|
|
ŠIŲ DIENŲ INFORMACIJOS REVOLIUCIJA IR KOMPIUTERIS |
|
|
|
Parašė ANTANAS DUNDZILA
|
ĮVADAS Revoliucija — skambus žodis, savo šaknis įleidęs į daugelį tikrai istorinių įvykių. Šiais laikais jau dažnai linksniuojama ir "informacijos revoliucija", primenanti ankstesnę industrinę revoliuciją.
Kitas visai naujas, iškreipta prasme vartojamas, terminas (kuriam ne tik lietuvių kalboje, bet ir kitose kalbose neturime gerų naujadarų) yra "kompiuteris", arba elektroninė skaičiavimo mašina. Su ta mašina, aišku, ne vien skaičiuojame, todėl, ieškodami tikslesnio apibūdinimo, gal turėtume sakyti: "elektroninė informacijos manipuliavimo mašina". Tačiau šio įtaiso bei proceso pavadinimas yra semantikos reikalas — visai atskira tema. Čia verčiau žvelgsime į šią labai jauną technikos sritį ir jos įtaką mūsų dabarties gyvenimui.
Kompiuteris neabejotinai yra tos informacijos revoliucijos didysis kurstytojas. Šį teigimą galime lengvai pailiustruoti įspūdingais pavyzdžiais.
Kaip skelbia "Forbes"1 žurnalas, JAV pramonės gyvenimą nuo 1917 iki 1967 m. dominavo plienas, transportas ir alyva: penkios didžiausios JAV bendrovės atstovavo tiems gaminiams. Tačiau 1977 m. pirmųjų penkių didžiūnų sąraše randame visai naują vardą — IBM bendrovę, kuri verčiasi kompiuteriais ir informacijos technologija. Tai daug pasakantis faktas.
Kompiuterio amžius šiuo metu artėja prie 30-to gimtadienio. 1953 m. buvo suskaičiuota iš viso apie 50 tokių mašinų, 1970 — apie 65,000, o 1975 — apie 155,000! Išaugo ir plačiai paplito visai naujos profesijos. Kompiuterių srityje dirba daug tūkstančių žmonių.
Kompiuterių mokslas dėstomas universitetuose, su kompiuteriais supažindinami mokyklose vaikai. Kompiuteriai kontroliuoja skridimus į tolimąsias erdves, jie yra naudojami bankuose, bibliotekose, medicinoje, spaudos darbe, maisto krautuvėse etc. Mažiukais kompiuteriukais skaičiuojame namuose, darbovietėse, o taip pat perkame vis labiau atpingančius kompiuterinius laikrodžius. Jeigu kas nors kaip nors staiga sustabdytų visus kompiuterius, būtų tikrai sunku išsiversti ir persiorientuoti į prieš 30 - 40 metų lėtai plaukusį gyvenimą. Mažų mažiausia tada įvyktų ekonominė ir visuomeninė krizė.
Taigi bendroji išvada pasilieka tokia. Mūsų aplinkoje kompiuteriai yra ypač plačiai naudojami beveik visose gyvenimo srityse. Visa informacijos technologija mums visiems darosi vis svarbesnė, o naudotinų žinių bagažas nepaprastai greitai auga ir be kompiuterių darosi neapdorojamas. Informacijos revoliucija yra labai plati ir sudėtinga, todėl analizuotina savo visumos perspektyvoje. Prie šių pastabų jungiame dar vieną, labai svarbią: kompiuteriai šiuo metu yra ir ateityje liks žmogaus kontrolėje. Tai reiškia, kad mes netapsime kompiuterių vergais nei globaline prasme (pvz., svarbūs valstybiniai sprendimai atiduodami kokiai nors kompiuterizuotai sistemai), nei lokaline (— kad visuomenės narys ateityje taptų tik "nužmogintu" numeriu, lengvai manipuliuojamu, be kitų individui brangių asmenybės bruožų).
Tad kas čia per revoliucija ir ją kurstanti mašina?
KOMPIUTERIO VIDUJE Daug nesismulkinant, kompiuterio esmine konstrukcija — tolygi, pvz., laikrodžio, rašomosios mašinėlės ar kad ir automobilio motorų scheminiam suvokimui — yra lengvai suprantama. Aišku, toks supratimas ribojasi tik pačiais bendriausiais bruožais, nes elektros, elektronikos, elektromagnetizmo, metalurgijos, visų kitų fizikos, chemijos ir inžinerijos sričių sintezė iš kompiuterio padaro sudėtingą žmogaus proto ir rankų kūrinį.
Bandydami suvokti esminius principus, beveik visose kompiuterio rūšyse susiduriame su penkiais esminiais elementais, nubraižytais iliustracijoje Nr. 1. Tie elementai yra: informacijos skaitymo ir transformacijos mašina, informacijos rašymo — skaitymo korys, arba elektroninis žinynas, elektromagnetinis žinynas, elektroniniai smegenys ir informacijos transformacijos bei spausdinimo mašina. Toje pačioje iliustracijoje strėliukėmis linijos rodo informacijos perdavimo takus ir kryptį.
Informacijos skaitymo bei transformacijos mašina yra informacijos į kompiuterį "pakrovimo" prietaisas. Kompiuteris negali tiesiogiai naudoti nei spausdinto žodžio, nei ranka parašyto skaičiaus. Tad reikia informaciją į kompiuterį kokiu nors būdu pakrauti ir ją transformuoti į specialius elektroninius kodus, jau tinkamus užrašymui elektroniniame žinyne. Praktiškai tai atliekama įvairiais būdais, pvz., paruošiant vadinamąsias IBM korteles. Šias korteles mašina "perskaito" ir su išmuštų skylučių pagalba pagamina seriją elektroninių signalų, kurie siunčiami į žinyną. Kortelių skaitymo mašina tipiškai veikia iki 1,000 kortelių per minutę skaitymo greičiu, o kiekviena kortelė gali turėti iki 80 rašybos ženklų bei skaitmenų. Taigi, tinkamai paruošus, per minutę į kompiuterį galima pakrauti apie 80,000 rašybos ženklų. Knygos puslapyje randame apie 3,500 abėcėlės, skyrybos ženklų bei skaitmenų; tad per minutę į kompiuterį galima įskaityti apie 20 puslapių teksto! Kompiuterio greitis yra viena iš pačių svarbiausių jo savybių. Informacija, pakrauta į elektroninį žinyną, yra visai paruošta tolimesniam skaičiavimo, analizavimo ar kokiam kitam manipuliavimo procesui. Elektroninis žinynas yra tarsi kokio nors sprendžiamojo uždavinio duomenų sandėlis, bibliotekėlė ar užrašų knygelė. Ypatingas greitis čia vėl dominuoja visą procesą. Per sekundę (jau dabar kalbame apie sekundes, bet ne minutes!) galima sumanipuliuoti — užrašyti, ištrinti, vėl kaip kokiame juodraštyje perskaityti — apie milijoną skaitmetų ar kodų. Čia reikia pastebėti, kad bet kokia skaičiuotė ar alfabeto manipuliacija yra įmanoma tik tada, kai informacija yra pilnai ar dalimis pakrauta į žinyną. Elektroninis žinynas yra sujungtas abipusiais takais su elektroniniais smegenimis ir su elektromagnetiniu žinynu.
Elektroniniai smegenys yra toks prietaisas, kuriame įvykdomi informacinės logikos ir aritmetikos veiksniai. Tie patys smegenys atlieka kompiuterio vidaus logikos operacijas ir vykdo įvairias kontrolės funkcijas.
Smegenys veikia maždaug tokiu būdu. Visų pirma iš žinyno yra nusirašoma ir į smegenis pristatoma kokia nors vidaus uždavinio instrukcija. Tos instrukcijos yra labai paprastos: sudėk, atimk, daugink, dalink, palygink du informacijos kodus, nusikopijuok kodą iš žinyno, grąžink kodą žinynui, peršok kiton žinyno vieton ir pan. Ta instrukcija smegenyse yra išanalizuojama. Sakykime, reikia sudėti du skaičius. Nustačius, "ką daryti", grįžtama į žinyną, nes reikia nusirašyti tuos du skaičius aritmetinei operacijai. Kada tie skaičiai yra nukopijuoti iš žinyno ir jau yra smegenyse, vykdomas pats uždavinys — atliekama sudėtis. Operacijos rezultatas (šiuo atveju — dviejų skaičių suma) grąžinamas į žinyną, jį kur nors įrašant. Tada prasideda sekantis operacinis ciklas — pasiruošimas vykdyti sekančią instrukciją. Reikia vėl akcentuoti nepaprastą operacijų greitį: dideli kompiuteriai gali įvykdyti milijoną aritmetinės sudėties operacijų per sekundę! Visas darbas, aišku, atliekamas elektronikos būdu, nes joks mechaninis prietaisas negalėtų būti varomas tokiu tempu. Pastarasis teigimas implikuoja, kad kompiuterio sprendimui paruoštas uždavinys turi būti detaliai suplanuotas ir visas arba bent dalimis pakrautas į žinyną. Čia ir pradeda ryškėti programų rašymo profesijos reikšmė: reikia
Kompiuterio schema
žmonių, kurie uždavinius "išverstų į kompiuterio kalbą", paruoštų tokiam žaibiškam sprendimui.
Kadangi tarp IBM kortelių skaitymo greičio (80,000 ženklų per min.) ir elektroninio žinyno bei smegenų operacijų greičio (du skaičiai sudedami per 1/1,000,000 sek.) yra tiesiog prarajiškas skirtumas, tai atrodytų, kad didelę laiko dalį smegenys "neturi darbo", nors kelios kortelių skaitymo mašinos būtų varomos kaip su botagu. Tai visai reali galimybė, nors praktiškai dabar retai sutinkama. Dėl šios grėsmės yra reikalinga dar viena žinyno rūšis, kuri savo greičiu stovėtų tarp elektroninio žinyno greičio ir kortelių skaitymo mašinos mechaniškų pastangų. Toks prietaisas yra elektromagnetinis žinynas, kuris, kaip ant magnetinės juostelės ar patefono plokštelės, rekorduoja — skaito ir rašo — specialiais kodais paruoštą informaciją. Labai svarbi kita šių prietaisų savybė yra ta, kad jie gali užrekorduoti labai didelius informacijos kiekius. Pvz., pripildytoj magnetinėj juostoj telpa iki 40,000,000 rašybos ženklų. Prisiminus, kad anksčiau skaičiavome apie 3,500 ženklų vidutiniškame knygos puslapyje, tai viena juosta gali sutalpinti 10,000 knygos puslapių.
Pagaliau kompiuterio išspręstas ar kitaip atliktas uždavinys turi būti grąžinamas žmogaus akims bei saulės (ar elektros) šviesai. Tai reiškia, kad reikia kokiu nors būdu kompiuteryje esančią informaciją atspausdinti mūsų įprastam naudojimui. Šiam tikslui yra spausdinimo prietaisas — mašina, kuri gali būti varoma kelių tūkstančių eilučių per minutę greičiu. Šios mašinos produktas yra krūva tvarkingai sukrauto popieriaus — su tekstu, skaičiais, grafomis.
Pakartosime, kad čia apibūdinta kompiuterio architektūra apima tik pačius elementariausius kompiuterio sistemos prietaisus. Smulkinantis dar reikėtų suminėti, kad yra ir kitokių būdų informacijai pakrauti į kompiuterį, lygiai kaip kad yra visa eilė procesų, šalia spausdinimo ant popieriaus, tai informacijai sugrąžinti žmogaus tiesioginiam naudojimui.
Taip pat paminėsime, kad kompiuteriai gali būti sujungiami su kitais kompiuteriais ar rašomosiomis mašinėlėmis kitose vietovėse telefono laidų, radijo bangų ar dar kitokio ryšio pagalba. Tai labai svarbi kompiuterio — komunikacijos sintezė, įgalinanti mus naudotis kompiuteriu, pačiam naudotojui esant toli nuo kompiuterio, pvz., savo bute! Ta pati technologija įgalina vieną kompiuterį "kalbėtis" su kitu kompiuteriu; įgalina kompiuterių — komunikacijos būdu vairuoti raketas erdvėse ar atlikti komplikuotus bandymus — stebėjimus kitų planetų paviršiuje.
KOMPIUTERIAI GYVENIME Suprantama, visą kompiuterių technologiją — kaip plintančią, naują gerovės priemonę — visų pirma ekonomiškai pateisina šių mašinų nuostabiai platus pritaikymas labai įvairiose mūsų gyvenimo srityse. Bent daugumą tų sričių išskaičiuoti gal būtų enciklopediškai nuobodu, tad čia naudosimės tam tikru tų sričių sugrupavimu, parodytu iliustracijoje Nr. 2. Į šias apibendrintas sritis kompiuteris jau yra "įkinkytas" arba dar bandomas įkinkyti. Taip pat sustosime ir bent prie dabar jau susektų to pritaikymo ribų, t. y. tokių uždavinių, kuriuose kompiuteris bus mus apvylęs ar mūsų entuziazmo sklidinų vilčių nepateisinęs. Šalia tiesioginio šios technologijos panaudojimo, šiandieną jau yra susiformavę į šią technologiją atremti visuomeniniai junginiai. Čia turime galvoje visai naujas profesijas, visuomeninius - profesinius sambūrius, naują pramonę — su savo standartais ir reikalavimais; naujas ne tik mokslines, bet ir asmeninio įdomavimosi (angliškai: hobby) disciplinas. Kompiuterio atneštose painiavose kyla visa eilė rūpesčių teisininkams ir įstatymų leidėjams. Tai reikšmingas sociologinis reiškinys. Pagaliau šalia šių, sakytume, pozityvių ir suprantamų reiškinių, jau esame pamatę anksčiau dar negirdėtus, kompiuteriu besinaudojančio kriminalisto veiksmus. Tai įvairių nusikaltimų, suktybių, niekšybių dirva, kuri tik per paskutinį penkmetį plačiau pateko į viešumą. Atseit, technologinę naujovę apniko ir iki šiol dar negirdėtos "ligos", neigiami visuomeniniai rūpesčiai.
Į šiuos tris bruožus — naujosios technologijos pritaikymą bei jos ribas, į visuomeninių formų vystymąsi ir į technologijos sukeltus rūpesčius — trumpai žvelgsime atskirai.
I. Pritaikymas ir jo ribos Visų pirma, aišku, kompiuteriais skaičiuojame. Bet kurioje srityje, kur reikia aritmetikos, kompiuteris tampa pigiai panaudojamu talkininku. Visą matematinės analizės sričių spektrą kompiuteris lengvai įveikia. Pradedant įvairių sąskaitų paruošimu (elektros, kuro, vandens, telefono), bankų atskaitomybę, federalinės valdžios mokesčių kontrolę ir kitas panašias sritis kompiuteris aptarnauja pigiai ir efektingai. Žvelgdami į komplikuotesnius skaičiavimus, prieiname prie statistikos, įvairių lygčių ir lygčių sistemų skaičiuočių, kur be kompiuterių gyvenimas būtų tiesiog neįmanomas. Nėra kalbos, kad Amerikos pažanga erdvėse, tam tikrose griežtųjų mokslų srityse, ekonomikos tyrinėjimuose ir pan. be kompiuterių būtų buvusi daug labiau ribota. Šiandien, pavyzdžiui, greitai ir pigiai yra ištyrinėjama — išskaičiuojama visa eilė teorinių galimybių ir su matematinės optimizacijos, simuliacijos metodų pagalba išrūšiuojami daugiau ir mažiau pasisekimą žadantieji sprendimai.
Žvelkime į visai kitą sritį, kurioj daug svarbesnis yra informacijos manipuliacijos, bet ne skaičiuotės aspektas. Pagalvokime, kokiu būdu reikėtų paruošti didmiesčių telefonų abonentų knygą; kaip telefonistės gali greitai surasti ieškomo asmens telefono numerį; kokiu būdu JAV bankai gali išmokėti 35,000,000,000 (35 bilijonus!) kasmet išrašomų čekių; kaip rezervuoti vietą už mėnesio ar už valandos iš skrendančiame lėktuve ir 1.1. Čia jau kalbama apie informacijos bankus ir apie galimybę, nežiūrint didelių geografinių plotų, tų bankų turinį lengvai ir greitai peržiūrėti, jei reikia — pakeisti, išrūšiuoti ir susumuoti. Kompiuteris čia irgi triumfuoja.
Kompiuteris plačiai naudojamas įvairiose planavimo funkcijose, sistemų moksle, mokymo sistemose, spaudos darbe, jau nekalbant apie kompiuterių dalių naudojimą skalbiamose mašinose, automobiliuose, gamybos procesuose, automatinėse telefonų centrinėse. Kompiuteris taipogi naudojamas naujų kompiuterių projektavime, tikrinime, gamyboje.
Jau keli metai plačiai kalbama apie kiek mažesnius, asmeninius kompiuteriukus, kuriuos daug kas įsigysime ir naudosime namuose: jais žaisime, jų pagalba mokysimės, skaitysime elektroninius laikraščius, gal galėsime įtakingai ir greitai reikšti savo nuomonę — gal net balsuoti! Tokie mažiukai namų kompiuteriukai (ne kišeniniai kalkuliatoriai, bet kompiuteriukai!) šiuo metu jau yra rinkoje — visai netoli geros, spalvotos televizijos aparato kainos ribos: kainuoja tarp $500 ir $1,000. Nėra abejonės, kad jų kaina po kelių metų dar smarkiai kris. Kompiuterių pritaikymo srutys (Autoriams ir leidėjui leidus, persispausdina iš Social Issues in omputing 2)
Tad kurgi gali glūdėti tos kompiuterio jėgų ir galimybių ribos? Gal kompiuteris ar kompiuteriu varomas robotas kaip nors pavergs savo kūrėją — žmogų ir kraštutiniu atveju — užvaldys pasaulį? Ar galėsime pasigaminti elektroninius smegenis, kurie bus pranašesni už žmogaus protą? Į šiuos ir kitus panašius klausimus tegali būti atsakyta tik paprastu, trumpu "ne"! Čia nėra ko bijoti, nes kompiuteris toli gražu nesiekia žmogaus mintijimo, inteligencijos ir kūrybingumo ribų.
Visa eilė bandymų sukurti kompiuterių sistemas, kurios bent pakenčiamai imituotų žmogaus proto jėgas, baigėsi nesėkmingai, ir jokių šviesesnių prošvaisčių, bent iki nebus geriau suprastas pats protavimo procesas, čia nesimato. Štai, keli pavyzdžiai.
Yra pagamintų šachmatų žaidimo sistemų, kuriomis žaidžia vienas su kitu du kompiuteriai arba kompiuteris su žmogumi. Deja, tos sistemos prilygsta tik palyginti menkiems meisteriams. Gi net ir tokiam žaidimo lygiui vesti reikia daug paruošiamojo darbo ir didokos, gana brangios kompiuterinės mašinos. Automatizuotos šachmatų kompiuterinės sistemos, kurios "žiūrėtų" toliau už 5-6 ėjimų į priekį, įvertintų savo klaidas, prisitaikytų prie oponento strategijos bei žaidimo stiliaus, dar stovi už gamilybių ribos.
Kitas pavyzdys. Tyrinėjimų labotarotijos yra pastatę kompiuteriu varomų robotų, kuriais bandoma atlikti kai kuriuos labai paprastus "žmogiškus" uždavinėlius. Pvz., gilinamasi,kaip ir kuriomis aplinkybėmis toks robotas galėtų atpažinti daiktą, kambaryje rasti duris ar sekioti kokį nors judantį objektą. Tai vis uždaviniai, kuriuos lengvai "išsprendžia" kelių metų vaikas . . . Čia patirta, kad ir didelių kompiuterinių programų varomi robotai savo inteligencija teprilygsta mažiesiems vaikams.2
Šių nepasisekimų priežastys, atrodo, yra giliai paslėptos, nes mokslininkai tiksliai nesupranta, kokiu būdu veikia mūsų pačių protas, smegenys. Gi nesuprantant kokios nors sistemos veikimo, jos neįmanoma pamėgdžioti kompiuterio programose. Kas yra iki šiol pasiekta kompiuteriniuose šachmatuose, robotuose ir panašiose srityse, yra atlikta palyginti primityviai ir dirbtiniu būdu. Kompiuteriai neužvaldys tų, kurie juos sukūrė.
2. Visuomeniniai reiškiniai Kompiuterių tiekimo pramonė, kartu su jų naudotojais, apima plačią sritį, kurioje vienu ar kitu būdu dirba, spėliočiau, virš milijono žmonių. Pagal 1976 m. statistiką,3 50 didžiausių JAV kompiuterių tiekimo įmonių turėjo $25.3 bilijonus pajamų. IBM, pati didžiausia šios technologijos tiekimo įmonė, 1976 m. turėjusi apie 300,000 tarnautojų, 78% savo pajamų gavo iš kompiuterių technologijos ($12.7 bil.); šios pajamos bendrovei davė $2.4 bilijonus pelno. O kiekvienais metais ši pramonė auga ir plečiasi: nuo 1975 iki 1976 metų "penkiasdešimties didžiųjų,, apyvarta paaugo nuo $22.2 iki $25.3 bilijonų — 14 procentų.
Kompiuteriams plintant, atsirado naujos profesijos tiek technologijos tiekimo, tiek jos naudojimo srityje. Jau pačioj pradžioj pradėjo telktis profesiniai susibūrimai, periodinė ir neperiodinė spauda, iškilo reikalas mokytis ir mokyti, dalytis patirtimi — profesiniais laimėjimais ir nusivylimais. Imta žvalgytis ir į kitas profesijas, ieškant organizacinio prieglobsčio ar tinkamų, naudingų paralelizmų. Iškilo ir asmeninio prestižo reikalas, o taip pat ir rūpestis besiplečiančią profesiją kontroliuoti, sankcionuoti ir kokiu nors būdu bandyti apsaugoti visuomenę nuo šarlatanų, nemokšų ir kitokių "gudragalvių".
Kompiuterių srityje turime eilę ir naujų, ir "senų" profesijų. Bene plačiausia šios technologijos nauja profesinė sritis yra vadinamoji programuotojo profesija. Siaurai galvojant, programuotojo duona yra paimti išspręstą uždavinį (sakykime, matematikos lygtį) ir specialių kodų pagalba jį paruošti kompiuteriui, parašyti tam tikrą seriją instrukcijų kompiuterių kalba. (Čia prisimintina, kad kompiuteris tegali tik sudėti, atimti, palyginti dviejų kodų dydį, gali kodą kaip nors kitaip transformuoti ir pan.) Tik taip parašytos programos tegali būti prasmingai naudojamos. Tos programos kartais užima tik kelias eilutes, o didelių sistemų uždaviniuose — siekia kelis šimtus tūkstančių instrukcijų. Yra patirta, kad ruošiant didelę, sudėtingą programą —ją suprojektuojant, parašant, tikrinant, išbandant, tinkamai dokumentuojant — vidutiniško programų rašytojo produktyvumas siekia dvi kompiuterio instrukcijas per valandą. Daug įvairių veiksnių įtaigauja, ar programuotojo darbas yra laikytinas amatu, ar profesija; gi tų darbų irgi pasitaiko įvairiausių.
Iš profesinių organizacijų paminėtinos: IEEE Computer Society, kuri apima daugiau kompiuterių srityje dirbančius elektronikos technologus; 30,000 narių turinti Association for Computing Machinery (ACM) ir Data Processing Management Association. Profesinių organizacijų didysis rūpestis yra profesinė spauda ir savųjų narių tolimesnis lavinimas greitai kintančioje bei augančioje technologijoje. Prieš porą metų buvo peržiūrėtas profesinės etikos reikalas ir gvildentas programuotojų kvalifikavimo — atestacijos rūpestis. Šiuo metu jau arti 20,000 programuotojų yra išlaikę egzaminus ir turi pažymėjimą, truputį panašiai, kaip gydytojai ar advokatai kad yra kvalifikuojami egzaminais. Tačiau tas kompiuterių profesijos pažymėjimas, Certificate of Data Processing, dar yra be "dantų" — niekas su juo daug nesiskaito. Čia darysime išvadą, kad profesinis ugdymas, profesinis susiorganiza-vimas, profesijos standartų išvystymas nesiduoda greitam elektroninių mašinų manipuliavimui; mat, turime reikalo su viešąja opinija, asmenybėmis, bet ne su vielutėmis ar kodais.
Kompiuterių profesionalai kartais bando ir "pašiaušti plunksnas" — reaguoja į tam tikrus visuomeninius reiškinius. Taip praeityje atskiros frakcijos bandė reaguoti į Vietnamo karo politiką, JAV gynybos debatuose irgi bandyta dalyvauti. Lietuviams yra įdomu, kad ACM, kuri savo eilėse turi daug mokslininkų ir universitetų profesūros, pareiškė viešą protestą ir 1977 m. gale nutraukė ryšius su sovietų kompiuterių mokslininkais dėl Sovietų Sąjungos varžymų, liečiančių intelektualų laisvę. Šio protesto pagrindu buvo Anatolijaus Ščaranskio, žymaus sovietų kompiuterių mokslininko suėmimas ir be teismo laikymas, kai pastarasis bandė ginti žmogaus teises Sovietų Sąjungoje.4'5 Šis ACM protestas gal ir nedaug sveria sovietų valdžios svarstymuose, tačiau tai buvo bent gražiai balansuotas gestas čia.
Kaip užsiminta anksčiau, apie kompiuterius mokomi mokyklose vaikai. Universitetai turi akademines programas, kuriose galima gauti net doktoratą. Bet kurių studijų pradžioje, beveik šalia algebros, daugelis universitetų reikalauja, kad studentas paimtų bent vieną kompiuterių kursą. Taigi mokyklų domėjimasis yra didelis.
Prieš 10 - 20 metų taip pat daug sielotasi, kad kompiuteriai gali sukelti nedarbo pavojų. Bijota, kad kompiuteriai ir visoki automatai pakeis žmogaus darbo jėgą, kad paplis visuotinis nedarbas. Dabar atrodo, kad gal baimintasi be reikalo, nes kompiuterių įvedimas, bent moderniuose kraštuose, nedarbo nepagimdė.2 Tiesa, kai kurie užsiėmimai pasidarė nereikalingi, prireikė persiorientavimo ar net mokymo — mokymosi; bet taip pat atsirado didelė, nauja darbo rinka kompiuterių srityje. Dauguma stebėtojų sutinka, kad kompiuterio pasirodymas nedarbo pavojaus atžvilgiu panašus į kitų technikos naujovių įvedimą. Tiesa, visi pripažįsta, kad darbininkų bei tarnautojų profesinis profilis žymiai pasikeitė, tačiau šis kitimas nebuvo staigus, vyko be panikos, o produktyvumas vis kilo kartu su pasikeitimais. Dabar teigiama, kad tokių lėtų, kompiuterio sukeltų pasikeitimų nereikia bijoti; tačiau reikia juos sekti ir tam tikra prasme, jiems sąmoningai ruoštis. "Time" žurnalas cituoja tokį pavyzdį. Žinovai teigia, kad šiuo metu reikėtų visų tarp 18 ir 45 metų amžiaus JAV moterų aptarnauti telefonų centrines, jeigu nebūtų kompiuterių; nežiūrint dabar plačiai naudojamų kompiuterių, telefonų bendrovių bendras tarnautojų skaičius yra smarkiai paaugęs.
Kompiuteriui perėmus sąskaitų rašymus ir kitas panašias funkcijas, pasirodė ir visa eilė visuomenę erzinančių reiškinių. Argumentuojama, kad klientas jau dabar nebematys jokio asmeninio įmonės tarnautojo dėmesio, kad mašinos — nors ir netobulai — atlieka beveik viską, kad mašinoje (o vėliau gal ir valdžios aparatūroje) pilietis bus traktuojamas tik kaip anoniminis numeris ir pan. Toks "nužmoginimas", aišku, nėra pageidaujamas. Nužmoginimo neigiamų reiškinių galima iš viso išvengti, tinkamai paruošus kompiuterių programas, o visą automatizuotą sistemą įstačius į nuosaikiai išbalansuotos, žmonių kontroliuojamos organizacijos rėmus. Tad ir šiuo metu yra jaučiamas apčiuopiamas profesinės etikos spaudimas įvairias automatines, klientus pasiekiančias sistemas paruošti kaip galima tobuliau, su asmeninio dėmesio pabrėžimu. Tad dabar net su kompiuterio pagalba parašyti standartiniai laiškai gana elegantiškai ir su tinkamu respektu asmeniškai kreipiasi į kiekvieną adresatą ir 1.1.
Neatidžiai, neatsakingai paruoštą kompiuterio programą iliustruoja charakteringas epizodas, įvykęs Australijoje. Klientas kažkokioj krautuvėje turėjo kredito pirkiniams kortelę ir sykį per mėnesį už savo pirkinius sumokėdavo. Vieną mėnesį jis nieko nepirko, tačiau, kaip ir visada, gavo kompiuteriu paruoštą sąskaitą sumokėti $0.00. Tokią sąskaitą jis, aišku, išmetė. Tada pradėjo jam eiti paraginimai, grasinimai, pagaliau kompiuteriu paruošti ultimatumai, kad jis krautuvei yra skolingas $0.00 ... Po kelių laiškų krautuvės vadovybei klientas pritrūko kantrybės, išsiuntė $0.00 čekį, ir reikalas pasibaigė. Aišku, tokių kompiuterinių sistemų turėtų iš viso nebūti, o jei taip jau kam nors atsitinka, tai tokias programas reikia skubiai pataisyti.
Kovoti su tokiomis negerovėmis maždaug 1971 m. ACM buvo suorganizavusi specialią, iš kompiuterių specialistų sudarytą akciją, kuri įvairiuose JAV miestuose patarinėdavo kompiuterio "skriaudžiamiems" asmenims. Į šį reikalą buvo žiūrėta gana rimtai, nes jei Australijos incidentas žalos nepadarė ir iš viso truputį juokingai skamba, tai Detroito miestas, nemokšiškai pabandęs pravesti rinkimus naudojant IBM korteles, buvo atsidūręs visai nejuokingoj baloj. Maždaug tuo pat metu kompiuteriai buvo tapę ir viešosios opinijos atpirkimo ožiais. Dažnai girdėdavome aiškinimąsi, kad "kompiuteris taip sako", "mes nieko negalime padaryti, nes visos žinios yra kompiuteryje", "kompiuteris suklydo" ir pan. Toki pasiaiškinimai (99 sykius iš 100) buvo ir tebėra nenoro, tingėjimo, biurokratinės ignoracijos pavyzdžiai. Kadangi žmonės tvarko kompiuterius, informacijos bankus bei kompiuterių programas, bet ne kompiuteriai žmones, tai ir yra nepateisinama, jei įmonė ar jos įgaliotiniai atsikalbinėja tokiais argumentais, kaltę verčia mašinoms.
Šių pastabų išvada yra maždaug tokia. Visuomenė privalo budėti ir visą laiką reikalauti, kad ši informacijos technologijos naujovė būtų mums natūraliai priimtina, naudinga, nes už jos naudojimą atsakingi esame mes patys. Massa-chussetts Institute of Technology profesorius J. VVeizenberg teigia, kad kompiuteriai preciziškai išpildo mūsų nurodymus, tačiau dažnai mūsų duotieji nurodymai yra skirtingi nuo mūsų intencijų, norų bei planų.6 Tokios žemiškosios tragedijos, kai kokios akcijos rezultatai neatitinka autoriaus norų, dažnai randamos ir kitose srityse.
3. Neigiamybės Gal prieš 15 metų spaudoje pradėjo rodytis susirūpinimas, kad ateityje kompiuteriai nebūtų naudojami nusikalstamo pobūdžio veiksmams. Prieš 10 metų pradėjome skaityti žinias apie pirmuosius nusikaltimus, padarytus naudojant kompiuterį kaip nusikalstamojo akto įrankį. Apie 1972 m. Stanford Research Institute tyrinėtojas Donn Parker šį reikalą pradėjo nuosekliau tyrinėti ir dokumentuoti.7 Šiuo metu duomenų apie nusikaltimus yra daug daugiau ir bijomasi, kad "puikiai įvykdyti nusikaltimai" mums brangiai atsieina ir pasilieka visai neišaiškinti. Dažnai net trūksta tinkamų įstatymų, pagal kuriuos nusikaltėliai galėtų būti traukiami atsakomybėn. Gudriai įvykdyti kompiuteriniai nusikaltimai yra kartais likviduojami kompromiso keliu, nusikaltėliui bylos nekeliant, o pasitenkinant nusikaltimo paslapties sužinojimu: taip išeina įmonei pigiau ir kitais požiūriais — geriau.
1978 m. pradžioje savaitraštis "Computer-world"8 vėl pradėjo seriją straipsnių apie nusikaltimus, kuriuose buvo panaudotas kompiuteris. Šią temą čia trumpai paliesime, bandydami parodyti, kad su technologinėmis gerovėmis bei naujovėmis kartu keliauja į naujas formas įsivynioję, beveik užkrečiamos, senos "ligos". Žinovai skaičiuoja, kad su kompiuterio pagalba įvykdytas nusikaltimas vidutiniškai bankams kainuoja apie pusę milijono dolerių; tai suma bent 25 kartus didesnė už vidutinišką nusikaltimą banke, įvykdytą be kompiuterio pagalbos.
Vienas programuotojas vogė labai paprastai: jis tik truputį pakeitė kompiuterio programą taip, kad ji jam išrašydavo bendrovės čekį, kai tik būdavo rašomi čekiai, darant normalius išmokėjimus. Nusikaltimas paaiškėjo tik tada, kai šis tarnautojas išvyko atostogų, o ant jo stalo pradėjo rinktis jam adresuotų čekių krūvelė. Minėtas pavyzdys rodo, kaip buvo vogiami pinigai. Būta ir kitokio pobūdžio nusikaltimų. Kalifornijoje gyvena vyrukas, kuris nelegaliu būdu — telefono pagalba — įsijungė į vienos įmonės kompiuterį ir pradėjo sau "užsisakinėti" didelius įmonės prekių krovinius. Tai gaminių vagystės pavyzdys, nusikaltėliui beveik juokingai pasibaigęs. Vyrukas buvo pagautas, lengva bausme nuteistas ir gana greitai paleistas iš kalėjimo; šiuo metu jis verčiasi kaip vienas iš vis populiarėjančių technikinių patarėjų — konsultantų, nurodydamas žymioms įmonėms, kaip apsisaugoti nuo tokių, kokiu jis pats buvo.
Eąuity Funding bendrovė bankrutavo, nes ten duomenų falsifikavimo būdu kitas įmones ap-gaudinėje ne kokie techniški darbuotojai ar pašaliniai asmenys, bet bendrovės vadovybės dalis. Nustatyta, kad net 22 konspiratoriai su kompiuterio pagalba pagamino dešimtis tūkstančių draudimo sutarčių neegzistuojantiems asmenims ir šias sutartis pardavė kitoms draudimo bendrovėms . . . Skamba, kaip atgaivintos Gogolio "Mirusios sielos".
Visi pripažįsta, kad yra nusikaltimas savo asmeniniams tikslams naudoti svetimą, sakykime — įmonės, kompiuterį (techniškai tariant, "savintis kompiuterio laiką") arba savintis į kompiuterį pakrautą kitą labai svarbią įmonės nuosavybę — informaciją. Deja, šiuo metu dar nėra federalinio įstatymo, kuris tokius nusižengimus sankcionuotų. Tėra tik senatoriaus Ribicoff pasiūlytas įstatymo projektas, grasinantis iki $50,000 pabauda ir/ar iki 15 metų kalėjimo.8 Pastebėtina, kad informacijos vagystės yra sunkiai susekamos, sunkiai įrodomos.
KOMPIUTERIS LIETUVIŠKOJE TARNYBOJE Prieš penkmetį ar truputį anksčiau lietuviškos spaustuvės Amerikoje įsigijo pirmąsias kompiuteriu varomas raidžių rinkimo mašinas ir dabar jas sėkmingai naudoja. Šios mašinos, aišku, nėra programuojamos plačiau suprantama prasme, nes jomis tegalima rinkti spaudos tekstus. Bet jos pakeitė iki šiol ištikimai tarnavusius linotipus.
Taip pat įdomu suminėti tai, kad įvairiose informacijos technologijos srityse šiuo metu dirba gal apie 100 JAV lietuvių profesionalų. Kompiuterių srities darbuotojas, JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkas Modestas Jakaitis 1977 rudenį pradėjo "registruoti" Chicagoj gyvenančius lietuvius profesionalus ir jo pastangų dėka šiandien jau turime organizacinę užuomazgą apie 40 vyrų ir moterų.
Matome ir individualių pasireiškimų. Visuose trijuose Mokslo ir kūrybos simpoziumuose vyko ir šios srities sesijos. Kompiuterių srityje dirbantis muzikas Vytautas Strolia savam naudojimui parašė programą, kurios pagalba yra ruošiamas lietuviškos muzikos diskografijos vardynas, aprašytas 1974 m. "Aiduose".9 Gi šio straipsnio autorius 1974 m. skaitė pranešimą apie kompiuterių naudojimo galimybes humanitarinių mokslų tyrinėjimuose IV-j e Pabaltijo studijų konferencijoje,10 Chicagoj e. Lietuvoje kompiuterių naudojimas vyksta, aišku, sovietinių planų kryptimi bei greičiu. Žinant, kad Amerika kompiuterių pramonėje pirmauja (skaičiuojama,11 kad 1976 m. JAV turėjo apie 170,000 kompiuterių instaliacijų, gi Sovietų Sąjungoje tebuvo tik 12,500 — mažiau, negu Japonijoje, V. Vokietijoje, Anglijoje, Kanadoje ar Prancūzijoje), bet koks platesnis kompiuterių panaudojimas lietuvių kultūriniams, krašto vidaus darbams būtų tik džiuginantis reiškinys. Apie tai bent čia rašantysis žinių neturi.
Tačiau prieš galėdami kompiuterį naudoti, bet kokių lietuviškų tekstų bendresnei analizei, atsistojame prieš vieną išsprendžiamą, bet iki šiol dar neišspręstą uždavinį. Reikia pirmiausia turėti galimybes lietuvišką tekstą įrašyti į kompiuterį, kompiuterio viduje — nustatyta abėcėlės tvarka jį manipuliuoti ir galų gale jį atspausdinti. Kiek man žinoma, šiuo metu pilnos lietuviškos abėcėlės taip dar negalima apdoroti; paskutiniame Mokslo ir kūrybos simpoziume nustebau sužinojęs, kad net Lietuvoje šis reikalas dar nėra tinkamai išspręstas, nes tebevartojama lotynų abėcėlė be lietuviškųjų ą, į, ę ir kt. raidžių! V. Strolia9 savo 1974 m. vardyno programoje buvo priverstas daryti tam tikrus rašybos kompromisus, tačiau ši padėtis toliau ilgai tęstis nebegali: reikia tik mašinos, motyvacijos, trupučio pinigų ir, aišku, veiklos laisvės.
Drįsčiau teigti, kad informacijos technologija yra viena iš nedaugelio sričių, kur šių dienų griežtųjų mokslų profesija gali tiesiogiai plačiau pasitarnauti lietuviškiems interesams. Juk fizikas, matematikas, statybos ar elektros inžinierius vargu ar galės atlikti žymesnį darbą savo profesinėj srityje, kuris tiesiogiai būtų naudingas lietuviams kaip tautai ar tautinei grupei. Informacijos technologas čia galimybių turi daug daugiau.
Pranas Zunde, Georgia Institute of Technology informacijos technologijos mokslų profesorius, informacijos revoliucijos reikalus bei galimybes lietuviams ryškino dviejuose paskutiniuose simpoziumuose. Tad toliau duodami keli išvadiniai sakiniai iš šio autoriaus asmeninių užrašų, pasidarytų per prof. Pr. Zundės pranešimą 1977 m. Mokslo ir kūrybos simpoziumą. Tarp kitų dalykų prelegentas svarstė informacijos revoliucijos reikšmę mažosioms tautoms. Šiame reikale, esą, yra svarbūs du elementai, tai technologijos priemonių buvimas ir informacijos šaltinių turėjimas. Technologija yra visiems lengvai prieinama, ją galima pirktis. Šaltinius tačiau reikia turėti: susikurti, susidaryti, susirinkti. (Šaltinių pavyzdžiais galėtų būti pasaulinių rinkų duomenys, kokių nors svarbių mokslinių, kultūrinių reiškinių žinynai, bibliotekos). Bet koki rimti informacijos šaltiniai dabartiniais laikais yra laikomi didelės vertės tautos turtais. Galimas dalykas, kad tik didelės valstybės pajėgs juos ateityje turėti. Šį paskutinį teigimą patvirtino po prof. Pr. Zundės kalbėjęs prof. Algirdas Greimas tokiais žodžiais: "Lietuvą tokią turėsime, kokią informaciją jai kas nors duos". Zunde dar paryškino mintį, kad mažoms tautoms kyla pavojus tapti didžiųjų tautų informacijos sistemų satelitais. Energijos amžius pasauliui atnešė kolonizaciją ir eksplotaciją; panaši grėsmė ateina ir su informacijos technologijos naujovėmis.
Pr. Zunde teigė, kad išeivija galėtų kompiuterius panaudoti bent trijose srityse. Statistinėje ir palyginamojoje lingvistikoje (Lietuvoje šiuo metu tai labai apleista sritis), išeivijos jaunuomenės švietime ir mūsų organizacinėje veikloje kompiuteris galėtų būti mūsų rimtu talkininku.
Pažymėtinas prof. Pr. Zundės šitoks pasiūlymas. 1973 ir vėl 1977 m. jis nurodė, kad Georgia Institute of Technology yra daug galimybių gilintis informacijos technologijoje, siekiant net ir doktorato. Jis kvietė mūsų jaunimą šias galimybes patyrinėti, o disertacijai rinktis tokias temas, kurios taptų ne tik rimtu įnašu mokslui, bet drauge būtų naudingos ir lietuviškajame gyvenime! 1973 m. šis prof. Pr. Zundės siūlymas buvo perduotas JAV LB vadovybei, bet liko be atgarsio. 1977 m. pakartotą pasiūlymą išgarsinti apsiėmė M. Jakaičio organizuojamas Chicagos kompiuterių klubas.
IŠVADOS Informacijos technologija ir kompiuteris, smarkiai pakeitęs jei ne pasaulį, tai bent Ameriką, atneša daugybę visokių galimybių ir žada dar didesnių pasikeitimų ateityje. "Time" žurnalas 1978 vasario 20 d. numery kompiuterius parinko savo pagrindinio straipsnio tema ir jame citavo amerikiečių rašytoją Asimovą: "Esame atsidūrę tokioj padėtyj, kur mums rūpimi uždaviniai be kompiuterių pagalbos yra nepajudinami. Aš asmeniškai nebijau kompiuterių; aš tačiau prisibijau, kad jų mums gali ateityje pritrūkti, neužtekti".
1. Parade, Chicago Sun-Times sekmad. priedas, 1977.XI. 13, p. 15. 2. C. C. Gotlieb and A. Borodin, Sočiai Issues in Com-puting, Academic Press, Inc., 1973. 3. O. H. Rothenbucher, "The Top 50 US Companies in the Data Processing Industry", Datamation, 1977.VL, p. 61. 4. H. Grosch, "Old Problems and Fresh Solutions", Communications of the ACM, 1977.XII, p. 900. 5. A. Pantages, "The Shcharansky Plight Continues, Datamation, 1978.11, p. 188. Gi lietuvį skaitytoją galima užklausti: ar kompiuteriai ir informacijos technologija mums tik neatneš naujos, trečiosios aušros, praėjus maždaug šimtmečiui nuo pirmosios "Aušros" (1883) pasirodymo? Juk pirmųjų dviejų "Aušrų" didžioji jėga irgi glūdi informacijoje! -------------- 1 "The Computer Society", Time, 1978.11.20.
1. Parade, Chicago Sun-Times sekmad. priedas, 1977.XI. 13, p. 15. 2. C. C. Gotlieb and A. Borodin, Sočiai Issues in Com-puting, Academic Press, Inc., 1973. 3. O. H. Rothenbucher, "The Top 50 US Companies in the Data Processing Industry", Datamation, 1977.VL, p. 61. 4. H. Grosch, "Old Problems and Fresh Solutions", Communications of the ACM, 1977.XII, p. 900. 5. A. Pantages, "The Shcharansky Plight Continues, Datamation, 1978.11, p. 188. 7. D. B. Parker, Computer Abuse, Stanford Research Institute, 1974. 8. J. Stone and I. Mason, "DP Crooks Going Unnoticed. Undiscouraged", Computerworld, 1978.1.16, p. 17. 9. A. Dundzila, "Kompiuteris — lietuviškosios veiklos naujas talkininkas", Aidai, 1974, Nr. 6, p. 243.
10. A. Dundzila, "Considerations of Computer Use in Baltic Humanities Research", The Fourth Conference on Baltic Studies, The Association for Advancement of Baltic Studies and University of Illinois at Chicago Circle, 1974.IV. 11. Computerivorld, 1978.II.6, p. 62.
|
|
|
|