|
|
Parašė JURGIS GLIAUDA
|
I Notarijušas Zenonas, kurį geros nuotaikos valandomis ponas Vilpuševičius vadino "dominus Zenonas", irzliai dirstelėjo pro langą.
Ankstyva gegužės perkūnija nurimo. Juosvai mėlynas debesis nuslinko į rytus. Stambūs lietaus lašai ryškiais pleišėjimais dar blizgėjo ore. Lašai rikiai plakė kiemo purvą, stiklu žvilgančias balutes, gauruotus krūmus, kurie styrojo krūpčiodami po notarijušo Zenono kambario langais. Stambių, retu lašų kertamas alyvkrūmis erzėjo kaip gyvas, palenkdamas ir atlenkdamas savo jautrias šakeles, apsagstytas jaunais aitriai žaliais lapais.
Notarijušą Zenoną, seną vaškinio veido ir retų plaukų viengungį, pažino visi pono Vilpuševičiaus valdų lažininkai. Per Zenoną plito pono įsakymai: tarnams, virtuvei, kartais ir atokesniam kaimui. Zenonui atjojant, prie kaimo žmonės laukė nemalonių žinių.
— Dominus Zenonai, — pasakė ponas Vilpuševičius, — vakarop ateik pas mane. Prie žvakių šviesos reikalai aiškesni. Jeigu ponas įsakė ateiti, samprotavo patyręs Zenonas, reikės kur nors joti. Oras prastas, purvas neišbrendamas, dangus prakiuręs, žemė įžlugusi.
Ponas nuobodžiauja ir prasimano reikalų. Tingi laukti giedros. Našlauja bent penkiolika metų ir nė negalvoja vesti. Per ankstyvesnius našlystės metus jį atakavo apylinkės dvarponiai, kurių namuose noko ar jau buvo prinokusios nuotakos. Žmonės iino Vilpuševičių girtuokliu, čigonu, ir burbuliavo slidūs gandai, kad ponas numarinęs savo jauna žmoną meilės pertekliumi ir Dievo valiai paliko jaunus sūnus dvynukus užsieniuose. Tačiau Vilpuševičiaus žemės buvo patvarus magnetas traukti nuotakų tėvų dėmesiui, kuteno jų ambicijas išleisdinti dukras į tikrą dvarą, į seną dvarą. Vilpuševičiaus valdos išliko tvirtos po visokių valstietiškų ir bajoriškų riaušių.
---------- Vysk. Valančiaus konkursui 1977 m. P. Rugsėjo slapyvardžiu atsiųsta novelė, laimėjusi pirmąją premiją 250 dol.). Novelės autorius — Jurgis Gliaudą. Mecenatas — dr. Jonas Lenktaitis. --------- Trisdešimt pirmieji metai seniai nudundėjo, bet nebuvo pamiršti. O Vilpuševičiaus dvare sena, tikra, kieta tvarka. Neklaužadas lažininkus skatino dirbti rykštėmis. Dvare puikavosi plakimo ožys, ir karštoj apyvartoj buvo dvi rūšys rykščių: liaunos ir gumbuotos. Todėl baudžiauninkai dirbo dvarui kaip sau, o sau dirbo dėl laiko stokos ir naktimis. Dirbo senės, dirbo ir vaikai. Dvaras garsėjo drausme, bet, ponui senstant, naudos darbas nenešė, viskas buvo apirę ir apleista. Kaip įsakytas, vakarop Zenonas atėjo į pono kabinetą. Zenonas rūpestingai nušveitė savo palaidų aulų minkštos odos batus, nusiplovė veidą ir rankas dubenėlyje su levandos kvapais kvepiančiu vandeniu.
Vilpuševičius buvo per pusšimtį persiritęs, stiprus, jėgingas, vidutinio stogo. Žandai rausvi ir kiek atbrinkę sūpavosi ant plačių šviesių, purių ūsų. Šviesios, vandeningos akys, kuriose slypėjo neribota dvaro valdovo galia, kartais atrodė ledinės, ir tada akys buvo grasios. Rusvi plaukai, dar pakankamai vešlūs, srautu dengė storą kaklą, sruvo ant mėlynos surduto apykaklės, permatomai dangstė auskarą, kuris buvo įvertas į kairės ausies lezgelį.
Tas auksinis auskaras visus domino. Dėl to auskaro poną Vilpuševičių pravardžiavo "čigonu". — Tėvas buvo auskaruotas, — kimiu bosu smagiai aiškino Vilpuševičius, — toks esu ir aš. — Ar tai tamstos tėvo auskaras? — kuždėjo susidomėjusios viešnios. — Galbūt, — mįslingai šyptelėdavo dvaro valdovas. Legenda byloja, kad tas auskaras yra vienos iš daugelio dvarininko meilužių. Esą, ta mylimoji iš tolimos apylinkės, mirusi paslaptingai, pilname jaunos moters žydėjime. Esą, ponas Vilpuševičius nešioja auskarą su tikslu apsisaugoti nuo pomirtinių atstumtos meilužės kerų.
Zenonas gi buvo tikras, kad ponas laiko auskarą vyriškų jėgų šaltiniu. Zenonas neapkentė auskaro žvilgėjimo. Tas žvilgėjimas darkė jo galvojimą, bekalbant su ponu. Per visą savo amžių Zenonas negalėjo priprasti prie auskaro Vilpuše-vičiaus ausyje.
Ponas sunkiai, patogiai ir valdingai sėdėjo giliame minkštasuolyje. Už dvarininko pakaušio rudavo aukšta ir visaip raižyta atlošą. Lauke dar raudonavo besileidžianti saulė, o kambary, sunkias užuolaidas nuleidus, buvo prietėmis. Virpančios žvakidėje žvakių liepsnos darė pono Vilpuševičiaus veidą gražų ir valingą, kokie yra jo pranokėjų veidai bibliotekoje sukabintuose portretuose.
— Sėsk, Zenonai, — įsakė dvarininkas, dešinės smiliumi durstelėjęs į kėdę prie sienos. — Esi bajoras, stovėti prieš mane tu neprivalai. Atsargiai, nelyginant kėdėje buvo įrengti spąstai, Zenonas sėdo jon, nesiremdamas nugara atlošon. Jo vaškiniame veide, kuris buvo labai blyškus dėl nebuvimo saulėje, buvo įrėžtas smulkių raukšlelių tinklas. Veide apsireiškė sudėtinga nuotaika: klusnus dėmesys pono balsui, pataikūniškumas ir savigarba, biednos šlėktos teisė ir prigimtis.
Prieš šlėktą Zenoną sėdėjo, kaip soste, plačių baudžiauninkiškų valdų karalius. Jo valdų platybei, juokavo žmonės, galėtų pavydėti pats vyskupas Motiejus, kukliai reziduojąs už keliolikos mylių pilkuose, mediniuose Varniuose. Keistas vyskupas, kilęs iš mužikėlių. Atsisėdęs į vyskupų kunigaikščių sostą.
Kabineto sienos buvo raižyto medžio. Ant storos grandinės nuo lubų karojo žvakių sietynas. Per visą sieną stovėjo knygų lentynos. Lygiomis eilėmis susiglaudusios, knygos blankiai švytėjo nugarėlių auksu. Zenonas įsisteibėlijo į poną, ir pono auskaro blykčiojimai, galvą pasukus, smakrą pakėlus, stelbė knygų nugarėlių švytėjimą. Atrodė, knygos atmuša auskaro spindžius. Tankūs, šeriuoti antakiai susimesdavo į vieną, į bendrą, ištisinę liniją, tai vėl skleidėsi į paskirus.
Vos įžiūrimas mašalėlis praskrido pro žvakių kaitros tėkmę ir bematant buvo įtrauktas liepsnon.
— Dominus Zenonai, — pasakė dvarininkas, atsukęs žvilgsnį nuo mašalėlio auto da fe, leisdamas antakiams prasiskleisti. — Dvaro garbė yra nediskutuotinas daiktas. Tai alfa ir omega. — Taip, maloningasis pone, — krustelėjo savo kėdėje Zenonas, nenuvokdamas, kuri prasmė sudėta iškilmingame pono tone ir nesuprantamoje frazėje. — Tu esi ištikimas dvaro tradicijoms, todėl kartu su manimi įeisi į dvaro istoriją, į kovą dėl dvaro tradicijų renesanso. Mano dinastija liepia dvaro tradicijomis nublokšti Varnių vyskupo išdaigas su blaivybe, su jo gromatomis, su jo slapta kova prieš dvarus ir bajorus.
— Taip, maloningasis pone, — sumurmėjo Zenonas, vis nesuprasdamas patetiškų pono Vil-puševičiaus posakių. — Savo jaunystėje, kaip daug kas, dievinau prancūzus enciklopedistus. Jie skelbė utopijas ir klaidino žmones. Dabar man tenka jų klaidas taisyti. Nėra laisvės žmonėms, lažininkams. Tėra vienintelė laisvė — bajorų laisvė. Žmonių laisvė — riaušės. Bajorų laisvė — tvarka. Ar tu supranti mano žodžius, domine? — Nesuprantu, maloningasis pone. — Matau iš tavo veido. O suprasti nesunku. Visuotinė laisvė sulygina bajorus su lažininkais. Dabar jau supranti?
— Suprantu, — atsakė Zenonas. — Per trisdešimt pirmuosius greta bajorų ir lažininkai siekėsi savarankumo, kėlė maištus prieš dvarus. — Prieš dvidešimtį metų, dominus Zenonai, mes daug ko nesupratome. Rankos baudžiauninkui duoti negalima. Maištai! Raudonas gaidys ant dvarų stogų! Apie lažininkų laisves tebesvajoja Varnių vyskupas! Jis moko juos alfabeto. Tai yra pašaras maištui. Varnių vyskupas ir prancūzų en-ciklopedistai — ta pati gauja. Kadaise aš dievinau tuos prancūzus, lankiau jų karstus Paryžiaus panteone. Dabar skelbiu protestą. Karą skelbiu. Vyskupo pavardė neveda į genealoginius archyvus. Todėl jis yra svieto lygintojas. Tu pritari man, Zenonai? — Mano gyslose bajoriškas kraujas, — pasakė Zenonas. — Dvarų tvarka yra pasaulio tvarka. — Bajoriško kraujo dar maža. Reikia bajoriškų smegenų, išdidžios bajoriškos sielos. Kaimynas Skirmantas — bajoras! Kas iš to? Jis enciklope-distų vergas ir todėl Varnių vyskupo pastumdėlis. Dvaro teisių renesansas primena visiems, kad did-bajorių teisės dar gyvos ir gajos.
Nors nieko nesuprato Zenonas, bet vargais negalais dėjosi suprantąs. — Taip, maloningasis pone, jis pritarė suktam įvadui į kažin ką. — Dvaro ponas tebeturi valdo viską teisę mainyti baudžiauninkus į gerus vižlus, mergas į medžioklines kales, — pasakė Vilpuševičius. Jo veidas pasidarė panašus į vanago galvą. — Tegu veblena mano sūnūs, įstrigę Lotynų kvartale, kad jų tėvas šioks ir toks. Aš atgaivinu didbajorių dictum. Tai, dominus Zenonai, didba-jorio teisė į pirmąją baudžiauninkų santuokos naktį. Auskaras kairės ausies lezgelyje svaidė kibirkštis. — Dabar atleidžiu tave, eik ir paliepk atnešti man butelį burgundo. Išėjęs iš pono kambario, Zenonas pasijuto esąs medžioklinis skalikas. Visi pono patikėtinio gaivalai virpėjo jo dvasioje. Juk ir jis, Zenonas, šlėkta, mokėjo kalbėti su baudžiauninkais kaip tinka: atšiauriai žiūrėti, rodyti išdidžią kūno povyzą. Dažnokai sieloje buvo dvilypumas: ar lažininkai bijo manęs? Bet pono galia didino jo galią. Riaušingieji trisdešimt pirmieji dar glūdėjo jaunatviškuose prisiminimuose. Dabar jau daug maištautojų išmirė. Priaugo naujoji karta. Jie klusniai gula į plakimo ožį, gailiai atkiša rykštėms savo kaulėtus pasturgalius. Zenonas didžiavosi, kad parinko jį savo patikėtiniu, monologų bendru, būtinu pritarėju, kada ponui tokio prireikdavo.
Jis praėjo pro kelis kambarius, nesutikęs tarnų. Kambariai buvo bemaž tamsūs, nes palangės buvo užverstos gėlių vazonais. Dideliuose namuose buvo kurti tyla. Gausa durų vedė iš kambario į kambarį. Ir vis reikėjo imtis už rankenų, sukti cinksintį užraktą, o kitan kambarin įžengus, matyti sunkius baldus, prieblandą ir nė gyvos dvasios.
Ant sienų kabojo patamsėję aliejinių dažų portretai blankiuose auksiniuose rėmuose. Tai ponų Vilpuševičių dinastija. Visi jie atrodė tikrais karaliais, išdidžiais ir atšiauriais. Kai kurie atrodė įta-ringi, klastingi, nes jų veidai asketiškai sausi, o lūpos siauros. Visi turėjo mezginiuotas apikakles, parčios žiponus ir papurusius baltus perukus. Visi jie buvo paženklinti galiūnų gyvenimais. Visokių būta teisių, tarp jų ir pirmosios baudžiauninkų santuokos nakties teisė. Gal jie, šie portretai, pagalvojo Zenonas, įkalbėjo ponui Vilpuševičiui atsiminti tikrųjų didponių galias? Praeidamas pro tuos senus portretus, Zenonas visad jausdavosi prislėgtas savo pono ir duondavio dinastijos parado. Jis jautės pažemintas, nes, būdamas bajoru, jis neturėjo už savo pečių tokios dinastijos orumo. Įnamio būklėje jis buvo kukliai išdidus tiktai todėl, kad jam tenka tarnauti dinastijos bajorui.
Kampiniame kambaryje buvo pripilta aukso. Besileidžianti saulė uždegė pusę vakarinio dangaus ir, tamsių užuolaidų nevaržoma, peršvietė kambarį. Gėlės vazonuose, prisisunkę saulės tviskesio, atrodė padengtos spindinčiu laku. Sunkiame ąžuoliniame bufete buvo stačiomis išdėstytos įmantrių piešinių lėkštės. Lėkštės tviskėjo, kaip žėrintys diskai.
Įžengęs iš tamsių kambarų į šį, kampinį, saulėtą, auksu spindintį, Zenonas net atatupstas žengtelėjo atgal. Žėrėjimas tėškė į akis, kaip smarki banga teškia į krantą. Kambarinė, mergina gal per šešiolika metų, lengvutė, liekna ir plačiaakė, triūsė prie bufeto, skuduru šveisdama įmantriai raižytą medį. — Šveisk nešveisk, Petre, senos indaujos nauja nepadarysi, — pasakė Zenonas, sustojęs prie plonytės merginos, stebėdamas jos miklius judesius ir trapius jos petelius. — Tą medį, pone notarijušai, taip išblizginsiu, kad spindės kaip saulė, — išdrįso atsiliepti užkalbinta Petrė. — Seno ąžuolo tu saule nepaversi, — šyptelėjo Zenonas. — Tas medis iš pagonių laikų. Medžius kirto, nuo saulės slėpė, pelkėse troškino. Iš tokio medžio ši indauja.
Jis stebėjo ploną mergaitės liemenį ir džiaugėsi jos dailumu. Laisvai supinta rusva kasa, siekianti juosmenį, teikė mergaitei moters žavesį. Kelios purios sruogos ties smilkiniais, pagavusios saulės spindulį, degė kaip oranžinės liepsnelės. Petrė atrodė lengvučiu vaidentuvės žaislu, ji priminė lengvą, svajingą atodūsį, arba debesėlį, sustojusį aukštame mėlyje, dar neapsisprendusį kur plaukti. Kalbėdama, mergina šypsojosi. Smulkūs, švytintys dantys lūpų rėmuose ir įgaubta linija tarp smakro ir aukštokų žandikaulių darė ją porcelianiškai trapią.
— Ponia ekonomė išvirė tepalą, linų aliejus su ramunėmis, — pasakė Petrė, — kad blizgėtų ir kad kvepėtų. — Tokiai darbštuolei, kokia esi, — pasakė Zenonas, — reikės rasti darbštų berną. Gal koks jau įsižiūrėjęs? — Aš, pone notarijušai, tinku būti daraktore, — jaukiai šyptelėjo Petrė. — Paskaitau lemento-rius. Eisiu, kaip kriaučiukas, per žmones ir kartu mokysiu vaikus skaitymo. — Tai man amatas! — pašiepiamai nustebo Zenonas. — Kas matė, kad mergina patvoriais mindžiukotų? Nei Dievui žvakė, nei piktajam pa-grėbstas. Iš skaitymo kyla visokios bėdos. Riaušės. Ponas tos pat nuomonės. Petrė, lyg pagauta ką netinkamai pasakiusi, stovėjo pasimetusi. Kiaurai žemės, raudonos saulės peršviesta, ji atrodė nuausta iš auksinio audeklo, auksiniu debesėliu tapusi. — Skaitymas yra vyskupo Motiejaus pramanymas, — paaiškino Zenonas. — Jeigu visi knygas skaitys, kas darbus dirbs? Petrė nerado atsakymo. Iš tikro, visas knygų pasaulis, kurį ji žinojo, buvo labai keistas ir pasakiškas. Šventųjų gyvenimai pilni baisybių, kančių, kraujo. Ji dažnai net pravirkdavo, tuos kančių aprašymus skaitydama. Dvare rykštės vis dėlto galvų nekerta ir ietimis nebado.
— Esame maži žmonės, — pasakė Zenonas, — ir gyvename dieną po dienos iš Dievo malonės. Daraktore tapusi, braidysi purvą iki blauzdų. Ir šitaip iki senmergavimo. Veizdėk, palijo, ir vežėčios tekinių nepasuka, aplimpa stebulės, net šleikštu! Tokios čia žemės. Tu laikykis prie darbo, kurin tave įstačiau. Apie niekus negalvok. Tu čia kaip panelė. — Nužemintai esu dėkinga jums, pone nota-tarijušai, — švelniu, kaip altoriaus varpelis balsu, padėkojo auksinė Petrė. Saulė bematant griuvo už juodo gojaus. Kambaryje pasidarė, kaip pono kabinete. Lėkštės indaujos lentynose prarado saulės malonę. — Dabar palik tepalą, bėk pas ekonomę, — įsakė Zenonas, — tegu tuojau pat atneša ponui butelį burgundo. Atsimink: burgundo!
Mergina striktelėjo pro duris. Zenonas liko vienas. Keistan apmaudan varė jį didžiulis per visą sieną bufetas, pilnas įvairiausių lėkščių. Visos jos rodė savo įmantrius piešinius. Tai buvo brangios lėkštės: vienos parvežtos iš užsienių, kitos iškeistos į kokį nors baudžiauninką pas kaimyną dvarininką. Zenonas apmaudžiai atsisuko nuo indaujos, kurios lėkštėse buvo įkūnyti žmonių likimai. Smarkus trumpaplukis skalikas mainuose lygiuojasi su stipria merga. Už itališką arba škotišką kurtą duotų baudžiauninką, o įsikarščiavus ir priedą, darbinį arklį. Zenonas priėjo prie lango: siūbuojančių parko medžių viršūnių tinklas atrodė spąstais, kurie pagavo merdinčią vakaro saulę. Saulė buvo kaip žarija, kurią išrovė iš žaizdro aitrią, odą svilinančią, ir mėtinėja abiejų rankų delnuose.
Raiškių prisiminimų srovė, sutikus čia Petrę, tėškė į sąmonę, nelyginant širšių spiečius puola žmogų, koja užkabinusį kelmą, kuriame įsikūrė širšynas. Zenonas atminė tamsų rudenį, tamsią dieną, kada gimė Petrė. Jis atkūrė minty juodą kūdrą, juodą malūno tvenkinio vandenį. Tame tvenkinyje nusiskandino Petrės motina. Netekėjusi, pašaipų čaižoma Petrės motina. "Vėjas jai pa-vainikėlį įpūtė!" Naujagimę atidavė auginti bevaikiams Klimai-čiams. Vėliau Petrė sužinojo savo motinos istoriją. Viskas tai atrodė jai, ir žmonėms, praeitimi, įvykio aitrumas jau buvo atbukęs. Praeitis apmiršta, kaip eglių šakos, kai naujos, gajesnės, ima dengti senas, troškinti jas, priversdamos sausėti ir nugaišti. Iš Klimaitienės lūpų sužinojo Zenonas pokalbį. — Ar aš esu kitokia, kaip visi vaikai? — paklausė mažytė Petrė. Klimaitienė parėmė delnu smakrą; patraukė skarelės mazgą. — Iš kur žinai? — paklausė Klimaitienė. — Vaikai man pasakė, kad mane miške, drevėj, žmonės suradę. — Baudžiauninkės dalios neišsiginsi, — pasakė Klimaitienė. — Nuo Dievo valios ir pono galios nepabėgsi. Mergina augo liguista, šašuota, snargliuota. Mergystei atkakus, ji pasidarė daili, kaip ilgakaklė gulbė. Zenonas įtaisė ją dvaro kambarine.
III — Ne, ne! — norėjo surikti pasibaisėjęs Zenonas, patyręs iš pono Vilpuševičiaus jo sumanymą. Bet jis nesuriko, jis stovėjo kaip įbestas, kada ponas nusakė jo pareigas. Ištižusiu, kaip tyrė, keliu, arkliui skambiai traukiant kanopas iš purvo, Zenonas nujojo į lažininkų kaimą. Diena buvo blanki. Pilšvas dangus žemas. Smailių viršūnių eglės atrodė pernelyg aukštos. Prie trobų jis pririšo bėrį prie arklių dantimis apgraužto stulpo. Paplojo arkliui per snukį. Arklys tai palaikė bičiulystės mostu. Atsukęs sausą snukį į Zenoną, bėris žaismingai bandė pagauti šeimininko pirštus savo minkštomis, juodomis lūpomis.
Keli vaikigaliai išbėgo iš už trobos kampo, pamatė žmogų iš dvaro ir tuoj pat, kaip išgąsdinti žvirbliai, dingo už pernkyščių kanapyno stagarų. Po kojomis pasimaišė vištos. Rudas, vikrus gaidys rūpestingai šnekino savo žmonas ir, sparną palenkęs, darė reveransus.
Zenonas sustojo ant jaunos, apyšlapės vejos ir iš po savo paplokščios kepurės matiko badė žvilgsniu stačių šiaudinių stogų namų virtinę. Visos trobos tokios panašios viena į kitą. Viena už kitos pilkos trobos grūdosi miškelio link. Atrodė, vieni pastatai stumia kitus į mišką, tuo tarpu atokesnės trobos užstoja kelią bėgti į kalvelę, slėptis tarp eglių.
Prieš septyniolika metų šiame kaime Zenonas, širdperšos pervertas, tvarkė didelį reikalą. Aną pavakarę buvo vėsu. Žemės drėgmė, atsiliepdama į pašalo gaištį, dvelkė rūsio oru, sudėtingais, melancholiškais kvapais, kurie visad supa pamiškių sodybas. Buvo jausti šatriukų dūmų kartumėlis, tvartų kvapai, į pašalo drėgmę įsiskverbusi šulinio rentinio gaiva.
Rudaplunksnis gaidys pasiskardeno aštriu kakarieku. Jam atsiliepė kitas gaidys iš už trobų. Tas gaidžių susišaukimas, Zenonui atvykus į kaimą, buvo lyg gerai išmąstytas signalas. Tokią signalizaciją lenkų kronikininkai priskirdavo senovės lietuvių piliakalniams. Degina laužus ir vienas kitą iš tolo įspėja: "Pasirodė priešas!".
Zenonas nušlepseno drėgna veja. Kas žingsnis ant tos vietos jis jautėsi grimztąs į pelkę, skęsdamas, praradęs po kojomis išganingą kūlgrindą. — Klimaitiene, parnešu tau žinią iš pono lūpų, — pasakė jis senei, suradęs jos trobą. Sustojęs ant grublėtos aslos, Zenonas nepagarbino Jėzaus Kristaus. Garbinti Dievo Sūnų baudžiauninkės pastogėje pono pasiuntiniui netiko.
Klimaitiene sutiko pono pasiuntinį bemaž perpus nusilenkusi iš pagarbos. Tai buvo senas įgudimas, apsisaugojimas nuo priekaištų, nuo bausmių už įtartą nepagarbą ponui. — Viešpatie, šventieji apaštalai, už ką man malonė iš pono žinią gauti? — suvapėjo moteris, neprašydama svečio sėstis. Toks kvietimas būtų palaikytas įžūlumu. — Petrę išauginai, už tai, — nušvokštė Zenonas. Lyg tokio paaiškinimo laukusi, Klimaitiene 5pylė žodžius, kaip žirnius ant aslos. — Žiūrėjau mergą kaip savo akį, saugojau nuo utėlių ir bernų. Darbšti, stipri. Kas nežino, kaip gerai ji dirba dvaro svetainėse? — Nekalbėk, moteriške, — niekinamai nutraukė Zenonas, — burzgi kaip kalvaratas. Išklausyk, kas iš pono lūpų. Zenonas matė: Klimaitiene buvo troboj viena. Tai didžiai palengvino jo pareigas. Patalpoj buvo prietėmis nuo gėlių puodų, užgrūdusių langą. Lengviau perduoti žinią iš pono lūpų prietėmyje ir ant keturių akių. — Atėjo laikas Petrei tekėti, — pasakė Zenonas. — Atėjo, šviesiausias notarijušai, atėjo, — tuoj pat sutiko Klimaitiene. — Pats laikas. Toks bai-bokas iš užmiškio ėmė jai kilnoti savo šiaudinį brylių. — Toks baibokas tik gumbuotų rykščių vertas, — paniekinamai nukirto Zenonas. — Ponas nutarė, kad Petrė eis už Mykės Sausarankio, kuris gyvena miško rotundoje.
Valandėlę pasimetusi, Klimaitiene tylėjo. — Šviesiausias notarijušai, — ji atsilenkė, — Mykė Sausarankis Petrei gali per tėvą būti. Ir jo line šatriuku pavirto. — Tylėk, moteriške, — riktelėjo Zenonas, — tik savo drapanas gerai išplauk, kad nebūtų prasto kvapo. Ateisi grindų šveisti. Gal ponas skirs tave Petrės vieton. Juk kadaise buvai kambarine. — Buvau, šviesiausias notarijušai, — patvirtino Klimaitiene. Zenonas pažiūrėjo į ją ledinėmis akimis ir pasakė: — Mykė Sausarankis gaus Petrę per nauja-vedinę pono lovą. Po valandėlės moteris atsakė: — Pono valia, kaip Dievo valia. Ji trilinkai nusilenkė, nes viską bematant suprato. — Petrės gyvenimas bus lengvas, vargus vėjai nupūs, — pasakė Zenonas. — Juk dvaras ir tavęs niekad lažais nesunkino. Niekad nė nesubarė. Klimaitiene suprato Zenono taikinį. Ji matė jo ledinį ir visa žinantį žvilgsnį. Seni laikai, kada ji buvo mitri dvaro kambarinė. Ji vėl mikliai pasilenkė, palietė aslą dešinės pirštais.
— Pono tėvas, amžinatilsį jam, teikėsi mane pastebėti. Tik į trečią dieną atidavė mane Kli-maičiui. — O ką Klimaitis? — su smalsiu šleikštumu paklausė Zenonas. — Jis, kaip tamsta, buvo labai išmintingas žmogus. Priėmė mane ir tarė: darbai mūsų bus lengvi, lažai nesunkūs. — Taip ir buvo? — Taip ir buvo, šviesiausias notarijušai. Klimaitis pats kaltas, kad gyventi nenorėjo. Pakėlė prikrautų vežėčių galą, traukdamas iš purvo. Vežimą išrovė, o dėl trūkio nukeliavo į amžinatilsį. Ji skubomis nušluostė skaros galais sausas akis ir pridūrė: — Nors ir mušė mane nabašninkas, bet su meile. Ir pasigirdama sukuždėjo: — Tris dienas mūsų pono tėvelis, duok jam, Dieve, dangaus malones, manęs Klimaičiui neperdavė.
— Nekalbėk, moteriške, — piktokai riktelėjo Zenonas. — Savo plepalais garbingų mirusiųjų ponų neerzink. Su malda juos minėk, su dėkingumu. Mykė Sausarankis iki žemės nusilenkė, patyręs pono sprendimą. Žino Mykė, kad greta Petrės jis gyvens kaip Dievo užanty. Kas Dievo, Dievui; kas ciesoriaus, ciesoriui. Išaiškink Petrei gautą iš pono lūpų žinią.
Klimaitiene, trilinkai nusilenkusi, nukuždėjo: — Dievo valia danguje, pono valia ant žemės. Klimaitiene jau vaizdavosi senyvą poną lovoje greta trapios, kaip lelija, Petrės. Kada anuomet ją nužiūrėjo pono Vilpuševičiaus tėvas, buvo jis dar jaunas. Didžiuodamasi ji prisimena, ponas sakėsi jai: savo žmonos nemylįs, ir tegu ta nemylima žmona gyvena kur prie jūrių marių . . .
(Bus daugiau)
|
|
|
|