IŠEIVIJA LIETUVOS BYLOJE Spausdinti
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   
Oficialiuose 1977 tarptautinės politikos įvykių metraščiuose turbūt nebus nei sovietų okupuotos Lietuvos, nei jos kaimynų — Estijos ir Latvijos — bylos. Tačiau sovietų dominuojamos Rytų Europos problemų potekstėje Lietuvos byla buvo gyva. Pirmiausia ji buvo gyva Lietuvos kaimynams. Nei Vokietija, vis tiek, balta ar raudona, nei juo labiau Lenkija negali būti abejingos Lietuvos užkardai Rusijos ekspansijos kelyje. Bet labiausiai Lietuvos byla tarptautinės politikos 1977 įvykiuose buvo gyva kaip pavyzdys beatodairiško ir brutalaus Sovietų Sąjungos nesiskaitymo su žmogaus pagrindinėmis teisėmis. Šiuo atžvilgiu Lietuvos byla ryšium su Belgrado konferencija negalėjo nedominti ir Jungtinių Valstybių, nepaisant, kad apskritai Washingtonui pirmiausia rūpi vengti bet kurios konfrontacijos su Sovietų Sąjunga. Tokia konfrontacija galėtų sudaryti Jungtinių Valstybių politikai sunkumų Vidurinių Rytų atžvilgiu ar apskritai galėtų didinti tarptautinę įtampą. Savo ruožtu Vakarų Europa, nors jos šio meto politika Sovietų Sąjungos atžvilgiu yra visai "apeasmentinė", akistatoje su Sovietų Sąjungos panieka žmogaus pagrindinėms teisėms, taip pat negali nesolidarizuoti Jungtinių Valstybių linijai, Belgrado konferencijoje Sovietų Sąjungą apkaltinant Helsinkio Galutinio Akto sutartų principų flagrantišku laužymu.

Nelaukdami, kad toks Sovietų Sąjungos pakaitini-mas netrukus turėtų kokių juntamai pozityvių atgarsių okupuotos Lietuvos žmonių pagrindinių teisių vykdymui, vis dėlto turime su pasigėrėjimu pripažinti, kad mūsų išeivijos pastangos pristatyti Belgrado konferencijai okupuotos Lietuvos žmonių pagrindinių teisių apverktinos padėties tikrą vaizdą buvo neabejotinai teigiamas 1977 išeivijos įnašas Lietuvos bylai. Ypačiai pabrėžtinos mūsų organizacijų bendros pastangos. Iš jų pirmiausia žymėtinos Lietuvos Žmogaus teisių komisijos pastangos. Vliko iniciatyva Washingtone sudaryta ir Vliko žmogaus prof. Domo Krivicko vadovaujama Lietuvos Žmogaus teisių komisija pasitelkė dar Altos, LB, Balfo ir Liet. Religinės šalpos organizacijų žmones. Šios komisijos žmonės Belgrado konferencijai paruošė du dokumentus: memorandumą dėl Helsinkio Galutinio akto nuostatų vykdymo ("Memorandum on Implemen-tation of the Provisions of the Finai Act of the Con-ference on Security and Cooperation in Europe") ir raportą apie religinės laisvės pažeidimus okupuotoje Lietuvoje ("A Report on Violations of Freedom of Re-ligion in Soviet-Occupied Lithuania in Contravention of the Helsinki Finai Act"). Memorandumas Vliko ir Lietuvos Diplomatinės tarnybos vardu buvo įteiktas Helsinkio Galutinio akto nekomunistams signatarams, o raportas ne tik buvo įteiktas Helsinkio Galutinio akto signatarams, bet ir Kunigų vienybės išspausdintas ir plačiai paskleistas spaudai bei radijams.

Komisijos pirmininkas dalyvavo Šveicarijos ir Vokietijos kelių, žmogaus ir tautų teisėmis besirūpinančių, organizacijų Vokietijoje (Wild Bad Kreutze) sukviestoje konferencijoje ir jai pateikė atitinkamą dokumentaciją apie žmogaus teisių padėtį okupuotoje Lietuvoje. Komisijos narys Jonas Jurašas liudijo Jungtinių Valstybių kelių, žmogaus teisėmis besirūpinančių, organizacijų Wa-shingtone sukviestoje konferencijoj s apie okupuotos Lietuvos žmonių pagrindinių teisių nuolatinį laužymą. O komisijos narys kun. Kazimieras Pugevičius, Vliko paremtas finansiškai, buvo nuvykęs ir į Belgradą vietoje susipažinti, ar nebūtų tikslinga konferencijoje turėti nuolatinį mūsų veiksnių stebėtoją.

Verta dėmesio ir atskirų veiksnių sava iniciatyva ryšium su Belgrado konferencija.
Baltų valstybių diplomatiniai atstovai Washingtone atitinkamas notas įteikė Valstybės departamentui.

Altos pirmininkas Jungtinio Baltiečių komiteto vardu liudijo Fascell kongresinei komisijai apie žmogaus teisių padėtį okupuotoje Lietuvoje, sykiu įteikdamas ir atitinkamą pareiškimą raštu. Senatoriui Dole tarpininkaujant, Altos pirmininkas buvo nuvykęs ir į pačią Belgrado konferenciją.

JAV LB pasirūpino įteikti Fascell kongresinei komisijai dokumentinės medžiagos ir memorandumą apie okupuotos Lietuvos žmonių pagrindinių teisių nuolatinius pažeidimus. LB Krašto valdybos ir Visuomeninių reikalų tarybos žmonės lankė ir informavo Fascell komisijos narius; dalyvavo Belgrado konferencijos reikalu Valstybės departamento kviestoj organizacijų atstovų konferencijoj; aiškinosi Belgrado konferencijos galimybes Lietuvos bylai kelti su Amerikos katalikų organizacijomis, su "National Center for Urban and Ethnic Affairs", taip pat su Demokratų partijos vadovaujančiais žmonėmis; konferavo su Valstybės departamento pasek-retore humanitariniams reikalams.


Apskritai mūsų tradicinių veiksnių — Altos, LB, LLK, VLIKO — talka Lietuvos bylai 1977 buvo rutininė.
Alta išleidusi 35 biuletenius; Vasario 16-sios ir Birželio 15-sios progomis paruošusi radijo programas (tik neaišku, kiek jos buvo panaudotos); išplatinusi 4500 egz. "Lithuania" brošiūros; amerikiečių spaudoje buvę aštuoni Altos parūpinti straipsniai, o nuropos &pauuujcr — du; Altos žmogus dalyvavęs trijose Valstybės departamento spaudos konferencijose; savo veiklos patogumui Alta nusipirkusi namus. 1977 iki spalio 8 Alta turėjusi $53,113 pajamų, o su 1976 likučių ($40,986) viso $94,099, o išlaidų padariusi $67,655. Stambiausia išlaidų pozicija — namui pirkti ir remontuoti — $27,525. Kitas išlaidas sudarė raštinės išlaikymas, leidiniai ir kt.

$40,130), bet jos Altos suvažiavimui nebuvo detalizuotos. Altos suvažiavimui savo pranešimus pateikė Bostono, Chicagos, Cicero, Clevelando, Detroito, Kenoshos, Lake apskrities, Miami, New Yorko, Pittsburgho ir Ra-cine Altos skyriai, kai kurie specialūs Baltijos valstybių reikalai, dėl kurių Valstybės departamentui vėliau buvo pateikta atitinkama papildoma dokumentacija. LLK sekretorius ACEN vardu dalyvavo ir žodį tarė Pavergtųjų tautų savaitės paskelbimo iškilmėse New Yorke.

LB išleido šeštą raportą apie 1976 metais žmogaus teisių pažeidimus okupuotoje Lietuvoje; išleido A. Terlecko skundo sovietų organams anglišką vertimą ("Res-pect my Rights"); Vasario 16-sios ir Birželio 15-sios progoms paruošė pavyzdinę medžiagą amerikiečių rinei spaudai per LB apylinkes panaudoti, taip pat dvi pusvalandines radijo programas Vasario 16-sios progai ir vieną pusvalandinę programą Birželio 15-sios progai. Pirmosios dvi buvo panaudotos 53 atvejus, antroji — _ i atvejį. Birželio 15-sios proga atitinkami laiškai buvo pasiųsti visiems (535) kongreso nariams. Informacijos srity ypač vaisingai veikė Santa Monicos LB apylinkės J Kojelio vadovaujama komisija, kurios rūpesčiu amerikiečių spaudoje Lietuvos reikalu buvo paskelbta per 40 pasisakymų. Amerikiečių spaudos informavimą apie Lietuvos bylą vykdė 48 LB apylinkės.
Sovietų kalinamiems ir persekiojamiems okupuotos Lietuvos disidentams padėti LB bendradarbiavo su Amerikos Raudonuoju kryžiumi, su Žmogaus teisių tarptautine lyga ir su JAV kongreso atitinkamais nariais, taip pat stengėsi įtraukti lituanistinių mokyklų mokinius, kad rašytų tiems kaliniams laiškelius ir siuntinėtų mtinėlius.

LB talkino L. Valiuko vadovaujamam Rezoliucijų komitetui pravesti kongrese H.C. 278 rezoliuciją Baltijos _>tybių reikalu, taip pat intervenavo Valstybės departamentą ir prezidentūrą dėl Jungtinių Valstybių oficialiuose žemėlapiuose Vilniaus krašto žymėjimo už Lietuvos valstybinės sienos.
Natūralu, kad LB organai bendrauja ir bendradarbiauja su Amerikos lenkų, ukrainiečių, vengrų ar kitų tautų išeivijos atitinkamomis organizacijomis. Tokio natūralumo tačiau nejusti JAV LB ryšiuose su Kinijos atstovybe Jungtinėms Tautoms, taip pat su Rytprūsių taryba. Tai tik iliustruoja, kad mūsų veiksniai neturi Lietuvos vadavimo vieningos koncepcijos, arba, pasak "Sėjos", * nepriklausomybinės programos".

Lietuvos Laisvės Komitetas ir 1977 reiškėsi tik per Pavergtųjų Europos tautų seimą (ACEN), kuris įteikė 11977.11.10) JAV vyriausybei memorandumą dėl paramos disidentų sąjūdžiui Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotuose ar susatelitintuose kraštuose, taip pat dėl pakaltinimo Sovietų Sąjungos ir jos satelitų nuolatiniais pažeidimais Helsinkio Galutinio akto sutartų principų ir dėl reikalingumo akcijos tautų laisvo apsisprendimo teisei vykdyti sovietinėje imperijoje. ACEN delegacijos sudėtyje LLK sekretorius buvo priimtas Valstybės departamente "deputy assistant secretary", su kuriuo buvo aptarti ir
Vlikas, kaip kad ir seniau, leido ELTOS lietuvių kalba biuletenį kas savaitė, anglų ir italų kalbomis — kas mėnesį, prancūzų kalba (Paryžiuje) ir ispanų kalba (Buenos Aires drauge su estais ir latviais) — kas trys mėnesiai. Specialiais atvejais buvo leidžiami anglų kalba komunikatai. Ryšium su Romo Kalantos pasiaukojimo penkerių metų sukaktimi Vlikas išleido J. Boley brošiūrą "Flames of Freedom". Viktoro Petkaus ir Antano Terlecko pagalbai buvo intervenuoti JAV Valstybės sekretorius, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijos pirmininkas ir Tarptautinės amnestijos organizacija. Vliko pirmininkas lankėsi Europoje, ir Vliko atstovas buvo pasiųstas į Europos Lietuviškųjų studijų savaitę Anglijoje. Su ukrainiečiais Vlikas pasirašė draugingumo deklaraciją. Vliko metinis seimas vyko St. Petersburge, Floridoj. Seimo nutarimus ruošė bent trys komisijos. Be padėkos prezidentui Carteriui, Vliko valdybai, Tautos fondo veikėjams bei rėmėjams ir seimo sveikintojams, ir be pasmerkimo tų, kurie pasiduoda sovietų provokuojami (nekalbant apie tuos, kurie sovietines provokacijas naudoja net savo grupės nemėgiamiems žmonėms diskrediutoti), — seimas pageidavo tarp veiksnių "geresnių tarpusavio santykių ir suderintos veiklos"; siūlė Vliko valdybai imtis iniciatyvos pašalinti kliūtim bendroms veiksnių konferencijoms susirinkti; patarė Vliko tarybai ir valdybai, susitarus su Diplomatine tarnyba, "imtis atitinkamų veiksmų Lietuvos valstybiniam tęstinumui sutvirtinti ir siekti jo pilnaties atkūrimo"; "rekomendavo Vliko tarybai ir valdybai sudaryti iš kvalifikuotų asmenų specialią komisiją išsamesnei programai paruošti, įtraukiant į šį darbą jaunesniąją kartą''. Greta šių geidavimų, siūlymų, patarimų bei rekomendacijų, seimas taip pat deklaravo, kad "visose srityse sunkėjanti priespauda reikalauja suaktyvinti talką pasipriešinimui", kad "intelektualinis kūrybinis įnašas į lietuvių kultūrą yra būtinas tautinei išeivijos dvasiai kelti ir stipriau paremti tautą nelaisvėje"; kad "bendras ir aukščiausias visų lietuvių tikslas okupuotoje tėvynėje, tremtyje bei laisvajame pasaulyje buvo ir tebėra tas pats: pastovus, bekompromisinis siekimas atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę"; kad "lietuvių rezistencijos okupuotoje tėvynėje tikslai sutampa su Vliko tikslais".

Nors Vliko sluoksniuose tvirtinama, kad vienas iš nutarimų redaktorių buvęs B. Raila, bet nutarimu logika ("išsamesnei programai paruošti. . ." — Kieno programai? Kokiam reikalui?), stilius ("visų lietuvių tikslas okupuotoje tėvynėje, tremtyje bei laisvajame pasaulyje" . . .) ir kalba ("atsižvelgiant į vis . . ., seimas rekomenduoja") neleidžia tuo tikėti. Juoba nepatikima, kad toks lojalus krašto primato gynėjas, atsidūręs Vliko seime, iškart to savo nusistatymo atsisakytų ir, užuot taręs,


Dominijos centras Toronte — Mies van der Rohe projektas. Žr. 128 psl.

kad ir po 34 metų Vliko nebuvimo Lietuvoje jo tikslai atitinka krašto rezistencijos tikslus, tartų atvirkščiai, kad krašto rezistencijos tikslai vis dar sutampa su Vliko tikslais, tarsi krašto rezistencija turėtų rikiuotis į Vliką, o ne Vlikas į kraštą rezistenciją!

Iš mūsų išeivijos su sovietų pavergtų kitų tautų išeivijomis bendrų pastangų Lietuvos bylai 1977 žymėtinas Kanados baltiečių vakaras (1977.III.9) Kanados parlamento rūmuose. Tame vakare — koncerte ir bankete — dalyvavo apie 70 parlamentarų (50 kongresmanų ir 20 senatorių), keli ministrai, tarp jų ir Užsienio reikalų ministras, taip pat JAV, Prancūzijos ir Vokietijos ambasadoriai ir keli spaudos atstovai. Graži Baltijos valstybių reprezentacija.
Apie Pavergtųjų Europos tautų seimą jau minėta ryšium su Laisvės komitetu.

Pačių veiksnių sveikata ir 1977 buvo ne be negalių. Altos pradinio ketvertuko kai kurie nariai jau tiek nusigyvenę, kad nebeturi Altos valdybai tinkamų savų žmonių ir turi pasivaduoti kitos grupės talka. Kai Altos pradinės sudėties ketvertukas nusmailėjo, savo visuomeninei atramai sutvirtinti Alta nevengia priimti naujų narių ir net dubliuoti kai kurių organizacijų atstovavimo.

LB organizacijos visuomeninė atrama taip pat ne-stiprėjo, kai vyresniąją kartą retina mirtis, o jaunesniąją — suamerikonėjimas, sukanadėjimas etc. Be to Jungtinėse Valstybėse Alta dėl konkurencijos baimės, o Lietuvos buvusių partijų epigonai dėl savo nedidelio vaidmens LB organizacijos demokratinėje sąrangoje yra nusiteikę LB organizacijai priešiškai. Todėl ir 1977 tebe-sireiškė kad ir negausi, bet didžiai žalinga pseudo-bendruomenė. To išdava — kliūtys veiksnių bendrai konferencijai susirinkti. 1977 Vlikas skyrium su LB turėjo du pasitarimus (1.8 ir XI. 12) ir skyrium su Alta vieną (IV.23).

Nors būdamas Lietuvos piliečių organizacija, Laisvės komitetas neabejotinai yra reikšmingas Lietuvos valstybingumui tęsti veiksnys, tačiau, neturėdamas visuomeninių išteklių ir daugumai pradinės sudėties narių iš jo pasitraukus į amžinąjį poilsį, jis tik šiaip taip vegetuoja, įsikibęs į savo emanaciją — Pavergtųjų Europos tautų seimą. Ir Vliko, ir LB rūpestis Lietuvos valstybingumo tęstinumą stiprinti neturėtų iš akių išleisti ir Laisvės komiteto vaidmens tam reikalui.
Vliko vidines negales, atrodo, taikliai yra nusakę "Draugo" vedamieji. Vliko seimo proga vedamasis rašė: "Kai šiandien žvelgiame iš vienerių metų perspektyvos į Vliko atliktus darbus, tai lyg ir lauktume jų daugiau". Vedamasis iš Vliko seimo pirmiausia laukia "planų paties Vliko ateičiai". Dar aiškiau pasisako vedamasis po Vliko seimo (1977.XII.19):
Emigracijoje mūsų gyvosios kovos jėgos rikiuojasi aplink Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą. Iš esmės niekas neneigia Vliko primato, tik daug kas apgailestauja, kad jis yra partiniu būdu sukurtas, o politinės partijos, kurios sudaro Vliką, šiandien beveik išimtinai yra "mirusios sielos". Taip sudarytas Vlikas neturi atraminio pagrindo nei okupuotoje Lietuvoje, nei išeivijoje, nes yra anemiškas. Visa eilė mūsų vadinamų politinių partijų neįstengia net savo atstovų į Vliko seimą pasiųsti, o kai kurios jų, neturėdamos savo žmonių, tokius atstovus samdosi . . . Okupuotoje Lietuvoje tokių partijų net vardai nėra žinomi. Nėra bet kurių duomenų, kad šios partijos kada nors būsimoje nepriklausomoje Lietuvoje atgimtų: tie žmonės, kurie iškovos Lietuvai laisvę, sugebės, jei reikės, susikurti ir gyvenamajam momentui tinkamas politines grupes, ir joms reikalingas programas patys pasirašys.

Illinois technologijos instituto Crown salė (1955) Mies van der Rohe projektas. Žr. 128 psl.

Negalima neigti, kad pačiame Vlike niekas tos padėties nesuprastų. Ir pats buvęs Vliko pirmininkas Jonas Matulionis, ir kai kurių Vliko grupių atstovai ta padėtimi buvo ir tebėra susirūpinę. Bet Vliko dauguma
ermingai laikosi status quo. Jai Vlikas tebėra ne tik tas pats, bet ir toks pats, koks buvo prieš 34 metus, skelbdamas savo deklaraciją Vokietijos okupuotoje Lietuvoje. Vliko grupių dauguma nestengia ar tik nenori suprasti laiko trukmės ir kitų aplinkybių poveikio Vilkui ir reikalo jam susišiandieninti. Todėl nenuostabu, kad išeivijoje brendusi ir bręstanti karta su Vliku nėra organiškai susijusi ir Lietuvos byloje bando reikštis savaimingai.


Greta tradicinių veiksnių rutininės talkos Lietuvos bylai 1977 pasirodė ir kai kurios naujos apraiškos ^eivijoje ir pačioje Lietuvoje.
Išeivijoje subruzdo jaunimas. Jaunimo atstovų susitikimas (1977.11.26) su Vliko žmonėmis ir pasikeitimas nuomonėmis Lietuvos valstybingumo, Lietuvos vadavimo uždavinių bei galimybių, jaunimo lankymosi okupuotoje Lietuvoje, jaunimo uždavinių ir veiklos prieš Lietuvos okupantą ir pavergtojo bei laisvojo lietuvių jaunimo psichologinių skirtybių temomis sudarė įspūdį, kad jaunimas ne tik, taip sakant, akademiškai rodo domesį Lietuvos bylai, bet ir yra pasiryžęs praktiškai dalyvauti, Lietuvos vadavimo uždavinius vykdant išeivijoje. Tokį įspūdį patvirtino ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos leidžiama "Kova", ir sudarymas specialios jaunimo komisijos politinės veiklos reikalams, ir suorganizavimas Washingtone (1977.IX.24) masinių demonstracijų prieš Sovietų Sąjungos nesiskaitymą su žmogaus pagrindinėmis teisėmis okupuotoje Lietuvoje.

Reikia tikėti, kad tas jaunimo subruzdimas ir domesys Lietuvos bylai nebus tik vienkartinis 1977 reiškinys, o bus pradžia nuolatiniam ir ištvermingam išeivijos jaunimo aktyviam angažavimuisi Lietuvai. Vliko valdybos narys jaunimo reikalams, Antanas Sabalis, ELTAI yra pareiškęs, kad iš mūsų išeivijos dabartinio jaunimo Jungtinėse Valstybėse ir Kanadoje politika, taigi ir Lietuvos byla, domisi gal tik kas trečias, o gal net tik kas ketvirtas. Nors tikru politiku, kaip kad ir tikru menininku, būti reikia ne tik apsisprendimo, bet ir tam tikrų įgimtų savybių, tačiau domėtis Lietuvos byla privalu ne tik politikui, o kiekvienam sąmoningam lietuviui. Todėl du trečdaliai ar net trys ketvirtadaliai Lietuvos bylai abejingo mūsų išeivijos jaunimo tą sąmoningąjį ir aktyvųjį mūsų jaunimą įpareigoja sunkiam tautiniam uždaviniui. 1977 tuo atžvilgiu buvo viltingi.

Rezistencijos prieš okupantą apraiškos Lietuvoje nėra naujos. Rezistencija prasidėjo su pirmąja okupacijos diena. Tik rezistencijos mastas, gausumas bei intensyvumas nevisada yra vienodas. 1977 yra pažymėtini pogrindžio leidinių gausa. Be nuo 1972 einančios "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" (1977 laisvąjį pasaulį pasiekė 24 - 29 numeriai), dar ėjo "Aušra", "Dievas ir Tėvynė", "Rūpintojėlis", "Tiesos Kelias", "Varpas". Lietuvių Tautinio liaudies fronto vardu metų pradžioje išleistas atsišaukimas.Antra, 1977 pažymėtini ir disidentinės rezoliucijos (rezistencijos, kuri stengiasi veikti veikiančių įstatymų rėmuose) apraiškomis. Greta skundų ir pareiškimų ar okupanto statytiniams Lietuvoje, ar Sovietų Sąjungos aukštiesiems pareigūnams, ar Sovietų Sąjungos, Ispanijos, Italijos, Prancūzijos kompartijų dignitoriams, ar tarptautinėms institucijoms, ypačiai verta dėmesio Lietuvos grupė Helsinkio Galutinio akto principų vykdymui stebėti. Tai bene pirmas toks privatinių pastangų kolektyvas žmogaus teisėms okupuotoje Lietuvoje viešai ginti. Vertas dėmesio ir tos Lietuvos grupės nario Ei-tano Finkelšteino pasisakymas laisvųjų lietuvių spaudoje ("Akiračiuose"). Tai taip pat bene pirmas tokis Lietuvos disidento pasireiškimas.

Įvairiopos rezistencijos pagyvėjusios apraiškos okupuotoje Lietuvoje padrąsinančiai atsispindi ir išeivijos talkoje Lietuvos bylai, juoba, kai į šią talką įsijungia tokie krašto rezistencijos pasiuntiniai, kaip Kęstutis Jo-kubynas ar Tomas Venclova.

Gal tik atsitiktinis sutapimas ir be kokio ryšio su rezistencijos pagyvėjusiomis apraiškomis Lietuvoje 1977 buvo taip pat pagyvėjęs ir "Lietuvos laisvinimo programos" reikalas išeivijoje. Tai nėra naujas reikalas. Dar būdamas Vokietijoje, Vlikas su juo buvo susidūręs. Tik tada velionis Sidzikauskas jį vadino "Lietuvos laisvinimo koncepcija". 1975 reikalą pajudino "Sėja" ryšium su lenkų išeivijos atitinkamais svarstymais. (Tik vėliau kažkodėl "Sėja" pradėjo jau dviprasmiškai kalbėti apie "nepriklausomybinę programą"). 1977 Lietuvos laisvinimo programos klausimas jau buvo gyvas ne tik "Sėjoje", bet ir Europos Lietuviškųjų studijų savaitėje ir paties Vliko seime. Tiesa, seimo atitinkamas nutarimas tik orakuliškai kalba apie "išsamesnę programą", neminėdamas, kuriam uždaviniui ji skiriama.
Kad Lietuvos laisvinimo bendros programos reikalas yra aktualus, rodo faktas, kad Alta bendrauja su ukrainiečių grupe, kuri nepriimtina Vlikui, o Vlikas pasirašo bendrą deklaraciją su ukrainiečiais, kurių nepripažįsta Altos ukrainiečiai. Tai liudija ir minėti JAV LB Krašto valdybos ryšiai su Kinijos atstovybe Jungtinėms Tautoms ir su Rytprūsių taryba. Tą reikalą kelia ir išeivijos spaudoje politiškai neapgalvoti rašiniai dėl Lietuvos santykių su Lenkija ar dėl lietuvių santykių su žydais, faktiškai su Izraeliu. Tą reikalą įtaigauja ir išeivijos bendravimo su tautos kamienu nevienodas ir prieštaringas supratimas. Tokia programa gal padėtų išeivijai įveikti ir savo polinkį į simbolius, į praeities nelaimių meditavimą bei ateities iliuzijų puoselėjimą ir įgalintų blaiviai koncentruotis tikrovės diktuojamiems dabarties uždaviniams. Tokia programa gal taip pat suteiktų išeivijai orientacines gaires atpažinti tikrus Lietuvos draugus ir juos skirti nuo politikierių gražbylystės balsams žvejoti. Pagaliau tokia programa galėtų pasitarnauti ir krašto rezistencijos orientacijai.

Tačiau pirmiausia turi būti aiškumas dėl pačios programos. Ar ji bus tik išeivijai ir jos veiksniams, ar ji sieks apimti ir pačios Lietuvos laisvinimo pastangas, apraiškas ir ateities vizijas. Be abejojimo, tokia toli siekianti Lietuvos laisvinimo programa yra labai viliojanti. Tik visa bėda, kad tarp norėti ir galėti dažnai žioja sunkiai įveikiamos ar išvis neįveikiamos kliūtys.

Pirmiausia, išeivijos mentalitetas Vakarų sąlygomis ir tautos kamieno mentalitetas sovietinėmis sąlygomis laisvinimo pastangas ir ateities vizijas gali labai skirtingai suvokti. Antra, juo detalesnė programa, juo jai daugiau galimybių susidurti su ideologiniais elementais. Ogi ideologinėms skirtybėms rasti bendrą vardiklį nelengva. Ir surastas jis gali pasirodyti visai svetimas kraštui. Trečia, gyvenimas nuolat kelia naujų apraiškų ir naujų problemų. Vakarykštis receptas dažnai jau pasenęs šios dienos problemoms, o šios dienos receptas — rytojaus problemoms. Todėl programa, kad nepasentų beredaguojama, turėtų apsiriboti principų plotme. Bet Lietuvos valstybinės nepriklausomybės ir demokratinės santvarkos principai jau yra pabrėžti Vliko pradinėje deklaracijoje (1944.11.16) ir paryškinti Wuezburgo protokole (1945. VII.3). Dar detalesnės laisvinimo programos deklaracijas yra pasirašę Lietuvos atstovai drauge su kitų Rytų Europos kraštų atstovais: 1951.11.11 Vidurio ir Rytų Europoslšlaisvinimo siekimų ir principų deklaraciją su 10 principų ir 1952.VI. 12 vadinamąją Williamsburgo Žmogaus teisių deklaraciją. Abi šios deklaracijos gana įtaigiai dėsto ir Lietuvai galiojančius laisvinimo programos principus. Gal tad nebūtų tikslinga ieškoti jau atrastos Amerikos.

Kas kita kasmetinė Lietuvos vadavimo programa. Ją mūsų veiksniai turėtų pagal atitinkamus krašto ir tarptautinės padėties duomenis kasmet sutarti ir sutartų dalykų vykdymą pasiskirstyti. Tai taip pat, kaip ligšiolinė patirtis rodo, nėra ir nebus lengva.