Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTANUI MACEINAI 70 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   

Šių metų sausio 27 prof. dr. Antanas Maceina sulaukė septyniasdešimt metų amžiaus. Savo gausiais raštais jis reikšmingai gyvino išeivijos kultūrinį gyvenimą ir pasiekė išskirtiną poveikį. Todėl ir paminime šią A. Maceinos amžiaus sukaktį, jam skirdami šį mūsų žurnalo numerį.

A. Maceinos filosofijai šiame numery skiriami straipsniai yra gana specialūs. Tad kaip įvadą į šiuos straipsnius pravartu pateikti pagrindinius biografinius bei bibliografinius duomenis, kad būtų sudarytas lyg panoraminis žvilgsnis į A. Maceinos asmenį ir veikalus.

A. Maceinos biografija yra paprasta, panaši į visų profesorių, ir vis dėlto ne visai tokia jau paprasta. Jau tai daro ją ne visai paprastą, kad Maceinos studijas dalijosi teologija ir filosofija. Baigęs Prienų gimnazijoj penkias klases, jis stojo į Vilkaviškio kunigų seminariją. Iš viso penkerius metus joj mokėsi (buvo pasitraukęs ir pradėjęs studijas universitete, po metų vėl jon grįžo, nes įsitikino savo pašaukimu, bet seminarijos vadovybės po metų buvo patartas grįžti "pasaulin"). Reikia pridurti, kad dar ir Vokietijoj, 1949 m. persikėlęs į Freiburgą, tenykščiame universitete tris semestrus klausė fundamentalinės ir dogmatinės teologijos paskaitų. Tad suprantama, kodėl tarp Maceinos veikalų žymi vieta tenka ir teologiniams raštams.

Pradėjęs studijas Lietuvos universitete Kaune, A, Maceina iš pradžių buvo pasirinkęs literatūrą, nesgi jautė savyje ir rašytojo talentą — rašinėjo "eilėraščių ir epinių kūrinėlių,, (porą savo studento eilėraščių prof. V. Mykolaitis-Putinas įdėjo ir į savo redaguojamą "Židinį"). Tačiau netrukus prof. St. Šalkauskis pastebėjo A. Maceinos filosofinius gabumus ir nukreipė jį į filosofijos studijas. Parašęs diplominį darbą apie religijos reikšmę kultūrai ir dar įsigijęs licenciato laipsnį, 1932 m. A. Maceina baigė Vytauto D. universitetą. Užsienyje kaip laisvas klausytojas tęsė susipažinimą su filosofija Louvaino, Fribourgo, Strasburgo ir Briuselio universitetuose. Per dvejus metus(!) parengė disertaciją apie tautinį auklėjimą ir, ją 1934.X.23 labai gerai apgynęs Vytauto D. universitete, Teologijos-filosofijos fakultete, gavo filosofijos daktaro laipsnį. Per trečiuosius metus parengė ir habilitacijos darbą "Ugdomasis veikimas", kurį apgynė 1935. VI.6, tuo būdu įsigydamas privatdocento teises dėstyti universitete.

Šiuo privatdocento titulu A. Maceina ir dėstė Teologijos-filosofijos fakultete nuo 1935 rudens iki 1940 pavasario (sovietų užėjimo). Fakulteto vadovybė jam buvo pavedusi dėstyti bendrąją mokslinio darbo metodiką (jaunųjų studentų supažindinimui su studijų technika) ir kultūros filosofiją. Vėliau (rodos, nuo 1938-39 mokslo metų) jam buvo pavestas ir pedagogikos istorijos kursas.

Sovietams okupavus Lietuvą, A. Maceina nuo bolševikų teroro tuojau pat pabėgo į Vokietiją ir ten Berlyne praleido daugiau kaip metus. 1941 rudenį grįžo Lietuvon į Kauną, kur buvo paskirtas naujai įkurto Filosofijos fakulteto docentu, 1942 m. pakeltas ekstraordinariniu profesoriumi ir išrinktas fakulteto dekanu.

1944 m. drauge su kone visais savojo dakulteto kolegomis, kitais intelektualais ir visa pabėgėlių mase vėl pasitraukė į Vokietiją. Ilgiausiai gyveno Nūrtingeno ir Schwabisch Gmūndo stovyklose. 1949 m. persikėlė į Freiburgą i. Br. Ten 1956 m. buvo pakviestas dėstyti kaip Lehrbeauftragter (faktiškai nemokamai, bet tuo metu jis gavo Baltų instituto — Baltisches Forschungsinstitut — stipendiją). 1959 pavasarį tuo pačiu metu buvo pakviestas dėstyti kaip profesorius svečias (Gast-professor) ir Freiburgo, ir Mūnsterio universitete. Dėl geresnių sąlygų pasirinko Mūnsterio universitetą Vestfalijoj. Nuo 1962 m. šiame universitete buvo paskirtas nebeatšaukiamu filosofijos profesoriumi, pažymint religijos filosofiją kaip jo ypatingą sritį. Įžengiamąją paskaitą, tapęs iš svečio nebeatšaukiamu profesoriumi, skaitė 1962.1.27, atseit, savo 54-jį gimtadienį (lietuviškai ši paskaita, antrašte "Kristaus prasmė Aleksandro Bloko poemoje Dvylika" paskelbta "Aiduose" 1965 balandžio numery). Iš pradžių Freiburge ir Munstery dėstė marksistinę dialektinio ir istorinio materializmo filosofiją, iš dalies ir senąją rusų filosofiją. Vėliau galėjo atsidėti religijos filosofijai, jo paties žodžiais, 'savam dalykui', kuriam jautėsi ir geriau pasiruošęs ankstesnėmis teologijos studijomis, ir artimesnis savos dvasios polinkiais. Deja, 1967 m. A. Maceiną ištiko širdies liga, dėl kurios nuo 1970 pavasario pasitraukė į pensiją.

Kaip ir daugelio klausytojus pagaunančių profesorių, taip ir A. Maceinos negalima laikyti re-toriumi. Vis dėlto jis buvo ypačiai savo klausytojus sužavįs ir patraukiąs dėstytojas. Pilnos auditorijos klausė A. Maceinos Lietuvoje. Per palyginti trumpą laiką jis sutraukė studentų ir Vokietijoj, tiek Freiburge, tiek Munstery. Jų čia jo klausė net per 300, daugiau negu Lietuvos universiteto auditorijose. Darė jį patrauklų dėstytojo sugebėjimas aktualiai klausimus kelti ir aiškiai spręsti, o ypačiai ta neišmokstama, jam savita emocinė šiluma, kuri gaubė jo paskaitas.
A. Maceinos kūrybingumą liudijąs produktyvumas yra tiesiog nuostabus. Iš pat pradžių juo pasižymėjo ir ligi šiolei juo stebina. 1929 m. debiutavęs "Ateityje", 1930-31 mokslo metais jis šį žurnalą redaguoja ir kiekvienam numeriui pats po straipsnį parašo. 1931 m. (taigi vis dar studentas) pradeda bendradarbiauti ir kultūros žurnale "Židinyje" ne tik recenzijomis, bet ir savarankišku straipsniu (tuomet aktualiu moderniųjų šokių klausimu, nors pats, rodos, išvis neišmoko šokti).Stambią disertaciją parengia vos per dvejus metus! Net ir disertacijos, ir vėliau habilitacijos darbo rašymo metu A. Maceina nepranyksta iš spaudos. O baigus studijas, jo straipsnių gausu visuose katalikų žurnaluose: "Židiny", "Naujojoj Romuvoj", "Lietuvos Mokykloje", kunigų "Tiesos kelyje", fakulteto filosofijos žurnale "Logose", o iš kitos spaudos visų pirma "XX amžiaus" dienraštyje, kurio redaktorių kolektyvui priklausė. Dalis tų straipsnių yra parašyti, berengiant atskiras knygas ar panaudojant jau parašytųjų knygų temas. Bet dauguma straipsnių yra atskiromis temomis — specialiai rašyti.

Nepriklausomoj Lietuvoj A. Maceinai dirbti universitete teteko penkerius metus. Lygiai tiek pat jis paskelbė knygų. Du veikalai buvo paskelbti žurnaluose, bet atskiromis knygomis liko neišleisti. Pagaliau dar du veikalai išvis nebuvo paskelbti. Tad iš viso devynios knygos! Bent bib-liografiškai jas sužymime.
Tautinis auklėjimas (1934, XIV+293 psl.) — A. Maceinos daktarinė disertacija, priklausanti filosofinei pedagogikai: "Pats dėstymas — beveik ištisai — yra filosofinio pobūdžio" (p. V). Ką St. Šalkauskis buvo tik schemiškai užbrėžęs kaip tautinio auklėjimo uždavinius, A. Maceina savo disertacijoje konkrečiai išplėtojo, iš nagrinėdamas tautišką, patriotinį ir nacionalinį auklėjimą.

Gretimai minėtina "Židinyje" 1939 m. išspausdinta 109 puslapių studija Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra. Šiame atskirai neišspausdintame darbe A. Maceina ryškina St. Šalkauskio lietuvių tautai keltą Rytų ir Vakarų sintezės sampratą ir imasi konkrečiai apibūdinti lietuviškosios individualybės bruožus (apibūdinimas taiklus, tik abejotinas "atomistinis" metodas — vienos kurios savybės išvedimas iš vieno kurio veiksnio).

Kultūros filosofijos įvadas (1936, 225 psl.) apžvelgia šios disciplinos išsivystymą bei supratimą, aptaria jos vietą filosofijos sistemoje ir santykį su pasaulėžiūra. Taigi knyga formaliai ir lieka įvadas — ribojasi kultūros filosofijos nusakymu, bet pačių jos problemų nesiima nagrinėti. Bet priedu pateikiama ir, sakytume, viena pačios kultūros filosofijos iškarpa: "Kultūra kaip žmogaus kūryba" (p. 165 - 214).
Pirminės kultūros pagrindai — "Logoso" žurnale (1936 ir 1938 m.) išspausdintas, bet atskirai išleista 145 puslapių studija, kuri imasi filosofiškai išaiškinti pagrindinius pirminės kultūros ciklus: nomadinį (gyvulių augintojų), totemistinį (medžiotojų) ir matriarchatinį (žemdirbių). Čia pat primintinas ir vienas iš stambiųjų kultūros filosofijos straipsnių: "Gamta ir kultūra" (Logos, 1937, 56 psl.).
Socijalinis teisingumas (1937, 248 psl.) išaugo iš paskaitos, skaitytos Katalikų Veikimo Centro konferencijoj 1936.XII.29-30, sukėlusios didelį dė-nesį visoj visuomenėj, bet papiktinusios konservatyviuosius katalikų sluoksnius. Knygos turinį taikliai išsako antrinė antraštė: "Kapitalizmo žlugimas ir naujos santvarkos socijaliniai principai" (dabar rašome "socialinis", bet anuomet daugelio buvo rašoma ir taip, kaip cituota).

Pedagogikos istorija, 1 tomas (1939, 392 psl.) — universitete skaitytas kursas. Šiame tome autorius apžvelgia pirmykštį, graikų, romėnų, patristinį ir viduramžių ugdymą. Iš viso buvo numatęs tris tomus, suradęs savitą metodą: išryškinti atitinkamos epochos pedagogines problemas, perteikti jos pedagogų teorijas, apibūdinti šių teorijų praktinį taikymą. Rašyta kultūros filosofo, o ne spacialisto istoriko, savaime ir ši "Pedagogikos istorija" yra daugiau filosofinio negu istorinio pobūdžio.

Buržuazijos žlugimas (1940, 206 psl.), nors antraštė sugestionuoja socialinę problematiką, iš tiesų priklauso kultūros filosofijai. Skirdamas buržuaziją, prometeizmą ir krikščionybę kaip tris amžinus dvasios tipus, A. Maceina šioj knygoj analizuoja buržuazinę dvasią, jos psichologiją ir jos apraiškas gyvenime: klerikalizmą religijoj, moralizmą doroj, realizmą mene ir pozityvizmą Žinijoj.
Kaip sakyta, du darbai buvo parašyti, bet liko neišspausdinti. Pirmąjį jų — Mysterium mag-num — A. Maceina rašė, jau pradėjęs studijas užsienyje ir ruošdamasis sukurti šeimą (1933 vasarą vedė Juliją Tverskaitę, kuri mirė 1971 m. Lietuvoj, ten likusi su trimis vaikais ir pasireiškusi kaip vertėja). Toje savo knygoje jis svarstė moterystės klausimą, keldamas meilės pirmenybę prieš vaikų gimdymą. Nors prieš Vatikano II susirinkimą tai atrodė kontraversiška, prel. A. Dambrauskas buvo šiai knygai išsirūpinęs aprobatą. Išleidimą sustabdė pats autorius: vietoj jos Šv. Kazimiero draugijai įteikė išleisti savo disertaciją. Iš šios knygos autorius paskelbė kelis straipsnius 1933 m. "Naujojoj vaidilutėj" (ta pačia antrašte — "Mysterium magnum"), o vėliau, 1937 m., trejetą straipsnių "Židinyje". Taip pat liko atskirai neišleistas ir habilitazijos darbas Ugdomasis veikimas. Galima prileisti, kad šiuo darbu rėmėsi nemaža A. Maceinos straipsnių, paskelbtų "Lietuvos mokykloje".

Apskritai, galima sakyti, nepriklausomos Lietuvos metais A. Maceina visų pirma reiškėsi kultūros filosofijoj, domėdamasis artimais filosofinės pedagogikos ir socialinės filosofijos klausimais.

Reikia dar pridurti, kad, be savo paties knygų, Maceina atliko ir penketą vertimų: studento metais išvertė Tihamėr Totho keturis pedagoginio pobūdžio veikaliukus jaunimui (1929-32), o vėliau St. Šalkauskio ypačiai vertinto prancūzų eseisto Ernest Heilo "Žmogaus" pirmąją dalį (1939).

Su nemažesniu produktyvumu A. Maceina tęsė savo darbą ir egzilyje. Nors ir ilgokai vargo, kol prasimušė į profesūrą, nesusiviliojo pašaliniu darbu, bet rašė vieną knygą po kitos. Domėjosi kultūros filosofija ir toliau, bet pirmą vietą ji užleido religijos filosofijai: egzilyje A. Maceina iškilo kaip religijos filosofas.
Jau čia išleistosios A. Maceinos knygos yra pažįstamos skaitytojams. Tad tik katalogiškai jas sužymime.

Pirmą trijulę sudaro šios knygos: Didysis Inkvizitorius (1946, 192 psl. su V. Kazoko atliktu Dostojevskio "Broliuose Karamazovuose" įglaustos legendos vertimu; II papildytas leidimas 1950, 221 psl.; III leidimas 1974); Jobo drama (1950, 241 psl.), kuri, paties autoriaus žodžiais, yra "bandymas duoti teistinio egzistencializmo apmatus"; Niekšybės paslaptis (1964, 294 psl.) — an-tikristinės dvasios (blogio) istorijoje reiškimosi analizė, pasirėmusi VI. Solovjovo "Trumpu pasakojimu apie antikristą". Sieja šiuos tris veikalus žmogiškosios egzistencijos problemų sprendimas (krikščionybės šviesoje).

Antrąją trijulę sudaro tiesiogiai teologinės knygos: Saulės giesmė (1954, 454 psl., "Aidų" premija) — šv. Pranciškaus Asyžiečio, kaip krikščioniškojo gyvenimo šauklio, nušvietimas; Didžioji Padėjėja (1958, 234 psl.), pagal antrinę antraštę — Marijos būties ir veiklos apmąstymas; Dievo Avinėlis (1966, 267 psl.) — kristologiniai svarstymai, ypačiai atsižvelgiant į Rytų Bažnyčios teologiją.
Pagaliau trečią trijulę sudaro knygos, svarstančios aktualiąsias Vatikano II susirinkimo katalikuose sukeltas problemas. Tai šios knygos: Bažnyčia ir pasaulis (1970, 157 psl.) nagrinėja bažnytinio gyvenimo kaitą "povatikaniniame" sūkuryje; Didieji dabarties klausimai (1971, 327 psl.) svarsto pasaulio sekuliarizaciją, evangelijų numitinimą ir Teilhard de Chardino evoliucionizmą; Krikščionis pasaulyje (1973 ir 1974, 402 psl.,LKMA premija) ryškina pasauliečių vaidmenį išganymo istorijoj — siekia pateikti "kultūrinės krikščionio veiklos arba net ir pačios kultūros teologiją".

Pagaliau du paskutinieji A. Maceinos veikalai yra grynai filosofiniai: Religijos filosofija, I tomas (1976) ir Filosofijos kilmė ir prasmė (1977), kurie šiame numery atskirai aptariami.

Vokiečių kalba išėjo trys A. Maceinos knygos: Der Grossinquisitor (1952) — Didysis Inkvizitorius, Das Geheimnis der Bosheit (1955, tad devyneriais metais anksčiau už "Niekšybės paslaptį") ir studija apie sovietinę etiką ir krikščionybę Sowjetische Ethik und Christentum (1969, 203 psl.). Pastarąjį veikalą ypač reikėtų išleisti ir lietuviškai.

Kaip Lietuvoje, taip ir čia A. Maceina nesiriboja tik knygomis, bet gausiai bendradarbiauja ir spaudoje. Daugiausia straipsnių įvairiais klausimais paskelbė mūsų žurnale. Taip pat yra rašęs "Tremtinių mokykloje", "Mažajame židinyje", "Į Laisvę", "Ateityje", "Draugo" kultūriniame priede ir kt. Daugiausia dėmesio sukėlė, bet ir grubaus nesupratimo sulaukėjo straipsniai, dėsčiusieji vad. "nepasaulėžiūrinės politikos" mintį "(kultūrinė demokratija", Aidai, 1947, Nr. 8; "Politika ir pasaulėžiūra", t. p., 1948, Nr. 19).

Antanas Maceina yra ir poetas Antanas Jasmantas, 1965 m. išleidęs poezijos rinkinį Gruodas, laimėjusį Lietuvių rašytojų draugijos premiją. Daugumą šio rinkinio eilėraščių buvo seniai parašęs (1942-49), bet tik prof. J. Brazaitis įkalbino išleisti,


Prof. Antanas Maceina — dešinėje. Kairėje — prof. Zenonas Ivinskis, viduryje — Julijonas Būtėnas.

pats išleidimu rūpinosi ir rinkinį palydėjo savo žodžiu. Tačiau A. Jasmantas jau ir anksčiau buvo viešumoj pasirodęs, būtent "Literatūros lankuose"— ir dešimties eilėraščių "Kristaus istorija"

1953, Nr. 3) ir dviem straipsniais: "Asketų sukilimas arba meno kivirčas su dorove" (1955, Nr. 5) ir "Patriotų sukilimas arba poezijos kivirčas su tautybe" (1955, Nr. 6). Kai buvo norima jį atkalbėti nuo šio "arogantiško" žurnalo, A. Jasmantas atsakė: "Literatūros istorijoje kiekvienas literatūrinis sąjūdis yra buvęs arogantiškas, tačiau kaip tik šiuo 'arogantiškumu' LL išjudina mūsų visuomenę ir apsaugo meną nuo šabloninio kiauto . . . Tad LL arogancija yra labai ir labai reikalinga"

1954.111.22 laiškas). Todėl suprantama, kad ir prieš 20 metų (1958 pavasarį) 60-ties intelektualų pasisakymas kultūrinio nuosmukio reikalu A. Maceinai buvo "tikra paguoda ir džiaugsmas" (iš 1959.V. 15 laiško, kuriame sveikino už "Aiduose" išspausdintą ilgą atsakymą to "manifesto" puolėjams).
Tokio dvasinio gyvumo žmogus, kaip A. Maceina, negali virsti "kabineto žmogumi", nors ir kaip būtų rašomojo stalo pririštas savo darbo kambaryje. A. Maceina visada turėjo gyvą visuomeninį jausmą. Daugiau visuomeninius klausimus sprendė savo raštuose, negu leidosi praktinėn veiklon. Tačiau ėmėsi ir tiesiogiai visuomeninių pareigų. Studentaudamas 1930-31 mokslo metais pirmininkavo studentų ateitininkų meno draugijai Šatrijai. Grįžęs iš užsienio, buvo tarp deklaracijos "Į organinės valstybės kūrybą" pagrindinių autorių (1935). Dirbo "XX amžiaus" dienraščio redaktorių kolektyve. Talkindamas prof. Pr. Dovydaičiui ir Pr. Dielininkaičiui, buvo įėjęs į Krikščionių darbininkų sąjungos centro valdybą. Vokiečių okupacijos metais veikė pogrindiniame Lietuvių Fronte, o po karo užsienyje tapo pagrindiniu Lietuvių Fronto Bičiulių ideologu šalia prof. J. Brazaičio. Tai padarė jį svetimu tiems, kuriems šiaipjau jis buvo savas kaip ateitininkas. Ateitininkuose jis daugiausia veikė, bet dėl jų, nors ne iš jų, daugiausia patyrė ir kartėlio.

Prof. A. Maceina Reino konferencijoj 1947 gegužės mėn. — antroj eilėj pirmasis iš dešinės.
Nuotr. V. Maželio

Filosofų likimui lyg priklauso ir tai, kad jie patirtų vienokio ar kitokio persekiojimo: tamsai sunku suprasti, ir pakęsti šviesą. Nepajėgiant suprasti, kas peržengia rutiną, įžiūrimos "erezijos" ten, kur tėra pažangi mintis, vedanti ateitin. Nepasitikint tiesai atvira intelektualine kova, griebiamasi "patikimesnių" priemonių "iš aukšto". Daugelis filosofų turėjo tai patirti.

Šios filosofų dalios neišvengė ir A. Maceina. Trumparegių zelotų jis buvo "pranešime" suskųstas Vatikanui. Laimė, su jo mintimis susipažinti buvo pavesta šviesiam ir krikščioniškam kunigui, vėlesniam skaidraus atminimo vyskupui Pr. Braziui. Jis rado, kad A. Maceinos mintys apie valstybės pareigą laiduoti sąžinės laisvę ("nepa-saulėžiūrinė politika") visai sutinka su idėjomis žymiojo katalikų filosofo Jacąues Maritaino, tuo metu Vatikane atstovavusio Prancūzijai.
Po Vatikano II susirinkimo ir daug kitų A. Maceinos keltų minčių pasirodė iš anksto atitikusios to susirinkimo dvasią. Pats A. Maceina šiuo visu reikalu taip pasisakė:
Kad toks skundas prieš mane Romoj buvo, žinojau.


Prof. Antanas Maceina gamtos vienatvėje

Kad mano raštuose nebuvo rasta nieko priešingo Bažnyčios mokslui, esu patenkintas. Dar didesnio moralinio malonumo teikia man tai, kad po Vatikano II susirinkimo Katalikų Bažnyčios teologai patys jau gina tris : iėjas, dėl kurių turėjau konfliktų su mūsų hierarchija: 1. moterystėje pirmoje vietoje stovi susituokusiųjų meilė bei pagalba; 2. Bažnyčia turi vykdyti socialinį teisingumą ir todėl atsisakyti žemiškų turtų; 3. valstybė nėra kompetentinga pasaulėžiūros dalykuose ir todėl demokratinės valstybės turi laikytis nepasaulėžiūrinės politikos principo" (Dr. Jono Griniaus pokalbis su prof. A Maceina, "Draugo" kultūrinis priedas, 1968.III.2).
Didelė skriauda A. Maceinai buvo padaryta ateitininkuose. Vokietijoj po karo jie tuojau atsikūrė patys savo iniciatyva, o ne "iš aukšto"), ir Ateitininkų Federacijos priešakin stojo dr. Ad. Darnusis. ;im ruošiantis emigruoti į JAV, Reino konferencijoj 1947 gegužės 20-22 visų akys krypo į A. Maceiną. Tačiau vienas sendraugių atvyko į konferenciją su laišku "iš aukščiau", kad A. Maceinos kandidatūra į AF vadus esanti "daugiau negu nepatogi", kad širdis turinti nusilenkti sąžinei(!), etc. Neliko nieko kito, kaip nusilenkti šiam "veto iš aukščiau". Dr. Ad. Darnusis sutiko atsiimti savo atsistatydinimą iš AF vado pareigų, ir jam vėl buvo patikėta AF vadovybė. A. Maciena galėjo būti pasiūlytas kandidatu jau tik į AF tarybos pirmininkus ir, kaip anuomet "Ateitis" rašė, buvo išrinktas "beveik vienbalsiai". Pagal Z. Ivinskio dienoraščio įrašą 1947.V. 19-23, už Maceiną iš 78 atstovų balsavo 65, susilaikė 8 ir tik 5 buvo prieš. Tokį konferencijos nusistatymą atspindėjo ir visa išrinkta AF taryba (Z. Ivinskis, St. Yla, J. Grinius, S. Sužiedėlis, J. Meškauskas ir J. Girnius).

Prof. Z. Ivinskis ten pat visą šį reikalą apibūdino kaip žaizdą ir taip komentavo: "Didelė dauguma jautė, kokia skriauda daroma vyskupo autoritetui, kišantis į tokius dalykus, ir dar taip nesėkmingai. Grįžome prislėgti, bet drauge ir patenkinti, kad pasisekė aštraus konflikto išvengti".

Dr. Ad. Damušiui netrukus po šios konferencijos išvykus į JAV, dr. A. Maceina, kaip AF vado pavaduotojas, perėmė AF vadovybę ir tuo būdu faktiškai ateitininkų ai vadovavo ištisus dvejus metus. Nik> AF vado pareigų ėjimo A. Maceina atsisakė studentų ir moksleivių stovykloj Kress-bronne 1949.VIII.27. Nuo tų metų rugsėjo 1 AF taryba buvo perkelta į JAV.

Visa tai seniai nugrimzdo praeitin. Pats laikas išryškino, kas ko buvo vertas. Jokie skundimai, vetavimai ir puolimai A. Maceinos nei palaužė, nei nuvertino. Jis liko kaip buvęs katalikų visuomenei didelis autoritetas — pažangios minties, bet neabejojamai krikščioniškos dvasios filosofas, pirmasis pasaulietis įspūdingai pasireiškęs ir teologijoj. Tai turi pripažinti ir tie, kuriems ligi šiolei skauda širdį dėl tariamosios katalikų "nevienybės", faktiškai seniai egzilio sąlygomis nebetekusios praktinės reikšmės. Ir jie vertina A. Maceinos raštus, rodančius kelią dabarties sūkuriuose.

Kartą rašydamas apie St. Šalkauskį, A. Maceina ne be pagrindo pastebėjo, kad šisai, "kaip nė vienas kitas ligšiolinis lietuvių mąstytojas, buvo filosofiją pavertęs savo būsena" ("Draugo" kultūrinis priedas, 1971.XII.4). Panašiai galima būtų tarti ir apie Vydūną, kuriam taip pat filosofija buvo jo būsena. Kiekvienam tikram filosofui šia prasme gyvenimas ir mąstymas sutampa kaip atitinkama būsena. Tačiau tai nieku būdu nereiškia, kad visi filosofai turėtų būti vienas į kitą panašūs, lyg būtų kažkoks visiems galiojantis filosofo tipas. Greičiau kiekvienas filosofas paverčia filosofiją savo būsena savitu būdu. Visiems bendras tik pats besąlyginis tiesos ieškojimas, nepaisant, kas kokios "tiesos" iš jo laukia ar tiesiog nori jam ją padiktuoti. Toks tiesos atžvilgiu nusiteikimas savas ir A. Maceinai. Tuo metu, kai jam teko ypačiai pergyventi atakas "iš aukšto", su šypsniu — filosofo šypsniu — viename laiškų rašė: "Jeigu jau esu eretikas, tai argi nuostabu, kad eretikas ieško 'tiesos' " (1949.X.20).

Kaip žmogus, A. Maceina nepanašus nei į Šalkauskį, nei į Vydūną, nei į kurį kitą filosofą. Panašus tik į save patį: Maceina yra Maceina. Visą gyvenimą skyrė filosofijai, ja gyveno, nes iš esmės jis filosofavo ir tuose raštuose, kuriuose svarstė teologinius, pedagoginius ar socialinius klausimus. Tačiau jis visai nenori rodytis filosofu, lyg turėtų vaidinti kažkokį specialų vaidmenį. Visai paprastas — be jokio teatrališkumo ar išdidumo. Džentelmenas, bet ne iš salono, o savaime, natūraliai. Atviras ir kalbus: visai ne įsipareigoję s olimpiškam "orumui", nekošia žodžio po žodžio — pokalbis laisvai plaukia. Kas būtų Maceiną įsivaizdavęs rūsčiu, užsispyrusiu ar net arogantišku kovotoju, tas turėtų nustebti, su juo gyvai susipažinęs. Tiesa, svetimas jam toks nuolankumas, kurio vardan lenktųsi prieš tuščiavidurius autoritetus, atsisakydamas savigarbos. Tai, ką jis regi kaip tiesą, gina nenuolaidžiai: tiesa nepripažįsta nuolaidų. Gina ramiai, kantriai argumentuodamas, bet nesileisdamas į kandžią polemiką. Tik susidūręs su tikromis biaurastimis, ir jis iš širdies pasipiktina, jautriai pergyvena. Tačiau ne jam savyje puoselėti kartėlį ar piktai kerštauti. Paprastai jis yra giedriai nusiteikęs, net žaismingos nuotaikos, nestokoja humoro jausmo. Kupinas žmogui šilumos ir nuoširdžios pagarbos, jis bičiuliškai sutinka ir pirmąkart pas jį atsilankantį asmenį. Ir po kone trisdešimt nesimatymo metų vėl pasimačius, jautiesi, lyg būtumei tik prieš porą dienų susitikęs, ir pradedi šnekėtis, lyg tęstumei nutrauktą pokalbį.

Toks A. Maceina gyvenime, toks ir savo raštuose. Lengvai jo raštai skaitomi, nes lengvai jie ir parašyti. O savo ruožtu lengvai parašyti dėl to, kad savarankiškai permąstyti. Net jeigu kuris nors jo straipsnis būtų atsirėmęs ir į ne per gausius šaltinius, vis vien jis nebus kompiliacinis gaminys, bet savarankus darbas.

Nestokoja A. Maceina skaitytojų. Visos jo knygos sulaukia ir recenzijų, ne tik, kaip sakoma, palankių, bet tiesiog kupinų susižavėjimo. Tačiau paprastai jose tenkinamasi tik autoriaus minčių perteikimu, atseit, tik informavimu, kokius klausimus atitinkama knyga svarsto ir kaip juos sprendžia. Tik trijulė knygų aktualiaisiais "povatika-niniais" klausimais buvo plačiau diskutuojamos — vyko "dialogas" tarp pasauliečio ir dvasiškio.
Šiame numeryje tiesiogiai kreipiamas dėmesys į A. Maceinos filosofiją, kurią jis ėmėsi sistemingai išdėstyti savo paskutiniuose veikaluose. Tai bus bene pirmas lietuvių filosofų "dialogas". Kažkaip nuo seno susiklostė lyg kokia tradicija, kad lietuviai filosofai turėtų vienas antro "nematyti". Rasi jų knygose cituojamus vokiečius, prancūzus etc, bet tik labai retai užtiksi prisimintą lietuvį kolegą. Nė karto St. Šalkauskis neprisiminė V. Sezemano, o šis ano. Ir to paties fakulteto kolegos, vienas antrą bičiuliškai gerbę, kaip St. Šalkauskis, Pr. Dovydaitis, Pr. Kuraitis, taip pat savo raštuose "nepasižinojo". Tokia "tradicija" tęsiasi ir egzilyje, galbūt nejučiomis, bet taip jau yra. Jos laikosi ir teologai, artimieji filosofų kaimynai.

Be abejo, tokia "tradicija" susidarė ne atsitiktinai ir ne dėl asmeninių motyvų. Visų pirma lėmė tai, kad savų filosofų mažai ir turime, o jų kiekvienas susirūpinęs daugiau ar mažiau skirtingais klausimais. Visai natūralu, kad mažųjų tautų filosofai visur pirmiausia žvelgia į didžiuosius filosofus, o tarp jų mažųjų tautų atstovai tėra išimtys. Tačiau dėl to vargu ar reikėtų patiems save ignoruoti, kur yra progos ir savaisiais "pasiremti", į jų mintis atsiliepti, vienaip ar kitaip į juos reaguoti. Greičiau tai būtina, kad ir mažoje tautoje šituo būdu būtų kuriamas savas filosofinis gyvenimas.

Šitaip suprantame šio numerio skyrimą prof. dr. Antanui Maceinai — sutelkimą trijų jaunesnių filosofų mesti žvilgį į jo filosifinį mąstymą ir drauge parodyti mūsų filosofinės minties tęstinumą. Žinoma, kada jų vyriausiąjį nuo A. Maceinos skiria dvidešimt metų, o jauniausiąjį kone trisdešimt devyni metai, neišvengiamai žvilgis į Maceiną, nors ir su nuoširdžia pagarba ir šilta simpatija, įgyja "dialogo" pobūdį. Ta būtent prasme, kad jiems A. Maceinos filosofinės idėjos nebėra tokios artimos, ir tiesiog savaime suprantamos, kaip jo bendraamžiams. Gilintis į A. Maceinos filosofiją pirmiausia jiems reiškia deramai ją suprasti. Nors A. Maceina ir lengvai skaitomas, tačiau galutinai jį suprasti nėra taip lengva, kaip gali atrodyti nefilosofui. Todėl, kaip apskritai kiekvieno filosofo, taip ir A. Maceinos atveju gilinimasis į jo filosofiją vyksta dvejopai: aiškinimusi jo pozicijos ir kėlimu klausimų, kurie plaukia iš tos pozicijos.

Bendrą A. Maceinos filosofijos sampratą ir metodą ryškina jėzuitų Bostono kolegijos profesorius dr. Juozas L. Navickas (g. 1928.V.31). Filosofiją jis studijavo katalikų Louvaino universitete :r jėzuitų Fordhamo universitete. Daktaro laipsnį gavo 1958 m., parašęs disertaciją apie N. O. Loskio moralinę filosofiją. Neseniai išleido studiją "Consciousness and Reality: Hegel*s Philosophy of Subjectivity" (1976, 284 psl.).
A. Maceinos "Religijos filosofiją", kurios "Krikščionis gyvenime" knygų serijoj pasirodė dar tik pirmoji dalis, aptaria South Carolina valstybinio universiteto (Columbia, S.C.) profesorius dr. Kęstutis I. Skrupskelis (g. 1938.111.15). Filosofijos studijas jis pradėjo minėtajame Fordhamo universitete ir baigė Kanadoj Toronto universitete. Daktaro laipsnį jis įsigijo 1967 m., parašęs disertaciją apie Dievo problemą Josiah Royce idealistinėje filosofijoje. Nuo 1975 m. leidžiamų amerikiečių filosofo William James raštų koredaktorius, atskirai išleido ir šio filosofo bibliografiją "William James: A Reference Guide" (1977, XVIII+250 psl.).

Pagaliau pačią naujausią A. Maceinos knygą "Filosofijos kilmė ir prasmė", išleistą Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos, kurios nariu mokslininku autorius buvo pakeltas 1961 m., analizuoja dr. Kęstutis K. Girnius (g. 1946.XI.25). Baigęs Harvardo universitetą, jis toliau studijavo Chicagos universitete (The University of Chicago). Daktaro laipsnį įsigijo pernai vasarą (1977), parašęs disertaciją apie etikos logines problemas ("Illocutionary Force, Meaning, and 'Good' "). Jis yra vad. analitinės filosofijos auklėtinis.

Prie šių trijų straipsnių, skirtų A. Maceinos filosofijai, jungiame ir istoriko prof. dr. P. Rabikausko, S.J., straipsnį apie Lietuvoj išleistą prof. dr. Romano Plečkaičio knygą "Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje. Filosofija Lietuvos mokyklose XVI - XVIII amžiais". Šioje knygoje lietuvių kalba pirmąkart, archeologų terminu pasinaudojant, "atkasama" Lietuvoje anais amžiais įsižiebusi filosofinė mintis.

Skirdami šį numerį prof. dr. Antanui Maceinai, mūsų žurnalo Vokietijos metais redakcinio kolektyvo nariui ir uoliam nuolatiniam bendradarbiui, reiškiame ir savo pagarbą už jo visiems pasididžiavimą keliančius darbus, ir savo nuoširdžius linkėjimus, kad jam dar būtų duota darbingo laiko ir naujame dešimtmetyje.
Juozas Girnius




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai