|
|
MACEINOS FILOSOFIJOS SAMPRATA IR METODAS |
|
|
|
Parašė JUOZAS L. NAVICKAS
|
1. Kelios įžanginės mintys Nors Renė Descartes'o Discours de la mė-thode (1637) žymi naujųjų amžių filosofijos pradžią, metodo klausimas filosofijoje niekados nebuvo tiktai moderniosios minties rūpestis. Pirmąsias pastangas metodiškai mąstyti galime atpažinti net prieš-sokratinėje filosofijoje. Viename fragmente mįslingasis Heraklitas šitaip prasitaria: "Aš tyrinėjau save". Vadinasi, filosofuoti — tai pasinerti savo sąmonėje ir ręsti, kurti idėjas; tai atkakliai galynėtis su žodžiais, kad jie atitiktų, išreikštų (ar nors atspindėtų) tikrovę. Žodžiu, filosofuoti reiškia nuosekliai ir metodiškai veržtis į tikrovės šviesą ir esmę.
Jokia filosofinė doktrina negimsta ir neišsivysto spontaniškai ir beatodairiškai. Kiekvienas rimtas tiesos atskleidimo darbas nėra tiktai paprastas (nors jis ir būtų labai logiškas) žodžių derinimas ar subjektyviu kaprizu motyvuota spekuliacija. Filosofuoti, kaip trumpai taria Paul Tillich savo Systematic Theology, reiškia mąstyti metodiškai ir sistematiškai. Spontaniškai ir nemetodiškai mąsto, kaip taikliai pastebi Kari Jaspers, tiktai vaikai ir protiškai sutrikę asmenys.
Tiesa ir metodas, kaip lygiai filosofija ir kruopštus tikrovės nušvietimo darbas, yra dvi neišskiriamos kategorijos, du glaudžiai ir organiškai susiję dalykai. Mąstymas yra tasai vyksmas, kuris žengia sąmonės pasirinktu ir jos pačios apspręstu keliu (methodos). Kitaip sakant, filosofavimas yra sąmonės ryžtas tikrovę kaip nors pažadinti iš nesąmoningos būsenos, kaip nors prakalbinti ir interpretuoti. Todėl ir netenka stebėtis, kad filosofijos istorijoje neaptinkame jokios teorijos ir jokios doktrinos, kuri būtų suręsta be plano, be tam tikro nuoseklumo, be taiklaus ir išmintingo klausinėjimo.
Pripažinti Maceinos darbams filosofinį charakterį ir prigimtį, o taip pat sutikti, kad jis rikiuojasi tikrų filosofų gretose, reiškia prileisti, kad jo mąstymas plaukia iš tam tikrų šaltinių, kad jis, ieškodamas šviesos realybei ir gyvenimui nušviesti, savo mintis "stumia" savo suvoktais keliais, kad laikosi tam tikrų normų ir sąmoningai spendžia tikrovei tam tikrus spąstus klausimų pavidalu. Jis taip pat turi savitą Ventrėe en ma-tiere — priėjimą prie dalyko — ir pradeda filosofavimą su savaip suvoktais mąstymo pradmenimis.
Pats Maceina apie savo metodą beveik niekur savo raštuose neprasitaria. Ir tai nenuostabu, nes jis tariasi jokio ypatingo metodo neturįs. Mat, jis metodą sieja su empiriniu tikrovės tyrinėjimu, t. y. su pozityviaisiais mokslais. Maceinai filosofija nėra joks eksperimentinis tyrinėjimas, bet interpretacija. Kadangi filosofija iš esmės yra interpretacija, jai ir nėra jokio reikalo ieškoti metodo, kuris tyrinėjimuose atlieka sėkmingos priemonės :r įrankio funkciją.
Maceina taip pat nėra E. Husselis, kurio visi raštai yra išmarginti ir išpinti filosofinio metodo klausimu ir pakartotiniu šio klausimo aštrinimu. Tuo tarpu Maceina metodo klausimo ne tik kad nestato savo filosofinės problematikos centre, bet iš viso apie jį nefilosofuoja. Todėl atrodo, kad, įmoję kalbėti apie Maceinos metodą, norime jam primesti tai, ką jis pats aiškiai neigia. Juk Maceina geriau pažįsta savo filosofavimo būdą, negu tas, kuris tik skaitė jo veikalus ar pavartė jo raštus! Tačiau su šiuo savo užmoju ir projektu neateiname Maceinos provokuoti ir jam radikaliai prieštarauti. Mums daugiau rūpi dialektiškai pavėtyti jo filosofijos sampratą ir tą minties būdą, kurį sekdamas jis surentė ir sukūrė tokį įspūdingą minties rūmą.
Beveik kiekvienas Maceinos knygų ir straipsnių skaitytojas gali lengvai pastebėti, kad jų autorius savo idėjas vysto tam tikra tvarka, kad jis laikosi nuoseklumo ir visuomet ieško atitinka-mesnio žodžio savo mintims išreikšti. Nuolat ir nuolat jis savo sąmonę kreipia būtybių gelmėn, siekdamas atskleisti ir pačios būties esminę paslaptį. Be to, Maceinos raštuose jaučiama tikrai rimta pastanga praturtinti bei patobulinti lietuviškąją filosofiją ir supilti savo autentiškas įžvalgas Į visos žmonijos išminties aruodus.
Maceina savo idėjas perduoda gyvai ir aiškiai, patraukdamas skaitytoją puošniais ir sugestyviais vaizdais bei simboliais, dėstydamas dalykus lakiu stiliumi, nuolatos liudydamas savo rūpestį būties gelmei. Jis neieško greitų ir lengvų sprendimų, o jo sąvokos niekados nenuslysta daiktų, kūrinių ir tikrovės paviršiumi. Maceinos nagrinėjimuose skaitytojas nejunta jokios skubos, jokių staigių šuolių ir jokio lengvapėdiškumo. Mūsų filosofo svarstymuose ir interpretacijose regimas vienas pagrindinis užsiangažavimas: leisti prabilti pačiai tikrovei ir saugoti, kad filosofinės problemos pačios išsivystytų ir išsiskleistų. Visi šie Maceinos mąstymo bruožai nėra tik stilistiniai, ornamentiniai, antraeiliai ir šalutiniai dalykai, bet labai būdingos jo metodologijos formos bei apraiškos.
Mėginimas aptarti Maceinos filosofinį metodą yra ne tiktai intriguojantis ir iššaukiantis užmojis, bet taip pat naujas priėjimas, kuris, manome, leis mesti žvilgsnį į visą Maceiną ir į visas jo pastangas apmąstyti, paryškinti, pagilinti ir nušviesti žmogaus buvimą šiame pasaulyje. Šis pasišovimas apibūdinti Maceinos metodą yra kartu ir apsisprendimas mesti užkulisinį žvilgį į jo kūrybos šaltinius ir jam būdingą interpretacijos sampratą. Pagaliau, kalbėti apie mūsų iškilaus filosofo metodą reiškia žvelgtelti į jo filosofijos idėją, į savitą priėjimą prie filosofinių klausimų bei mąstymo lyčių, į jo raštuose pasireiškiančią dialektiką ir į žodžiui bei ištarai teikiamą ypatingą svarbą.
Nors šis rašinys yra tiktai apžvalginio pobūdžio, nesistengsime jame pateikti tik paprastą referatą, kuriame vyrautų citatos iš Maceinos knygų ir straipsnių. Taip pat nesiryžtame mūsų filosofo nuolatos girti ir kelti, nes esame įsitikinę, kad lėkštomis pagyromis mes jį tiktai įžeistume ir nuvertintume. Taip pat nesistengsime jam "sukinėti rankų" ir sąmoningai iškreipti jo idėjomis plaukiančių įžvalgų. Mėginsime daugiau žvelgti į jo dvasios ir filosofinės sąmonės ištaras, negu į logines žodžių prasmes.
2. Maceinos filosofinis formavimasis ir orientacija Maceinos filosofinis formavimasis vystėsi dviem keliais: sisteminiu ir istoriniu. Šios dvi skirtingos, nors ir labai glaudžiai susijusios, ugdymosi kryptys yra jo formalių universitetinių studijų nueiti keliai. Tačiau visai pagrįstai galima kalbėti ir apie trečiąjį Maceinos brandos kelią, kurio nepriderėtų vadinti nei šalutiniu, nei antraeiliu. Tai paties Maceinos asmeniškų studijų, gilinimosi ir skaitybos kelias. Maceinos sisteminį vystymąsi ir brendimą apsprendė logikos, metafizikos, gnoseologijos, racio-nalinės psichologijos ir etikos kursai Europos universitetuose. Šias filosofines disciplinas jis studijavo Kaune, Friburge, Strasburge ir Liuvene. Visose šiose institucijose Maceina pakartotinai gilinosi į Aristotelio ir Tomo Akviniečio sistemas. Be išimties visi Maceinos darbai liudija scholastinės filosofijos neišdildomą įtaką bei poveikį. Iki šiai dienai mūsų filosofui tikrovė yra tai, kas egzistuoja nepriklausomai nuo sąmonės, o tiesa — proto sąvokų atitikimas anai tikrovei. Taigi, į tikrovę, būtį Maceina žvelgia realisto akimi ir tradicinio metafiziko žvilgiu, pasitikėdamas realybės tiesiakalbiškumu ir jos kognityviniu akivaizdumu. "Ens et verum convertuntur". Žinoma, čia visai nenorime Maceinos apšaukti tomistu ar neotomistu ir jo mintį aptverti cementine tomizmo tvora. Panūdome tiktai iškelti faktą, kad jis, išėjęs tomistinę mokyklą, yra visuomet pasišovęs šios mokyklos doktrinas permąstyti, persijoti, naujai interpretuoti. Maceinos istorinio brendimo kelią apsprendė formalūs ir apžvalginiai filosofijos istorijos kursai universitetuose. Šių kursų turinį sudarė didžiųjų filosofų doktrinų išdėstymas, chronologinė filosofinių srovių analizė ir filosofinių idėjų raidos apsvarstymai. Visa ši medžiaga Maceinos laikais būdavo išdalinta trims kursams. Tačiau galime spėlioti, kad Maceinai teko sekti ne vieną ir vadinamąjį pagilintą kursą (cours approfondi). Paprastai tokių kursų uždavinys būdavo kiek platėliau ir pagrindingiau panagrinėti vieną kurį įžymesnį filosofą ar vieną kurį įtaigingesnį bei žinomesnį atskiro mąstytojo darbą. Kaip ten bebūtų, Maceinos darbuose aiškiai regimas platus ir gilus filosofijos istorijos pažinimas. Jo didžiųjų filosofų supratimas ir savarankus jų permąstymas aiškiai rodo, kad Maceina filosofijos istorijos studijom paskyrė ne vienus ir ne dvejus metus. Be to, Maceinos istorinės studijos niekados nebuvo nei paviršutiniškos, nei diletantiškos, bet kruopščios ir nepaprastai rimtos. Nuo pat universitetinio suolo laikų jame įsišaknijo įsitikinimas, kad filosofijos istorija yra žmogiškosios sąmonės gyvenimo ir raidos istorija, kurios pažinimas yra sąlyga ir slenkstis žengti pirmyn.
Savo filosofinio brendimo metu Maceina gerai suprato, kad autentiško mąstymo susiformavimas ir išsivystymas priklauso nuo filosofijos istorijos pažinimo. Jis žinojo, kad dabarties medikui yra visiškai nereikšminga žinoti, kaip renesanso laikais būdavo gydomi nudegimai ir votys, nes pozityviųjų ir pritaikomųjų mokslų atstovui istorija yra tai, kas buvo ir supuvo. Tačiau filosofinės idėjos nepūva, nes jos skrieja ratu apie tą pačią tikrovės mįslę. Todėl ir nenuostabu, kad net filosofijos profesoriui privalu gilintis į Aristotelio substancijos ir į Plotino Vienio sampratas, suminint šias dvi kaip eilinius pavyzdžius.
Trečiasis Maceinos filosofinio brendimo kelias, kaip sakyta, išsivystė jo skaitybos ir nuolatinio gilinimosi keliu. Šis pasiryžimas ir tikras habitus skaityti ir vis gilintis filosofijoje Maceinai atnešė daug medžiagos ir nepaprastai praplėti jo filosofinį akiratį. Savo mąstymui "žaliavos" ir "kuro" Maceina ieškojo ne tik didžiųjų mąstytojų darbuose ir traktatuose, bet ir tų filosofų raštuose, kurie niekados neturėjo reikšmingesnės įtakos filosofijos istorijos raidoje. Štai, Maceina skaitė dar ir dabar labai mažai pažįstamus rusų filosofus: Čiaadajevo Filosofinius laiškus, Herzeno Iš kito kranto ir I. Kirejevskio filosofinius rašinius. Iš vokiečių kultūros filosofų Maceinai yra pažįstamas F. W. A. Krause, kuris nesumaišytinas su gerai žinomu Kari Christian Friedrich Krause. Ne kartą Maceinos raštuose pasirodo ir M. Boe-cijaus (Boėthius) pavardė, kurią galima aptikti tik stambesniuose filosofijos istorijos vadovėliuose. Šį filosofą Maceina mokėjo "iškasti" iš praeities ir jį prasmingai suaktualinti.
Maceinos filosofinių raštų skaityba prasidėjo su Talio Miletiečio knygų išlikusiomis nuotrupomis ir nuriedėjo iki Wilhelm Weischedelio ir Hei-deggerio mokinio Hans-Georg Gadamerio veikalų. Savo intensyvioje skaityboje jis nepamiršo pasižvalgyti ir analitinės mokyklos darbuose. Nors Maceina ir nėra labai stiprus šioje filosofijos srovėje, jo raštuose girdime aidus iš R. Carnapo ir L. Wittgensteino idėjų pasaulio.
Taigi Maceinos filosofinė orientacija nėra siaura, lėkšta ir mokyklinė. Šioje vietoje prisimintinos kun. dr. V. Rimšelio Jobo dramos recenzijos išvados Drauge (1951 m.), tik ką pasirodžius Maceinos veikalui. Čia recenzentas klausia, "ar verta yra laužtis į krikščioniškąją galvoseną su egzistencializmo idėjomis"? Recenzentas turbūt nesuprato nei egzistencialistinės minties posūkio reikšmės, nei Maceinos filosofinės orientacijos. Mat, Maceinai egzistencializmas reiškia tik tam tikrą minties atmosferą, kurioje akcentuojama žmogaus apsisprendimo našta ir jo dramatiškas buvimas šiame pasaulyje. Be to, Maceinai niekados nebuvo priimtina jokia siaura ir uždara "philosophia nostra", jis niekados nenorėjo užsidaryti Tomo Akviniečio dvidešimt keturių tezių rėmuose. Filosofinė stagnacija visuomet buvo Maceinos priešas. Jis gerai suprato, kad filosofijoje negalima "išmokti ir sustoti". Žinoma, Maceina niekados neturėjo Nie-tzschės drąsos ir arogancijos tiesiai savo skaitytojams pasakyti: Aš esu gyvas, kūrybingas ir neramus!
3. Maceinos priėjimas prie filosofinių problemų Prie filosofinių problemų Maceina prieina labai savitu būdu. Todėl galima sakyti, kad šis savitas priėjimas yra susijęs su Maceinos metodu. Žinoma, toks greitas ir status tvirtinimas dar nieko nepasako ir nieko neįrodo. Kad galėtume dalyką geriau nušviesti, turime kiek iš arčiau ir kiek atidžiau pasižiūrėti į Maceinos raštus ir jų sąlytį su bendrine filosofijos problematika.
Maceina niekados nepradeda savo mąstymo veiklos su formaliais ir tiesioginiais klausimais: Kas yra būtis? Kas yra žmogus? Kas yra dorovė? Kas yra kaltė? Kas yra niekšybė? Kokia gyvenimo prasmė? ir t.t. Tai reiškia, kad Maceina netoleruoja stataus, abstraktaus ir formalaus priėjimo. Jam visuomet reikalingas konkretus pagrindas, apčiuopiamas taškas. Didysis Inkvizitorius gimė, tiktai Maceinai įsigilinus į Dostojevskio Brolių Karamazovų penktąjį skyrių, kuriame jis rado pakankamai medžiagos ir sugestijų gyvai interpretuoti dialektinę gyvenimo sąrangą, laisvę, laimę, istoriškumą ir krikščionybę. Nors Dostojevskio kūrinys yra legendinis vaizdelis, Maceina jame rado aibes įžvalgų į žmogiškąją tikrovę ir žmogaus dvasinį gyvenimą.
Labai panašiai suvoktą filosofinio priėjimo būdą aptinkame ir Vladimiro Solovjovo Meilės prasmėje. Šiame veikale Solovjovas pastebi, kad Šekspyro Romeo ir Julija jam daugiau pasako apie meilės esmę ir prasmę, negu bet koks konkretus meilės epizodas, paimtas iš gyvenimo ar istorijos. Vadinasi, literatūrinė kūryba atitinkamai ir labai objektyviai nušviečia tikrovę ir tiesiu keliu veda i jos pažinimą. Kitaip sakant, literatūra "idealiai" interpretuoja tikrovę, o filosofija pateikia dar sąmoningesnį ir racionalesnį jos nušvietimą. Šiomis pastabomis nė nemėginame įtaigauti minties, esą Maceina savo metodą ir filosofijos sampratą skolinasi iš Solovjovo. Buvo norėta tik iškelti abiejų filosofų idėjinį panašumą ir minties giminystę.
Žmogiškam buvimui šiame pasaulyje apmąstyti Maceina pasirenka kitą šaltinį — Jobo knygą. Tai Huso šalyje gyvenusio dievobaimingo žmogaus dramatiška biografija. Ši drama Maceinai atvėrė duris į dabarties egzistencializmo problematiką ir filosofinį klimatą. Jobo pergyvenimus ir kančią Maceina labai meistriškai supina su dabarties egzistencializmo kategorijomis: ribinėmis situacijomis, nesėkme, netikrybe ir aštriu žmogiško bai-giamumo suvokimu. Maceina taip pat parodo, kaip visi šie dalykai iškelia aikštėn žmogaus transcendentinę orientaciją, žmogiškosios būties nuolatinį atsigręžimą Dievop.
Labai panašiu būdu Maceina savo Niekšybės paslaptyje prieina ir prie blogio problemos. Čia jo išeities taškas yra Solovjovo Trumpas pasakojimas apie antikristą. Svarbu pastebėti, kad toks konkretus priėjimas prie dorovės klausimo labai griežtai apsprendė ir pačios knygos pobūdį. Niekšybės paslaptis nesusirentė kaip etikos vadovėlis, nė kaip grynai moralinės filosofijos apmatai, bet kaip istorijos teologijos veikalas, nušviečiantis žmogaus dvasinį santykį su Dievu istorijos rėmuose.
Dar konkretesnį priėjimą randame trijuose kituose Maceinos veikaluose: Saulės giesmė, Didžioji Padėjėja ir Bažnyčia ir pasaulis.
Visa Saulės giesmė sukasi apie vieną centrinį tašką. Tai šventojo Pranciškaus Asyžiečio asmenybė, gyvenimas ir Kristaus meilė. Todėl pastarąjį darbą galime pavadinti teologine - filosifine šv. Pranciškaus gyvenimo ir veiklos interpretacija. Tai taip pat šventumo esmės ir jos sandų racionalus nušvietimas. Didžioji Padėjėja išaugo iš Maceinos pastangų apmąstyti švenčiausios Mergelės Marijos egzistencijos esmę ir prasmę. Taigi ir šios knygos fone randame konkrečią asmenybę ir konkretų įvykį. Žinoma, Mergelės Marijos asmuo ir jos nekaltas prasidėjimas yra konkretūs dalykai tiktai tiems, kurie priima ir tiki Apreiškimą. Bažnyčia ir pasaulis atsirado, Maceinai sklaidant II Vatikano susirinkimą ir sudėtingą Katalikų Bažnyčios kaitą po jo. Tai specialus ir gan dalykinis istorinio ir datuoto įvykio ir jo svarbos svarstymas.
Daugelis Maceinos straipsnių yra taip pat suręsti, vadovaujantis tuo pačiu konkretaus priėjimo principu. Iliustracijai paimkime J. Grušo Tėvą. Šiame kūrinyje Maceina iššifruoja tiesos ir gyvenimo priešginybę. Taigi jam Grušo Tėvas yra lyg tas padidinamasis stiklas, kuris aiškiai ir akivaizdžiai paryškina vieną ypatingą tikrovės apraišką. Tėve tiesos ir gyvenimo priešginybė susikristalizuoja ir tampa visai apčiuopiama. Todėl atrodo, kad be Grušo Tėvo vargu ar aiškiai galėtume suvokti, jog yra kokia nors aštri ir nenugalima įtampa tarp realaus gyvenimo ir tiesos principo, nes, pasinėrę konkretaus gyvenimo vyksme, neįžvelgiame, kad kartais tiesa yra nepakeliama našta. Loginės ir atitrauktos tiesos ir gyvenimo aptartys neimplikuoja jokios priešginybė s, jokio susikirtimo. Tačiau konkrečiame ir egzistenciniame sąlytyje jos pasirodo priešiškos ir viena kitą neigiančios, kaip tai akivaizdžiai liudija Grušo Tėvas. Čia klaiki gyvenimo drama išnyra į paviršių ir virsta regima plika akimi.
Kiek kitokį priėjimą prie filosofijos problematikos aptinkame Maceinos paskutiniame veikale Filosofijos kilmė ir prasmė. Tačiau ir ši stambi knyga nėra radikali išimtis. Šios knygos išeities taškas jau nebėra koks literatūros kūrinys, koks nors istorinis įvykis ar kokio ypatingo asmens gyvenimas ir veikla. Paskutinysis Maceinos darbas yra papildytas, praplėstas ir lietuviškai išvystytas jo dėstytas filosofijos kursas Mūnsterio universitete. Tačiau ir čia Maceina, kaip jam įprasta, persvarsto, papildo ir patobulina kitų keltas mintis. Truputį reikalą suprastinę, galime sakyti, kad minėto veikalo pirmoji dalis persvarsto Jasperso pateiktus filosofavimo šaltinius: nuostabą, abejonę ir kančią, kuriuos jis trumpai aptaria savo Ein-fūrung in die Philosophie antrajame skyriuje. Antroje knygos dalyje dominuoja Heideggerio idėjos ir jo būties samprata, prie kurios Maceina prijungia transcendentinę dimensiją.
Kari Jaspersą ir Martin Heideggerį lietuviškai šviesuomenei savo laiku pristatė filosofas J. Girnius. Žinoma, jis niekados nenorėjo anų mąstytojų monopolizuoti ir save laikyti vieninteliu jų žinovu. Todėl malonu pasižiūrėti kaip juos pavėto, pain-terpretuoja ir Maceina. Plačiuose filosofijos vandenyse yra pakankamai vietos ir erdvės visiems mūsų protininkams!
Prof. A. Maceina Reino konferencijoj 1947 gegužės mėn., kurioj išrinktas Ateitininkų Federacijos tarybos pirmininku. A. Maceina — pirmoje eilėje pirmasis iš dešinės, šalia jo tautinis delegatas kan. F. Kapočius ir amerikiečių karo kapelionas kun. K. Jenkus (Jankus), antroj eilėj iš dešinės — V. Vaitiekūnas, V. Natkevičius, V. Vardys, J. Girnius, Ad. Darnusis, Z. Ivinskis ir St. Barzdukas, trečioj eilėj — J. Pažemėnas ir Julijonas Būtėnas. Nuotr. V. Maželio
4. Dialektika ir Įžvalgos aktas Maceina parodė dialektikai ypatingo dėmesio jau ankstyvuosiuose savo veikaluose. Štai, aptardamas Dostojevskio dialektiką, jis aiškiai pasako, kad tai "yra. tasai būdas, kuriuo idėjos egzistuoja ir veikia Dostojevskio veikaluose ir jo sukurtuose personažuose". (Didysis inkvizitorius, p. 44). Tačiau vėlesniuose raštuose dialektikos samprata kiek sukonkretėja ir virsta "mąstymo vingiais", "gimdomuoju menu", kuris iškelia "aikštėn naują dalyko būseną". Tačiau Maceinai dialektika niekados nevirsta "keliu", metodu, nors filosofijos istorijoje nuo Zenono iki Merleau-Ponty dienų ji buvo žinoma tiktai metodo vardu. Mūsų filosofas dialektiką vadina mąstymo lytimi, nors jis pripažįsta, kad šis mąstymo būdas leidžia tvirtinti ir neigti, skirti ir atsirinkti, pasilaikyti ir atmesti, sijoti ir taisyti, tvirtinti ir neigti būties ar kūrinio būseną. Nenorime Maceinai nuožmiai prieštarauti ir jam "sukinėti rankas", bet visi šie tikrovės vėtymo būdai ir eiga mums dvelkia metodo kvapu, primindami Hėgelio Aufhebung sąvoką.
Maceina pripažįsta, kad dialektika esanti glaudžiai susieta su nuostaba, kurią jis, kaip ir Jaspersas, vadina pirmuoju filosofijos šaltiniu. Žmogų pagauna ypatinga nuostaba ir jis pasijunta suneramintas, kai dialektiškai atsiskleidžia dar ir kita būtybės, kūrinio prasmė, dar ir kita jo būsena, dar ir kita jo gelmės apraiška. Dialektiškai mąstyti reiškia ieškoti vis naujų kūrinio buvimo formų. Kitaip tariant, filosofuoti — tai dialektiškai dalykus sijoti, vėtyti ir juos priešpriešiškai sklaidyti. Mat, Maceinos supratimu kiekviena būtybė kaip kūrinys turi metafizinę gelmę, kuri visuomet apsireiškia dialektiškai arba priešybėmis. Jokios būtybės gelmė nėra vienalytė, vienprasmiška, telpanti vienoje loginėje sąvokoje ir viename žodyje.
Su dialektika ir nuostaba tenka susieti dar ir kitą mąstymo lytį, apie kurią pats Maceina mažai kalba, pateikdamas tik užuominą savo paskutiniame veikale Filosofijos kilmė ir prasmė. Tai filosofinės įžvalgos aktas. Minėtame veikale Maceina trumpai prasitaria, jog "filosofija ieško tam tikrų įžvalgų" (p. 135). Įžvalga yra tas proto aktas, kuris lyg strėlė, sminga į kūrinių esmę ir gelmę. Kitaip sakant, mąstyti — tai ieškoti įžvalgų Į būtybes ir skverbtis į pačią būtį. Įžvalgoje slypi žmogaus galutinė kognityvinė viltis ir pažinimo galimybės sąlyga. Todėl galime teigti, kad mąstymas yra tasai įžvalgų ieškojimo veiksmas, kuris nuolat skverbiasi į būtybių gelmes ir neria į patį būties dugną.
Iš kitos pusės, jeigu filosofinį mąstymą laikysime būtybių kaip kūrinių interpretacija, tai šioji interpretacija negali būti pavykusi, sėkminga ir vaisinga be sąmonės įžvalginės veiklos, kuri siekia perregėti esmes, kuri sugeba būtybes "skaityti" iš vidaus ir kuri yra pajėgi suvokti metafizinius tikrovės apsireiškimus. Maceina turbūt sutiktų su Ludwig Klageso tvirtinimu, kad tikrovė apsireiškia, daiktai padaromi, o kultūra sukuriama.
Įžvalgos nuostabusis aktas atpažįsta ir pasisavina būties apsireiškimus, nes šis aktas nėra niekas kitas, kaip paties mąstymo besąlyginė atvirybė tikrovei. Taigi Maceinos įžvalga nėra jokia dirbtinai pagaminta priemonė, joks šiaip sau susigalvotas filosofavimo būdas, bet iš paties mąstymo išnyrantis aktas, siekiantis atskleisti, suvokti, pažinti ir suprasti. Tai pagrindinė ir pamatinė proto akcija, kuri pagrindžia ir apsprendžia sąmonės ir tikrovės dialogą — pokalbį. Maceinos mąstymas yra nuolatinis ir nesibaigiantis galynėjimasis su abejone ir tikrovės mįslingumu, o jo įžvalginė akcija siekia visa tai nugalėti ar nors prasklaidyti. Jeigu filosofijoje galima kalbėti apie bet kokią pažangą, tai pastarosios galima laukti ir tikėtis tik iš įžvalginių akt.ų
5. Žodis ir filosofija Kiekvienas filosofas mąsto, ieško įžvalgų ir žodžių ir juos taria. Tai reiškia, kad filosofija būna ir apsireiškia tik mąstydama, tardama žodį ir prasmingai kalbėdama apie būtybes, kūrinius ir pačią būtį. Yra gana aišku, kad kalbą netenka laikyti tiktai paprastu mąstymo įrankiu ar iš šalies pasiskolintu metodu, nes mąstymas ir kalba yra organiškai suaugę ir neišskiriamai susiję dalykai.
Norėdami kiek plačiau panagrinėti tą pačią mintį, turime pridurti, kad kalba nėra vien tiktai paprasta mąstymo apraiška ar tiktai koks priedinis dalykas. Mat, kalboje filosofinis mąstymas ir kiekviena sąvokinė interpretacija įsišaknija ir labai konkrečiai įsipavidalina. Ryšys tarp mąstymo ir kalbinės konkretybės nėra nei fizinis, nei grynai loginis, bet metafizinis. Tai, žinoma, reiškia, kad kalboje mąstymas atbaigia savo raidą ir objektyviai įsipavidalina. Todėl Maceina ir pabrėžia, kad kalba yra mąstymo ištara, mąstymo įsikūnijimas, mąstymo atbaigimas. Be kalbos, be ištaros, mąstymas liktų neatbaigtas ir pilnai neprinokęs vyksmas. Žodis ištaria mąstymo turinį ir liudija apie būtį ir jos gelmę. Mąstymas būtybėse ieško akivaizdžių prasmių ir tokiu būdu anas būtybes ir kūrinius paverčia žodžių pavidalais. Tai ir vėl reiškia, kad Maceinai žodis atbaigia mąstymo aktą. Mintis yra mintis pilna to žodžio prasme tik tuomet, kada ji būna ištarta suprantamu žodžiu. Iš čia seka, kad žodis yra mąstymo esminis elementas, integralus jo sandas.
Mums atrodo, kad Maceina yra pasirengęs kartu su Heideggeriu sakyti, kad kalboje "būtis yra namie", kad kalboje būtis, galutinis mąstymo objektas, pagaliau atranda ir atpažįsta save. Maceinai turbūt priimtinas ir Hans Gadamerio teiginys, esą žodyje mąstymas galutinai įsikūnija ir įgyja patį objektyviausią pavidalą. Mąstytojas taip pat kalba, keldamas filosofinius klausimus. Klausimas, kaip pastebi tomistas - he-gelininkas Emerich Coreth, yra žinojimo ir nežinojimo mišinys, išminties ir ignorancijos sintezė. Klausiu, nes šį tą žinau ir pažįstu, suprantu ir suvokiu. Taip pat klausiu, nes ne viską žinau ir pažįstu, nes mano pažinsena nepilna ir problematiška, nes išgyvenu netikrybę ir abejonę. Vis dėlto, Maceinai klausinėjimas nėra joks filosofijos metodo sandas, bet mąstymo forma, lytis, modas. Turime tačiau pripažinti, kad klausimus keliame apgalvotai, visuomet laukdami pastebėti naują būtybės - kūrinio apraišką, dar nepažintą fenomeną, dar ir kitą būtybės buvimo formą.
Viena aiški išvada plaukia iš Maceinos žodžio sampratos. Kalba atbaigia tikrovės pažinsena ir interpretuoseną. Kalboje mąstymas "iš sirpsta" ir galutinai susikristalizuoja.
6. Mąstymas kaip interpretacija ir ratilas Maceinai filosofija yra interpretacija. Dėl to nėra jokios abejonės. Tačiau reikia labai abejoti, ar toji interpretacija yra mąstymo veiksmas be jokio metodo. Pažiūrėkime į šį klausimą iš platesnės perspektyvos. Pagrindinis mokslo uždavinys yra tirti. Tačiau tirti reiškia metodiškai tyrinėti ir nagrinėti dalykus bei objektus. Tuo tarpu filosofija netiria, nes jai nerūpi daiktai ir jų fizinės bei cheminės savybės. Filosofijai taip pat nerūpi daiktų santykiai ir jų atskleidimas. Pagal Maceiną, filosofija turi reikalą su būtybėmis ir jų egzistencine gelme. Tačiau būtybės ir būtis nepasiekiamos, neprieinamos tyrimo būdu, t.y. metodišku nagrinėjimu, nes jos, kaip jau sakyta, nėra paprasti daiktai, bet esybės su kūrinio sąranga. Iš čia aiškiai seka, kad kūrinius galima tiktai interpretuoti, o ne analizuoti įrankių pagalba.
Interpretacija yra tas veiksmas, kuris kūrinius prakalbina savita mintim ir jausmu, ieškodama kūriniuose to, ką Maceina vadina vidurkiu. Filosofinėje interpretacijoje veikia pats mąstantysis asmuo, pats filosofas, teikdamas kūrinio atvirai esmei savą vidurkį. Šis vidurkis — tai paties filosofo žvilgis į būtybių atvirybę ir akivaizdumą, kylantis iš jo paties sąmonės. Taigi filosofijoje yra interpretuojamas ne tik kūrinys, bet ir pats filosofuojantis mąstytojas.
Maceinai interpretacija yra "laisvas mąstymas". Žinoma, pastarosios frazės neprivalome suprasti peiktinąja prasme. Maceina vartoja žodį "laisvas" teigiama ir kūrybine prasme, nes interpretacijoj nušvietimas pakeičia įrodymo aktą, ir prasminga sąvoka pakeičia sprendimo aktą. Filosofinėj interpretacijoj būtybė - kūrinys nušviečiamas dialektiškai, priešginybiškai, įvairiai, t. y. kaip buvojąs nuolatinėje kaitoje. Interpretuoti reiškia imliu būdu žvelgti į tikrovę ir ją nuolatos vėtyti, vartyti, kalbinti. Interpretavimas yra sąmoninga ir nuosekli proto veikla, ieškanti tikrovę atverti ir užverti, prakalbinti ir nutildyti. Argi tokia veikla nėra apgalvota ir metodiška?
Filosofas mąsto būtį ir interpretuoja pradmenis, galutinybes, principus ir pirmąsias prielaidas. Tačiau filosofas neturi kitos išeities, kaip pradėti su tais pačiais pradmenimis. Vienu žodžiu, filosofijoje susiklosto savotiškas paradoksas ir iškyla savotiškas minties ratilas — ratas. Mat, mąstymo aktą, kurio pradžia glūdi jo pabaigoje, pridera vadinti ratu, nes čia mąstymas sugrįžta į savo išeities taškus ir pagrindines prielaidas. Kitaip sakant, interpretacijos veiksmas visuomet grįžta į tą patį tašką, iš kurio jis išauga ir iškyla. Manytina, kad šis grįžimas yra visuomet ryžtingas, imlus, nesustabdomas, sąmoningas ir nuolat vis daugiau šviesos metantis į būties paslaptį. Labai panašią mintį randame ir Hėgelio filosofijoje, kur taip pat mįslingai pasakoma, kad "pabaiga yra pradžia". Tai reiškia, kad mąstyme sunku suvokti, kur yra pradžia ir pabaiga. Galime filosofijos kilmės ieškoti nuostaboje, abejonėje ir kančioje, tačiau ir šios patirtys išauga iš dar ankstyvesnių patirčių.
Belieka padaryti kelias išvadas. Tačiau nenorime kartoti tai, kas jau buvo pasakyta. Taip pat nenorime mūsų filosofui įtaigauti naujų filosofinių projektų ir krauti naujų tyrinėjimų naštų. Manome, kad Maceina pakankamai nuveikė, pakankamai praturtino lietuviškąją mintį. Tačiau labai ir labai apgailime, kad jam neparašėme užsitarnauto Festschrift'o. Todėl linkime, kad jis jo dar sulauktų. Ilgiausių metų, garbus ir mielas Profesoriau!
|
|
|
|