|
|
NAUJOS KRYPTYS RYTŲ VOKIETIJOS LITERATŪROJE |
|
|
|
Parašė M. GRAŽINA SLAVĖNIENĖ
|
Rytų Vokietijos literatūra, kuri šiuo metu kelių ištremtų poetų dėka atkreipė j save tarptautinį dėmesį, ilgus dešimtmečius bent amerikiečiams buvo beveik visiška terra incognita. Vienintelis jos atstovas, kuris savo tarptautiniu pripažinimu galėjo atsverti tokius vakarietiškos vokiečių literatūros vardus, kaip Boll, Grass, Frisch, Dūrrenmatt ir Peter Weiss, ilgą laiką buvo tiktai Bertolt Brecht. Ir Brechto ryšys su Rytų Vokietijos literatūra, tiesą tariant, rėmėsi vien tuo faktu, kad jis nuo 1947 m. iki 1956 m. ten gyveno ir per tą dešimtmetį Rytų Berlyne įsteigė savo išgarsėjusį teatro ansamblį. Brechtas priklauso tai grupei vokiečių rašytojų, kurie pradėjo reikštis dar Weimaro respublikos laikais ir kurie, Hitleriui užėmus valdžią ir paskelbus karą prieš "nesveiką dekadentinę" literatūrą, iš Vokietijos turėjo pasitraukti. Kai kurie jų, vedami savo politinių įsitikinimų, po karo susibūrė tuometinėj rytinėj Vokietijos zonoj ir aktyviai įsijungė į naujos politinės santvarkos kūrimą. Brechtas 1947 m. atvažiavo iš Amerikos, iš Sovietų Sąjungos sugrįžo buvęs ekspresionistų poetas Johannes Becher, iš Meksikos rašytoja Anna Seghers, kuri karo metu ypač išgarsėjo savo romanu "Das siebte Kreuz" (Septintasis kryžius). Becheris tapo kultūros ministru, o Anna Seghers (jos tikras vardas Netty Reiling) nuo 1950 m.Rašytojų sąjungos pirmininke. Šalia jų galima paminėti dar kelias kitas žinomas pavardes, kaip Arnold Zweig, Stefan Hermlin, Stefan Heym ir Heinrich Mann(įžymiojo Thomas Manno brolis). Pats Brechtas savo pirmą didelį pasisekimą jau buvo pasiekęs 1928 m. savo kon-traversine "Trijų skatikų opera"; savo kitus didžiuosius scenos veikalus parašė Danijoj, Suomijoj ir Amerikoj. Prieš išvykdamas iš Amerikos (1947), jis buvo pakviestas pasirodyti naujai įsteigtame "Un-American Activities" komitete, kur jis paneigė buvęs ar esąs komunistų partijos nariu.
Pačiais pirmais pokario metais kultūrinės -ideologinės gairės dar nebuvo aiškiai nustatytos, ir rytinėj Vokietijoj buvo jaučiamas tam tikras kultūrinis įvairumas ir gyvumas. 1949 m. pradžioje įvyko paties Brechto inscenizuotos ir vėliau Vakaruose taip išgarsėjusios pjesės "Mutter Courage" ("Motušė Kuraž", E. Viskantos vertimas 1964 m.) premjera. J. Backeris įsteigė Meno akademiją, o poetas Peter Huchelis pradėjo redaguoti "Sinn und Form" žurnalą, kuriame jis bandė išlaikyti aukštą meninį lygį ir įvairumą. Šis žurnalas spausdino ir Vakarų poetų kūrybą, ir ideologiškai kontraversinius straipsnius tokių autorių, kaip Ernst Blochas, George Lukacs ir Jean-Paul Sartre. Šiame žurnale debiutavo ir naujų vėliau Rytų Vokietijos literatūroj pasižymėjusių talentų, tarp jų Johannes Bobrowski, Gūnter Kunert ir Peter Hacks. "Sinn und Form" žurnalas 1962 m. buvo sustabdytas, jo redagavimas perduotas patikimiems partiečiams Wilhelm Gimus ir Bodo Uhse, o jo pavadinimas pakeistas į "Neue deutsche Literatur".
1949 m. rudenį tuometinė Rytų Vokietijos zona pasiskelbė savanoriška Rytų Vokietijos demokratine respublika ir jau 1950 m. dešimtmečio pradžioje, ryšium su pravedamomis žemės ūkio ir pramonės kolektyvizavimo reformomis, SED partijos (So-zialistische Einheitspartei Deutschlands) pareigūnai nutarė priimti Sovietų Sąjungoje jau nuo 1934 m. Stalino įvestą ir praktikuojamą socialistinį realizmą. Šalia bendrų socialistinio realizmo dėsnių, kaip pozityvus herojus, optimistinė nuotaika, klasių kova ir pan., Rytų Vokietijos literatūra dar turėjo papildomą uždavinį — pabrėžti Rytų Vokietijos ir Sovietų Sąjungos tautų draugystę, ryškinti fašizmo nusikaltimus ir kapitalistinės Vakarų Vokietijos negeroves. Būdinga yra Anna Seghers citata: "Man buvo svarbiausia parodyti, kad skilimas, kuris padalija pasaulį į dvi dalis, paliečia net ir intymiausias mūsų gyvenimo sferas; didysis sprendimas nesibaigia politikoj ir ekonomikoj, jis yra neišvengiamas ir meilėje, vedybose ir profesijoje. Nuo jo pabėgti neįmanoma, kiekvienas turi atsakyti į klausimą: už ką ir prieš ką esi?"1 Naujos gairės lietė ne tik turinį, bet ir formą. Pati Anna Seghers, po tam tikro persiorientacijos laiko parašė romanų ir novelių, kurie atitiko naujuosius reikalavimus. Kiti buvę "protesto" rašytojai nesugebėjo taip lengvai prisitaikyti; keli visai nutilo. Pats Brechtas nebepajėgė sukurti naujo dialektinio teatro, pasuko į poeziją.
Apie Brechto santykius su naująja valdžia Vakaruose buvo daug spėliojimų, tuo labiau, kad jis jau penkiasdešimtųjų metų pradžioje buvo pakaltintas formalizmu; tai ypač lietė jo "Antigonės" pastatymą. Vakaruose buvo plačiai cituojamas jo eilėraštis "Die Losung" (Sprendimas), iš "Bu-ckowo elegijų" ciklo, kuris buvo skirtas Rašytojų draugijos sekretoriui Kubai 1953 birželio 17 sukilimo metu ir kuriame dar kartą prasiveržė jo jaunesnių dienų kūrybai būdinga aštri ironija: Įvykus birželio 17 sukilimui, Rašutojų draugijos sekretorius Stalino alėjoje išdalijo atsišaukimus, Kuriuose buvo paskelbta, kad tauta Šiuomi prarado savo valdžios pasitikėjimą Ir galėsianti jj atgauti Tiktai padvigubintomis pastangomis. Ar nebūtų Tokiu atveju paprasčiau, jeigu valdžia Paleistų tautą ir Išsirinktų sau kitą?
Dažnai kartojamas buvo ir Brechto posakis, kad nesą įmanoma kiekvieną biurokratišką teoriją paversti menu, nes "pagal užsakymą gaminami tiktai batai".2 Birželio 17 sukilimas Brechtą, kaip ir kitus intelektualus, užklupo netikėtai, ir jis bent savo oficialiuose laiškuose ir atsišaukimuose (kurie nebuvo ištisai atspausdinti) palaikė oficialią liniją, kad sukilimas buvo sukurstytas "buržuazinių ir antifašistinių elementų". Nežiūrint mažesnių ir didesnių įtampų, Brechtas Rytų Berlyne paliko iki savo mirties 1956 rugpiūčio 14.
Brechto Berlyno ansamblis, kuris pasižymėjo išskirtinai aukštu meniniu lygiu ir puikiais pastatymais, buvo didelis įvykis tuometiniame pokario nuosmukyje. Brechtas į savo ansamblį įjungė jaunų ir talentingų dramaturgų ir režisierių (tarp jų ir iš Mūncheno persikėlus} dramaturgą Peter Hacksą). Buvo galima tikėtis, kad čia buvo padėtas tvirtas pagrindas, ant kurio išsivystys tikrai stiprus ir savitas Rytų Vokietijos teatras. Tačiau taip neįvyko. Dalinai dėl to, kad Brechto epinio teatro ir ypač jo "atsiribojimo efekto" teorijos, kuriomis rėmėsi visa jo dramaturgija, nesiderino su socialistinio realizmo principais, ir jo pasekėjai, kaip ir jis pats, turėjo ieškoti kompromisų. Iš kitos pusės, teatrui, kuris veikia gyvu žodžiu ir tiesiogiu kontaktu, buvo uždėti ypačiai stiprūs cenzūros varžtai; jie dar pastiprėjo po Brechto mirties. Tokiu būdu Rytų Vokietijos teatro repertuaras didele dalimi susidėjo iš lengvų satyrinių pjesių, klasikų, nepavojingų, t. y. nedviprasmiškų istorinių dramų, įvairių adaptacijų ir gausių propagandinių vaidinimų. Tokie talentingi dramaturgai, kaip Peter Hacks, Heiner Mūller, Alfred Matuschke ar Boris Djacenko, neturėjo progų ir galimybių pilnai išvystyti savo talentus. Be to, Brechto įtaka buvo labai didelė; nė vienas jo pasekėjų nepajėgė nuo jos tiek išsilaisvinti, kad jį pralenktų. Tokiu būdu Rytų Vokietijoj neiškilo tokių dramaturgų, kurie galėtų lygintis su Lenkijos Mrožeku, Čekoslovakijos Paveliu Kohoutu, Vaclavu Haveliu. Nepasižymėjo ir į Vakarų Vokietiją pasitraukę dramaturgai.
Socialinis realizmas Rytų Vokietijoj buvo įvestas ir forsuojamas tuo metu, kai jis kaimyniniuose komunistinio bloko kraštuose jau buvo visai nebeefektingas ir kai jo pagrindai jau buvo pradėję svyruoti ir pačioje Sovietų Sąjungoje. Po Stalino mirties ir XX partijos kongreso įvykių Sovietų sąjungoje pasireiškė vadinamasis literatūrinis atodrėkis, kuris prasidėjo su Erenburgo ir Du-dancevo romanais ir savo kulminacinį tašką pasiekė Solženicyno "Ivanu Denisevičium". Ryšium su tuo atodrėkiu galiausiai išsivystė visa dabartinė disidentų ir pogrindžio literatūros šaka. Pažymėtina, kad "Ivanas Denisevičius" (lietuviškas vertimas "Viena Ivano Denisevičiaus diena" išėjo 1963 m.). Rytų Vokietijoj nebuvo spausdinamas. Tų laikų literatūrinį klimatą gerai apibūdina vėlesnis rašytojos Christos Wolf paaiškinimas, kad Solženicyno romanas negalėjo būti spausdinamas, nes Rytų Vokietijos tauta, dar vis dominuojama "smulkiosios buržuazijos", jam dar nebuvusi pakankamai "pribrendusi": "Smulkioji buržuazija pas mus dar vis pavojinga. Neužmirškite, kad jinai palaikė Hitlerį".3 Nebuvo spausdinami ir Franz Kafkos raštai. Rytų Vokietijos intelektualų ir literatų reikalavimai jiems suteikti daugiau laisvės buvo nutildyti. 1956 m. literatūros istorikas Hans Mayer paruošė radiofoninę paskaitą, kurioje jis, tarp kitko, iškėlė ir Kafkos klausimą; jo kalbos transliavimas buvo sustabdytas. Hans Mayer ir Georg Lukacs buvo pakaltinti "buržuaziniu revi-zionizmu". Filosofas E. Blochas prarado profesūrą. 1958 m., Becheriui mirus, jo buvusi kultūros ministerija buvo pakeista naujai įsteigta Kultūros komisija ir perduota Alfred Kurello žinion. (Ji vėliau buvo pakeista į dar griežtesnę ideologinę komisiją, kurią perėmė Kurt Hager). Rezultatas buvo tas, kad ir žymių marksistų pasitraukė į Vakarus, tarp jų ir E. Blochas, Alfred Kantorovvicz ir tas pats Hans Mayer. Pasitraukė ir rašytojas Uwe Johnsonas, kuris Vakaruose išleido kelis gerus romanus, pavaizduojančius Rytų Vokietijos gyvenimą, kontrastuodamas jį su Vakarais. 1959-61 m. būvyje įvyko garsioji Bitterfeldo konferencija, kurios metu W. Ulbrechtas ir A. Kurella rašytojams paskelbė naujas direktyvas, kurios rašytoją turėjo suartinti su jo atvaizduojamu "nauju gyvenimu". Šios direktyvos buvo ypač taikomos jauniems rašytojams, kuriems ryšium su jų darbo prievole buvo įsteigiami ir specialūs literatūriniai seminarai. Šiuose seminaruose dalyvavo, tarp kitų, ir Christa Wolf, Heiner Mūlleris, Sarah ir Rainer Kirschai, Kari Mickelis, Volker Braunas ir Benrd Jentzsch.4
Literatūrinis atodrėkis pradėjo reikštis po 1960 metų, kai vienas po kito pasirodė tokie romanai, kaip Christos Wolf "Der geteilte Himmel" (lietuviškame vertime "Perskeltas dangus"), Manfred Bielerio "Bonifaz", Hermann Kanto "Die Aula" (lietuviškame vertime "Aktų salė"), Stefan Heymo "Die Papiere des Andreas Lenz", Johannes Bob-rovvskio "Levins Mūhle" ir "Litauische Claviere" (lietuviškame vertime "Levino malūnas" ir "Lietuviški fortepijonai") ir Jurek Beckerio "Jakob der Lūgner", kurie greitai sisilaukė Vakarų Vokietijos kritikų ir skaitytojų dėmesio. Pagyvėjo ir teatras. Rampos šviesas pagaliau išvydo Peter Hackso kontraversinė pjesė "Die Sorgen um die Macht", o kiek vėliau ir jo "Moritz Tassovv", taip pat ir Alfred Matuschkės "Van Gogh". Nors Rytų Berlynas 1961 m. apsitvėrė mūro siena, literatūrinis kontaktas tarp abiejų Vokietijų nesumažėjo, priešingai, sustiprėjo. Nežiūrint sporadiškų represijų, prasidėjo procesas, kurio jau nebebuvo įmanoma pilnutinai sustabdyti. Pasirodė įdomios poezijos antologijos, kuriose iškilo nauji talentai, pradėjo ryškėti naujos kryptys. Vakarų Vokietijoj įsigalėjo paprotys komentuoti visus Rytų Vokietijoj spausdinamus kūrinius; jų įvertinimai Rytuose ir Vakaruose neretai buvo labai skirtingi. Be to, Vakarų Vokietijos leidyklos pradėjo persispausdinti geresnius Rytų Vokietijos autorius ir naujai spausdinti tų autorių kūrybą, kuri Rytuose buvo nespausdinama ir kuri greitai pasiekdavo skaitytojus ir anapus sienos. Ši praktika taip išsiplėtė, kad 1965 m. Rytų Berlyne įsisteigė specialus autorių teisėms apginti biuras, iš kurio Rytų Vokietijos autoriai turėjo gauti specialų leidimą savo kūrybai spausdinti kitur.
Naujos literatūrinės kryptys prozoje septintojo dešimtmečio pabaigoje gražiai atsiskleidžia 1968 m. išleistame Christos Wolf romane "Nachdenken ūber Christa T." (Svarstymai apie Christą T.). Pasikalbėjime su lenkų literatūros kritiku Adomu Kžeminskiu, kurio ištraukos buvo atspausdintos "Literatūroj ir mene" (1977.XII.2), autorė ryšium su šiuo romanu taip pasisako: "Mums visuomeninis angažuotumas yra aiškus . . . Dabar turime studijuoti žmogaus vidinio vystymosi ir psichologijos problemas ... tai jokiu būdu ne individualizmas. Mes gana nelengvai išsivadavome iš dogmatizmo, sukūrėm sodresnę asmenybę . . . Man prisiminė senos mūsų diskusijos, jog asmenybei skirta literatūra gali būti žalinga, jog liūdesys nuginkluoja ir t.t. Tačiau pasirodė, jog tai netiesa".
Jau savo pirmame romane "Perskeltas dangus" autorė, nors ir atsargiai, palietė aktualią tematiką, pavaizduodama sunkų dvasinį sukrėtimą jaunos moters, kurios sužadėtinis pasitraukia į Vakarus. Romane daug tragiškų įvykių, sunkiai sprendžiamų konfliktų, bet protagoniste po ilgos ligos suranda jėgų atsikratyti nuo praeities šešėlių ir vėl pozityviai įsijungti į savo krašto gyvenimą. "Christos T." romane išorinių dramatiškų įvykių nedaug, visas konfliktas yra vidinis, sunkiai apčiuopiamas, aiškiai neišreikštas, nes ir neišreiškiamas. Tiktai pati Christa T. galėtų mums savo tragediją atskleisti, bet ji jau mirusi. Visas romanas tad yra bandymas iš Christos užrašų ir jos draugės prisiminimų atkurti šios jaunos, kūrybingos, per anksti mirusios moters gyvenimą, suvokti tą vidinę tragediją, kuri palaužė jos jėgas. Christos T. gyvenimas susideda iš apčiupiamų stadijų: mokytojavimas, studijos, laimingos vedybos, vaikai, svečiai, įsikūrimas naujame name, bandymai rašyti . . . Bet tarp jų lieka daug tuščių vietų, kurias galima bandyti užpildyti tiktai refleksijomis, mąstymais, spėliojimais, prielaidomis, klausimais. Dėl to ir jos portretas, kuris iškyla iš prisiminimų miglos, lieka fragmentinis, išblėsęs, neaiškus. Christa T. yra privilegijuota moteris, jai, atrodo, nieko netrūksta, jos gyvenimas, išoriškai žiūrint, klostosi laimingai, bet romane suskamba aiškios minorinės gaidos: rezignacija, melancholija, nusivylimas. Naujoji žvaigždė — sputnikas — nepasirodo. Romane keliama problematika, kuri yra labai aktuali dabartinėj moterų literatūroj — konfliktas vedusios moters, kurios kūrybiškumą užslopina šeimos ir kasdienybės reikalavimai. Christa T. prieš mus iškyla kaip viena tų jautrių, trapių individų, kurie ieško idealų, svajoja, reikalauja labai daug priva-tiškumo, asmeniškos laisvės. Nežiūrint savo talento, ji tačiau kūrybiškai nepasireiškia; ją slegia ne vien kasdienybės, bet ir visuomenės reikalavimai ir sąžinės graužimas, kad ji nesugeba visų reikalavimų tinkamai suderinti. Christa miršta ne vien nuo vėžio ligos. Bet autorė jos nesmerkia, atvirkščiai, ją net pateisina: "Kas dabar patrauks pečiais ir nusisuks nuo jos, nuo Christos T., ir parodys į didesnius ir prasmingesnius gyvenimus, tas nieko nesuprato. Man buvo svarbu kaip tik ją parodyti". Romanas parašytas lengvu impresionistišku stiliumi, pirmu asmeniu, Christos T. draugės, jos gyvenimo fiktyvinės biografės požiūriu, kuris tačiau neretai sutampa su pačios autorės balsu. Autobiografiniai elementai neslepiami. Christa Wolf, gimusi 1929 m., priklauso tai generacijai, kuri dar asmeniškai pergyveno karo, pokario ir net prieškarinius laikus, ir ši dviguba ar beveik triguba patirtis atsispindi ir jos kūryboje. Autorės paskutinė knyga "Kindheitsmuster" (1977) — buvusių koncentracijos stovyklų kalinių pergyvenimų dokumentacija — irgi yra savo rūšies kelionė į praeitį. Pokario laikų patirtį visai kitaip pavaizduoja Gūnter Kunertas savo pirmame pikareskinio pobūdžio romane "In Namen der Huete" (1967), kuris Rytų Vokietijos kritikų buvo neigiamai priimtas, autoriui prikišant "mechanišką determinizmą" ir kitus ideologinius trūkumus.5 Kunertas priklauso tai pačiai generacijai, kaip Christa Wolf ir taip pat ir Vakarų Vokietijos garsus poetas Hans Magnus Enzensberger, su kuriuo jis kartais lyginamas, ir yra pirmiausia poetas, savo talentu jau anksti atkreipęs dėmesį tokių įžymybių, kaip Becherio ir paties Brechto. Brechtas jį taip pat įvedė į dramaturgiją. Kunertas yra trumpų škicų, alegorijų ir parabolių meistras: Kaip visai bereikalingą prabangą Ksanto karalius Tarsusas savo krašte Uždraudė gaminti tai, ką žmonės Vadino lempomis. Karalius nuo gimimo dienos Buvo aklas.
Beasmeniškumo, biurokratizmo, vienas kitam abejingumo tematiką Kunertas jau buvo palietęs savo kontraversinėj radiofoninėj pjesėj "Monolog eines Taxifahrers" (1962), kurios transliavimas buvo sulaikytas. Keliomis trumpomis eilutėmis Kunertas sugeba sukurti beveik kafkišką atmosferą: Aidų širdkampiuose Sėdi valdininkai. Kiekvienas Pagalbos šauksmas ataidi Su antspaudu.
Žmogaus izoliacijos ir susvetimėjimo tematika dar ryškiau atsispindi jo Vakarų Vokietijoj atspausdintoje poezijoje ir jo 1968 m. išleistame prozos rinkiny "Die Beerdigung findet in aller Stille statt" (Laidotuvės įvyksta visiškoj tylumoj).
Mūsų dešimtmetyj daug diskusijų Vakarų Vokietijos spaudoje sukėlė Ulrich Plenzdorfo romanas "Die neuen Leiden des jungen W." (angliškai išversta: "The new Sorrows of the young W."). Nežiūrint knygos intriguojančio, Goethės romanu paversto pavadinimo, knygos dėmesio centras yra ne tiek joje sprendžiamas naujas meilės trikampis, kiek pats herojus, kurį Vakarų Vokietijos kritikas Marcei Reich-Ranickis lygina ne su Goethės Wer-theriu, o su J. D. Salingerio romano "Catcher in the Rye" protagonistu.6 Romane piešiamas portretas jaunuolio - atskalūno, individualisto, kuris savo protestą prieš visuomenę išreiškia tuo, kad jis nešioja vakarietiškus "džinsus", klausosi vakarietiškos muzikos, skaito vakarietišką literatūrą ir slapčia, atsiskyręs nuo kolektyvo, eksperimentuoja elektriniais išradimais. Nuo to jis galiausiai ir miršta, ištiktas elektros smūgio. Šis, kaip Reich-Ranickis jį vadina, Rytų Vokietijos "Catcher in the Rye", gal daug išliekamos vertės ir neturi, bet mums suteikia įdomų žvilgsnį į Rytų Vokietijos jaunimą.
Tarptautinį pripažinimą Rytų Vokietijos literatūrai atnešė ne jos romanistai ar dramaturgai, o poetai. Poezija, kaip ir proza, pradėjo išryškėti septintojo dešimtmečio pradžioje, kai, šalia Ku-nerto, į poezijos viršūnes pakilo didelis ir originalus talentas, kuris galėjo lygintis su pačiais geriausiais Vakarų Vokietijos poetais: Johannes Bob-rovvski. Kelių metų būvyje išėjo jo poezijos rinkiniai "Sarmatische Zeit" 1961), "Schattenland Štrome" (1962/63) ir jau pomirtinis "Wetterzei-chen" (1966). Šalia poezijos buvo atspausdinti du anksčiau paminėti romanai ir prozos rinkiniai "Boehlendorff', "Mausefest" ir "Der Mahner". Paskutinis jo eilėraščių rinkinys "Im Windge-strauch" buvo išleistas 1970 m. Bobrowskis mirė sulaukęs vos 46 m. amžiaus, 1965 rugsėjo 2. Iš visų modernių vokiečių poetų jis mums lietuviams yra pats artimiausias. Jo kūryba Vakarų Vokietijoj buvo plačiai spausdinama ir aukštai įvertinama. Jam 1962 m. buvo suteikta "Grupės 47" premija.
Bobrowski gimė 1917 m. Tilžėje, nuo 1928 m. gyveno Karaliaučiuje ir prieš pat karą ten pradėjo studijuoti meno istoriją. Karo metu tarnavo kariuomenėj, buvo rusų paimtas į nelaisvę ir iki 1949 m. praleido Sovietų Sąjungoje. Jo seneliai Tilžės apylinkėj turėjo ūkį, ir Bobrovvski iš savo asmeniškų vaikystės ir jaunystės patyrimų gerai pažinojo vokiečių - lietuvių santykius ir įtampas buvusiuose Rytprūsiuose; jis juos ir pavaizduoja savo romane "Lietuviški fortepijonai".
Bobrowskio kūryboje atsiskleidžia gili simpatija ne tik lietuviams, bet ir kitoms mažumoms Vokietijos valstybės ribose, o taip pat ir visiems Vokietijos "rytiniams kaimynams", prieš kuriuos vokiečiai jau nuo kryžiuočių laikų buvo taip žiauriai nusikaltę: "Ta ilga istorija nelaimės ir nusikaltimų", kaip jis ją vadina, "nebepakeistina ir neišpirktina, bet verta vilties ir nuoširdaus bandymo".7 Sekdamas Hamanno ir Herderio pavyzdžiu, Bobrovvskis išsamiai studijavo baltų tautų istoriją ir susipažino su jų kultūriniais lobiais, ypatingą dėmesį skirdamas buvusiems rytprūsių gyventojams, mūsų protėviams, vokiečių kryžiuočių ordino išnaikintų prūsų genčiai. Kaip daug anksčiau Liudvikas Rėza, Bobrowskis senųjų prūsų atminimui dedikavo savo pirmą ilgą eilėraštį "Pruzzi-sche Elegie", atspausdintą 1952 m. "Sinn und Form" žurnale. Bobrowskio kūryba yra didele dalimi jo asmeniškas paminklas, kurį jis toms tautoms pastatė, vieno žmogaus bandymas išpirkti joms padarytą skriaudą, bent savo skaitytojus priversti apie ją pagalvoti. Jo poezija, kuri stovi Klopstocko ir Holderlino tradicijoje, yra savo rūšies modernios odės, kuriose jis, ypač savo "Senųjų prūsų elegijoje", plačiu mastu atskleidžia didingos praeities vizijas, bando ją atkurti ir prisišaukti senos kalbos žodžiais, dievų vardais, įvairiais mitologiniais, istoriniais ar gamtiniais įvaizdžiais ir simboliais. Daug jo eilėraščių susideda iš asociacijomis susietų pavienių žodžių, lyg sapnų nuotrupų, kurie, kaip kokios magiškos formulės, suvokiamos skaitytojo pasąmonėje. Dėl to Bobrowskį sunku versti; į lietuvių kalbą jo "Sarmatijos laiką" puikiai išvertė didelis žodžio meistras Kazys Saja. Bobrovvskio naudojami asmeniški simboliai ne visiems skaitytojams lengvai suprantami, bet jis nerašė sau, atvirkščiai, ieškojo komunikacijos: Taip, aš šneku į vėją. Ar tu mane išgirsi? Lietus ateina, ir miglos, sniegas ateina, aš kalbu į vėją. Ar tu išgirsi mane?
MIKAS ŠILEIKIS Varpininkas Detalė (aliejus)
Bobrovvskis buvo giliai tikintis krikščionis - protestantas, ir jo gilus humaniškumas, kurį pabrėžia Rytų Vokietijos kritikai, atsiskleidžia paskutinėse eilutėse jo paskutinio eilėraščio "Das VVort Mensch" (Žodis Žmogus): Kur meilės nėra ten to žodžio netark. •
Bobrovvskio poezija daugiausia orientuojasiį praeitį, nors jo vėlesnėje kūryboje jaučiamas naujas posūkis į dabartį. Buvo spėliojama, kad jo 1963 m. parašytas eilėraštis "Die Antwort" (Atsakymas) buvo skirtas kaip tik tuo metu nutildytam jo draugui ir bendraminčiui, poetui ir "Sinn und Form" žurnalo redaktoriui P. Hucheliui. Štai paskutinis sukrečiantis šio eilėraščio posmas: Tie, kurie mane pakasą po šaknimis, girdi: jis kalba į smėlį, kuris užpildo jo burną — taip smėlis kalbės, ir taip šauks akmuo, ir taip skris vandenys.
Peter Huchelis priklauso tai generacijai poetų, kurie pradėjo reikštis dar Weimaro respublikos laikais, bet nuo "Sinn und Form" žurnalo įsteigimo buvo daugiau žinomas kaip redaktorius negu kaip poetas. Kai jo žurnalas buvo sustabdytas ir jis iš redaktoriaus pareigų atleistas, Huchelis paskutiniam "protesto" numery, o po metų ir Vakarų Vokietijoj išleistame poezijos rinkinyj "Chauseen Chauseen" prabilo tokiu stipriu ir originaliu balsu, kad jis kai kurių kritikų net buvo pavadintas Rytų Vokietijos Pasternaku. Geriausi šio rinkinio eilėraščiai yra kontempliatyvūs, juose dominuoja šalčio, žiemos, nykumo ir nevaisingumo įvaizdžiai, ir jie persunkti tokia melancholija, kuri jokiu būdu nesiderina su socialistinio realizmo reikalavimais ir kuri prieštarauja ir jo paties ankstyvesnei kūrybai. Nuo 1962 m. Huchelis apie dešimtmetį buvo pasmerktas izoliacijai, 1971 m. gavo leidimą išvykti ir tuoj po to Vakarų Vokietijoj atspausdino dar vieną poezijos rinkinį "Gezahlte Tage" (Suskaičiuotos dienos). Neseniai, jau 77 m. amžiaus, jis Briuselyje laimėjo "Europalijos" literatūrinę premiją, dėl kurios jis konkuravo su G. Grassu. Reiner Kunze, kuris Hucheliui paskyrė net kelis eilėraščius, jo pasitraukimą iš Rytų Vokietijos taip komentuoja: Išsilavinusi tauta Peter Huchel apleido Rytų Vokietijos liaudies respubliką (žinia iš Prancūzijos) Jis išvyko Laikraščiai jokio nuostolio neskelbė.
Kunzės eilutėse atsispindi posūkis į kritišką, beveik poleminę poeziją, kurią jau pastebėjome Kunerto kūryboje. Šis naujos rūšies angažuotumas, nukreiptas ne į kitų, kapitalistinių šalių, bet į savo krašto negeroves, tapo būdingu grupelei jaunesnių poetų, suteikiančių (ar suteikusių) Rytų Vokietijos poezijai naują, ryškų ir savitą atspalvį. Šitie "Brechto įpėdiniai", kaip jie kartais vadinami, žiūri į poeziją kaip į priemonę išreikšti visuomenės negeroves ir prieštaravimus; jų poezija artima Brechtui ne tik dvasia, bet ir forma. Jų iškiliausi atstovai šiuo metu yra Reiner Kunze ir Wolf Biermannas. Abiem poetams buvo atimtas leidimas sugrįžti į Rytų Vokietiją, jie šiuo metu gyvena Vakarų Vokietijoj.
Gabiausias Rytų Vokietijos satyrikas yra Wolf Biermannas. Jo talentas ryškiausiai atsispindi jo lengvose, eiliuotuose posmeliuose, kuriuos ji mėgsta pats interpretuoti, skambindamas gitara. Vakarų spaudoje buvo dažnai cituojamas vienas jo posmelis iš ciklo "Buckovver Balladen", kurio pavadinimas primina Brechto "Buckovvo elegijų" ciklą: Jis stovi už socializmą Ir už naują kraštą, Bet Bukovo valstybės Jis nebegali pakęsti.
Biermanno mokytojai, šalia Brechto ir Hans Eislerio, buvo Francois Willon, Kurt Tucholsky, Franz Wedekind ir Heinrich Heine. Aiškus "hei-niškas" tonas suskamba sekančiame posmely apie Berlyno padalijimą:
Dvi rankas turi mano tėvynė, Viena kaip sniegas, kita kaip ugnis, Kai jos mane apkabina, Man suskauda širdis.
Berlyno padalijimo tema Biermannas 1961 m. buvo parašęs pjesę "Berliner Brauttag", kurios pastatymas buvo atšauktas generalinių repeticijų metu, o pačiam auotriui uždrausta viešai pasirodyti. Biermanno biografija įdomi: jo tėvas, senas komunistų partijos narys, žuvo 1943 m. nacių koncentracijos stovykloje, o jis pats 1952 m., tuomet šešiolikmetis, paliko Hamburgą ir persikėlė į Rytų Berlyną, kur studijavo filosofiją ir politinę ekonomiją ir kurį laiką darbavosi Berlyno teatro ansamblyje. Biermannas jau vien savo biografija, o taip pat ir savo eilėraščių "liaudišku" tonu turėjo idealias kvalifikacijas tapti tikru "liaudies poetu", bet vietoj to labai greitai tapo kontra-versiniu ir pagaliau visai nepageidaujamu. Kai jam 1965 m. buvo suteiktas leidimas pasirodyti Vakarų Vokietijoj, Biermannas ten išleido savo eilėraščių rinkinį "Die Drahtharfe" (angliškame vertime "The Wire Harp"); ši jo "Vielos arfa" tiek Vakarų, tiek Rytų Vokietijoj sukėlė tikrą sensaciją. Rytų Vokietijoj jo eilėraščiai buvo perrašomi ir ėjo iš rankų į rankas, o pati knygutė juodoj rinkoj buvo pardavinėjama po 30-40 markių.
Eilėraštyje "Tischrede des Dichters" Bier-mannas apibūdino poeto rolę tokiais žodžiais: Aš jums turiu dainuoti apie džiaugsmą naujų laikų, bet jūsų ausys yra kurčios nuo kalbų. Pasidarykite tikrovę džiaugsmingesnę! Tada jums nebereikės ieškoti surogato mano dainose. Piliečiai, kai jūs susikursit saldų sau gyvenimą, jums mano rūgštus vynas bus skanus. Poetas — ne cukrus.
Sekdamas savo apibrėžtį, kad "poetas — ne cukrus" (vokiškai: "Der Dichter ist kein Zuckersack"), Biermannas nepripažįsta neliečiamų temų. Nepri-sibijo ir sodrių išsireiškimų. Viename posmelyje apie "kovos draugą" Eldridge Cleaver randame vaizdžią frazę apie "didžiulį negrišką pasturgalį, kuris užsisėdo ant Baltųjų rūmų". Tame pačiame eilėraštyje, skirtame visiems jo "kovos draugams" ("Gesang fūr meine Genossen"), jis apdainuoja "išduotą revoliuciją", smerkia represijomis pasiektą taiką: Aš dainuoju apie taiką kare ir aš dainuoju apie karą šioje tris kartus prakeiktoje, žudikiškoje taikoje, kuri yra kapynynų taika, kuri yra taika už grotų, kuri yra taika po bizūnu.
Biermannas yra pilna to žodžio prasme visuomeniškas poetas, ir daugelis jo eilėraščių yra jo asmeniški komentarai apie aktualius įvykius; nuo to kartais nukenčia jų kokybė. Be to, praėjus aktualijai, gali praeiti ir eilėraščio išliekama vertė. Biermannas buvo taip įpykintas jam skiriamų represijų, kad 1968 m. Vakarų Vokietijoj atspausdino dar vieną rinkinį su iššaukiančiu pavadinimu "Mit Marx-und-Engelszungen" ("Markso ir Engelso liežuviais"; galėtų taip pat reikšti "Markso ir angelų liežuviais"). Dėl to Rytų Vokietijos spauda jį apkaltino "egocentriškumu", "skepticizmu", "anarchistinės filosofijos" ir "buržuazinio individualizmo" propagavimu, taip pat "perversiškumu" ir net jo "tėvo atminties išdavimu".8 Vieši jo pasirodymai ir plokštelių gamyba buvo uždrausta, o jo vardas visai išnyko iš literatūros istorijų ir antologijų puslapių.
Biermanno reikalas jau tada Rytų Vokietijai kainavo daug simpatijų kairiųjų Vakarų rašytojų ir intelektualų tarpe. Viešai prieš ją pasisakė net Peter VVeiss, kontraversinių pjesių "Marat/Sade" ir "Trotzki im Exil" autorius: "Socialistinė visuomenė turėtų būti pakankamai stipri, kad ji galėtų priimti ir skirtingus, kritiškus balsus. Aš nesu joks draugas Bonnos vyriausybės, bet, nežiūrint visų priekaištų, kurie man buvo daromi, ligi šiol dar visgi galėjau atspausdinti kiekvieną savo kūrinį, pastatyti savo pjeses".9 1976 m. Biermannas vėl gavo leidimą pasirodyti Vakarų Vokietijoj, bet savo triumfališkų gastrolių metu prarado teisę sugrįžti. Tai juo labiau ironiška, kad Biermannas save laiko lojaliu savo krašto piliečiu, tiki į socialistinės - komunistinės santvarkos pranašumą ir tvirtina, kad Rytų Vokietija esanti "geresnė" už Vakarų ("Die Zeit", 1976.XI.26). Jo ištrėmimas sukėlė didelę protesto bangą ir Rytų Vokietijos intelektualuose, buvo renkami parašai peticijai. Už Biermaną, tarp kitų, pasisakė poetai Reiner Kunze ir Sarah Kirsch; jie irgi buvo priversti Rytų Vokietiją palikti. Vyriausybės reakciją ir rašytojų situaciją niekas negali vaizdžiau apibūdinti, kaip citata iš Biermanno "atviro laiško", skirto jo bičiuliui filosofui Robert Havemannui ir paskelbto Hamburgo savaitraštyj "Die Zeit" (1977.III.4): "Jie yra tokioj panikoj, kaip jau seniai nebuvo. Mūsų mažieji kunigaikščiai, jie dar mus visus išžudys, jiems tai nieko nepadės, bet jie vis tiek tai darys. Kas aprašys tą terorą, kuris dabar pasileido? Kasdien naujos Jobo žinios apie areštus, apie vieną tardymą po kito, apie kabinė-jimąsi, grasinimus, be termino atleidimus. Kas parašys vadinamųjų mažųjų žmonių pasipriešinimo kroniką?"
Šiuo metu daugiausia cituojamas ir tarptautiš-kai įvertinamas yra poetas Reiner Kunze, kuris nuo 1977 m. irgi gyvena Vakarų Vokietijoj. Šalia jo Vakarų Vokietijoje išleistų poezijos knygų "Sen-sible Wege" ir "Zimmerlautstaerke", 1976 m. pasirodė ir prozos rinkinys "Die wunderbaren Jahre", kuris tuoj pat buvo išverstas į anglų kalbą pavadinimu "The vvonderful years" ir susilaukė daug dėmesio ir amerikiečių spaudoj. Šioje knygutėje, kurios pirma dalis susideda ir tėvo ir dukters poetinio dialogo, Kunze keliais sakiniais sugeba daugiau pasakyti apie Rytų Vokietijos dogmatiškai auklėjamą jaunimą ir jo "tylų protestą", negu tai pajėgė padaryti ištisi romanai. Paskutinė šios knygutės dalis, pavadinta "Cafė Slavia", skirta persekiojamų ir žuvusių Čekoslovakijos poetų atminimui. Po šios knygutės atspausdinimo Kunze, kuris jau ilgesnį laiką buvo nemalonėje ir savo padėtį dar paaštrino užstodamas Biermanną, dabar jau tapo aiškiu "liaudies priešu". Kunze pats aiškina, kad jo knygutė esanti "melo priešas" ("Die Zeit", 1976. XI.26). 1977 rudenį Kunzei buvo suteikta aukščiausia Vakarų Vokietijos literatūrinė premija — Būchnerio premija. Kilęs iš paprastos darbininkų šeimos, Kunze iŠ pradžių buvo dėkingas už jam suteiktą galimybę mokytis, studijuoti ir rašyti, bet savo pirmus konfliktus turėjo jau savo studentavimo laikais. Be abejo, Kunzės akiračius žymiai paveikė jo kontaktas su Čekoslovakijos literatūra, kurią jis vertė į vokiečių kalbą. Kunze vedė čekoslovakę odontologę, su kuria jis susipažino korespondenciniu būdu; jo ryšiai su Čekoslovakija dar daugiau sustiprėjo, kai jam nuo 1961 iki 1963 m. ten teko gyventi. Kaip daug kitų komunistų - idealistų, Kunze buvo giliai sukrėstas 1968 m. Sovietų invazija į Čekoslovakiją ir viešai prieš ją protestavo — išstojo iš partijos. Praradęs valdžios pasitikėjimą, Kunze su šeima gyveno mažame Tiuringijos miestelyje, pasmerktas oficialiai izoliacijai, kuri atsispindi jo eilėrašty)' "December":
miestas, žuvis, be judesio tu stovi gelmėse užšalęs virš mūsų dangus peržiemoti snukiu prie žemės.
Kunze vengia didelių žodžių, jausmų išliejimo, egzaltacijos, gražbylystės. Jo poezijai būdinga mini-malinių eilėraščių forma, taupus žodis, iki minimumo suglausta eilutė: Apie cenzūros būtinumų Retušuoti galima viską Išskyrus negatyvą mūsų viduje
arba:
Nokturnas Miege tu neateini Ir tu bijai Mano mintyse tu pamatei sapną mano žudiką.
Kunzei nesvetima ir satyra. Dažnai cituojamas jo eilėraštis "Das Ende der Kunst" (Meno galas): Tau nevalia, tarė pelėda tetervinui, tau nevalia dainuoti apie saulę saulė nėra svarbi
Tetervinas išėmė saulę iš savo dainos Tu esi menininkas pasakė pelėda tetervinui
Ir jau užviešpatavo tamsa.
Kunze tačiau iš prigimties nėra satyrikas, kaip Biermannas, o trapus, švelnus lyrikas. Dėl to ir jo satyra nėra agresyvi ar pikta; jo poezijoj daugiau rasime tylaus liūdesio negu kandumo. Kunzės kūryboje atsispindi jautri, lengvai pažeidžiama, harmonijos ieškanti siela, vilties prošvaistės. Tikėjimas į šviesesnę ateitį gražiai sušvinta paskutiniame posmely eilėraščio "Zuflucht noch hinter der Zuflucht", irgi skirto P. Hucheliui: Ką darai, klausia dievas, Viešpatie, sakau, lyja ką galima daryti O jo atsakymas auga žaliuodamas pro visus langus.
Vokiečių spaudoj šiuo metu daug diskutuojama apie "dvi literatūras", "tris literatūras" arba, G. Grasso žodžiais, "dvi valstybes ir vieną literatūrą", nes jau dabar kyla klausimas, kaip ir kur klasifikuoti Rytų Vokietiją palikusius rašytojus ir poetus. Dabartiniam intelektualų egzodui tebevykstant, sunku numatyti, kiek ir kas jo dar bus paliesti ir kaip ši nauja literatūrinė šalna galiausiai paveiks tolimesnį Rytų Vokietijos literatūros išsivystymą.
1. Hans-Jiirgen Geerdts, Literatur der DDR, Stuttgart 1972, p. 103. 2. Bertolt Brecht, Gesammelte Werhe, Frankfurt 1967, XIX, p. 545. 3. Hans Dieter Sander, Geschichte der schonen Literatur in der DDR, Freiburg, 1972, p. 219. 4. John Flores, Poetry in East Germany, New Haven 1971, p. 15.
6. Marcei Reich-Ranicki, Zur Literatur der DDR, Mūnchen 1974, p. 135. 7. Johannes Bobrovvski, Selbstzeugnisse und Beitrilge iiber mein Werk, Berlin 1967, p. 23. 8. M. Reich-Ranicki, o.c, p. 140. 9. O.c, p. 161; "Die Zeit", 1965.XII.17. Šiame straipsnyje (mano vertime) cituojamų eilėraščių originalai yra šiuose rinkiniuose: Uwe Berger, Lyrik der DDR, Berlin 1974; Michael Hamburger, ed., East German Poetry: an Anthology, Nevv York 1973; John Flores, Poetry in East Germany, New Haven 1971; Reiner Kunze, Zimmerlautstaerke, Frankfurt 1972; Gregor Laschen, Lyrik aus der DDR, Zii-rich/Koln, 1973. Literatūra: Berger, Uwe, Lyrik der DDR, Berlin 1974. Flores, John, Poetry in East Germany, New Haven 1971. Geerdts, Hans-Jiirgen, Literatur der DDR, Stuttgart 1972 Hamburger, Michael, ed., East German Poetry: an Anthology, New York 1973. Keith-Smith, Brian, ed., Essays on Contemporary German Literature, London 1966. Mayer, Hans, Zur deutschen Literatur der Zeit, Reinbeck 1967. Reich-Ranicki, Marcei, Zur Literatur der DDR, Munchen 1974. Laschen, Gregor, Lyrik aus der DDR, Zūrich/Koln 1973. Sander, Hans-Dieter, Geschichte der schonen Literatur in der DDR, Freiburg 1972
|
|
|
|