|
|
Parašė JURGIS GLIAUDA
|
Jurgis Gliaudą, laimėjęs vysk. Valančiaus konkurso pirmąją premiją už novelę "Vyskupo šešėlyje".
IV Jodamas atgal, Zenonas kabeldojosi balne kaip sparva ties arklio snukiu. Bėris klampsėjo kanopomis, nelyginant vis raudamas kamščius iš butelių. Kas žingsnis, kas apsunkusios tingios zovados mostas, vis atsivožia kitas butelis, garsiai išlekia išrautas kamštis. — Petre, Petre, — koks tai kitas, lyg jam nepažįstamas žmogus, stenėjo Zenono sąmonėje, — aš bejėgis tave vaduoti.
Skubus santėmis, gausiai drėkinamas atželiančių arimų ir pievų vandenų, gobėsi ties žeme ir buvo pilnas tiršto smėlio ir švelnaus liūdesio. Balnas judėjo ant bėrio stuburo, pentinuotos Zenono kojos vis suremdavo arklį, o suremdamos plačiai skleidėsi. Nelygiai bėgo bėris. Tokia klampynė.
Santėmis tirštėjo rytinėje dangaus pusėje, o vakarinio dangaus lopas apmaudžiai spyriojosi nakties jėgai. Ties atokesniu mišku melsvai oranžiniai debesys, prislėgti prie pat akiračio, prie pat juodo miško viršūnių, ėmė kaisti, įsiurbdami savin nugarmėjusios saulės atošvaistes.
— Petre, Petre, — koks tai kitas, lyg jau atpažįstamas žmogus, stenėjo Zenono sąmonėje, — aš bejėgis tave vaduoti.
Jis pasuko arklį iš klampaus kelio į pievą. Arklys ėmė nešti smagiau. Jojiko kojos kabino aukštus krūmokšnius. Jis jojo arimo pakrašte. Pievų ir arimų oras teikė senų drevių, šviežių lapijų, kurmių raustos žemės kvapus. Bėrio šnervės plito, ir jis, patenkintas, prunkščiojo.
Zenonas sustabdė bėrį prie juodo vandens. Tvenkinys gulėjo prieš jį kaip dubuo. Ant juodo stiklo krito raibuliuojąs oranžinis brėžis, vis menkėjas, kol dingo tvenkinio tolyje. Ten skardžiai čiurleno vanduo. Ten buvo malūnas. Zenonas nematė per tamsą malūno, bet matė jį minty. Jis klausėsi, kaip čiurlena ten vanduo, lyg stiklinėje kratomi ledo gabalėliai. Ten, greta didelio juodo rato, miglingoj gelmėj nerimsta pilkos, nuo kranto įmatomos žuvys.
Prieš septyniolika metų ten nusiskandino Petrės motina. Ją palaidojo už kapinių tvoros, kaip -------- Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 3 ---------- didelę nusidėjėlę, nes atidavė savo sielą nelabajam. Žemas kryželis neilgai ženklino jos kapo kupstelį. Kryželis sutrūnijo, išvirto. Kapo kupstelį sulygino lietūs ir vėjai. Žmonės nelankė kapo, nes prie savižudės kapo piktasis įkalba nuodėmes... Zenonas nusipurtė: — Bene velnias įkalbėjo mane nusukti prie tvenkinio? Kada jis grįžo į kelią, butelių atkimšimo cvaksėjimai vėl atsišaukė į bėrio žingsnius. Krito ant žemės akin durk tamsa. Tarp dviejų kalvų, kur kelias lūžo ir telkšojo įmirkęs šlynas, Zenonas prijojo purvan įklimpusį vežimą. Vyras muistėsi šlyne, šūksniais ragindamas arklį patraukti važtą. Arklys prarado norą traukti, dvėsavo, apmaudingai prunkštė. — Ei, žemaiti, — riktelėjo vyras įlomyje į sustabdžiusį savo bėrį Zenoną. — Tavo talkos čia laukiame. — Aš pono Vilpuševičiaus notarijušas, bajoras, — pasivadino Zenonas. — Būk sveikas, naktibalda, — atsiliepė jaunas linksmas baritonas, — Esmi Skirmantas. Tai buvo pono Vilpuševičiaus valdų kaimynas, mužikų brolis. Taip jį vadino Vilpuševičius. Jeigu Skirmantas gyventų per trisdešimt pirmuosius, tvirtino Vilpuševičius, jis galėtų dalgius į kardus kalinėti. Kaip ir Vilpuševičiaus sūnūs. Skirmantas buvo gyvenęs užsieniuose ir ten kažin kur ir kažin kaip skelbė apgaulingą visų žmonių laisvę.
Skirmantas buvo, kaip žinojo Zenonas, vienas pirmųjų apygardoje, kuris pasišovė į vyskupo Motiejaus talkininkus, uždarė savo bravorą ir kitus ragino daryti, kaip jis. — Šviesiausias pone, — pasakė Zenonas, — keliai dabar jojikams. Molis nepradžiūvo. — Važiuoju pas vyskupą, — nusijuokė Skirmantas. — Prie vyskupo gonkų netinka prijoti, reikia visais keturiais tekiniais privažiuoti. Prakeiktas įlomis! Bene viso pasaulio vanduo subėgo? Įklimpome lyg į klijus. — Šviesiausias pone, — užtikrino Zenonas, — su bėrio talka ištrauksime brike į atšlaitę. Jiedu prikinkė bėrį prie vežimo atsajos. Gera, dvigubai pinta virvė atlaikė stiprų potraukį. Kada vežimą išrovė, sunkus purvo gumulas nuo ratų drėbtelėjo lyg išsivadavimo salvė. Kol jiems buvo pakeliui, Skirmantas pakvietė Zenoną vežiman. Bėrį parišo triūsti paskui. — Aš važiuoju pas vyskupą švento reikalo, — pokštiškai pasakė Skirmantas, — o tamsta naktimis ar ne širdies reikaliukais jodinėji?
Jis laukė, kad senbernis pradės sukiotis, teisintis. O buvo kitaip. Bičiuliškas Skirmanto tonas nenuteikė Zenono pokštauti. Jis aitriai pasijuto norįs būti atviras, nuoširdus. Jam net atrodė, kad taip šiltai, taip draugiškai pirmą kartą į jį kreiptasi. Su baudžiauninkais jis pats kalba kaip ponas: atšiauriai, nekantriai. Su ponija jis rinktinai paslaugus; į paliepimus atsiliepia kaip baudžiauninkas, nes dvaro įnamis. Nėra lengva visad tokį atstumą pakęsti. Skirmantas atrodė jam dabar kaip likimo siųstas teisėjas, į kurį jis privalo kreiptis Petrės reikalu. Skirmantas kalbino Zenoną kaip lygus lygų. Noras skųstis gaivalingai degino sąmonę ir liežuvį. — Širdies reikalų neturėjau, — pasakė Zenonas. — Tik širdperšą vežioju. Vestuviniai reikalai, o rauda sieloje skamba. — Tad piršliauji? Dabar sukilimo dvasia pralaužė, kaip vanduo užtvaras, bailų ir amžiną Zenono santūrumą. Jis pasakė: — Ius primae noctis paprotį ponas Vilpuševičius atgaivina. Zenonas nematė Skirmanto veido, bet staigus Skirmanto krūptelėjimas, net ratai susverdėjo, rodė, kad vyras suprato — Zenonas nejuokauja. — Ehe, — nutiesė Skirmantas, — pragaro liepsnos žiupsnelis. Iš kur gi toks sumanymas? — Taip buvo prie tėvo, taip dabar bus. Jis susikaupė, ir išdrįso aiškinti: — Kaip plakimo ožys drausmei skiepyti, taip jaunamartės pirmoji naktis pono lovoje paskirta maištingai žmonių dvasiai tramdyti. Tai pono galybės ženklas. Taip jau kalbama mūsų valdose: kas Dievo Dievui, kas ciesoriaus ciesoriui. — Kas gi ciesorius? Vilpuševičius? -Jis. — Cha cha cha! — nusikvatojo jaunas vyras ir tuoj paklausė: — Ar tu, Zenonai, už tą įprotį, ar prieš? — Aš mažas žmogelis, — atsakė notarijušas. — Įprotis kaip įstatymas. — Kas gi ta dviejų lovų jaunamartė? — Lažininkės Klimaitienės auginta Petrė. Šešiolikos metelių drugelis. Bet. . . šviesiausias pone, aš kaip bajoras su bajoru. Gelbėk, bet ir mano vardo neminėk. — Kaip į kapą, — užtikrino Skirmantas. — Vyskupas paduos ranką. Valandėlę jie važiavo tylėdami. Zenonui dabar degė liežuvis pasakyti daugiau. — Petrė yra pavainikė. Jos motina tvenkiny nusiskandino. — Numatė mergaitę, kurios tėvai negina. — piktai pasakė Skirmantas. — O ponas čia nori daugiau įrodyti, — šnabždėjo Zenonas: — kad prancūzai rašytojai kvailiai, nes rašo apie laisvę. Ponas savo valdose gali daryti, ką nori. — Matai, koks narsuolis! Tai ir siunčia tamstą piršliauti.
— Pono valia. — Surado ir jaunąjį? Kaip jis? Sutinka su viskuo? — Ir jam pono valia, kaip man. — Iš tavo balso sugaunu, kad pono valia tau skilvį purto. Širdperša balse čiurlena. Juk abu Vil-puševičiaus sūnūs dalyvavo Italijos laisvės karuose. — Ponas jų labai nemėgsta. — Jis ir manęs nemėgsta, kad karčiamą uždariau ir kitus raginu vyti svaigalą lauk. O "Žemaičių šlovę", tokią odę, ar skaitei? — O kam man ją skaityti? — Pasvajoti ties eiliuotu posmu. Pavasariop, kada prieblanda tokia šilkinė, lakštingala suokia. Pasvajoti, drauguži, kad pasaulis būtų dailesnis. — Senas esu svajonėms, — pasakė Zenonas. — Tamstai tas kelias tiesutis, prie vyskupo palo-ciaus. Man kairėn. — Vyskupo palocius! — nusijuokė Skirmantas. — Tai man patinka. Varniuose gi pilka trobelšė. Vyskupas kaip ąžuolas. Ne rūmai jį puošia, jis rūmus puošia. Žinai, Zenonai, vyskupas užgins priimti tavo pono užsakus, ir comedia finita. — Kunigai nusigąs, ir priims užsakus, — suabejojo Zenonas. — Vyskupo galia sustabdys nusikaltimą. Lipdamas iš vežimo, Zenonas stvėrė Skirmanto ranką. — Šviesiausias pone, — suvebleno Zenonas, nelyginant staigiai pravirkęs, — jeigu kunigas atmestų užsakus, pono užgaida išgaištų. — Taip ir bus, Zenonai, taip tikrai bus, — užtikrino Skirmantas. Įšokęs balnan, Zenonas nujojo savo keliu. Bėris smagiai bėgo į savo sočią užuovėją. Zenonui atrodė, jis apygirtis dėl savo atvirumo, dėl niekad jo dvasią nelankiusios drąsos. Ponas Vilpuševičius gali sutraiškyti jį, kaip vabalą. — Petre, — nušvokštė, — dėl tavęs golgotą sau parengiau.
V Ponas Vilpuševičius kalbėjo su Zenonu kambaryje, kurį dvare vadino "žiemos sodu". Patalpoje buvo suolai, stalai ir dideli žydinčių krūmų puodai. Patalpa buvo labai apleista, gėlės anemiškos, išsekusios, neprakalbančios pavasario gaiva.
Ponas buvo pilnas ūpo. Jis buvo šnekus. — Sužinojau, kad Varnių vyskupas važiuos pro mano žemes, — pasakė Vilpuševičius. — Kas užgins vyskupui kelią? Nors kvailioja, karčiamas uždaro, maištą kursto, reikalaudamas negerti, vyskupas yra vyskupas. Valstiečio vaikas karietoje važinėja! Cha cha! Pravažiuojančiam vyskupui visur garbės vartus stato. Taip ir mano žemėse. Domine Zenonai, sutiksime vyskupą dvare kaip lygus sutinka lygųjį. Karčiamų aš jam neatiduosiu, o priešingai, tegu stalai lūžta nuo kilniausių gėrimų!
Ponas Vilpuševičius žingsniavo po "žiemos sodą", kur išsekusios heranijos išgaišdamos kvepėjo taip aitriai, kad perštėjo gerklėj. — Aš suvesiu jauną heretiką Skirmantą, kuris neigia Dievo buvimą, su Varnių vyskupu. Vienu šūviu du zuikiai! Abu peiliuoti susidurs disputui. Aš priversiu vyskupą dėtis su manimi, nes mus jungia šventas tikėjimas, o Skirmantą nuo mūsų atskirs jo laisvamanybė ir maištavimas. Ar tu viską supratai, domine? — Gerai suprantu, pone. Kas Dievu netiki, tas vyskupui nėra draugas. — Laisvė baudžiauninkui kaip vaikui žaisti peiliu. Vyskupas po savo valdas švaistosi su blaivinimu. O kur Dievo dalykai? Apdengsiu stalus gėrimais! Jis pagavo naują mintį: — Kas ciesoriui atiduotina, atiduokime ciesoriui! Žali vartai prie įvažiavimo į mano žemę. Ekonomui įsakyk, pats daug kartų patikrink, kad prie vartų budėtų garbės palyda, kad ant stalų būtų senos užpiltinės, apdengtos voratinkliais ir pelėsiais. Kuriuos kaimynus kviesti, užlenk pirštus . . . Jis vardino kaimynus ir kiekvienam lipdė savo apibūdinimus. Staiga jis prisiminė: — Petrei liepk prieiti prie vyskupo, pabučiuoti apaštališką žiedą, dievobaimingai paprašyti palaiminti jos būsimą santuoką. — Ir Petrei? — su virptelėjusia širdimi pakartojo Zenonas. Ponas Vilpuševičius prisiminė ir daugiau: — Į mano miegamąjį atkelk spintą su prancūziškais svajotojais apie laisvę, su Diderot ir Turgot knygomis. Jie bus liudininkais per ius pri-mae noctis apeigas. Apie tai kaimynams pasakysiu. Spintas miegamajame parodysiu. — Maloningam ponui viskas geriau žinoti, — nuvebleno Zenonas. — Varnių vyskupėlis nepakeis dvarų tradicijų. Kas Dievo Dievui, kas Vilpuševičiaus Vilpuše-vičiui. Auskaras svaidė kibirkštis.
VI Lengvi debesiukai, iš ryto susigrūdę aukštybėse ties vyskupo Motiejaus namais Varniuose, panašėjo į debesiukus, ant kurių ilsisi angelai Varnių parapijos bažnyčios lubose.
Žemėje pleveno vėjūkštis, o lengvi debesiukai, sustoję ties smailiu bažnyčios bokštu, nejudėjo ir vis ženklino danguje vietą, kur žemėje yra vyskupo Motiejaus buveinė.
Buvo eilinė vyskupo išvyka į žmones, kelionė gal už keliolikos mylių. Iš jauno dvarininko Skirmanto vyskupas sužinojo, kad uždaryta Skirmantų dvaro smuklė, kad dingo tie prie kryžkelio prigludę spąstai, gundę žmones gerti ir vargus skandinti. Iš Skirmanto vyskupas sužinojo apie pono Vilpuševičiaus kėslą atgaivinti pirmosios nakties įprotį. — Ką tarsite apie tai, vyskupe? — paklausė jaunas bajoras. — Tos žiaurybės vyskupijoje negali būti, — atsakė vyskupas. — O vis dėlto, — nepasidavė Skirmantas. — Jeigu prievarta, tada teismas, — atsakė vyskupas. Užsidėjęs ant sutanos milinę dengtis nuo dulkių, kresnas ir stiprus, vyskupas stovėjo prie ratų ir veidą užvertęs stebėjo, kaip debesiukai ir baltas bažnytinis bokštas sueina į vieną baltą visumą. "Vėjūkštis gaivina gamtą", svarstė vyskupas Motiejus, "kaip šventoji dvasia gaivino į niūrią patalpą susirinkusius apaštalus".
Pasigirdo tada, dėsto metraštininkas, vėjo ūžimas, virš apaštalų galvų įsitvirtino žaltvykslės. Bene vėjas iš lauko tas stebuklingas žaltvyksles kambarin įpūtė?
Jis galvojo apie poną Vilpuševičių, ir jam atrodė, jis mato keistus, tamsius pono Vilpuševičiaus dvasios užkampius. Kokia silpna jo ganytojiška galia! Dvaro galiūnai gali svaidyti Dievui iššūkius. Šventą vyskupą Stanislovą dvaro galiūnai bažnyčioje kardu nukirto. Jo patroną apaštalą Motiejų Etiopijos žemėje nukankino . . . Vėjuje viskas juda, siūbuoja, siūbčioja, linguoja, svyruoja. Tai šventoji dvasia sklinda visame regimame pasaulyje. Vyskupas Motiejus buvo patenkintas kad, tokiam gaiviam vėjūkščiui pučiant, jam pasitaikė diena važiuoti į uždarytą Skirmantų smuklę. Smuklės sienas išbaltins, apšvarins, pataisys. Bus ten mokykla. Kur buvo girdomi nelaimingieji, kur jie savo nešvankias dainuškas bliovė, bus ten mokykla. Klimaičių Petrė bus daraktorė, rodys vaikams raides, mokys vaikus abėcėlės ir tikėjimo dogmų. Dabar pats pavasaris, pati daiga, šventos dvasios metas.
Taip jis galvojo įsitvirtindamas plačioje savo dvikinkės brikės sėdynėje. Kelionei jis pasiėmė rudai dažytą pintinėlę su saldainiais. Kiekvienas saldainis atskirame popierėlyje. Vyskupas dalino saldainius vaikams, kurie mokėjo kaip reikiant persižegnoti ir aiškiai, be burbėjimo po nosim, sukalbėti kokį nors neilgą poterį. Sutanos kišenėje buvo medalikėliai. Juose buvo atspaustas riterio ant piestu stojusio žirgo atvaizdas. Riteris Jurgis dobė slibiną. Toks buvo trijų šimtų metų senumo Varnių miesto herbas. Tokį herbą vyskupas laikė Apvaizdos ženklu: riteris dobė blogį.
— Kas tas mandras ponas ant žirgo? — klausė jis bent šešerių metų pilvūzą kataliką, atkalbėjusį jam be gramatikos taškų ir kablelių sveikamariją, sujungtą su tėvemūsų. — Žalnierius, — murmėjo vaikiukas. — Kieno? — teiravosi vyskupas.
— Žemaičių karaliaus, — murmėjo vaikas, vis labiau atkišdamas priekin pilvuką po marška, kurią motina, prieš vyskupui atvykus, kuo smarkiausiai plakė ant tvenkinio akmens ir iki baltumo kaitino ant žolės prieš vidudienio saulę. — Kuo jis vardu? — teiravosi smalsus vyskupas Motiejus. — Varnių Jurgis, — atkirto vaikiukas ir už gerą atsakymą gavo medalikėlį ir du saldainius. Vyskupas pasiėmė dar Senojo Įstatymo istoriją. Suvyniojo storą knygą į kieto popieriaus lakštą. Tą knygą jis vežė Klimaičių Petrei, kurią ketino pavadinti Skirmantų mokslinės prievaizda. Jeigu norės mergina, gaus jo palaiminimą stoti į Tretininkių ordiną. Šitaip baudžiauninkę galima ištraukti iš pono galios, iš dvaro voratinklio. Joks ponas neišdrįs priešintis žmogui stoti Dievo tarnybon. Prieš Dievo mobilizaciją sutrupa pono nuosavybės į žmogų teisės.
Vyskupui teko buvoti Vilpuševičiaus dvare; jis žinojo sudėtingą dvarininkų šeimos istoriją. Jis gavo pono Vilpuševičiaus kvietimą sustabdyti arklius prie dvaro rūmų, kur lauks svečiai iš apylinkės . . .
Vyskupo brike privažiavo prie Vilpuševičiaus žemių ribos. Žemaitiškos kalvelės, lyg pakilios, įsismarkavusios bangos, visaip kilnojo siaurą, po gegužės liūčių jau pradžiūvusį kelią. Atokus miškas mojavo savo viršūnėmis. Smarkiai čirpsėjo svirpliai. Stovėjo vėjo neįveikiamas pražydusių žolių kvapas.
Skersai kelio stovėjo iš trijų stulpų sudurti vartai, apraišioti eglišakėmis. Keli raiteliai prie vartų iš tolo buvo panašūs į grybus dėl jų aukštų, kaip apverstas kūgis, šiaudinių skrybėlių. Arkliai nerimo, juos erzino vėjas, sparvos ir raitelių pentinai.
Pamatę atvažiuojančią dvikinkę vyskupo brike, skrybėliuočiai sužiuro į svečią. Nekantrūs jų arkliai karpė ausimis. Arkliai tematė vyskupo brikės arklius.
Turėtų įvykti paprasta garbės svečio sutikimo apeiga: raiteliai prisistatys aukštajam svečiui ir kaip garbės palyda nulydės svečio vežimą iki pono Vilpuševičiaus rūmų. Vyskupas Motiejus atvyko be palydos, be karietos. Vyrai matė kuklią brikutę, toje brikutėje jiems pažįstamą kresną vyskupo figūrą. Jis buvo užsimaukšlinęs juodą skrybėle, Jie pamatė dar švytintį auksinį kryžių ant juodos sutanos, matomos pro viršutinį drabužį. Vyskupą telydėjo vienintelis raitelis, besisūpuojąs balne.
Neprivažiavęs vartų, vyskupas iš tolo peržegnojo garbės palydą. Vyrai suglumo, kada vyskupo brike pasuko iš kelio į pievą, nepravažiavo pro garbės vartus, bet apsuko juos, vėl įvažiavo į kelią ir, tuo keliu pavažiavus, pasuko į kaimo keliūkštį, skendintį gysločių potvynyje.
Niekas nedrįso vytis vyskupo. Nė vienas nedrįso jo užkalbinti, nurodyti kelią į pono rūmus, nes nebuvo įsakyta šnekinti aukštąjį svečią.
Pasimetę raiteliai valandėlę pasistumdė prie vartų, apduję slebėdami tolstančią vyskupo brike, kuri už kelio posūkio, lyg į lomą įgriuvus, dingo iš akių.
Tada vyrai apsuko net piestu pašokusius arklius ir zovada nuskuto į dvarą.
VII Vyskupo atvykimo dieną Petrė bijojo išeiti iš namų. Ji nėjo dvaran nuo tos dienos, kada Kli-maitienė pasakė jai apie pono užgaidą. Jai atrodė: ji gaudoma žvėris. Ji nežinojo apie vyskupo atvykimą, bet vis laukė pasiuntinių iš dvaro. Ją pagaus, supančios ir nugabens dvaran. Keliskart anksčiau jai teko sutikti Mykę Sausarankį, kuris prisilaikė miškinėje, medžioklei ir medžiokliams skirtoje troboje. Ten svečiuodavosi medžiotojai, kepė antis, gėrė, lupo kailius nuo nušautų lapių. Mykė mokėjo kurti laužus, laikyti arklius. Butelių atkimšti jis negalėjo, nes sunkiai valdė dešinę ranką, sužalotą medžioklės siautulyje.
Petrė jautė siaubą, kada Klimaitienė, su atsargiais įvadais ir vis ją įtikindama nesipriešinti, nusakė pono užgaidą. Petrę pagavo šiurpas. Ji norėtų bėgti į mišką, į rotundą, maldauti Mykę Sausarankį atsisakyti nuo pono įsakytos santuokos. Klimaitienė niekinamai sutriuškino Petrės kėslą: — Kvaile tu, Mykė kaip ir tu, abu po pono valia, kaip tie miško medžiai po debesim. Bažnyčia nurodė: Dievo valiai būk paklusnus. O dvaras sako: pono valiai būk paklusnus. Viena naktis nėra metai. Praeis, ir nebėra, o gyventi reikės dar ilgai. Nubėgsi pas Mykę, o Mykė tau atkirs: esu savo pono žmogus, tebūnie pono valia! Tu esi laiminga, kad tavęs ponas savo draugui neperleidžia. Ji pasilenkė į Petrę, susigūžusią prie palangės ir gailiai žvelgiančią į lauką, lyg pavojaus belaukiant. — Visą amžių lažo slėgties neturėsi, laukuose nedirbsi, ražienomis kojų kruvinai nebadysi, basnirčia nevaikščiosi . . . — Aš bijau, — suverkšleno Petrė. — Aš bijau dvaran eiti. — Dvaro bijoti netinka. Viskas pagal tvarką. Bažnyčioje apvesdins. Po to į dvarą nuveš. Paskui abu, Mykė ir tu, į miško rotundą pargrįšite. Ten stirnieną valgysi, keptas antis kramtysi. Paprašysiu, man gabalą numesi. Klimaitienė s balse, jos žvilgsniuose Petrė susekė klusnų pritarimą pono užgaidai. Skambėjo net pavydo gaida. Gyvenimas sutvarkytas išmintingai. Veizdėkite, žmonės, ponas Petrę pastebėjo! Senė pridūrė: — Dievo valios tu nepakeisi, pono valios nenuneigsi. Nei tu, Petre, pirmoji, nei paskutinioji. Naktimis pro Petrės smegenis slinko šlykštūs sapnai. Ji varstė pirštuose rožinio žirniukus, bet atmintis klydo, prarasdavo maldų žodžius. Reikalingi žodžiai byrėjo kaip žirniai iš kiauro maišo. Ištisi sakiniai ėjo į šoną. Buvo apmaudus įsitikinimas, kad tokie surizgę, darkyti maldų posakiai niekam nebus reikalingi, niekas jų neklausys, ir todėl pagalbos nelauk! Kalbėk — nekalbėk, šnabždėk — nešnabždėk begalinį rožinį, o miško rotundoje jos lauks Mykė, kuris perims ją, seno pono užgaidų sudarkytą. — Kada tave pristatys prie šviesiausiojo pono, — mokė Klimaitienė, — visų pirmiausia prieik prie rankutės ir pabučiuok, dėkodama už dėmesingą tau malonę. Mandagiam žmogui galvos nuo pečių nenuims. Kiek gi bus mergų, kurios tau pavydės! Aukšta pastogė su šiaudiniu stogu ūkė nuo vėjo, o Petrei atrodė, kad tai šauksmas iš atokesnio dvaro: "Kur tu, Petre? Kur tu, Petre? Ponas laukia!"
Paryčiu pradėjo pelkyne bauboti baublys, apmaudžiai ir grasinamai. Vėl atrodė Petrei, tai šūksniai iš dvaro: "Kur tu, Petre? Kur tu, Petre?" "Taip malūnas mano mamutėlę prisišaukė", atėjo mintis. Kada patekėjo saulė, Petrė nebebuvo tokia jau baugšti, kokia buvo per naktį, erzėdama savo kietame guolyje. Diena, ir nėra šmėklų! Šunys loja, gaidžiai gieda, vaikai šūkauja. Atkuto visas kaimas į naują dieną. Petrė pagalvojo: o gal baimei nėra pagrindo? Gal ji gyvens pas Klimaitienę, kaip gyvenusi? Dvaras ją užmirš. Taip ji tramdė nerimą, o jis buvo nesutramdomas ir augo kaip audros debesys.
Vaikai pradėjo šūkauti, kad dvaran suvažiavo daug dvarponių. Juk tai dėl jos, šovė mintis. Ponas perleis ją per kitus. Apie tokius dalykus kalba žmonės . . .
Dvare nėra gero žmogaus. Zenonas, kuris įtaisė ją dirbti kambarine, ir tas blogas. Parnešė Klimaitienei žinią apie pono užgaidą. Ir pasimetusi ji svarstė: jeigu bėgtų miškan, dvaro vižlai ją suseks. Jeigu lapes priveja, kaip jos neprivys?
Suriš, permes kaip grobį per balną ir juokaudami pargabens į dvarą. Ponas su auskaru lez-gelyje vaikštinėja po kambarius, laukia jos; kartu su savo draugais dalinsis. Svirplys čirpsėjo kaip griausmas. Petrė išėjo iš trobos ir sustojo, kur varnalėšos, kaip įtūžusios, vertė seną žardų tvorą. Čia kelios šarkos piktai aprėkė ją. Varnalėšų lapai virpėjo. Ar nuo baimės? Paukščiai neramiai klega. Ar jie žino ką nors apie pono užgaidą? Ar yra dar kur nors gyvenimas, kur gyvena ramiai, dieną iš dienos, dieną iš dienos?
Staiga, savo akimis netikėdama, ji pamatė kelyje nuo dvaro zovada atlekiantį raitelį. Šaltas nuogąstis užėmė jai kvapą ir pritemdė sąmonę. Spiegiamai klegendamos kelios šarkos, išnirusios iš už tvoros, baltais dryžais sparnuose margaudamos, metėsi į mišką. Šarkų judesio paraginta, Petrė pasileido bėgti tarp krūmų, atstoku įlomiu, nejausdama savo kojų, savo kūno, tik širdį, kuri plakė, tuksėjo, daužėsi krūtinėje, kaip siautėja pagauta stipri voverė, įmesta medinėn dėžėn.
Kartu su vėju, kuris ūžė ausyse, sąmonėje dundėjo kaip varpas: dvaras jos nepamiršo, ponas ir jo svečiai jos nepamiršo . . .
VIII Raitelis lėkė prie trobų, mosikuodamas kaire ranka. Arklys nuo smarkumo net kiek palinko šonan. Kada susilygino su pirmos trobos tvora, sušuko: — Kas gyvas, prie vyskupėlio žiedo! Šventas tėvas malonėjo pravažiuoti pro jūsų sodžių. Netrukus ant kelio vingio pasirodė dvikinkė vyskupo brike. Kelias buvo sausas, nedulkinas. Dvikinkis vežimas smagiai, linksmai artėjo trobų link. Į šonus atmetę snukius, arkliai džiaugėsi žemės tamprumu. Arklių akys buvo žvilgančios, linksmos.
Kas gyvas buvo kaime, visi bėgo iš trobų pasitikti vyskupo. Veik visi buvo basi. Daug žmonių ėjo lažą atokiau, laukuose, dvare. Tad subėgo vaikai ir seniai. Kada privažiavo ir sustojo, vyskupas peržegnojo susitelkusius. Jis nelipo iš vežimo. Pasišaukęs žilų antakių senuką, jis paklausė: — Kuri tarp jūsų Petrė, mergina šiame prieglobstyje gyvenanti? Klimaitienė išgirdo Petrės vardą. Visus atstumdama, ji prasiveržė prie pat vyskupo vežimo ir puolė ant kelių ant vejos. — Maloningasis vyskupėli, Petrė yra mano augintinė. Vyskupas leido jai pabučiuoti apaštališką žiedą ir įsakė: — Atsiųskite pas mane Petrę! Klimaitienė ir kiti veltui mėtinėjosi, šaukdami Petrę vardu. Jos neprisišaukė. Galbūt Petrė dvare ? Vyskupas liepė Petrei ateiti į Varnius, nedelsiant, negaištant. Jis parinkęs jai darbą, kuris išganingas sielai, naudingas žmonėms.
Paskui vyskupo vežimas pasuko keliuku, vedančiu į pono Skirmanto valdas. Palydovas raitelis zovada šovė pirmyn, aplenkė brike ir, sukeldamas vaikų susižavėjimą, kaip vėjas nusinešė skleisti žinią apie šias vietas pravažiuojantį vyskupą.
IX — Šviesiausias pone, — vapėjo į svečių patalpą įsluogęs vyras. Prieš jį stovėjo ponas Vilpuševičius ir jo svečiai. Visi buvo kiek nugėrę ir smagiai aptarę laukiamą šeimininko ir vyskupo disputą apie Dievo ir ciesoriaus teisių santapą. Kas dvaro dvarui! Visi ūpingai pritarė šeimininko nuomonei — ponas valdo lažininkų kūnus. Dvaro pono teisės neribotos. Vyskupas valdo sielas, dvaro ponas valdo kūnus. Tad tarp visokių teisių yra viena paprastutė: teisė į pirmąją baudžiauninko santuokos naktį. Tai buvo šypsenas sukelianti pikanterija.
— Šviesiausias pone, — murmėjo atbėgęs vyras, vyskupėlis nevažiavo pro garbės vartus, bet apsuko juos. Per pievutę nuvažiavo į šoną. Išsprogdinęs akis ponas Vilpuševičius žiūrėjo į prieš jį sustirusį, didžiai persigandusį vyrą. Staigiu, taikliu dešinės kirčiu ponas vožė vyrui per veidą. Iš perplėštos apatinės lūpos ištryško kraujas. Vyras liko stovėti nė nekrūptelėjęs.
— Tad šitaip ten nutiko, — sušvokštė ponas, kratydamas galvą ir blizgėdamas auskaru ausyje. Kraujas jau sruvo iš vyro lūpos, varvėjo per smakrą, lašėjo ant pilko žipono ir grindų. — Vyskupėlis apsuko vartus, per pievą nuvažiavo į kaimą, — nuvebleno vyras, stiklinėmis akimis žiūrėdamas tiesiai į išsprogdintas įtūžusio savo šeimininko akis. Sužalota lūpa trukdė ištarti žodžius.
— Ir niekas iš jūsų, kvailių, nepaprašė jo pro vartus pravažiuoti? Ir niekas iš jūsų, kvailių, nesu-suskubo vyskupo arklių už žąslų nutverti ir pro vartus prastumti? Už tai jums ir mirties negana! Svečių akyse jis matė pašaipėles: išgarsino savo disputą su laisvamanišku mužikų vyskupu apie Dievo ir ponų galių pasidalinimą. Laukiamas vyskupas nė pro garbės vartus neatvyko!
Ponas Vilpuševičius pasiuto. Jis norėtų daužyti savo brangius baldus, sukulti krištolines taures, asmeniškai plakti kvailus bernus, kurie neatvilko jam Varnių vyskupo. Vilpuševičius pradėjo trypti vietoje. Svečiai stebėjo tą įtūžimo šokį, jo dailius safjano batus, kurių priešakiai buvo užlenkti viršun mažais rageliais. Kibirkščiuojantis auskaras visaip blaškėsi greta Vilpuševičiaus akių kibirkščių.
— Jums mirti maža už tokį kvaišumą! Vyskupas suka į pievą, o jūs už pavadžių ir įvelkate į kelią, pro vartus į mano žemes! Aš esu savo kelių šeimininkas! Aš neleidžiu vyskupui važinėti po mano pievas! Vyras su mėlynais žipono atlapais stovėjo prieš savo poną kaip statula, su baltu, nelyginant iš kreidos gabalo išskaptuotu veidu. — Jūs tyčiom vyskupui kelio kaiman neužstojote! Jūs maištininkai! — švokštė ponas Vilpuševičius. — Ką tars mano pranokėjai? Jis atsisuko į svečius ir nematė jų veiduose užuojautos. Už svečių nugarų stovėjo Zenonas. Juodviejų žvilgsniai susidūrė. Zenonas, savo žmogus! — Notarijušai, — pasakė ponas, lyg stebuklingai atsigaudamas iš niršto, — ar Varnių vyskupas pasuko į kaimą dėl Mykės Sausarankio vestuvių? Ar įsakei apie tai, kas žino, tylėti kaip žemė? "Skirmanto darbas", žaibinė mintis trenkė Zenono galvoj. "Skirmantas pasakė vyskupui". Siaubas persmelkė Zenono dvasią. "Ponas sužinojo apie jo pašnekesį su Skirmantu anąnakt, purvinoje dauboje". — Notarijušai, — pasakė Vilpuševičius, — sudėk į laužą enciklopedistus. Visas knygas. Tegu dega, rykštėms švilpiant. Vilpuševičius stvėrė senais, kilniais pelėsiais apdengtą butelį. Dugnan delnu trenkus, butelio kamštis išlėkė kaip sviedinys iš pabūklo. Užvertęs butelį, jis gėrė vyną net už springdamas. Vyras su mėlynais pilko žipono atlapais vis balo, kraujas jau krešėjo ant smakro, ilgoka jo nosis, gulėjusi ant išpustytų rudų ūsų, papilkėjo, kaip šarmotas nuodėgulys.
— Kur tu, notarijušai Zenonai? — nekantriai riktelėjo ponas Vilpuševičius. — Stok mano aki-vaizdon. — Aš čia, maloningasis pone, — sumurmėjo Zenonas, bijodamas prieiti arčiau, kad jo nepaliestų įniršusio pono smurtas. Jis bijojo butelio pono rankoje.
Stiprus, pamišėliškais gurkšniais prarytas bur-gundas trenkė į pono veidą. Veidas staiga pasidarė tamsios bordo spalvos. Tai buvo pakaruoklio veido spalva. Sekundę vėliau ponas Vilpuševičius prasižiojo, bet, žodžio netaręs, susverdėjo ir, kaip pastūmėtas, nevykusiai sukeitęs kojas, sunkiai griuvo ant grindų. Iš pražiotos burnos sugurgėjo duslus krioksmas. Butelis burgundo išslydo iš bejėgio delno ir nesudužęs pylė kilnų vyną ant grindų, kaip kalnų krioklelis.
— Miršta, — sušuko vienas iš svečių, šiurpo pagautas. Kitas pridėjo ranką prie pono Vilpuševičiaus krūtinės. Valandėlei patalpoje buvo mirtinė tyla. Atrodė visi — svečiai ir sukruvintas vyras — bijotų išgirsti galingo pono širdies dūžius, kurie rūstūs, kaip griaustiniai. — Nebegyvas, — tarė svečias, atitraukęs ranką nuo lavono krūtinės. Mezginiuota putelė, nelyginant nulaižyta iš alaus ąsočio, prasiveržė iš lavono burnos. Kažin kas pakėlė mirusiojo ranką, ant kurios pirštų žibėjo stambūs briliantai. Paleista ranka sunkiai krito ant žipono šono. Giltinės pakirstas ponas Vilpuševičius paslikas gulėjo ant grindų svečių akivaizdoje.
Nesudeginti enciklopedistų tomai, neužplaktas iki mirties sukruvintas vyras, nepažeistas smurtu Zenonas, neišniekinta Petrė — viskas šėlstančiu kriokliu sutilpo notarijušo Zenono sąmonėje. Grįš iš Garibaldžio pulkų Vilpuševičiaus sūnūs, malonūs kaip Skirmantas, ir prasidės dvare naujas gyvenimas. Varnių vyskupas Motiejus noriai pravažiuos pro garbės vartus. Žodis "laisvė" nebebus maištas, bet palaima.
— Laisvė! — suriko Zenonas, atitokdamas iš šiurpo. —Laisvė! —jis suriko, lyg prarasdamas sąvoką, kur esąs. Pasimetę svečiai skubomis ir bailiai sužiuro į pamišusį mirusiojo pono Vilpuševičiaus notari-jušą. — Laisvė! — skelbė Zenonas, žiburiuodamas žvilgsniu, kuris užsidegė jo vaškiniame veide. — Kaip epušės lapas drebėjau prieš jį. Dabar nieko nebijau. Petrė, dukra mano, išsigelbėjo, išsigelbėjo . . . Kaip patrakęs, jis išbėgo laukan, svečiams nė nesusigaudžius, ką skelbia tas senas, pamišęs plikbajoris. Svečiai skubomis lipo į savo vežimus, bėgdami iš giltinės dalgio pakirsto žmogaus namų. Bėris zovada nešė Zenoną į kaimą.
Kadaise Zenonas slapta mylėjo Petrės motiną. Bijodamas pono rūsties, jis neprisipažino esąs Petrės tėvas. Jis nuslėpė savo tėvystę, ir Petrės motina rado ramybę tvenkinyje . . . — Kur Petrė? — šaukė Zenonas, prijojęs Klimaitienė s trobą. Žmonių subėgo vis gausiau. Kartu su žmonėmis atbėgo žinia. Tekinas bėgo malūno žmogus. Jis rėkė: — Ei, sodiečiai, jūsų merga nusiskandino tvenkiny!
|
|
|
|