|
|
DU POLITINIAI MESIANIZMAI |
|
|
|
Parašė OSKARAS V. MILAŠIUS
|
Doktrina, kurią aš stengiuosi trumpai apibūdinti keliais pagrindiniais bruožais, atkurdamas ją beveik žodis žodin, skaitytojui gali atrodyti nelabai įtikima. Prisipažįstu, kad aš pats po pirmo šios rūšies mesianistinio - politinio pašnekesio, pasistatęs raminančių vaistų, ilgai kovojau su negalavimu, kuris nebuvo vien tik moralinis. Ne dėl to, kad aš būčiau galvojęs esąs haliucinacijos auka arba kad aš būčiau nors mažiausiai suabejojęs ką tik išgirstų kalbų nuoširdumu. Deja! priešingai, mano pašnekovų absoliutus nuoširdumas nubloškė mane į sielvartingą būklę, kurioje aš atsiradau. Keista tezė, kurią jie man taip iškalbingai išdėstė, tėra tik filosofinis aspektas tos dvasinės būklės, kuri "pozityviausio" veikimo srityse giliai persunkia visus lenkų bendruomenės sluoksnius. Tas paaiškina, kaip šios rūšies doktrina galėjo būti įrašyta į aukštųjų mokslų programą. Apnuoginta nuo mistiškų blizgučių, kuriais ją apkarstė kai kurių "mąstytojų" egzaltacija, ji iškyla kaip tiksliausia išraiška tų siekimų, kuriais maitinasi visas kraštas visose socialinės gradacijos pakopose, arba, tiksliau nusakant, lenkiškoji ir valdančioji dalis trisdešimties milijonų gyventojų, kurių apie keturias dešimtis nuošimčių sudaro kitataučiai. Kas gi lengvesnio, kaip sutraukti tik ką girdėtus miglotus pasakojimus į paprasčiausią politinę formulę? Tuo tarpu atidėję į šalį Šventąją Dvasią, kuri, be abejo, nejaukiai jaučiasi, kai jos vardas naudojamas grynai nacionalistiniam reikalui, pa-, stebėsime, kad mesianistinė tezė taškas taškan sutampa su liūdnos atminties rusišku panslavizmu. Štai kodėl pasitaiko skaityti lenkiškuose laikraščiuose visiškai neįtikimas istorijas, tokias kaip oficialaus Varšuvos vienos ministerijos delegato, kuris visai neseniai dėstė Berlyno valdžios įstaigose Čekoslovakijos padalijimo tarp Lenkijos ir . . . Vokietijos planą. Iš tikrųjų didelė Rytų Europos dalis tebėra reikalinga stipraus pradinio apmokymo.
Iki šiol mes nelietėme masianizmo metafiziniu požiūriu. Pasakykime iš karto, kad jis neturi jokio patrauklumo. Tai atgimimo doktrina, sena kaip pasaulis. Tai tas, kas pasiliko iš graikų filosofijos, kai mokinys (ir mokytojas) iš jos pašalino poeziją ir meną. Mesianistinė architek- ---------- Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 5 ---------- tūra yra iš esmės ore pakibusi. Ji nestovi ant fizinio pagrindo. Tai "eterinės sielos graži svajonė, kuri nė nenujaučia medžiagos jėgos ir grynumo. Įdomu yra pasekti viduramžių žmones jų kelionėse į Santiago de Compostela ir kitas stebuklingas vietoves, nes norimoje ir reikalingoje jų alegorinių santykių tamsoje yra slepiamos tiesos, kurių staigus iškėlimas aikštėn galėtų pavojingai demoralizuoti dvi priešiškas stovyklas — tikinčiųjų ir materialistų. Šios tiesos natūraliausiai išplaukia iš pažinimo tam tikros medžiagos nuo neatmenamų laikų, beveik tais pačiais žodžiais aprašytos visų senųjų chemikų; be to, kiekvienas iš mūsų kasdien ištaria šios medžiagos paprastą ir kartu šventą vardą, ypačiai nuo rudens iki pavasario lygiadienio. Bet čia, kaip Kip-lingas pasakytų, tai jau kita istorija. . . Tačiau, prieš palikdami šią temą, pridėkime, kad kalbamoji medžiaga tik labai iš tolo tepanaši į paslaptingąjį "nostoką". Grįžkime prie lenkiškojo, kraštutiniai dematerializuoto, mesianizmo, kuris turi bendrą visiems slaviškosios dvasios kūriniams bruožą: jis kartu kupinas tuščio kliedėjimo, giliai antiasmeniškas ir nepagydomai nacionalistinis; jis lygiai beasmenis, nors ir visai kitoj plotmėj, kaip rusų bolševizmas; jis taip pat romantiškai elegiškas, moteriškas, neryžtingas, beskonis, suglebęs, kaip didžiojo Chopino kai kurios visiškai apverktinos inspiracijos; pagaliau lygiai plokščiai "reinkarnacinis", kaip sistema tokios Blavatskajos arba bet kurio teosofinio pastoriaus. Aišku, jis (lenkiškasis mesianizmas) turi pasiteisinimą — jei ne politikoje, tai mažų mažiausia filosofijoje — būti grynas vaikų žaidimas; vienintelis bent kiek rimtesnis priekaištas, kurį jam būtų galima padaryti, tai įšdrįsimas drumsti dangiškąją ramybę Dievo, kuris, jau kadaise buvęs prisiėmęs žmogiškąjį pavidalą, dabar jaučiasi verčiamas vėl nužengti ant šios mažutėlės planetos, komiškai aprengtas vienos tautos nacionalizmu.
Tačiau mūsų bešališkumui netiktų nepripažinti, kad lenkiškasis mesianizmas savo baltiškąja kilme siejasi su visuotine doktrina, kuri vaidino didesnį vaidmenį žmonijos istorijoj, negu paprastai manoma. Lygiai kaip Prancūzijoj "raudo-naliemenių" kraštutinis ir sektantiškas romantizmas ir Vokietijoj tas romantizmas, kuris vadinamas "romantiškosios mokyklos" vardu, siejasi su pirmuoju, tarptautiniu, žmoniškesnių romantizmu, kurio šaltiniai sutampa su didžiojo klasikinio meno šaltiniais ir kuris tesiskiria nuo kūrybinės dvasios tokių, kaip Homeras, Sofoklis, Vergilijus, Dante, Šekspyras, Racine'as, tik kelių pakopų pakilimu ant evoliucijos kopėčių ir atjauninta išraiška to, ką aš pavadinčiau socialiniu nerimu, lygiai taip Lenkijos ir daugelio kitų mūsų laikų politinių sektų mesianizmas tėra tik kuokštelė laukinės žolės, išaugusi po senuoju Dodonės ąžuolu, kurio požeminis išsišakojimas siekia priešistorės dvasinių centrų pagrindus, o taip pat ir visų iniciacinių Egipto, Mezopota-mijos ir Graikijos mokyklų pagrindus. Aš nesvyruodamas griebiuosi kitos analogijos, galbūt truputį per daug subtilaus charakterio, bet kuri tautinius mesianizmus, vietinius ir absoliučiai beverčius, leis palyginti su rožiakryžių draugijomis, kurias matome kasdien, visuose kontinentuose, iškylant ir sunykstant; priešingai, tikrasis mesianizmas, už ribų bet kurių laikinų rūpesčių, iki mūsų dienų žadina įkvėpimą laisviems pranašams, Rožiakryžiaus didingiems palikuoniams, kurie tūkstantmečių būvyje niekuomet neturėjo kito tarpusavio ryšio, kaip tik intuityvų, vienu saulėtu Metatrono žvilgsniu subrandintą pažinimą. Šių išrinktųjų įtaka istoriniams įvykiams ir tam, kas yra sutarta vadinti mokslo pažanga, visuomet lieka paslaptyje, būdama pasmerkta dėl savo pačios esmės likti anonimiška. Bet ji kartais išryškėja iš veiksmų ir gestų kai kurių genialių žmonių, kurie yra jos, taip sakant, fiziniai perteikėjai; šiai laikinų pažinimo tarnų kategorijai XIX-tame šimtmetyje priklausė, visai neatsižvelgiant į jų profesinius nuopelnus ir tepaminint plačiajai visuomenei tik labiausiai žinomus vardus, Goethe ir Lamartine iš tarpo poetų-valsty-bininkų, o Pasteur ir Marcelin Berthelot — iš mokslų srities. Būdamas pagrįstas amžina lengvai atpažįstama išmintimi, nors ir paskendęs trumpalaikių kūrinių maišatyje, tikrasis mesianizmas dėl savo principų tvirtai pagrįsto universalumo prisitaiko, taip sakant, automatiškai prie visų meno, mokslo, ekonomikos ir politikos evoliucijos tarpsnių. Šiandien, kaip aš tą parodžiau savo rašinyje Les Arcanes, tikrasis politinis mesianizmas susirado nepaprastos jėgos sąjungininką reliatyvumo teorijoje. Šis naujas visatos tyrinėjimų metodas atsilikėliams, pripratusiems galvoti apie erdvę ir laiką kaip apie atskiras ir absoliučias sąvokas, klaidingai atrodo kaip destruktyvi bedievybė. Nei bažnytiniai, nei pasaulietiniai krikščionybės autoritetai, nei aukštojo mąstymo tarptautinės laboratorijos neatrodo, kad abejotų naujosios mokslinės doktrinos ir iš jos išplaukiančios dar nepažįstamos metafizikos išganinga įtaka, kuri neišvengiamai turės veikti artimoje ateityje mūsų fizinę ir moralinę pačioje savo esmėje sugedusią egzistenciją.
Kokie gi yra šio tradicinio politinio mesianizmo pagrindiniai principai, kurie vystosi pagal aukščiausios logikos gaires kai kurių asmenybių sąmonėje, tačiau, priešingai, tarptautinių santykių srityje pasireiškia teorijomis ir veiksmais, kurių vidinis sąryšis beveik visada yra paslėptas po ekonominio ir socialinio pobūdžio atsitiktinumais ir akivaizdžiai tepasirodo tik šviesoje sintezės, apimančios visas modernaus proto ir jausmų sritis? Šiuos principus, nelabai gausius, galima sutraukti į kelias eilutes. Visų pirma nurodysime smunkantį populiarumą kai kurių doktrinų, kurios dar vakar laikė karą amžinu dėsniu, pripažino jo būtinybę, išplaukiančią iš fiziologinės ir moralinės evoliucijos, ir pranašavo su Friedrichu Nietzsche visą epochą milžiniškų tarptautinių konfliktų. Visi Didžiosios žmonių šeimos nariai, ne vien tik proletariatas, pradeda galvoti, kodėl tariamasis karo dėsnis negalėtų būti lygiai laikinas, kaip pavyzdžiui tas, pagal kurį priešheleniniais laikais, neolitiniame amžiuje, kokių šimtas ir trylikos tūkstančių metų būvyje, žmogui buvo skirta gyventi oloje arba šiaudinėje landynėje ir tenkintis medžiokle ir žvejyba, kaip vieninteliais pragyvenimo šaltiniais. Ir taip pat pastebėsime, kad šis "dėsnis", kuris per tūkstantmečius buvo būdingas labai primityvia mainų prekyba, apsiribojusia titnagu, vulkaniniu stiklu ir kriauklėmis, beveik pats vienas tvarkė santykius tarp įvairių rasių, po paskutiniojo pasaulinio konflikto atrodo krypsta į suartėjimą ir vienijimąsi, intelektualinį ir veiksmingesnį, negu didžiosios epopėjos, net pačios palankiausios išradimų ir idėjų plitimui. Tat mūsų epochos schematiniam vaizdui papildyti užteks paminėti mechaniškų susižinojimo priemonių spartų plitimą ir ypačiai dar kartą pabrėžti mokslo teorijų ir duomenų dvasinės sintezės artėjimą, sintezės, kurios vaidmuo mums atrodo vyraujantis dvigubame tikrojo tikėjimo bei mokslo ir moralinio bei politinio pasaulio apsijungimo atpažinimo vyksme. Šios dalykų būklės nepripažinime ne tiktai politikoje, bet ir visose kitose srityse, — būklės, kilusios iš materialinės ir psichologinės būtinybės, aukštesnės už visus asmeniško ir tautinio pobūdžio sumetimus, — glūdi silpnybė pesimistinių nuomonių, skelbiamų Tautų Sąjungos ir Lo-carno politikos atžvilgiu. Viena ir kita išryškėja kaip vienintelė priemonė jeigu ne sutvarkyti, tai bent užregistruoti begalinį nerimą keliantį šių laikų pulsavimą, viliantis paveikesnio jo pagydymo ateityje. Svarstant jų santykį su bendra Europos ir pasaulio padėtimi, viena ir kita yra simptomai būdingi tai orientacijai, kuri ryškėja europinėje dvasioje, linkstančioje į dalykų tvarką, kuriai dvasinė ir pasaulietiška viduramžių hierarchija bandė pritaikyti principus, bet tik koordinacijos era, į kurią mes žengiame, greitu laiku išplės tuos principus už ribų, kurias Alighieri nustatė idealiai Imperijai. Nėra reikalo žinoti, ar Tautų Sąjunga ir Lo-carno politika yra ar nėra priimtinesnės už senovinę sąjungų politiką. Šiandien iškylantis klausimas yra visai kitokio pobūdžio. Europos politinė ašis juda tokiu greičiu, irimo ir sąsajos veiksniai taip atvirai ir įžūliai kovoja, kad po dešimties ar penkiolikos metų prieškarinė sąjungų sistema nebebus pritaikoma mūsų kontinentui, būdingam nebepataisoma stoka pusiausvyros tarp politinių ir socialinių priešiškų veiksnių.
Esminius šios naujos europinės problemos duomenis galima suvesti socialinėje srityje į konfliktą tarp revoliucijos ir reformizmo, o politinėje plotmėje — į žmonių prieauglio klausimą Didžiojoj Britanijoj, Prancūzijoj ir Vokietijoj, taip pat ir į vokiečių politikos orientaciją Rytų Valstybių, ypač Lenkijos atžvilgiu. Prileiskime, kad Tautų Sąjungą ir su ja Lo-carno politiką (ar bet kurią kitą tų pačių principų inspiruotą organizaciją, sudarytą su tikslu nuo dabartinio kontinentinio chaoso pasukti link santvarkos, kuri jau nuo dabar oficialiai pakrikštyta Europos Jungtinių Valstybių vardu) iki tam tikro laipsnio papildančias Pakto sutvarkymą, ištinka pakankamai rimta nesėkmė, kad mums atrodytų nebeišvengiamas grįžimas į gryną ir paprastą senąją Sąjungų politiką. Kas pirmučiausia mus nustebintų šios rūšies atsitikime, tai trūkumas nepakeičiamos skaitminės atsvaros, kurią kadaise sudarė Rusija. Mes pabrėžiame nepakeičiamos, nes pagaliau kaipgi asimiliuoti tokioje sistemoje, kuri buvo 1914 metais, trisdešimties milijonų gyventojų Lenkiją, kad ir kaip organizuotą, klestinčią ir vieningą, su Rusija, kuri tuo metu turėjo penkis kartus daugiau gyventojų ir, be to, jau vien savo geografinės padėties faktu sudarė neperžengiamą kliūtį bet kuriam invazijos sumanymui. Dar pridėkime, kad šioje kombinacijoje senosios maskvinės galybės likutis, ištikus ateityje komplikacijoms ant vokiečių-lenkų sienos, dėl teritorinio ir ekonominio pobūdžio motyvų automatiškai jaustųsi susietas su Reicho užmojais; pagaliau pastebėkime, kad mūsų hipotezėje Prancūzijos ir Anglijos, dviejų tvirtų sąjungininkų dėl Vakarų status quo, gyventojų skaičius pasiliko nepasikeitęs ir kad Italijos — valstybės, kurios interesai mums atrodo anaiptol nėra nesuderinami su interesais kitų Viduržemio srities valstybių, gyventojų skaičius padidėjo proporcingai dabartiniam jos gyventojų prieauglio vidurkiui.
Mes nė vienam momentui neįsivaizduojam visiško Ženevos organizmo išnykimo. Mes tiktai apsiribojame, su nuosaikiais "Tarptautinio parlamento" niekintojais prileisdami, kad jis nesugebėjo išugdyti nei savo medžiaginės galybės, nei moralinio prestižo. Taigi mes stovime prieš Europą, kuri atsisakė 1918 m. mesianistinių svajonių ir kuri dėl fakto, kad Didžioji Britanija susvyravo taikyti Locarno principus Rytų klausimams spręsti, pasitenkina saugumo garantijomis, liečiančiomis tik Vakarus.
Nepamirškime, kad tai yra gryna hipotezė — dar mažiau, tik žaidimas, — ir kad mes turime absoliučią mūsų fantazijos judėjimo laisvę 1937 metų Europoje. Mes pasirenkame šią datą, kuri mums atrodo vis dėlto truputį per artima; tą darome dėl vietos, kurią ji užima, jeigu tikėtume bent laikraščiams, p. Mussolinio galvojime.
Yra gana nelengva, pamėgdžiojant, kaip mes bandome daryti, Wellso mokiniams brangias priemones, susidaryti bent kiek tikslesnį vaizdą, koks bus po dešimties metų vokiškasis Reichas. Dar neatėjo valanda kalbėti net ir pranašo rolėje apie bauginančio Austrijos klausimo sutvarkymą. Vieninteliai duomenys, ir šie patys dar tik apytikriai, kurie galėtų mums patarnauti rytdienos Vokietijos paveikslui susidaryti, tai mums pateikiami įspūdingi skaičiai, kurie rodo jos gyventojų prieauglį ir jos klestinčią taikos pramonę, kai kurių nuomone, taip lengvai paverčiamą į karo pramonę. Be to, mes prisipažįstame, kad esame visiškai nekompetentingi aplamai liesti techniškus klausimus. Mes taip pat praleisime tylomis kariško pobūdžio žinias, kurias nesenai laikraščiai paskelbė, paėmę iš pono generolo Guillaumat raporto. Per daug tikslumo kenktų
MIKAS ŠILEIKIS Vydūno portretas (aliejus) romano arba greičiau pranašystės, panašios į Nostra-damus, atmosferai, kuria norėtume apsupti šį mažą politinį pajuokavimą.
Ilgas buvojimas kraštuose anapus Reino mus įgalino surinkti tam tikrą skaičių iš gyvenimo paimtų duomenų, kuriuos mes papildėme vokiečių filosofijos ir literatūros pagilinta studija. Mes tačiau nesiryžtame išdrįsti leistis kad ir į mažiausią pranašystę apie Reicho vidaus politikos orientaciją ateinančiame dešimtmetyje. Galimas daiktas, kad ji bus demokratinė. Bet čia štai, mūsų supratimu, yra klausimas, kuris beveik nieko neturi bendro su Wilhelmstrassės būsima užsienio politika. Vokietija yra puikiai pajėgi įkurti savo pavyzdingą demokratinę tvarką, kuri veiks su visu fabriko, sukamos scenos ar net — Olimpas man teatleidžia — poetinių smegenų, kaip Gethės, taisyklingumu. Bet šis stiprus vairo smūgis į kairę mažai teturėtų įtakos išoriniams siekimams šio didelio krašto, su gyventojų perteklium ir labai ypatinga metodiška galvosena, kuri sudaro patį jos nacionalizmo pagrindą. Bus tai demokratinė respublika ar monarchija, rytdienos Vokietija bus panaši, iki neatskiriamumo, į šiandieninę ir net vakarykščią Vokietiją: tai bus grėsminga pramoninė kolonijų neturinti valstybė, kuri ribojasi rytuose su politiškai nepastoviais, gamtos turtais pertekusiais ir jų nenaudojančiais kraštais. Tai štai su šita Vokietija, o ne su kuria kita, mesianistinei Lenkijai teks spręsti sunkias savo vakarinių sienų problemas, ir su Rusija — kuri taip pat yra aiškiaregė — sutvarkyti tradicinį nemažiau keblų žemės ūkio kolonizacijos ir apskritai ekonominių santykių klausimą.
Dėl eskizo, kurį čia ką tik pavaizdavome, mes nepamiršome šio rašinio mistiško pobūdžio. Taigi mes tęsime toliau, nesąmoningai vedžiodami mūsų pieštuką ant popieriaus, su pavojum išslysti nenormalumams, kurie ne be pagrindo bus priskirti šiek tiek keistiems dvasiniams įpročiams rašytojo, kuris, neatsižvelgdamas į savo amžių, pasiliko poetas ir taip pat truputį avangardinis metafizikas.
Tad mūsų alegorijoje padėties bendri bruožai taip atrodo: Locarno garantijos nebuvo išplėstos į Rytų Europą. Tautų Sąjungai nepavyko nei sugrupuoti aplink save tvirtame junginyje visas šios žemės valstybes, nei pastūmėti Europą nors žingsniu artyn į federacinį režimą, prieš dešimtmetį siūlytą prancūzų politinės minties vadovų. Vokietija kelia, arba Ženevoje Pakto XIX-ojo paragrafo pagrindu, arba kitur, pasiremdama kitais argumentais, savo rytinių sienų reikalą, tai yra Dancigo, lenkų koridoriaus ir Silezijos klausimus. Rusija, vis dar valdoma Sovietų (čia mes turime teisę aiškiai teigti) nepajudėjo viduje iš 1927 metų pozicijų. Bet Azijoj ir galbūt net Afrikoj Rusijos įtakos šiek tiek pažengė pirmyn. Pagaliau arbitrų sprendimas nepatenkina nei Vokietijos, nei Lenkijos, ir pastaroji, palaikoma karšto tikėjimo savo mesianišku vaidmeniu, yra pasiryžusi priešintis ne tiktai vokiečių, bet taip pat draugiškų valstybių spaudimui, — valstybių, kurios garantavo taiką Vakaruose.
Štai painiavos elementai. Šios painiavos mūsų mintyse sukeliama vizija yra tokio bauginančio pobūdžio, kad mes verčiau paliekame skaitytojui pačiam susidaryti išvadas. Mes pasitenkinsime, tik pabrėždami naudą, kurią eventualiai turėtų Lenkija, kad ir siekdama, galbūt įmanomo, taikaus konflikto išsprendimo, jei ji jaustų paramą kaimyninių valstybių — Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Čekoslovakijos ir kitų, sugrupuotų po jos moraliniu pranašumu, tik ne įžūlaus ir chimeriško nacionalinio mesianizmo rykštės smūgiais, bet tikrai racionalia priemone — išmintinga ir didžiadvasiška politika, iš pat pradžių paženklinta Vilniaus klausimo ir lenkų-lietuvių santykių sutvarkymu.
Vaizduotės sričiai esant begalinei, niekas mums nekliudo dar kartą užmesti zondą į ateities gelmes su viltimi ištraukti šį kartą bent kiek mažiau atstumiančio pobūdžio pavyzdį.
Senoliškoj ir žavingoj Planąuette'o operoj, pa-rašytoj pagal Rip, vieną iš patraukliausių malonaus Washingtono Irvingo pasakų (mes pasiliekame prie politikos, nes Irvingas buvo ambasadorius), maža mergaitė, sužavėta scenoje dainuojamo pasakojimo, visą laiką šūkauja: o! pasakos gražumėlis. Mes kviečiame savo skaitytojus, kurie, tikimės, yra gausūs ir atlaidūs, laiks nuo laiko pertraukti šiuo nuoširdžiu sušukimu mažą idilišką paveikslėlį, štai kaip šitas.
1937 metai prasideda su geriausiais ženklais. Galinga Tautų Sąjunga tik ką Vokietijos yra apstulbinta didelės svarbos reikalu, glaudžiai susietu su numatymais, kurie kadaise motyvavo Pakto papildymą XI-uoju paragrafu. Klausimas, kuriuo užimta Ženevos organizacija nėra toks, kuris galėtų būti laikomas kaip "galįs sukelti pavojų pasaulio taikai." Tai yra praeitis. Karas nebeįmanomas. Nauja metafizika yra gimusi iš reliatyvumo doktrinos. Dogmos ir naujo eksperimentinio pažinimo postulatų tapatybė yra pasaulio pripažinta. Tikėjimas, mokslas ir menas beliko tik vienos ir tos pačios intuityvinės ir loginės tikrenybės trys aspektai. Rasės, tautos, bažnyčios uoliai bendradarbiauja galutiniam planetos suvienijimui, — planetos dabar labiau kaip bet kada nepastebimos visatoje, kuri, aišku, ribota, bet kurioje tačiau amerikietiškųjų teleskopų dėka Paukščių takai skaičiuojami nebe milijonais, bet milijardais. Mūsų Žemės rutulio gyventojai, nuo šiol nebeatskiriamų filosofijos ir religijos dviguba magija sutaikyti, pasikeičia Schillerio visuotinės taikos bučiniais ir prisiekia vieni kitiems amžiną draugystę. Tobula tvarka ir iki šiandien nežinoma gerovė viešpatauja nuo Portugalijos iki Lenkijos (o! pasakos gražumėlis). Tautų Sąjungos Taryba susirenka. Vokietijos atstovai puikiame lyriniame polėkyje atiduoda didingą pagarbą gausiems politikos nuosaikumo, ištvermės darbe ir išradingumo genijaus įrodymams, kuriuos šiais paskutiniaisiais metais pateikė Lenkija. Varšuvos delegatai atsiprašo negalį susivaldyti nepadarę diskretiškos užuominos apie naują santvarką, kurią jų tėvynei pavyko įvesti Rytuose, griežtai etniškoje teritorijoje, vedant tautinės koncentracijos politiką, ir apie tikrai brolišką bendradarbiavimą su Vilniuje įsisteigusia lietuvių vyriausybe. Šioje vietoje, lietuviams davus ženklą, visų šio pasaulio mažų valstybių atstovai, kurie sudaro Tarybos daugumą, ir ypačiai Baltijos kraštų atstovai, nusilenkia su džiaugsminga šypsena lenkų delegacijos pirmininkui. Klausimas Dancigo, koridoriaus ir Rytų Silezijos išsprendžiamas šiame pačiame posėdyje . . . Sveikinimai ir kalbos estradoje, švelnūs diplomatiniai žodžiai koridoriuose. Keletas pasivėlavusių politikų įsivaizduoja, kad viskas baigta. O, kaip menkas naujųjų laikų dvasios pažinimas! Vykdomosios Tarybos pirmininkas keliasi: "Ponai, aš noriu jums pateikti pasiūlymą, kurio suformulavimas šioje salėje beprasmiškai lauktų palankesnės atmosferos kaip ši, kuri tik ką pažadino laimingą ir greitą sunkiausių šių laikų problemų išsprendimą. . . Mūsų institucijos idealas, kuris yra tas pats, kaip ir visų pasaulio valdžių ir visų tautų, tapo realybe. Teritoriniai klausimai, kurie dar vakar kėlė ginčus tarp dviejų didelių kraštų, tik ką vienu plunksnos pabraukimu buvo išimti iš mūsų darbų programos. Reikia ypatingai pasveikinti Lenkiją, sugebėjusią pritaikyti taip jautriai problemai (mes galėtume šiandien pasakyti: taip kebliai) didžiadvasiškus ir sėkmingus principus, kuriais vos prieš keletą metų ji čia pat inspiravosi, kad mums palengvintų Vilniaus klausimo išsprendimą. O, Ponai, nuo šios dienos kokį sunkų darbą mes nugalėjome! Ir kaip buvo išganinga Lenkijos įžvalgumo įtaka, pasireiškusi visuose tolimesniuose šios painiavos įvykiuose, painiavos, kurios pavojingumo mes per ilgai — pripažinkime tai! — nesupratome! Į kurį Žemės rutulio tašką be-pakrypsta mūsų žvilgsnis, visur jis sustoja prie tautų, kurios, sugebėjusios atsisakyti nuo savo neteisėtų valdų, pradeda pagaliau tikrojo geležies amžiaus pabaigoje ragauti vaisingą draugystės ir bendradarbiavimo džiaugsmą. Netgi varžybos, kurios jas dar skiria, prisidengė taip žavingu pavidalu, kad, užuot jas stabdžius, atsiranda beveik gundymas skatinti šiuos senus karingus instinktus, taip giliai žmogaus širdyje įsišaknijusius, bet taip pat pasiduodančius tokioms nuostabioms metamoforzėms: tegyvuoja karas, Ponai, taip, tegyvuoja karas, šviežias ir džiaugsmingas, kurį palaiko visose minties ir jausmo srityse atgimusios tautos, taip ilgai ignoravusios dvasinę vienybę, pagaliau šią vienybę atkovojusios Tikėjime, Mene ir Moksle!
"Tai, ką aš turiu jums pasiūlyti, tai tik teisinis pašventinimas jau seniai įvykusio fakto. Europa, kuriai mes čia atstovaujame, yra sudaryta iš valstybių, susivienijusių Pažinimo Ordino pergalės vardan. Atidarykime šios šventyklos duris, praneškime pasauliui savo galutinio susivienijimo išvakarėse Europos Jungtinių Valstybių įsteigimą!
"Aš neabejoju, Ponai, kad pasiūlymas, kurį aš jums pateikiu, bus palankiai priimtas Europos atstovų, Europos, kuri, kaip aš tik ką jau esu pabrėžęs, nelaukė savo valdžių sprendimų, kad priimtų de facto, jeigu ne de jure, tvarką jau nuo seno save pateisinusią šioje didelėje užjūrio respublikoje, kurios įėjimą į galingą ir vaisingą Panamerikos Uniją mes neseniai triukšmingai sveikinome. Tačiau aš bijau, kad kai kurie iš mūsų — dėl savo pateisinamo prisirišimo prie išmintingų politinės ir socialinės ekonomikos principų — nepaklaustų su trupučiu susirūpinimo, kokie yra nauji fiziniai pagrindai, ant kurių mes statome savo sustiprinto bendradarbiavimo tvarką. Paklauskite šiuo reikalu garbingus Rusijos atstovus. Iš jų lūpų aš matau besusidarantį atsakymą. Jie jums pasakys, kokius pakeitimus ir kokius patikslinimus atnešė dvidešimt paskutinių metų į kai kuriuos ekonomikos planus, bendrais bruožais nubrėžtus, nuo 1919 m., vokiečio M. Reichbergo, aiškiaregio, kurio projektai, nepritaikomi jo laikų Europai, mūsų dienomis įgyja neginčijamą aktualumą ir praktišką vertę. Milžiniška Rusija, kurios žemė dar beveik nepaliesta, mus kviečia, Ponai, į darbą. O toliau yra Azija. . . Paskaitykite keletą per daug retų studijų, kurias įkvėpė šiame aštuoniolikos metų laikotarpyje drąsiausia ir giliausia viešoji nuomonė, kokia bet kada buvo pareikšta Paneuropos ekonominio bendradarbiavimo klausimu, ir pamatysite, kokias perspektyvas jos atskleidžia ne tiktai Lenkijai, Baltijos kraštams arba Vokietijai, Rusijos kaimynams, bet ir visam mūsų kontinentui".
Brangus mano skaitytojau, aš tave sustabdau. Netikėkite, kad istorija bus šitaip graži. Tai tėra tik Istorija, Istorija, kurios įvykiai plėtosis ne grynai dvasinėje plotmėje, bet pasaulyje, kuris yra mūsų ir kurio gobši žemė amžinai reikalaus iš mūsų už kąsnį duonos, kurio iš jos prašome, visiškai neproporcingos sumos pasiaukojimo ir pastangų. Europos politinė reforma pareikalaus ilgų, ilgų metų. Nepamirškite, kad mūsų protėviai vos prieš keletą tūkstantmečių gyveno olose ir skirdavo geriausią savo laiką taurų kerėjimui. Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintieji metai bus turbūt tokie, kaip juos pavaizduoja įžymus italų valstybininkas, ir mes turime stipriausią pagrindą baimintis, kad jie bus palankesni mūsų pirmojo pranašavimo išsipildymui, negu antrojo. Be kitko, abiejose vizijose mes praėjome tylomis pro didžiąsias šio laiko ekonomines problemas. Savo rašinyje "Arcanes" mes ieškojome būdų nukreipti į Europos ir pasaulio suvienijimą dvi veiklos sritis — socialinę ir politinę, kurios iki šiol neturėjo joms reikalingo dvigubo — idėjinio ir praktiško ryšio. Bet kad šis visuotinis kapitalo ir darbo bendradarbiavimas būtų įmanomas, reikia, kad kiekvienas iš mūsų pažadintume savyje, kas yra mumyse geriausio ir kas nėra protiniai gabumai. Daugiausia, ką dabartinės diktatūros gali, tai prilaikyti ir suteikti kryptį kai kuriuose kraštuose naujų socialinių vertybių nebesulaikomam potvyniui. Vien tik bendro tikslo šviesi vizija pajėgs suartinti ir sulieti į vieną veiksmą smurtinės veiklos šalininkų ir evoliucijos adeptų pažiūras. Bet priešingai nei mus mokina patarlė, tai iš mokslų ir doktrinų sintezės, o ne vien tik iš paprasto idėjų susidūrimo įsižiebs šviesa. Gi rytojaus sintetinis pažinimas, pagrįstas erdvine sąvoka, iš kurios bus pašalinta beribio ir riboto nesibaigianti dilema, pavers dvasią vieta — vienintele Visatos talpykla ir pasirodys savo metafiziniu pavidalu kaip ryšys tarp mokslo ir tikėjimo. Romos apaštališkai ir visuotinei Bažnyčiai, — galimam būsimojo politiškai ir sociališkai susijungusio pasaulio pagrindui, — atiteks šiame Didingame koordinacijos Darbe iškilni pareiga iš savo jau egzistuojančių materialinių kadrų atgaivinti mesia-nistines aistras — ir čia jau tikrai mesianistines.
Aš nežinau, kada tie dalykai įvyks. Aš nežinau, iš kurios Žemės rutulio vietos šios idėjos, įvilktos į konkretesnę formą, iškils. Aš to savęs nė neklausiu. Žmogui nepriklauso nustatyti neišvengiamybės vietą erdvėje ir laike. Neišvengiamybė yra lyg ir už laiko, ir už erdvės ribų. Medžiagiškai dar neįvykusi, ji jau egzistuoja tam tikru pavidalu kartu praeityje, dabartyje ir ateityje dieviškame vienalaikume. Aš težinau tik vieną dalyką: jeigu teisybei, kurią mes stambiais bruožais išdėstėme, niekad nebūtų lemta mūsų planetoje įsikūnyti, gyvenimas nebūtų vertas gyvenus, ir totalinis, nepermaldaujamas Sunaikinimas būtų mūsų mintims primestas su aukščiausio idealo jėga.
Toks yra tikrasis politinis mesianizmas. Jis apima visą žmonijos šeimą. Jokia paskira tauta nėra pašaukta būti jo pagrindu. Rasės ir valstybės tėra tik įrankiai mesianizmo apaštalų rankose.
Vertė Genovaitė Židonytė-Vėbrienė
|
|
|
|