|
|
LIETUVIŠKAS GIUSEPPE VERDI NABUCCO PASTATYMAS CHICAGOJE |
|
|
|
Parašė ALGIS ŠIMKUS
|
Energingoji Chicagos lietuvių opera savo gerbėjų neapvylė ir šj pavasarį. Šiais metais ji balandžio 1 Marijos aukštesniosios mokyklos auditorijoje pastatė daugeliui lietuvių dar iš viso nematytą Giuseppe Verdi "Nabucco". Tai viena pirmųjų šio produktyvaus ir vis dar labai populiaraus tipingai itališko kompozitoriaus operų. Ji parašyta po dviejų nepavykusių operinių bandymų, kai Verdi jau net buvo pareiškęs, jog jis jau daugiau niekada nesiimsiąs komponuoti. Su "Nabucco" opera Verdi tačiau iš karto susilaukė milžiniško pasisekimo. Su šia opera, paties kompozitoriaus žodžiais, prasidėjo jo tikroji muzikinė karjera.
Nors "Nabucco" turinys yra gerokai sumaišytas, labai painus ir daug kur tiesiog neįtikėtinas, joje išreikštas asirų pavergtų žydų laisvės ilgesys atitiko tada austrų okupuotos Italijos politines nuotaikas bei muzikinį skonį. Ši opera greitai pasklido po visą kraštą, ir Verdi netrukus tapo geriausiai apmokamu italų kompozitorium. "Nabucco" operoje jau aiškiai pasireiškė Verdi operinis genijus, nors tada jis dar ir nebuvo pilnai išvystęs savo nuostabaus muzikinio išradingumo, kurio pagalba vėlesnėse operose jis išmoko puikiai užmaskuoti kartais tolygiai negyvenimiškus teksto logikos trūkumus. Šioje operoje taip pat dar aiškiai jaučiamos Bellini ir kitų to laiko kompozitorių įtakos.
Dabar "Nabucco" nėra dažnai statoma. Tačiau nereikia pamiršti, kad Verdi nemarioji operinė didybė prasidėjo tik 1851 m. su "Rigoletto" pastatymu, dar tik po devynerių metų, per kuriuos jis parašė net vienuolika dar silpnesnių ir dabar retokai prisimenamų operų. "Nabucco" yra svariausias jo ankstyvojo periodo kūrinių, viena labiau įkvėptų jo gausių operų.
Dirigentas Alvydas Vasaitis, pasirinkdamas šią jos kompozitoriui pasisekimą atnešusią operą, buvo jau apsčiai metų dirbęs su lietuvių opera akom-paniatoriaus ir dirigento pavaduotojo pareigose. Jis jau taip pat buvo išbandęs savo jėgas ir diriguodamas du pavienius operų spektaklius. Sprendžiant iš perpildytos salės plojimų, Vasaitis savo pirmojo savarankiško pastatymo egzaminą išlaikė. Premjeroje opera praėjo sklandžiai ir be pastebimų sutrikimų. Gausūs chorai ir solistų ansambliai skambėjo švariai ir suderintai. Jaunų profesionalų muzikų orkestras, sekdamas dirigento aiškius, nors ir stambokus, mostus, grojo apvaldytai, tvarkingai ir muzikaliai. Gaila tik, kad dirigentui premjerinės įtampos neteko išlaikyti per visus spektaklius.
Trečiajame (antrojo negirdėjus), jo platūs mostai ne visur beišgavo iš orkestro reikiamą tikslumą bei švelnumą ir leido ne vienoje vietoje užstelbti solistus. Šį vakarą net ir garsusis trečiojo veiksmo pavergtų žydų choras neišlaikė savo svajingai kilnios rimties, orkestrui pernelyg iškėlus jo valsą primenantį taktą ir tuo išblaškant dramatinę nuotaiką. Scenoje kiekvienas spektaklis turi būti "premjera". Stropiam ir ambicingam dirigentui reikia iš to pasimokyti ir pasistengti su laiku įgyti kiek daugiau precizijos judesiuose ir jautresnio atliekamos muzikos išgyvenimo.
Sopranas Dana Stankaitytė įtikinamai atliko vedamąjį klastingosios Nabucco dukters Abigailės vaidmenį. Tai viena sunkesniųjų operinėje literatūroje partijų. Verdi ją specialiai taikė žymiajai to laiko La Scala teatro primadonai Giuseppinai Strepponi, kurią jis vėliau vedė. Stankaitytė šiame reikliame vaidmenyje paliko atmintiną įspūdį. Ji Vaizdai iš Nabucco operos pastatymo Chicagoje. 264 psl. nuotraukoje: centre — Dana Stankaitytė (Abigailė), dešinėje — Bernardas Prapuolenis (Babilono vyr. kunigas). Šio puslapio nuotraukoje: priekyje iš kairės — K. Kogutaitė (Anna), Stephan Wicik (Ismaelis), J. Vaznelis (Zaccarijas), M. Momkienė (Fenena), D. Stankaitytė (Abigailė). Abi nuotraukos Jono Kuprio.
nė karto nesudvejojo jo tiesiog neįmanomų intervalų ir slinkčių labirintuose, nors vietomis šios galingos solistės balse ir pasijusdavo kiek jai neįprasto susilaikymo. Lietuvių operos patikimasis baritonas Algirdas Brazis pirmaujančioje Nabucco rolėje daug prisidėjo palaikydamas viso operos ansamblio lygį. Jo vis dar galingas balsas skambėjo lanksčiai ir išlygintai, o Metropolitan operoje įgytas vaidybinis stilius tarnavo sektinu pavyzdžiu visam kolektyvui.
Bosas Jonas Vaznelis sukūrė įspūdingą ir išgyventą žydų vyriausio kunigo (operos originale — pranašo) Zaccarijo vaidmenį. Kaip balso, taip ir vaidybos atžvilgiu šią rolę tenka laikyti viena geriausių šio mūsų populiaraus dainininko karjeroje, nors paskutiniajame spektaklyje jis ir parodė balsinio nuovargio žymių.
Sopranas Margarita Momkienė dainavo Nabucco dukterį Feneną, įsimylėjusią į Jeruzalės karaliaus vaikaitį Ismaelį. Pastarąjį pirmuosiuose dviejuose spektakliuose vaidino mums jau įprastas lietuviškai dainuojąs lenkų tenoras Stefan Wicik. Ši įsimylėjusių pora buvo gerai vaidybiškai pasiruošusi ir balso atžvilgiu atliko savo partijas be priekaištų. Trečiajame spektaklyje Ismaelio vaidmenyje matėme kanadietį Rimą Strimaitį. Šis jau antru kartu lietuvių operoje dainuojąs solistas sukūrė simpatingai patrauklų charakterį, ir jo švelnus, lyrinio atspalvio balsas gerai jungėsi į visą ansamblį.
Solistų tarpe negalima šilčiau nepaminėti dabar profesionaliniame Chicagos simfonijos orkestro chore dainuojančio Bernardo Prapuolenio. Pagalbiniame Babilonijos vyriausio kunigo vaidmenyje jis išsiskyrė savo gerai valdomu sodriu balsu ir nuosaikia vaidyba. Julius Savrimas Abdalla vaidmenyje ir Catherine Kogutaitė Zaccarijo sesers Annos rolėje tinkamai papildė solistų sudėtį.
Chicagos lietuvių operos choras, kaip jau ne viename buvusių pastatymų, buvo taip pat vienu pagrindinių "Nabucco" operos veikėjų. Šioje chorais gausioje operoje choristai turėjo gausių progų pasirodyti įvairiais junginiais, vaizduodami žydus, asirus, minią, kareivius, žynius, šventyklos mergaites ir kitus. Choras buvo išimtinai gerai paruoštas, skambėjo švariai ir savo uždavinius atliko sklandžiai.
Balerina Violeta Karosaitė, asistuojama Anne Acceturo ir Dovilės Užubalytės, atliko neilgą trečiojo akto šokį. Scenos vadovu šiais metais lietuvių opera pasikvietė buvusį New York Opera Company režisierių David Hicks, dabar dėstantį garsiojoje New Yorko Julliard muzikos mokykloje ir statantį operas įvairiuose JAV teatruose. Šis patyręs profesionalas galų gale išblaškė mūsų tarpe įsigalėjusį mitą, kad lietuviškųjų choristų yra neįmanoma sceniškai apvaldyti ir apipavidalinti jų grupinių scenų. "Nabucco" operoje staiga pranyko mums įprastų tuščiai bestoviniuojančių ir į dirigentą bežiopsančių sustingusių choristų masės. Kiekvienas choro išėjimas turėjo gerai suprantamą paskirtį, ją aiškiai žinojo ir tinkamai įvykdė. Gero įspūdžio padarė net ir įvestos pavienių choro narių mizanscenos.
Italijoje gamintos paprastos, bei stilingos ir meniškos dekoracijos bei iš profesinės teatro reikmenų bendrovės išnuomoti drabužiai taip pat daug prisidėjo, priduodami pastatymui orumo ir patrauklumo. Su "Nabucco" pastatymu Chicagos lietuvių opera įžengė jau į 22-uosius veiklos metus. Bet kokiu mastu matuojant, tai įspūdingas lietuvių išeivijos tautinio gajumo ir kultūrinio judrumo pasireiškimas. Pradėjusi su nepatyrusio kolektyvo kukliais populiariųjų tarptautinių operų pastatymais, Chicagos lietuvių opera, laikui bėgant, pateikė mums ištisą eilę esamose sąlygose visiškai priimtino meninio lygio spektaklių. Dar ir šiandieną daugelis su malonumu prisimename lietuviškuosius Carmen, Pajacų, Aidos, Fidelio, Likimo galios ir kitus pastatymus. Tačiau tautinės kultūros atžvilgiu atmintiniausiais šios lietuvių operos nuopelnais ateičiai išliks jos darbas, įdėtas pastatant net penketą originalių, Lietuvoje dabar neįmanomų pastatyti, lietuviškų operų. Nors pažangesnėms šių operų, kaip ir visada pasaulyje, plačioji publika ir neparodė visuotinio susižavėjimo, jų pastatymų aidai greitai pasiekė kultūros reikalais besisielojančius, partijos "linijomis" suvaržytus, tautiečius tėvynėje ir buvo plačiai diskutuojami. Šiuo atžvilgiu net ir iškiliausi lietuviškos Traviatos ar Meilės eleksiro pastatymai šioje Atlanto pusėje panašaus atgarsio niekada neiššauks.
Po 22 metų sėkmingos veiklos mūsų lietuviškoji opera noromis nenoromis pradeda atsidurti dviejų natūraliai iškilusių tendencijų kryžkelėje. Pirmiausiai, ne vienas jau daugiau kaip 20 metų joje dainuojąs solistas neišvengiamai pradeda artėti į savo pilnutinio balsinio pajėgumo popietę. Pasitraukus Stasiui Barui, jau kelinti metai tenka pergyventi tenorų krizę. Nepermaldaujamai artėja ir baritonų, bosų ir net mezzo-sopranų klausimai. Dabartiniams solistams prilygstančio lietuviškų dainininkų prieauglio nedaug tesimato. Jei kurie naujai besivystančių solistų ir parodo daugiau duomenų, jie greitai įsitraukia į "pilno laiko" profesinę veiklą, kaip pavyzdžiui L. Šukytė, ir vienkartiniams lietuviškiems operų pastatymams nepajėgia atrasti nei laiko, nei jėgų. Laimei, mūsų operos choras dar pasirodė sugebąs sėkmingai atsijauninti. Pasitraukus eilei veteranų choristų, dabar scenoje matome nemaža jaunesnių veidų, kurie kartu su daugiau patyrusiais dainininkais vis dar išlaiko šio choro pasiektą lygį. Alvydo Vasaičio įsijungimas į operos vadovų eiles padarė ir dirigentų klausimą mažiau jautrų, nors jų profesinis amžius ir šiaip yra žymiai ilgesnis. Todėl lietuviškoji opera dar gali eilę metų egzistuoti, nors ir priversta savo darbą tęsti su kasmet mažiau įspūdingu solistų sąstatu.
Antroji mūsų operos problema — tai repertuaro klausimas. Tobulai pavykusių, genialių operų pasaulinėje literatūroje yra nuostabiai kuklus skaičius. Jų tarpe tokių, kurias galima pastatyti su ribotomis išgalėmis, nėra nė dviejų tuzinų. Ir daugumas tokių mūsų operų 12 metų laikotarpyje jau buvo pastatytos. Todėl kiekvienais metais suradimas dar nestatytos pirmaeilės operos tampa vis sunkesne užduotimi. Scenoje dėkingų ir populiarių operų trūkumas nėra vien mūsiškės operos bėda. Ją jaučia viso pasaulio teatrai, nors jų padėtis šiuo atžvilgiu yra kiek geresnė. Turėdami ilgesnius sezonus ir žymiai platesnę publiką, jie gali tas pačias operas nuolat kartoti, savo repertuarą papildydami vien viena kita naujųjų operų. Lietuviškoji Chicagos opera, sezone teišgalėdama pastatyti tiktai vieną veikalą, jau gyvenimiškai patyrė, kad, savo siauram publikos rateliui mažai tesikeičiant, kartojimas jau statytų operų nėra populiarus ir atneša vien piniginių nuostolių. Todėl, neišgalint imtis didžiųjų operų, reikalaujančių mūsų išgales prašokančių solistų, orkestro ir technikinių priemonių, belieka du keliai. Arba teks pasitenkinti, kaip paskutiniais dvejais metais, lengvesnėmis antraeilės vertės žymiųjų kompozitorių operomis, arba reikės uoliau pradėti ieškoti naujų, scenoje dar neišbandytų, neišskiriant nė lietuviškųjų, operų, kurių pastatymuose mūsų publika išmoktų, kaip "Jūratėj ir Kastyty", kreipti daugiau dėmesio į naujų kūrinių idėjas ir muziką, užuot patogiai smaguriavusi atmintinai žinomomis melodijomis, atliekamomis solistų ir dirigentų interpretacinėmis plonybėmis.
Reikia tikėtis, kad mūsų operos vadovai šių galimybių ribose atras teisingą kelią ir šis nusipelnęs ansamblis mus dar ilgai gaivins visapusiškai meniškai vertingais pastatymais.
|
|
|
|