, kun. Yla galėjo nemaža laiko skirti ir moksliniam darbui. Jis parašė eilę svarių knygų iš įvairių sričių — pedagogikos, psichologijos, teologijos, filosofijos, istorijos. Vieni darbai yra jau išspausdinti, kiti tebeguli stalčiuose. Visus juos pasvėrus, išeitų bent kelios disertacijos ir bent keli daktaratai. Per 70 metų jis savo asmenyje sutelkė didelį žinijos lobį, kuris iškelia jį į tikrų mokslo žmonių eiles. Bet tai sudaro tik vieną jo gyvenimo šaką, iškilusią šakotoje asmenybėje. Jei prie jos pridėsime poeziją, kurioje taip pat reiškėsi, jo sukurtus maldynus, pamatysime, kad tai žmogus su plačiu savo pasauliu, kuriame randa vietos daug sričių, bet vedamoji žvaigždė yra krikščioniškoji perspektyva, pagrįsta meile ir tiesa. Ir jei tokio žmogaus rankose būtų atsidūrę sielovadiniai išeivijos reikalai, dabarties vaizdas būtų žymiai šviesesnis.
Tai tik keli mozaikiniai bruožai apie minėtąjį kun. Ylos pasaulį, kuris yra daug didesnis ir gilesnis. Jį galės pilniau iškelti būsimi istorikai. O tuo tarpu palinkėkime mielam sukaktuvininkui kūrybinės ir kitus įkvepiančios jėgos, pasitinkant naujas tautiečių kartas.
Kun. Pranas Gaida
|
|
|
|