Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DU POLITINIAI MESIANIZMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė OSKARAS V. MILAŠIUS   

Kai prisimename Milašių, neišvengiamai iškyla mūsų sąmonėje jo poetinė kūryba — Les Elėments, Les Sym-phonies, Cantiąue de la Connaisance. . . Milašius — poetas, poetas ne tik kūryboje, bet ir gyvenime, visuose gyvenimo aspektuose. Labai taikliai apibūdino Milašių Oscar Wilde, kai, pamatęs Milašių su Morėas įeinančius į poetų sueigos salę, sušuko: štai Morėas —poetas ir štai Milašius — Poezija!

Tačiau Milašius daugiau kaip septynerius pajėgiausius ir kūrybingiausius savo gyvenimo metus paskyrė diplomatijai, atstovaudamas Lietuvai pačiu sunkiausiu jos atsikūrimo laikotarpiu (1918 - 1925). Tuos savo brandaus gyvenimo metus Milašius dirbo savo protėvių žemės laisvei su stebinančiu ryžtu ir ištverme. Iškilaus poeto — mistiko asmenybė ir diplomatiniame darbe reiškėsi kilniomis idėjomis, dėl kurių Lietuvos atstovybė tuo metu buvo iškilusi į labai garbingą vietą Paryžiaus diplomatiniuose sluoksniuose.

Čia pateikiamas Milašiaus rašinio "Deux Messianismes Politiąues" vertimas, atliktas iš mašinėle rašyto teksto (gauto iš dr. S. A. Bačkio — Red.), kuris, atrodo, dar nebuvo ištisai spaudoj paskelbtas. Tik paskutinis šio straipsnio ketvirtadalis buvo išspausdintas 1959 m. dviejuose Andrė Silvaire leidyklos leidiniuose: C. V. de L. Milosz (1877 -1939), p.p. 34-41, ir Textes Inėdite de O. V. de L. Milosz, p.p. 35-43.
Versdama šį tekstą stengiausi laikytis kuo arčiausiai originalo, kuris parašytas gana komplikuotais sakiniais. Verčiau kaip dokumentą, dėl to vertimo kalba kai kam gali atrodyti stokojanti sklandumo.

Bus skaitytojų, kuriems atrodys keistos kai kurios Milašiaus politinės pažiūros, pavyzdžiui, kad ir jo pastaba, jog primityvių tautų kolonizacija ne visada ir ne visur buvo visuotinė blogybė. Ta pastaba lyg ir nesiderintų su mūsų laikų civilizacijoje vyraujančia demokratine doktrina. Šį straipsnį Milašius rašė prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų. Bet ir tuo metu Prancūzijoj vyravo demokratinės idėjos ir Paryžiaus intelektualiniuose bei politiniuose sluoksniuose, kuriuose Milašius aktyviai dalyvavo, turėjo būti svarstomos tautų laisvinimo idėjos. Milašius jau tada numatė problemas, su kuriomis išlaisvintoms primityvioms tautoms teks susidurti kuriant nepriklausomą gyvenimą. Todėl jo demokratijos sąvoka buvo pragmatiškesnė, negu mūsų laikų. Šiame straipsnyje Milašiaus keliamų politinių idėjų supratimą palengvintų preliminarinis susipažinimas su ankstyvesniais jo filosofiniais - metafiziniais raštais, ypač su Ars Magna ir Les Arcanes.
Vertėja


Ce ne sont plus des mers, des degrės, des riviėres qui bornent Theritage entre l'umanitė: Les bornes des esprits sont leur seules frontiėres; Le monde en s'eclairant s'ėlėve a l'unitė.
Lamartine

Visų pirma atsiprašau, kad šį straipsnį apie du politinius mesianizmus, teisingą ir klaidingą, turiu pradėti asmeniško pobūdžio samprotavimais. Bet taip jau atsitiko, kad pereitais metais, man paskelbus žurnale "Le Monde Slave" (1926, Nr. 8) Vilniaus ir lenkų — lietuvių klausimu tikrai bešališką ir nuosaikų straipsnį, į jį atsiliepė vienas labiausiai paplitusių Varšuvos politinių laikraščių, "Rzeczpospolita" (Respublika), apie ką aš tik neseniai sužinojau; šis laikraštis rado reikalo mane prikalti prie bausmės stulpo, tik ne tarp dviejų latrų, bet — tiesa kartais gali būti neįtikima — draugystėje dviejų šešėlių, nors ir nenusipelniusių mano pilno dėkingumo, tačiau man atrodo vertų tam tikros pagarbos: mano tėvo ir motinos. Nuostabiai stokodami supratimo, mano anoniminiai šmeižikai, kartu klastingi ir neapdairūs, net nesuvokė, kokį pavojingą ginklą jie dėjo į mano rankas. Ar privalau prisipažinti? Vieną momentą aš galvojau jį panaudoti. Jau buvau pradėjęs ištisai versti šį gėdingą ir grubų šmeižtą, su tikslu jį iškabinti ant žnyplių galo prieš akis mano draugų ir sekėjų Prancūzijoje kaip liudijimą, kokia dvasia vyrauja kai kuriuose lenkų sluoksniuose. Bet susilaikiau nuo šio sumanymo įvykdymo ir tuo džiaugiausi: tą padarė mano nepagydomas gailestis, kurį man įkvepia Lenkijos istorinės nelaimės, o taip pat galbūt paskutinė mano iliuzija — čia ją išpažįstu raudonuodamas, — iliuzija, kuri, viliuosi, man leis tikėtis iki galo, kad, būdamas sunkioje grėsmėje, šis kraštas pagaliau atgaus sveiką protą ir realybės pajautimą.
Jei aš momentui sustoju prie pamfleto, kuris daugiau juokingas nei kenksmingas, tai tik tam, kad paskatinčiau tam tikrą lenkų politinio šmeižto mokyklą nusikratyti maskoliškų įtakų ir stengtis pamėgdžioti gražius klasiškus dergimo ir šantažo modelius. Ezoterinių doktrinų studijos mane nuvedė per nesuskaitomus labirintus iki bauginančių viryklų, kur didžiosios revoliucijos parazitai distiliavo savo pačius pikčiausius nuodus. Tačiau nei tokio Thėveneau de Morande sieloje, nei tokios La Motte-Valois širdyje neradau nė mažiausio pėdsako dvokiančio junginio, kuriuo didysis lenkų laikraštis nesvyruodamas kvapina savo rašalą. Net ir didžiausi paskutiniųjų taip sujauktų monarchijos metų dvasiniai išsigimėliai vis dėlto buvo prancūzai ir kaip tokie pasiliko ištikimi tam tikram saiko ir gero skonio idealui, kuris juos vertė pagerbti jų politinių priešų nors motinų gerą vardą. Prancūzų emigracija matė to laiko Lenkijoje Europos "barbariškąją tautą". Tegu man būna leista, užbaigiant šią per daug ilgą įžangą, išreikšti apgailestavimą, kad pusantro šimtmečio rusiško - vokiško pragaro nepajėgė įkvėpti nuosaikumo ir tiesumo skonį vadinamiesiems intelektualiniams sluoksniams to krašto, kurio, betarpišku kaimynu būdama, mano protėvių šalis mažai kuo teturi pasidžiaugti.

Skaitytojai galbūt pajus tam tikrą staigmeną dėl neįprasto mano straipsnio tono. Dešimt metų mano gyvenimo, kuriuos paskyriau diplomatinei veiklai, buvo kupini budraus rūpesčio sušvelninti, kiek aplinkybės leido, tą nelaimingą įspūdi, kurį darė mano tėvynainių dvasiai Varšuvos vyrų darbai ir mostai. Visa jau gana ilga eilė mano politinių raštų, nuo "Alliance des Etats Baltes iki "Vilna et la Civilization Europėenne", man buvo padiktuoti kuo nuoširdžiausio ir kuo kar^-čiausio troškimo prisidėti, kiek mano kuklios priemonės leido, prie suartinimo dviejų tezių — lietuviškosios ir lenkiškosios. Motyvai, kurie nulėmė mano apsisprendimą veikti ne lenkų, o lietuvių pusėje, ne visi buvo sentimentalaus pobūdžio: man nėra reikalo juos čia dėstyti. Jie pasirodys visai aiškiai tiems, kurie paskaitys dvi mano metafizines poemas, ARS MAGNA (Didysis Menas ir LES ARCANES (Paslaptys), tiksliai perteikiančias kai kuriuos labai ypatingus mano gyvenimo įvykius. Kaip prancūzų poetas, klaidingai ar teisingai vertinamas kai kurių avangardinių grupuočių, aš būčiau galėjęs leistis rožėmis apvainikuojamas Varšuvoje, drauge su daugeliu kitų mano pasaulio lietuvių. Bet aš tikėjausi galėsiąs atlikti naudingesnį darbą, pasilikdamas po kukliu lietuvišku liaudies kryžiumi. Šis paslaptingų žodžių sugretinimas kai kam sukels nusišypsojimą. Tačiau šiuose žodžiuose nėra jokios paslėptos užuominos apie kokią nors broliją, kokia ji bebūtų. Aš visuomet gyvenau ir dirbau vienui vienas; šių laikų knygos ir žmonės visiškai nieko negali mane pamokyti. Aišku, momentas būtų nevykusiai parinktas leistis į atviraširdiškumus; tačiau jų tarpe yra tokių, kurie neatrodys pernelyg ne savo vietoj mesianizmui paskirtoje studijoje. Keletas mano galių, vos apčiuopiamų paprastam žmogui ir nieko bendro neturinčių su mano intelektualiniu išsivystymu, man ateina iš vietos, kurią labai nedaugelis mano amžininkų žino, nors ir iš gandų. Todėl visuose dalykuose aš laikausi masto, kuris man privalus dėl mano labai ypatingo pažinimo būdo. Tačiau tiems, kurie moka skaityti tarp eilučių — bet čia yra menas, kurio lenkai atrodo nepažįsta — mano paskutinis straipsnis, tas pats, kuris man užtraukė "Respublikoje" taip žemus ir kvailus užgauliojimus, buvo maitinamas tomis pačiomis užuominomis, kurias Lietuva, bent dabartinėje jos dvasinėje būklėje, būtų turėjusi pagrįstų priežasčių sutikti jei ne su pasipiktinimu, tai bent su nustebimu. Gi Kaune, lygiai kaip ir Paryžiuje, mano pareiškimai, paženklinti nuoširdžia simpatija neseniai prisikėlusiai ir dar savo tikro kelio nesuvokiančiai Lenkijai, rado visų sluoksnių ir visų grupių besąlyginį pritarimą. Kilęs iš senos šeimos, kurios vyresnioji šaka, tiesa, nuo XIII-ojo amžiaus gyvena Kauno apylinkių dvaruose, bet kuri visa buvo sulenkinta prieš keletą šimtmečių, aš visada galėjau tik pasidžiaugti mano lietuviškų tėvynainių laikysena mano atžvilgiu. Per septynetą metų, kuriuos aš ėjau diplomatines pareigas Paryžiuje, man buvo reiškiamas visiškas pasitikėjimas, tiek mano vyresniųjų, tiek viešosios nuomonės, pasitikėjimas, kuris, tiesą sakant, mane patį truputį stebino, tiek keistas jis turėjo atrodyti tiems, kurie žinojo Vilniaus okupacijos Kaune sukeltas nuotaikas. Ši apverktina avantiūra Tautų Sąjungoje buvo pasmerkta paties Lėon Bourgeois ir gėdinta lordo Balfour "europinio skandalo" vardu. Paskutinis prisipažinimas: aš raudonuoju šią valandą dėl didelės kantrybės ir bereikalingo įsitikinėjimo, kurių nuo 1918 metų iki šios dienos laikiausi kaip taisyklės savo veiksmuose ir savo kalboje.

Mes nurodėme šių puslapių pradžioje, kad imamės anaiptol ne apskritai politinio mesianizmo studijos, bet dviejų mesianizmų, tikrojo ir klaidingojo. Logiškas temos išvystymas reikalauja, kad mes pradėtume greičiau antruoju, negu pirmuoju. Mano naujame veikale . ARCANES (tebūnie man atleista už taip dažną šios mažos knygutės citavimą sekančiuose puslapiuose), aš gana ilgai apsistojau prie politinio mesianizmo mokslinių ir religinių pagrindų, atitinkančių proto ir gyvenimo dėsnius. Tolimesniuose puslapiuose stengsiuosi visų pirma išdėstyti kiek galint suglausčiau principus dirbtinio mesianizmo, kurio pagrindiniu atstovu yra paklaikusi ir ultranacionalistinė Lenkijos metafizinė sistema.

Pirmučiausia paieškokim šaltinių šio mistiškai politinio paklydimo, kuris, išliejęs tvanus rašalo pirmoje praėjusiojo šimtmečio pusėje, atrodo, pakankamai užvaldė "neramią ir paliegusią" Lenkijos intelektualinių sluoksnių vaizduotę, kad pateisintų specialių katedrų įkūrimą universitetuose. Kaip ir visi pasireiškimai, kurie Šviesiausiajai Respublikai suteikė tam tikrą garbę trečios eilės Europos valstybių tarpe, pseudolenkiškasis mesianizmas, ypačiai ten, kur jis mažiau prieštaringas, išplaukia iš politinio sąmyšio laikotarpyje sukelto lietuviškojo religinio jausmo nukrypimo, jausmo pagrįsto viena seniausių ir gryniausių pirmapradžio visuotinio apreiškimo versijų. Šis apreiškimas visiškai nieko neturėjo bendro su "stebuklingumu", tokiu kaip dar šiandien jis suprantamas tam tikruose sluoksniuose, atsidavusiuose klaidingam okultizmui arba visiškai kritiškos nuovokos neturinčiai teosofijai. Jis buvo vaisius įgimtos nuojautos, kuri per pereinamus fenomenizmo simbolius stengėsi prasiskinti kelią prie dvasinio pasaulio archetipų. Labiausiai neginčijami filosofijos ir mokslų mokytojai, nuo Talio iki Descartes'o, Galilėjaus ir Nevvtono laikų, sekė šį nuostabų kelią, kur Šventųjų Knygų raidei priešingiausi atradimai anksčiau ar vėliau, palaipsniui prisitaikydavo prie geriau suvoktos pagrindinių dogmų vidinės prasmės. Jų visoms intuicijoms atviri pažinimo būdai leido tokiam Paracelsui nujausti kosminį radioaktyvumą, tokiam Swedenborgui apibūdinti spiralės vaidmenį visatos struktūroje, tokiam Edgar Poe "Eurekoje" atspėti milijonų pasaulių — galaktinių salų — buvimą, kurį šiuolaikinė astronomija patvirtina. Šiuos kelis pavyzdžius iš visiškai skirtingų mąstymo sričių parinkome sąmoningai. Naivaus XIX-ojo šimtmečio materializmo trumpam laikui aptemdinta, senovinė tradicija pamažu atsikovoja visas savo teises šiuolaikinio pažinimo spiritualistiniam orientavime, pažinimo, kuris ultramikroskopo ir visuotinio reliatyvumo principų dėka beveik priartėjo fizinių tyrinėjimų paveikumo ribą. Mūsų laikų mokslinis sąmyšis pareina nuo sunkumo sujungti į vieną sintezę daugybę labai įvairiose srityse surinktų duomenų; ryšium su šia padėtim tenka stebėtis Europos susivienijimo politikos didele pažanga, nors kol kas taip nedrąsia, kuri tačiau pralenkia dar labiau neryžtingą filosofijos pažangą. Nėra reikalo priminti, kad raidoje šių socialinių doktrinų, kurias skleidė Prancūzijos, Škotijos, Prūsijos, ir Savojos ložės, svarbų vaidmenį suvaidino Kanto metafizika ir moralė. Šis filosofas, greičiausiai kilęs iš lietuvių, savo politinėse idėjose netgi labiau negu savo filosofijoje atstovavo gryniausiai Baltijos kraštų tradicijai, kur senovinė indoeuropiečių kalba sugebėjo išlaikyti visą savo pirmykštį skonį. Pats "lenkiškasis" mesianizmas pateikia mūsų apmąstymams daugelį su gera logika suderinamų temų: tatai pareina nuo to, kad jo pionieriai, kaip jau anksčiau esame pastebėję, buvo kilmingieji lietuviai, kurių nei kalbinis sulenkinimas, nei Rusijos, Austrijos ir Prūsijos politikos iškankinta tėvonija nepajėgė visiškai nukreipti nuo sveiko proto. Kai pagalvoji, kad viskas, kas buvo patvaraus ir vertingo to meto Lenkijoje, atėjo iš Lietuvos — Jogailos dinastija, taip vyriško skambesio, taip architektūriškai pagrįsta Mickevičiaus poezija, pagaliau Kosciuškos politinė intuicija — suminint tik šiuos tris visiems žinomus pavyzdžius, nejuntama jokia staigmena, suradus trupinį sveikos nuovokos iki . . . Towianskių, Mickevičių, Norvidų pranašingų vizijų, iškilusių pačiame politinio ir socialinio lietuviškosios minties suirimo laikotarpyje. Šių trijų rašytojų, ir daugelio kitų, lenkiškai - lietuviškąjį patriotizmą palaikė faktas, kad abi šalys buvo vienodoje padėtyje tarp jas besidalijančių galybių; ir mūsų pačių pastangos visuomet siekė atgimusių ir nepriklausomų Lenkijos ir Lietuvos valstybių susitaikymo, numatant daugiau ar mažiau panašios nelaimės galimumą ateityje.
Šiuose keliuose mums paskirtuose puslapiuose mes nesiimsime išsamiai analizuoti mistiškai politinę doktriną, kuri sugebėjo sujungti po tautine emblema, be jau paminėtų lietuvių mąstytojų, taip pat daugelį lenkiškųjų bendraminčių: Slowackį, Krasinskį, Morawskį, Hoene-Wronskį, Goluchowskį, Trentowskį ir kt. Kas mus domina, tai pagrindinė sistemos idėja ir paskutinės išvados, kurias padarė dabartiniai lenkų "mesianistai".

Towianskio visuotinio atgimimo doktrinos pagrinde randame mintį, kuri niekad negalėjo gimti lenko ar bet kurio kito slavo antisemitinėse smegenyse. Kaip geras lietuvis ir žmonijos draugas, kaip tam tikro laipsnio pašvęstasis suvokiantis žydų rasės ariškąją kilmę, taip begaliniai seną ir ilgai paliktą be dėmesio, bet galop pripažintą, pradedant Mommsenu, daugumos j net ir labiausiai pedantiškų istorikų ir antropologų, Towianskis siūlo lenkams prie jų pastangų apvalyti planetą pritraukti ir Biblijos "kietasprandę tautą". Štai beprotiška drąsa, kurią galėjo sau leisti tiktai palikuonis tokios rasės, kuri savo senumu ir protiniu pajėgumu neturi ko pavydėti Ezekielio, Simeono ben Jochai, Spinozos ir Heinės tėvynainiams.
Šiame pasiūlyme, taip stebinančiame kiekvieną, kuris pažįsta labai ypatingą tam tikros Rytų Europos dalies "galvoseną", yra logika, nusimanymas ir tiesumas, kurie, be jokio slaviško pagynimo priemaišos, man buvo maloni staigmena nuo pirmo mano susitikimo su Lietuvos delegacija Taikos Konferencijoje. Argi neaišku, kad modernus tautinis mesianizmas tegali būti logiškai pagrįstas tik išbandytomis išrinktosios tautos tradicijomis, tautos, kuri, apsupta politeistinio pasaulio, sugebėjo pasilikti ištikima dvasiniam Visatos Sutvėrėjui tiek. kad Jam paaukojo savo žemiškąją tėvynę, su pirmuoju sabbato momentu sustabdydama Jeruzalės pylimų įnirtingą gynimą prieš Tito legionus ? Ką Pascalis suprato plačiausios ir aukščiausios mistikos srityje, tą Towianskis nesusvyravo įrašyt: į siauresnę savo tautinės mesianistinės veiklos programą pavidalu dėkingumo savo lenkiškiems sekėjams. Bet kad jo idėja būtų dar teisingesnė religinės tradicijos atžvilgiu, jis turėjo pabrėžti atstumą, kuris skiria tokią tautą kaip Lenkija nuc tautos, kurios šventosios knygos tiksliausiai ir su didžiausiu užsidegimu išreiškia Mezopotamijos ir Egipto metafizines tiesas. Jos ištikimybė Vieninteliam, jos paklusnumas Nesuvokiamajam, jos beveik beprotiškas garbinimas Abstraktaus kadaise teikė šiai tautai teisę kalbėti visos žmonijos vard į degančiame krūme pasislėpusią Dvasią. Kad i! šios didingos ir karčios privilegijos ji susidarė gojams nepakenčiamą žmogišką išdidumą, kad dė. to ji sau leido siaurą užsidarymą, laikydama jj savo gailestingumo matu, kad ši tauta nuėjo save apakime iki neatpažinimo dieviškojo pažado išsipildymo, štai, iš tikrųjų, faktai, kurie su kaupu pateisina nesibaigiančią eilę fizinių ir dvasinių pergyvenimų, sudarančių jos paslaptingą istoriją Bet toliau būti siejamai tame pačiame intelektualiniame ir mistiškame lygyje su Lenkijos politine ir socialine veikla yra vis dėlto, sutiksite su manim, tikrai didelis žingsnis. Lyginti Lenkijos veiksmus ir poelgius su Izraelio nelaimėmis man atrodo įžeidžiančiai priešinga istorijos ir religijos mokslui. Nes pagaliau mes žinome, kokia buvo nubaustosios tautos dvasinė ir kūninė kančia, kai ją apleido Rasės Angelas, bet mums niekaip nepavyksta susidaryti lygiai aiškų lenkų "tautos" kentėjimų vaizdą, nors mes ją gerai pažinome jos pažeminimo laikais. Tiesa, kankinio aureolė sušvito virš keleto didvyrių ir poetų galvų XVIII-ojo amžiaus pabaigoje ir liūdnajame laikotarpyje nuo 1831 iki 1863 metų; bet mes nepastebime erškėčių vainiko ant Lenkijos galvos, kaip tautos. Kur gi yra tie gilieji Bendruomenės sluoksniai, tie dideli švytinti rutuliai ir tos apakinančiai spindinčios viršūnės,


VLADAS ŽILIUS Transformacija (aliejus, 46 x 46) Vilnius, 1975

, kurių tautinė sąmonė mums leistų išplėsti į visą tautą keleto asmenybių sielvartą, nors ir nuoširdų ir gilų? Argi nebuvo kartojamas per visą XVIII-ąjį šimtmetį, nuo vieno Lenkijos krašto iki kito, rūmuose ir šiaudinėse pastogėse baisus paradoksas: netvarka palaiko Lenkiją? Karališkasis vainikas, kadaise dėvėtas didžiųjų lietuvių Jogai-laičių, argi netapo kiekvieno karaliavimo pabaigoje absurdiškų intrigų ir begėdiško pataikavimo objektu? Argi jau seniai jis neprarado bet kurį valstybinį charakterį? Ir kuomet trumpam laikui jis buvo jį atgavęs, argi tai nebuvo tik tam, kad su savo gražiuoju Poniatovskiu, Kotrynos meilužiu, vėl pasirinktų maskoliškos vergijos kelią? Argi ne lenkų aristokratija siuntė pastarajai nužemintą intervencijos prašymą, kurios pasekmė buvo karalystės užėmimas imperatoriškomis armijomis? Ir koks pagaliau galėjo būti tuo laiku tautinis jausmas daugybės nekultūringų smulkiųjų šlėktų, kurie buvo demoralizuoti didžiūnų pavyzdžiais, ir nelaimingųjų kaimiečių bei žydų, pasmerktų pūti skurde ir tamsume?

Tiesa, karaliaujant Aleksandrui I ir jo sūnui Mikalojui, tam tikras patriotizmas pasireiškia diduomenės eilėse. Bet saujelės kilmingųjų ir jų sekėjų didvyriškumo, lygiai kaip ir keleto sąmoningų intelektualų skausmo neužtenka pateisinti doktrinai, kuri norėtų mums pavaizduoti Lenkiją kaip tautą atperkančią pasaulio nuodėmes, tam tikros rūšies "Tautų Kristų" (mesianistų dažnai vartojamas terminas, reiškiantis Kristų), įkūnytą išrinktoje bendruomenėje, kad nuplautų nuo žemės paviršiaus, iki paskutinio pėdsako, politinį ir socialinį neteisingumą. Ir, dėl Dievo malonės, tegu nekaltina manęs, išdrįsusio neseniai paskirti visą veikalą Europos ir pasaulio susivienijimui, kuris, mano manymu, neišvengiamas, ir pasiryžusio nubrėžti i 5į tikslą aiškius dvasinius ir fizinius kelius; tenekaltina esant nejautriu tam, kas lietuvio To-vvianskio svajonėse yra galų gale kilnaus, arba esant aklu tam, kas jose yra įgyvendinamo. Mes tik klausiame savęs, kokiu pagrindu romantiškoji Lenkija vaizduotųsi pašaukta šiam antžmogiškam sumanymui, žengdama priešakyje Prancūzijos, Anglijos, Jungtinių Amerikos Valstybių ir kitų galingų kraštų, kurie žmonijos evoliucijoje užima visai kitokio lygio vietą, negu jų pastangomis neseniai atstatyta Valstybė (Lenkija). Towianskis su Slovackiu ir keletu kitų mums atsakytų, kad tokia yra "Dvasios-Karaliaus" valia, nes, pasirinkusi lenkų tautą savo laikina buveine, Ji veda ją Jai vienai žinomais keliais į šį nematomą ir aukščiausią tikslą. Bet šis atsakymas mane, mistiką-realistą, palieka nepatenkintą, ir kas mane stebina, tai kad toks atsakymas nepaskatino matematiko Hoene-Wronskio iškelti šiems kolegoms keletą klausimų, kuriuos aš leisiu sau pateikti čia. Didžiajam rasių bendravimo ir žemynų suvienijimo reikalui italų žemė yra davusi puikių žmonių. Fizinėje plotmėje ji davė Cezarį — Krikščionybės geografinės buveinės architektą; mistiškoje plotmėje Alighierį — katalikų Imperijos didįjį pranašą; pagaliau politinėje plotmėje — Machiavelį, šį didį vyrą, kurio paslaptingas ir sužalotas gailestingumas prilygsta jo giliam sielvartui. Prancūzijoje svarias tautinio susivienijimo idėjas skleidė toks Liudvikas XI, toks Richelieu, o tarptautinio susivienijimo — toks Henrikas IV, toks Sully, toks Bonaparte. Vokietija taip pat pasisakė su tam tikru autoritetu šiuo jaudinančiu klausimu per Kantą, Weiskamptą ir Knigge, kurių balsas siekė Bordeaux, Lijono, Paryžiaus, Versalio, Strasburgo ir Chambėry iniciatyvinius centrus. Būtų bereikalinga plačiau čia apsistoti prie milžiniško darbo, kurį atliko toje pačioje idėjų kategorijoje kai kurie kraštai, tokie kaip Ispanija, Portugalija, Olandija ir ypačiai Prancūzija, Amerikos Jungtinėse Valstybės ir Anglija. Argi neaišku, kad kolonizacija, neatsižvelgiant į visus daugiau ar mažiau jausminius prieštaravimus, kuriuos ji sukelia, yra didelė civilizacijos, taigi galutinai taip pat dvasinio ir fizinio susivienijimo mokykla? Argi svarbu pagaliau, kad jos daugiausia pastebimi motyvai net per dažnai atskleidžia materialistinius siekimus? Medžiaga anksčiau ar vėliau subyra ir pasilieka vien dvasia. O dėl Lenkijos — aš varžyčiausi jai priskirti kokį nors vaidmenį šioje didelėje evoliucijos tragedijoje. Ji niekad neturėjo pakankamai kultūros, net gi savo relatyvios galybės laikais, kad siektų ko nors kito nei bergždžio ir pavojingo savo teritorijos besaikio išplėtimo.

Towianskis, šiame judeo-lenkiškame visuotinio atgimimo vyksme paliko tarp kitko tam tikrą vietą ir Prancūzijai. Bet kokiai Prancūzijai? Tikrai ne tai. kuri viduramžiais savo karinių ir religinių sluoksnių išminties dėka sugebėjo užmegzti tarp Vakarų ir Rytų filosofinį bendradarbiavimą, kuris Ispanijoje, neatsižvelgiant į daug palankesnes sąlygas, nenuėjo toliau pradinių bandymų; ir ne Prancūzijai, kalbėjusiai pasauliui tikrai žmogiška, universalia, nemirtinga Villono, Racine'o, Descartes'o. Pascalio, Lamartine'o kalba, kurios socialinis egzoterinis mokslas — per Diderot, Rousseau ir Voltaire, ezoterinis — per Bordeaux rožiakryžiu> pasklido XVIII-ame šimtmetyje per visą Vokietiją iki Lenkijos ir Rusijos; nei Prancūzijai, kurios net išsiliejimą per senąsias sienas Goethe ir Beet-hovenas sveikino kaip tam tikros rūšies gaivinanti dvasinį potvynį; vienu-žodžiu, ne istorinei ir gyvai Prancūzijai, bet "tikrajai" Prancūzijai, tai yra Prancūzijai atgimusiai Lenkijos mesianistinių doktrinų įtakoje.

Šios rūšies iliuminizmo pavojus glūdi ne jo pasekėjų asmeniškoj didybės manijoj, kuri pagaliau nelabai ir kenksminga. Buvo labai didelių mistikų — filosofų pasidavusių šiam iškrypimui, kurį sunk atskirti nuo tam tikros egzaltuoto religingumo formos. Yra megalomanijos pas visų laikų Empe-doklius; kas gali būti juokingesnio, kaip tokio Hohenheimo savigyros tirados jo "Liber Parami-rum", tokio Swedenborgo Paskutinis Teismas, kuri pats matęs 1758 metais ir kurį jis smulkiai atpasakoja savo veikale "Tikroji krikščionybės religija", tokio Madathanus, ir daugelio kitų? Bet čia, pas lenką, — ne, net ne pas lenką! — o pas paprastą "sulenkintą" lietuvį, smulkų dvarininkėlį Towianskį, mistinė megalomanija susilieja su nepagydomu politinių didybių kliedėjimu ir sko-linimusi iš šio pasaulio tuštybių tuštybės visko, kas joje yra labiausiai nepakenčiamo grynam mistikui. Šis priekaištas tarp kitko taikomas ne tiek Towianskio doktrinai, kiek dabartiniam lenkiškajam mesianizmui.

Mano vaikystė praėjo Paryžiuje, ypatingoje aplinkoje ir nuotaikoje. Senasis Julės de Strada, didelis filosofas, artimas Lamartine's draugas; Jean Lombard, galingas Bizantijos garsintojas; Edouard Petit, įžymus auklėtojas, — buvo mano pirmieji artimiausi draugai. Suarez, Albert Jhouney, ir daugelis kitų lankė namus, kurie matė mane augant. Kiek vėliau aš turėjau savo mokytoju Eugene Ledrain. Mano pirmuosiuose literatūriniuose bandymuose aš buvau paskatintas didžiųjų poetų, poetų draugų, Oscar Wilde, Paul Fort, Morėas. Mano sapnai perpildyti Napolitain, Calisaya, Deux Magots, visų senų, jau išnykusių arba apleistų literatūrinių užeigų nuolatinių lankytojų, ir Dievas žino, kiek per jau gana ilgą karjerą esu girdėjęs iš kitų ir kiek pats esu nukalęs teorijų ir paradoksų! Bet tiktai visiškai neseniai, vieno "rimčiausio" pašnekesio su įžymiais dabartinio mesianizmo adeptais proga, man pavyko išmatuoti didžiąsias utopijos vandenyno gelmes. Aš turėjau priešais save rimtus, didžiai oficialaus profesoriško charakterio vyrus, vienu žodžiu, mokytojus, kurie vien dėl savo mokslingumo ir bešališkumo atrodė skirti universitetinio jaunimo vadovų garbingoms pareigoms. Šie ponai be jokių sunkumų pripažino kaip įvadinį teiginį, kad Lenkija dėl dabartinės ją valdančių sluoksnių sudėties ir dėl jos nusistatymo šiek tiek svyruojančios būklės dar neturi iniciatyvos dvasios, plačios kultūros ir visuotinio prestižo, kurie reikalingi jos aukštosios mistiškos lemties įgyvendinimui, — trumpai tariant, pagal Tovvianskio Prancūzijai taikytą terminą, ji dar nėra "tikroji Lenkija". Argi "tikroji Lenkija", — aš įteigčiau, nebūtų tokia, kuri, paklusdama širdies ir proto dvigubam reikalavimui, ir galbūt imdama taipogi dėmesin jos padėties dabartinius ir ypač būsimuosius sunkumus, stengtųsi užsitikrinti Baltijos valstybių ir keleto kitų kaimyninių tautų simpatijas ir paramą, susitaikydama dėl Vilniaus su Lietuva? Ak, iš tikrųjų likimas man padeda! "Tikroji Lenkija", Pone, Lenkija pašaukta vaidinti šioje žemėje Tautų Kristų, Pasaulio religinio, politinio ir socialinio atpirkimo vaidmenį, bus visai kas kita negu kukli šiandieninė Lenkija, trisdešimties milijonų gyventojų Lenkija. Trisdešimties milijonų! Žinokite, kad tikroji Lenkija, mūsiškė, idant garbingai galėtų atlikti Apvaizdos jai skirtą vaidmenį, turės pirmiau prijungti prie savo teritorijos ne tiktai mažytę "sukilusią Kauno vaivadiją","' bet visus baltų kraštus, apimant ir Suomiją. Tas, savaime aišku, liečia tiktai šiaurę.
---------------
*Tai yra Lietuvos valstybę, pripažintą de iure visų valstybių ir kuri yra Tautų Sąjungos dalis.
---------------
Rytuose ji turės prisijungti Gudiją. Pietuose jos valdžia išsiplės per visą Ukrainą iki Juodosios jūros. Nuo jūros iki jūros, Pone. Tokia yra. šiais žodžiais, mūsų programa. Nė vieno žemės colio mažiau. Bet yra kas kita. Mažų valstybių gyvybingumas, mums, kitiems Didžiosios Rytą Galybės piliečiams, kelia labai pagrįstos baimės Kas atsitiktų, jei Čekoslovakija, Rumunija, visas Balkanų pusiasalis pasijustų išskirti iš mūsų suvereninės globos? Taigi būtinai reikia, kad visos šios valstybės, anksčiau ar vėliau, susigrupuotų apie Didžiąją Lenkiją į stiprią sąjungą. "Lenkijos piliečio" titulas yra pašauktas skambėti po visą Žemės rutulio paviršių ir kelti nusistebėjimą bei pagarbą, kurie kadaise supo Romos piliečio vardą. Lenkija yra numylėta Dievo dukra. Tai jos žemėje Šventoji Dvasia išaugino gryniausius naujųjų laikų pranašus ir tai dėl jos kančių jai priklauso privilegijuota vieta, kurią ji užima savo dangiškojo tėvo širdyje. Visi kiti šio pasaulio gyventojai yra žemiški tvariniai? Mes vieni jau šiame gyvenime nusipelnome paslaptingą vardą "Niebianie" (Dangiškieji). Mes paliekame vokiečiams jų vargšą antžmogį! Mes turime geriau negu tai. Tvarka, kurią dangus mums pavedė sukurti žemėje, jau yra, — tuo pasirūpino kosminės lenkiškos respublikos daugumoje planetų, saulių sistemose ir žvaigždynuose. Rytoj ji žavės Europą. Latvija, tepaminint tik šį vieną mažą kraštą, valdomą tikrai praktiškų žmonių, jau seniai, tikėkit mums, savo širdies paslaptyje atsisakė nuo savo nepriklausomybės. Ji žino, kur jos laukia garbė ir turtai. Tarp kitko jūs visi, kiek jūsų yra, turėsite autonomiją. Toks latvis, toks rumunas, galės atsisėsti į tradicinį renkamą Varšuvos sostą. Argi Lenkija nėra jau dabar tėvynė visų laisvių? Patys žydai, naudodamiesi privilegijomis, kurias atsisako jiems duoti visos kitos valstybės, kultivuoja pas mus savo senovines tradicijas broliškumo ir meilės atmosferoje. Gana mažų valstybių! Ateitis priklauso didelėms galybėms, kurias veda Lenkų Rytų Imperija į visuotinę federaciją. Mažosios Vakarų tautos, Šveicarija, Belgija, Olandija, užburtos vaizdo, kurį joms pateiks Lenkijos dominuojamoji Panslavija, atsisakys iš visos širdies nuo savo nuostolingų diplomatinių privilegijų.

(Bus daugiau)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai