Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽMOGIŠKAS SOLIDARUMAS KOSMINIŲ JĖGŲ VERPETUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ   
Vicente Aleixandre, 1977 m. Nobelio literatūros laureatas, nėra pats įžymiausias savo kartos poetų. Tai nereiškia, kad jis premijos nevertas, o tik — kad jam pasitaikė gimti ir kurti tikrų poezijos milžinų tarpe. Plačiame pasaulyje geriau pažįstami jo bendralaikiai Federico Garcia Lorca, Jorge Guillėn, Rafael Alberti. Iš jų tik jis vienas praleido visą savo gyvenimą Ispanijoje ir daugiausia pagarbos nusipelno turbūt savo nenumaldomu noru vis eiti pirmyn, dalintis vis nauja patirtimi su pačiais jaunaisiais, ieškoti naujų kelių, neapsiriboti "ispaniškumu". Nors jis gimė Andalūzijoje, šios srities charakteringi bruožai silpnai teatsispindi jo poezijoje: nėra jo eilėse nei Garcia Lorca ar Alberti būdingo grakštumo, lengvumo, muzikalumo, nei nuolatinio spalvų bei visų pojūčių žaismo. Tai bent dviejų aplinkybių išdava: 1) Andalūziją Aleixandre paliko labai jaunas ir visą gyvenimą praleido Madride; 2) nuo jaunų dienų buvo pusiau ligonis, ilgais laikotarpiais pririštas prie namų. Tad ir jo poetinis pasaulis yra visų pirma vaizduotės ar tolimų prisiminimų, ne betarpiško kontakto su tikrove sukurtas pasaulis. Biografiją mėgstantiems kritikams tas apsunkina kelią, bet atveria plačius vartus psichoanalitikams. Aleixandre iškilus ir tuo, kad jo namų durys visad buvo atviros jauniems poetams ar bepradedantiems kritikams. Jis turi kantrybės visus geraširdiškai išklausyti, sugeba kiekvienam sudaryti įspūdį, jog juo domisi. Pilno jo į kitus įsijautimo, jų esmės be galo subtilaus pagavimo geriausiu liudininku yra jo prozos gabalėlių rinkinys Los encuentros (Susitikimai, 1958), kuriame iškyla daugelio jo laikininkų figūros. Dar gyvesnis tokio noro suprasti ir padėti pavyzdys yra sekančios kartos iškilus poetas Miguel Ner-nandez, kuris be Aleixandre globos bei paskatinimų gal net visai viešumon nebūtų išsimušęs.

Pats Aleixandre poezija pradėjo domėtis palyginti vėlai: turėdamas 19 metų. Iki tol buvo beveik nieko eiliuoto neskaitęs. 1917 vasara, praleista su bendraamžiu Damaso Alonso — kuris vėliau tapo žymiausiu XX a. poezijos kritiku Ispanijoje — nulėmė jo ateitį. Nors sėkmingai baigė prekybos institutą bei teisę ir tuoj pat pradėjo daug žadančią karjerą, Aleixandre buvo iš šių pareigų tėvų — pasiturinčių vidurinio luomo žmonių — "išlaisvintas", kai šie pamatė jo pirmąjį eilėraščių rinkinį — Ambito (Apibrėžta erdvė, 1928). Nuo to laiko niekad savo gyvenime nebeturėjo dirbti ir galėjo visiškai atsidėti poezijai. Nuo 1949 m. yra Ispanų Mokslo Akademijos narys.

Kaip visi jo kartos atstovai, Aleixandre savo kūryboje nuskriejo pilną ratą. Pradėję rašyti gana paprasta, tradicine forma, tuoj pat pasineria į eksperimentinių judėjimų sūkurį, ir tarp 1928 -1940 m. jo poezija suka vis komplikuotesnės išraiškos link. Jei pirmosiomis savo kūrybos dienomis garbino Baudelaire ir Rubėn Dario, tai po kelių metų jo idealais buvo jau Lautrėamont, Rimbaud, Apollinaire, Joyce. Nuo 1928 m. buvo uolus Freudo skaitytojas; nuo to laiko onirinis elementas jo kūryboje užėma svarbią vietą. Jo poetinis pasaulis prisipildo stiprių aistrų, verpetų, neišnarpliojamų, iš pasąmonės išplaukiančių įvaizdžių. Šiai jo "epochai" būdinga visata, patekusi kosminių konfliktų sūkurin, nuspalvinta stipriais erotiniais polinkiais, kalbanti apie telūrines jėgas dažniau, negu apie žmogų. Pirmajame fone viešpatauja gamta; viskas įgauna beribį mastą. Tuo pačiu ir susidūrimai išvysto beveik smurto dimensijas. Visur vyrauja chaosas. Tokiai pasaulėžiūrai perteikti panaudojami atitinkami atributai: ilgos, dažnai be jokio rimo, eilutės su dažnai panaudojamu enjambement dar gaivalingesniam ritmui išreikšti; stiprūs, į vizijas pereinantys įvaizdžiai; didelis dinamizmas; beveik visiškas tradicinių sintaksės normų nesilaikymas. Ne viskas čia nauja: 1927 m. visa Ispanija mini vieno jų didžiausių baroko poetų — Luis de Gongora — 300 m. mirties sukaktį. Šis poetas taip pat ieškojo "pilnutinės" poezijos, tikrovę panerdamas metaforon, šią transformuodamas keliose plotmėse iki hiperbolės, besivystančios priešingomis — idealaus grožio ir baisybės — kryptimis. Ir jis "laužė" sintaksę, nukaldamas visą eilę naujų sugretinimų. Nors iki šaindien jis laikomas vienu sunkiausiai iššifruojamų ispanų poetų, faktiškai jo naujadarai, įvaizdžiai, simboliai kartojasi; ir geriau su jais susipažinus, atrandamas "raktas". Panašiai yra ir su Eleixandre poezija. Eilėraščiai, kurie iš karto atrodo visai neįkandami, atsiskleidžia, nustačius jų kūrimo procedūras. Šiandien tai nėra sunku: kritika toliau pažengusi, negu XVII amžiuje. Aleixandre patraukė vieno B daugiausia tuo laiku žadėjusių kritikų dėmesį, ir nuo 1950 m., kai išleidžiama Carlos Bousono Vincente Aleixandre poezija, jis pasidarė prieinamu kiekvienam, norinčiam skirti kiek daugiau laiko jo pažinimui.

Kosminio - fizinio pasaulio išreiškimui būdingiausi yra įvaizdžiai, kur sukeičiami lyginamieji poliai, dažnai užakcentuojant neigiamas savybes (tų metų Aleixandre sukurtas pasaulis gana pesimistiškas). Tai iš karto pastebima jo dviejų prieš karą daugiausia komentuotų — ir jam pelniusių valstybinę poezijos premiją, — rinkinių antraštėse: Kardai lyg lūpos (1932) ir Sunaikinimas arba meilė (1933). Šiuo atveju, taip kaip ir pas Gongorą. "arba" nurodo ne pasirinkimo galimybę, o įveda lygtį. Dažnos šiose knygose chaotiškų išvardinimų virtinės — lyg visą pasaulį gerai sukračius, iš maišo būtų galima traukti, ką nori. Tuo paneigiami harmonija ir vientisumas, (tik anafora kartais apgaulingai jungia fragmentus) ar net vienintelė vieno daikto ar jo vietos pasaulyje reikšmė. Dažnai vartojama elipsė ar priešpastatomi du visai skirtingi elementai: tai duoda dinamizmo, bet kartu ir dvilypumo. Įtempimui suintensyvinti pasišaukiami pagalbon šauktukai ir retoriniai klausimai, o kartais perdėm vartojama tik liepiamoji nuosaka. Kai kas yra lyginę šių knygų pasaulį su Walt Whitmano poezija, tačiau šių poetų pagrindinis tonas žymiai skiriasi, o ir patį pasaulį vienas labiau betarpiškai perduoda, antras — per sąmoningai menišką stiprią prizmę. Aleixandre savo požiūrį į kūrybą tiksliai apibūdina trumpame, 1928 m. Verso y Prosą pasirodžiusiame beveik manifestinio pobūdžio straipsnelyje, kur sakoma: "Taškas po taško, elementas po elemento tveria savo tikrovę. Netikrybių miškas atsiveria prieš tavo akis, ir niekad nepaklysi jo tvarkingoj tankmėje, įsipynęs į jo skaitmenis — sąžinė ir magnetas —; bet tu klausaisi nenumalšinamos muzikos, kurią diktuoja medžių viršūnės. Tavo miške nėra paukščių: yn gerklės. Kristalo ar ugnies — o gal šakų ir šviesų
— melodijos skamba darnioj harmonijoj, polifoninėj pilnumoj. (...) Tada tu, poete, nebesi tu, jau nebesi niekas. Kitaip sakant, esi viskas. Gal tu nebesi tavyje, o visame kame. Tu pats gamta. Gal betgi tu ją turi savo viduje, ir ji dėl to egzistuoja. Nedaloma vienuma su tavimi".1

Šio periodo įvaizdžiams net ir jų fragmenta-vime teikia vieningumą dažnas sinestezijos vartojimas. Kartais pasiekiama ir įvairių kūno dalių disgregacijos: technika, kuri sugrįš, kaip motyvas, po 30 metų. Nuo pat pradžių Eleixandre sukurtame pasaulyje dominuoja materija. Jis pats save kartą yra apibūdinęs kaip "materijos mistiką". Šis bruožas išlieka ryškus ir jo vėlyvesnėse knygose. Pirmojo periodo įvaizdžiai, susiję su meile, dažniausiai perduoda kovą ir neretai nusivylimą kaip galutinį rezultatą. Nes ir meilė čia suprantama ne kaip ryšis tarp dviejų žmonių, o kaip absoliuto siekimas. Dar 1950 m. Akademijon įvedimo kalboje jis tvirtina: "Amžinybė ir akimirksniškumas kovoja vienas kitą apkabinę žmogaus širdyje, ir ši kova niekur nepasiekia tokio spinduliavimo, kaip meilės soste". Tikrovė šiose knygose vaizduojama įvairiose plotmėse. Laikas jose tik cikliškas arba visai neaprėpiamas. Viskas vyksta beribėj erdvėj, kuri betgi dažnai plečiasi požemyje. Nuolat vykstąs naikinimas eina iš puslapio į puslapį kaip viena pagrindinių temų. Čia beveik galima būtų įžiūrėti Nietzschės teigimą, kad tam, kad būtų galima kurti, pirma reikia viską sunaikinti. Erdvėje vyrauja pagrindiniai elementai. Svarbią vietą užima šviesa ar jos ieškojimas. Jei pasirodo, ji neretai atsispindi kietuose paviršiuose.

Kontaktas su Freudo teorijomis ir prancūzų eksperimentuojančiais poetais lenkė Aleixandre ir į siurrealizmą. Kai kurie kritikai šiai pakraipai priskiria jau aptartuosius 1932-33 m. rinkinius. Ryškiai ji regima 1928-29 m. parašytoj, bet tik 1936 m. pasirodžiusoj knygoj Žemės aistra, kuriai iš karto buvo numatytas pavadinimas "Pabėgimas gilumon". Šį rinkinį apibūdindamas, pats poetas sakosi ten pateiksiąs savo "pačią sunkiausią" knygą (parašyta ne eiliuota, o prozos forma), kur randama "tebegimstanti", dar ne visai sąmonės paliesta, neapdirbta poezija, ir pripažįsta, kad ją parašė smarkiai Freudo veikiamas. Čia atrandamas ir pagrindinis, beveik vison jo kūrybon įeinantis, kontrastas tarp bedugnių patamsių, po kurias nardo siela, ir bandomos surasti nepraeinančios šviesos.

Taip pat ir 1936 m. parašyta, bet tik 1950 m. išleista Mundo a solas (Vienišas pasaulis) priskirtina dar "kosminių elementų" grupei. Tebevyrauja ten gamtiniai kataklizmai, vartojant neigiamas formas ir įvaizdžius, tebesitęsia dinamiškas judesys ir plastiški pavidalai. Ir čia dar palyginti nedaug reikšmės skiriama žmogui: vienas eilėraštis užvardintas "Žmogus neegzistuoja". (Dievas iš viso neįeina Aleixandre pasaulėžiūron nei pasaulėvaizdin). Ir čia dar daugiau šešėlių, lyg dvasios šmėkšte-lėjančių figūrų, negu šviesos, o jei ji blyksteli, tai kaip spektriškas mėnulio atspindys beribėje jūroje. Žmogaus kūnas ne kartą parodomas kaip esamas ar būsimas lavonas ar dezintegruotos jo dalys, sugestionuojant, kad jo pasirodymas žemėje tolygus apgaulingam miražui.

Posūkis kita linkme pastebimas pirmajame po karo išleistame rinkinyje: Sombra del paraiso (Rojaus šešėlis, 1944), kur susilieja negatyvi pažiūra į žmogaus egzistenciją šioje žemėje — išreikšta panašiomis formomis bei įvaizdžiais, kaip ir ankstyvesnėse knygose — su nauja gaida: šviesiais vaikystės prisiminimais, nuspalvintais Viduržemio jūros ryškiu koloritu. Simbolinėje plotmėje tuo pačiu pasirodo ir "prarasto rojaus" ilgesys. Ir čia tebedominuoja gamta, tačiau jos elementai nėra visai paskendę patamsyje. Ši knyga skaidresnė; joje ir žmogus išsikovoja daugiau vietos. Poeto paskirties interpretacija — vienas svarbių Alei-xandre poezijos leitmotyvų — turi nemažai neoromantizmo atspindžių: poetui duodama beveik mistiška ar pranašo dimensija: "Ne. Ši šviesa, kuri nėra viso pasaulio pabaigos pelenai, šviesa, kuri niekad nenusėda, kaip dulkės ant lūpų, esi tu, poete, kurio ranką, o ne mėnulį, vieną naktį išvydau šviečiant danguje".2
Labai svarbi ispanų poezijos raidoje yra Alei-xandre 1955 m. paskelbta trumpa knygelė: Keli naujosios ispanų poezijos bruožai. Tai lyg sintezė jo 1954 m. pasirodžiusios Historia del corazčn (Širdies istorija), kur dėmesio centras perkeliamas į žmogų, su visomis jo silpnybėmis, bet ir su jo nenumaldomais siekiais. Ankstyvesnėse knygose buvo randamas vienos, nuošaliai stovinčios, sąmonės — ar pasąmonės — pasaulis. Čia betgi pabrėžiama, kad žmogus tampa tikru žmogumi, tik bendraudamas su kitais. Iš visiško subjektyvumo, kur vyravo meninės normos, pasukama vadinamosios "socialinės poezijos" link: poezija suprantama ne kaip paskira apraiška, o kaip sąmoningas įsiliejimas į visų Ispanijoje ar tremtyje rašančių poetų balsą. Vis dažniau pasirodo žodis "solidarumas". Pats Aleixandre taip apibūdina šią knygą, kurią laiko viena savo svarbiausių ir savo mėgstamiausia: "Žmogaus gyvenimas, suprastas kaip pastanga ir atskleistas apmąstytoj jo mirtingumo šviesoj ir jo savęs atpažinime kituose. Tai jau tikras kontrastas žmogaus vienatvei. Ne, žmogus nėra vienas. Ir meilė tampa žmonių bendravimo

Kazimiero Žoromskio dailės paroda Van VVickle galerijoje (Lafayette kolegija, Easton, Pa.) 1977.XI.28 — XII.23.

įsisąmoninimu".3 Prie tos temos grįžta ne kartą: "Širdies istorijoje gamta pasitraukė antrojon vieton, tapdama fonu tikrajam protagonistui: žmogui savo ribotoje dimensijoje, visų pirma poetui su aiškiu solidariškumo pajutimu, kuriuo persisunkus visa knyga".4

Visi kritikai yra pastebėję, kad su Širdies istorija pereinama iš grynai intelektualaus materijos pasaulio vaizdavimo į daugiau sudvasintą plotmę. Minėtoje knygelėje apie ispanų poezijos evoliuciją Aleixandre išvardina šiuos būdingus bruožus, kurie pritaikytini ir jo paties po 1950 m. pasirodžiusiems rinkiniams: sugrįžimas iš estetinio į istorinį pasaulį; laiko tėkmės ir mirtingumo pajutimas ir iš to išplaukiantys slogutis ar viltis; poetinės išraiškos supaprastėjimas, kreipiantis į kasdieninį žmogų, o ne į kelis išrinktuosius, užsidariusius hermetiškame rate; sugrįžimas prie konkrečių Ispanijos problemų, pereinant beveik į epišką toną ir išplečiant temų akiratį. Visa tai, žinoma, pilietinio karo ir pokarinių represijų išdava. Šiuo pasisakymu Aleixandre suteikė tartum moralią atramą jauniesiems, "protesto ženkle" išaugusiems, poetams. Visuomet išlaikydamas aukštą poezijos lygį, kartu davė ir pavyzdį, kad vien temos ir kritikos neužtenka sukurti tikrai poezijai. Tuo jis užkirto kelią visiškam poezijos suprozinimui, kuris gan smarkiai grėsė Ispanijoje 1955 - 65 m. laikotarpyje.

Kiekviena nauja knyga po šio svarbaus lūžio įneša vis "paprastesnį" toną, vis mažiau išdirbtų įvaizdžių. Iš metaforų, vizijų, simbolių pereinama į palyginimus. Kosminė plačių bangų retorika užleidžia vietą paprastam, žymiai tylesniam dialogui, kuris tuo pačiu intymiau kreipiasi į skaitytoją. Sutrumpėja eilutės; skaldomas net ir jų trumpumas. Eilėraščiuose atsiranda daugiau betarpiškai stebėtos tikrovės su jos smulkiomis, nebūtinai "poetiškomis" detalėmis. Beveik tuo pačiu laiku, kaip Jorge Guillėn, Aleixandre tvirtina: "Poezijoje nėra gražių ar negražių žodžių; yra tik gyvi ir mirę. tikri ir falsifikuoti žodžiai".5

Susidomėjimas individu išryškėja En un vasto dominto (Plačioje erdvėje, 1962), kurio viena dalis skiriama "Anoniminiams portretams": sugretinimui XVI-XVII a. tapytų portretų su poeto aplinkoj stebimais taip pat anoniminiais "amžinais" tipais. Šiuose eilėraščiuose vis labiau užakcentuojama etinė, nebe estetinė perspektyva; išryškėja žmogaus išgelbėjimo problematika. Kai kurios eilės nuskamba beveik biblišku tonu. Iš šių pirmųjų portretų išauga visa nauja knyga: Retratos con nombre (Portretai su vardais, 1965), kur daug dėmesio skiriama žmogaus kūnui, suvienijant įvairių kūno dalių fizinę paskirtį su jų galima dvasine reikšme.

1968 m. pasirodo Poemas de la consumacion (Išsipildymo poemos). Čia daug vietos užima senatvės ir mirties tematika: knyga išleidžiama, poetui sulaukus 7G metų. Joje vėl pasigirsta susiliejimo su gamta melodija, tačiau čia nebėra pirmųjų knygų veržlumo, plataus mosto. Šioje knygoje juntamas ir visur įsiskverbiantis skeptiškumas. Net ir ritmas čia lėtesnis; kalbama rezignacijos kupinu tonu. Eilėraščiai trumpesni, sakiniai suglaudinti: lyg jaustųsi nuovargis, noras vis sustoti ir atsikvėpti. Niekad neprieinama stagnazijos: išlieka vidinis judesys, kuris galėtų, rodos, tęstis ir po mirties.

Posūkis į pokalbį ar pasakojimą keliais balsais ryškus ir 1974 m. pasirodžiusiame rinkinyje Did-logos del conocimiento (Pažinimo dialogai), susidedančiame iš didesnės apimties dramatinių poemų. Aleixandre skepticizmas ir čia akivaizdus: pina polifoninę melodiją iš atskirų monologų. Nors poemos pavadintos dialogais, tikro pokalbio ar minčių bendravimo jose nėra: poeto egzistencialistinės nevilties pilna pasaulėžiūra nepakito, nors nuo 1955 m. jis kalba apie žmoniją kaip sąmoningą bendruomenę. Inkomunikacijos fonas jo poezijoje kaskart ryškesnis. Ir šiuose dialoguose nesunku susekti jo pažiūras į gyvenimą ir jo prasmę. Tai išsako patys poemų siužetai: "Karo balsas", kur kalbama apie galutiną visko sunaikinimą; "Inkvizitorius prieš veidrodį", kur randamas tvirtinimas: "Kas kalba, klauso. Bet tik savęs, ir mirusio"; "Susvetimėjusiųjų dialogas". Knyga baigiama poema, pavadinta "Kas šoka, save griauna": gyvenimas čia pavaizduojamas sena teatro metafora. Paskutinės knygos eilutės tikrai neopti-mistiškos: "Su rože rankoj žengiu per gyvenimą, ir tai, ką atnašauju, yra auksas, ar dukrlas, ar numirėlis". Pasitaiko aforizmų, kaip "egzistuoja tik tas, kuris dvejoja". Šviesa šiame rinkinyje blyški: mėnulio auto da fe, neregio vidinė intuicija. Neišnyko ir visose knygose vyravęs erotizmas. Netrūksta pasisakymų apie poeziją ir poetą. Kaip visuomet, tai objektyvus priėjimas prie poeto figūros, neužmetant savo "aš". Nežiūrint iš paviršiaus labai paprastai atrodančios išraiškos, šios poemos daugiareikšmės, ir jų tikrasis užmojis ne iš karto iššifruojamas.

Suminėtieji rinkiniai yra toli gražu ne visa Aleixandre kūryba. Ir beveik neabejotina, kad sekanti jo knyga atneš vėl ką nors naujo. Nėra turbūt jokio jo bendralaikio, kuris taip atkakliai būtų ėjęs nuolatinės evoliucijos keliu. Apibūdindamas poeto per 50 metų nuskriestą ratą, Pere Gimferrer tvirtina, kad su paskutinėmis dviem knygomis jis sugrįžo į išeities tašką: "Žemės aistra išplaukia iš poeto sąmonės: dabar sugrįžtama į ją jau iš kitos pusės. Iš audringo, nepasotinamai galingo, iracionalaus sūkurio pasiekiame jo su-normavimą; iš haliucinacijos pereiname į ekstazę. (...) Tai, kas Apribotoj erdvėj buvo užmoju, tampa užkariauta išviršine tikrove. Pažinimo dialoguose randame apmąstymus apie pasaulį iš aukščiausio poeto orbitos taško".6

1. Verso y Prosą, no. 12, X. 1928, p. 12.
2. "Poetas", Obras completas, Madrid, 1968, p. 484.
3. Ovadas į Mis mejores poemas, Madrid, 1968, p. 11.
4. "Širdies istorijos autokritika" (1954), Obras completas, Madrid, 1968, p. 1456.
5. Mis mejores poemas, p. 9.
6. V. Aleixandre, Antologia totai, Barcelona, 1975, p. 21.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai