| |
|
|
|
Parašė FERNANDO PESSOA
|
Kazimieras Žoromskis Sapnas
Ateik, naktie, senoviškiausioji ir tapatinga,
Naktis gimusi nuversta karaliene,
Naktis savy tolygi tylai, naktis
Su greitomis žvaigždėmis kaip akelėmis
Ant savo rūbo su begalybės apvadais.
Ateik palengvėle,
Ateik pamažėle,
Ateik viena, iškilminga, su nuleistom rankom
Prie savo šonų, ateik
Ir tolimus kalnus atnešk prie artimų medžių
papėdės.
Suliek į vieną lauką visus mano matomus laukus,
Paversk kalną tavo kūno vienintele mase,
Užgesink visus skirtumus, kuriuos iš tolo matau,
Visus į jį besitiesiančius kelius,
Visus medžius, kurie iš tolo jį daro tamsiai žalią,
Visus baltus namus su dūmais tarp medžių,
Ir tik palik vienų šviesą, ir kitą,,ir dar kitą,
Tolumoje neryškią ir lengvai jaudinančią,
Tolumoje negalimą staigiai įžvelgti.
Mūsų Motin
Negalimų daiktų, kurių veltui trokštame,
Sapnų, apnykstančių mus sutemoje, prie lango,
Ketinimų, kurie mus glamonėja
Plataus pasaulio didžiųjų viešbučių terasose
Europinės muzikos garsais ir balsais iš toli ir arti.
Ir kurie skaudina, nes žinome niekad jų
neįgyvendinsią . . .
Ateik ir užliūliuok mus,
Ateik ir paglostyk mus,
Tyliai pabučiuok mus į kaktą,
Taip švelniai, kad nežinotume esami bučiuojami,
Tik jaustume iš pakilimo sieloje.
Ir neaiški rauda melodingai išsilietų
Iš mūsų slaptybių,
Kur glūdi šaknys visų šitų stebuklo medžių,
Kurių vaisiai yra mūsų puoselėjami ir mylimi
sapnai,
Nes žinome juos neturint ryšio su gyvenimu.
Ateik, iškilmingoji,
Iškilmingoji ir pilnoji
Paslėpto noro raudoti,
Gal todėl, kad siela didelė, o gyvenimas mažas,
Ir visi mostai neišeina iš mūsų kūno
Ir tepasiekiame tik tiek, kiek mūsų ranka ilga,
Ir tematome tik tiek, kiek siekia mūsų žvilgsnis.
Ateik, skausmingoji,
Nedrąsiųjų baimės skausmingoji Motin,
Paniekintųjų liūdesių drambliakaulio bokšte,
Vėsioji ranka ant karščiuojančios kukliųjų kaktos,
Vandens skoni ant pavargusiųjų sausų lūpų.
Ateik iš tolimo,
Blankaus horizonto,
Ateik ir išplėšk mane
Iš baimės ir nenaudingumo žemės,
Kur skurstu.
Pakelk mane, užmirštą purvą, iš mano žemės,
Lapelis po lapelio perskaityk manyje nežinau
kokią dalią,
Ir nuskabyk mane savo malonumui,
Savo tyliam ir gaiviam malonumui.
Vieną manęs lapelį numesk į Šiaurę,
Kur niūkso šios dienos miestai, kuriuos taip
mylėjau;
Kitą manęs lapelį sviesk į Pietus,
Kur dūluoja jūros, kurias navigatoriui atidarė;
Kitą manęs lapelį paleisk į Vakarus,
Kur raudonai dega visa, kas galbūt bus ateitis,
Kurią aš, dar nepažindamas, garbinu;
Ir kitą, kitus, kas liks iš manęs,
Nusviesk į Bytus,
Į Rytus, iš kur visa ateina, diena ir tikėjimas,
Į iškilmingus, fanatiškus ir karštus Rytus,
Į nenuosaikius Rytus, kurių niekad nematysiu,
Į Budos, bramanų, šintoistų Rytus,
Į Rytus, kur yra visa tai, ko mes neturime,
Kur visa tai, kuo mes nesame,
Į Rytus, kur — kas žino? Kristus gal dar ir
dabar gyvena,
Kur Dievas iš tikrųjų yra ir viską valdo . . .
Ateik jūromis,
Didžiosiomis jūromis,
Jūromis be ryškių horizontų,
Ateik ir uždėk ranką ant žvėries nugaros,
Ir paslaptingai jį nutramdyk,
O hipnotiškoji smarkiai judančių daiktų
tramdytoja!
Ateik, atsargioji,
Ateik, motiniškoji,
'Žingsnis po žingsnio, seniausioji slauge,
Sėdėjusioji jau užgesusių tikybų dievų išgalvėse,
Ir mačiusi gimstant Jehovą ir Jupiterį,
Ir besišypsojusi, nes tau viskas netikra ir
nereikalinga.
Ateik, tylioji ir ekstazinė,
Ateik į nakties baltą skraistę įvynioti
Mano širdį. . .
Giedriai, kaip popiečio vėjelis,
Ramiai, kaip glostąs motinos mostas,
Su žvaigždėmis, spindinčiomis ant tavo rankų
Ir paslaptingu mėnulio šydu ant tavo veido.
Visi garsai kitoniškai skamba
Kai tu ateini.
Kai tu įžengi, nuščiūva visi balsai,
Niekas nemato tavęs įžengiant,
Niekas nežino, kada įėjai,
Tik staiga pamato, kad visa nurimsta,
Kad visa netenka savo šiurkštumų ir spalvų,
Ir kad aštrioje padangėje, dar ryškiai žydrioje,
Jau švinta delčia, ar baltas ratilas, ar paprasta
Nauja šviesa ateina,
Mėnulis pradeda būti tikras.
Išvertė P. G a u č y s
Fernando Pessoa (18888-1935), vienas žymiausių naujųjų laikų ir labiausiai sekamas portugalų poetas. Jo kūryba pasižymi neišsemiamu problemų turtingumu, o jo sudėtingą asmenybę išryškina keli jo heteronimai (Alberto Caeiro, Ričardo Reis ir Aivaro de Campos), kurių kiekvienas išsako kokią nors jo dvasios ypatybę, tartum jos negalėjo sutilpti į vieną jo kūrybinę asmenybę.
 |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
