Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠEŠTOJI BALTŲ KONFERENCIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Saulaitytė-Stankuvienė   

Baltistikai Puoselėti Draugijos (Association for the Advancement of Baltic Studies) šeštoji konferencija įvyko Toronte 1978 gegužės 10 - 14. 800 narių turinti draugija sulaukė 550 klausytojų suvažiavime, kurį ruošė 70 organizatorių. Daugumas dalyvių atvyko iš JAV, kiek mažiau iš Kanados, dar atstovai iš Vakarų Vokietijos, Švedijos, Anglijos, Izraelio ir Danijos.

Įvadiniame žodyje dr. Ilze Kalnins paaiškino konferencijos pobūdį: mokslinis suvažiavimas ir katalizatorius baltų bendruomenei. Dvilype užduotimi konferencija sutelkia mokslininkus pabendrauti ir pateikti savo tyrinėjimų išvadas, įjungdama pačią baltų bendruomenę, kuri čia dalyvauja klausimais bei pasiūlymais ir yra tų mokslinių tyrinėjimų objektas.

Mokslininkų atvyko daug. Apie 60 iš 100 paskaitų buvo multiplikuotos (kai kurių pateiktos tik apybraižos). Publika buvo entuziastinga, nors referentai ne visada paliko laiko įsiterpti klausytojams, o konferencijos opiausiai žydų-baltų temai kaip tik nei apybraižų, nei paskaitų tekstų iš anksto nebuvo. Katalizuotinos visuomenės nebuvo gausu: pavyzdžiui, gegužės 12 buvo užsiregistravusių tik 15 torontiškių lietuvių iš 70 suvažiavimo lietuvių dalyvių su prelegentais. Literatūros vakare su poetu Henriku Nagiu ir vadovu Rimvydu Šilbajoriu taip pat nedaug tebuvo lietuvių, nors Toronte tokių vakarų reta. Daugiausia vietinių lietuvių patraukė žydų ir baltų santykių klausimas, vienas moksliškai silpniausių konferencijos momentų, kurio sensa-cingumui iš anksto buvo lietuvių ir Toronto Spaudoje ruošiamasi.

Įvadinėje paskaitoje Teresa Ra-kowska-Harmstone analizavo etninę problemą sovietų kraštuose, ją lygindama su išeivijų sąlygomis ir paryškindama, kad sovietų nusistatymas yra priešingas etniniams siekiams.
Pagrindinį vaidmenį turėjo sričių moderatoriai ir paskaitininkai. Temos sugrupuotos pagal šias sritis: archeologija ir senoji istorija, bibliografija, pedagogika ir psichologija (baltų išlikimas), folkloras ir mitologija, lingvistika, literatūra, viduramžių istorija, modernioji istorija, visuomeniniai mokslai I (ekonomija, sociologija, demografija), visuomeniniai mokslai II (politinis mokslas, geografija, teisė). Buvo dvi "specialios" temos: baltų menas ir žydai Pabaltijy. Sričių vadovai parinko paskaitininkus ir moderatorius, jei patys pokalbių ne-moderavo. Be temos, paskaitininkų įdomumas daug priklausė nuo moderatoriaus sugebėjimo vadovauti ir nuo paskaitininkų pastangų suprantamai ir sutrauktai teikti mokslinio tyrimo duomenis.

Rimvydo Šilbąjorio organizuota literatūros sekcija pasižymėjo gerai parinktais kalbėtojais, nors kai kurie peržengė paskirtą laiko tarpsnį ir nepaliko laiko diskusijoms. Svarbiausia, kad paskaitų dauguma buvo rūpestingai paruoštos pagal naują literatūros nagrinėjimo metodiką. Išvengta kalbėti apie bet ką literatūros vardan. Šilbąjorio paskaita apie simbolinius įvaizdžius Baltrušaičio lietuviškoje poezijoje buvo turininga ir puikia anglų kalba išreikšta. (Kai kurie paskaitininkai anglų kalba išsireiškė silpniau; kai kuriems jų prancūzų ar kita kalba būtų buvusi prieinamesnė. Konferencijoje keletas paskaitų vyko vokiečių kalba). Dvikalbių baltų poetų temą kompetentingai paruošė, tarp kitų, Ilsė Le-histe, įjungdama vertimų pavyzdžių ir paaiškindama kaip, pvz., asociacijos, metaforos priklauso nuo neišverčiamų dalykų. Vertimo problemos buvo nagrinėjamos ir kitoje sesijoje, nes vertimai ir dvikalbiai poetai yra aktuali tema, į kurią vertu labiau įsigilinti ir lietuviams, teratūros sekcijoje įdomi buvo Le-s Kelertas paskaita apie Greimo mietinę literatūros kritiką, naudingą ypač vertime. Audronės Willeke paskaita apie žmogaus orumo temą lietuvių prozoje įtraukė Mero "Striptizą" ir Granausko "Jaučių pasakojimą/' kaip žmogaus grūmimąsi su laiku; ji išryškino individo vertę. Tuo A. Willeke skiriasi nuo ne vieno dabartinių "Striptizo" kritikų, besivadovaujančių nebetiksliomis ar nepakankamomis literatūros kritikos srovėmis.

Dr. Vairos Vikis-Greibergs organizuota ir moderuota folkloro ir mitologijos sekcija sėkmingai paaiškino, pvz., folkloro funkciją dabartinėje literatūroje, ypač jos pačios paskaitoje apie tautosakai tipiškas dukterų rūšis Brigadere dramoje. Tačiau vienas kitas paskaitininkas pasitenkino tik paralelių, aliuzijų suminėjimu arba nuorodomis apie panaudotą sakmę, be gilesnės analizės. Moderato-rė Vikis-Freibergs pajėgė ir paskaitininkų laiką suderinti, ir publikos pasisakymus įjungti, kad būtų laikomasi sesijos temos.

Vienoje srityje pasirodė lietuvių mokslininkų spraga: lingvistikoje lietuvių kalba buvo dažnai minima, jos formos analizuojamos, bet lietuvių kalbininkų nebuvo matyti, ir lietuvių klausytojų buvo vienas kitas. Nelengva, tiesa, tokiose diskusijose nelingvistui susigaudyti, bet kaip tik todėl išryškėjo, kad tokių mums ir trūksta — lietuvių lingvistų. Sekcijos referatai ir diskusijos pavyzdingi, taikliai vystė temą, vyko geroje nuotaikoje, kalbėjo faktais, kiek įmanoma, ir hipotezėmis, kai dar įrodymų tebeieškoma. William Schmalstieg gyvai referavo apie kai kuriuos lietuviškus veiksmažodžius, sukeldamas diskusijų pasisakymu, kad vaikų kalba yra pamestų kalbos formų rodyklė; kad pirmo su antru ir trečio asmens, kaip paprastai manoma, veiksmažodžių asmenyse skirtumas iš tikrųjų randamas tarp pirmojo ir antrojo su trečiuoju asmenimi. Har-vey Mayer sujudino klausytojus savo teze, kad lietuvių kalba labiau, negu latvių ir prūsų kalbos, artima slavų kalboms.
Archeologijos ir senosios istorijos


Diskusijos prie užkandžių. Dešinėje stalo pusėje — dr. Rimvydas Šilbajoris; kairėje pusėje pirmas iš kairės — dr. Vytautas Vardys, trečias — Olavi Arens, ketvirtas — Dietrich Loebner (antras neįvardytas).

sekcijoje temos įdomios, ir, ypač šeštadienį, klausytojų netrūko. Referentų tarpe aštriau pasijuto kalbos problema: kai ką vos galima buvo suprasti, nes kalbėtojui anglų kalba svetima. Gal vertėtų ateityje pasirūpinti būdais paskaitas iš anksto ar ten pat versti.

Marija Gimbutienė, kalbėjusi per vidurdienio užkandą, apgailestavo baltų mokslininkų trūkumą savo srityje ir kartu baltų mitologijos bei antikinės kultūros moksle. Savo paskaitoje ji išryškino savo teoriją, kad senoji Europa nebuvo indoeuropietiška. Tarp archeologijos srities referatų buvo įdomi Marianinos Olcott studija apie baltus Tacito raštuose. Tikrai, anot M. Gimbutienės pastabos, ji taip gyvai svarstė temą, lyg šaltinis būtų buvęs parašytas visai neseniai. Tai paskata baltams klasikinių kalbų mokslininkams ieškoti baltiškos medžiagos net ir savo srityse.

Jeigu lingvistų mokslinį tikslumą paimtume kaip vieną skalės kraštutinumą, tai kitame skalės gale atsidurtų kai kurios paskaitos pedagogikos ir psichologijos simpoziumuose. Tarp aktualia tema gerai pasi-ruošusiųjų pedagogų ir psichologų atsirado kitų, tarp jų ir studentų, su labai siauroje temoje gerai paruoštais darbais, kurių pokalbiai kažkaip netiko. Sunku būtų pateisinti šioje konferencijoje referatus apie italų paauglių santykius su tėvais ar apie žydų akultflracijos problemas. Norint kuo vertingiau ribotu laiku aptarti baltų sritį, būtų galima studentus sudominti baltams labiau tinkamais pavyzdžiais, nors daugia-kultūrėj Kanadoj ir tiko kviesti įvairių tautybių prelegentus.

Mokslinio metodo skalės aukštajame taške taip pat atsirado žydų klausimo nagrinėjimas. Čia būtų labiau tikę pakviesti filosofus ir teologus, negu istorikus, kurių studijoms žinios ir faktai dar nėra apipavidalinti. Tarp kalbėtojų apie žydų bendruomenę Pabaltijy tarpkario laiku buvo F. Bruce Ashkenas. Kaip John Cadzovv vėliau išaiškino, autorius naudojosi tik vienu šaltiniu, tikėdamas, kad Lietuvos valdžia buvusi nusistačiusi prieš žydų tautybės pramonininkus, norėdama puoselėti lietuvių pramonę, ramdama lietuvius ūkininkus ir lietuvių jaunuolių veržimąsi į industrijos sritį.

"Holocaust" ir baltų žydų klausimu referatai buvo įvesdinti Romualdo Misiūno, kuris pabrėžė, kad pokalbiuose bei diskusijose bus teikiamos asmenų nuomonės ir nevedama politika, kuri šioje konferencijoje apie baltų mokslus netiktų; kad reikią siekti semantinio ir duomenų tikslumo, pasitikėti gera valia ir laikytis akademinio atsakingumo bei orumo; kad šios problemos nagrinėjimas yra rėmai bendresnei genocido problemos istorinės vertė analizei. Deja, R. Misiūno lūkesčiai neišsipildė. Konferencijos perspektyva buvo išmušta iš vėžių, nors reaguoti buvo natūralu, kai spaudoje daugiausia buvo rašoma apie baltų žydų klausimą ir mažiau apie kitas mokslinio suvažiavimo temas. Prelegentų darbuose buvo netikslių ar neišnagrinėtų faktų (pvz., E. Nodel kalboje), kurie gal iš viso istorikams neprieinami, kaip referentai vėliau pripažino, o teigiamai buvo išreikšti emocingais žodžiais.
Gertrude Schneider savo temai "Rygos getas" parinko jaudinantį žodyną ir teigė sunkiai įrodomus duomenis. E. Nodel pasisakė nenorįs kartoti, ką G. Schneider taip išsamiai pasakiusi, nors jo tema turėjusi būti platesnis — "Baltų tautų vaidmuo". Tarp daugelio bendrybių autorius įspraudė skaičius.

Diskusijose E. Nodel pasisakymai neatitiko ankstesnių jo teigimų. Anksčiau ir vėl čia diskusijų dalyviai J. Cadzovv ir D. Crovve pabrėžė, jog pavojinga naudotis nacių ir komunistų šaltiniais. E. Nodel irgi dalyvavo diskusijose, gindamas estus.
David Crovve Jr. kalbėjo apie šaltinius ryšium su žydų naikinimu: pagrindiniai žydų šaltiniai anglų kalba lengvai prieinami, bet šiuo klausimu medžiagą reikia vertinti atsargiai; naciai rašę daugiau apie baltus, o žydai šių šaltinių pakankamai neapsvarstą. Naikinimas vykęs, ir todėl jį reikia tirti ir studijuoti. Ko-referentė Helen Fagin sakė, kad naikinimo studija yra sunki sritis, kuriai trūksta šaltinių; jos negalima priskirti prie grynai intelektualių svarstybų.

Negalima jos nagrinėti istorijos metodika, lyg kokį akademinį klausimi). Tai moralinis dalykas, moralinė pamoka blogio ir gėrio jėgoms ir galimybėms bei jų absoliutumui atskirti. Neiššaukiant konflikto, reikia mokytis iš praeities: ištirti įvykius, apsispręsti broliškumo ir humaniškumo linkme.

Būsimasis AABS prezidentas Ivar Ivask vėliau pritarė H. Fagin pastaboms, kad tai ne kiekybinis, o kokybinis klausimas — moralinis, etinis, religinis, susijęs su istoriniu įvykiu. Jis pakartojo, kad statistiniai duomenys nesutampa, kad tokiam negrinėjimui dar neatėjęs metas istoriniu požiūriu, nors moralinėje plotmėje jau dabar jis aptartinas. (Jeigu rengėjai iš anksto būtų apsisprendę, kad žydų ir baltų klausimus reikia gvildenti moraliniu, etiniu, religiniu būdu, būtų turėję pasikviesti tų sričių specialistus, o konferencijos istorikai iš anksto būtų žinoję savo metodikos ribotumą šiuo klausimu šiuo metu). Koreferentas Antanas Musteikis pasakė, kad šiuo metu esame per arti ir per toli nuo faktų. Dabartis nėra tinkama diskusijoms. Tema per jautri.

Komentuodamas paskaitas, A. Musteikis pažymėjo, kad jausmingumas netiko, kad tema ne mokslinė, o humanistinė, kad trūksta platesnės perspektyvos, kad spausdintos studijos nenuoseklios ir kad pačiose paskaitose būta netikslumų: G. Schneider žodis "išlaisvinimas" netaikytinas sovietų okupacijai; E. Nodel skaičiai, konstatavimai ir išsireiškimai neteisingi; vokiečių šaltiniai netikslūs, nepriimtini. A. Musteikis taip pat patikslino kai kuriuos teigimus apie lietuvius, pvz., apie vysk. V. Brizgį. Jis "konfliktus" tarp žydų ir lietuvių klasifikuotų kaip daugumos/mažumos dominavimo reikalą. Ragino panagrinėti žydų vaidmenį komunistų okupacijos metu.

Julius Slavėnas, vos 10 dienų prieš konferenciją pakviestas joje dalyvauti ir prieš savaitę gavęs kitų referentų raštus, pastebėjo, kad E. Nodel konferencijoje skaityta paskaita nėra ta pati, kurią jis anksčiau gavęs raštu. Slavėnas ragino reikalą svarstyti akademine nuotaika ir ieškoti įžvalgos, nes klaidinga aptarti klausimu, tik iš vieno (žydų) požvilgio. Svarbu puoselėti žmonijoje aplinką, kurioje tokių režimų nebegalėtų hūti. Naikinimą sunku suprasti ir paaiškinti, o atsimintina, kad prie pri-sidėjusiųjų buvo daug eilinių nusikaltėlių. Dalis baltus nagrinėjančių istorikų nemoka baltų kalbų ir nepažįsta jų istorijos, ir todėl jų radiniai ne visada tikslūs.

Prasidėjus diskusijoms iš publikos, John Cadzow pastebėjo vėl, kad pateikti duomenys ir skaičiai nesutampa, kad dažnai naudojami antriniai, pakreipti ir neigiamai nuteikti šaltiniai. E. Nodel atsiliepė, kad skaičiai nesvarbūs (jis pats buvo daug jų citavęs), o svarbūs yra patys principai — kad vieni noriai, kiti ne taip noriai prie naikinimo prisidėjo. Atsakydamas į kun. Pr. Gaidos priminimą, kad antrame naikinime žuvo daug lietuvių, E. Nodel atsakė: "Mes turime savo kapus, jūs turite gavo" (atsakymas, kurį būtų buvę galima nukreipti ir į jo paskaitą). Papildydamas šį sakinį, Nodel tarė, kad antrasis naikinimas yra atskira tema; kad atėjęs laikas geros valios Pabaltijo žmonėms išsiaiškinti apie jų vaidmenį žydų naikinime. "Mes žydai irgi nesame nekalti: visi yra kalti", teigė jis, anksčiau teigęs, kad nei grupės, nei tautos, o tik vokiečiai kaltintini.

J. Cadzow atkreipė dėmesį, kad baltui, o ypač lietuviai, pergyvena romanuose randamą lietuvių vaizdą, neteisingai pateikiamą ir nemoksliškais šaltiniais pagrįstą. Panašiomis nuotaikomis ši sesija ir baigėsi, nes tik konferencijos metu pradėta ieškoti būdo temą aptarti, kai išryškėjo istorinio metodo nepakankamumas šiam reikalui. Jeigu istorinio ir mokslinio tyrinėjimo dėsnis yra tikrinti šaltinius, tai nei organizatoriai, nei paskaitininkai šios kritiškos studijų metodikos nesilaikė, o žydų - baltų temai teko proporcingai per daug laiko, per daug dėmesio (kaip ir spaudoje bei televizijoje), kuris sensacingai išnaudotas.

Bibliografijos klausimai esamiems ir būsimiems mokslininkams naudingai apžvelgti: nurodomas reikalas dar labiau kaupti baltistikos medžiagą; dalintis informacija, kur šaltiniai saugojami; įsteigti šaltiniams pastovų centrą. Patricia Grimsted darbe apie archyvus ir rankraščių rinkinius baltų respublikose paminėjo archyvus Lietuvoje, kurie ir ten pat esantiems mokslininkams nėra pilnai prieinami. Todėl intelektualiniame gyvenime yra spraga, o sovietų valdomuose kraštuose moksliniai darbai per daug siauri ir pro-vinciški. Alfreds Straumanis paminėjo, kad Southern Illinois universitetas turi finansų baltų srities studentams.
Iš visuomenės mokslų paskaitų prisimintina Henn-Juri Uibopuu studija apie sovietinį federalizmą pagal naują konstituciją, kurioje nebėra Sovietų Sąjungoje valstybių, kad jungties labui nukenčia Sąjungos dalys. Aleksandro Gedminto "Defi-nicinė etninio identiteto dinamika" iškėlė, kad Binghamton, Kanadoje, lietuviai savo definiciją iš "lietuviai" praplatino į "rytų europiečiai", nors liko ir "lietuviai". Boleslavv Boczek aptarė Baltijos taršos kontrolę, paminėdamas, kad Baltijos jūroje vanduo tepasikeičia per 20-25 metus, turi 1/10 gyvybės, lyginant su Šiaurės jūra, ir žemiau 650 pėdų gylio nerandama gyvybės. Olaf Millert, kalbėdamas apie išeivių baltų padėtį, pažymėjo, kad estai taip gerai ir greitai pritampa, jog, netekę vyresniosios kartos, gali visiškai asimiliuotis. Genutis Procuta savo paskaitoje "Politinė nerusų socializacija Sov. Sąjungoje" išvedė, kad sovietinis socializavimas neveiksmingas.

Konferencijoje buvo galima išgirsti įdomių faktų, nors kai kuriose sekcijose referentai atrodė vieni kitų darbų iš anksto neskaitę, ir mintys kartojosi. Dalyviai gyvoje ir įdomioje konferencijoje rado savo temoms klausytojus.
Vyko knygų, meno ir baltistikos parodos Toronto universitete. Meno parodoje buvo V. Bričkaus, J. Dagio, D. Stončiūtės-Kuolienės, A. Plioplio, J. Rackaus, T. Valiaus darbai. Visos parodos skoningai paruoštos. Baltistikos paroda Robarts bibliotekoje gera. Knygų paroda gana skurdi.

Sekmadienį AABS narių susirinkime dalyvavo apie 50 narių. Kitu konferencija bus 1980 metuis. Nutarta nustatyti akademinį jos paskaitų lygį, ypač kai kuriomis temomis. Konferenciją organizuos Juris Silenieks.

Ar dvigubas konferencijos tikslas buvo pasiektas, sunku pasakyti, nes pagyvėjimas baltų bendruomenėse paaiškės tik vėliau. Bet mokslininkai ir dalyviai susipažino su naujomis, dar nagrinėtinomis temomis. Paskaitas rekordavo Radio Liberty ir Radio Free Europe. Valterns Nollendorfs, dabartinis AABS pirmininkas, savo įžanginiame sveikinime minėjo, kad baltų kraštų mokslininkui buvo kviesti, bet, deja, konferencijoje nedalyvauja.
Marija Saulaitytė-Stankuvienė


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai