| |
|
|
|
Parašė ANTANAS JASMANTAS
|
Aš, Kohelet, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje ... Ir mačiau, kas dedasi žemėje . . . : Dievybė vaikšto užpustytom pėdom".
Ekleziastas 1, 12-14; 3, 15.
M o z ė
Tu nedegei eržkėtroželės krūmu
Ir neliepei basam Tavęsp artėti.
Dairiaus aplink. O niekur neregėti
Nė vinguriuojančio ruoželio dūmų.
Tu nesiuntei manęs pas faraoną,
Ir aš lazdos nepaverčiau į žaltį.
Ėjau tik kamarėlėn kruopų malti
Linamynės mergaičių vakaronei.
Krauju ožiuko staktų nežymėjom
Ir sriubą srėbėm strėnų nesujuosę.
Dainavome visi. Dainavo uosiai.
Dainavo vėjas gelstančiom alėjom.
Va i d u o kl i s
Pažvelki, Viešpatie! Šie kauburėliai —
Tai užpustytos Tavo pėdos.
Tik lukterki! Kai saulė bus nusėdus,
Ir ūbauti pradės liekne pelėdos,
Tu pamatysi, kaip klajūnei vėlei
Drobulę skolini, kurioj pats prisikėlei.
Tik žemė nedrebės, kai ji iš kapo
Išeis pavaikštinėt beržų alėja;
Tik moterys su kvepalais nebus atėję,
Tik neskubės, kaip Tu, jinai į Galilėją,
Nė nešiurens tarp rudeninių lapų —
Tokia tyli, tokia tyli ji tapo.
A t s i s k y r ė l i s
Namelis mano be langų, be durų.
Visiems čia vėjams švilpauti valia.
Šiaudų stogelis neseniai prakiuro.
Ar vėjas, ar lietus — vis ta pati dalia.
Pasižiūrėt manęs ateina žmonės.
Žvėryno niekur čia arti nėra.
Kodėl man nepabūti jiems beždžione?
Beždžionėle prijaukinta, gera?
Ir priguži šventovė mano narvo.
Pro jo virbus stebėt visiems valia.
Nakties lietaus lašai dar tebevarva.
Šventovėj ar narve — vis ta pati dalia.
PĖDSAKAI
O Viešpatie, ar Tu gi nežinojai,
Kad mūsų lygumose snigs ir lis?
Kodėl nepasakei Tu savo kojai
Įmint giliau, o ne prabėgt paskubomis?
Dabar, kai Tavo pėdsakų neliko,
Nors imtų vytis ir šimtai skalikų,
Jie tiktai ašaras nuo mūsų skruostų
Ir klumpių pėdas molyje užuostų.
Bet jeigu kartais, pajūriu nuėjęs,
Paršauktum Baltijon savuosius vėjus,
Gal sukurtai įtūžusių jos srautų
Tave mums vabalėliu gintare išplautų.
VĖLINĖS
Jau naktys šaltos, Viešpatie,
Ir danguje jau virpa tie
Tavų altorių žiburėliai.
Šventi šventųjų vėlines,
Ant mūs kapų pavėlinęs
Žvakelę pastatyt klajūnei vėlei.
Ji skundžiasi sušalusi.
O tiek ugnies aukštai Tu lieji!
Ir dunkso ten kažkur uraluose
Kapeliai mūsų apsnigtieji.
ŽILVINAS
1.
Buvo dienos, kai žalčiai, bangom atkilę,
Marškinėliuose mergaičių piršos.
Buvo dienos, kai įniršus,
Jūra gintaro sudaužė pilį.
Tyli jūra. Ant tvorų rasotų
Kabo padžiauti tinklai pabrizgę.
Valtis velka sidabrinę blizgę:
Naujas svečias plaukia meškeriotų.
2.
Gintaras. Puta. Sakysit: marios!
Šnera prieš mane alaus bokalas.
Padavėjos rankos tokios švarios,
Ir nagučiuos pirštų rožės kalas.
Nešnarėki! Čia ne kraujo putos,
Žilvino čia nieks neužkapojo.
Tai kurpaitės, raudonai išsiūtos,
Ant basučių padavėjos kojų.
3.
Taškos nuogos bangose mergaitės
Ir kikena, kad tuojau išvys
Pintinėlėje kaip susiraitęs
Vienai piršis jaunikiu žaltys.
Grok, bambuko birbynėle, groki!
Kelias Žilvinas vestuvių šokiui.
Ir žiūrovų pinigėliai byra
Dubenėliu pusnuogio fakyro.
PELKĖS
Kreivos pušys. Viksvos. Balos.
Dumblinas vanduo ir šėmas.
Lūžta šakos, atsirėmus.
Kyšo lelija išbalus.
Kreivos pušys, balos, balos,
Dumblinas vanduo ir šėmas.
Čia tą vieną šokam šokį:
Nuo kupstelio ant kupstelio.
Niekas negrindė čia kelio,
Niekur jo nė neieškoki.
Tik tą vieną šokam šokį
Nuo kupstelio ant kupstelio.
Jei paslysi, ims kvatotis
Raganos rūkuos nendryno.
Gailesčio čia nieks nežino.
Tie kupsteliai tarsi stotys:
Nepaspėsi, ims kvatotis
Raganos rūkuos nendryno.
Sėdime ant kranto balų.
Meilės pažadus paklojom,
Kad šilčiau basom būt kojom.
Meilė greitai čia nušąla.
Tai, sėdėdami prie balų,
Meilę pažadais apklojam.
Kažinkur anapus raisto,
Pro langelį bokšto seno
Varpas šerdimi tuksena.
Kažkas viltį veltui švaisto.
Gal paimkim? — Tai už raisto
Snapeliu genys tuksena.
Kreivos pušys. Viksvos. Balos.
Dumblinas vanduo ir šėmas.
Lašą krikštui pasisėmus,
Meilė sudreba išbalus.
Kreivos pušys, balos, balos,
Ir vanduo mūs krikšto šėmas.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
