LYRIZMO KELIU Spausdinti
Parašė Pr. Visvydas   
Kai paimu į rankas bet kurį Leonardo Andriekaus poezijos rinkinį, visuomet pagalvoju apie grafikos ir poezijos lyrišką bičiulystę. Juk visos Andriekaus knygos nuo 1955 metų iki paskutinės šeštosios "Už vasaros vartų" susilaukė gražaus Telesforo Valiaus apipavidalinimo. Tiesiog sunku įsivaizduoti Andriekaus rinkinių aplankus be Valiaus lietuviškai gotiškų ženklų. Savo pamaldžiu lakumu jie puikiai atliepia šio poeto lyrizmą. Skaudu, kad per anksti (77.XII.1) turėjome palydėti dailininką T. Valių amžinybėn.

Leonardas Andriekus šiuo metu tebetęsia kunigo - poeto tradiciją, reikšmingą literatūroje, ypač lietuvių poezijai davusią didžiuosius laimėjimus. Tai žino skaitytojai ir tikisi Andriekaus eilėse išgirsti tyrą, sudvasintą žodį. Kūrybingos maldos troškulys mūsų epochoje nėra išblėsęs, nežiūrint cinizmo antplūdžio. Poetas gerai suvokia tokio troškulio gyvastingumą. Numalšinti jį nėra lengva. Kaip menininkui, reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp konkrečių, žemiškų įvaizdžių ir tikėjimo idealų. Tarp gyvo vaizdo ir sudvasinto simbolio. Tarp poeto ir kunigo. Iš tokių prakilnių pastangų ir yra gimęs dažnas eilėraštis "Už vasaros vartų" rinkinyje. Čia žmogiškos problemos pinamos su religiniais sprendimais — švelniai, atsargiai. Rezultate girdime tylų, malonų lyros virpesį.

Vengia poetas nuožmaus moralizavimo. Nekaišioja dogmų. Tik intymiai bendrauja su maloninguoju Dievu ar su geruoju Kristumi. Tiki, kad

Kristus jam padės žmogišką buitį paversti poezija:
Padėk, man, Kristau, Kanoj Galilėjos
Pavertęs vandenį vynu! (18)

Poetui, trokštančiam, kad siela gyventų gėrio atmosferoje, dangiškos esybės parama yra būtina. Tikrovės logika čia nieko nepadės. Reikia tiesos, gimusios pasakoj, reikia dieviškai įkvėpto meno.

Turbūt nesuklysiu teigdamas, jog poezijos didžioji tema amžių amžiais tebėra išsivadavimo troškulys. Platoniški poetai vaizduotės ir pakilios kalbos būdais bando išsiveržti iš esamo pasaulio "vergijos" ir patekti į amžinųjų idėjų respubliką. Ten, tik ten yra jų išganymas. Ten, tik ten viešpatauja Tiesa. Ten skamba ieškomas tyriausias Žodis. Jie neigia realybę vardan amžinybės. Maištauja prieš nykią materiją.

Šią mintį kur kas tiksliau išryškino pats Andriekus savo žodyje Poezijos pavasario Chicagoje proga 1974 metais: "Visiškai teisūs tie, kurie šaukia, kad savo pilnumoj poezija — tai prarastojo rojaus aidas. Jis toks galingas, jog kiaurai skverbiasi per epochas, dekatentines sausras, materializmo tvirtoves ... Jis liudija, jog yra kažkas labai gražaus prarasta, ką mes patys bent dalinai vėl galime atgauti ilgesiu, skausmu ir meile kūrybinėje aukoje" (Draugas, 74. VI. 15). Įdomu, kad pavergtoje Lietuvoje poetas E. Mieželaitis irgi iškelia dvasinių apraiškų svarbą literatūroje. "Literatūra, analizuodama, negali nepajusti, kad pasaulyje ir žmoguje dar lieka kažkas nežinoma, keista ir nuostabu, ką sunku išmatuoti tik materialiniu sumetimu ir socialinio determinizmo logika, kam galioja kitokia — pasakos, sapno, svajonės — logika" (E. Mieželaitis, Naktiniai drugiai, 132).

Matome, koks visuotinis yra romantiškas veržimasis į erdvų dvasios pasaulį. Jis peršoka pasaulėžiūrų užtvaras. Ilgesiu, skausmu ir meile kūrybinėje aukoje — tai Andriekaus polėkis, trykštantis iš tyro idealizmo. Stoti prieš tikrovę ne atviru maištu, ne proziškais kaltinimais, ne pagieža ar kandžia ironija, ne grotesku, ne absurdiškais paradoksais, bet trapiu, tyliu susirūpinimu, išpažinti mi, vienuolišku nusižeminimu n glausta lakia išmintimi. Tradiciškai toks būdas labiau prigimtas lietuvių sąmonei. Jis išplaukia iš liaudies dainų skaidraus liūdesio, iš mūsų romantiško simbolizmo. Čia žvaigždėtas skliautas, keleivio žingsniai, saulėlydžio spinduliai ar plazdanti liepsna, kraujo upės, nerimo namai, paukščio giesmė, žemės vabalėlių dalia byloja mitiniais - poetiniais motyvais, kurie, tarsi ilgaamžiai satelitai, nuolat sukasi mūsų kultūrinėje orbitoje. Semiotiškoje poezijos analizėje jie vadinami topais (T. Venclova).

Sunku pasakyti, kiek šiuolaikiniam skaitytojui yra svarus tradicinis romantiškas vaizdynas, iki permatomumo nušlifuotas Maironio, Putino, Sruogos, Nėries, Aisčio, Brazdžionio ir jų pasekėjų poezijose. Juk laikai keičiasi. Kinta ir estetikos turinys. Metaforų, palyginimų ir visokių poetinių įvaizdžių laukas vis labiau susilieja su tikrovės terenu, su psichės gelmėmis. Kyla klausimas, ar dar vis su pirmykščiu pasigėrėjimu priimame kad ir tokį dailų simbolistinį prisipažinimą:
Aš esu tik liepsnelė mažytė,
Atplevenus bliksėt laikinai.
Nenorėkit manęs užgesyti,
Kol pragys saulės garbei kalnai. (15)

Galima atsakyti: ir taip, ir ne. Strofa įtaigi savo skambia forma, įsimintina darnių žodžių sudėstymu. Trečioje eilutėje suskamba itin prasmingas prašymas — sudaryti poetui galimybę pratęsti kūrybinę egzistenciją iki aušros — prisikėlimo. Vienok pasilyginimas su liepsna, nors ir mažyte, jau neturi pirmykščio šviežumo. Prisimename Nietzschės ryžtingą "Flamme bin ich sicherlich" (Ecce homo) ar Stefan George kilnią eilutę "Du schlank und rein wie eine Flamme". Tai buvo tąsyk. Šiandien "liepsnos" įvaizdžio galia atsiskleidžia tik ypatingame kontekste. Šiaip, kasdieniniame gyvenime, ir be poezijos žinome, kad žmogus, tartum žvakutė, turi užgesti šioje žemėje.

Taip jau yra su įprasta kultūrine tropiką: jos šiltadaržiuose išauginti naują poetinę kombinaciją ne taip jau lengva. Čia anuo metu, kaip minėjau, triūsėsi eilė išradingų sodininkų, n jie savo oranžerijų erdvę pripildė sklidinai, — rodos, visos galimybės tapo išsemtos. Kai kurie skaitytojai, spėju, nesutinka su šia mintimi, nes Andriekaus knygoje yra originalios poezijos, sakyčiau, sugebėjimo tradiciniam romantiškam audiniui suteikti ir savitus bruožus. Suprantama, jis savaip sudėsto sąvokas. Be to, jautriai užakcentuoja tikėjimo prasmes. Jo emocinė išpažintis kai kada turi andriekiškai deminutyvinį tembrą, tai yra, švelnų gamtos apraiškų suasmeninimą. Kas gi kitas galėtų taip nuoširdžiai įsijausti į "gintarėlio — našlaitėlio" dalią? Žvilgterėkime į "Medžio elegijos" strofą:
Medžiui uždrausta eit prie šaltinio
Ir kaitroj pasivilgyt šaknis —
Aš esu Tavo žemės smiltynų
Kankinys, kankinys. (20)

Šiame eilėraštyje medžio ir poeto būsenų paralelė nubrėžta su patetišku triūsu. Išlaikoma graži simetrija, į kiekvienos strofos paskutinę eilutę įvedant elegišką šūksnį: "vieniši, vieniši"; "vienumoj, vienumoj"; "lig rudens, lig rudens"; "kankinys, kankinys". Tai vienatviško praeinamumo aidas.

Nėra poeto, kuris sugebėtų išvengti įtakų. Šiuo atveju visiškas savitumas neįmanomas. Todėl ir Andriekaus rinkinyje vienur kitur ataidi Nėries, Bradūno, ypač Aisčio lyrikos balsai. Neprikišu epigonizmo. Gink Die! Tai greičiau natūralus artimų intonacijų įsisavinimas. Apie įtakas gana įdomiai rašė šio šimtmečio poetai: T. S. Eliotas, W. H. Audėnas ir kiti. Kaip besisuktumėm, norėdami išlaikyti vaiskų originalumą, skaityta literatūra, juo labiau sugestyvi poezija, paliks gilų įspaudą ir kartais nesąmoningai keis kūrybinį mąstymą. W. H. Audėnas, perskaitęs graikų poeto C. P. Cavafio poeziją anglų ir prancūzų vertimuose, vėliau prisipažino: "C. P. Cavafis paliko įspaudą mano rašymui; būtent, aš galvoju apie eilėraščius, kuriuos būčiau parašęs kitaip, arba visai neparašęs, jeigu nebūčiau pažinęs Cavafio" (W. H. Auden, Forvvards & Afterwards, 333).
Tikriausiai poetui Andriekui akivaizdu, kad gražaus eilėraščio "smuikas" pradžia —
Žiogeliai kraustysis iš proto —
Sunku bus žmogui ištylėti . . .
Ir aš tavu smuiku pradėsiu groti,
Pranciškau Asyžieti. (43)

turi šiokią tokią giminystę su J. Aisčio "Naktimi" —
O kaip tavęs man neminėti!
O kaip tavęs man nekartot!
Žiogeliai šoko menuetą
Tąnakt, kaip tūkstantį naktų . . .

Lietuvių poetikoje ketureilis yra tapęs gerokai nujodinėtu žirgeliu. Modernūs poetai turi trigubai paprakaituoti, kad taisyklingai skanduojamų dainingų jambų melodija ketureilyje netaptų raitelį migdančia ristele, t. y. humoristiniu metronomu. Andriekus, kaip ir Aistis, to išvengia, į nedidelį eilėraščio ruimą sutelkdamas kuo daugiau poetinės išmonės: įvairiai niuansuodamas sintaksę, vis kitaip pradėdamas strofas, vengdamas dirbtinių aliteracijų ar šauksmingų anaforų. Pas Andriekų dainuoja tylus lankstumas. Palyginti aiškios mintys rišamos klausimo — atsakymo, tezės — antitezės ar šiaip įvairių sugretinimų būdu. Rimavimas nenuobodus: rodys tau — skaitau, šeštos — neatkartos, verkitės — verkite, iliuzija — liudijo. Rimuose pasitaiko ir atokesnių sąskambių: melsvas — šėlsmą; akmenėlius — nebegaliu. Aplamai, garsų derinime Andriekus yra tvirtas. Būtų įdomu paanalizuoti vieną kitą eilėraštį ir pilnai išryškinti jo fonetinės sistemos privalumus. Tačiau trumpoje recenzijoje pasitenkinsiu bent viena būdingesne strofa, kuri užsklendžia triposmį eilėraštį "Ranka":
Šalta, šalta ranka —
Baugu ją spausti.
Sudiev! Saulėlydy banga
Įkaitus rausta. (12)

Pirmoje eilutėje šešiais "a" balsiais, ant kurių tris kartus ritmiškai krinta kairinis kirtis, sumaniai pabrėžiama žmogiškos, o gal metafizinės vėsos esmė. Antroje eilutėje "u" balsiai išryškina su vėsa susijusio šiurpulio nuotaiką. Trečioje eilutėje staigiais "s" garsais ir skausmingu dviejų "i" ilgųjų sutelkimu žodyje "saulėlydy" laimimas skaudaus atsisveikinimo — saulėlydžio meniškas išgyvenimas. Tokioje įtampoje, suprantama, vėsi "banga įkaitus rausta". Iš didžiulio sielvarto.

Andriekaus lyrika, nežiūrint sielvartingos išpažinties ir žmogaus tikrovės trapumo dažno akcentavimo, yra tolima eleginės raudos kadencijai. Dar tolimesnė hamletiškam dramatizmui. Andriekus kelia lemtingus klausimus, tai tiesa, išsako širdies graudulius, palydi ūkanose dingstantį gėrį, tačiau išlaiko paskališką pusiausvyrą. Gerai žino savo kelionės gaires, vedančias ne į žemę, bet į visatos aukštumas, kur vyksta nakties stebuklai. Man regis, trečiasis rinkinio skyrius "Nakties našta" ir yra geriausias knygoje. Čia sutirštėja kalbėjimas, pagilėja mintis, iš daugelio eilučių padvelkia tikėjimo ekstazė. Pravartu šią recenziją užsklęsti pamokančiu "Nakties stebuklo" finalu. Tai lyg išvada, išplaukianti iš daugelio lyrinių apmąstymų:
Priimkim, ką naktis atvėrė
Žmogaus akims. (74)
Pr. Visvydas