Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EURIPIDO "TROJIETES" IR GENOCIDAS MELO SALOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS ZARANKA   
1. Trojietiškoji Euripido trilogija
415 metais prieš Kristų, pavasarį, Euripidas dalyvavo Atėnų Didžiųjų Dioniso švenčių dramos konkurse su trimis tragedijomis: Aleksandru, Pala-medu ir Trojietėmis bei satyrine pjese Sisifu. Pirmąją vietą laimėjo Ksenoklis, mums beveik nepažįstamas autorius. Iš Euripido trilogijos iki šių dienų teišliko Trojietės, o kitų dviejų tragedijų, taip pat priklausančių Trojos ciklui, turinys tegali būti atkurtas bendrais bruožais, pasiremiant fragmentais, išsaugotais senovės rašytojų veikaluose ar Egipto papyruose, mitografų pasakojimais bei plastinio meno paminklais. Kadangi Euripido kūryboje ši trilogija yra galbūt vienintelė, kurioje trijų dalių veiksmas siejasi tarpusavyje, tai, atkūrus dingusias tragedijas, būtų tiksliau suprantama ir išlikusioji drama. Per paskutinius du šimtmečius daug klasikinių filologų bandė Aleksandrą ir Palamedą atkurti, tarp jų ir šių eilučių autorius savo doktorato disertacijoje, 1973 m. apgintoje Liuveno Katalikų Universitete.1 Reikia pripažinti, jog šios rūšies darbuose rezultatai dalinai pasilieka tik spėliojimais. Taip, pavyzdžiui, tik vieneriais metais vėliau po mano disertacijos Londone paskelbtas papyras su Aleksandro santrauka rodo, kad reikia kai ką pataisyti ir manojoje rekonstrukcijoje.2 Deja, ta santrauka, tarp kitko nepilnai išsaugota, visų neaiškumų irgi nepašalina.

2. Aleksandras
Veiksmas vyksta karališkuose Trojos rūmuose. Prologe, mano nuomone, deivė Afroditė pasakoja, jog prieš 20 metų karalienė Hekabė, laukdamasi gimsiančio sūnaus, sapnavo pranašingą sapną: pagimdysianti fakelą, kuris padegsiąs visą Troją. Todėl karalius Priamas atidavė gimusį sūnų piemeniui, kad išmestų jį neapgyventoje vietoje žvėrims. Bet piemuo, pagailėjęs kūdikio, neįvykdė karaliaus įsakymo, o išauklėjo Aleksandrą kaip savo sūnų, pavadinęs jį Pariu. Hekabė, apverkdama kadaise pražuvusį sūnų, prikalbėjo Priamą rengti kasmet jo garbei sporto rungtynes. Per dvidešimt metų išaugęs į puikų jaunikaitį Aleksandras-Paris, kitų piemenų laikomas įžūliu, nenori atiduoti karaliaus pasiųstiems žmonėms savo mėgstamo jaučio, skiriamo būti rungtynių premija. Pasiuntiniai ir piemenys supančioja Parį, jį atveda pas karalių ir apskundžia kaip neklaužadą. Jaunuolis apsigina nuo skundikų ir pareiškia norą dalyvauti sporto rungtynėse, kad taip atgautų savo mėgstamą jautį. Priamas, nepaisydamas savo sūnaus Deifobo prieštaravimo, leidžia piemeniui-vergui dalyvauti rungtynėse, paprastai skirtose tik laisviesiems. Tariamasis vergas nugali visose varžybose Hektorą, Deifobą ir kitus kunigaikščius bei didikus ir gauna iš karaliaus nugalėtojo vainiką. Kilnusis Hektoras priima be priekaištų pralaimėjimą, bet Deifobas ir jo palyda prikalba karalienę Hekabę, kad nužudytų išpuikusį vergą, dalyvavimu varžybose išniekinusį pražuvusio Aleksandro pagerbimą ir pergale pažeminusį josios gyvuosius sūnus. Pasirodžius Pariui scenoje, jo sesuo Kasandra jį atpažįsta ir pranašauja, jog jis už tai, kad paskyrė Afroditei gražiausios deivės titulą, gausiąs iš jos kaip atlyginimą Spartos karaliaus Menelajo žmoną Heleną, dėl kurios pagrobimo kilsiąs karas, kuris pasibaigsiąs Trojos sunaikinimu. Kasandra kviečia trojiečius sunaikinti Parį. Bet Apolonas yra pasmerkęs Kasandra būti pranaše, kuriai niekas netiki. Todėl Aleksandrui nėra sunku nuo jos, nors ir ginkluotos, apsiginti.

Pasirodo karalienė Hekabė su palyda ir puola nužudyti Aleksandrą-Parį, kuris ieško apsaugos prie Dzeuso aukuro, nors ir nežino, ar įsiutusi Hekabė, atsižvelgdama į šventos vietos neliečiamumą, susilaikys nuo žmogžudystės. Parį išgelbsti jo globė-jas-auklėtojas, atidengdamas karalienei paslaptį: jaunuolis, kurį ketina ji nužudyti, yra jos sūnus. Motinos jausmai tučtuojau pasikeičia, ir su džiaugsmu priima ji atpažintą sūnų. Priamas dar svyruoja tarp pareigos išgelbėti kraštą nuo pranašautos grėsmės ir tėviškos meilės. Jį įtikina Apolonas, deus ex machina, pažadėdamas Aleksandrui garsią ateitį. Bet, pasišalinus iš scenos visiems veikiantiems asmenims, tas pats dievas pareiškia: "Iš tikrųjų visa tai sugalvojo Tėvas Dzeusas, norėdamas, kad užpultų trojiečius nelaimė ir Graikiją kančios".

3. Palamedas
Antroji trilogijos dalis vaizduoja išmintingojo išradėjo Palamedo mirtį graikų, apsiautusių Troją, stovykloje. Odisėjas iš pavydo neapkenčia Pala-medo, kuris savo išmintimi ir išradingumu tiek daug padėjo achajų kariams. Todėl įtikina Agamemnoną, jog Palamedas siūląs pakeisti kariuomenės vadus. Agamemnonas, gindamas savąją vyriausio vado vietą, priima Odisėjo suplanuotą sąmokslą Palamedui pražudyti, apkaltinant jį išdavyste. Suklastojami kaltės įrodymai. Odisėjo pagrobtas frigų auksas slapta pakasamas po Pala-medo palapine, greičiausiai kartu su Priamo suklastotu laišku, kuriame minimas aukso kiekis, apmokąs Palamedo išdavystę, atitinka paslėptąjį po palapine. Kitas suklastotas laiškas turi būti pasiųstas su frigų belaisviu, kaip Palamedo tariamas atsakymas Priamui; belaisvį, išeinantį iš graikų stovyklos, nužudo Odisėjo draugai.
Palamedo priešai, atradę laišką prie mirusio belaisvio, gali jį apkaltinti Agamemnono vadovaujamam teismui, sudarytam iš achajų karių. Odisėjas kaltina: jis skelbia, kad visi žmonės, net ir išmintingiausieji, nusilenkia pinigo galiai; pinigu buvęs papirktas ir Palamedas. Šis apsigynimo kalboje mini savo išrastą raštą. Išradimas, kuris turėjo panaikinti nesusipratimus ir ginčus žmonių tarpe, Palamedo priešininkų rankose pavirto ginklu, nukreiptu prieš patį išradėją, kuris atvirai pareiškia, jog išminčius praneša visus karo vadus. Jam yra paniekos vertas Odisėjo gudrumas, pasireiškiąs tik gražiomis kalbomis. Kaltinamasis atmeta, kaip suklastotą, laišką, atrastą prie lavono. Galima spėti, kad Odisėjas, nuduodamas, jog nori padėti Palamedui, pasiūlo padaryti kratą jo palapinėje. Per kratą randami kaltinamieji įrodymai: frigų auksas ir suklastotas Priamo laiškas; nepaisant herojaus protestų, jis pasmerkiamas mirti.

Vėliau pasiuntinys pasakoja, kaip didvyriškai laikėsi Palamedas, kai achajų kariai jį užmušė akmenimis. Choras aprauda nekaltos Mūzų lakštingalos mirtį. Ojaksas, Palamedo brolis, raižo žinią apie herojaus mirtį ant irklų, kuriuos meta į jūrą tam, kad jų tėvas Nauplijas sužinotų apie sūnaus mirtį ir ją atkeršytų. Poseidonas, Naup-lijo tėvas, pasirodo, kaip deus ex machina, aukštindamas savo vaikaitį, smerkdamas Odisėją ir pranašaudamas bausmę graikams.

4. Trojietės
Išlikusioji trilogijos dalis vaizduoja Trojos moterų-belaisvių likimą po miesto žlugimo. Prologe Poseidonas aprašo tvirtovės, kurią jis pats ir Apolonas buvo pastatę, griuvėsius. Jis susitaria su deive Atėne nubausti graikus, išniekinusius dievų šventoves ir aukurus.

Hekabė, per visą Trojiečių dramą pasiliekanti scenoje, mato, kaip Taltibijas, graikų šauklys, ateina išsivesti jos dukters Kasandros, skirtos Agamemnonui sugulove. Kasandra pranašauja apie savąją mirtį ir Agamemnono bei Odisėjo likimą. Nori paradoksiškai įrodyti, kad trojiečiai, nors ir nugalėti, yra laimingesni už nugalėtojus.

Hekabė, stengdamasi išgelbėti savo vaikaitį Astianaktą, vienintelę trojiečių viltį, pataria marčiai Andromachai, Hektoro našlei, paklusti jos naujajam šeimininkui Neoptolemui. Bet ir ši viltis sunaikinama, kai Taltibijas praneša naują Odisėjo pasiūlytą graikų nutarimą: Astianaktas, mažas vaikelis, kad neužaugtų graikų priešu, pasmerkiamas myriop, nusviedžiant jį nuo miesto mūrų. Nežiūrint šio naujo nepateisinamo žiaurumo akto, Hekabėje atgyja pasitikėjimas dieviškuoju teisingumu, kai Menelajas ateina nubausti savo neištikimosios žmonos Helenos. Jo akivaizdoje Helena ginasi, o senoji Hekabė ją kaltina, lyg ir laimi ginčą. Bet galima numatyti, kad silpnavalis Menelajas neatsilaikys prieš Helenos grožį ir jai dovanos.
Taltibijas atneša mažojo Astianakto lavoną, senelė, apraudodama žiaurų vaikaičio likimą, papuošia jo kūną laidotuvėmis. Paskiau su palydovėmis vedama į achajų laivus, mato, kaip gaisras naikina Trojos miestą ir griūna jos tvirtovė.

5. Melo salos genocidas
Kai atėniečių žiūrovai 415 m. pavasarį Dioniso teatre dalyvavo Euripido Trojiečių spektaklyje, buvo praėję vos keli mėnesiai nuo Melo salos okupacijos ir sunaikinimo. Ši maža sala, doriečių nuo senų laikų kolonizuota, nenorėjo nusilenkti Atėnų galiai, kaip kad buvo padariusios kitos Aigėjo jūros salos. Pirmoje Peloponeso karo pusėje (431-421) Melas bandė laikytis neutraliai tarp kariaujančių Atėnų ir Spartos.3 Kai 426 metais Ni-kijo vadovaujami atėniečiai, nepaisydami mažosios salos neutralumo, panoro ją užimti, meliečiai sėkmingai apsigynė.4 Istorijos šaltiniai kurį laiką nekalba apie naujus atėniečių puolimus. Tik yra išlikęs įrašas, rodąs, jog jau 425 m. atėniečiai nutarė įtraukti Melą į sodo duoklininkų sąrašą.5 Bet toks vienašališkas nutarimas neturėjo praktiškų pasekmių, nes meliečiai, daugumos moderniųjų tyrinėtojų nuomone, duoklės Atėnams niekada nemokėjo.

Peloponeso karo istorikas ir bendralaikis Tu-kididas trumpai aprašo Melos salos įvykius: 416 m. vasaros pradžioje Atėnai pasiuntė laivus ir kariuomenės dalinius prieš Melo salą; pasiųstąsias pajėgas sudarė 30 atėniečių, 6 Kijo salos ir 2 Lesbo laivai, kurie gabeno apie tris tūkstančius atėniečių ir jų sąjungininkų karių.6 Tokiomis stam-

Kazimieras Žoromskis Paslaptis

biomis pajėgomis turėjo būti nugąsdinti Melo gyventojai ir priversti kapituliuoti. Garsiajame Melo dialoge Tukididas vaizduoja derybas tarp atėniečių atstovų ir aristokratinės salos valdžios.7 Be abejo, dialogas nėra tikslus derybų posėdžių protokolas, o laisvai atkurtas literatūrinis Tukidido veikalas. Vis dėlto jis išreiškia labai tiksliai atėniečių imperializmo ideologiją. Atėnai yra tvirti, Melo sala silpna, tokioje padėtyje negalima kalbėti apie teisę; Melas pasitarnautų abiejų valstybių interesui, pasiduodamas be kovos; toks pasidavimas yra reikalingas Atėnų imperijai, kuri yra pakankamai tvirta, kad priverstų pasiduoti, todėl pasipriešinimas yra betikslis. Meliečiai bando įtikinti savo priešininkus, kad Atėnams būtų naudinga palikti salą neutralia. Neįtikinę pasiryžta ginti laisvę, pasikliaudami dievų pagalba ir lakedaimoniečių, rasės brolių, parama.

Dialogas rodo, jog laisvės gynėjai negali rasti bendros kalbos su tais, kurie savo užmačias remia tik brutalia jėga. Atėniečiai apsupa Melo salos miestą mūru ir dalį savo karinių pajėgų palieka apsiausčiai, kuri tęsiasi ilgus mėnesius. Vieną kartą, vasaros metu, meliečiai užima dalį atėniečių mūro su jų turgumi, užmuša keletą priešų ir, apsirūpinę maistu, vėl pasitraukia į miestą. Žiemai prasidėjus, meliečiai užima kitą mūro dalį. Atėnai pasiunčia daugiau kariuomenės apgulimui sutvirtinti. Apsiaustame mieste pasibaigia maisto ištekliai.8 Po poros metų Aristofanas Paukščiuose primins Melo bandą.9 Alkis ir išdavystė priverčia meliečius kapituliuoti. Atėniečiai "nužudė visus paimtuosius į nelaisvę vyrus, o vaikus ir moteris pardavė į vergiją. Patys įsikūrė užimtoje teritorijoje, pasiųsdami vėliau penkis šimtus kolonistų".10

Jeigu atėniečiai tikėjosi tokiu elgesiu su nugalėtaisiais pamokyti tuos, kurie ateityje išdrįstų pasipriešinti jų galiai, apsiriko, neapskaičiuodami, jog vėliau moralinis efektas pasirodys priešingas tam, kurio jie norėjo pasiekti: toks barbariškas elgesys ne baimę įkvėpė, o sukėlė neapykantą prieš Atėnus. Ksenofontas pasakoja, jog, galutinai pralaimėję Peloponeso karą (404 m.), atėniečiai bijojo, kad nesusilauktų panašaus likimo, kokį jie buvo parengę meliečiams.11 O iš Isokrato tekstų matyti, kad dar ir IV-ame šimtmetyje prieš Kr. Atėniečiams buvo prikišamas žiaurumas su užkariautų Melo, Skionės ir Toronės teritorijų gyventojais.12 Bet Skionės ir Toronės atvejais galėjo pasiteisinti tuo, kad šie du miestai buvo sąjungininkai, perėję į priešo eiles, ir todėl baustini kaip išdavikai. Tuo tarpu Melo užkariavimas pavirsta "visos nukariavimų ir agresijos politikos simboliu."13

6.Agresijos ir genocido pasmerkimas Trojietėse
Euripidas, vaizduodamas Trojietėse nugalėtojų žiaurumus, be abejo, galvojo apie savo tautiečių tik ką įvykdytą genocidą Melo saloje. Jau prologe (eil. 95-7) dievas Poseidonas pasmerkia užpuolikus:

Kvailys tas mirtingasis, kurs miestus sugriauna,
šventoves bei kapus, miruolių prieglaudą,
pavertęs dykuma, jis pats pražus vėliau.

O pirmame epizode Kasandra, lygindama nugalėtojus graikus su nugalėtaisiais trojiečiais, laiko pirmuosius nelaimingais:

365 Parodysiu, kad laimingesnis miestas šis
negu achajai,— įkvėpta kalbėsiu, bet
palikus svaičiojimus kuriam laikui, —
jie dėl kaltės vienos moters ir Kipro deivės,
medžiodami Heleną, tūkstančius paguldė.

370 O vadas jų, išminčius, dėl nekenčiamos
prarado mylimiausiąją: aukojo dukrą,
namų linksmybę, broliui už jo moterį,
panūdusią pabėgt, o ne jėga pagrobtą.14
Kada atvyko jie Skamandro krantuosna,

375 tai žuvo, ne tėvynės sienas gindami
ar miestą aukštapilį. Ario pakirsti,
vaikų nematę, įkapėm neaprengti
žmonos ranka, po krašto svetimo žeme
jie guli. Jų šaly nelaimės tokios pat:

380 našlystėj mirę ir bevaikiais namuose,
kitiems vaikus auginę, o prie jų kapų
nėra, kas kraujo auką žemei paaukotų.
Iš tikro tokio gyriaus vertas žygis jų.
Niekšybes nutylėt geriau. Kad mūza man
daine nevirstų, šlovinančia bjaurumus.15

Tuo tarpu pralaimėjusiųjų trojiečių likimas Ka-sandrai atrodo švelnesnis negu graikų. Trojos gynėjai žuvę buvo saviškių palaidojami, o gyvi kasdien po kovų grįždavo į šeimos židinį pas žmonas ir vaikus. Hektoras krito pasiekęs narsiausio vyro šlovę. Paris pagarsėjo, vesdamas Dzeuso dukrą. Po šio palyginimo Kasandra aiškiai atskiria puolimo karą nuo gynimosi:

400 Todėl žmogus protingas karo turi vengt,
bet, kilus jam, už tėviškę narsi mirtis —
gražus vainikas, bailiai žūti — negarbė.

Jei poetas Kasandros lūpomis pasmerkia agresijos karus su visomis jų pasekmėmis, tai, išaukštindamas tėvynės gynėjus, aiškiai rodo, į katrą pusę linksta jo simpatijos. Vaizduodamas ar paminėdamas Trojietėse nugalėtojų žiaurumą, pasireiškiantį senių, kaip Priamo, nužudymu ant dievų aukurų, Kasandros išniekinimu, Poliksenos paaukojimu ant Achilo kapo, Andromachos atidavimu Neoptolemui, kurio tėvas buvo užmušęs jos pirmąjį vyrą, vaiko Astianakto mirtimi ir Hekabė s bei kitų Trojos moterų ir vaikų išvedimu į vergystę, Euripidas atvirai smerkia senąjį graikų karo žygį ir tuo pačiu, be abejo, išreiškia savo sprendimą apie atėniečių tik ką įvykdytą genocidą Melo saloje.

Tiesa, kad pagal Atėnų teatro konkursų taisykles poetas gavo teisę jame dalyvauti 416 metų vasarą, kada vos tik prasidėjo Melo apgulimas, tačiau niekas nedraudė autoriui, kuris kartu buvo ir savųjų pjesių režisierius, pakeisti vietomis anksčiau paruoštą tekstą. Ir atrodo, kad poetas padarė tų pakeitimų po Melo salos užkariavimo suvaidintose Trojietėse, sustiprindamas tradiciniame Trojos paėmimo atvaizdavime tas spalvas, kurios pabrėžė agresorių nežmoniškumą.

7. Trojietės ir tuometinių žiūrovų reakcija
Jei Euripido nuomonę apie Melo įvykius galime lengvai išskaityti iš Trojiečių teksto, tai sunkiau yra nustatyti, iki kurio laipsnio žiūrovai dalyvaudami 415 pavasario vaidinime, perprato šios tragedijos aliuzijas į Melo genocidą, ir jeigu jas suprato, ar jiems atrodė jos pateisintos. Jeigu Melas nebūtų buvęs neutralus, o duoklininkas, sukilęs prieš Atėnus, tai beveik visi tuometiniai atėniečiai (išskyrus tiktai Sokratą, kurs jau tada skelbė, jog negalima atsilyginti piktu už piktą) būtų palaikę salos gyventojų likimą jų pačių užtarnautu. O paskutiniais dešimtmečiais, kai kurie istorikai bandė įrodyti, jog Melas tikrai buvo Atėnų lygai priklausąs duoklininkas. M. Treu, pagrindinis šios tezės šalininkas, yra įsitikinęs, kad epigrafiniai šaltiniai prieštaraują Tukidido tvirtinimui, jog Melo sala buvusi neutrali.16 Tų šaltinių esama dviejų. Pirmajame, jau anksčiau paminėtame (IG I2 63 = ATL A 9), yra surašyti Atėnų duoklininkai ir nustatytas jų duoklės dydis. Pagal Treu, esąs nepagrįstas daugelio tyrinėtojų aiškinimas, jog šis įrašas tik išreiškiąs Atėnų imperializmo pretenzijas. Iš tikrųjų tai esąs oficialus dokumentas, kuriame atsispindinti tikrovė: meliečiai turėję mokėti duoklę nuo 425 metų ir galbūt mokėję ligi 417 metų. Kai liovęsi mokėti, atėniečiai pasiuntę baudžiamąją ekspediciją neįteiktos duoklės ratai išreikalauti. Apie šios ekspedicijos paruošimą duodąs žinių kitas įrašas (IG I2 97). Taigi, Tuki-didas, aprašydamas įvykius, nepaminėjęs, jog meliečiai priklausę Atėnų lygai.

Treu'o išvados buvo sukritikuotos Eberhardto, kuris įrodo, jog įrašuose IG I2 63 ir 97 nėra sakoma, kad Melas nuo 425 m. prieš Kr. yra realiai buvęs Atėnų jūros lygos narys, mokantis duoklę.17 Pirmajame įraše yra išvardintos ir kitos teritorijos, kurios iš tikrųjų tuo laiku lygai nepriklausė. Duoklininkų sąrašas greičiausiai teišreiškiąs tik imperialistinės ekspansijos potroškius, vyravusius Atėnuose po Kleonto pergalės Sfak-terijoje. Į sąrašą buvo įtrauktos teritorijos, kadaise priklaususios lygai ir nuo jos atsiskyrusios, kurios turėjo būti iš naujo užkariautos, bet taip pat ir tokios kurios niekuomet lygai nebuvo priklaususios ir turėjo būti užimtos. Antrasis gi įrašas (IG I2 97), kuriame išvardintieji kariuomenės daliniai yra skirtingi nuo Tukidido (V 84,1) minimųjų, neturi ryšio su 416 m. ekspedicija prieš Melą, o su kita, organizuota pabaudoms už pavėluotą duoklės mokėjimą išrinkti.18 Iš to Eber-hardtas daro išvadą, jog Melo sala niekada nebuvo sutikusi su vienašališku jos įjungimu į lygą, atėniečių paskelbtu 425 metais, lygiai kaip ir metais anksčiau (426 m.) nebuvo nusilenkusi Atėnų karinei ekspedicijai. Taigi, įrašai neprieštaraują Tukidido tvirtinimui apie Melo neutralumą.19

Vėlesniame straipsnyje apie teisinį aspektą Tukidido veikale Treu tebesilaiko savo nuomonės.20 Tačiau tai, kad Tukididas retkarčiais žiūri pro pirštus į konstitucinės teisės subtilumus, dar neįrodo, jog jis būtų nutylėjęs tokį aiškų faktą, kaip sąjungą tarp Atėnų ir Melo, jei tokia sąjunga būtų iš tikrųjų egzistavusi. Treu dar bando paremti savąją interpretaciją Raubitscheko argumentais.21 Pagal šį, tiek Diodoras (XII 80,5), kaip ir vėlyvi Aristofano Paukščių (eil. 186 ir 363) komentarai, išsaugoti platesnėje formoje Sudos žodyne, seką istoriką Eforą, kuris aprašąs tiksliau negu Tukididas Melo salos apgulimą. Tačiau nei Diodoras, kuris, aprašydamas Melo paėmimą, maišo datas, nei Simachas, vėlyvas Paukščių komentatorius, kuris, nežinodamas, kodėl Aristofanas mini 414 metais Melo apgulimą, išranda savo paaiškinimus, negali būti šaltiniu dingusiam Eforo tekstui atkurti ir tuo pačiu nepateikia jokio rimto argumento prieš Tukidido versijos istoriškumą.22

Kai Melo dialoge (V 89) atėniečiai tvirtina, kad jie neargumentuoją savo teisių gynimu, kadangi buvę meliečių neteisingai traktuojami, turbūt primena, jog galėtų ne be pagrindo priekaištauti mieliečiams. Bet, mano nuomone, tie priekaištai galėjo kilti ne iš to, kad Melas nemokėjo Atėnų uždėtos duoklės, o greičiausiai dėl to, kad mažoji sala, nesilaikydama griežto neutralumo, buvo padėjusi Spartai piniginiais įnašais, skirtais karui prieš Atėnus. Apie šį faktą liudija įrašas IG V, 1, 1 (gale).

Kelioms dienoms praėjus po Trojiečių vaidinimo, Atėnų Tautos susirinkimas nutars pasiųsti karinę ekspediciją į Siciliją, apie kurią buvo daug kalbama jau tuo metu, kai Euripidas ruošė tro-jietiškosios trilogijos spektaklį. Trojietėse yra aiškių užuominų į planuojamą žygį, kuriam poetas nepritarė.23 Atėniečiai tuo momentu buvo kurti jo balsui. Tik vėliau, praradę visą savo ekspedicinį korpusą Sicilijoje, turėjo prisiminti Euripido pranašiškus įspėjimus. Bet 415 metų pavasarį Trojiečių tragedijos žiūrovai, apimti imperialistinio svaigulio, neįstengė įžvelgti ateities pavojų ir greičiausiai nematė, kad šioje pjesėje Melo genocidas buvo aiškiai Euripido pasmerktas. Nesunku buvo pateisinti savo žiaurų elgesį, argumentuojant, jog Trojos likimas negali būti lyginamas su Melo užkariavimu ir genocidu: Trojos karas buvo absurdiškas, nes jame buvo kovojama dėl pagrobtos moters, tuo tarpu Mele kova vyko Atėnų imperijai apginti. Meliečiai pakartotinai parodė nenorą paklusti Atėnų užgaidoms: jie 426 metais pasipriešino atėniečių karinei invazijai, nemokėjo duoklės, Atėnų vienašališkai uždėtos 425 metų dekretu (kurio tekstą atėniečiai galėjo skaityti aikštėje, netoli nuo Dioniso teatro), o padėjo piniginiais įnašais Spartai, pagaliau 416 metais nepasidavė geruoju atėniečiams. Toks nepaklusnumas, galįs duoti blogą pavyzdį kitiems Atėnų sąjungininkams, turėjo būti nubaustas Melo užkariavimu ir jo gyventojų sunaikinimu. Taip įsitikinusiems Trojiečių žiūrovams Euripido tragedija, pasmerkianti nugalėtojus ir ginanti pavergtuosius, liko tyruose šaukiančio balsu.

8. Ašaros teatre, žiaurios širdys tikrovėje
Jau senovėje buvo pastebėta, kad atėniečiai ir kiti graikai jautriai reaguodavo į žiaurumus teatre, bet žiūrėdavo į juos pro pirštus realybėje. Ando-kidas (ar Pseudo-Andokidas) kalboje, parašytoje IV amžiaus pr. Kr. pradžioje ir nukreiptoje prieš Alkibiadą, mini, jog šis avantiūristinis Atėnų politi-tikas nusipirkęs po Melo okupacijos vieną belaisvę iš tos salos ir turėjęs su ja sūnų. O tas pats Alkibiadas buvo .pasiūlęs Tautos susirinkime dekretą, pagal kurį visi gyvi išlikę Melo gyventojai turėjo būti parduoti į vergiją. Puolamosios kalbos autorius, aprašydamas neapykantą, kurią jaus Alkibiado sūnus savo tėvui, pavergusiam jo motiną, nužudžiusiam jo senelį ir giminaičius bei sunaikinusiam Melą, prideda: "Ir jūs, matydami tokias situacijas pavaizduotas tragedijose, jas laikote baisiomis, bet nesirūpinate, matydami tokius įvykius savo mieste".24 Plutarchas aprašo, kaip Ferų tironas Aleksandras (IV a. pr. Kr.) susijaudino per Trojiečių spektaklį. Vaidinimui nepasibaigus, žiaurusis valdovas pasitraukė iš teatro, pastebėdamas, jog taip pasielgė, ne artistą paniekindamas, "o todėl, kad gėdytųsi savųjų pavaldinių, jei šie pamatytų jį apverkiant Hekabė s ir Andromachos nelaimes, kai jis niekuomet nesigailėjo tų, kuriuos pats buvo nužudęs".25

Jau moderniaisiais laikais Bertrand Russell pastebi, kad 1919 metais Anglijoje Trojiečių spektaklio metu žiūrovai verkė per patetišką Astia-nakto sceną, o jie patys ar bent jų dauguma tik ką buvo balsavę už vyriausybę, kuri pratęsė Vokietijos blokadą po paliaubų ir pritaikė ją Rusijai, nors ir žinojo, kad dėl tos blokados mirs didelis skaičius vokiečių ir rusų vaikų.26

9. Lietuviškasis finalas
Labai lengvai užmerkiamos akys žiauriai realybei, kai į jos vertinimą įsimaišo politinės kovos aistros. Prieš keliolika metų Jean-Paul Sartre, Russell'io bendrininkas pacifistiniame sąjūdyje, išleisdamas laisvą Euripido Trojiečių vertimą, pabrėžė tos pjesės politinę reikšmę, glūdinčią karo ir ypač kolonialinių ekspedicijų pasmerkime.27 Kadangi čia energingas karo ir kolonializmo priešininkas tais pačiais metais (1965) lankėsi pavergtoje Lietuvoje, logiškai galima buvo tikėtis, kad jis pasmerks rusų kolonializmą mūsų šalyje. Tačiau ideologinės simpatijos apakino rašytoją, jis nematė genocido ir deportacijų nualinto krašto realybės, o naiviai pareiškė, jog lietuviai yra "laisvai savo kelią pasirinkusi tauta".28 Atrodo, tartum Ribben-troppo - Molotovo susitarimai 1939 metais, kurių slaptas papildomas protokolas atvėrė vartus sekančiais metais sovietų invazijai į Pabaltijo kraštus, būtų buvę keliai į laisvę ir tartum Lietuvoje nebūtų buvę 1941 birželio sukilimo nei ilgos ginkluotos rezistencijos 1944-1951 metais.
Bent jau anie susitarimai Sartre'ui turėjo būti gerai pažįstami, nes jis po karo (kai buvo paskelbtas ir slaptasis papildomas protokolas) tą nemalonią 1939-41 metais prancūzų komunistams ir jų draugams rakštį yra krapštinėjęs trečiame Laisvės Kelių (Les chemins de la libertė) tome, pavadintame Mirtis sieloje (La mort dans Varne). To tomo antrosios dalies (nuobodžiausios visoje trilogijoje) vyriausias veikėjas, komunistas Brunet, pakartotinai teisina Maskvos valdovų ir nacių paktą: Sovietų Sąjungai reikėję laimėti laiko kovai prieš Hitlerio Vokietiją pasiruošti. Žinoma, yra nutylima, jog pagal tuos susitarimus Rusija užėmė ir pasilaikė didelius svetimų kraštų plotus. Sartre'ui besilankant Lietuvoje, rusų okupacija nebegalėjo būti pateisinama nacių pavojumi, o tik vienintele tebegaliojančia nacių Vokietijos sutartimi, slaptuoju Ribbentropo-Molotovo susitarimų protokolu.
Kaip pasakoja tautiečiai, lankęsi Lietuvoje, po ano Satre's pareiškimo apie "laisvąjį" kelią jo populiarumas mūsų krašto jaunimo tarpe dingo.

Šis reiškinys nenustebins tų, kurie aiškiai mato, kokia bedugnė atsiveria tarp Euripido, pasmerkiančio Trojietėse savo tautiečių imperializmą, ir tos pjesės vertėjo Sartre'o, falsifikuojančio istoriją didžiausio šių dienų imperialisto naudai.

1. Estudio sobre la trilogia troyana de Euripides, p. 114-302 ir 343-404.
2. R. A. Coles, A neu> Oxyrhynchus papyrus: the hypothesis of Euripides' Alexandros, University of London, 1974.
3. Tukididas, II 9,4 ir V 84,2.
4. Tukididas, III 91, 1-3.
5. IG (=Inscriptiones Graecae) I 63=ATL ( = Merritt, B.D. ir kiti, The Athenian Tribut Lists, I, Cambridge-Harvard, 1939) A 9, eil. 65. Penkiolikos talentų duoklė mažai salai tikrai buvo per didelė.
6. Tukididas, V 84,1.
7. Tukididas, V 85-113. Bibliografija apie Melo dialogą yra labai plati, žr. R. Stark, Bibliographischer Nachtrag, in Thukydides, erkl. Classen-Steup, vol. V, Berlin 19634, p. 289 s.
8. Tukididas, V 114-116,3.
9. Aristofanas, Paukščiai, 186.
10. Tukididas, V 116,4.
11. Ksenofontas, Hellenica, II 2,3; plg. J. de Romilly, Thucy-dide et l'impėrialisme athėnien, Paris 19512, p. 237.
12. Isokratas, Panegyricus, 100 ir 110, bei Panathenaicus, 63 ir 89.
13. De Romilly, o.c., p. 238 s.
14. Agamemnonas paaukojo savo dukterį Ifigeniją tam, kad jo brolis Menelajas galėtų atgauti savo pabėgusią žmoną Heleną.
15. Užuomina apie graikų žmonų, likusių namuose, neištikimybę.
16. M. Treu, Athen und Melos und der Melierdialog des Thukydides, Historia, 2 (1953/4), p. 253-273, ir Nachtrag, Historia, 3 (1954/5), p. 58 s.
17. W. Eberhardt, Der Melierdialog und die Inschriften ATL A 9 und IG l2 97, Historia, 9 (1959), p. 284-314.
18. Eberhardt, o.c, p. 287.
19. Eberhardto interpretacijai pritaria H. Bengtson, Griechi-che Geschichte, Miichen 19653, p. 235, n. 4, ir Gomme-Andrewes-Dover, A historical commentary on Thucydides, vol. IV, Oxford 1970, p. 156.
20. M. Treu, Staatsrechtliches bei Thukydides, Historia, 17 (1968), p. 164 s.
21. A. W. Raubitschek, War Melos tributpflichtig? Historia,12 (1963), p. 78-83.
22. Plg. Gomme-Andrewes-Dover, o.c, p. 156 ir ypač p. 190.
23. Plg. mano str. La trilogia troyana de Euripides y el im-perialismo ateniense, UN (Revista de la Direccion de Divulgacion Cul turai—Universidad Nacional de Colombia), Nr. 13 (1974), p. 17-29. 24. Andokidas, IV 23.
25. Plutarchas, Pelopidas, 29, 9-10; tą pačią istoriją pasakoja Ailianas, Varia Historia, 14, 40 (p. 170,9 Hercher), bet, pagal jį, tai įvyko per Euripido Meropės vaidinimą.
26. B. Russell, Sceptical essays (prancūziškame vertime, Paris,1933, p. 25).
27. J. P. Sartre, Euripide, Les Troyennes. Adaptation, Paris, 1965, p. 6 s.
28.Sartre'o pareiškimas Literatūroje ir mene, 1965, Nr. 33.

Kazimiero Žoromskio dailės paroda Van Vvickle galerijoje (Lafayette kolegijoje, Easton, Pa.) 1977.XI.28 - XII.23

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai