DABARTINĖ PADĖTIS MAŽOJOJ LIETUVOJ Spausdinti
Parašė Tomas Venclova   

Dr. Jonas A. Stiklorius, Mažosios Lietuvos lietuvių organizacijų veikėjas ir kurį laiką buvęs VLIK-o vicepirmininkas, norėdamas pasiinformuoti apie dabartinę padėtį Mažojoj Lietuvoj, kreipėsi į Tomą Venclovą. Savo 1977.X. 19 laišku T. Venclova atsakė, ką jis šiuo reikalu žino iš asmeninio patyrimo ir leido šią informaciją panaudoti spaudoje. Iš dr. J. Stiklo-riaus gavę šį T. Venclovos laišką, jo informaciją pateikiame ir savo žurnalo skaitytojams. — Red.

19.X.1977
Ne kartą esu lankęsis Mažojoje Lietuvoje (dabartinėje Kaliningrado srityje — Kaliningradskaja ob-last'). 1945 metais ten buvo likę palyginti nedaug gyventojų, nes dalis pasitraukė nuo artėjančios rusų armijos, o dalis žuvo per bombardavimus ir mūšius. Beveik visi likusieji buvo po kurio laiko deportuoti į Sibirą ir kt. Paskui tam tikram jų kiekiui, rodos, pavyko išvažiuoti į Vakarų arba Rytų Vokietiją. Tuoj po karo badaujančios vokietės su vaikais iš to krašto klajojo po Lietuvą. Mūsų žmonės jas šelpė kiek galėdami. Vienas kitas vokietis tada užsiliko Lietuvoje ir dabar joje tebegyvena. Žinoma, tenykščių mažlietu-vių likimas buvo toks pat, kaip ir vokiečių.

Lietuvoje labai paplitęs gandas, kad Stalinas siūlęs tą kraštą Lietuvai, bet Sniečkus atsisakęs (dėl to, kad kraštas esąs labai sunaikintas, Lietuvai būsiąs apsunkinimu, ir lietuviai nepajėgsią jo apgyvendinti). Kiek čia teisybės, nežinau. Jeigu Stalinas ką rimtai siūlydavo, tai atsisakyti nebūdavo galima. Taigi, jei siūlymų ir būta, tai tikriausia nelabai įsakmių. Kadangi tas kraštas pirmiausia yra karinis placdarmas, nukreiptas prieš Europą, Stalinui buvo parankiau jį apgyvendinti patikimesniu elementu — rusais, o ne lietuviais, ir prijungti prie Rusijos, o ne Lietuvos. Tai ir buvo galutinai nuspręsta, rodos, 1947 metais. Tada buvo pakeisti ir vietovardžiai. Propagandinėse knygose buvo pradėta rašyti, kad tai senos slavų žemės. Tiesa, dabar tai jau nebetvirtinama.
Žmonės sako, kad ir dabar tas kraštas siūlomas Lietuvai, o Lietuvos valdžia atsįsakinėjanti. Irgi nežinau, ar tai tiesa.

Atrodo toji sritis gana liūdnai. Karaliaučiaus centras visai sunaikintas ir dabar užstatomas standartiniais 5-6 aukštų namais. Palikti tiktai katedros griuvėsiai su Kanto kapu, kuris šiek tiek prižiūrimas (žmonės ant jo ir gėlių padeda). Buvo likę ir pilies griuvėsiai, bet jie ne per seniausiai likviduoti. Beveik sveiki Karaliaučiaus priemiesčiai arčiau jūros (buv. Amalienau ir kt.). Miestas dabar turi apie 300.000 gyventojų (mažiau negu Kaunas ir Vilnius).

Kiek daugiau senosios statybos likę Tilžėje (tebėra ir tiltas per Nemuną'. Ragainėje ir Baigoje tebestovi kryžiuočių pilys. Eitkūnai, Stalupėnai. Gumbinė, Įsrutis apgriauti ir menkai teatstatyti. Užtat vasarvietės prie Baltijos (Rauschen, Kranz) apysveikės. Apysveikiai ir kaimai Neringoje, buv. vokiečių pusėje. Rasytėje tebėra paukščių žiedavimo stotis.

Visame krašte yra apie 700.000 gyventojų (gerokai mažiau, negu prieš karą). Daugiausia tai rusai, yra dar ukrainiečių, totorių ir kitokių. Beveik visi vargingi, prastai šeimininkauja ir nemažai geria. Ekonominiu lygiu ir išvaizda kraštas toli atsilieka nuo Lietuvos. Mokyklos, įstaigos, iškabos visur tik rusiškos Krašte nėra nė vienos veikiančios bažnyčios ar cerkvės.

Sako, Karaliaučiaus mieste dabar yra septyni gyventojai, užsilikę iš prieškarinio meto. Taip pat girdėjau (nežinau, ar tiesa), kad senųjų vokiečių užsilikę palei Giliją. Gal pasitaiko ir senųjų mažlietuvių, bet geriausiu atveju keli ar keliolika. Tačiau į kraštą yra po karo atsikėlę žmonių iš Didžiosios Lietuvos. Pagal gyventojų surašymą lietuvių, rodos, apie 20.000 (manau, iš tikrųjų dar daugiau). Tilžės, Ragainės ir net Karaliaučiaus gatvėse kartais gali išgirsti lietuviškai šnekant. Sykį žiūrinėjau Tilžės miesto garbės lentą (tai toks tarybinis paprotys — viešai iškabinamos labiau pasižymėjusių darbininkų ir pan. fotografijos). Iš dvylikos pavardžių ten net šešios buvo lietuviškos. Tvirtinama, kad Tolminkiemyje dabar lietuvių didesnis procentas, negu Donelaičio laikais. Gal tai tiesa, nes ten lietuvių kalba dažnai girdėti. Bet niekur nėra lietuviškų mokyklų, todėl žmonės ru-sėja. Berods, kai kurie įsigudrina siųsti vaikus į lietuviškas mokyklas Lietuvos pusėje. Siena yra visai atvira (kaip tarp JAV valstybių); į Tilžę, Karaliaučių galima laisvai įvažiuoti, bet arčiau Lenkijos prasideda draudžiamas rajonas. Tokių draudžiamų sukarintų rajonų srityje yra ir daugiau. Įsrutyje įrengta garsi psichiatrinė ligoninė, kurioje laikomi ir rusų, ir lietuvių disidentai.

Lietuvių kultūros pėdsakai visoje srityje beveik dingę. Tačiau Tilžėje prikalta atminimo lenta prie namo, kur gyveno Vydūnas (dviem kalbom — lietuviškai ir rusiškai) Tolminkiemyje Lietuvos lėšomis atstatinėjama Donelaičio bažnytėlė, kurioje bus įrengtas muziejus. Buvau tenai prieš metus. Dirba lietuvių architektai ir statybininkai, ir dirba visai neblogai. Ten rasti ir palaikai, kurie, kaip manoma, yra Donelaičio. Bažnytėlėje ous jo antkapis. Keliolika lietuvių inteligentų, jų tarpe ir mano tėvas, buvo iškėlę projektą prijungti prie Lietuvos bent Tolminkiemį (tada jam būtų galima grąžinti senąjį vardą ir įsteigti lietuvišką mokyklą — dabar jis vadinasi Čistyje Prudy, t. y. Skaidrieji Tvenkiniai, kuo visi piktinasi). Bet Maskvos valdžia nesutiko. Tačiau patylomis vis dar tikimasi, kad tai kada nors bus galima padaryti.

Tiesa, ir Karaliaučiuje likusi gatvė, kuri vadinasi Lietuvių pylimas (rusiškai — Litovskij vai).
Klaipėdos krašte padėtis visai kitokia. Jis atrodo daug geriau, švariau, labiau pasiturinčiai. Šilutė, Pagėgiai, Smalininkai, Priekulė per karą mažai nukentėjo. Tai gana padorūs ir beveik visai lietuviški miesteliai. Neblogai atrodo ir Rusnė, Kintai. Rusnėje neseniai pastatytas tiltas per Nemuną vietoje senojo, susprogdinto karo metu.

Pati Klaipėda buvo labai sugriauta. Beveik neliko Vitės ir centro. Liepojos (dabar Manto) gatvė ir Vitė užstatytos naujais, gana prastais namais. Sveika išliko Liepų arba Smetonos (dabar Gorkio) gatvė su paštu, gubernatūra ir kt. Tebėra Vytauto Didžiojo (dabar Donelaičio) gimnazija, net kiek padidinta. Tebėra klinika ir Prekybos institutas (dabar pedagoginis, pavadintas mano tėvo vardu). Tebėra "Ryto" spaustuvė, kur spausdinamas vietos laikraštis "Tarybinė Klaipėda". Senamiestyje liko teatras, tik jau be Simono Dacho paminklo (o Dacho gatvė pavadinta Daukanto). Tačiau po karo buvo nugriautos visos senamiesčio bažnyčios. Dabar senamiestis po truputį restauruojamas ir vietomis jau atrodo gana gražiai. Smeltės ir Pempininkų rajonuose pastatyta labai daug naujų keliaaukščių standartinių namų. Centre irgi yra naujų statybų, net šioks toks dangoraižis prie Dangės, beveik priešais buvusią direktoriją. Turbūt girdėjot apie tragišką Klaipėdos bažnyčios likimą. Katalikų bažnyčia dabar yra tik viena, netoli uosto (rodos, tai buvusi Anglų bažnyčia). Kapinių kirchė perdirbta į rusišką cerkvę. Pačios kapinės beveik likviduotos, bet klaipėdos sukilėlių paminklas paliktas ir net prižiūrimas. Aplamai miestas labai išaugo (dabar jis kokius keturis kartus didesnis, negu prieš karą).

Gyventojų mieste yra maždaug du trečdaliai lietuvių ir vienas trečdalis rusų. Taigi, tautinė sudėtis palankesnė lietuviams, negu prieš karą. Vokiečių visai nebėra (jeigu if liko, tai gal du ar trys). Visur vyrauja lietuvių kalba, išskyrus uostą. Jis atitvertas nuo miesto mūrine siena ir visai surusintas. Jūrininkai daugiausia rusai, nors pasitaiko ir lietuvių (vienas jų buvo ir Simas Kudirka .

Kultūriniu atžvilgiu miestas pamažu lietuvėja. Pavyzdžiui, teatre buvo dvi trupės — lietuviška ir rusiška, o dabar liko tik lietuviška. Yra muzikos mokykla ir net keturi muziejai (miesto, liaudies meno, jūrų ir dailės). Visi jie gana įdomūs ir turtingi, šiek tiek parodo ir Mažosios Lietuvos buitį bei istoriją, nors. žinoma, nestokoja ir propagandinės medžiagos. Reikia pasakyti, kad klaipėdiečių tautinis ir kultūrinis atsparumas šiuo metu palieka gerą įspūdį. Tačiau šiaip gyvenimas, kaip ir visoje Lietuvoje, yra gana suvaržytas ir vargingas.

Klaipėdos krašto miesteliuose ir kaimuose rusų mažai. Perdėm vyrauja lietuviai. Bet tai daugiausia pokariniai ateiviai iš Didžiosios Lietuvos. Senųjų mažlietuvių likę gal 5%. Jų buvo daugiau, bet nemaža dalis gavo leidimus išvažiuoti į Vakarų Vokietiją. Kiek gausiau mažlietuvių Drevernoje, Kintuose, Rusnėje. Ten dar yra ir vokiškai kalbančių šeimų. Yra keletas evangelikų ir katalikų bažnyčių.

Ypatingoje padėtyje yra Neringa. Ji paskelbta gamtos rezervatu, ir į ją įvažiuoti reikia leidimų, kurie, tiesa, gana lengvai gaunami. Daug sunkiau duodami leidimai į buvusią vokišką (dabar rusišką) Neringos pusę, nors esu ir ten buvęs. Į Nidą vasarą suvažiuoja nemažai kurorti-ninkų, jų tarpe ir rusų, nors vis dėlto žymiai mažiau, negu į Palangą. Miestelyje likę daug senoviškų mažlietu-viškų namų, bet nestinga ir naujų banalių pastatų. Kopos truputį apardytos, bet vis dar puikios. Bažnytėlėje įrengtas muziejus, parodas žvejų buitį. Yra dar Th. Manno muziejėlis. Senųjų gyventojų kuršių likę gal dešimt. Rusiškojoje pusėje (Rasytėje ir kt.) žmonių labai maža, o gamta išlikusi gal geriau, negu Lietuvos pusėje.

Literatūros apie Klaipėdos kraštą yra nemažai, bet ji daugiau propagandinė ir dėl to netiksli. Labiau rekomenduočiau žurnalus "Kultūros barai" ir "Mūsų gamta", kurie beveik kiekviename numeryje gana padoriai informuoja apie tą kraštą.
Tomas Venclova