Eilėraščiai |
Parašė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ |
ir vėl už lango žydi alyvmedis // // // // taip nuoširdžiai, ir su tokiu atsidavimu girtaudamas saule ir vėju ŽYDI ALYVOS 1. aš neverta to kvepėjimo. aš neverta tos spalvos — 2. tiktai žemėje, vieną dieną — (klane saulės) ir kvepėjimą ir spalvas — apkabinsiu . . JEIGU TU, TAS TOLIMAS JŪROS HORIZONTAS jeigu Tu — tas tolimas jūros horizontas, Viešpatie! _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ aš laivas, išplaukęs paklysti Tavyje; negrįžti išplaukęs . . kas belieka pasakyti atsisveikinus? _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ kai tu esi tas vasaros dangus, į kurį aš: menkas debesėlis —neturiu teisės įplaukti LIETUS ŽYDI lietumi pražydo krūmas // // // // ir noksta lietaus žiedai tarp šakų — iki vakaro * alyvos žydi; sujudo kvepėjimas lapuose. (Mėnuo žolėj pramynė takų.) _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ ir kažkas manyje, vėl reikalauja negalimo. KOL DAR VASARA žaiski manimi, Viešpatie — kol dar vasara: kol dar žaidžia jūros bangos, ir smėlis — šiltu ir raudonu gintaru * geriau neklausk, kodėl taip yra . . . _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ kodėl tu: saulėtekis, saulėleidis — atsimuši į mano langą; ryte ir vakare — kasdien, nuolat // // // // kodėl taip yra, geriau neklausk * ak, ta saulė! tai dūdų orkestras, kuris kasdien groja man vasara; zinijoms sode bežydint RUDENĮ užtrenksim namų duris, šį vakarų — ir eisim prie upės; kur vyksta saulės griovimas . . _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ ir eisim per mišką: Raudonąją Jūrą |