|
|
Parašė STEPAS ZOBARSKAS
|
Milda nebuvo tokia akį verianti gražuolė, kurios vienas rankos prisilietimas pradėtų šokdinti vyrų širdis, nors jos pilnos, juslios lūpos darė ją nepaprastai moterišką. Jos skruostai buvo kiek įdubę, išberti strazdanom, o žibančios, orientališ-kai siauros, tamsios akys sudarė įspūdį, lyg ji nuolat skęstų savo pačios mintyse. Ji atplaukė į New Yorką, tik pasibaigus antrajam pasauliniam karui ir netrukus ištekėjo už savo tautiečio, kuris jau buvo įsitaisęs viename banke skyriaus vedėju. Prieš atkeliaudama į Ameriką, Milda buvo studijavusi literatūrą ir vaidybą Vilniuje ir Vokietijoj ir kurį laiką vaidino Mūn-cheno teatre.
Milda prisipažino, kad jos vedybos nesančios labai laimingos, nes vyras esąs šaltokas, perdėtai rimtas, dominuojantis. Išsiskirdamas su pirmąja žmona, jis darė viską, kad tik teismas jam priskirtų sūnų, ir tos pastangos apsimokėjo. Teismas rado, kad jis galėtų geriausiai išauginti sūnų, o buvusiai žmonai suteikta teisė aplankyt sūnų du kartu per mėnesį. Pati Milda su juo neturėjo vaikų ne todėl, kad ji būtų nenorėjus, bet todėl, kad jos vyras nusprendė, jog vieno berniūkščio visiškai užteko. Toks jo sprendimas Mildą gerokai apvylė.
— Kai kurie žmonės galvoja, kad aš bergždžia, — pasiskundė ji vieną popietę, kai nuėjom drauge papietaut į restoraną. — Kas blogiausia, kad būdama bevaikė, aš net nesijaučiu esanti savo vyro žmona, o greičiau —jo meilužė.
— Betgi jūs palaikot normalius vyro ir žmonos santykius? — paklausiau. — Kas iš to palaikymo, kad jis toks atsargus? Vieną šeštadienio popietę Milda pasikvietė mane į savo namus. Gyveno ji jaukiame, mūriniame vienos šeimos name New Yorko priemiestyje. Jų būtas atrodė pakankamai erdvus, jaukus ir patogus. Tą dieną ji kaip tik buvo pasilikus viena. Jos vyras su sūnum buvo išvažiavę pas gimines į Pensylvaniją. — Aš nevažiavau su jais todėl, kad laukiu labai svarbaus pranešimo, — paaiškino Milda.
Pavaišinus mane kava ir konjaku, ji atsisėdo šalia manęs ant sofos su Ibseno Hedda Gabler ant kelių ir pradėjo šnekėt apie ją su dideliu įkvėpimu. — Žmonės niekada nesuprato tikrosios Ibseno veikalo dvasios, — aiškino ji. — Tik pažiūrėk į Hedą! Kaip ji artima mano pačios širdžiai ir dvasiai! Suvaidinti šiame veikale jos rolę būtų mano gyvenimo svajonių išsipildymas.
Jai bekalbant, Mildos veidas vis labiau raudo, siaurutės akys paplatėjo, ir jų tamsume aš galėjau matyt jos įkvėpimo ugnį. Pats nepajutau, kaip pradėjau spoksot į ją. Ji vilkėjo juoda dryžuota suknele, kuri jai labai tiko. Man ėmė rodytis, kad ji gražėja su kiekvienu ištartu žodžiu, su kiekvienu lūpų judesiu, su kiekvienu blakstienų krustelėjimu. Klausiaus jos žemo, švelnaus balso ir staiga pradėjau jausti, tarsi mūsų mintys imtų plaukti kaip dvi lygiagretės upės. Mintyse ji regėjo save kaip pagrindinę heroję Ibseno dramoje, o aš joje regėjau moterį, kuri turėtų ilsėtis mano glėbyje.
Kai ji nustojo kalbėti, aš pakabinau ją. Milda pakėlė akis ir ilgai žiūrėjo į mane. Jos lūpos buvo pusiau praviros, lyg būtų norėjusi ką pasakyt, bet susilaikančios. Paskui ji švelniai atstūmė mano ranką.
— Aš tave labai branginu, Dariau, — pasakė Milda, — bet mes gi nesam įsimylėję. Verčiau pasilikim tokie, kokie visada buvom — labai geri draugai. Aš nurijau seilę. Milda vėl pradėjo kalbėt, šį kartą apie absurdo teatrą, kuriame ji matė pereinamąjį punktą į ką nors gilesnio ir prasmin-gesnio. Suskambėjo telefonas. Milda pašoko ant kojų ir nutvėrė ragelį, akimis įspėdama mane, kad tylėčiau. Ji klausėsi su augančiu susidomėjimu. Jos veido spalva pasidarė dar raudonesnė, akys prasiplėtė, o lūpos laimingai šypsojos. Vienu metu ji užspaudė delnu mikrofoną ir pakuždėjo man : — Tai pats laimingiausias momentas mano gyvenime. Šiaurės Amerikos Repertuaro kompanijos direktorius man tik ką pasiūlė pagrindinę rolę Heddos Gabler dramoje. — Po to ji vėl klausėsi, kada ne kada įterpdama kokį žodį, kol staiga prapliupo entuziastišku šauksmu.
Aš atsistojau, perėjau kelis kartus per kambarį ir vėl atsisėdau. Milda dabar gulėjo patogiai išsitiesus ant sofos, pasidėjus pagalvėlę už pečių. Ji atrodė taip įsitraukus į pokalbį, kad aš pradėjau abejot, ar ji pajustų, jeigu prisilenkčiau prie jos ir pabučiuočiau. Milda nepajuto. Tai jau buvo per daug kviestam svečiui! Staiga atsistojau ir net nežvilgterėjęs įjos pusę, išėjau iš kambario.
Nieko negirdėjau iš Mildos apie pusę metų. Vieną dieną atėjo kvietimas į nedidelį off-Broadway teatrą į Ibesno Heddos Gahler premjerą. Vieta buvo rezervuota partery pirmoje eilėje.
Visi aktoriai vaidino gerai, bet Milda juos visus pralenkė. Jos sukurtas Heddos Gabler portretas buvo nuostabiai šviežias ir įtikinantis. Pasibaigus vaidinimui, žiūrovai sukėlė jai ovacijas. Gėlių puokštės plaukte plaukė į sceną, bet aš pastebėjau, kad Milda laikė prie krūtinės tas rožes, kurias aš buvau užsakęs pas gėlininką.
Pasibaigus spektakliui, aplankiau ją užkulisy ir pakviečiau į restoraną jos pasisekimo aplaistyt. — Galim užeit, bet tik labai trumpam, — pasakė Milda. — Aš negaliu ilgam atsiskirt nuo kitų spektaklio dalyvių, nes bus privatus priėmimas aktoriams ir spaudai. Atsisėdom nuošaliam kamputy ir užsisakėm šampano. Milda atrodė labai susijaudinus. Ji būtinai norėjo išgirst mano atvirą nuomonę, ir aš pasakiau nemeluodamas, kad ji buvo pati geriausia Hedda iš visų, kurias man teko matyt Amerikoje ir Europoje. Dėkingai nusišypsojus, ji vėl pradėjo pasakot apie būsimus teatro pastatymus. Vienas iš pirmųjų būsiąs Ionesco veikalas, o kitas — Eugenijaus O'Neillo, kurie jau esą repetuojami.
— Atrodo, kad tu jau esi pakeliui į žvaigždes, — pasakiau. Milda pakėlė akis, ir aš nustebau pamatęs ašaras jos akyse. — Kas yra, Milda, argi tu nesi laiminga? — Jis net nepasirodė vaidinime, — pasiskundė ji. —Jis mane visiškai ignoruoja. — Kas ignoruoja tave? — Mano vyras.
— Džiaugiuos, kad jis taip padarė, — pasakiau juokais. — Jeigu jis būtų atėjęs į vaidinimą, dabar čia nesėdėtum su manim. — Visi trys sėdėtume čia. Aš tave supažindinčiau su juo. Milda nusišluostė ašaras ir ištuštino taurę šampano. Tą patį padariau ir aš. Ką gi kita galėjau daryt, kai ji turėjo skubėt į teatro balių? Ji padėkojo man už gėles ir prieš atsisveikindama draugiškai pabučiavo.
Po sėkmingo vaidinimo New Yorke, Šiaurės Amerikos Repertuaro Kompanija gastroliavo Bostone, Filadelfijoje, Čikagoje, Detroite ir Klevelan-de. Ji net aplankė Los Angeles, Torontą ir Mont-realį. Kiekvieną kartą, kada ji sugrįždavo iš gastrolių, tuoj paskambindavo man, o aš pakviesdavau ją stiklui vyno.
— Mano vyras vis tebegalvoja, kad aš tik gaištu laiką, — prasitarė ji vieną kartą. — Jei ateitų pasižiūrėt mano vaidinimo, esu tikra, kad pakeistų nuomonę, nes jis yra pakankamai civilizuotas ir nusimano teatro mene. Bet jis tik numoja ranka, kai aš jį pakviečiu. Jis nori, kad visą laiką tupėčiau namie ir šveisčiau puodus. Jei turėčiau vaiką, dar galėčiau suprasti, bet kodėl būt visą laiką namuose dabar? Ji žiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu, tarsi ieškodama mano akyse jos problemos sprendimo. — O gal ir tu galvoji taip, kaip mano vyras? Gal aš tikrai esu kvaila ir tik gaištu laiką? — To tai tikrai negalvoju. Esi gimus aktorė, ir tos savo dovanos neturėtum palaidot virtuvėje. Bet prisipažinsiu, kad jeigu būtum mano žmona, ir aš norėčiau tave laikyt namuose. — Ką, ir tu neleistum man vaidinti? — Leisti tai leisčiau, ir po kiekvieno spektaklio nusiųsčiau tau gėlių puokštę. Bet pasibaigus spektakliui, parsivežčiau tave namo ir užsirakinčiau su tavim, kad niekur kojos nebeiškeltum iki kito spektaklio, arba iki kitos repeticijos.
— Nieko geresnio aš ir nenorėčiau, — sušuko Milda, juokdamasi. Ji paėmė mano ranką ir prispaudė delną prie savo skruosto. — Aš tikrai laiminga turėdama tokį draugą, kaip tu. Raudočiau kaip maža mergytė, jeigu kada tavęs netekčiau. Repertuaro kompanija užsidarė visai vasarai, ir jos aktoriai išsiskirstė po New Yorką ir po jo apylinkes. Milda išvažiavo kelioms savaitėms į Catskill kalnus. Jai reikėjo poilsio, ramybės ir tyro kalnų oro, sakė man. Nors vyras ir sutiko ją ten išleisti, bet pats su sūnum pasiliko namie.
Aš nieko nebegirdėjau iš Mildos per visą vasarą. Ji man nepaskambino ir neparašė, net neatsiuntė turistinio atviruko. Bet rudenį ji man vėl paskambino ir pasiūlė susitikt nedidelėj kavinėlėj, netoli Kolumbijos universiteto, kurio bibliotekoje ji renkanti medžiagą naujam vaidinimui.
Ji atrodė sveika, nudegus saule, tik jos akyse matėsi nuovargio žymės. Iš pradžios pasakojo apie savo atostogas, paskui nutilo, priglaudė veidą prie mano peties ir pravirko. — Esu nėščia, — prisipažino pro ašaras. — Ir tai ne mano vyro kaltė. Žinia mane staiga supurtė. Tuoj nukreipiau akis žemyn, bet ten dar nesimatė jokių nėštumo žymių. — Aš visiškai neseniai sužinojau apie tai, — paaiškino Milda. — Tai kas gi yra laukiamojo tėvas? — paklausiau stengdamasis užtušuoti sarkazmą. — Tu tikriausiai nepatikėsi. — Dabar ji kalbėjo ramiau, sustodama po kiekvieno sakinio, lyg būtų ieškojus tinkamų žodžių. — Visa tai taip beprotiška. Mano laukiamojo tėvo pati gerai nepažįstu, aš tik atsitiktinai buvau su juo susitikus. Bet kas svarbiausia, kad aš jo niekada nebuvau įsimylėjus ir dabar jo nemyliu. — Kokia jo pavardė?, — Tu jo nepažįsti, bet ar tai svarbu? Tai eilinis vyrelis, kuris buvo atvažiavęs į vasarvietę savaitgalio praleisti. — Tikriausiai jaunas gražuolis, kurio žavumui nebegalėjai atsispirti. — Ir ne jaunas, ir negražus, tik eilinis, paprastas, pusamžis žmogelis. Nors turiu prisipažinti, kad gana inteligentiškas, ir man tikrai buvo miela pabuvot jo draugystėje. Žinotum, kaip daug nusimanė apie teatrą! — Kurgi tu su juo susitikai? — Tame pačiame viešbutyje, kur aš buvau apsistojus. Vieną vakarą jis pakvietė mane pasi-važinėt. Stabterėjom nuošaliam restoranėlyje kokteiliui. Dar pašokom truputį plokštelių muzikai grojant. Bet nei aš, nei jis nebuvom girti. Paskui išėjom pasivaikščiot į miškelį. . . — Ir ten jis tave suviliojo? — Keisčiausia, kad ne jis, o aš pati jį išvedžiau iš kelio. Pati nesuprantu, kas mam buvo užėję. Gal aš norėjau atkeršyt savo vyrui, o gal mano noras turėt nuosavą kūdikį buvo toks stiprus, kad aš nebepajėgiau susivaldyt, ir dabar štai turiu verkšlent, kaip ta priežodžio mergaitė išliejus pieno puodynę. — Ar tavo vyras jau žino apie tai?
— Sergėk Dieve, ne! Tu esi pirmas ir vienintelis, kuriam pasakiau savo paslaptį. — O ką daugiau veikei? — paklausiau, norėdamas pokalbį pratęsti. — Pirmąsias tris savaites nieko neveikiau, tik ilsėjaus ir skaičiau. Paskui pasidariau padavėja to paties viešbučio restorane. — Padavėja? Kokiems galams? — Pritrūkau pinigų, o vyro prašyti nenorėjau, nes ko gero būtų liepęs grįžt namo. Į širdį stingstančią monotoniją. Į dvasinę dykumą. Nežinau kodėl, bet mane staiga apėmė pyktis.
— Vadinasi, prašvilpei vasarą besitrankydama po kalnus su vasarotojais, — drėbtelėjau, vos be-suvaldydamas drebantį balsą. — Nieko panašaus! — atkirto Milda. Jos veidas dar labiau iškaito. — Tas kartas buvo pirmas ir paskutinis. Kurį laiką tęsėsi nejauki tyla. Paskui ji pakėlė akis ir, žiūrėdama į mane, sukuždėjo: — Jei kitas kas mestų man tokią kaltę, gal ir galėčiau suprasti, bet kai TU kaltini mane nemoralumu, man nesvietiškai skaudu. Tik todėl, kad buvau restorane padavėja, nereiškia, kad automatiškai mečiaus į kiekvieno pasitaikiusio svečio lovą.
Pradėjau gailėtis neapgalvotų savo žodžių. — Užuot pradėję bartis, — sumurmėjau, — geriau pagalvokim, ką dabar daryt. Ar nepažįsti kokio daktaro, kuris galėtų . . .? Milda staiga nutraukė mano žodžius: — Aš nedarysiu aborto! Nežudysiu savo kūdikio! — Tai kodėl negalėtum pasakyt savo vyrui, kad laukies jo vaiko? Milda ironiškai nusišypsojo.
— Jis net neprisilietė prie manęs prieš išvažiuojant, o man atvažiavus kasnakt išeina į studiją ir miega pats vienas. Keršija man už teatrą. Šiuo atveju nieko nebelieka, kaip pasakyt jam teisybę ir žiūrėt, kaip jis reaguos. — Ir aš apie tai galvojau, bet prieš tai dar norėjau su tavim pasitart. — Jeigu jau pasidarytų nebeįmanoma su juo gyvent, aš tau surasiu butuką. Tik nesimesk į paniką. Nesi pirmoji, kuri savo įsčioje nešioja ne savo vyro vaisių, ir nebūsi paskutinė. Turbūt mano žodžiai nuskambėjo labai melodramatiškai, nes Milda staiga apsikabino mane ir teatrališkai sušuko: — O, mano mielas, brangus drauge! Žinojau, kad manęs neapleisi! Pasilikęs vienas, pradėjau rimtai galvot apie Mildą. Kokia, po velniais, bjauri situacija! Gerai, jeigu jos vyras yra tokios aukštos moralės, kaip ji man kartą pasakojo, gal gi jis pajėgs atleist savo žmonai už jos nuopolį. Gal gi supras, kad iš esmės jis pats yra dar kaltesnis už ją. Kiekvienė dieną po to susitikimo laukiau Mildos skambučio, bet nesulaukdamas ėmiau kartą ir pats jai paskambinau. Jos balsas atrodė nerūpestingas, netgi linksmas. — Atleisk, kad taip ilgai neapsireiškiau, — kalbėjo ji, — bet visas dienas taip baisiai buvau užimta namuos. — Ar pasakei vyrui apie savo bėdą? — Pasakiau. — Valandėlę tęsėsi tyla. — Turėjau pasakyt, nes kitos išeities juk nebuvo. — Kaip jis sutiko tokią nelauktą žinią? — Žinai, Dariau, aš niekada nepagalvojau, kad mano vyras būtų toks supratlyvas, toks humaniškas. Iš karto jis netikėjo manim, bet po kiek laiko pajėgiau įtikint, kad tai buvo tiesa. Susinervino, aišku. Norėjo žinot, kas yra būsimo vaiko tėvas, ir ar aš jį labai myliu. Atsakiau, kad nemyliu jo, kad jis man absoliučiai nieko nereiškia. Tada klausė, ar nebijosiu gimdymo skausmų. Atsakiau, kad esu pasiruošus pakelt bet kokią kančią, kad tik susilaukčiau kūdikio. Kai paklausė, ar kas nors jau žino apie tai, turėjau pameluot. Jokiu būdu negalėjau prisipažint, kad tu buvai pirmasis, kuriam atidengiau savo paslaptį. Pavaikščiojęs po kambarį, jis priėjo prie manęs ir pasakė lėtu, kone iškilmingu balsu: "Klausyk dabar, Milda. Tas kūdikis bus mūsų — tavo ir mano." Jo žodžiai taip mane sujaudino, kad norėjau apkabint jį ir apipilt pabučiavimais, bet jis apsisuko, nuėjo tiesiai į savo studiją ir užsirakino.
— Ir vis dar tebesišalina tavęs? — Ne, ne! Jis labai greit pasikeitė. Sekantį rytą prieš išvažiuodamas į darbą, jis netgi atnešė man pusryčius į lovą. Jis uždraudė man bet ką sunkesnio kelti. Neįtikėtina, kaip labai pradėjo manim rūpintis. — Tai jau gal ir miegat kartu? — Aišku, kad miegam. Atrodė, kad aš pritrūkau žodžių. — Atsiprašau, Dariau, bet turim baigt pasikalbėjimą, — į pagalbą atėjo pati Milda. — Skalbimo mašina pilna baltinių. Kurią nors dieną, kai nebūsiu taip labai užimta, paskambinsiu tau ir užsuksim kur nors kavos ar vyno išgerti. Lik sveikas dabar! Nors telefonas jau buvo išjungtas, bet aš tebesėdėjau su rageliu rankose. Kažkodėl jaučiaus nusivylęs, kad Mildos vyras taip lengvai jai atleido. Ir drauge lengviau atsikvėpiau, nes žinojau, kad man tikrai nebereikės dėl jos kvaršinti galvą.
Milda neišlaikė pažado greit man paskambinti, o laikui bėgant, ir aš ją gerokai primiršau. Už kokių trijų metų ji man atsiuntė laiškelį, kviesdama susitikti tame pačiame off-Broadway teatre, kuriame ji debiutavo kaip Hedda Gabler. Laiške buvo pora nemokamų bilietų į naują vaidinimą.
Šį kartą Milda nebuvo viena. Ji supažindino mane su savo vyru ir su sūnum, ir visi keturi nuėjom į restoraną, esantį priešais teatrą, antroj gatvės pusėj. — Ponas Darius man padėjo čia atšvęsti Heddos Gabler debiutą, — paaiškino vyrui Milda. — Geras atšventimas! — nusijuokiau. — Primadona vos spėjo išgerti stiklą šampano ir nuskubėjo atgal į teatrą pas savo draugus, palikdama mane vieną. — Gaila, kad man neteko pamatyt to vaidinimo, — pasakė jos vyras. — Tikrai turėtumėt gailėtis, — pridėjau. — Jūsų žmona puikiai suvaidino savo rolę. Milda išraudo ir dėkingai man nusišypsojo. — Kito vaidinimo jokiu būdu nebepraleisiu, — pažadėjo jos vyras.
Jis buvo aukštas, lieknas ir gražus — savim pasitikinčio teniso žaidėjo tipas su dvasiškio galva. Aš jaučiau, kaip jo žvilgsnis kiaurai varstė mane, bet kai staiga atsigrįžau į jį, jis nusisuko, užsidėjo akinius ir vėl atsigrįžęs pasiūlė tostą už būsimą spektaklį ir už Mildos pasisekimą. Berniukas, pamėgdžiodamas jį, iškėlė stiklinę pieno ir plačiai nusišypsojo. Iš veido atrodė tikras Milda. Stiprus, sveikas, truputį per daug nupenėtas ir tikriausiai labai lepinamas vaikas. Kai jis pradėjo nerimaut ir zirzti, Mildos vyras išsivedė jį į krautuvę ledų nusipirkt. Aš ir Milda likome vieni. — Atrodo, kad jauniklis daug ką pakeitė jūsų gyvenime, — pasakiau. — O taip! Mano vyras tikrai negali atsidžiaugt juo. Ir žinai ką, mažasis išdykėlis vis darosi panašesnis į jį.
Kitą dieną Milda vėl paskambino ir pasakė, kad norėtų su manim pasimatyt, jei, žinoma, aš turiu laiko. — Tau aš visada turiu laiko, — atsakiau. — Atsirask čia, kada tik nori. — Pas tave? — O kodėl ne? Nebent manai, kad nepatogu, tada galim susitikt kur nors kitur. — Kodėl nepatogu? Patogu. Aš tik galvoju, kiek užtruks pas tave atvažiuot automobiliu. Mat, turiu būtinai grįžt namo prieš keturias, kad galėčiau paruošt vakarienę. — Dabar dar tik dešimta ryto. — Gerai, būsiu pas tave apie dvyliktą. — Lauksiu. Ji atvažiavo gerokai pavėlavus. Prieš pat išeinant, suskambėjęs telefonas. Ji gi turėjus atsiliept.
— Turbūt vėl Šiaurės Amerikos Repertuaro direktorius? — Ne, šį kartą kitas svarbus asmuo. Ji vilkėjo trumpom kelnėm ir avėjo sandalais. Jos ilgi plaukai netvarkingai krito ant pečių. — Šiandien atrodai, kaip galutinai išsilaisvinus moteris, — pastebėjau. — Ar tai reiškia, kad esu apsipešus? — Ne, atrodai labai gražiai, ponia mama. Tikrai labai gražiai. Draugiškai pasibučiavom ir suėjom į vidų. — Ar žinai, kad esu pirmąkart viengungio bute? — Ar viengungio butas kuo nors skiriasi nuo vedusių buto? Milda perbėgo kambarius akimis. — Tik tiek, kad nematau džiūstant moteriškų kojinių ir kelnaičių. Visa kita atrodo viskas taip, kaip ir pas vedusį. Švaru ir tvarkinga. — Džiaugiuos, kad pralindau inspekciją. Dabar sakyk, ką gersi? Skačiaus, burbono, vyno?
— Ką tik turi po ranka. Aš atkimšau bonką skačiaus ir sodos. Milda nusiėmė sandalus ir susirangė ant sofos. Aš atsisėdau šalimais. Jaučiau, kad ji nori kažką pasakyt, bet nedrįsta pradėt. — Kaip tau patiko mano vyrai? — Abu atrodo puikiausiai. — Žinai, Dariau, gimus sūnui, visa atmosfera namuose pasikeitė į gerąją pusę. — Gaila, kad vyras anksčiau nesuprato, kaip labai tau reikėjo sūnaus. Jeigu būtų laiku supratęs, šiandien turėtų savo kraujo įpėdinį. Mildos lūpos sukrutėjo po tų mano žodžių. Ji atmetė atgal plaukus ir pradėjo žaist su kelnių diržo saga. — Dariau, pažadėk, kad niekam niekada neprasitarsi, ką aš tau dabar pasakysiu. — Vėl paslaptys? — Ar prižadi?
— Nemėgstu svetimų paslapčių. Ar nebūtų geriau, kad jas pati sau pasilaikytum? — Bet aš noriu, kad tu žinotum. Tu privalai žinot. — Gerai jau, sakyk, jeigu taip baisiai nori. Paslaptį išlaikysiu. — Tavo akyse aš tikrai esu smukus dėl tos Catskill kalnų istorijos. — Netiesa, Milda. Kas ten atsitiko — tavo vienos reikalas. Ne man tave kaltint ar teisint.
— Vis dar atsimenu, kaip tu pažiūrėjai į mane, kai pasakiau, kas atsitiko. Esu įsitikinus, kad tą momentą tu tikrai neapkentei manęs. Nesigink. — Galbūt jaučiaus kiek nusivylęs tavim, bet neapykantos tau nejaučiau. Be to, kas jau buvo — prabuvo, kam beprisimint? — Tam tikra prasme aš apsidžiaugiau, kad tokios žinios nesutikai abejingai. Tai parodė, kad aš tau tikrai rūpiu. — Kas kada buvo . . . — O žinai, Dariau, kad ten nieko nebuvo, kad viskas buvo mano išmislas. Nei aš su jokiu vyru važinėjau, nei aš su juo miškely gulėjau. — Tai kokiu būdu tapai nėščia? Vėjas užpūtė?
— Aš tik pasakiau, kad esu nėščia, nes labai norėjau turėt savo sūnų. Bet melavau tau, norėdama patikrint, ar tikrai esi mano geras draugas. Vėliau tą patį melą pakartojau savo vyrui. Staiga man pradėjo viskas aiškėti. — Tu pamelavai savo vyrui, norėdama įsivi-liot jį į pinkles, taip sakant, pastatyt jį prieš įvykusį faktą. Atsimenu, kaip džiaugeis per telefoną, kad vyras greit atleido, net pusryčius pradėjo atnešt į lovą . . . — Dariau mieliausias, tu turėtum rašyt dramas! Tu taip puikiai supranti, kaip dirba moters galva. Ji apsikabino mane abiem rankom ir pirmą kartą taip karštai išbučiavo. — Moters galva, moters galva, — murmėjau pats sau. — Ar nemanai, kad truputį per daug buvai surizikavus? O ką būtum darius, jeigu vyras nebūtų buvęs toks kilnus ir atlaidus?
— Mano gyvenimas buvo pasidaręs toks tuščias ir beprasmis, kad man būtų buvę vis tiek. Be to, juk tu buvai pažadėjęs manęs neapleist, atsimeni? Ir vėl šelmiškai šypsojos. — Bet argi tavo vyrui nekilo įtarimas, kai reikėjo taip ilgai laukt kūdikio gimimo? — Ne, čia nebuvo jokios problemos. Atsigavęs po pirmojo smūgio, jis vėl sugrįžo pas mane . . . daug greičiau, negu tikėjaus. Ir, žinoma, nebe-sisaugojo. Manau, kad jis norėjo kaip galima geriau išnaudot susidėjusias aplinkybes, kaip tą mano istoriją jis vadindavo. Aš staiga suprunkščiau iš juoko ir pasiūliau tostą už jos išradingumą, už jos puikiausiai suvaidintą rolę. Abu ištustinom stiklus vienu užsivertimu. Paskui uždėjau ranką ant jos paties ir paklausiau: — Kodėl negalėtum dabar jam pasakyt visos teisybės? Kodėl nepadaryt jo tikrai laimingo? — Oi ne, ne. Pasakius teisybę, vėl galėčiau jo netekti. — Bet kodėl? — Todėl, kad atskleidimas tiesos sulaikytų jį nuo galimybės pritaikinti man savo krikščionišką gailestingumo ir atleidimo dvasią, kurios praktikavimu jis buvo taip patenkintas per pastaruosius keletą metų.
— Esi pašėlus moteris, Hedda Gabler! — sušukau, net susiriesdamas iš juoko. (Šios novelės angliškoji versija buvo išspausdinta The Literary Revieto žurnale ir vėliau perspausdinta antologijoje Modern Stories From Many Lands.)
|
|
|
|